literatūros žurnalas

Vladis Spāre. Daniškas tabakas

2018 m. Nr. 4

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

Prozininkas ir leidėjas Vladis Sparė (g. 1953) – rašytojos Veltos Sparės ir ukrainiečių rašytojo Vladimiro Kaniveco sūnus. Baigęs Latvijos universitetą ir leidybos mokslus Suomijoje, įkūrė ir vadovavo vienai pirmųjų atkurtos Latvijos leidyklų „Atmoda“, vėliau knygų ir žurnalų leidyklai „Artava“. Buvo laikraščio „Vakaro žinios“ direktoriumi. Vertė prozą iš rusų ir ukrainiečių kalbų. 1987 m. išleistas jo apsakymų rinkinys „Mes rasime“, 1994 m. – romanas „Odu laiks“ (kartu su Juriu Zvirgzdiniu ir Lienyte Medne-Spare; pavadinimas neverčiamas į lietuvių kalbą, nes autoriai naudoja žodžių žaismą – latviškai tai ir uodas, ir odė). Knyga 2009 m. išleista pakartotinai su tęsiniu. Bendrame žurnalų „Playboy“ ir „Dienas Grāmata“ konkurse apsakymas „Ėjimas raišu žirgeliu“ apdovanotas I premija. 2015 m. pasirodė romanas „Tu negali gauti visko, ko nori“.
Čia publikuojamas apsakymas yra iš ciklo „Rygos senamiestyje pokalbiai neužsimiršta“.



Daniškas tabakas 

Ji šonu įslinko į antikvariatą, kaulėtomis rankomis tvirtai gniauždama nublukusios, dermatinu apmuštos dėžės rankeną, ir sutelkusi visas jėgas užkėlė ją ant prekystalio tiesiai priešais pardavėją.

– Neišdaužkite man vitrinos stiklo! – jis nejučia loštelėjo.

– Štai… – išspaudė, lyg jau seniai būtų žadėjusi atnešti, paskui atsirėmė alkūnėmis į prekystalį ir ilgai stovėjo nuleidusi galvą, trūkčiojamai kvėpuodama į stiklą, po kuriuo kūpsojo nupilkusių caro laikų monetų krūvelė.

– Tik, dėl Dievo, neatidarykit! – jis prieštaraudamas sumosavo rankomis. – Čia ir taip užtenka dulkių.

– Net neapžiūrėsite? – žilaplaukė ponia silpnai truktelėjo užstrigusį dangtį.

– Rašomųjų mašinėlių nepriimame, – jis abejingai dėbtelėjo į nejudančius perdegusio ventiliatoriaus sparnus lubose.

– Bet aš į ją įdėjau naują juostelę, – ji triukšmingai nuplėšė dangtį, atidengdama portatyvinę mašinėlę, kurios juodi lakuoti šonai sublyksėjo antikvariato prieblandoje.

– Underwood, – nuobodžiaudamas perskaitė jis paauksuotą užrašą. – Na ir?

– Tasai, kuris ją nusipirks, galės iš karto spausdinti, – ji palietė stiklinius klavišus. – Ir duosiu dar tris juosteles atsargai. Vienos užtenka visam romanui, galbūt net dviem.

– Iš tikrųjų? – suraukė antakius vaikinas.

– Taip. Labai ekonomiška rašomoji mašinėlė, – gyrė ji. – Su ja galima rašyti net dykumoje.

– Kokioje dar dykumoje? – įtariai nužvelgė senutę pardavėjas.

– Kad ir Sacharos, štai jums už nugaros, – ji parodė į seną pageltusį Afrikos žemėlapį ant sienos. – Arba vienišoje saloje, kai labai liūdna.

– Kai liūdna, sakote? – pasikasė pakaušį jis.

– Taip.

– Sachara jau ir pas mus, – jis pasižiūrėjo į atlapotas, plyta paremtas duris, pro kurias į vidų dvelkė karštas skersvėjis. – Ir kas mūsų laikais rašo mechanine mašinėle?

– Rėjus Bredberis rašė, – pasakė ji. – Ir Kurtas Vonegutas.

– Na tai jie klasikai, – numojo jis ranka.

– Ar jums patinka „Marso kronikos“?

– Man labiau patinka Vonegutas, – atsakė jis. – Bet kaip tokiame karštyje jūs atitempėte tokį sunkų geležies gabalą?

– Man labai reikia pinigų, – ji žvilgtelėjo vaikinui į akis. – Ar esate bandęs su tokia rašyti?

– Na ne, – jis sutrikęs nusisuko.

– Galite pabandyti dabar, – paragino ponia. – Dėžėje yra popieriaus.

– Ne ne, jokių popierių! – jis ryžtingai apėjo prekystalį. – Geriau duokite, uždėsiu dangtį.

– Tokia rašomąja mašinėle Džonas Keruakas parašė savo garsųjį kūrinį „Kelyje“, – pasakė ji lyg atskleisdama didelę paslaptį.

– Geriau ją uždarykime.

– Ir Viljamas Folkneris, jis taip pat rašė tokia mašinėle… – balse nuskambėjo neviltis.

– Tai praeitas etapas, – vaikinas ištiesė ranką prie dangčio.

– Nereikia, aš pati, – atstūmė jo ranką, uždėjo dangtį ir spragtelėjo spynele.

Susikišęs rankas į kišenes, jis sugrįžo už prekystalio, atsisėdo ant aukštos kėdės ir užmetė koją ant kojos.

– Aš ir raktelį turiu, – ji ištraukė iš už apykaklės ant batų raištelio užvertą raktelį. – Matote, ją galima net užrakinti.

– Bet, gerbiamoji… – jis pyktelėjęs žvilgtelėjo į lentyną su paauksuotomis ikonomis, iš kurių romiai žvelgė sutrūkinėję šventųjų veidai.

– Taip pat yra ir šepetėlis raidėms valyti, – tęsė ji. – Tik jį pamiršau namie, bet galėčiau sulakstyti. Gyvenu netoliese.

– Nereikia niekur bėgti, – jis papurtė galvą. – Mes nepriimame rašomųjų mašinėlių. Kiek dar turiu kartoti?

Sučiaupusi plonas lūpas ji uždarė dėžę, įleido raktelį už nudilusios baltos palaidinės apykaklaitės, nukėlė rašomąją mašinėlę nuo prekystalio ir patraukė lauk, tačiau prie durų atsigręžė:

– Tai jūs tikrai jos neimsite?

– Tikrai, – ir neištvėrė: – Na kas dabar kompiuterių laikais tarškins tokiais spąstais?

– Tai jūsų kompiuteriai – spąstai.

Ji išėjo pro duris.

– Ko tik čia neatneša… – jis išpūtė skruostus ir triukšmingai išleido orą pro sučiauptas lūpas, tada paėmė perdžiūvusį dulkių skudurą ir nušluostė snukį susitaršiusiam fajansiniam Pegasui, kuris atrodė atsitiktinai atklydęs tarp koketiškų porceliano puodelių. Nedarniu choru vienas po kito nuskambėjo sieniniai laikrodžiai, išmušdami dvi. Dūžiai lėtai ištirpo, ir jis, mąsliai besiklausydamas, išsitraukė žiupsnelį tabako, susuko ploną cigaretę, pauostė ją ir išėjo į lauką.

Saulė apžilpino akis. Lyg milžiniška litavimo lempa ji nuo ankstyvo ryto svilino Rygos senamiestį, įkaitindama sienas ir paversdama siaurų gatvelių labirintą orkaite, spinduliuojančia kaitrą, pripildydama dulkinu karščiu net pačias ūksmingiausias tarpuvartes, ir tik iš rūsių liukų kai kur sunkėsi kanalizacija dvokianti vėsa, nepakylanti aukščiau pėsčiųjų gurnelių.

Žiloji ponia sėdėjo ant žemiausio laiptelio, atrėmusi siaurą smakrą į dėžės rankeną. Iš viršaus jis matė sulinkusią nugarą ir pakaušyje suimtus plaukus, pro kuriuos švietė galvos oda.

– Jūs dar čia? – jis pamaigė tarp pirštų cigaretę.

– Tuojau eisiu, – nepasukdama galvos atsiliepė ji.

– Dar gausite saulės smūgį, – jis prisidegė cigaretę ir užsirūkė. – Gal persėstumėte į kavinę po saulės skėčiu?

– Ten negalima sėdėti, jei nieko neužsisakai.

Pro šalį, suprakaitavusiuose delnuose gniauždama fotoaparatus, praslinko perkaitusių turistų grupė su nuvargusiu gidu, kuris, mosikuodamas rankomis, kažką užkimusiu balsu aiškino vokiškai.

Vaikinas neskubėdamas išrūkė cigaretę ir, prieš sugrįždamas į parduotuvę, nužvelgė apačioje susigūžusią figūrą.

– Ar jūs gerai jaučiatės? – paklausė.

– Taip. Pasižiūrėkite, kokia graži diena, – ji mostelėjo ranka. – Saulė taip nuostabiai viską apšviečia, tokie puikūs šešėliai.

– Kas čia gražaus? – nesutiko jaunuolis. – Nepakeliama pekla. Kad tik greičiau baigtųsi.

– Esate jaunas, galite taip kalbėti, – ji atsigręžė ir nusišypsojo. – Mano amžiuje kiekviena diena graži.

– Tai jau filosofija, – akimirką pasvarstęs, jis nusileido porą laiptelių ir atsisėdo greta jos. – Aš, beje, studijuoju filosofiją.

– Gal jums reikia perrašyti kokį kursinį darbą? – sukruto ji. – Rašau dešimtimi pirštų be klaidų. Trimis egzemplioriais. Vis dar šimtą dvidešimt žodžių per minutę.

– Kiekgi jums metų, kad varotės tokiu greičiu? – nustebo jis.

– Kol kas tik septyniasdešimt devyneri.

– O man dvidešimt septyneri. Apgailėtinai mažai, ar ne?

– Bet kartu išeina šimtas, – ji primerkė akis.

– Jūs mikliai skaičiuojate, – pagyrė jis. – Tik dabar universitete reikalaujama skaitmeninio formato. Be to, mane šiemet išmetė.

– Už ką? – užjausdama paklausė.

– Už praleidinėjimą, – nusijuokė jis.

– Kodėl jūs praleidinėjote? Toks protingas jaunuolis!

– Buvau įsimylėjęs, – nejučiomis prisipažino. – Niekas nelindo į galvą. Kvaila, žinoma, bet faktas.

– Tai nėra kvaila.

– O gal jūs turite ką kita atiduoti į komisą? – paklausė jis. – Ką nors iš trapaus porceliano arba sidabrinę sagę?

– Viską jau atnešiau. Namai lyg iššluoti, – kaltai nusišypsojo ji. – Juk alavo šaukštų neimsite?

– Nebent tik apkasų šaukštus iš Antrojo pasaulinio karo, pageidautina su kareivių išgraviravimais. Ir dar alavinius kareivėlius.

– Mano sužadėtinis krito tame kare, – pasakė ji. – Kaip alavinis kareivėlis.

– Man labai gaila.

– Jis būtų buvęs agronomu, jei būtų užbaigęs studijas. Dabar man liko tik rašomoji mašinėlė, – ji švelniai paglostė nudilusią dėžę lyg seną šunį prieš užmigdymą. – Aš ją visą laiką tausojau ir laukiau.

– Laukėt sužadėtinio?

– Na, ką jūs, – priekaištingai šyptelėjo. – Laukiau, gal kam nors vis dėlto prireiks ką nors perrašyti. Seniau turėjau daug darbo.

– Mano mergina išvažiavo į Airiją, – paniuręs ištarė jis. – Pasakė, kad čia nėra perspektyvų, nieko negalima uždirbti.

– Uždirbti iš tiesų labai sunku. Pensijos neužtenka, o mašininkės niekam nereikalingos… Ar ji jus paliko?

– Ne visai. Tik atstumas daro savo, bet aš į visa tai žvelgiu filosofiškai. – Jis užsižiūrėjo, kaip jauna moteris pro šalį stumia vaiko vežimėlį. – Kaip manote, ar ji sugrįš?

– Jei myli, būtinai.

– Aš taip pat tuo tikiu, – susidrovėjęs pasakė jis. – Gal jūs žinote, kiek ilgai gyvena voverė?

– Voverė? Tikrai nežinau…

– Ji neatvažiavo net atostogų, nes parke prisijaukino voveraitę. Negali jos palikti. Kasdien šeria riešutais.

– Ar skaitėte Sent Egziuperi?

– Tas „Mažasis princas“ neskanus, – jis suraukė nosį. – Sentimentalus ir saldokas.

– O man patiko. – Ji guosdama palietė vaikino alkūnę: – Iš tikrųjų tie smulkūs graužikai ilgai negyvena.

– Ir man taip atrodo, – atsiduso jis. – Bet ką gali žinoti…

– Žinoti iš tikrųjų nieko negali, – pritarė ji. – O ką, jei išmokytumėte mane rūkyti?

– Tokiame karštyje?

– Sako, kad rūkymas nuramina, o man kaip tik to dabar ir reikia, – ji nudelbė žvilgsnį į grindinį. – Aš niekada nebandžiau…

– Šiaip rūkyti kenksminga.

– Tik jau ne mano amžiuje, – ji pakėlė akis.

– Bet tai labai stiprus daniškas tabakas. – Vaikinas susuko cigaretę, pridegė ir padavė jai. Ponia sugriebė cigaretę abiem rankom, nieko nelaukdama įtraukė dūmą ir pradėjo kosėti.

– Juk aš sakiau! – priekaištingai sušuko jis.

– Ne, labai malonus dūmas, – ponia gaudė orą, drebančia ranka mojuodama cigarete. – Tiesiog nuostabus. Tuojau įtrauksiu dar.

– Ne, ne, geriau nereikia! Aš paimsiu jūsų rašomąją mašinėlę.

– Tikrai paimsite? – dusdama paklausė.

– Pagalvojau, gal kas nors ją nupirks interjerui papuošti, – jis atėmė iš senosios ponios cigaretę ir įtraukė dūmą, paskui lėtai išpūtė. – Kiek už ją norite?

– Ar dvidešimt latų nebus per daug? – išspaudė ji pilnomis ašarų akimis.

– Duosiu dvidešimt penkis.

– Ką jūs! – ji papurtė galvą. – Užteks ir dvidešimt keturių. Dar turiu jums vieną latą grąžos.

– Duokite tą latą! – pasakė jis išsitraukdamas iš kišenės piniginę.

Senoji ponia nuėjo, nė karto neatsigręžusi, kumptelėjusi, bet ryžtinga, ir jis ilgai, sukdamas apie pirštą ant virvutės pririštą raktelį, lydėjo ją žvilgsniu, kol smulki figūra dingo už kampo. Tada pasižiūrėjo į rašomąją mašinėlę sau prie kojų ir pagarbiai įvertino:

– Na ir baisus agregatas!

Gatvės gale pasirodė žema, pingviną primenanti antikvariato šeimininkė, ji artinosi krypuodama, apsivilkusi plačia suknele, panašia į nudriskusią užuolaidą. Ant jos mažojo pirštelio tabalavo išrasojęs Centrinės turgavietės paviljone pirktų šviežiai keptų bulvių maišelis.

Jis greitai sutrynė cigaretę ir, pasikišęs po pažastimi dėžę, įsmuko atgal į antikvariato prieblandą, kur kvepėjo mirusių žmonių daiktais ir ore tvyrojo dulkės, smulkios kaip išėjusiųjų pelenai, padėjo rašomąją mašinėlę ant preky-stalio kampo ir patogiai įsitaisė ant aukštos kėdės.

Šeimininkė įsispraudė į šlamšto prigrūstą patalpą, su palengvėjimu atsirėmė liulančiu šonu į prekystalį ir įdėmiai apsidairė.

– Kas čia? – mostelėjo maišeliu į rašomąją mašinėlę.

– Retro rašomoji mašinėlė, – nekaltai atsakė jis.

– O tu, žinoma, vėl sumokėjai, o ne priėmei į komisą? – ji įtariai suraukė kaktą.

– Tik dvidešimt keturis latus, – pasiteisino jis. – Bet ją nupirks… Garantuoju.

– Ką tu garantuoji, bukaproti, kas ją pirks? – suriko išraudusi šeimininkė. – Kiek kartų tau sakiau, kad už daiktus moku aš? Kaip dabar atsiskaitysime už nuomą?

– Nesinorėjo jos paleisti, – jis žiūrėjo į nešvarias grindis.

– Vieną kartą aš tave tikrai atleisiu… – ji išsidrėbė sename pintame supamajame krėsle, kuris gailiai cyptelėjo nuo jos milžiniško svorio, pačiupo dramblio kaulo vėduoklę ir vėdindamasi apvalų veidą įbedė į vaikiną iš pykčio išsprogusias akis. – Tu šaipysiesi? Begėdiškai šaipysiesi, taip?

– Aš nesišaipau.

– Ne, man jau užtenka, tu atleistas! – šeimininkė staigiai suskleidė vėduoklę ir sudavė ja per vitrinos kraštą.

– Aš pats išeinu, – jis išsitraukė iš kišenės prieš savaitę rašytą prašymą atleisti iš darbo ir paklojo ant prekystalio.

– Dar geriau! Dink, kad tavęs čia daugiau nematyčiau! Ak, Dieve, ir už ką man tokia bausmė? Prakeikta krizė… – sudejavo ji.

Jis pasikišo rašomąją mašinėlę po pažastimi ir pasuko link durų.

– Net negalvok manęs apvogti! – ji mėgino pasikelti ir užstoti duris, bet neįstengė. – Tuojau pat padėk į vietą!

– Aš ją nupirkau už savo pinigus, – mestelėjo jis per petį. – Tai mano rašomoji mašinėlė.

– Tik pagalvok, jo rašomoji mašinėlė! – rėkė šeimininkė pavymui. – Ką su ja darysi, kloune nelaimingas!

– Rašysiu! – suriko jis atgal.

– Jis rašys, cha, cha, cha! Rašytojas atsirado! – spiegė jam už nugaros. – Nevykęs filosofas!

Jis nustūmė šalin plytą, kuria buvo paremtos durys, ir kulnu jas užspyrė. Garsiai sutilindžiavo varpelis.

Vakare, užsidaręs savo tvankiame kambaryje ir išsirengęs iki pusės, jis atsisėdo prie stalo, įjungė lempą, įdėjo į rašomąją mašinėlę popieriaus lapą ir, žvilgtelėjęs pro pravirą langą į mėnulį, kuris, lyg iškirptas iš plono, permatomo popieriaus, beveik nepastebimas kabėjo tamsiai mėlyname danguje, išpūtė skruostus ir pradėjo iš lėto stuksenti dviem pirštais:

„Sniegas krito dideliais ir sunkiais kąsniais, kai Džonatanas pakėlė šautuvą ir nusitaikė. Jis žinojo, kad užtenka tik nuspausti gaiduką, ir kulka įsmigtų voverei tiesiai į akį.“

Į kambarį įskrido milžiniškas aksominis naktinis drugys ir ėmė triukšmingai daužytis į žalią stalinės lempos gaubtą, paskui, kelis kartus apsukęs rašomąją mašinėlę, pataikė jam tiesiai į nosį.

– Na, kaip tokiomis sąlygomis dirbti? – pašoko jis nusičiaudėjęs ir ėmė gainioti drugį po kambarį, kol pagavo, įsipainiojusį į užuolaidą, tada, atsargiai laikydamas tarp delnų, išleido pro langą laukan.

Akacijoje kitoje gatvės pusėje įsisiautėjo cikada.

Svenas Kuzminas. Zbignevas ir sūnūs. Apsakymas

2016 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius /Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino…