literatūros žurnalas

Aušra Giedraitytė ir Marius Povilas Elijas Martynenko. Kūnai žodžiais

2020 m. Nr. 2

2020_Nr2_virselis

Iš pat pradžių, kai rašėme vienas kitam, tikrai negalvojome, kad šie laiškai bus publikuojami. Praėjus kuriam laikui suvokėme, kad mus apnuogina skausmas, kančia, mes galime apsinuoginti scenoje, prieš kamerą, mūsų nuogį parodo kelionės kartu, buitis. Bet niekas to nepadaro labiau nei meilė. Ir ji apnuogina drastiškai – atidengdama visus trūkumus, juodulius, ydas. Tačiau šiame absoliučiame nuogume išvydome tai, kas tikriausia mumyse. Ir vertingiausia yra dalintis būtent tuo.

 


2018-10-07

Elijau,

mirtis gali įvykti bet kada. Tai akivaizdu. Net banalu. Hedonistinės mintys apie išnykimą? Ne. Sako, hedonizmas žudo šį pasaulį. Žinai, ką dar pagalvojau? Aš dabar eisiu miegoti ir galiu netyčia neprabusti, tai kodėl neturėčiau tau tuoj pat šią minutę parašyti? Dabar dabar.
Kartą tave pamačiau ir suklupau prie sienos. Tu stovėjai lauke, atsisukai tiesiai į mane. Aš tuo metu ėjau koridoriumi, ir tavo žvilgsnis, kuriuo negalėjai manęs pamatyti, nes nesi toliaregis, kirto man per kelius. Vaizdo kamera, esanti koridoriuje, tai užfiksavo.
Daugelis paliekam rytojų rytojui, nes jis privalo ateiti. Vakar ėjau mišku. Garsiai kvėpavau. Supratau, kad aš šaukiu, šaukiuosi mirties. Mes abu išgyvename panašias skyrybų pagirias. Išgyvenu skyrybų nekaltybės praradimą. Man tai neatrodo nekalta. Tai panašu į tave šaltyje paleistą ledinio vandens srovę. Iš pradžių skauda, vėliau rėki, kad esi galingas, nes gali tai pakelti. Prisipažinsiu, pabundu naktį ir suprantu, kad mano rankos tarp šlaunų, nes sapne maniau, kad tai ne aš save liečiu.
Tu toks sušiktai teisingas buvai, kad kitas iš baimės gali apsišikti. Bet moki ir gudriai kartais susukt, net žarnos susipina. Savo vaizduotėje aš buvau įsimylėjusi ir tavo nepažįstamą tėtį iš nespalvoto portreto. Jis man pasirodė ne iš šio pasaulio. Ir tu taip pat priklausai ne šiajam.
Pameni mūsų pirmąją naktį ant kailinių? Suklupau prieš tave, dievybe. Maniau, vesi mane šliaužiot prie rojaus vartų, o mes, drauguži, susimovėm ir nudardėjom į išsiskyrimo katilą. Gaila, ar ne? Nes šis gyvenimas – jis nuostabus, ir jį verta patirti kartu. Dabar gera liesti raides. Liečiu jomis tave. Dabar gera gulėti lovoje ir rašyti, kas suartina su tavimi.
Kai buvo jaunas, vienas iš mano artimųjų suremontavo namus prostitutei. Jis ją buvo įsimylėjęs. Tai gražiausia šio laiško dalis, ar ne? Tikėjimas. Rytoj mes visi galime būti mirę… ir aš tikrai bėgčiau į tavo glėbį, kad paskutinį kartą lyžt lyžt brukt šmurkt uh huh. Ten, paskutinėje eilėje už kėdžių ant žemės murkt.
Kartais sapnuose mane bučiuoji. Būna šilta karšta gera malonu gyva. Laimė. Prisimenu tai. Norėčiau, kad žinotum, jog tavo dovanotos knygos ir tavo atnešta patalynė šildo mane. Nors jaučiausi stipri ir laiminga, kažkas lyg užvaldė iš šalies valios centrą, aš to net nepastebėjau. Kol supratau, kad dėviu dešimties metų mergaitės kelnes. Mane kabina ketvirtokas, jo pavardė lenkiška ir jis man patinka taip, kad net paneščiau jo knygas namo ir prisipažinčiau jo tėčiui. Tačiau dešimtmetės kelnės yra negerai.
Bembi, norėčiau maitinti tave Izraelyje užaugintais mangais. Plūduriuotume ant vandens ir bučiniai slystų vandens paviršiumi. Miniu tave maldoje, vis dar turiu tavo rožančių prie lovos. Kai pabundu naktį, menu, kaip priglaudi mane šalia ir būna šilta šilta. Ir ši mintis užmigdo.
Gyvenimo ir mirties akivaizdoje mūsų skyrybos tėra nesusipratimas. Norėjau prasitarti, kad dieną, kai ant pievelės skaitei man Borgesą, mano ausys patyrė dangišką malonumą. Maniau, jog mane laižo dangus. Šis pasaulis yra gražus ir tau tinka jame skraidyti. Žemės pluta primena nuodėgulį, todėl neįsikibk į tai, kas žemiška. Tikiuosi, kad rašysi eilėraščius ir atrasi naują žemyną. Pamenu, kai parodei „Metų“ žurnalą virtuvėje Švenčionių gatvėje. Jame buvo tavo eilėraščiai. Tau tinka būti tuo, kuo esi. Kolibris.
Sako, kad angelų užpakaliai negražūs. Man tavasis patiko. Praradau savąjį. Nepyk, meškiuk, paukštuk, skruzdžiuk. Mirti nežadu. Dabar gal tau šlykštu nuo mano žodžių, o gal gera, bet man ramiau ir, vadinasi, pasielgiau teisingai Dievo valioje. Teatleidžia jis man žodinius nesklandumus, keiksmažodžius bei nesuvaldomą aistrą kolibriui. Ramybė. Jei būtume brolis ir sesė, tau niekada nebūtų trūkę darželio.

 

2018-10-07

Aušra,
grįžau iš žirgyno. Šiandien kėliausi septintą. Repetavom. Be galo graži diena, tikrai, tokią dieną džiugu būti gyvam. Labai pavargau, bet kai atėjo Tavo laiškas, puoliau jo skaityti.
Aš kartais vis pagalvodavau, kaip galima būtų suaugti. Blemba, mano abu tėvai yra klinikiniai infantilai (tai ne reali diagnozė, taip yra jų pačių žodžiais tariant).
Nežinau, ar to mokomasi.
Puoliau skaityti Tavo laišką, nes taip alkstu Tavo žodžių, prisilietimų, žvilgsnių, Tavo kvėpavimo, Tavo kūno…
Kai naktį krūptelėdamas prabusdavau ir būdavo toks didis stebuklas jausti Tave egzistuojančią taip stipriai, kad beveik įtikindavai, jog egzistuoju ir aš.
Neištryniau Tavęs iš instagramo. Nustojau sekti. Man tiesiog per daug skauda. Pamatyti vaizdus. Prisiminti Tave. Kiekvienoje nuotraukoje ar prisiminime tartum vis išauga Tavo tobulumas.
Tavo kvepalai, Tavo kvapas, dieve mano, žinai, tai į mane įsismelkė giliau nei rūkalai. Tavo kvapas drabužiuose, daiktuose, vietose. Rūkiau maždaug dvylika metų. Visas tas dvokas dabar nustelbtas Tavim. Net sėdžiu prie kompiuterio ir atrašinėju Tau vilkėdamas tamsiai mėlyną megztinį, kuriuo mane aprengei.
Mes mokėmės vienas iš kito apie save pačius. Aš negaliu teigti, kad supratau ar perpratau Tave. Man tik tapo aiškesni mano šešėliai, apie kuriuos Tu man pasakei.
Aš labai noriu Tave liesti. Kaip tada, su aliejumi. Liesti lūpomis Tavo kaklo linkį. Girdėti, kaip Tu juokiesi. Pusryčiauti.
Ir aš pats nekenčiu savęs už tai, kad jau tapau tam tikru žmogumi. Jau įgijau tapatybę, kažką tokio, kas manyje nesikeis. Nekintantį pavidalą.
Nekenčiu pusės savęs kiekvieną kartą, kai noriu Tau parašyti ir neleidžiu sau.
Kai noriu tiesiog bėgti ir ieškoti Tavęs ir valios pastangom nulaikau save vienoje vietoje. Nekenčiu tos valios ir to proto.
Bet, kita vertus, ir patys jausmai… kaip pasitikėti tuo, kas kinta kas kelias minutes, akmirkas?..
Prisimenu, dažnai priekaištaudavai, kad man nesvarbu, man nerūpi, man px.
Ir iš tikrųjų tai tiesa. Net jei myliu, man pati meilė nėra svarbi. Man nelabai rūpi.
Ir jei taip yra, ar kada bent pagalvojai, į ką tai galėtų pavirsti? „Elijau, tau visiškai px ant mūsų šeimos“; „Elijau, tau visiškai px ant mūsų vaikų.“
Ir kai pagalvoju apie tai, manau, kad geriausia yra palikti viską valios gniaužtuose. Vėliau bus lengviau. Vėliau valios nereikės.
Viskas praeis – taip, liepei man tą žodį susikišt į… Man regis, aš jo visas pilnas, to žodžio. Visas, visad.
Tu man patinki. Tu man labai labai patinki. Ypač tą suprantu dabar, po šio paskutinio Tavo laiško.
Bet aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą.
Aš nenoriu nieko per daug skaudinti ar sužeisti.
Aš bijau, kad nesugebėsiu pasirūpinti pats savimi.
Dėl to nenoriu būti atsakingas už rūpinimąsi bet kokiu kitu žmogumi, nes bijau, kad nesugebėsiu pasirūpinti pats savimi (taip, aš kartojuosi, bet aš tikrai labai bijau).
Aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą, nes iš tikrųjų nebežinau.
Aš išties nežinau, ar žinočiau, kaip gyventi nežaidžiant.
Nenoriu suaugti, nes nemoku.
Aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą.
Labai nenoriu Tavęs skaudinti ar sužeisti.
Tave myliu, bet tai visiškai nesvarbu, man tai nerūpi, net pagalvojau, taip, aš Tave myliu, bet tai jau ne Tavo reikalas.
Atleisk, jei sužinosi kaip. Aš pats sau negaliu.
Aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą.

 

2018-10-08

Elijau, ėriuk, suleidžiu pirštus į tavo plaukus ir tympt į viršų.
Taip, visa yra meilė, visur yra meilė, todėl nesvarbu – ilgėtis, gedėti, tai arti, kaip kita monetos pusė. Nes visa yra meilė, visur yra meilė, tamsa yra meilė, vakaras, pasitinkantis naktį, yra meilė, ruduo meilė, mano širdies formos apgamas ant kaklo taip pat meilė, kai jo nebeliks, tai irgi yra meilė. Paslaptis yra meilė, atvirumas – meilė, ir tie vaikai nuotraukoje, kurie niekam nepriklauso, yra meilė, ir mano suknelė – meilė, visi laikai yra meilė, praeitis tiek pat myli, kiek ateinantys. Ir laivo inkaras yra jo meilė, ir jo prakiuręs dugnas taip pat yra meilė. Tad nesvarbu, nes meilė vis tiek niekur nedings, išnirs, bus.
Aš prisimenu savo mintis apie meilę, kai patį žodį buvau ką tik išmokusi rašyt. Dabar aš rašau greitai ir su klaidomis. Tuomet aš žinojau, kad to žodžio manyje yra labai daug. Tai mane gąsdino, bet turbūt būtent meilė prie manęs traukė žmones. Jie mėgo vieną dalyką – papasakoti ką nors, ką slėpė nuo kitų. Man patiko šis žaidimas. Kai jį kiekvieną naktį žaidžiau dirbdama klubuose. Žmonės galvojo, kad aš nesuprantu, ką jie išsikalba svetima kalba. Paradoksas. Juk kalbėdamas nori, kad tave suprastų. Kartais smagu išsikalbėti tam, kuris absoliučiai tavęs nesupranta, arba galvotum, kad nesupranta. Nes tuomet lieki prie savo paties išvadų.
Meilė, meilė. Šis žodis manyje sumišęs su kitais pavidalais ir prasiveržia nuo žemės šiukšles šluojančia jėga. Nuo vėjo, kuris sugriauna, pastatomi tvirtesni pagrindai.
Pelėdžiuk, už ką atleisti? Kad davei man viską, ką sugebėjai suteikti? Tu juk tai darei puikiai. Tegul nesusipratimai lieka vien nesusipratimais. Gražių akimirkų tai neištrina. Jei tau reikia atleidimo, tai atleidau tau tūkstantį kartų. Prabudusi iš miego naktį suimdavau tavo galvą ir pritraukdavau artyn savęs: meile mano, Eliju, meile, myliu, mano Eliju. Norėjau, kad ši malda pasiektų tave ir tau neskaudėtų.
Tu gražiai jauti šį pasaulį. Tu gražiai jautei mane. Man rodėsi, tavyje yra tiek daug, ko dar pats nematei esant. Ir aš persistengiau, kad pamatytum.
Svarbiausia yra ne išaugti iš vaiko, svarbiausia – augti link Dievo.
Mes mokėmės. Tikiu, kad dėl daug dalykų nereiks likti po pamokų. Tiek tu, tiek aš buvome teisūs dėl daugelio dalykų apie vienas kitą. Aš buvau nuožmi, bet dabar tai yra nesvarbu. Tu buvai nuostabus, o Dieve, mokėjai tobulai patenkinti mano norą, geismą ir patį laiką. Ir man nebuvo gana – aš norėjau dar.
Daug laiko praleisdavome kartu. Ar praleisdavome patį laiką?
Tau nebūtina suaugti, esi nuostabus savo esme, esi kitoks, atvirkščias. Pameni, kai buvome bažnyčioje, kunigas sakė: nebūtina suvaikėti, kad būtume kaip vaikai. Nebūtina būti vaiku, kad būtume kaip vaikai. Ir tai yra tiesa. Tiesa, kad jei vaikystėje gyvenai suaugusiojo gyvenimą, dabar teks atsigriebti. Tai gali užtrukti, bet svarbiausia, kad nevogtum kramtoškės iš parduotuvės.
Mėgstamiausias visoje miško karalystėje Bembi, aš mums atleidau daugiau kartų, nei matosi žvaigždžių danguje. O jų nesimato, tačiau tai ne mano kaltė. Šito dalyko mes nepadarėme. Mes nė karto nestebėjome krentančių žvaigždžių.
Kiekvieną valandą, kai galvojau apie tave, aš supratau ir atleidau tau… ir garbinau mintį, per kurią įžengei pas mane. Esu persmelkta tavimi. Kvėpuodama girdžiu tavo prisilietimą ir tavo kvapas prasilenkia su manimi šiame laike. Esu persmelkta tavimi. Ne vien oda.
Prieš porą dienų ėjau paupiu ir man rodė milžinišką besileidžiančią saulę. Sakė ššš, pažiūrėk, kokia nuostabi saulė. Aš žvilgtelėjau ir pagalvojau, kad saulė man primena pradurtą padangą. Sakiau sau: ššš, šikna, susiraukusi Viešpaties šikna leidžiasi žemėn. Aš mokausi rasti džiaugsmą, nes jo visuomet turėjau per akis. Ar esi mane matęs mažą? Aš atsiųsiu tau keletą nuotraukų.
Bembiuk, turėjai raktą. Kiek trilijonų raktų yra šioje žemėje? Kone kiekvienas atrakina ir užrakina ką nors kas rytą ir vakarą. Tu moki įkišti, pasukti, nulaužti, užtrenkti. Jeigu manai, kad kalbu apie kokį nors organą, tai apie širdį.
Šis pasaulis yra kupinas grožio. Ir būtent ant to nėra px. O šiaip tai tiesa – absoliučiai nesvarbu, svarbu tik laimė, džiaugsmas ir galėti tai sukurti kitiems. Ir galimybė išgyventi kiekvieną šūdniekį iki pačio nieko, išsivolioti dugne ir pakilti švariam. Tai taip sušiktai gražu, galinga. Gyventi yra vienintelis ne px.
Viešpatie, mano sapnuose ir lyja, ir sninga vienu metu. Aš nesuprantu. Atleisk man. Viešpatie, net nelaimėse aš jaučiuosi tokia laiminga, kad galiu bet kada pridaryti į kelnes. Man gėda. Atleisk man. Viešpatie, aš esu alkanas vilkas ir mane sunku pasotinti. Šiandien aš dar nesiprausiau. Atleisk man. Tu moki mane pasotinti. Atleisk. Meile, aš tave apkandžiojau. Išsilaižyk ir atleisk man. Lyžtelk ir mano žaizdas. Meile, aš nežinojau, kad taip būna, kad būna skaudu, taip baisu, taip pragaištinga, taip išeikvota, išsiurbta. Atleisk man. Aš atleidžiu.
Viešpatie, aš norėjau uždaryti jį į priešpiečių dėžutę ir suvalgyti kitos dienos rytą, tau dar neatsikėlus iš rytuose patekėjusios saulės, atleisk man. Atleisk, kad mano kelnaitėse siaučia vienatvė. Atleisk, kad geidžiu. Atleisk, kad girdžiu, kaip prie manęs alsuoja. Aš girdžiu jo malonę, kai mane supa žmonės, ir girdžiu jį per miegus, kai aplink mane budi garuojantis sapnas. Viešpatie, atleisk man.
Meile, sienos kvėpuoja tavimi, jomis žliaugia tavo prakaitas ir mano delnai nespėja jo sugerti. Atleisk, kad pastačiau kėdę ten, kur tu miegodavai. Norėjau, kad prasmegtum skradžiai žemę. Atleisk. Aš viską pradėsiu iš pradžių. Mano džiaugsmas bus vien mano džiaugsmas ir aš pasigersiu iš meilės vien nežemiškumui, apsvaigsiu ir šoksiu vien jam.
Atleisk už viską, ką tau padariau ir ko nepadariau. Aš norėdavau rėkti lovoje, bet už sienų visuomet būdavo žmonės. Ir jei būčiau rėkus miške, kas nors taip pat būtų išgirdęs. Todėl norėčiau mylėtis kosmose, kur nėra garso, bet taip pat nėra ir lovų. Atleisk man, Viešpatie, už priekaištą, bet ten iš viso negravituoja ir niekas neatsistoja ilgiau, nei to reikėtų.
Žvėreli, tavo plaukas šiurkštus, tavo oda tobula. Tavo prakaitas kvepia medžių sakais ir limpa prie mano odos. Tavo prisilietimas kutena šią žemę. Aš žinau, kad jai gera. Jeigu klaidžiodamas rudenio pagrobtam miške rasi žydintį medį, žinok, kad aš slepiuosi, nežinodama, kaip reikia slėptis. Ir jei pasilenksi veidu į žemę ir rasi vyšnių kauliukų, žinok, kad tai aš persirengiau ir rodau tau kelią į naktį. Kai eisi tuo keliu, įsiklausyk. Neturėtų būti vėjuota, kad medžių ošimo nepalaikytum pačia jūra. Jei susipainiosi – įkvėpk. Išėjęs iš miško, įkvėpk dar kartą. Išsinerk iš žvėries kailio. Būsiu tau prieš akis, apsinuoginęs horizontas, jūra, susiplakusi su dangumi. Ai ai, manimi kalba meilė, bet ji yra visur, visada. Jos nepuola demonai. Ji yra kišenėje miegantis Dievas.

 

2018-10-08

Aušra,
perskaičiau Tavo žodžius, žiūrėjau į vaizdus, kuriuos siuntei. Tu graži. Esi, buvai, būsi. Turiu minty ne vien tai, kad atrodai gražiai. Esi graži. Dabar vis mažėja tų, kurie suvokia skirtumą tarp atrodyti ir būti. Daugėja atrodymo, mažėja buvimo.
Šiandien mamos gimtadienis. Jai 60. Ryte galvojau, ar jaučiuosi už ką nors dėkingas šiandien. Supratau, kad dėkingas jaučiuosi už tai, kad tvarkingai ir gerai išsituštinau.
Keista, nes paskutiniu metu neturiu jokių su virškinimu susijusių problemų.
Bet gera pasijusti dėkingam už gerai veikiantį žarnyną be jokios priežasties.
Šįryt prabudus mane apniko labai stiprus geismas. Tau. Gal tai rytinis testosteronas.
Suspaudžiau rankomis savo žastus patikėdamas, kad tai Tavo žastai ir tuo pat metu – kad tai Tave suspaudžiu. Taip stipriai, net suskaudo. Labai tikras jausmas. Glosčiau ir masažavau save ryte lovoje – nesimasturbavau, nors buvo kilusi mintis.

Aš vis dar važinėju dviračiu. Gatvėmis. Pamatau labai daug veidų. Daug veidų pamato mane. Visi praeiviai gatvėje pažiūri į greitai judantį objektą. Taip veikia primatiškos smegenys.
Aš turiu atmintyje daug išraiškų, daug žvilgsnių, daug išraiškų.
Dar nemačiau gražesnio žmogaus už Tave.
Sapnuoju Tave.

Aš nežinau, ar Tu buvai kitokia, kai rašei šį paskutinį laišką, ar aš buvau kitoks, kai jį skaičiau.
Jį skaitant du sykius ašaros tekėjo mano skruostais, sykį nusijuokiau, nes pajutau didingą gėrį ir tris kartus įsimylėjau Tave.
Šiandien jaučiuosi dėkingas už Tavo laišką.
Kartais man atrodo, kad net pačia menkiausia savo būties dalele aš pabandžiau paliesti tą milžinišką nebūties kūną.

Kartais man atrodo, kad man pavyko.
Kartais būtent tai atrodo paradoksaliausia –
kai tiki visų dievų buvimu taip stipriai, kad jau beveik žinai, o ne tiki –
bet vis dar abejoji savo paties egzistavimu.

Tai, ką dabar parašei… Ar taip viską jautei, kai buvom kartu?
Jei ne, man regis, kad labai gerai, kad mes baigėmės.
Aš nežinau, ar Tu buvai kitokia, kai tas laiškas rašė Tave,
ar aš buvau kitoks, kai jis mane skaitė…

Tavo pirštų galiukuose yra Dievo,
Tavo tarpupirščiuose laksto ir demonai,
Nugara žingsniuoja Ganešas,
Akyse valiūkiškai nusišypso ir šoka Šiva.

Pavargau. Aš neturiu tiek žodžių, kiek norėčiau jų turėti šį vakarą. Negaliu pripildyti šitos žiojinčios tylos.
Nuoširdžiai bandau austi palaiminimą, žinai, net susimąstau, ar jis būtų veiksmingesnis, jei jame būtų daugiau žodžių?

Ar užtektų tiesiog:
būk palaiminta.

Kai gauni laišką, rašytą rašalu, gali užpilti popierių verdančiu vandeniu, palaukti, kol atvės, ir jį išgerti. Tai nepadeda suprasti žodžių. Žmogus turi galią ir teisę būti idiotu. Žmogus turi galią ir teisę numirti. Ne visomis galiomis pasinaudojame.

Kai ateina ramybės akimirkos, kai darbai neveja, kai niekas nelaukia ir niekur neskubu, žinai, apninka mintys.
Aš galvoju, ar galėčiau padaryti Tau ką nors gero?

Aš atleidžiu atleidžiu atleidžiu
man atrodo, kad nėra už ką,
atleidžiu atleidžiu atleidžiu
visos Tavo kaltės yra mūsų kaltės
visos mano kaltės yra mūsų kaltės
Visos mūsų kaltės yra klaidos.
Mes dar augame. Mes dar mokomės.

Viešpatie, prie Tavęs aš priartėjau
tiek, kiek tik galėjau išdrįsti.

Atsiprašau, aš nenoriu šito laiško rašyti kaip eilėraščio, tiesiog aš negaliu užbaigti suknistos eilutės,

Šūdas, aš vėl verkiu.
Paskutinį kartą verkiau, kai tada grįžom iš Barto studijos.

Šūdas, sustojau, nes taip įsikūkčiojau, kad reikėjo prispaust prie veido pagalvę, kad nieko neprižadinčiau.
Aš dar galvojau nueit miegot neparašęs šitų žodžių. Keista, dar dabar galiu keliais klavišais juos visus ištrinti.
Visa tai, kas vyksta, visa tai, kuo esu ar manau, kad esu… Žinai, toks jausmas, kad aš pasiklydau, pasimečiau. Kažkoks miškas. Bet kai apie tai mąstau, galvoju, kad gal net neįmanomas būvis, kai jautiesi nepasiklydęs ir nepasimetęs.

Visi mes tame pačiame miške.
Man taip atrodo.
Tik aš net nesuprantu, kodėl čia esu.
Kartais atrodo, kad visi kiti bent jau žino, kodėl jie čia pasiklydo ir ko jie čia ieško.

Aš net grybaut nemoku, aš turbūt greičiausiai prisiryčiau nuodingų šunvyšnių.
Kai stebi viską kaip paveikslą, sunkiausia yra pateisinti savo buvimą tame piešinyje.
Aš tikiu, kad norėjai ir nori man gero. Tikrai. Na, nebent pareikštum priešingai.
Man rodosi, kad Tu nepadarei nieko blogo.
Aš nuotraukose, kurias dabar siuntei, pamačiau tai, ką kadaise suvokiau.

2018-07-30 savo dienoraštyje parašiau:

Ji man labai graži. Tikrai. Vaikščiodamas gatvėmis stebiu visas merginas ir kol kas nemačiau tokios, kuri man būtų gražesnė už ją. Kai su Džiugu ėjom Gedimino prospektu, leidžiantis saulei, mačiau kokių penkerių metų amžiaus mergaitę, su puošnia suknele, bėgančią tamsiai pilku grindiniu. Žiūrėdamas į ją, tame vaizdinyje pamačiau Aušrą. Buvo labai gražu ir stipru. Man regis, kad kažką suvokiau apie Aušrą. Ne tiek kažką kognityvinio, sąmoningai perteikiamo, bet tartum suvoktum, kodėl šokio figūra yra būtent tokia, kokia yra. Tartum išgirsčiau jos kvapą. Tarsi pieščiau jos portretą ir pamažu jis prisipildytų spalvomis, kiekvienas štrichas priartintų mane prie to didingo slėpinio. Ta mergaitė sustojo, suspaudė kumštukus ir pradėjo suktis aplink savo ašį. Tikrovė pakėlė savo veidrodį prieš mane. Jame švietė saulė. Tuomet ji sviedė tą veidrodį į mano sąmonę ir jis sudužo. Mano galvoje tūkstantis saulių ir nuo šviesos aptemęs protas. Aušta. Aušra.

Prisimeni, aš sakydavau, kad mintyse aš kalbuosi su Tavimi? Man regis, šitas laiškas yra tai. Tai yra vienas tų pokalbių. Aš niekada niekam tokių nerašydavau, tai vykdavo mano galvoje.
Dabar man nesustoja tekėt ašaros, aš nežinojau, kad gali ištekėt tiek daug vandens.

Aš nežinojau, kad galėčiau būti toks pažeidžiamas
ir kad tai gali būti taip tikra, taip gera, taip skauda, taip gera, taip tikra.

Mes turėjom klounados paskaitas. Dėstytojas – Žilvinas – dirba ir kaip gydytojas klounas – iš „Raudonų nosių“. Jis mokėsi Prancūzijoj, Italijoj, Belgijoj. Jis sakė, kad klounas yra pažeidžiamas. Kai jis ant scenos, jis vienas pažeidžiamiausių padarų šitam pasaulyje. Dėl to žmones taip pakeri klounai.
Statistiniais tyrimais, juoko terapija yra veiksmingesnė už daugelį medikamentų.
Aš pagalvojau, kad dirbti „Raudonose nosyse“ būtų be galo geras ir mane traukiantis darbas.

Dabar apie tai galvoju, nors vis dar teka tie upeliai.
Išrišimas?
Galbūt šiek tiek tiesos yra tiesiog tame, kad esam.
Gal tai, kad vis dėlto išmokai vaikščioti ir eini, šiame pasaulyje yra visa atgaila, kurios būtų reikėję.
Šitas pasaulis ir gyvenimas labai dideli. Didingi. Čia lengva pasiklysti. Čia daug laimės.
Man regis, kad būtent dėl jos ir verkiu.
Labanakt, meile, laiminu Tave.

 

2018-12-23

Aušra,
dabar tu guli kitame kambaryje, už manęs, ir miegi. Mes jau penkios dienos gyvenam kartu – aš įsikėliau čia antradienį, gruodžio 18 d. Kažkodėl noriu įsiminti šią datą. Aš dar prisimenu, kada mes pirmąsyk pasimylėjome – tai buvo 2017 m. gruodžio penkioliktoji diena. Mes tokie kalėdiniai, ar ne? Prisimenu, tu buvai labai įsitempusi, krūpčiojai, virpėjai. Nežinau, ar patyrei malonumą.
Man gera žinoti, kad esi už sienos, miegi. Tikiuosi, kad sapnuoji malonius sapnus. Štai būtent šią akimirką kalbu už Tave maldą „Shalom-lakh, Miriam, meleat hakhesed…“ Prisimeni? Ją kalbėjau, kai palydėjau tave iš Švenčionių gatvės, kur gyvenom su Džiugu. Tai buvo prieš pirmąjį mūsų bučinį. Dabar ją kalbu už Tave ir už mūsų vaiką. Avietės dydžio stebuklą Tavo įsčiose.
Myliu Tave. Aš jaučiuosi dėkingas net už šią nemigą, nes ji man leidžia rašyti tau laišką. Galėčiau tokiais mažais meilės įrodymais užsiimti, kol amžinybė pasirodys kaip trumpas laikotarpis.
Dabar mano kompiuterio laikrodis rodo 02:33 ir aš rašau tau laišką. Mane kamuoja nemiga, man regis, kad filmavimai sugriauna mano miego ciklus ir praeina tik pora dienų, kai aš atsistatau. Bet tai nesvarbu.
Gal ateis laikas, kai neturėsim pinigų. Tada mano meilė sumokės nuomą, nupirks grikių. Noriu Tave aprūpinti visokiausiais dalykais, kad būtum laiminga ir Tu, ir mūsų vaikas. Noriu, kad tai būtų tobula. Suvokiu, kad mums visiems iki tos tobulybės labai toli eiti, bet niekada neturim liautis.
Taip, be abejo, bus laikas, kai kalbėsiu nuvalkiotom klišėm, banalybėm (žr. sakinį prieš šį). Skaldysiu debiliškus bajerius. Būsiu nedėmesingas, atsainus, pavargęs… atsiprašau už tai iš anksto, bet žinau, kad tikrai turi savyje jėgų mane pakęsti, šypt. O dėl to laiko, kai neturėsim pinigų, – ką nors sugalvosim. Dirbau daugybę darbų ir manęs joks darbas išties negąsdina.
Matai, skaičiau savo dienoraščius. Atleisk, jei kuriuos nors dalykus šiame laiške būsi iš manęs girdėjusi anksčiau. Aš irgi esu ribotas žmogus.
Mudu esame čia. Ir aš esu dėkingas už tai, kad tu čia. Man gera tave liesti. Man malonu tave liesti. Ar tau malonu būti liečiamai? Man norisi tave glostyti. Visa savo esatimi siunčiu tau gėrį, kiek tik jo yra manyje. Man gera, kad tu esi čia. Nenoriu, kad tau skaudėtų. Bet jei tau skauda, noriu žinoti, ką galėčiau padaryti, idant tau būtų geriau. Myliu tave.
Man sunku priimti meilę. Tikrai. Aš bijau. Kai nubraukiame visus įvaizdžius, visus pajuokavimus ir pozas, galiausiai lieku aš, toks, koks esu. Ir aš bijau. Aš tartum negaliu iki galo patikėti, kad kažkas išties gali taip mane pamilti, kaip suvokiu meilės pilnatvę. Tartum giliai jausčiau, kad tokios esu nenusipelnęs, nevertas. Tartum sau pačiam jausčiau neapykantą.
Bet būdamas su tavimi aš patikiu, kad galiu būti mylimas. Ir tas pyktis sau atlėgsta. Aš tarsi mokausi meilės sau iš Tavęs. Tu nuostabus pavyzdys.
Prisimenu, kaip ėjome link akademijos vieną penktadienį, praeitų metų gruodžio 29 d., ketvirtą valandą. Man turėjo būti repeticija su Laura. Ir tu pasakei, kad nieko nenori įrodyti. Man regis, kad aš per vėlai tave išgirdau. Nes išgirdau tik šiandien, dabar ta frazė skamba mano galvoje. Tą kartą sakei, kad kenti, nors paviršiuje to nesimatė. Man regis, kad buvai labai pažeidžiama, o aš net neišgirdau tavęs. Išgirdau tik dabar.
Būčiau norėjęs paklausti – ar nori norėti ką nors įrodyti? Ar nori turėti ką nors įrodyti? Ar nori stoti į akistatą su pasauliu ir jam ką nors teigti?
Štai vienu momentu aš suvokiu: „Aš esu Marius Povilas Elijas Martynenko ir dabar rašau Aušrai laišką.“ Aš pavargęs, mane kamuoja nemiga, bet tai nesvarbu. Malonu daryti tai, ką darau. Nes tuo tikiu. Tikiu, kad visame tame yra kažkas didesnio nei vien aš. Be abejo, aš galiu klysti, bet tikiu prasme.
Nuo pat mažens man skauda. Supranti? Aš vat žiūriu į savo nuotrauką: pusantrų metų berniukas. Toks išsigandęs. Pažįstu šitą žvilgsnį, aš niekaip negaliu jo iš savęs iškraustyti. Tas mažas berniukas žiūri ir bijo. Ir galvoja: „Kas čia? Kodėl jūs visi vieni kitus taip skaudinat???“
Ir ta baimė lieka mano viduje. Iki dabar. Ir nuo vaikystės aš pradedu galvoti, kad „ok, čia tik žaidimas. Jei viskas bus kaip žaidimas, tai niekas neturės galios išties mane sužeisti. O aš negalėsiu iš tikrųjų ko nors taip įskaudinti, kaip buvo įskaudinti tie, kuriuos mačiau augdamas“.
Bet aš nebenoriu žaisti. Turiu omenyje, nebenoriu žaisti to „blogojo“ žaidimo – kai niekada iš tikrųjų negyvenu, tik žaidžiu, kad gyvenu. Vaidinu, kad gyvenu.
Tavyje esantis tikrumas kaip skalpeliu perpjovė mano gynybinius kiautus ir pozas. Ir pajutau, kad gali būti kažkas daugiau, tikrai. Paragavęs to, supratau, kad manęs nebetenkina tie paviršutiniški žaidimai. Aš vėl išgirstu, kad Tu nieko nenori įrodyti. Tiesiog būti, visavertiškai, stipriai. Man regis, kad aš pats bandau įrodyti per daug. Kad esu vertas meilės, kad nusipelniau būti mylimas. Gal iš čia ir kilo postūmis eiti į sceną. Nežinau. Bet dabar, su Tavimi, aš mokausi tiesiog būti ir tai yra nuostabu.
Lapkričio 19 d. laiške rašei: „Aš jaučiu, kad kažkas artėja. Negaliu įvardinti, kas tai yra. Atrodo, kad tai svarbiau už bet kokį kasdienybės įvykį.“ Kaip manai, ar jau buvai pajautus to mažo stebuklo virpesius?
Kai dar gyvenau vienuolyne, brolis Mišelis sakė, kad per visą žmonijos istoriją nebuvo tokio žmogaus, kuris, eidamas keliu, nesvarstytų: „O čia tikrai tas kelias?“ Aš dabar galvoju apie daugelį pasirinkimų, planų… ir man kyla ne tiek abejonė, kiek baimė – o jeigu būsiu blogas tėtis? O jeigu nesugebėsiu išlaikyti savo šeimos? Kas, jei nuvilsiu savo vaiką??? Jei nuvilsiu Aušrą…
Bet galiausiai reikia nutildyti savo viduje visą tą nerimą dėl ateities. Dabar aš čia. Su Tavim. Ir tai yra gera.
Būki laiminga ir palaiminta. Myliu Tave.

 

2018-12-26

Labas, Aušra, mano akių šviesa. Būk pasveikinta, Aušra, mano džiaugsmo pilnatve. Mane vėl kankina nemiga. Bet esu dėkingas už galimybę tą nakties laiką paaukoti Tau. Galvojau, kaip galėčiau Tave įvardinti taip, kad tai nusakytų visą tą stebuklą, kuriuo esi. Bergždžiai… esi daugiau nei žodžiai. Prisiminiau nuostabų tekstą Senajame Testamente – Giesmių Giesmę. Norėčiau ją su Tavimi skaityti. Norėčiau net ją įrašyti su Tavimi garso įrašų studijoje (reikės ten balsą priduoti). Štai intarpas:

[Ji:] Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukterys, kaip Kedaro palapinės, kaip Saliamono palapinių dangos! Nežiūrėkite iš aukšto į mane, kad aš tamsiaveidė; tai saulė mane įdegino. Mano motinos sūnūs supyko ant manęs ir padarė mane vynuogynų prižiūrėtoja. Savo pačios vynuogyno neprižiūrėjau. Pasakyk man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį poilsio, kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei palei tavo draugų kaimenes.
[Choras:] Jeigu tu nežinai vietos, – o gražiausia iš moterų, tai eik avių pėdomis ir ganyk savo ožiukus šalia piemenų palapinių.
[Jis:] Tu, mano meile, panaši į kumelaitę tarp faraono kovos vežimų. Žavūs tavo skruostai puošti pintomis grandinėlėmis, o tavo kaklas – karoliais. Iš aukso nukalsim tau grandinėles, išpuošime jas sidabru.
[Ji:] Kol karalius ilsisi savo kambary, mano nardas pripildo orą kvepėjimo. Mano mylimasis man – miros ryšulėlis, prigludęs tarp mano krūtų. Mano mylimasis man – henos žiedų puokštė En Gedžio vynuogių soduose.
[Jis:] Kokia tu graži, mano mylimoji, kokia tu graži, tavo akys kaip balandžių!
[Ji:] Koks tu gražus, mano mylimasis, iš tikrųjų gražus! Mūsų guolis pavėsinėje; sijos mūsų namų – iš kedrų, o gegnės – iš kiparisų.

Man graži šių mylimųjų istorija. Ir kaip ji užsibaigia. Ir paskutiniai žodžiai šioje ištraukoje byloja, kad jie namus randa gamtoje, nes niekur nėra tokios pastogės, kurioje tilptų jų meilė. Gal jie net neturi tokių pastogių. Bet tas šventas naivumas ir paprastumas dabar vis dažniau aplanko ir mane patį. Priimu tai kaip dovaną.
Dabar aš suprantu, mylimiausioji būtybe, dabar aš suprantu. Nėra tinkamo laiko. Yra tiesiog laikas ir tai, ką mes nuspręsime su juo daryti. Ir aš dėkingas už tai, kad dalį savo laiko paskyrei man. Tavo žodžiai manyje įkrito giliai. Esmingai. Prasmingai. Aš Tavim tikiu. Gal tai, kad ir Tu tiki manimi, nereikalauja jokio paaiškinimo, priežasties, pasekmių… Dabar yra laiko ir yra tai, ką nuspręsime su juo daryti. Aš nusprendžiau – savo laiką atnešu ant mūsų meilės aukuro.
Noriu, kad būtum mano žmona, mano vaikų motina, mano draugė, mylimoji, kompanionė, užtarėja, patikėtinė, bendražygė… Ar reikalauju per daug? Gal. Bet pažadu Tau atsimokėti tuo pačiu. Būsiu Tau viskuo, kuo galiu būti (kartais net ir tuo, kuo negaliu, šypt).
Rytojus nuolat lieka rytojumi, mes išties niekada nenueinam toliau nei „rytoj“ horizonto linija. Iš esmės netgi nenueinam toliau negu yra „Čia“ ir „Dabar“. Aš galvojau, kaip galėčiau Tau pasipiršti. Maniausi pasipiršiąs poetiškai, romantiškai, didingai. Vos ne atjočiau baltu žirgu į Tavo diplomų teikimo ceremoniją ir pasipirščiau… Bet suvokiu – yra čia ir yra dabar. Ir tas akimirksnio spontaniškumas mane persmelkė, kai pasipiršau Tau beeidamas bažnyčion.
Man šios šventės, kaip ir daugelis kitų, užvis labiausiai liudija tokią tiesą: „Mes gyvename.“ Aišku, tame telpa ir „gyvenome“, greičiausiai ir „gyvensime“. Bet dabar ir čia yra tik tai: mes gyvename. Aš gyvenu. Tu gyveni. Ir tai yra tiesa, kuria galima tikėti. Nes mes esam. Ir tas „esam“ kinta su kiekviena sekunde.
Galbūt mano švenčių (ir viso gyvenimo) prasmė telpa į tą žodį – „esu“. Esam. Gal atrodytų kvaila, bet kartais tikrai pamirštu, kad esu. Ne vien vegetuoju, atlikinėju funkcijas, dirbu… Esu. Tiesiog esu. Ir Tu, paukštuk, mylimoji, Tu irgi esi. Kreipiuosi į laiką: ir tu, laike, esi, nors mes turbūt niekada nesuprasim, kas tu iš tikrųjų.
Šita esatis, kuri mus apjungia ir vienija tame pačiame erdvėlaikyje – šita esatis, man regis, ir yra švenčių prasmė. Ir viso gyvenimo.
Gali būti, kad mums bus sunku. Galbūt mums trūks pinigų, laiko, jėgų, galimybių… Žinai, šiandien per Mišias sutikau Adomą Kačiušį (Danguolės sūnų, mano brolio klasioką). Jam prisipažinau, kad man labai baisu, kad nebūčiau toks, kaip mano tėvas. Jis pasakė, kad net jei padarytumėm tas pačias klaidas kaip ir mūsų tėvai – mes vis tiek turime galimybę pripažinti savo klaidas ir už jas atsiprašyti.
Gali būti, kad bus sunku. Bet dabar mūsų ryšyje aš ieškau ne laikino malonumo. Kai ieškodavau vien tik jo, viskas būdavo banalu ir lengva. Dabar noriu ne ieškoti, o kurti – kartu su Tavim. Ir tam reikės daug mūsų abiejų jėgų. Bet jos pasitarnaus, mano akimis, nuostabiausiam tikslui. Šeimai.
Aušra, nuostabioji, gražioji Aušra… Aš tikrai labai bijojau būti tėčiu. Labai nenorėjau. Kai pasakei man apie mūsų vaiką, aš suvokiau vieną dalyką. Esmė jau nebe tai, ar noriu būti tėvu, ar ne. Dabar aš nebeužduodu sau jokio klausimo. Turiu tvirtą teiginį – noriu būti pats geriausias tėvas pasaulyje. Ir geriausias vyras, šypt.
Nenoriu nieko nuo Tavęs slėpti. Jei galėčiau, perkurčiau net praeitį, kad galėčiau save Tau įteikti kaip švarų kūrinį. Dabar esu susitepęs, nusikaltęs, nuodėmingas… Bet kartu ir labai mylintis. Tu man esi svarbiausia. Tu man reikalinga. Nėra kito žmogaus, kuris būtų matęs tiek mano sielos. Ir nėra kito tokio, kurio sielą esu patyręs taip, kaip Tavąją.
Dabar mane jau ima miegas. Mane nuramino mintys apie Tave, tai, kad esi taip arti. Keliauju miegoti. Meldžiuosi už Tave, apglėbiu savo maldomis ir apkamšau gerais linkėjimais.
Nesušalki.

Gabrielė Juodzevičiūtė. Gyvenimas, mirtis ir šviesa

2020 m. Nr. 3 / Marius Povilas Elijas Martynenko. Mirtingumo įrodymai. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 96 p. Iliustracijų autorius – Titas Burinskas.

Monika Stankaitytė. Bū(i)ties kaleidoskopas

2018 m. Nr. 7 / Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 223 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

„Visa, kas mums lieka, – tai mūsų pačių istorijos“

2018 m. Nr. 4 / Poetą Marių Povilą Eliją Martynenko kalbina Gediminas Kajėnas / Skaitomas ir tuo pačiu vienų mėgstamas, o kitų keikiamas virtualioje erdvėje jo paties kuriamame tinklaraštyje „Praeis“.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Marius Povilas Elijas Martynenko gimė Vilniuje 1993 m., mokėsi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, šiuo metu studijuoja vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kūryba publikuota „Literatūroje ir mene“…