literatūros žurnalas

Gabrielė Juodzevičiūtė. Gyvenimas, mirtis ir šviesa

2020 m. Nr. 3

Marius Povilas Elijas Martynenko. Mirtingumo įrodymai. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 96 p. Iliustracijų autorius – Titas Burinskas.

„Mirtingumo įrodymai“ – jau trečioji Mariaus Povilo Elijo Martynenko knyga. Pirmoji „Be penkių pasaulio pradžia“ buvo išleista 2018 metais, o ši, drauge su antrąja „Praeis“, – 2019-aisiais. Trys knygos per dvejus metus – nemažai ne tik literatūros naujokui, tačiau šiuo atveju jos sudarytos daugiausia iš tekstų, parašytų ne per vienus metus, skaitytų slemo vakaruose, publikuotų autoriaus tinklaraštyje ar periodikoje.

Pirmosios dvi M. P. E. Martynenko knygos gana panašios – tai trumpų, tačiau ne visai aiškaus žanro tekstų rinkiniai, tačiau „Mirtingumo įrodymai“ yra eilėraščių, rašytų 2011–2019 metais, rinkinys, šios knygos žanras jau aiškiai apibrėžtas. Vis dėlto knygos atrodo panašios, tarsi viena kitos tęsinys. Ir „Mirtingumo įrodymais“ buvo pavadintas tekstas, esantis antrojoje knygoje „Praeis“, tad įdomu, kiek trečioji panaši ar skiriasi nuo jų.

M. P. E. Martynenko kūrybą pirmiausia išgirdau slemo vakare. Kai kuriuos vaizdo įrašus galima rasti internete, ir labai įdomu pamatyti, kaip tekstą skaito jį parašęs žmogus, ypač jei tie tekstai ir buvo kurti tam, kad būtų skaitomi scenoje. Autoriaus atlikimas tekstui suteikia savitos galios, tam tikrų akcentų, kurie gali būti kitokie nei paprasto knygos skaitytojo, tačiau gilindamasi į pirmąją knygą pastebėjau, kad stengiuosi tekstus skaityti taip, kaip juos įgarsina pats autorius. Skaitydama „Mirtingumo įrodymus“ tokio autoriaus dalyvavimo nebejaučiau, todėl susidarė įspūdis, kad šiame rinkinyje skelbiami tekstai skirti ir skaityti, ne vien klausytis, tai iškart atskiria šią knygą nuo ankstesniųjų.

Autobiografiškumas, keiksmažodžiai, nenorminė leksika, į tekstus vis įterpiami intriguojantys faktai, filosofinis kai kurių tekstų atspalvis yra bene ryškiausi M. P. E. Martynenko kūrybos bruožai. Jo kalboje netrūksta vulgarumo ir atvirumo. Skaitant pirmąją knygą tai pasirodė netikėta, nauja ir įdomu, tačiau antrojoje šis nuogas grubumas taip nebežavėjo. Naujųjų „Mirtingumo įrodymų“ eilėraščiai pasirodė panašūs į anksčiau skaitytą M. P. E. Martynenko kūrybą, tačiau juose kur kas mažiau vulgarios leksikos, nepatogių situacijų. Šie nauji tekstai švelnesni, subtilesni, tarsi susivokus, kad poezijai tiktų kalbėti apie dvasingumą, „aukštesnius“ dalykus – tokia tendencija jaučiama ne viename eilėraštyje, nors apskritai autorius neatsisako atviro, vulgarizuoto pasakojimo apie savo gyvenimą.

„Mirtingumo įrodymai“ yra kitokios formos tekstų rinkinys nei prieš tai išleistos M. P. E. Martynenko knygos, tačiau ir jame lengvai atpažįstamas šio autoriaus stilius, pavyzdžiui, fragmentiškumas, kai į vieną nedidelį kūrinį sudedama įvairių prisiminimų, įdomių faktų, samprotavimų ir visa tai vienaip ar kitaip sujungiama, apjungiama bendru motyvu, įgyja vientisą formą („mažieji sutapimai“, „verdantis“). Taip pat, kaip jau buvo galima pastebėti ankstesniuose tekstuose, autorius dažnai naudoja pakartojimus (pavyzdžiui, eilėraščiuose „sąskaita-faktūra“, „tikiu vieną melą“, „dabar.čia“), jie sustiprina autoriaus mintis ir idėjas, kurias siekiama išreikšti: „kaip tyla telefono ragelyje, / kaip tyla užtrenkus duris, / kaip tyla išgirdus diagnozę, / kaip tyla pasimylėjus, / kaip tyla, kuri klausosi“ („garsūs“, p. 86). Dažnai M. P. E. Martynenko tekstuose galima rasti ir pamokymų, o „Mirtingumo įrodymuose“ ryškiausias pamokantis eilėraštis yra „greitai“: „dabar esu čia tam, kad pasakyčiau, / kaip reikia mylėti“ (p. 90).

Perskaičiusi pavadinimą „Mirtingumo įrodymai“ tikėjausi eilėraščių, kuriuose bus jaučiamas gyvenimo laikinumas, trapumas, galbūt keliami egzistenciniai klausimai. Autorius, kaip pats liudija, yra ne kartą patyręs ribines situacijas, tad neabejotinai jo gyvenimo ir mirties suvokimas turėtų būti unikalus. Antai ketvirtame viršelyje jis rašo, jog „kartais nebetikiu, kad esu mirtingas“. Ankstesni M. P. E. Martynenko tekstai pasakoja apie gyvenimą, perteikia įvairias realias patirtis, užsimenamos filosofijos studijos, tai jaučiama ir šiame eilėraščių rinkinyje. Ir iš tiesų radau nemažai mano tokius pirminius lūkesčius atitikusių eilėraščių, kuriuose kalbama apie egzistencinę kančią ir savianalizę („kartą ir visiems laikams“, „nihilizmas“), bet iš esmės rinkinyje yra visokiausių tekstų, apimančių įvairias temas. Tam, kad galėtų kalbėti apie mirtį, autoriui svarbu visų pirma aistringai rašyti apie gyvenimą, liudyti ir gražias, ir nemalonias patirtis – nuo paprasčiausių įvykių darbe iki pakylėtos meilės ar patiriamo smurto iš artimųjų.

Kadangi į knygą sudėti eilėraščiai, rašyti 2011–2019 metais, t. y. laikotarpiu, kuris atsispindi ir ankstesnėje autoriaus kūryboje, dalis temų neišvengiamai kartojasi. Pasakojamos istorijos iš darbo bare, vaikystės, yra tekstų apie šeimą. Eilėraštis „etatas“ pasirodė jau lyg ir skaitytas. Iš tikrųjų, jis beveik identiškas kelioms pastraipoms iš knygoje „Be penkių pasaulio pradžia“ esančio teksto „vyriškai“. Eilėraštis pradedamas taip: „po pamainos bare aš sėdžiu virtuvėj / ir nekalto debilo žvilgsniu / žiūriu į vieną tašką sienoje“ („etatas“, p. 58), o štai pastraipa pirmojoje knygoje: „Man dvidešimt dveji ir aš grįžtu namo po savo pamainos bare. Nekalto debilo žvilgsniu žiūriu į vieną tašką sienoje“ („vyriškai“, p. 69). Toliau beveik identiškais sakiniais pasakojama ta pati istorija apie sutrėkštą tarakoną, subjekto norą būti rašytoju ir tarakono mirtimi paliktą ženklą, į kurį žiūrint matoma istorija. Knygoje „Praeis“ autorius jau rašė apie netikėtą moters nėštumą, „Mirtingumo įrodymuose“ taip pat yra eilėraštis apie mintis, sužinojus apie tai, jog subjektas taps tėvu. M. P. E. Martynenko gyvenimas neįtikėtinai spalvingas, tad nenuostabu, jog didelė dalis tekstų ir remiasi realia jo patirtimi, prisiminimais, tačiau pasikartojančios temos, kad ir kita forma, sukuria déjà vu įspūdį ir kelia klausimą, kiek šie pasikartojimai tikslingi, nes „Mirtingumo įrodymuose“ netrūksta ir naujų idėjų: apie mirtį ir mirtingumą (nors mirtis ir nėra nauja tema, tačiau šioje knygoje apie ją rašoma kitaip: čia svarbus mąstymas apie mirtį, jausmas), savo egzistavimo suvokimą, pasaulio laikinumo potyrį.

Toks atviras rašymas, nevengiant savęs analizuoti, dalintis gyvenimo detalėmis, mintimis apie savo vaikystę, artimuosius, išgyvenimus bei unikalus tų patirčių perdavimas daro M. P. E. Martynenko tekstus išskirtinius. Jis rašo apie savo būsenas patekus į narkologinį („kadaise už jūrų marių“), apie pojūčius sužinojus, kad taps tėvu („rodos“), apie darbą bare („:)“, „linijos“). Tačiau jei kam teko skaityti ankstesnes autoriaus knygas, šios temos bus jau žinomos, ataidinčios. Dažnai siekiama papasakoti konkrečias istorijas, su tuo kontrastuoja tokie eilėraščiai kaip „abilobystė“ ir „achilo balso stygos“, šiuose jaučiamas muzikalumas, kalbos skambumas, jie pilni metaforų: „dabar, motin, leisk man būt tiesiog mirtinguoju, / motin, aš neišsiskiriu iš gyvųjų, neišsiskirsiu ir iš / mirusiųjų. / todėl nustok į mane žiūrėt akim, / pilnom ateities, pilnom ateities, bet ne mano“ („achilo balso stygos“, p. 12). Jie atveria kiek kitokią rašytojo kūrybos pusę, kurioje jau atitolstama nuo autobiografijos, nuo įdomių faktų ir jo tekstams būdingo aštrumo. Kaip tik šitokie eilėraščiai knygoje man atrodo verčiausi dėmesio. Didelė temų įvairovė nestebina žinant, kad į „Mirtingumo įrodymus“ sudėti kelerių metų eilėraščiai, tačiau nėra visiškai aišku, kas visus tuos tekstus jungia. Atsižvelgdama į pavadinimą tikėčiausi, kad kiekvienas eilėraštis vienaip ar kitaip bus „mirtingumo įrodymas“, tačiau iš tikrųjų jie labai skirtingi. Dalį tekstų galima susieti su pavadinimu bei „mirtingumo įrodymų“ konceptu – jie kalba apie gyvenimą ir mirtį: „kartais man atrodo, kad netrukus mirsiu, / ir tokios mintys turi tvirtą pagrindą“ („gaudeamus“, p. 84); „visa visata visiškai nesvarbi, / truputį svarbu yra tai, kad esam, / truputį svarbiau yra tai, / kad ateis laikas, kai mūsų nebus“ („greitai“, p. 90), bet dalis tekstų tiesiog trikdo arba primena trumpus pranešimus socialiniuose tinkluose: „nebijai iššūkių? / esi darbštus ir atsakingas? / mėgsti bendrauti su žmonėmis? / pisk nachui“ („darbo rinka“, p. 76). Taip pat galima pastebėti, kad ugnis, liepsna, šviesa yra elementai, vis pasirodantys visame rinkinyje, nuo pat pirmo eilėraščio („vieną dieną mano protėvis pradėjo piešti ugnį, / jis nupiešė ugnį, o ugnis piešė ant mano odos“, p. 5) iki paskutinio („kartais iki kraujo suleidžiu į save nagus / ir meldžiuos: šviesos! šviesos!“, p. 92). Tačiau neatrodo, jog viso to užtenka, kad rinkinio struktūra būtų aiški.

Nors ir nedaug, bet rinkinyje buvo eilėraščių, privertusių stabtelėti susierzinus dėl jų primityvumo ar nemotyvuoto vulgarumo, tačiau tikėtis, kad visi knygos „Mirtingumo įrodymai“ tekstai bus tobuli ir kiekvienam skaitytojui įtinkantys, turbūt nėra realu. Vienas įdomiausių šio jauno menininko kūrybos aspektų yra tai, kad jo rašymas provokuoja apmąstymus apie kūrybą ir poeziją apskritai, jis verčia klausti, kas yra poezija, ar vulgarumas yra tinkama idėjų perteikimo strategija ir pan. „Mirtingumo įrodymai“, mano nuomone, yra tiek pat provokuojanti poeto knyga, kokios buvo ir ankstesnės. Po šių trijų Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygų įdomu spėlioti, ko iš autoriaus galima tikėtis toliau – dar gilesnės tų pačių patirčių bei temų analizės ar ko nors visiškai naujo.

Aušra Giedraitytė ir Marius Povilas Elijas Martynenko. Kūnai žodžiais

2020 m. Nr. 2 / Iš pat pradžių, kai rašėme vienas kitam, tikrai negalvojome, kad šie laiškai bus publikuojami. Praėjus kuriam laikui suvokėme, kad mus apnuogina skausmas, kančia, mes galime apsinuoginti scenoje, prieš kamerą, mūsų nuogį parodo…

Monika Stankaitytė. Bū(i)ties kaleidoskopas

2018 m. Nr. 7 / Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 223 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

„Visa, kas mums lieka, – tai mūsų pačių istorijos“

2018 m. Nr. 4 / Poetą Marių Povilą Eliją Martynenko kalbina Gediminas Kajėnas / Skaitomas ir tuo pačiu vienų mėgstamas, o kitų keikiamas virtualioje erdvėje jo paties kuriamame tinklaraštyje „Praeis“.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Marius Povilas Elijas Martynenko gimė Vilniuje 1993 m., mokėsi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, šiuo metu studijuoja vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kūryba publikuota „Literatūroje ir mene“…