literatūros žurnalas

Andra Neiburga. Namas su moterim

2021 m. Nr. 11

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

Andra Neiburga (1957–2019) – žymi latvių rašytoja, vertėja ir dailininkė, studijavo Latvijos dailės akademijoje. Jos pirmasis literatūrinis darbas – 1985 m. sukurtas apsakymas „Spindėjo saulė“ („Spīdēja saule“), kuris vėliau, kartu su kitais rašytojos ankstyvaisiais kūriniais, buvo įtrauktas į apsakymų rinkinį „Paukščių iškamšos ir paukščiai narveliuose“. Ši knyga, 1988 m. išleista dvidešimties tūkstančių egzempliorių tiražu, spaudoje sukėlė tikrą diskusijų audrą. Kritikai įrašė A. Neiburgą į reikšmingiausių Latvijos jaunųjų rašytojų gretas.

Autorės kūryboje dominuoja smulkios formos kūriniai – apsakymai ir novelės. Jos apsakymų rinkinys „Stumk stumk“ („Stum stum“; Ryga: Valters un Rapa, 2004) pripažintas viena iš šimto mėgstamiausių visų laikų knygų Latvijoje. Rinkinys apdovanotas kultūrine premija „Diena“ ir nominuotas Latvijos literatūros metų premijai. Jį sudaro penkiolika vienas už kitą nuostabesnių apsakymų, paperkančių nestandartiniu mąstymu ir originalumu. Kai kuriuose jų juntamas ir mistikos dvelksmas, kūriniams suteikiantis ypatingos spalvos.

Apsakymas „Namas su moterim“ – taip pat iš knygos „Stumk stumk“, kurią esu išvertęs visą. Tikėtina, kad jau kitąmet ji pasieks lietuvių skaitytojus.

 

Abi nuotraukos buvo beveik vienodos. Tas pats namas, prigludęs prie žemės, pamatai apsamanoję, kaminas kreivas, lentelėmis dengtas stogas vietomis apaugęs baltomis kerpėmis, jį vešlių šakų vainiku gožia šimtametis ąžuolas. Kairėje senas šermukšnis nudžiūvusiomis šakomis, kelios tujos dešinėje, tarp namo ir pelkės styro pusiau sugriuvusi statinių tvora. Ir po ąžuolu toks lyg tvenkinėlis, lyg liūgas – meldais, švendrais ir nendrėm užaugęs. Pavasariais ten žaliai ir geltonai žydėjo vilkdalgiai ir purienos. Tačiau nuotraukos buvo nespalvotos, formatas devyni ir trylika centimetrų, iš tiesų detales įžiūrėti nebuvo taip jau lengva, bet aš atsiminiau kiekvieną smulkmeną.

Patyrinėjus atidžiau galima suprasti, kad fotografuota skirtingais metų laikais: vienoje po virtuvės langu žydėjo astilbės, kitoje dar – galbūt jau – nežydėjo.

Vienoje nuotraukoje vidurinio kambario užuolaidos buvo atitrauktos, kitoje – langą dengė tik iki pusės.

O paskui dar tai, ko nesimato – ko išsiaiškinti klampiais Latgalos keliais leidausi per visą Latviją vėjuotą vėlyvos bobų vasaros dieną į Dievo ir žmonių apleistą Latgalos sodžių, į vietą, kurios nėra žemėlapyje.

Apie jį, Serafimą, Latgalos pranašą, man papasakojo viena sena draugė. Visuomet paniekinamai žiūrėjau į tokius dalykus, bet, neberasdamas išeities, kaip žmonės iš nevilties linkę daryti, griebiausi už paskutinio šiaudelio.

Aš neskubu, važiuoju iš lėto, kai kur sustodamas, mėgaudamasis gražiais gamtos vaizdais ir, nors nenorėjau prisipažinti, – truputį prisibijodamas būsimo susitikimo. Netikėjau aiškiaregiais ir burtininkais, netikėjau ezoterika, taip pat netikėjau į Dievą. Jei manęs paklaustų, kuo išvis tikiu, sunkiai sugalvočiau kokį nors įtikinamai skambantį atsakymą – net neteisybę.

Kad negalvočiau apie nuotraukas savo piniginėje, ten, prie širdies, vis dairiausi aplink. Latgaloje nebuvau nuo vaikystės. Ežerai, priešingai gamtos dėsniams, kalvų šlaituose tįsojo įžambiai, ir beliko stebėtis, kodėl iš jų neišteka vanduo, debesys bėgdami danguje susidūrė su kažkokia nematoma kliūtimi ir sustingo lyg akvarelė, pro šalį nukiceno arklėkas vežėčiose, senobiškai apsirengęs senukas ant pasostės – lygiai taip vargšas kaimo žmogelis būtų galėjęs atrodyti ir prieš šimtą metų. Pro šalį priešinga kryptimi nudardėjo apdaužytas ir surūdijęs žiguliukas, liesas juodmargis paršėkas pliaukšėdamas ausimis praskuodė keliu.

Pastovėjau ant skardžio, baugščiai žvelgdamas į tamsius Dauguvos vandenis ir kadaise užtvindymui pasmerktus laukinius kraštus, kartu su skaromis apsigaubusiomis moterimis pamindžikavau prie autoparduotuvės Židinų kaime ir šiaip sau, dėl juoko, nupirkau odekoloną „Russkij les“ už trisdešimt keturis santimus – dovaną draugui.

Nepriteklius buvo jaučiamas visur, bet namai skendo rudeniškuose gėlynuose ir žibino švarias langų akis už medinių drožinėtų langinių.

Pamažu atsisveikinau su tuo pasauliu, kurį prieš kelias valandas buvau palikęs, ir jutau širdin gulant seniai nejaustą ramybę.

Čionykštės sentikių vietos.

Staiga prisiminiau, kad ji, moteris, dėl kurios matuoju šį kelio gabalą, nežinia kurioje kartoje buvo kilusi iš sentikių.

Kelias meta dar vieną vingį kažkur tarp Škeltovo ir Ambelių, ir aš patenku į vietą, kuri man dar ilgai sapnuosis.

Nedidelis sodžius. Dangiško mėlynumo sentikių bažnytėlė geltonomis langinėmis. Kitoje kelio pusėje būdelė kaip namelis ant vištos kojos, nudažyta ryškiai violetine spalva. Rausvi vakarinės saulės spinduliai vertė abi, bažnyčią ir būdelę, mirgėti, lyg jos būtų ryškios sagės prie margos bobų vasaros suknelės. Violetinis dažytas būdelės korpusas pasirodė esąs senas laivo bunkeris iš kniedyto metalo, kažkur Pierygoje atrastas ir atitemptas čia, padengtas stogu kaip nameliui priklauso, su pristatytu mediniu priebučiu, kuris svetingai leidžia apžiūrėti smaragdiškai žalią būdelės vidų. Parduotuvės durys storos kaip seifo, prie sunkių mažo langelio grotų žiedus meiliai priglaudusios dirbtinės rožės. Prie staktos tokia lyg elektrinio asiliuko uodega su plastikine gintaro spalvos rankena1. Kol sukau galvą, ar tai galėtų būti įrenginys iškviesti pardavėją, prie manęs per lauką jau skubėjo pati šeimininkė – pagyvenusi, bet graži moteris, kurios veidas priminė kažką matytą geruose rusų filmuose.

Taip, tai tiesa, Serafimas čia gyvenąs, ten, toje izboje2, – ji parodė kažkur į sodžiaus gatvės galą, – bet šiuo metu tikriausiai sėdi pas batiušką3, žiūri serialą. Galiu eiti drąsiai, batiuška atidarysiąs božnicą4, parodysiąs. Jų bažnyčia graži: takoj krasoty mir ne vidal!5

Pereinu kelią. Šalia bažnyčios mažas namelis baltomis užuolaidomis, kieme po stogine supinti į kasas džiūvo svogūnai, lange mirgėjo mėlynos TV ekrano šviesos, sulojo šuo, prasiskleidė užuolaida, ir lange pasirodė malonus barzdotas batiuškos veidas, o už jo peties dar vienas, tamsus, apaugęs savaitę neskustais juodais barzdaplaukiais.

Atsisakiau bažnyčios apžiūros – kitą kartą, vėliau – ir paaiškinau savo atvykimo tikslą. Su Serafimu mat noriu kalbėti. Yra reikalas.

Jei reikalas, tai reikalas, – atsiduso batiuška.

Serafimas, nė perpus ne toks malonus, atsikėlė ir nuėjo, nė žodžio nesakydamas, vedė mane purvina vienintele sodžiaus gatve į būdą pačiame jos gale. Per kelią lėtai perėjo juoda višta, Serafimas nusispjovė į vištos pusę ir kažką suburbėjo; vieno namo priebutyje aplink stalą tyliai sėdėjo būrelis žmonių ir gėrė naminę.

Serafimo būdos durys buvo neužrakintos, jis be žodžių pakvietė vidun. Čia nebebuvo tos švaros ir blizgesio, nustebinusio parduotuvėje ir pas batiušką, – stalas apibarstytas duonos trupiniais, ant palangių sudžiūvusios negyvos musės, langų kampus tinklais aptraukę vorai. Kruopomis apskretęs šuns dubuo kampe prie plytos. Gaižus nešvaros ir vienišo vyriškio kvapas.

Sėsk, – tarė Serafimas, rodydamas į išklibusią, purviną taburetę prie stalo. Pirmi man

skirti žodžiai.

Ko nori?

Tai nebuvo klausimas, ir nė ženklo geranoriškumo ar susidomėjimo jo balse, – atrodė,

metęs tik vieną žvilgsnį, jis mane jau priskyrė kažkokiai nelabai maloniai kategorijai.

Tylėdamas išsitraukiau abi nuotraukas. Delnu rūpestingai nubraukiau stalą. Padėjau jas greta viena kitos.

Žinojau: vienoje nuotraukoje namo viduje yra ji.

Turėjau sužinoti – kurioje.

Vieną mes fotografavome kartu išvykdami į Rygą, kitą nuotrauką padariau išvažiuodamas vienas.

Ir po to mes nebesusitikome, tačiau tą akimirką ji apie tai nežinojo, ir aš tik neaiškiai tą nujaučiau.

Ji liko. Stovėjo tarpduryje, mojo ranka ir šypsojosi savo juokinga Buratino šypsena, bet kai išsitraukiau fotoaparatą, garsiai nusijuokė ir mikliai pasislėpė priebutyje – užsitrenkė namo durys, akimirksnį švystelėjo šešėlis virtuvės lange, bet nė vienoje nuotraukoje to šešėlio nebuvo.

Jūs matote skirtumą tarp šių fotografijų? – paklausiau gudraudamas.

Oho, jaučiausi išdidus dėl savo klastos – šioje kūdroje bebrai nesiveisia. Jeigu klausčiau

senio tiesiai ir aiškiai: kuriame iš nuotraukose matomų namų yra moteris, – jam beliktų tik parodyti vieną, ir tai būtų viskas. Jo žodžių teisingumo patikrinti būtų neįmanoma.

Pats buvau žiūrėjęs į nuotraukas ilgai, labai ilgai. Kaip kvailys, gėdydamasis pats savęs, laikiau delnus virš vienos ir kitos, stengdamasis pajusti kokią nors šiltą srovę, liudijančią, kuri nuotrauka yra tikra.

Laikiau jas mėnesienos šviesoje ant naktinio stalelio ir stebeilijausi, nemirksėdamas, tikėdamasis pastebėti kokį nors judesį nufotografuotų namų languose.

Net šuniui daviau jas apuostyti.

Juokinga.

Dabar visos mano viltys buvo sudėtos į šį vyrą.

Jis, parėmęs galvą rankomis, išsiblaškęs žiūrėjo į nuotraukas, smirdėjo amžinomis, nesibaigiančiomis pagiriomis, šviežia namine, jo barzda buvo neskusta mažiausiai savaitę, seniai neskalbti languoti marškiniai, ir plaukai, riebiais kuokštais krintantys ant kaktos, lindo už įjuodusios marškinių apykaklės. Turėjo klasikinę girtuoklio nosį, raudoną su lengvu melsvų gyslelių tinkleliu, ir drėgnas, karščiuojančias akis. Lūpų kamputyje prilipusi styrojo užgesusi „Primos“ nuorūka. Net nežinojau, kad „Primą“ dar gamina. Aštriai suvokiau savo kelionės beprasmiškumą.

Jis pasidėjo nuotraukas priešais save, plaštakos purvinos, trumpais, kastuvo formos nagais, ir man pasirodė, kad jie nugraužti – kaip mažo berniuko.

Vienas namas tuščias, – pagaliau tarė. – O kitame yra moteris. Atrodo, nelaiminga.

Aš apstulbau.

Kuriame? Kuriame name? – man užkrito balsas. Tą akimirką net nesupratau paskutinės jo frazės prasmės, apie ją pradėjau galvoti tik vėliau. Ir dažnai galvoju iki šiol.

Kam tau žinoti?

Senis ir vėl neklausė, tai skambėjo greičiau kaip „o koks tavo reikalas“. Jis atstūmė abi nuotraukas ir šiek tiek drebančiomis rankomis užsidegė užgesusią nuorūką.

Turiu žinoti.

Aš negalėjau pasakyti, kad moteris, esanti viename iš šių namų, ne – vienoje iš nuotraukų, ne – vėl neteisingai – viename iš nufotografuotų namų, – kad ši moteris pradingo iš mano gyvenimo, nepalikdama nieko, visiškai nieko, jokio įrodymo apie savo egzistavimą. Apie mūsų santykius.

O kas nepalieka daiktinių įrodymų, – to juk išvis nėra buvę. Argi ne?

To namo taip pat nebėra, – lyg perskaitęs mano mintis, tarė Serafimas. – Nieko nebėra.

Žinau. Namą pardavė, o nauji šeimininkai jo vietoje pastatė kitą. Modernesnį.

Kodėl tu neieškai tos moters gyvenime?

Bet tos moters juk taip pat nėra, – pagalvojau aš. Nėra tos, kuri šypsojosi ąžuole pakabintose sūpynėse, tos, kuri parėjo iš miško, vaikiškai laiminga, pilnu krepšiu baravykų, kuri dainuodama kepdavo blynus ant senos malkinės krosnies, ir blynai visuomet prisvildavo, o ji tiktai juokdavosi; tos, kuri atsidavė man taip, kaip niekada jokia kita nėra atsidavusi, taip, lyg kiekvieną kartą būtų išgyvenusi stebuklą ir atradimą, ir dėkingumą kartu su kažkokiu nesuvokiamu, pergalingu ir džiaugsmingu, per kraštus besiliejančiu malonumu. Kuri, artėjant tai akimirkai, nepakartojamu judesiu uždengdavo veidą ištiestu delnu – kad nuslopintų riksmą, o po to visada verkdavo – iš susijaudinimo ir laimės.

Galbūt kur nors gyvena moteris jos vardu ir pavarde, galbūt ištekėjusi, galbūt ne, galbūt kelių vaikų motina, galbūt ji vis dar prisvilina blynus. Nežinau, ir žinoti nenoriu.

Ji dabar penkiolika metų vyresnė, bet stebuklų galiojimo terminas trumpas.

Man tereikėjo žinoti, kuriame name ji yra. Ir viskas.

Nebuvau kvailys, negalvojau, kad, įrėminęs ir pakabinęs ant sienos nuotrauką su nebeegzistuojančiu namu, kuriame yra nebeegzistuojanti moteris, aš sugrįšiu į laiką prieš penkiolika metų ir galėsiu ištaisyti tada padarytas klaidas. Jeigu jų išvis buvo. Nes paprastai viskas atsitinka taip, kaip neišvengiamai turi atsitikti.

Kvailystės.

Esu gan pragmatiškas žmogus. Tik negaliu ištverti nežinodamas, kuriame name ji yra.

Nežinau.

Ir negaliu ištverti.

Tai buvo tapę poreikiu, kurį reikėjo patenkinti, apsėdimu, nuo akimirkos, kai radau šias nuotraukas, peržiūrėdamas seno rašomojo stalo stalčius, prie kurių nebuvau prisilietęs mažiausiai dešimt metų. Tuo metu buvau užmiršęs ir namą, ir moterį. Turėjau kitą, buvau laimingas – ir kaip tik ši kita mane paskatino susitvarkyti popierius, nes jai, matote, nepatiko mano masyvus septintojo dešimtmečio rašomasis stalas. Ji neseniai buvo atsikrausčiusi gyventi pas mane ir kažkokiame antikvariate nužiūrėjo geresnį. „Elegantiškas jugendas“, – sakė ji. Na, tebūnie.

Radęs šias nuotraukas, įdėtas į pageltusį voką su kosmonautu, tikriausiai Gagarinu, pirmą akimirką išvis negalėjau atsiminti, kas tai per namas ir kodėl šios nuotraukos pas mane. Šalia ant žemės stovėjo juodas šiukšlių maišas, į kurį mečiau visus nereikalingus daiktus, ir mano ranka jau tiesėsi, kad įskraidintų į maišą ir šias nuotraukas, kai staiga – tai sugrįžo. Prisiminimų banga, stulbinamai stipri: pirmiausia namas – mačiau viską kartu – visas vidaus patalpas – pereinamą vidurinį kambarį, viržius vazoje, nuvarvėjusias žvakes ant palangių, valerijonais kvepiantį bufetą su stiklinėmis durelėmis, miegamąjį su siaura medine lova, kurioje mes gulėdavome naktį, ir ją. Ją! Rankos drebėjo, – kaip išvis galėjau užmiršti?! Prisiminimai kvepėjo: mišku, ką tik plautų grindų lentomis, dūminančia krosnimi, šlapiu šuns kailiu, grubia kaimiškų vilnų antklode, jos lūpomis ir seilėmis, jos glėbiu, mano sėkla, kuri daugiau niekada nėra taip saldžiai kvepėjusi, kaip tada, susimaišiusi su jos syvais.

Kas tau yra? – paklausė Ilzė, mano dabartinė, su kuria buvau laimingas.

Kokios čia nuotraukos? – parūpo jai. – Ir koks čia namas?

Kažkada jaunystėje, seniai… mes su seserimi ten dažnai svečiuodavomės, – stengiausi

ištarti normaliu balsu.

Na ir?

Ne, nieko.

Tai mesk lauk, – pasakė Ilzė.

Ai, palaikysiu, – kaip galėdamas nerūpestingiau nutęsiau.

Ar čia turėjai kokią meilužę?

Labai įsižeidžiau dėl žodžio „meilužė“, baisiai įsižeidžiau, na, juokinga, taip, bet nuskambėjo be galo nešvariai – lyg ji būtų pasakiusi „prostitutė“.

Tu pati esi meilužė, – atsakiau aš.

O toliau nieko, toliau tvarkėme namus ir nesikalbėjome, o tada valgėme vakarienę, šnekėjomės apie darbą ir savaitgalį, ir apie Ilzės ispanų kalbos kursus, o tada ėjome miegoti ir lyg mylėjomės, aš užsimerkiau ir bandžiau nematyti moters po savimi, ji kažin ką šnibždėjo man į ausį, bet aš tyloje, mintyse, savo monotonišku vidun lauk judesio ritmu kartojau: dulkinu, dulkinu, dul-ki-nu.

Naktis užgesino vakarą, o rytas atėjo įprastas, ir mudu nė vienas nenujautėm, kad būtent šis žodis, tiktai žodis, – „meilužė“ – pradėjo mūsų santykių pabaigą.

O gal vis dėlto tos nuotraukos.

Nuo tos dienos nešiojausi nuotraukas piniginėje ir darbe, per pietų pertrauką, dažnai išsitraukdavau, pasidėdavau prieš save ant stalo ir paprasčiausiai žiūrėdavau.

Nuskenavau jas į kompiuterį ir laikiau paslėptas už Excel programos.

Ir kartą, taip, iš tikrųjų, paėmiau vieną nuotrauką (tą akimirką man tikrai atrodė, kad tai ta tikroji), įėjau į tualetą ir dročinau, žiūrėdamas į nuotrauką, man atrodė, kad vieną trumpą akimirką pajutau seną mūsų meilės kvapą, ir buvau nepakeliamai laimingas, bet tuojau, kai tik baigėsi saldžios konvulsijos, vėl taip nepakeliamai nelaimingas, kad apsiverkiau – aš, vyras, apsiverkiau prie tualeto veidrodžio, žiūrėdamas į savo raudonomis dėmėmis išmuštą šlapią, pasenusį veidą, ir paskui, žinoma, man buvo gėda – baisiai gėda dėl viso šito.

Pagalvojau, kad tai, dėl ko ji kaskart po to verkdavo, galbūt nebuvo tik laimė.

Būčiau jau tada supratęs, kad tai meilė.

Bet galbūt mes niekada neatpažįstame meilės, kada ji būna. Ir meilė yra vien praeities misterija, kuria paauksuojame prarastus santykius, nebegalinčius mūsų apgauti.

Abu namai nuotraukose, beveik vienodi, atsakymo nepateikė. Tylėjo.

Tas namas jai daug reiškė – galbūt daugiau negu žmonės ir galbūt daugiau negu aš tuo metu. Arba visada.

Kartą ji parašė laišką mums su seseria, po to, kai pasisvečiavome pas ją visą savaitę. Tai įvyko mūsų draugystės pradžioje, buvome neseniai susipažinę, ir mudviejų dar nesiejo niekas, ką būtų reikėję slėpti nuo kitų:

Jūs, visi, kurie atvažiuojate į svečius pas mane, – rašė ji, – tie, kuriuos myliu, ir tie, kuriuos myliu mažiau, jūs, kuriems norėčiau dovanoti visa geriausia, ką tik galiu, – man labai gaila, kad negaliu jums parodyti savo namo – to, kuriame svečiavotės nesuskaičiuojamus kartus, to namo, kurį matėte, kuriame miegojote, valgėte, gėrėte, klausėtės muzikos, kalbėjotės, džiaugėtės, šokote ir liūdėjote, o kartais ginčijotės; namo, apie kurį jau turite supratimą, požiūrį, taip, – jame yra puiku, jūs sakote, jame yra baisiai puiku – ir tai niekas, tai žodžiai, kurie visiškai nieko apie mano namą nepasako – ir ne mano jėgoms ką nors pakeisti, nors ir kaip karštai to trokščiau, – tai lyg kerai – namas slepiasi nuo jūsų, namas pasikeičia jums atvykus, ir tiktai tada, kai jūs visi išvykstate, kai nebelieka net jūsų pėdsakų, o jūsų užmiršti daiktai paslėpti giliai spintose, tiktai tada jis vėl nusimeta šydus, atveria akis, atgauna balsą, kartu su manimi galvoja ir jaučia, ir tyli, ir žvelgia laukan pats pro savo langus, ir yra man dėkingas, ir myli mane taip pat, kaip aš jį, ir kuo vienišesnė čia esu, tuo geriau matau jį, tuo giliau jaučiu, tuo artimesni mudu esame: aš – namas, namas miške, miškas prie jūros, ir viskas po vienu dideliu ir paslaptingu, tiktai man priklausančiu dangumi. Bet, kai tik atvažiuosite, jis vėl pasislėps. Ir aš niekada nepajėgsiu jums padovanoti – to, ką turiu.“

Na taip, kartais ji galėdavo būti labai patetiška. Ir sentimentali.

Kiek kartų žiūrėjau į nuotraukose matomo namo langus ir stengiausi pajusti, kuris iš tų langų žvelgia jos akimis.

Bet Serafimas žinojo, o dabar turėjau sužinoti ir aš.

Vėliau važiuodavau pas ją dažnai. Kartais tuos du šimtus kilometrų tiktai vienai nakčiai – vakare į ten, iš ryto atgal – vienai pilnai stebuklų jaudinančiai nakčiai. Kartais turėdavau daugiau laiko, pasilikdavau savaitgaliui, visai savaitei. Laikas jos namuose nėjo pirmyn, laikas sukosi ratu. Sklisdavo ratilais kaip įmetus į vandenį akmenį. Vienintelis laiko rodytojas namuose buvo sieninis laikrodis virtuvėje, bet toks pavargęs, kad jo trumpoji valandų rodyklė niekada nepersiropšdavo per devynias. Pasiekusi devynias, ji bejėgiškai krisdavo atgal – ant šešių, ir taip amžinai – šeši, septyni, aštuoni, devyni, šeši, septyni, aštuoni, devyni. Tik minučių skaičiuotojas nenurimdamas įveikdavo savo kelią, minutės čia turėjo kažkokią reikšmę, ilgesni laiko vienetai – ne. Sykį atvežiau jai naują laikrodį, elektroninį, stalinį, bet jau kitą mano viešnagę jis buvo dingęs. Ir aš nieko neklausiau.

Pamažu namas ėmė prie manęs pratintis. Mane priimti. Pamažu suvokiau tai, ką ji rašė laiške, pamažu pradėjau jausti namą tokį, koks jis yra, o ne kokį jį matėme.

Galbūt todėl, kad vis mažiau ir mažiau likdavo manęs paties. Nepastebimai lyg ir susigėriau į tą moterį. Ją sutikęs, aš virsdavau ja – kūniškai ir dvasiškai. Tuo metu buvau jaunuolis be charakterio, neišsilavinęs, vangokas ir neveiklus, gan ištižęs, bet turėjau švelnias rankas bei lūpas, visiškai atviras jai.

O ji – ji buvo visas pasaulis, tai saulėtas, tai apsiniaukęs, ji buvo diena ir naktis, žiema ir vasara, ji buvo vieno žmogaus teatras. Ji man dainavo ir grojo, ir deklamavo, ir pasakojo istorijas. Ji man šoko ir mane globojo. Ji mane auklėjo ir lavino. Ji mane padarė savimi. Aš kvepėjau kaip ji, aš žiūrėjau kaip ji, aš kalbėjau kaip ji. Mano akys visada buvo plačios, ir jos buvo tik veidrodis jai. Buvau visiškai pasislėpęs joje, ir namas į mane daugiau nekreipė dėmesio. Nes manęs nebuvo.

 

Aš nesakysiu, – trumpai metė Serafimas, nutraukdamas mano prisiminimus.

Ne, tu vis dėlto pasakysi, seni.

Per stalą grubiai sugriebiau jį už riešo. Mūsų rankos, alkūnėmis atremtos į stalą, atrodė pasiruošusios laužimo kovai. Akimirką žiūrėjome vienas kitam į akis. Jo akyse nieko nesimatė, bet ne todėl, kad būtų tuščios – jos buvo užrakintos.

Nusisukau ir paleidau jo ranką.

Senas girtuoklis, – sumurmėjau. – Tu nieko nežinai.

Serafimas trynė suspaustą sąnarį ir šypsojosi bjauria, seilėta, beveik bedante šypsena. Lauke pradėjo temti, už durų suinkštė šuo, Serafimas pasikėlė jį įleisti ir pakeliui uždegė šviesą. Virš stalo nešvaraus laikraščio gaubte įsižiebė menka lempelė. Į kambarį įėjo pabaisa ir ištikimai atsigulė prie Serafimo kojų.

Kodėl vis dėlto žmonės eina pas tave? – piktai paklausiau.

Todėl, kad kvailiai.

Tai nebuvo toks atsakymas, kokio laukiau, bet pagaliau skambėjo kaip teisybė.

 

Tą paskutinį rytą, kada vėl ruošiausi išvažiuoti į Rygą ir nufotografavau namą, kuriame juokdamasi pasislėpė ji, nufotografavau tik todėl, kad buvo likęs vienas kadras naujajame fotoaparate, kuriuo visą laiką fotografavau tik jūrą, jūrą ir jūrą, ir dangų, ir paparčius, ir natiurmortus ant virtuvės stalo, lyg jūra ir dangus, ir paparčiai būtų svarbesni už žmones – tą rytą buvo apėmusi bloga nuojauta, kad nebesusitiksime. Manyje jau dygo išsiskyrimo sėkla. Jaučiausi liūdnas ir kartu keistai atsipalaidavęs.

Paprasčiausiai – jos manyje buvo pasidarę per daug, tai supratau tą akimirką, kai namui tapau savas arba niekas.

Žinojau, kad taip galėtų tęstis metų metus, galėčiau iš jos išmokti visko, ko tada nemokėjau ir paskui jau neišmokau – senovės graikų žodžius ir raštus, šiuolaikinės literatūros korifėjų tekstus ir klasikinės muzikos viliojančias tamsias gelmes – visa, kas taip natūraliai gyveno kartu su ja tame miško name, kuriame visi laikai egzistavo tuo pačiu metu – nuo šešių iki devynių – bet to daugiau nenorėjau.

Intuityviai, bet aiškiai jaučiau, kad jos pasaulis nėra manasis, turėjau sugrįžti į savo vietą – pas vyrus, kurie per dienas sunkiai dirba, o vakare ilsisi su alaus stiklu prie televizoriaus, kurie moteris prisimena tiktai tada, kai nori pasidulkinti, ir nesistengia kiekviename lytiniame akte įžiūrėti misterijos. Ten turėjau tvirtą ir užtikrintą pagrindą po kojomis, ir jį bijojau prarasti.

Tiktai nežinojau, kad jau esu apnuodytas, ir daugiau niekada nemokėsiu susitaikyti su tais paprastais dalykais, kuriuos siūlo gyvenimas.

 

Ai, tai pernelyg subtilus paaiškinimas.

Galų gale – paprasčiausiai supratau, kad ten nieko negali išeiti.

Ten nieko negali išeiti.

O jei nieko negali išeiti, tai nėra ko gaišti laiko.

O jeigu vyras kažką tokio nusprendžia, jis nesižvalgo atgal.

Vadinkite tai drąsa arba neryžtingumu.

Vadinkite vyriškumu – jis yra ir viena, ir kita.

 

Žinoma, prisimindavau ją ilgokai, kokius metus ar daugiau. Kiekvieną moterį lygindavau su ja, bet nė vienoje neradau to, nuo ko pabėgau ir ko vėl siekiau.

O ji manęs taip pat ieškojo.

Rašė gana beviltiškus laiškus, kuriuos skaityti buvo sunku.

Nes rašyti ji mokėjo.

Juos radau seno rašomojo stalo stalčiuje, visą krūvą, daugelis buvo neatplėšti.

Vadinkite tai vyriškumu.

Bet tų laiškų neatplėšiau ir dabar, po daugelio metų. O atplėštų neperskaičiau.

Juos sudeginau.

Kartais prisimindavau jos veidą taip ryškiai, lyg būtų sėdėjusi priešais mane. Kartais atmintis jos niekaip negalėdavo atkurti. Dažniausiai jos vaizdinys atsirasdavo visai nelauktai: mašinoje prie vairo, lovoje su Ilze, darbe. Bet nemigos vakarais, kai bandydavau ją pasiguldyti šalia, ji neateidavo. Ir nebegalėdavau užmigti.

Man reikėjo atgauti ramybę.

 

Nepastebėjau, kuriuo metu Serafimas surado butelį naminės, jį atkimšo ir mums abiem įpylė. Nepastebėjau, kaip išgėriau savo stikliuką. O gal du.

Ir nesusivokiau, kad visą tai pasakojau garsiai – jam girdint.

Kas atsitiko Ilzei? – paklausė jis.

Ji… ji nebuvo tikroji. Ten nieko negalėjo išeiti, – pasakiau. – Tai kurioje iš fotografijų?

Sakyk!

Serafimas įdėmiai žvelgė į mane.

Na, kurioje?

Tai tau nepadės.

Vis tiek, – užsispyriau. – Aš juk tau moku, seni. Ar ne taip?

Serafimas šyptelėjo.

Kiek?

Dvidešimt penki.

Senasis šyptelėjo dar kreiviau.

Penkiasdešimt, – pridėjau.

Už mylimą moterį per mažai, – pasakė Serafimas, – net už jos nuotrauką per mažai.

Šimtas, tu menkysta! – plykstelėjau įniršęs.

Gerai, – atsiduso Serafimas. – Bet su viena sąlyga. Tą kitą paliksi man.

Sutikau.

Serafimas iš lėto siekė nuotraukų. Paėmė abi. Dar akimirką stebeilijo. Tada, išsirinkęs vieną, atsistojo, priėjo prie plytos, paėmė degtukus ir ją padegė. Nuotrauka lėtai degė mėlyna liepsna. Nepajutau, kaip pašokau.

Sėdėk, – pasakė Serafimas. – Ta kita, ant stalo, yra su moterimi.

Drebančia ranka ją paėmiau, dviem pirštais. Atsargiai ir baikščiai.

Juk joje buvo ji. Įkalinta name amžiams. Mano.

Numečiau ant stalo raudoną šimtinę ir neatsisveikinęs išėjau iš būdos.

Keistai linksmai ir aiškiai svaigino išgerta naminė, tiktai į kojas įsimetė toks lyg silpnumas.

Kitame sodžiaus gale danguje matėsi bažnyčios siluetas su stačiatikių kryžiumi. Batiuškos namo languose degė šviesa. Tikriausiai jis skaitė Šventąjį Raštą.

Mėnulio pilnatis spindėjo danguje, ir medžiai klojo juodus šešėlius ant kelio.

Įsėdau į mašiną.

Pažiūrėjau į užpakalinio vaizdo veidrodį.

Serafimo namuose jau buvo tamsu.

Žinojau, kad jis ten viduje, jis ir jo šuo.

Įjungiau bėgį, atleidau sankabą ir paspaudžiau akseleratorių.

Už nugaros liko praeitis, laikas vėl buvo vektorius.

Tiktai pusiaukelėje į Rygą suvokiau, kad Serafimas galėjo sudeginti ir tikrąją nuotrauką. O aš niekada to nebesužinosiu.


1 Aliuzija į A. A. Milne’o knygelę „Mikė Pūkuotukas“, kurioje pamesta asiliuko uodega panaudojama kaip virvelė durų varpeliui.
2 Izba – troba (rus.).
3 Batiuška vadinamas stačiatikių šventikas.
4 Božnica – taip Latgaloje vadinama bažnyčia.
5 Tokio gražumo svietas nematęs! (Rus.)

Vladis Spāre. Daniškas tabakas

2018 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Prozininkas ir leidėjas Vladis Sparė (g. 1953) baigęs Latvijos universitetą ir leidybos mokslus Suomijoje, įkūrė ir vadovavo vienai pirmųjų atkurtos Latvijos leidyklų „Atmoda“…

Svenas Kuzminas. Zbignevas ir sūnūs

2016 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino…

Arno Jundze. Du apsakymai

2015 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / ,,…Ne, ne, daktare, jūs išgirdote teisingai… Ir tada aš padariau išvadą, kad vienintelė galimybė išeiti į žmones – tai nužudyti seną, geraširdę ir visais atžvilgiais nekenksmingą ponią Ceciliją Bočas.

Valentina Freimane. Sudiev, Atlantida!

2014 m. Nr. 8–9 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Valentina Freimanė gimė 1922 m. Rygoje. Ji – žydų kilmės Latvijos teatro ir kino mokslininkė, meno mokslų daktarė, apdovanota Trijų žvaigždžių ordinu. Vaikystėje gyveno Rygoje, Paryžiuje ir Berlyne