literatūros žurnalas

Marius Povilas Elijas Martynenko. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11

Marius Povilas Elijas Martynenko gimė Vilniuje 1993 m., mokėsi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, šiuo metu studijuoja vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kūryba publikuota „Literatūroje ir mene“, „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“. Europos slemo (performatyviosios literatūros) čempionatų (2015 ir 2016 m.) finalistas. Atliko savo kūrybą festivaliuose Portugalijoje, Belgijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Škotijoje, Lenkijoje. 2016 m. festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ Antano A. Jonyno apdovanotas kaip jaunųjų skaitymų laureatas.

 

mažieji sutapimai

1831 m. Ročesteryje, Niujorke už 37,5 cento
žmogelis pardavė savo sūnaus amputuotą koją medikams.
už tai galėjo išgert alaus.
2009 m. Marcinkonių kaime
mano tėvas užmušė kitą vyrą
už tai, kad šis gulėjo su jo moterimi.
tuo metu aš tūsinau su draugais, gėrėm alų,
pokalbis sukosi apie diabeto komplikacijas,
prisimenu, sakiau, labai nenorėčiau,
kad man amputuotų kojas.

 

*

pakviečiau į pasimatymą –
pagliaudom semkes
prie kokio nors vandens telkinio –
balos ar upės…
atėjau. semkes atsinešiau.

tik ji…
ji neatsinešė upės.
net balos, blemba,
neatsinešė…

 

Retorinis klausimas krumpliais

prieš penkiolika metų
paskambinę į duris pabėgdavome.
tai buvo jaudinantis potyris.

nebuvo svarbu,
ar kas nors jas atidarydavo.
vien jau galimybė kirbindavo jaudulį.

po penkiolikos metų, man regisi,
kad tuo pačiu būdu mes bandome melstis.

 

kadaise už jūrų marių

į šitą narkologinį mane atvedė iš pačios gražiausios pasakos.
čia jie mane verčia myžt į plastikinį indelį.
jie ieškos tos pasakos liekanų, bet jie nebetiki pasakom

indelis turi šansų pergyventi žmoniją.
po daugelio metų jį ras
ir jam reikės paaiškinimo,

galbūt jie sugalvos kažką pasakiško.

 

Apokrifas (ką Kierkegaard’as pamiršo)

Iš visų angelų pasisiūlė išsiblaškėlis.

Abraomo ranka pakilo,
Abraomo ranka nusileido.

stojo tyla.
buvo tylu.
užspengė visatą
ir tada

Izaoko kvatonė, tarsi per vėlai supratus pokštą.
(taip kvatoja širdys su į jas įsmeigtais ašmenim.)
angelas pliaukšt sau kakton

ir palaimingas avino atodūsis.

 

Etatas

po pamainos bare aš sėdžiu virtuvėj
ir tokio nekalto debilo žvilgsniu
žiūriu į vieną tašką sienoje.
kadaise tas taškas buvo
ėdantis ir šikantis tarakonas,
o tada aš, aukštesnė gyvybės forma,
sutrėškiau jį „į šūdą“, anot donelaičio.

jis paliko tašką ant sienos.
žiūriu į jį ir galvoju,
aš norėjau rašyt,
o dabar gaunasi,
kad tas tarakonas
yra didesnis rašytojas už mane.

nes savo mirtim jis paliko ženklą,
į kurį žiūrėdamas aš matau istoriją.
turbūt nėra tokių mano ženklų,
į kuriuos žiūrėdami kiti matytų istoriją.

gal tai yra kelias į kūrėjo šlovę –
būt sutrėkštam kažko aukštesnio už save.
bet dabar negaliu –
rytoj į darbą.

 

rinkimai

diedukas buvo dzūkas – rinko grybus, uogas ir konservatorius.
pasak jo, kubilius nėra padaręs nė vieno kubilo.
pasak jo, taip buvo geriausia pradėti
ir užbaigti kalbą apie politikų demagogiją.
močiutė kartais keldavo skandalą, šaukdavo „ne už tokią kovojom!..“
jis atsakydavo „moč, mes gi apskritai nekovojom…“
močiutė neprijautė kovojantiems „už tokią“.

prieš dvidešimt metų brolis rinko lipdukus,
į kuriuos buvo įvyniota kramtomoji guma,
šiandien nežinau, ką jis renka, bet
girdžiu jį draugui sakant, kad
kubilius nėra padaręs nė vieno kubilo.

gražulis nėra gražus, negirdėjau kirkilo kirkiant,
skardžius visai ne apie skardas, varkala turi auksinį dantį,
zingeris nedainuoja.

diedukas kovojo už pilnybę savo pintinėje
ir išsikovodavo pilnatvę.

tėvas mokė mane grybauti – nuvesdavo į mišką ir liepdavo rinkti
rinkti, rinkti, rinkti, liepdavo rinkti
ir sakė, kad iš miško neišeisiu, kol pintinė nebus pilna.

aš, trumparegis daltonikas, neišmokau rinkti.
vogdavau grybus ir uogas iš jo pintinės, kai tėvas nematė.
tai buvo mano pilietinės brandos pradžia ir pabaiga.

biuleteniuose egzistuoja pavardinė demagogija,
o ant kai kurių lipdukų, pamenu,
buvo plikos mergos.

Monika Stankaitytė. Bū(i)ties kaleidoskopas

2018 m. Nr. 7 / Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 223 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

„Visa, kas mums lieka, – tai mūsų pačių istorijos“

2018 m. Nr. 4 / Poetą Marių Povilą Eliją Martynenko kalbina Gediminas Kajėnas / Skaitomas ir tuo pačiu vienų mėgstamas, o kitų keikiamas virtualioje erdvėje jo paties kuriamame tinklaraštyje „Praeis“.