Audronė Girdzijauskaitė. Žiemos, vasaros ir kiti universitetai

2017 m. Nr. 8–9

Atsiminimų romano fragmentas

Režisūros pamokos

Antrojo kurso antrajame semestre mums buvo leista, pasirinkus vieną režisūros kursų, lankyti ir stebėti to režisieriaus profesinius užsiėmimus. Aš nedvejodama pasirinkau Nikolajaus Gorčakovo vadovaujamą kursą. Jis buvo Konstantino Stanislavskio ir Jevgenijaus Vachtangovo mokinys, pastarojo III-iosios Maskvos dailės teatro studijos auklėtinis, Vachtangovo spektaklių, įžymiosios „Princesės Turandot“, dalyvis, vėliau – Maskvos dailės teatro aktorius ir režisierius. Apie abu savo mokytojus parašė puikias knygas. Pagalvojau, kad galėsiu iš pirmų lūpų sužinoti daug įdomaus. Man labai svarbu buvo ir tai, kad, būdama neakivaizdininkė, aš galėjau reguliariai lankyti užsiėmimus, taip pat ir kai kurių man įdomių dėstytojų paskaitas. Tokiu būdu palaikiau stacionaro studijų režimą. Beje, tame kurse mokėsi mūsiškis Vytautas Čibiras, nujaučiau, kad jame studijuos ir bibliotekoje andai sutiktas paslaptingasis nepažįstamasis. Kai pirmą kartą atidariau auditorijos duris ir pasiprašiau į laisvuosius klausytojus, pamačiau šonu į mane sėdintį nepažįstamąjį nunarinta galva. Lyg žaibas pervėrė jo staigus žalias žvilgsnis. O Gorčakovas mane maloniai priėmė. Tas vakaras (užsiėmimai prasidėdavo ketvirtą po pietų ir kartais trukdavo iki vienuoliktos valandos vakaro) nulėmė visą mano profesinę ir asmeninę ateitį. Suvokiau, kad režisūrai priklauso teatro ateitis, neperpratęs šios profesijos niekuomet iš esmės nesuprasi teatro, neįspėsi spektaklio užgimimo, jo brendimo ir atsiradimo paslapties. Kalbėdamas apie Stanislavskio ar Vachtangovo atradimus, pasiaukojimą teatrui, eksperimentus ir darbą su dailininkais, Gorčakovas didelį dėmesį skyrė režisieriaus profesijai, teatro etikai ir tam, kaip kiekvienas gali save tobulinti. „Reikia matyti plačiau, nei akys aprėpia, reikia matyti viską, pastebėti ir tai, kas anoj pusėj gatvės vyksta. Įsidėmėti pardavėjų, padavėjų, vairuotojų veidus, jų kalbos manierą, įsiminti tramvajaus vairuotojo pozą… Viso to jums gyvenime prireiks.“ Tokios kalbos pirmuosiuose kursuose darė didelį įspūdį, vienijo mus, pradėjusius studijuoti scenos meną, skatino stebėti ir pažinti gyvenimą…

Tuo metu Gorčakovas, senstantis gražuolis, artėjo prie šešiasdešimties. Jis išradingai analizuodavo dramos kūrinį ir mokė perprasti jo žanrą ir stilių, kuriuos scenoje turėjo išreikšti personažo charakteris, mizanscenos, tempo ritmas, vaidybos ir kalbėjimo būdas. Įdomiai ir su humoru pasakodavo apie teatro praeitį, apie buvusius kolegas ir mokytojus. Pamenu vieną užduotį­ – sukurti mizansceną su keliolika žmonių, kuriems labai šalta, nes jie, – regis, kaliniai? – žiemą pusnuogiai išvaryti į lauką beveik neapsirengę. Visi sukom galvas, siūlėm nevykusius banalius variantus, tada jis pasakė: „Надо учиться у пчел. Они все знают…“¹ Ir patarė etiudo dalyviams stipriai susiglausti, kiekvienam stengtis patekti į to kamuolio vidurį, kur šilčiausia. Aš neiškenčiau ir pasigyriau, kad skaičiau Maeterlincko knygą apie bites. Jis kilstelėjo tankius žilus antakius: „Ką jūs sakot?! Tai puiku! Aš ją irgi skaičiau.“ Gorčakovas skleidė žavesį, bet jame jau buvo kažkas konservatyvaus, mes jautėm, kad jis nebegali atsiplėšti nuo šaknų ir tarsi nedrįsta žengti į priekį. Gyveno praeitimi. Vis dažniau jį pavaduodavo asistentas – negabus, neįdomus žmogus, buvęs komjaunimo komiteto veikėjas. Kurse tvyrojo nepasitenkinimas, brendo krizė. Ją išsprendė pats gyvenimas: 1958-ųjų vasarą, maudydamasis Rusijos Pietų pajūryje, Džubgoje, su savo jauna žmona, Gorčakovas užspringo banga ir mirė čia pat prie kranto. Tai buvo simboliška. Juk net nepasakysi, kad paskendo…

Kiti universitetai

Režisūros kursas susirinko nedidelis ir draugiškas, jame buvo keletas žmonių, anksčiau studijavusių kitur, daugiausia – literatūrą, o kai kurie jau buvo paragavę mokslų kitose teatrinėse mokyklose. Tarp jų – dosni atlapaširdė Tania Glagoleva, rimti ir brandūs Piotras Fomenko, Feliksas Bermanas iš Odesos, taip pat ir mūsiškis Vytautas Čibiras, jau apšilęs kojas Vilniaus konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Kiti – dar žali, jauni, gana uždari, nes ir nebuvo ko atverti. Tai žavus, į miklų beždžioniuką panašus dagestanietis Ramzesas Džabrailovas, vėliau tapęs žinomu charakteriniu teatro ir kino aktoriumi; mums visiems imponavę muzikalūs, pietietiškai guvūs ir žavūs albanai Misto, italu save laikęs Piro ir kiek vyresnė jausminga naivuolė didžiaakė Drita, kuklus ir inteligentiškas kinas Ge Žu Ju. Jis buvo toks tyras ir sąžiningas, kad statydamas savo režisūrinį etiudą apie žmogų, stoties perone valgantį pietus, didžiausiai visų nuostabai atsinešė tikrų virtų makaronų! Va čia tai gyvas socrealizmo pavyzdys! Po peržiūros jo makaronus suvalgėm. Įspūdingai atrodė aukšta, stambi, į profesionalią irkluotoją panaši blondinė Tamara; kai vaidino virėją Mav-

rušą „Tarelkino mirtyje“, ja tarsi medžio kamienu į viršų ropšdavosi mažiukas Ramzesas, genialiai vaidinęs Tarelkiną. Žiūrovai plyšdavo juoku. Bendravimas su kiekvienu kurso bičiuliu dovanodavo vis kitokių patirčių. Albanai nesiskyrė su gitara, darniai dainavo savas ir sentimentalokas itališkas dainas iš kino filmų; visi jie puikiai, jautriai vaidino (su stipriu ir labai mielu akcentu) Andrejaus Gončarovo spektaklyje „Vaizdas nuo tilto“ GITIS’o teatre. Ge Žu Ju buvo labai uždaras. Jis niekam, išskyrus Čibirą, nepasakė net apie savo sūnelio mirtį; man paslaptį atskleidęs Vytautas papasakojo, kad Ge su mylimąja gyveno skirtinguose vyrų ir moterų bendrabučiuose. Studentams negalima buvo susilaukti vaikų, bet jie susituokė ir labai džiaugėsi pirmagimiu, juo labiau kad daugiau vaikų ir negalėjo turėti, juk kinų valdžia griežtai reguliavo gimstamumą. Kai vaikelis netikėtai susirgo ir mirė, kinų ambasada nesuteikė galimybės vykti į laidotuves – esą būtų per brangu… Priėjau prie Ge koridoriuje ir netardama nė žodžio paglosčiau jo juodus žvilgančius plaukus. Mes visi buvom tokie sukaustyti draudimų ir įtarinėjimų, kad niekas jam viešai net užuojautos nepareiškė. Gėda ir prisiminti.

Tania Glagoleva

Tania Glagoleva man visuomet asocijuojasi pirmiausia su užmiesčiu, ir tik paskui su pomėgiu daug ir chaotiškai skaityti, o iš bibliotekos pasiimtas knygas tampytis glėbyje. Knygos slysdavo, krisdavo iš rankų, ji lenkdavosi jų susirinkti, o jos vėl krisdavo… Kartą vėlų vakarą po užsiėmimų lydėjau ją namo, ėjom per tiltą ir aš susikivirčijau su girtais chuliganais, kurie sekė iš paskos ir siaubingai keikėsi, tyčiojosi iš mūsų. Kai Tania išgirdo, kad jie mane žada numesti nuo tilto, ir jau prispaudė prie turėklo, ji garsiai sukliko ir krito aukštielninka ant žemės. Aš jau buvau spėjusi pamatyti juodą properšą kovo upės lede. Tania gulėjo kaip numirusi, jos knygos – pažirusios po šlapią asfaltą, ir tai išgąsdino niekadėjus: jie pabėgo. „Kas tau?!“ – paklausiau pasilenkusi prie Tanios, o ji, rinkdama nuo žemės savo sumirkusį turtą, nusijuokė: „Aš tyčia. Kad tave išgelbėčiau.“

Tania buvo nuoširdi ir dosni, dažnai kviesdavosi draugus į savo vasarvietę Firsanovkoje. Maskvą supo nuostabios gyvenvietės, vasarvietės, rusų vadinamos „dačia“ – šį žodį kalbininkai kildina iš „дать“ – duoti, Rusijoje „dačios“ turi savo istoriją. Dar caro laikais geriems valdininkams buvo skiriamas žemės sklypelis poilsiavietės statybai. Ne tik žodis, bet ir pats reiškinys tapo tradicija. Sovietmečiu „dačias“ turbūt skirdavo nusipelniusiems, ištikimiems, o vėliau jos pavirto daržų sklypeliais, kuriuose žmogus, lyg šuo būdoje, galėjo pasislėpti nuo lietaus ar spiginančios saulės tik sandėliuke, suręstame iš vogtų lentų, ar menkoje pašiūrėje iš kelių lentinių dėžių. Šitų skurdžių sklypelių nepuošė nei namai, nei pavėsingi medžiai – čia, kaip patys rusai sako, nebuvo „ни кола ни двора“². O seniau tos gyvenvietės buvo susijusios su įžymiais rusų kultūros žmonėmis: Malachovas – su Čechovu; Peredelkinas – su Pasternaku, Čiukovskiu; Tarusa – su Paustovskiu (dabar ten stovi Belos Achmadulinos paminklas, sukurtas jos vyro Boriso Meserero); Šachmatove vasarodavo Aleksandras Blokas, Nikolinoj Goroj – Michailas Bulgakovas, Maksimilianas Vološinas…

Tas vietas retsykiais aplankydavome. Žiemą kartais visai dienai išvykdavome slidinėti. Nepamenu, kur ir ką ten valgydavom ir ar valgydavom apskritai. Apie maistą niekas nešnekėdavo; kaip ir apie pinigus. O vasarą, ištrūkę iš karšto birželio glėbio, kai asfaltuoti šaligatviai imdavo tirpti ir mūsų „špilkos“ negailestingai smigdavo į juodą košę, tarp egzaminų mėgdavom pasiganyti draugų vasarvietėse.

Ūksmingoje senoviškoje Tanios Glagolevos tėvų „dačioj“ stovėjo nuo laiko ir drėgmės pajuodęs medinis namas su kukliomis mansardomis antrajame aukšte; ten nakvodavo jaunimas, o tėvai labiau mėgo pirmąjį aukštą, kuriame buvo virtuvė su kokline malkomis kūrenama plyta, gana erdvus kambarys, vadinamas svetaine, ir nedidelis tėvų miegamasis. Tanios sode, dar abiem tėvams, mokytojams, gyviems esant, augo obelys ir vaiskrūmiai. Kartais jie duodavo nemažą derlių, kurį rudenį drauge su Tania važiuodavom padėti nurinkti. Už namo buvo dvi skurdokos lysvės; vienoje kartais prisirpdavo nedidelių, bet saldžių braškių, kitoje užaugdavo visai neprasti pomidorų ir prieskoninių žolių. Tenai sužinojau, kad pomidorus galima kepti kartu su bulvėmis ar prie kotletų.

Po medžiais, vakarų pusėje, stovėjo šiek tiek pakelta nuo žemės apvali pavėsinė. Rusai tokį statinį vadina „besedka“, nuo žodžio „беседа“ – pokalbis. Iš jos matydavai kintantį vakaro peizažą – žalias kalveles, toliau vingiuojantį kelią, retkarčiais išgirsdavai tolimą „električkos“ signalą. Mėgstamiausia vieta karštą dieną būdavo „besedkoj“; čia po darbų gerdavom arbatą su ką tik išvirta skysta braškių ar agrastų uogiene ir, aišku, kalbėdavomės. Tėvukas senu įpročiu vartydavo laikraščius, Tanios mama klausinėdavo apie mūsų studijas – jai viskas buvo įdomu. Miegodavom su Tania ir jos sūneliu Kolia mansardoj, senose medinėse lovose, kurios kvepėjo drėgme, dilgėlėm ir mėtom – žoles klodavom ant palangių ir ant grindų nuo uodų apsiginti. Šviesai užgesus, imdavo krebždėti pelės, už medinės sienos bruzdėdavo žiurkės. Aš jų labai bijojau, bet nuovargio ir gryno oro nugalėta pamažu panirdavau į palaimingą miegą.

Feliksas Bermanas

Per Tanią ir Feliksą Bermaną atsivėrė naujos pažintys. Dar vieni universitetai. Feliksas kviesdavosi mane į uždarą savo draugų odesiečių, dirbančių ir gyvenančių Maskvoje, kompaniją, kurioje moterys paprastai nesilankydavo. Feliksas su skirtingų profesijų draugais – teisininkas, du gydytojai, inžinierius ir muzikantas (jų būdavo ir daugiau) – susitikdavo kartą per mėnesį pasidalinti savo profesijos naujovėmis, glaustai papasakoti naujas patirtis. Susitikimų vieta keisdavosi. Vieną birželio vakarą su Feliksu važiavom „električka“ į tolimą vasarvietę, į jo draugo „dačią“. Paprastai vyrai kurio nors bute susėsdavo prie stalo ir prasidėdavo rimčiausias „seminaras“. Vienas pasakodavo, kiti įdėmiai klausydavosi, paskui tik klausinėdavo. Mano vieta būdavo antrojoje eilėje, ant sofos. Ir tik po „rimtosios“ dalies mane pakviesdavo prie stalo. Vaišės būdavo vyriškos, kuklios, dažniausiai – silkė, agurkai, duona ir degtinėlė. Čia, kaip ir kitose žydų kompanijose, vaišindavosi, pasakodavo sąmojingus žydiškus ir „armianskoje radio“ anekdotus, bet niekuomet negirtuokliaudavo. Su Felikso draugais būdavo paprasta ir labai įdomu, mintyse praminiau juos „enciklopedistais“. Kokia puiki mokykla, kokie netikėti žinių klodai atsiverdavo jų besiklausant. Bet nuostabiausias man atrodė jų poreikis dalintis!

Feliksas man simpatizavo ir to neslėpė. Kartą per didžiąją pertrauką sėdėjom ant ilgo balto suolo bulvare, švietė saulė, ir jis planavo ateitį, piešė savo būsimo teatro viziją, pasakojo, kokį kurs repertuarą, kaip bendraus su aktoriais. Kaip tik-

ras žydas, samprotavo išmintingai, racionaliai. Paskui netikėtai nukreipė kalbą į šeimą, sakė norįs pastovumo, vaikų. „Выходи за меня замуж, нарожаем детей, буду много работать, все будут сыты“³. Kai priminiau jam Piotrą, trumpai mestelėjo: „Он все равно тебя оставит, а я – нет“⁴. Bandžiau paaiškinti, kad tai neįmanoma, nes jo nemyliu, o jis atsakė, kad meilė ateina būnant kartu. Ir kad tokių galingų ir seksualių vyrų kaip Piotras ir jis – iš viso reta… Esą man verta pagalvoti. Man nepatiko, kad tokiomis jautriomis temomis jis kalba taip dalykiškai. Tąkart pokalbis nutrūko, grįžom į institutą. Bet netrukus vėl pasitaikė proga susitikti. Tania Glagoleva pakvietė Piotrą ir mus abu į savo sūnelio Koliuškos krikštynas kaime netoli Maskvos, cerkviukėje, kur, pasakota, buvo krikštytas Michailas Lermontovas. Važiavom su Feliksu „električka“, o išlipę turėjom kelis kilometrus eiti pėsčiomis. Piotras, kaip krikštatėvis, ten buvo nuvykęs anksčiau. O mes su Feliksu kirtom nemažą beržų giraitę, kurios pakraščiais kerojo kuplios žydinčios ievos, paskui išėjom į platų lauką. Birželio pieva žydėjo ir svaigino kvapais, pažeme skraidė bitės. Priskynėm margą puokštę Taniai, surišom ją žolėmis. Stambaus sudėjimo Feliksas, mačiau, pavargo, nosine šluostėsi suprakaitavusią plikę, pro saulės išdegintus ir ištrupėjusius jo dryžuotų trikotažinių marškinėlių mėlynus ruoželius ant krūtinės ir nugaros juokingai styrojo juodi garbanoti plaukai. Į kup-

ranugario panašios jo akys atrodė liūdnos. Tada jis vėl dalykiškai bandė kalbėti apie savo jausmus, klausė, ar apmąsčiau jo pasiūlymą. Pasakiau, kad to pasiūlymo nepriėmiau labai rimtai. Bet štai tolumoje pasirodė balta cerkviukė, ir mes paspartinom žingsnį. Spėjom tik į krikšto apeigų pabaigą. Nejaunas pakumpęs šventikas į mus net nepažvelgė, skubėjo, gal nenorėjo liudininkų. Cerkviukės duris užrakino dideliu aprūdijusiu raktu, murmtelėjo atsisveikindamas ir nuskuodė per lauką šluodamas žemę ilgais skvernais. Tanios vyras nufotografavo Piotrą su Koliuška ant rankų. Balta megzta vaikiuko kepuraitė buvo papuošta laukine gėlyte. Bet nespalvotos nuotraukos fone matyti tik cerkviukės siena, ne visas vaizdas… Bijojo įamžinti šitą įvykį?

Po kelių metų, jau baigus institutą, Feliksas netikėtai, neperspėjęs atvyko į Vilnių. Paskambino telefonu iš miesto, pasakė norėsiąs susitikti su manimi, paskui – su Vytu Čibiru, eisiąs pas jį į teatrą. Pakviečiau jį į „Neringą“, ten papasakojau apie Vilniaus gyvenimą, klausinėjau, kaip jam sekasi. Prisipažino savo teatro neturįs, spektaklius statąs įvairiuose miestuose kaip režisierius keliauninkas. Paklausiau, ar nesunku kaskart pradėti darbą svetimame kolektyve, su nepažįstamais aktoriais, bet jis paaiškino, kad viskas paprastai eina sklandžiai: jis sudaro griežtą repeticijų tvarkaraštį, kartais net su scenų pavadinimais, nurodo tikslią peržiūros ir premjeros datą ir pradeda tvarkingai dirbti. Be problemų… Nuo jo dvelkė šalčiu ir vienatve. Jis jau nebetroško turėti savo teatro, ėjo pramintu taku, protu tvarkydamas savo gyvenimą. Ko atvažiavo į Vilnių – taip ir liko neaišku. Gal norėjo rasti darbą kuriame nors teatre, nes teiravosi, ar gerai pažįstu Rusų teatro vadovybę, o gal jam rūpėjo aplankyti su žydais susijusias vietas, nes išėjus iš kavinės paprašė palydėti jį iki sinagogos. Ten ir atsisveikinom.

Vizitas į Vilnių

Prieš akis iškyla ir dar vienas įvykis: norėdama artimiau susidraugauti ir parodyti Lietuvą, visą režisūros kursą pasikviečiau į Vilnių, į savo gimtadienį. Žinojau, kad ir didelį būrį kaip nors priimsim, juo labiau kad man padėjo Čibiras. Su Vytu jau buvom Vilniuje, kai sužinojome, kad atvyksta tik trys personos – albanai Misto ir Piro ir Ge Žu Ju. Pasitikom juos oro uoste, nutarėm važiuoti tiesiai pas mane pietų. Autobuse iš karto pajutom didžiulį susidomėjimą – juk į Vilnių jokių užsieniečių neatvykdavo, o ypač – kinų. Vytas nutarė pagloboti svečius, su savo tėvais, mokytojais supažindinti ir mylimąjį Žvėryną aprodyti… O jis tikrai buvo ne tik puikus gidas, bet ir talentingas pasakorius. Kitą rytą sutarėm susitikti Žvėryne ir keliauti į Vingio parką. Tačiau pėsčiųjų tiltas iš Žvėryno dar nebuvo baigtas statyti, juodavo tik jo griaučiai. Kai drąsuolis, pasipuikuoti mėgstantis Piro užsiropštė ant slidaus, apšalusio turėklo ir pareiškė galįs juo pereiti upę, Čibiras net supyko: „Lipk žemėn, aš noriu, kad grįžtum į Maskvą!“

Tą dieną daug vaikščiojom po Vingio parką ir po senamiestį. Mūsų svečiai stebėjosi – kokios skirtingos kultūros čia sugyvena! Vakare atšventėm mano gimtadienį. Be svečių atvykėlių, prie stalo sėdėjo mūsų šeima ir kelios artimiausios mano draugės. Tėvas su svečių „choru“, dainuojančiu foninį „umfa, umfa“, užtraukė japoniškos dainos imitaciją, o mūsų Ge nutarė padainuoti ištrauką iš klasikinės Pekino operos. Ištrauka buvo labai ilga, skambėjo neįprastai, nes jis dainavo falcetu, kaip reikalauja kinų tradicija, ir aš mačiau, kad mano draugės springsta juoku iki ašarų, o mama pešioja nosinaitę… Įdomiausia tai, kad jau po poros metų būtent su kinais ir albanais visos draugystės Sovietų Sąjungoj baigėsi, – buvo kaip kirviu nukirstos!

Andrejus Gončarovas

Į Gorčakovo vietą rudenį atėjo gražus ir energingas, karšto temperamento ir reiklus keturiasdešimtmetis Andrejus Gončarovas kare sužeista ranka. Gončarovas buvo talentingas Gorčakovo mokinys, pilna galva naujų sumanymų. Bet tuo metu jis dirbo sustabarėjusiame Maskvos dramos teatre ir tikriausiai vylėsi savo kurse su jaunais aktoriais ir režisieriais įkūnyti puoselėtas vizijas. Spektaklius su studentais kūrė itin kruopščiai, skatino jų vaizduotę, atverdamas psichologinius personažų santykių niuansus, ir reikalavo tikslumo. Milžiniškas Gončarovo temperamentas neleisdavo jam per viešas studentų peržiūras ramiai tų spektaklių stebėti, ir jis dėl viso pikto, kad įniršęs nenutrauktų vaidinimo, išeidavo į kiemą ir nervingai vaikštinėdavo palei sodelio tvorą pirmyn ir atgal keistai mojuodamas rankom, lyg diriguotų, permainingas nuotaikas reikšdamas grimasomis, kažką mykdamas ir kartodamas spektaklio tekstus. Tą jo savybę visi žinojo… Institute jis nestatė vienadienių ir populiarių sovietinių pjesių, orientavosi į gero skonio dramaturgiją, – dažniausiai klasiką, kitaip ir daug giliau aktualią. Domėjosi ir Vakarų dramaturgais. Vadovavo režisūros kursui, bendradarbiavo su muzikinės komedijos kursu (keistai dabar skamba toks pavadinimas), tad spektaklius statydavo su abiejų kursų studentais. Manė, kad aktorius turi mokėti viską. Statydamas Arthuro Millerio „Vaizdą nuo tilto“, o vėliau – su muzikiniu kursu – ir George’o Gershwino „Porgį ir Besę“, jis sukūrė „internacionalinį“ spektaklį, kuriame dalyvavo visi užsieniečiai. Beje, šį spektaklį rodė ir savo teatro scenoje. Jam atėjus iš esmės pasikeitė kurso nuotaika, pasikeitė repetuojamų kūrinių pobūdis ir darbo ritmai. Vietoj sovietinių pjesių vis dažniau rinktasi ištraukos iš Dickenso, Fitzgeraldo, Brechto, Hemingway’aus kūrinių. Diplomui statėme „Vaizdą nuo tilto“ ir Aleksandro Suchovo-Kobylino „Tarelkino mirtį“. Psichologinė vaidyba čia buvo kryžminama su grotesku, iš spektaklio tryško piktos satyros energija, jame galėjai nujausti didelę Mejerholdo režisūrinio metodo įtaką. O repetuojant „Porgį ir Besę“ muzika liejosi per kraštus, koncertmeisteris prie fortepijono per pertraukas nesivaržydavo laisvai padžiazuoti… Atpažinau jo grojamą dar Vilniuje per Tėvo kabinete stovėjusį gremėzdišką, gero garso latvišką radioaparatą „Festivals“ nugirstą svinguojantį Elingtono motyvą… Atmosfera repeticijų saliukėje buvo pritvinkusi naujovių ir vilties. Gal ir meilės garų. Sodelyje visi niūniavo ir švilpavo Gershwino arijų melodijas. Bet oficioziniai Maskvos laikraščiai teberašė, kad džiazas – „музыка диких“ (laukinių muzika). Inteligentų sluoksniuose brendo maištas prieš tokias nesąmones.

Visi trys Gončarovo spektakliai (savo asistentu jis ne kartą pasirinko Piotrą) pateko į GITIS’o aukso fondą. Į gitisiečių egzaminus pradėjo rinktis žmonės iš kitų institutų, aktorių draugai; tai buvo neįprasta; svečiai tiesiog netilpo salėje. Pradėta kalbėti apie būtinybę steigti Mokomąjį teatrą, kuriame studentai galėtų repetuoti, rengti spektaklius, kviestis publiką. Tai buvo didžiulė naujovė. Žingsnis į pasaulį, į dialogą, išsivadavimas iš „cecho“ uždarumo. Netrukus tokios patalpos atsirado Kazickij skersgatvyje, Tverskajos prieigose, netoli įžymiosios Jelisejevo parduotuvės… Įdomiausia tai, kad jose kadaise buvo įsikūręs įžymusis Nikitos Balijevo kabarė teatras „Šikšnosparnis“, padaręs įtakos mūsiškiam tarpukario Antano Sutkaus „Vilkolakiui“.

Piotro novelė

Sunkiausia kalbėti apie Piotrą. Ketinantį jį charakterizuoti jis tarsi vedžioja už nosies ir rodo vis kitokį savo permainingą veidą. Apie save pasakodavo santūriai, lakoniškai, lyg nenoriai, ir tie pasakojimai kartais atrodė išgalvoti, prieštaringi. Iš viso nemėgo daug kalbėti. Jį suprasti turėjai iš žvilgsnio, iš intonacijos, iš menkiausio gesto ar net nutylėjimo. Ypač nemėgo postringauti apie meną. Savo tikrųjų vertybių afišuoti nemėgo, nors jam reikėjo, kad jį matytų, įvertintų, stebėtųsi. Užtat tam tikra ekstravagancija, ekscentriški poelgiai, pradžioj man visiškai nesuprantami, jam buvo labai būdingi. Tarsi ginklas ir skydas.

Jis mėgo dėvėti pastelinių tonų drabužius, neišsiskirti. Rengtis anais laikais taip, kaip nori, nebuvo paprasta. Bet jo stilių greitai perpratau. Santūrus, vyriškas ir natūraliai elegantiškas. Laikai buvo sunkūs, parduotuvėse beveik nieko nerasdavom. Neturėjo jis ir už ką pirkti. Apsiėjo be angliško klasikinio kostiumo, nešiojo nežinia iš kur gautą nuostabią milinę amerikiečio kario striukę; laisvą, sportinio stiliaus, su daugybe kišenių, su megztais rankogaliais ir apykakle, chaki spalvos. Tiko ir pavasariui, ir rudeniui. Vieną kitą įdomesnį drabužį jam turbūt kartais gaudavo motina, anuomet dirbusi vertėja Užsienio reikalų ministerijoje. Avėjo Piotras odinius batus, visuomet švarius ir pakaustytus madingais geležiukais, kad užkulnis ilgiau nenudiltų. Jie įspūdingai kaukšėjo. Visuomet nešiojosi švarią vyrišką nosinę. Jokių popierinių anuomet nebuvo. Jo susikaupimą, vyrišką energiją pajusdavau iš tolo, ypač – iš savitos, sunkokos eigasties ir santūraus, dažnai į žemę nudelbto žvilgsnio.

Santykiai su Piotru visiems buvo sudėtingi, tai karštligiški, kupini meilės, tai tiesiog nepaaiškinamai atšiaurūs. Pamenu, kartą netoli instituto, Sobinovo skersgatvyje, sutikom jo seniai nematytą draugą. Piotras trenkė ant žemės savo juodą lagaminėlį – tada tarp studentų buvo madingi ne portfeliai, ne krepšiai ar kuprinės, bet tokie įvairiaspalviai „čemodanėliai“, pati turėjau odą imituojantį žalią, – iškėlė rankas, čiupo draugą į glėbį: „Сколько лет, сколько зим!“⁵ Jie džiaugsmingai sutarė būtinai susitikti, geriausia – rytoj tokią ir tokią valandą Lužnikuose prie teniso kortų žaisti teniso, kurio abu seniai nebuvo žaidę. Džiaugiausi galėsianti pamatyti Piotrą žaidžiantį ir pabendrauti su jo buvusiu kursioku iš Pedagoginio instituto. Kitą dieną Piotras buvo pas mane, mes užkandžiavom, ir aš jam priminiau, kad laikas ruoštis. „Kur?“ – nustebo. „Žaisti teniso. Juk sutarei ir tavęs laukia.“ Bet jis numojo ranka, pareiškė neturįs jokio noro taip toli belstis. Ir nevažiavo. Mane apėmė apmaudas, bet priekaištauti buvo beprasmiška… Kitą kartą į režisūros užsiėmimą jis atėjo plikai nusiskutęs galvą ir visus pribloškė savo išvaizda. Tokia ekstravagancija anuomet buvo neįprasta, pliki vaikščiodavo tik kokie nusenę generolai, naujokai kareivėliai, kaliniai ar žmonės, kuriems Dievas nedavė turėti plaukų. Gorčakovas net aiktelėjo: „Это вы?!“ – „Да, это я“⁶, – piktokai burbtelėjo Piotras. Einant namo paklausiau, kas gi iš tiesų nutiko. O jis man papasakojo, kad susitiko su buvusiais draugais iš Gnesinų mokyklos, kurioje buvo baigęs smuiko klasę, nuėjo visi į kažkokią jiems nuo seno žinomą Arbato palėpę ir atliko atsisveikinimo su smuiku ritualą: grojo, gėrė degtinę ir verkė, o paskui paprašė draugo jį plikai nuskusti. Tam buvo pasiruošęs. Beje, plikė jam visai netiko. Tankūs, dygūs garbanoti pilkšvi plaukai, panašūs į avies kailį, labiau atspindėjo jo būdą. „O ką aš dabar kirpsiu?“ Juk buvau jo kirpėja. Kirpti tankius garbanotus plaukus po kuokštelį, jo prašymu – trumpai, man buvo didžiulis malonumas. „Ataugs“, – niūriai mestelėjo Piotras. Dar atsimenu, kaip Maskvos Baltarusijos stoties perone, lydėdamas mane į Vilnių, jis nurovė trikampiu sulenktą geležinį vagono numerį ir skubiai įgrūdo man į krepšį: „Tai tau atminčiai. Nepamiršk manęs. Greičiau sugrįžk.“ Visą kelią bijojau, kad kas nors neaptiktų šito „suvenyro“.

Pirmųjų studijų laikų draugus Piotras labai mylėjo. Ypač artima jam buvo Lena Dvorcova ir jos vyras Volodia, sporto žurnalistas, parašęs knygą apie rusų ledo ritulį. O Lena dievino Piotrą visą gyvenimą. Švęsti kokių nors svarbesnių švenčių dažniausiai rinkdavomės pas juos, sename name Telegrafo skersgatvyje, pirmo aukšto bute-komunalkoj. Nors patriukšmaudavom, kaimynai mus mėgo. Dvorcovai turėjo vieną nemažą kambarį, kartoninėmis pertvaromis suskirstytą į tris, kurių vienas, be lango, ir buvo mūsų užstalės vieta, nes ten tilpo didelis sudedamas valgomasis stalas. Visų minimos šventės buvo „Старый Новый год“ pagal senąjį kalendorių, sausio tryliktąją, Užgavėnės ir Velykos. Senuosius naujuosius metus švęsdavo su meile ir ilgesiu senų laikų, kurių nė vienas iš esančių nebuvo matęs… Buvo geriamas šampanas, kartais dainuojama, kai su gitara ateidavo kuris nors iš žinomų bardų, buvusių bendramokslių, – Jurijus Vizbaras (beje, ukrainietės ir lietuvio sūnus), Julijus Kim ar dar kuris. Per Užgavėnes Lena iškepdavo kalną didelių plonų blynų per visą keptuvę, ir valgomi jie būdavo su sviestu arba raudonaisiais ikrais! Kartais per tas šventes pas Dvorcovus ateidavo ir Andrejus Gončarovas su mylima žmona. Jis mėgo mūsų linksmą kompaniją, jaudindavosi klausydamas turistinių dainų ir romansų, jam patikdavo, kai Piotras artistiškai parodijuodavo Aleksandrą Vertinskį, pabrėždamas jo išskirtinę „r“ ir ypač – melodramatiškus pasažus. O klausydamasis nemirtingų žydiškų anekdotų, garsiai juokdavosi iki ašarų. Tada jausdavausi taip, tarsi mano tėvas sėdėtų prie stalo…

Velykos rečiau buvo švenčiamos namuose. Tikintieji persekiojami. Dauguma cerkvių Maskvoje apleistos, uždarytos, todėl norintys švęsti Velykas dažniausiai važiuodavo traukiniais į tolimesnes vietas, kur veikė religiniai centrai… Arba – lankė artimųjų kapus, ten daužė ir valgė kiaušinius, senu papročiu palikdavo jų ant kapo, išgerdavo ko nors stipresnio, apšlakstydavo gėrimu kapą… Tokias ir panašias apeigas Piotras, linkęs viską teatralizuoti, ypač mėgo, niekada ten neidavo be artimų draugų ir tuščiomis. Mano pasakojimą paliudytų Vagankovo kapinėse greta gulinčios jo motina Aleksandra Petrovna, teta Variuša ir anksčiau anapilin išėję draugai…

Visiems laikams įsiminė Velykos Sergijev Posade, stambiausiame Rusijos religiniame centre (sovietmečiu pavadintame Zagorsku). Su Piotru ir artimu jo draugu žurnalistu Jurijum Zerčaninovu atvažiavom į tą nuostabią vietą, keliančią asociacijų su Kustodijevo ar Nesterovo tapyba, traukiniu, daug anksčiau, kad galėtume ramiai apžiūrėti cerkvę, vienuolyną ir visą aplinką. Prie didelio, erdvaus šventoriaus vartų žemai nusilenkdami mus pasitiko du aukšti neapsakomo grožio vienuoliai, kurių įdėmūs žvilgsniai, atrodė, vėrė kiaurai; išilgai cerkvės sienos stovėjo ilgutėliai mediniai stalai, ant kurių buvo tvarkingai išrikiuoti didžiuliai tradiciniai velykiniai pyragai – „kuliči“. Iš visko matyti – skirtingų šeimininkių, nes vieni jų kuklūs, paprastučiai, kiti – didesni, apipilti „liukru“, papuošti. Stovėjo jie ten lyg kokia kuopa, niekieno nesaugomi, nevagiami, nelaužomi, ir laukė savo valandos, kai bus pašventinti. Mane tas vaizdas labai sujaudino.

Miestukas atrodė skurdus, ir mes, jau gerokai praalkę, nutarėm užeiti į vienintelį jo seną, nušiurusį restoranėlį. Praskleidę raudoną riebaluotą pliušinę užuolaidą patekom į saliukę, kurioje buvo rūkoma ir geriama kaip tikrame provincijos „kabake“. Saliukės gale ant nedidelės pakylos sėdėjo pusamžis akordeonistas, o greta, atsirėmusi į jo kėdės atkaltę, stovėjo akivaizdžiai neblaivi dainininkė… Per pertraukas tarp dainų jiedu tyliai kalbėjosi, kažko ginčijosi ir rūkė. Tai buvo neįprastas reginys, bet Piotras ir Zerčius (taip draugai vadino Jurijų) tokius dalykus, matyt, labai mėgo. Įdomu buvo ir man. Atėjo vakaras, artėjo iškilmingų naktinių pamaldų pradžia, ir mes vėl pakilom į kalnelį. Dabar jau į šventorių pro vartus spraudėsi marga minia. Piotras ir Zerčius ėjo man iš šonų, kad žmonės nesuspaustų. Staiga riktelėjau, kad nusprūdo batelis, ir čia įvyko stebuklas – jiems pavyko surasti mano batelį iš paskos plūstančioje tirštumoje. Cerkvėje darėsi tvanku. Visi stovėjo susiglaudę, minia vos siūbavo klausydamasi monotoniškų šventiko maldų ir giedojimo. Staiga Piotras išsitraukė iš užančio nedidelę knygelę ir man jau pažįstamu sąmokslininko tonu paprašė priešais stovėjusios moterėlės perduoti ją tolyn. Knygelė nuplaukė per rankas. Staiga į mus ėmė sukiotis, kilo šurmulys: „Kas jie? Sulaikykit! Tai provokatoriai“ ir panašiai. Nors Piotras atrodė ramus ir susikaupęs, pajutau, kad mums gresia pavojus. Kai pagaliau vienas cerkvės duris atvėrė procesijai, išėję paklausėm Piotro, ką jis ten nusiuntė, o jis paaiškino, kad tai buvo Lenino brošiūra „Žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal“. Viena vertus – šokiruojantis elgesys tikinčiųjų atžvilgiu, kita vertus – pasityčiojimas iš Lenino „raštų“, sukūrus paradoksą. Juk mes iš tiesų gyvenom apsupti įvairiausių Lenino ir kitų valstybės vadų lozungų, pamokymų, reikalavimų… Naktis buvo šalta, bet sulaukėm rytinių pamaldų, kurios vyko jau kitoje, vienuolyno patalpoje, – giedojo didžiulis choras – išbuvom ten iki ryto, iki pirmojo traukinio į Maskvą…

Tikėjau kiekvienu Piotro žodžiu ir visokiais jo prasimanymais. Tais laikais apskritai į viską žiūrėjau išplėstom akim, patikliai, naivokai, visais pasitikėjau. Ir turbūt dar neturėjau išlavinto humoro jausmo. Tai matydamas, Piotras mėgo mane provokuoti ir žiūrėti, kaip reaguosiu. Apie kursioką Ramzesą Džabrailovą jis man auditorijoje į ausį pakuždėjo: „А знаешь, он потомок Египетских фараонов…“⁷ – „Tikrai?!“ – nustebau beveik patikėjusi. O kartą einame Krymo tiltu, šviečia linksma pavasario saulutė, pamatęs priešais ateinantį pliką apvalainą pagyvenusį vyriškį su balta išsiuvinėta „kosovorotka“ (liaudiški marškiniai su stačia apykakle), Piotras sugriebia mane už rankos ir sako tyliu, žemu balsu: „Смотри, Хрущев идет!“⁸ Aš net sustingau (baimė buvo mumyse įsišaknijusi), žiūriu, tikrai labai panašus, ir jau patikiu, tik vėliau suvokiau, kad chruščiovai vieni gatvėmis nevaikšto… (Beje, nesunku pastebėti, kad kiekvienoje visuomenėje vyrai yra linkę mėgdžioti kultinius vadus; Stalino laikais atsirado daug į jį panašių ūsuočių, Chruščiovo laikais – plikių, Lietuvoje Smetonos laikais – panašių į Smetoną…) Arba Piotras man sako: „Pažinojau moterį, kuri užpakaliu vinis galėjo traukti!“ Pasakojo, kad yra perplaukęs Maskvos upę ties Kultūros parku. Milicija jį sulaikė. Ir liudininkai tai pavirtino. Arba: „Žiūrėk, šitas va ką tik iš kalėjimo.“ – „Iš ko sprendi?“ – klausiu nustebusi, o jis sako: „Iš batų“. Ir tikrai, suvarstomi to žmogaus aulinukai sunkūs, „darbiniai“, vargo matę, eigastis specifinė, tarsi taupytų paskutines jėgas; Piotras tiesiog gatvėj „tipažus“ rinko į savo režisieriaus kraitę, mokėsi matyti, girdėti, pastebėti. Su laiku ir aš išmokau.

Pamenu, kaip kino teatre „Pirmūnas“ drauge žiūrėjom Vittorio de Sicos filmą „Umberto D“. Filmas apie mielą seną benamį, žmogų, kuris turėjo vienintelį artimą padarą – baltą šuniuką. Kai senis miršta, šunelis lieka visiškai vienas. Tie paskutiniai kadrai buvo tokie meistriški, tokie jautrūs! Visą antrąją filmo pusę, nujausdama liūdną pabaigą, paslapčia ašarojau. Piotras, aišku, tai pastebėjo. Kai išėjom į gatvę, paklausė manęs: „Na, kaip tau?“ Tramdydama ašaras, burbtelėjau „labai“, o jis visiškai ramiai pasakė: „Viskas būtų tikrai neblogai, tik labai jau sentimentalu…“ Tokios trumpos jo pastabėlės apie filmą, paveikslą, kurį nors dirigentą (ypač mėgo leningradietį Jevgenijų Mravinskį) ar autorių (pavyzdžiui, Leskovą, Gogolį ar Babelį) man buvo labai svarbios. Tikra mokykla.

Tikrai įdomu buvo drauge su Piotru vaikščioti į muziejus ir parodas. Ne kartą lankėmės Tretjakovo galerijoje, kurioje Piotras vis primindavo: „O kiek čia visko rūsiuose, nurašyta, mums nerodoma! Visa epocha…“ Mėgom Puškino muziejų, kuriame labiausiai traukė impresionistų kolekcijos iš rusų didikų rinkinių. O juk dar ne taip seniai (1949–1953) Puškino muziejaus patalpose buvo eksponuojamos sovietinių tautų dovanos Stalinui! Įdomu, kur likimas nubloškė tuos suvenyrų kalnus?.. Gal guli jie kur Kremliaus rūsiuose ir laukia savo dienos, kaip kad stalinmečio vadų portretai tolimos Islandijos rusų ambasados požemiuose (apie tai per priėmimą ambasadoje man papasakojo pats kultūros atašė). Taigi turėjome progą apžiūrėti ką tik iš fondų ištrauktus, sutvarkytus ir į sales sugrąžintus eksponatus, meno kūrinius…

Labai gerai prisimenu dar vieną atradimą nedidelėj Kropotkino gatvės Dailės akademijos galerijoj, kur vieną žiemą pirmą kartą sovietmečiu buvo atidaryta Boriso Kustodijevo kūrinių paroda. Kaip gera, kaip šviesu buvo jaukiose saliukėse; iš paveikslų sklido gyvenimo pilnatvė, džiaugsmas, liaudiškų linksmybių ir pirkliško pasitikėjimo savimi dvasia. Prisiminiau karo metais Permėje pirmą kartą pamatytus Palecho darbus; iki šiol saugau juodą Mamos papuošalų dėžutę raudonu vidumi, su pasakų karaliais ant dangtelio ir juodą ovalinę sagę su trimis putojančiais pasakų žirgais, tempiančiais iškylautojų vežimą. O kaip džiaugėsi Kustodijevu Piotras ir kiek visokių įdomybių pripasakojo ta proga – nuo primityvios medžių raižinių, „лyбочное искусство“ krypties rusų dailėje iki Igorio Stravinskio „Petruškos“ ir „Rusų sezonų“ Paryžiuje, apie kuriuos anuomet dar mažai žinojau. Iš parodos išėjome laimingi, pėsti klampojome namo per kustodijevišką kalėdinę pūgą…

1958-ųjų metų vasara Lietuvoje prabėgo greitai. Su Piotru aplankėme Nidą, paskui pakvėpavau bundančio Vilniaus oru, o rudeniop vėl susiruošiau į Maskvą baisiausiai išsiilgusi Piotro ir draugų. Piotras mane pasitiko Baltarusijos stotyje apie devintą ryto ir sako: padėsim namie tavo daiktus ir iš karto važiuojam į Novodevičje kapines, prie Gorčakovo kapo. Truputį nustebau, bet paklusau jo valiai.

Kelyje Piotras papasakojo apie netikėtą profesoriaus mirtį ir laidotuves. Ant kapo dar radom gausybę vainikų ir vystančių gėlių. Diena buvo rudeniškai šilta ir švelni. Pasukom į kitą alėją, Piotras man rodė visokius įdomius antkapius – jis ten dažnai lankydavosi ir daug žinojo. Vienoje vietoje stabtelėjęs mostelėjo: „O čia – mano tėvo kapas.“ Pavardė Fomenko, data, regis, 1937-ieji, suprask, – auka. Nedrįsau nieko klausti, bet pasirodė, kad jis elgiasi keistai. Sutrikau. Juk taip paprastai neinama prie tėvo kapo. Beje, po daugelio metų atvykusi į Piotro laidotuves su mūsų drauge Lena aplankiau tas kapines, jos su visais cerkvės bokštais ir tvenkiniu matėsi iš Lenos buto lango, tada ji parodė man tikrąjį Piotro tėvo kapą viename iš senesnių kolumbariumų. Iš ovalinio emaliuoto portretėlio į mane žvelgė stamboko sudėjimo uniformuotas pulkininkas Naumas Elisonas. Jis buvo muzikantas, karinio orkestro dirigentas, ir mirė per karą, 1942 metais, nuo ligos. Prisiminiau, kad puikus itališkas vaikiškas smuikas, jo dovana ar palikimas, gulėjo ant rūbų spintos Piotro namuose. Piotro motina man jį rodė, sakė, kad norėtų parduoti. Piotras, augęs be tėvo ir motinos pageidavimu nešiojęs jos pavardę, kūrė legendą apie tėvą, visokias prieštaringas istorijas. Tokiu būdu, matyt, slėpė savo kompleksą. Tą psichologinį mazgą bandė išpainioti Michailas Levitinas savo puikioje monografijoje apie Piotrą.

Mūsų institute mezgėsi keletas žymių romanų. Tas poras visi stebėjo, tyrinėjo, sekė. Mudu su Piotru taip pat atsidūrėme dėmesio centre. Niekada nepamiršiu, kaip vienas lietuvis, beprotiškai įsimylėjęs estę, stovėdavo su ja laiptų aikštelėje prie lango, neatplėšdamas žvilgsnio nuo jos negražaus veido ir rudų akių. Lietuvon grįžus, motina, geležine ranka valdanti šeimą, neleido jam estės vesti. Pamenu ir spalvingą asmenybę – Maksą (garsių cirko artistų sūnų, kažkodėl persekiojamą saugumo) iš vyresnio režisierių kurso, kuris pamilo mano kursiokę rumunę Lėną. Jauni, gražūs ir laimingi, jie priminė Romeo ir Džiuljetą, vis lakstė susikibę už rankų lyg pavasario drugeliai. Neišdyla iš atminties ir nuostabi scena, kaip Lėna, apsivilkusi anuomet neįprastą sidabriškai žydrą perregimą lietpaltį, su puokšte įvairiaspalvių hiacintų ir pavasario lietuje permirkęs Maksas įlėkė į instituto fojė… Lyg šmėstelėjęs kadras iš prancūzų impresionistų filmo, gal Jacques’o Demy „Šerbūro lietsargių“… Bet ir jų istorija baigėsi liūdnai: ardant mūsų kursą ir Lėna buvo ištremta namo, į Rumuniją… Tragiškai susiklostė ir vienos čekės, teatrologės, likimas, nes jos draugui rusui neleido jos vesti. Po kelerių metų baigęs studijas GITIS’e ir grįžęs į Lietuvą Jonas Jurašas panašia tema pastatė jaudinantį spektaklį pagal Leonido Zorino „Varšuvos melodiją“.

Namų ilgesys ir vasaros Lietuvoje

Kai būdavo sunku, dar labiau ilgėdavausi Vilniaus, namų, žalio lietuviško peizažo. Pasiilgdavau ne tik gatvių, žmonių, vandenų, smėlynų, bet ir namų aplinkos, o ypač – mūsų sodo. Ežerėlių sodas, kai tiršta ryto rasa žvilgėdama dengia dar nešienautą žolę, o vakare, jau saulei nusileidus ir kylant virš pušyno baltam mėnuliui, tankiose alyvose pragysta lakštingala. Tu jos nematai, bet jauti kažkur visai čia pat… Ant tako gali sutikti pūškuojantį ežiuką, užuosti ant plonų šakelių besivyniojančius margaspalvius žirnelius, netyčia užminti ant vynuoginės sraigės, kurių ten buvo privisę daugybė. Jos tyliai keliaudavo po sodą užkandžiaudamos, bet pastebėjau, kad itin mėgo laižyti kalkėmis nubalintų vaismedžių kamienus. Senoje pušyje sodo kampe į kamieną kalendavo genys ieškodamas kirminėlio. Iš pušyno atskrisdavo godūs margaspalviai kėkštai, ypač mėgę rudenį prinokusias aronijas; mus aplenkdami, jie taip kruopščiai nuskabydavo uogas, kad net ant žemės nubyrėjusios nė vienos nerasdavome. Vadinasi, be aronijos verdama obuolienė ir neįgaus to akvareliškai rausvo atspalvio.

Baldai, paveikslai ir knygos, gyvendami su mumis, tampa ne tik mūsų draugais, bet ir likimų liudininkais. Jie apie mus kartais žino daugiau, negu mes apie juos. Apie savo namų aplinką ir paveikslus yra rašęs ne vienas kūrėjas. Atmintyje iškyla tokie skirtingi autoriai: Oscaras Wilde’as, Thomas Bernhardas, Michailas Kuzminas, Alfonsas Nyka-Niliūnas… Bet mano Tėvui, mėgusiam dailę, labiausiai magėjo įsigyti paveikslų. Keletą jų – lyriškus Petro Kalpoko ir Vlado Didžioko peizažus bei Stasio Ušinsko paryžietiškos mokyklos konstruktyvistinį natiurmortą iš pirmosios jo parodos – tėvai pirko dar prieš karą. Kiekvienas paveikslas turi savo istoriją. Vieni pirkti, kiti gauti dovanų, treti rasti ar jau padovanoti kitiems, arba – po Tėvo mirties parduoti. Po karo savo darbus jam padovanojo dailininkai Vytautas Kuzminskis, Antanas Gudaitis, taip pat Petras Cvirka, turėjęs nemažai į Vakarus išvykusio Adomo Galdiko lakštų. Gavome jo ekspresyvų mišrios technikos žydinčių pamario kopų peizažą ir dramatišką pakaunės sodų prieš audrą peizažą. Cvirka taip atsidėkojo už tai, kad Tėvas jį, gyvenantį Kaune, o dirbantį Vilniuje, dažnai paveždavo savo mašina, nes ir pats profesoriavo Kaune. Kai kuriuos paveikslus pirko iš senuko kolekcininko Pavilnyje. Regis, taip per vieną Mamos jubiliejų namuose atsirado nedidukas prancūzų impresionisto Pelissier tapybos darbas – nuostabus lietaus merkiamas naktinis Paryžius su šviečiančiu commedia dell’arte trupės balaganu ir žiūrovų minia; prašmatni raudona palapinė dengia nuo lietaus tris iš tolo atpažįstamas figūras: spalvotais rombais dekoruotu kostiumu apsivilkusį Arlekiną, liūdną baltąjį Pjero ir jų mylimąją Kolombiną su žydru toutou (balerinos klostytinis sijonėlis) ir juodu triko, stilizuotus pagal prancūzų madą, išdailintus, nė iš tolo nepanašius į paprastus šešioliktojo amžiaus italų gatvės teatro tarnus… Žvelgdama į tą iš pirmo žvilgsnio mane pakerėjusį darbą tada nė nenujaučiau, kad ateityje teks dėstyti Vakarų teatro kursą, italų Renesansą bei vėlesnius laikus, ir Pelissier darbas ne kartą bus nešamas į auditoriją kaip teatro pokyčių įrodymas… Ypač daug dailės darbų, neįrėmintų lakštų dovanojo įžymus latvių chirurgas, medicinos muziejaus steigėjas ir aistringas kolekcininkas, profesorius Paulas Stradinis. Jo kolekcija užgimė dar prieš karą, kai profesorius keliavo po tolimiausias šalis, ten rinkdamas žinias apie senovės gydymo būdus ir jų instrumentus, o paskui ir meno kūrinius savo būsimam muziejui. Profesorius Stradinis su šeima dažnai lankydavosi pas mus Vilniuje. Kaip ir kaunietis profesorius Pranas Mažylis, jis ne kartą nakvojo ant mėlynos saloninės sofutės Tėvelio kabinete. Dar ir dabar stebimės, kaip jie ant jos išsitekdavo? Bet po karo tokiais menkais nepatogumais niekas nesiskųsdavo…

Namie viskas atrodė tarsi po senovei. Tik tėvai kiek paseno, o brolis gerokai paaugo. Kartais vakarais pas Mamą užeidavo draugės – kaimynystėje gyvenanti ponia Ona Budrienė su pačios iškeptu pyragėliu, Mamos globojama bičiulė iš Kupiškio mokyklos laikų Miliusė Žalnieriūnaitė, kino studijos kostiumininkė, atsinešdavusi kokią gėlytę, ponia Elena Krasauskienė, ponia Emilija Ambrazevičienė, tuo metu dar dirbusi Rašytojų sąjungos klube. Apsisiautusios gražiom skarom, nes vadinamuosiuose Mokslininkų namuose visuomet būdavo šalta, jos susėsdavo prie mažo apskrito stalelio. Prie kavos iš mažyčio krištolinio ąsotėlio Mama įpildavo po taurelę jos gaminto svarainių likerio arba virtuvėje per vamzdelį prilašėjusio krupniko, viešnios suvalgydavo po obuolį iš mūsų sodo, keptą su cinamonu ar vyšnia, ragaudavo ponios Onos pyragėlį, girdavo jį, aptardavo naujienas, matytus spektaklius, klausytus koncertus…

Bet man ta kompanija atrodydavo nuobodi, skubėdavau į „Neringą“, kurioje virė aistros, – buvo dalijamasi gyvenimo įspūdžiais, komentuojamas vienas ar kitas kultūros įvykis, atvirai juokiamasi iš visko, kas juokinga. Čia jaučiausi laisva. Galėjau būti tokia, kokia esu. Ypač įdomu buvo bendrauti su mūsų tėvų kartos žmonėmis – profesoriais, vyresnės kartos dailininkais, žurnalistais, klausytis jų pasakojimų apie prieškarį, skirtingų tam tikrų įvykių interpretacijų, aršių ginčų. Mažojoje kavinės salėje buvo jauku, linksma, čia nė vienas iš mūsų, pastovių lankytojų, nelikdavo savų nepastebėtas, neaptartas, visų gyvenimai buvo matyti kaip ant delno. Taip pat ir saugumui, kuris šią inteligentijos užuovėją įdėmiai sekė (kavinės jubiliejaus proga dabartinio saugumo vadovas atskleidė visas sovietinio saugumo paslaptis apie pasiklausymo aparatus balduose ir filmavimo kameras, fiksavusias kiekvieną įeinantį ir išeinantį iš kavinės); kartais drauge su mumis sėdėdavo saugumiečiai, mūsų vadinti „stukačiais“, tik mes to nežinojom…

Didžiulę staigmeną Vilniuje man paruošė Tėvelio draugas, buvęs bendraklasis iš Raseinių gimnazijos Vytautas Kauneckas – padovanojo du gausiai iliustruotus „Skira“ leidyklos „Impressionizm“ tomus. Jis grįžo iš Sibiro tremties peršauta koja, nes bandė bėgti, ir kone apkurtęs nuo smūgių į galvą, bet atrodė visuomet tvarkingas ir žvalus. Prieš karą ponas Vytautas su pirmąja žmona gyveno Prancūzijoje, puikiai vertė iš prancūzų kalbos; jis išvertė biografinių romanų apie žymiausius prancūzų dailininkus iš Henri Perruchot serijos ir kitų knygų, bet, atrodo, niekuomet taip ir nebuvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Visas savo verstas knygas jis dovanojo mano tėvams. Tėvelis itin vertino vieną jo darbą  – Andre Maurois „Aleksandro Flemingo gyvenimą“…

Kauneckas puoselėjo pažintis Lietuvoje ir užsienyje, susirašinėjo su lietuvių emigrantais, gaudavo vertingų knygų iš Amerikos ir Prancūzijos, kur nuklydo gelbėdamiesi nuo sovietinės okupacijos jo prieškario draugai. Ne viena siunta dingdavo, bet Kauneckas kovojo su pašto cenzorių „nusavinimais“: viešai barėsi, rašė skundus ir kartais jam pavykdavo susigrąžinti pradingėles knygas. Taip ir atgavo tuos dailius, puikios kokybės, gausiai iliustruotus baltus tomelius apie impresionistus. Kauneckas buvo neramaus būdo, gyveno kukliai, bet jo galvoje visuomet kirbėjo kokia nors idėja, skatinanti daug dirbti, versti, rašyti. Dovanodamas knygas jautriai išreikšdavo dėmesį ir dėkingumą už globą. Aistringai gindavo tiesą, karščiuodavosi, o kalbėdamas apie mūsų valdžią (kaip ir Tagankos režisierius Jurijus Liubimovas, visą vadovų šutvę vadindavęs „jie“) pasidarydavo sarkastiškas ir tiesiog „spjaudė ugnimi“. Dažnai kartu vakarieniaudavom, ir man visuomet buvo įdomu klausytis skeptiškų jo samprotavimų apie ateitį, sarkastiškų pastabų apie mūsų aplinką. Visi Vytauto Kaunecko jaunystės kairuoliškumai, atrodo, buvo išgaravę. Jį, kaip ir žurnalistą, „Naujosios Romuvos“ redaktorių Juozą Keliuotį, su kuriuo jo gyvenimo saulėlydyje man teko susipažinti, be perstojo sekė saugumas. Sekė ir mus, su jais bendravusius. O paskui, būdavo, stebiuosi, kodėl manęs neišleido į Jugoslavijos, Suomijos teatro festivalį… Apie tikrąsias Vakarų šalis anuomet nė nesapnuodavau.

Vasaros su Piotru

Vasaros Lietuvoje būdavo ilgos, permainingos, dažniausiai jas leisdavau prie jūros, Palangoje ar Nidoje, persiėmusi toms vietoms būdingu atsipalaidavimu, lėtu ritmu, svajonėmis. Skaitymas paplūdimy ar parke… Saulėlydžio ritualai ant tilto ar sėdint kopose. Pasivaikščiojimai palei jūrą link Birutės kalno. Vienas iš įdomiausių užsiėmimų anuomet – butelių rinkimas pajūryje. Ypač sėkmingas Nidoje. Ateini po nakties kuo anksčiau ir leki pakrante ieškodamas laimikio. Mėgom „jūros gėrybėmis“ papuošti savo laikinąjį būstą – balkone pasikabindavom metalines raudonas buojas, palangėse išdėliodavom sumazgytas storas laivų virves, kamščių vėrinius ir keistų formų jūros nugludintas balkšvas medžių šakas… Ant palangių kone visi poilsiautojai laikydavo iš pajūrio parsineštus akmenis, kartais tuos laimę nešančius su skylute, degtukų dėžutes su smulkiais gintarėliais. Jūros bangų išmestais buteliais puošdavom namus ir grįžę į miestą. Pas daugelį mano draugų virtuvėse ant spintelių puikuodavosi nemažos butelių iš nepasiekiamo mums užjūrio kolekcijos. Ypač vertinami buvo originalūs spalvoti stiprių gėrimų buteliai su reljefiniais raštais, firmų herbais arba matiniai, lyg aprasoję… Būdavo, išplauni iš jų smėlį, patikrini, ar nėra jame kokio laiško mūsų krantiečiams, ir dedi į lagaminą. Tokį radinį jau galėjai kam nors padovanoti per gimtadienį, įmerkęs rožę ar elegantišką irisą…

Pirmoji vasara su Piotru Lietuvoje buvo tiršta įvykių ir įspūdžių. Pačią pirmąją dieną apkeliavome Vilniaus apylinkes, aplankėme mano nuo vaikystės pamiltas vietas: nuo Trinapolio bažnyčios mišku pasiekėme Kalvarijų kelią, apžiūrėjome stacijų koplytėles, Cedrono upelį nuo skardžio, pro romantiškąsias kapinaites pakilome gražiaisiais laiptais į Kalvarijų bažnyčią, iš ten – į plentą ir dar ilgą kelią nužingsniavome pėsčiomis iki Žaliųjų ežerų. Į paslaptingą statųjį krantą, nuo kurio toli matyti ir jokio žmogaus nesutiksi. Tikslą pasiekėm jau gerokai pavargę. Ežeras tąkart buvo žalias, o jo spalva visuomet priklausė nuo apšvietimo, oras skaidrus ir šiltas; maudėmės nuogi, plaukiojom, o paskui šildėmės vakarėjančioje saulėje ant virš ežero nusvirusio seno karklo kamieno lyg kokie jaguarai. Kai sutemo, Piotras pasiūlė čia ir nakvoti. Mus šildė nedidelis laužiukas ir Piotro kareiviška striukė, kurią jis apdairiai buvo pasiėmęs. Grįžti namo jau ir nebūtų užtekę jėgų.

O kitą dieną vykome į mano tėvų artimų draugų ir kaimynų dukters antrąjį vestuvių ratą, kuris buvo švenčiamas kaime netoli Kauno. Piotrui, neregėjusiam mūsų kaimo, rūpėjo jį pamatyti. Šventė vyko didžiuliame iš kolūkio „pasiskolintame“ klojime, kuriame stovėjo padengti ilgi mediniai stalai.

Kai visi pavalgė ir išgėrė stipraus naminio alaus, kai visas kalbas išsakė, užtraukė dainą. Dainavo daugiausia senovines dainas, labai gražiai, visi kartu, nes ir pati jaunoji, ir kai kurie jos draugai buvo Vilniaus universiteto choristai. Mačiau, kad Piotras sujaudintas. Netrukus kaimo vyrai paėmė jį savo globon, sumanę pavaišinti aukštos prabos samagonu, kurio buvo atsinešę. Aš nuklydau į kitą menės galą pas moteris. Grįžusi Piotro neberadau. Svečiai jau buvo pradėję skirstytis. Išėjau į lauką – niekur nematyti. Patamsiais braidžiau po sodą, kol atokiau išgirdau kažką dejuojant. Piotras kniūbsčias gulėjo po obelimi ir balsu raudojo. Aš priklaupiau, ėmiau klausinėti, ar jį kas įžeidė, ar kas atsitiko, o jis pro ašaras vis kartojo: „Ne. Ne. Tik aš niekada niekada čia, tavo žemėj, tarp šitų žmonių negalėsiu pritapti, niekada nebūsiu savas…“ Bandžiau jį raminti, guosti, bet pati supratau, kad tai, ką jis sako, ką jaučia, – yra tiesa. Tokia yra mūsų lemtis – nebūti kartu.

Kitą rytą skaniai papusryčiavę, padėkoję už romantišką nakvynę ant šviežio šieno, su visais atsisveikinę ir pavežti iki plento, pradėjom gaudyti pakeleivingas mašinas į Palangą. Važiavom ir sunkvežimiais, ir lengvosiomis, kol vakarop atsidūrėm Palangoje.

Apsistojom pas labai malonią šeimininkę Žvejų gatvėje, atokiau nuo centro, bet netoli jūros, tada dar nebrangiai, medinėje tradicinėje viloje, išsinuomojome kambarėlį mansardoje. Valgydavom senojoje blyninėje Jono Basanavičiaus gatvės pradžioje. Šeimininkės patarimu, vakare iš žvejų nusipirkdavom ką tik išrūkytą žuvį ir valgydavom ją, pasidėję tiesiog ant vyniojamojo popieriaus sodelyje prie namo. Kartą turgelyje nusipirkom prisirpusių pomidorų „Jaučio širdis“, kurie Piotrui padarė įspūdį savo spalva ir dydžiu. Saulėkaitoje ant verandos laiptelių gulėdavo gerai įmitusi raina katė, ir net mūsų žuvimi nesidomėjo. Nusimaudę jūroje, rytais bėgdavom į Palangos turgų, tais laikais buvusį čia pat už senosios autobusų stoties; jį, viliojantį gėrybėmis ir žmonėmis, lankėm savo malonumui, – jis tebebuvo natūralus, jaukus, žemaitiškas. Jokių atvežtinių prekių, jokių perpardavinėtojų, jokio kičo. Kvepėdavo medumi, džiovintom vaistažolėm ir ant lazdų iškabintom baltų ir pilkų avelių vilnom… Širšės skraidydavo palei prinokusius, šiene suguldytus obuolius, taikėsi palaižyti medaus. Balti ir riebūs saldaus pieno sūriai gulėdavo pridengti plona drėgna drobele. Šviežios bulvės, vasarinių morkyčių pundeliai, jaunučiai burokėliai šaltibarščiams, krapai – viskas žadino apetitą. Turgaus šone palei tvorą stovėdavo keletas į vežimaičius įkinkytų arkliukų ir tyliai šlamšdavo šieną iš po kaklu parištų abrakinių maišų. Vaikštinėdavome po turgų ir viską, ką tik mums siūlydavo geraširdžiai kaimiečiai, ragaudavom. Pasiūlydavo net išilgai supjaustytą agurką, pamirkytą į medų… Vieną gražų rytą išsiruošėm į Šventąją. Kai priėjom beždžionių tiltą, Piotras, sužavėtas kurorto ir upės pavadinimo, pareiškė: „Kam man eiti per tiltą, kai galiu šventą upę perplaukti“ – ir, skubiai nusirengęs, puolė į vandenį. Išlipo nuogas, šlapias ir laimingas… Šventoji buvo dar visiškai laukinė, truputį atšiauri, bet graži savo natūraliu grožiu.

Per tą savaitę Palangoje nepraleidom nė vieno saulėlydžio, eidavom ant tilto arba įsitaisydavom ant aukštesnės kopos ir tik ties horizontu sušvitus paskutinei žaliai ugnelei, pranašaujančiai gerą orą, pakildavom, užleisdami vietą automatais apsikarsčiusiems pasieniečiams, ir vis kitom gatvelėm traukdavom namų link. Kartais pakeliui užsukdavom į Tiškevičiaus rūmų parką. Vieną vakarą patekom į koncertą: senojoje aplūžusioje estradoje išklausėm mūsų Filharmonijos orkestro griežiamą Piotro Čaikovskio simfoniją, atrodo, Šeštąją, ir, jei neklystu, fortepijono koncertą, nebepamenu kokį. Skambino maskvietis Lazaris Bermanas, Dvarionų šeimoje, pas kuriuos dažnai apsistodavo, vadintas tiesiog Lialiku. Išdėsčiau Piotrui, kad dar gimnazistė buvau įsimylėjusi Balį Dvarioną, kad jo duktė Aldona – artima mano draugė, ir apie tai, kaip, grįždamas iš gastrolių Sibire, Dvarionas aplankė mane baisiojoje Trifonovkoje… Ir papasakojo, kaip Sibire į koncertus susirinkdavę buvę tremtiniai lietuviai ir apie tai, kokie jaudinantys buvo tie susitikimai.

Antroji vasara su Piotru buvo visiškai kitokia. Ji prasidėjo kelione į Trakus su mano klasės draugės Lidijos vyresniuoju broliu, dailininku Anatolijum Mačiulaičiu, anuomet Trakuose turėjusiu motorinę valtį, ir su Vytautu Čibiru. Pirmiausia nukakom į pilį, kurios tik vienas bokštas buvo daugmaž atstatytas. Palypėjus laiptais, Piotras panoro pro langą nusileisti ant pėdos platumo juostos, skirtos grindims tvirtinti. Bet jokių grindų dar nebuvo, viduje bokštas stovėjo neįrengtas; apačioje žiojėjo ertmė, o jos dugne gulėjo didžiuliai rieduliai. Prisispaudęs nugara prie sienos, Piotras po truputį slinko į šoną ta siaura atbraila, norėdamas apeiti bokštą ratu. Vytas ir Anatolijus piktai gūžčiojo pečiais: kam tokia rizika? Kam tas drąsos demonstravimas?! O aš vaizduotėje jau regėjau Piotrą gulintį bokšto dugne, visą kruviną… Pagaliau laimingai grįžo. Pasivaikščiojom aplink pilį, pasižvalgėm, o čia Piotras man sako: „Plaukiam į aną va salą, ten užlipsim į pušį, bus šilčiau ir dar toliau matysim“. Persirengėm ir nuplaukėm. Plaukikė gera nebuvau, bet su Piotru nieko nebijojau, nors ir jo geru plaukiku nebūtum pavadinęs. Plaukiant atrodė, kad sala ne artėja, o tolsta. Pavėsingoje saloje buvo šalta ir pilna uodų. Įlipom į iškerojusią pušį. Netrukus valtimi atsiyrė Anatolijus ir, suprasdamas, kad mane reikia saugoti nuo Piotro beprotiškų „žygių“, pasiūlė visiems drauge paplaukyti po ežerą. Nusileidom. Vytas, visuomet domėjęsis istorija, įdomiai pasakojo apie pilį, apie kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto žygius, Trakų miestelį ir Vytauto Didžiojo atsivežtus ištikimuosius karaimus bei totorius. Ir, žinoma, apie konfliktus su Maskva dėl pilies restauravimo ir „Neringos“ įkūrimo Vilniuje. Atrodo, laikraštis „Советская культура“ paskelbė grasinančius straipsnius: sugalvojo mat lietuviai praeitį atkurti, kažkokias buržujiškas tradicijas tęsti vakarietiško tipo kavinėse. Į ateitį reikia žiūrėti, o ne gręžiotis atgal…

Svajojau su Piotru nuvažiuoti į Nidą. Norint ten patekti, reikėdavo gauti kvietimus iš Nidos (juos gaudavau iš kažkokių geologų, vėlesniais laikais – iš girininko Vlado Krištapavičiaus, ir tik tada Vilniuje, Algirdo gatvės milicijos skyriuje pateikus kvietimą išduodavo leidimus). Iki Klaipėdos važiavom traukiniu, pasivaikščiojom po miestą ir keltu persikėlėm per marias. Aname krante pataikėm į suklypusį autobusiuką, kuris smėlėtu žvyrkeliu pukšėdamas nuvežė mus Nidon. Kelionės vargai atsipirko su kaupu.

Išsinuomojom kambarį sename žvejo name priešais mokyklą, gyvenome ten kukliausiomis sąlygomis. Naktimis pašaliais krebždėjo pelės, iš plyšių lubose į lovą byrėjo spaliai. Bet šiurkštokos drobinės paklodės buvo švarios. Skalbinius žmonės trinkdavo mariose, o skalaudavo įdėję į žvejų tinklus ir prikabinę prie motorinės valties; valtis lėkdavo dideliu greičiu, ir skalbiniai po tokio pasiplaukiojimo likdavo švarut švarutėliai. Mūsų šeimininkai buvo ramūs ir malonūs žmonės. Dabar to namo vietoje ir greta, atrodo, stovi restoranas, nuomojami prabangūs kambariai, o aplinkui – modernūs gėlynai, kuriuos, beje, labai mėgsta į Nidą užklystantys šernai. O tais laikais namo durys, kaip ir visur Neringoje, būdavo atviros kiaurą parą, nerakinamos. Ateidavom ir išeidavom kada norim – niekas mūsų nesekė, neklausinėjo, pasų neprašė. Kukliame kieme palei tamsią, vėjų nugairintą sieną stiebėsi įvairiausių spalvų piliarožės, o jų žieduose dūzgė bitės.

Tuo metu Nidoje atostogavo ir mano draugai – Vida G. su Vytautu G. Rytais Kuverto gatve kartu traukdavom į pliažą. O ten anuomet tvyrodavo namų ramybė. Vos vienas kitas žmogus tolėliau įsitaisęs, tylu. Tik žuvėdros, maži rudaakiai žvirbliukai ir kielės, mojuodamos ilgom uodegėlėm, lakstė po šiltą smėlį. Rojus… Užsnūsti, ir jau sapnuoji spalvotą giedrą sapną, bet kažkas tave žadina. Ogi tai skruzdelytė pasiklydo ant frotinio pakloto. Vyrai paprastai likdavo bendrame pliaže, o mes, panelės, skubėdavom į moterų valdas, kad visas kūnas įdegtų lygiai ir atrodytume kaip vylingos mulatės. Beje, iš tolo vieni kitus matydavom. Kartais pabūdavom kartu, žaisdavom futbolą ir vyrai mus tyčia šaukdavo svetimais vardais: „Kabirija, paduok kamuolį, Vanda, nestovėk apsnūdus, gaudyk…“ Mat jau buvom matę Fellinio „Kabirijos naktis“… Kas nors iš gulinčių netoliese, nugirdęs keistus vardus, pakeldavo galvą ir nužvelgdavo mus kaip kvaištelėjusius. Kas taip sugalvojo? Aišku, Piotras. Prisimaudę iki pamėlynavimo, vidudienį susėsdavom ko nors drauge užkąsti. Mūsų meniu būdavo paprastas: kefyras, paprasčiausias batonas, turgely prie pliažo nusipirktos vyšnios ar minkšti alyviniai obuoliai.

Rytais atlikdavom prausimosi ir skalbimosi ritualus. Prie jūros atsinešdavome muilą ir stipriai išsimuilinę puldavom į vandenį praustis. Tokiu būdu Piotras skalbė ir savo apatinius – ant savęs. Dantis valydavom pasta ir skalaudavom jūros vandeniu. (Tą patį darydavom ir Palangoj, tik ten – anksti rytą, kol dauguma poilsiautojų miega arba pusryčiauja.) O jau galvų trinkti traukdavom toli palei didžiąsias kopas, į kopą Vienišuolę, kartą pasiekėm net Grabšto ragą. Ten einant palei Parnidžio kopą virš galvų praskrisdavo didžiuliai balti paukščiai, kartą radom ant tako vieną negyvą, gulėjo išskėtęs sparnus ir atvertęs galvą stiklinėm akim… O marių vanduo būdavo toks švelnus, toks tyras, plaukai po trinkimo spindėdavo lyg šilkas. Plaukdamas gilyn jau nesijausdavai esąs tik žmogus, o kažkas daugiau. Ten suguldavom į karštą didžiulės kopos smėlį, dairydavomės, vildamiesi pamatyti kokį atbėgusį į marias atsigerti briedį, ar bent jau zuikį; vaišindavomės atsineštu maistu, užgerdami jį limonadu arba kefyru. Kefyras buvo įprasta, nes Neringoje karvių beveik nėra, o atplukdytas iš ano kranto pienas greitai surūgdavo. Beje, kefyru, kaip maitinamuoju kremu, tepdavomės kūną, nes nėra geresnio būdo raminti stipriam įdegiui. Apie kambarius su dušais Nidoje galėjai dar tik pasvajoti. Modernesni poilsio namai atsirado vėliau, ir pirmiausia jie buvo skirti sovietinei ponijai… Mūsų laikais čia gyvavo laukinis kraštas. Žvejų mediniuose namuose jokių patogumų nebuvo, tik lauke, kur nors po obelim ar alyva galėjai šiek tiek apsiprausti po tokiu „myžtuku“, į kurį vanduo būdavo pilamas iš šulinio. Į pajūrį eidavom basi. Aš turėjau pasisiuvus tokį neilgą kimono formos chalatą iš keturių geltonų kiniškų rankšluosčių su kukliu baltu ir raudonu ornamentu galuose. O plačią raudoną su smulkiu baltu raštu, nuo krūtinės trim pakopom rauktą „čigonišką“ suknelę, kuri labai tiko prie įdegusio kūno, – iš rusiškų minkštos medvilnės skarų. Beje, dar turėjau ir palaidinę iš balkšvų pašto maišų, kurią papuošiau gana brangiais tampriais Vologdos nėriniais, atsivežtais iš Leningrado. O siūdavo man labai sumani ir stilių jaučianti mūsų namo liftininkė Lionė nuo Ignalinos. „Голь на выдумки хитра“⁹, – sako rusai. Ir galima būtų nekalbėti apie ano meto garderobą. Bet juk tada negalėdavai nieko nusipirkti. Drabužį turėdavai susikurti. Pažinojau puikiai mezgusią inžinierę, kuri Nidos pajūry rinkdavo įvairiaspalvius akmenėlius ir jų spalvų derinius panaudodavo savo mezginiams, – o kur rasi dailiau suderinta, jeigu ne gamtoje? Po daugelio metų jai pavyko išvykti į Ameriką, kur jos rankų darbas buvo įvertintas šimteriopai. Taigi dieną ilgai būdavom prie jūros, laiką leisdavom kūrybingai.

Pavakariais dažnai lankydavomės kino teatre, kuris stovėjo priešais mūsų namą, ir žiūrėdavom visus filmus iš eilės. Salė būdavo pustuštė, galėdavom balsu komentuoti, juokauti. Viskas būtų buvę puiku, jeigu ne gausybė blusų, kurių ten knibždėte knibždėjo. Išėję po seanso, visuomet lauke išsipurtydavom drabužius, kad neparsineštumėm tų gyvių namo. Pasivaikščiodavom pamariu, o prieš miegą dar užsukdavom į „Akmenėlį“ – į tokią demokratišką „knaipę“ rąstais grįstos prieplaukos prieigose, ten ko nors užkrimsdavom ir išgerdavom taurę vyno. Kartais, kai nepasitaikydavo geresnio, gerdavom rūgštų mūsiškį „Gintaro krantą“, bet labiau mėgom bulgarų „Kadarką“ arba „Gamzą“, o labiausiai – anuomet pasirodžiusį populiarų vengrų baltą vyną aukštuose siauruose buteliuose – „Tokajų“. Vaikštinėjant po Nidą tai ten, tai šen kiemuose matydavai kylant dūmelį, užuosdavai rūkomos žuvies kvapą, o prie žuvų fabrikėlio kartais nelegaliai ir labai nebrangiai galėjai nusipirkti rūkytą ungurį. Didelį ir riebų. Į tamsią valgyklą Pamario ir Kuverto gatvių sankryžoj užeidavom tik iš bėdos – lietingomis dienomis. Maistas ten buvo visai prastas.

Senosios bažnyčios papėdėje, kur dabar restauruotame name įsikūrusi liuteronų klebonija, buvo skurdi maisto ir ūkinių prekių parduotuvė. O netoliese – mažame vienaaukščiame mūrinuke – kai kuriomis savaitės dienomis veikė pirtis. Mėgom ten praustis. Pirtyje kvepėdavo beržinėm malkom, o šiltas vanduo suteikdavo čia retai patiriamą malonumą.

Trečia vasara su Piotru

1960-tieji įsiminė tuo, kad Vingio parke, naujai pastatytoje estradoje pagal estų architekto projektą, buvo rengiama Dainų diena. Į Vilnių priplūdo giedorių iš visos Lietuvos. Pas mus apsistojusi dėdyna Olė iš Utenos išlėkė į repeticiją apsivilkusi aukštaitišku tautiniu kostiumu. Mieste skambėjo dainos, būriais vaikštinėjo provincijos jaunimas su savo vadovais.

Atsiėmę milicijoje leidimus į Nidą, su Piotru aplankėme Aušros vartus, paskui – Čiurlionio kapą Rasose. Tenai išvydome, kaip griaunama Vilniaus universiteto profesorių ir kitų žymių žmonių kolumbariumo siena. Piotras pasipiktino, kad taip barbariškai naikinama istorija, bandė paprotinti darbininkus, bet tie net nesuprato, ko jis čia kimba. Tada pakėliau nuo žemės didelę surūdijusią kolumbariumo akmenis sutvirtinančią kniedę. Daug metų laikiau ją stalčiuje kaip to barbariško istorinės atminties naikinimo simbolį…

O kitą dieną išsiruošėme į Dainų šventę. Pasipuošiau Stefanijos Glemžaitės, neseniai grįžusios iš Sibiro tremties, austu tautiniu kostiumu. Ši puiki audėja, etnologė iš Kupiškio, draugavo su mano Mama, po tremties ją visomis išgalėmis globojusia. Namuose saugojome nemažai jos dovanotų daiktų – pailgą kilimą su tradiciniu oranžinių lelijų ornamentu pilkame fone ir net keletą tautinių kostiumų mums, liaunoms mergaitėms. Su tikrai karališkomis, karoliukais nusagstytomis, gėlėtos taftos kaspinais papuoštomis karūnomis.

Pėsti pakilome į Tauro kalną, o Čiurlionio gatvėje įsiliejome į minią, traukiančią į Vingio parką. Dainoms nebuvo galo. Repertuarą sudarė sovietinės dainos kartu su tradicinėmis lietuviškomis – Sasnausko, Naujalio, Šimkaus ir kitų kompozitorių, bet nuotaika sklandė pakili – šitiek įvairaus amžiaus giedorių, jaunučių ir vyresnių, šitiek gėlių, ąžuolų vainikų dirigentams, sveikinimų ir tikro džiaugsmo visiems susitikus! Po koncerto pasukom miško alėja link išėjimo, o visi labai norėjom rūkyti. Vyrai išsitraukė cigaretes, aš įsitaisiau ant kelmo ir užsirūkiau. Pro šalį plaukiantys žmonės nedraugiškai į mane dėbčiojo, o Piotras pasakė: „Tau nederėtų rūkyti vilkint tokį kostiumą.“ Užgesinau.

O dar kitą rytą nutarėm per Kauną vykti į Nidą. Leidimus iš milicijos jau buvome atsiėmę, tad sėdom į traukinį ir netrukus išlipom Kaune. Apžiūrėjom Soborą, pasivaikščiojom Laisvės alėja, parodžiau Piotrui Prano Mažylio ligoninę, kurioje gimiau, trumpam užsukom į „Tulpę“, išsaugojusią šiokią tokią tarpukario dvasią. Čia dar galėjai sutikti vyresnės kartos inteligentų, išvengusių Sibiro arba ką tik iš jo sugrįžusių, – Liudą Truikį su savo Marijona, Rimtį Kalpoką, aktorius Petrą Kubertavičių, Leoną Stanevičių su kompanija, dainininką ir režisierių Juozą Indrą ir daugybę kitų, taip pat ištikimų jaunesnės kartos lankytojų. Paskui nuėjome į M. K. Čiurlionio muziejų. Paveikslai iš salių prietemos žvelgė į mus draugiškai. Piotras, žinojęs Čiurlionį iš reprodukcijų ir jau vartęs pirmąjį sovietmečiu jo albumą su Antano Venclovos įvadiniu žodžiu, kalbėjo apie ryšius su „Meno pasauliu“ ir apie tai, kad Čiurlionis vis dėlto yra labai savitas.

Po muziejaus pakilome į Žaliakalnį aplankyti mano Tėvo mokytojo iš Raseinių, ilgus metus sirgusio džiova, bet didžiulėmis Tėvo pastangomis išgydyto, kai atsirado ir tapo prieinamas penicilinas. Daug metų nebepakylantis iš patalo ponas Antanas Milašas buvo tikras intelektualas. Mokėjo kelias kalbas, daug skaitė, citavo senąją vokiečių, rusų, lietuvių poeziją, žaižaravo sąmojum ir žinojo daug pikantiškų lenkiškų anekdotų. Žarstydavosi įvairių tautų patarlėmis. Buvo labai išmintingas, delikatus, atidus kitam žmogus. Piotras greitai jį perprato, įsitraukė į pokalbį ir jautėsi kuo puikiausiai. Pono Antano žmona Polė pavaišino mus kukliais pietumis. O desertui gavome žolelių arbatos ir fantastišką vaizdą iš jų tradicinio medinio keturių butų namo, stovinčio Parodos kalne prie pat Tūbelio vilos, balkono: saulėje mirganti, žalumoje skendinti miesto panorama… Į Nidą išvykom naktiniu autobusu.

Nida po truputį civilizavosi. Rengėsi pradėti prieplaukos statybas, įkurti padoresnį restoraną ar valgyklą, nes lankytojų Neringoje kas vasarą daugėjo. Bet tais metais dar buvo ramu. Labiausiai mėgom valgyklą prie pliažo, ji buvo demokratiška, čia visuomet rasdavai šaltibarščių ir blynų. Kiek atokiau su laiku įsikūrė šašlykinė, iš kurios sklido viliojantys kepamos mėsos kvapai. Prie jos vartų, visai nesibaidydamas žmonių, vis atklysdavo šernas ir niūriai spoksodavo į užeigą… Gal buvo pasiutęs?

Vieną vasarą, gal 1961-aisiais, kai Piotras į Nidą negalėjo atvykti, vasarojau ten su maskviete drauge Tamara. Mums kompaniją palaikė dailininkas, gamtos mylėtojas, visų Neringos girininkų bičiulis Jeronimas Čiuplys, nemėgęs rutinos ir vis ką nors netikėta sumanydavęs. Vieną rytą sėdim mes su Tamara ant tvoros prie savo namo (tvoros buvo neaukštos, dengtos plačia lenta), ateina Jeronimas su piešinių aplanku po pažasčia, o paskui ir aktorius Audrius, per naktį su žvejais plaukiojęs dore, kamuojamas pagirių. Jeronimas sako: „Ko čia sėdim kaip žvirbliai ant tvoros, eikim į Preilą. Tenai žvejus pažįstu, gal ungurį gausim.“ Pasiūlymas mums patiko, patraukėm į plentą; netrukus susistabdėm duoną išvežiojantį sunk-

vežimį. Sulipom į dengtą būdą ir, įsistvėrę į palubėje kabančią kačergą, nukakom beveik iki Preilos. Pirmiausia užsukom į krautuvėlę, nusipirkom vyno ir duonos. Pardavėja buvo kukli jauna blondinukė. Audrius rimtu veidu jos paklausė: „Ar saldapicų turite?“ – „Ne, neturim“, – sako. „Tai kodėl gi?“ Ji nedrąsiai: „Tai kad neatvežė…“ Paskui nuėjom ieškoti Jeronimo pažįstamų žvejų. Namai atviri, bet šeimininkų – anei kvapo. Besidairant po daržą, esantį prie pat marių, Audrius staiga pastebėjo tarp lysvių besirangantį ploną ilgą ungurį. Čiupo ir susikišo į savo rezginę. O kur jį išsikepus? Užsukom į Preilos mokyklą. Ir ten nieko neradom. Bet netrukus iš Klaipėdos sugrįžo Jeronimo draugai. Pamatę mūsų ungurį, jie juokėsi: „Kokiam gi miške sugavot šitą gyvačioką?“

Netrukus prasidėjo tikros vaišės: ant stalo buvo nešamos daržo gėrybės, riebūs kepti unguriai, vietinių valgomi su bruknių uogiene, dešros ir visa kita. Ir, aišku, degtinė, kurią gerti teko iš vieno indelio, kokiame vaistinėse laikomas tepalas. Siuntėme ratu sklidiną indelį būtinai palydėdami žodžiais: „Į jūsų širdies ramybę.“ O Dieve, ratas sukosi gana greitai! Jeronimas kaipmat išsitraukė bloknotą ir pradėjo piešti šeimininkų portretus. Tamarai viskas darė įspūdį, ypač – vaišių gausa ir originalumas.

Kitą dieną Jeronimas įkalbėjo mudvi su Tamara eiti su juo tapyti. Nusivedė mus ant kalnelio prie senosios liuteronų bažnyčios, atrėmė į kelmus po kartoną, prieš tai leidęs laisvai pasirinkti rakursą, ir liepė tapyti bažnyčią. Prašė mažiau klausinėti, daryti „kaip išeina“. Bet aš vis dėlto uždaviau du klausimus: kam tas skystis buteliuke? Ir – ką daryti, kad medžių daug ir jie man netelpa. Jeronimas paaiškino, kad buteliuke aliejinių dažų skiediklis, o medžius nebūtina visus tapyti. Tas darbelis jam patiko, turiu jį išsaugojus kaip atsiminimą… Tamarai sunkiai sekėsi: ji dažais ne tapė, o piešė, ir niekaip nesuprato, kaip pavaizduoti kryžių, jeigu nesimato bokštelio, ant kurio jis pritvirtintas? Ir nupiešė tiesiog ore… Po kelių tapymo valandų susėdom ant žolės, lyginom mūsų trijų darbus ir juokėmės iki ašarų.

Maskva žiemą

Kartais ji būdavo kerinti. Mėgavomės jos malonumais; laisvalaikiu su Piotru ir jo draugais vaikščiodavom į čiuožyklą arba važiuodavom į užmiestį slidinėti. Jokių specialių kostiumų neturėjom, vilkėdavom kukliai – kas ką, dažniausiai senus, šilto ir šalto mačiusius treningus. Didžiausia mano puošmena buvo lietuviškos raštuotos pirštinės ir dryžuotos vilnonės kojinaitės. „Električkoj“ tokių keliautojų su slidėmis pasitaikydavo nemažai – visi džiaugdavosi į laisvę ištrūkę. Prie kalnų nebuvau pratusi, vos kelis kartus Vilniuje slidinėjau dar neapstatytais Karoliniškių ir Sapieginės kalneliais, bet labiausiai mėgau čiuožinėti. O čia kiekvienas nusileidimas nuo didesnio kalno man atrodė kaip iššūkis. Svarbiausia buvo būti su draugais. Retai kada pasiimdavom maisto, grįždavom alkani, išvargę ir mėgdavom užgriūti pas kurį nors iš saviškių į namus sušilti, užkąsti. Dažniausiai valgydavom orkaitėj keptas bulves su lupynomis, raugintus agurkus arba kopūstus su aliejumi, kartais ko nors stipresnio išgerdavome. Bet nė vienas subuvimas neapsieidavo be arbatos su citrina. O kartais ir su pilkąja saulėgrąžų chalva.

Visam laikui man įsiminė tų metų Kūčių vakaras svečiuose pas estę Iren–Ireną. Ji mokėsi baleto režisūros GITIS’e, o kambarį nuomojo netoli manęs, Povarskaja gatvėje, tik arčiau Arbato aikštės, prie pat Lietuvos atstovybės. Toje gatvėje ir susipažinome. Ne kartą lankiausi pas ją svečiuose ir visuomet stebėdavausi, kad jos kambaryje nėra jokių knygų, o visas stalelis prie veidrodžio gausiai apkrautas kremų, pudros dėžutėmis, nematytais kvepalų ir odekolonų buteliukais. Iš to gražaus kambario vėliau ji išsikraustė į pigesnį butą, ten turėjo keistą nemažą kambarį pirmame aukšte be lango. O gal tas langas buvo kaip nors užmaskuotas? Šiaip ar taip, ten atėjusi jausdavausi nejaukiai, lyg bunkeryje. Artėjo Kalėdos, ilgėjausi namų, bet netikėtai mane institute susiradusi Irena paklausė, ar nenorėčiau drauge su Piotru ateiti pas ją Kalėdų išvakarėse. Mat estai Kūčių nešvęsdavo. Ji pridūrė, kad atvažiuos draugas iš Estijos. Apsidžiaugusi sutikau. Prisiminiau, kaip pernai per Kūčias pas mane atėjo Piotras, susėdom prie lietuviško lino servetėle papuošto stalo, ant kurio stovėjo mano vargais negalais sutrintas dubenėlis aguonų, o į tą „pieną“ vietoj kūčiukų buvau sumetusi ripkelėm supjaustytų riestainių su aguonom… Menkės konservai atstojo žuvį, o vienintelis tikras Kūčių patiekalas buvo spanguolių kisielius… Piotras atsinešė gruziniško vyno ir paklausė, ar galima tokį šventą vakarą gerti…

Ruošdamiesi pas Ireną, mudu su Piotru pasipuošėm, nusipirkom lauktuvėms degtinės ir šampano, konservuotų kilkių dėžutę ir ledų tortą. Įžengę pas ją stačiai apstulbom: niūriojo kambario kampe ant taburetės stovėjo tanki, tikra, kokio pusantro metro aukščio papuošta eglė! Kambarys kvepėjo jos spygliais, o spindintys žaislai džiugino ir priminė namus. Džiaugėmės kaip vaikai! Paaiškėjo, kad tai Irenos draugas Rudolfas – žavingas auksaplaukis, mėlynakis Rudis – eglutę atvežė traukiniu iš Talino! Atrodytų, kas gi čia tokio? Bet atsiminkime, kad sovietmečiu Kalėdų nebuvo leidžiama švęsti, o stačiatikiai jas šventė pagal senąjį kalendorių, po Naujųjų metų, ir vadino Senaisiais naujaisiais metais. Eglutes čia pradėdavo pardavinėti tik prieš pat Naujuosius metus. O Rudolfas, nedrįsdamas su eglute brautis į metro arba troleibusą, per visą Maskvą pas Ireną atėjo pėsčias…

Balta staltiese apdengtas stalas buvo papuoštas eglės šakelėmis ir dosniai nukrautas valgiais: puikavosi estiška rūkyta žuvis, riebi silkė su svogūnėliais, balta ir raudona mišrainės. Degtinė čia labai tiko, ir mes valgėme pasigardžiuodami. Paskui Rudis atkimšo neapsakomo skanumo firminį čekišką kauliukais kvepiantį „Cherry brendy“ vyšnių likerį. Bet didžiausias stebuklas buvo paprastas senas Irenos patefonas, sukantis plokštelę su Sibeliaus „Liūdnu valsu“. Man svaigo galva nuo vaišių, nuo kerinčios eglės, kuri, iš apačios apšviesta stalinės lempos, atrodė dar paslaptingesnė, nuo Piotro artumo ir muzikos. Dramatiški valso garsai vilnijo per mane, smelkėsi kiaurai, kuždėjo apie laimės laikinumą ir mirtį. Sėdėjau užsimerkusi, panirusi į muziką. Irena su Rudolfu šoko tyliai, susiglaudę, siūbuodami. Piotras niekuomet nešokdavo. Man atrodė, kad kai baigsis valsas – baigsis viskas. Bet Irena jį suko vėl ir vėl…

Atsisveikindamas Piotras, norėdamas atsidėkoti už nuostabų vakarą, pakvietė Ireną ir žavingąjį Rudį ryte susitikti prie Novodevičje kapinių. Ketino jiems parodyti įžymybių kapus, pavedžioti po vienuolyną ir būtinai kartu nusileisti prie tvenkinio. Sumanymas buvo puikus, bet rytą po naktinių vaišių labai tingėjom keltis. Galva ūžė. Piotras susiėmė, pasiūlė man išvažiuoti anksčiau ir užsukti į valgyklą netoli Lenino vardu pavadinto pedagoginio instituto, kuriame prieš keletą metų mokėsi. Tenai visuomet būdavo rūgščių kopūstų sriubos. Skurdi, kaip ir visos, buvo ta valgykla su metaliniais stalais ir nykia publika; bet mes, godžiai srėbdami kopūstienę, nuo kurios prašviesėjo galva, buvom linksmai nusiteikę.

Prie pagrindinių Novodevičje kapinių vartų atskubėjo Irena su Rudolfu – irgi neišsimiegoję, bet laimingi. Ilgai vaikštinėjom apsnigtomis alėjomis, apžiūrinėjom žinomus ir nežinomus kapus, Piotras, kaip tikras gidas, rodė rusų kultūros įžymybių antkapius, pasakojo apie mirusiųjų gyvenimus, apie senųjų kapinių prie vienuolyno, kur buvo laidojami carai ir jų šeimos, naikinimą, apie fantasmagoriškas kai kurių antkapių istorijas ir jų autorius. Vaikščiojom, kol galutinai sušalom, o paskui ieškojom vietos, kur galėtume užkąsti. Maskvoje tai nebuvo paprasta, todėl vėl sugrįžom į tą valgyklą, kur su Piotru gaivinomės rytą. Rūgšti kopūstienė patiko ir mūsų estams. Paskui troleibuso stotelėje atsisveikinom su Irena ir Rudžiu, kuris vakare jau turėjo išvykti į Taliną, išsibučiavom ir dar kartą padėkojom vieni kitiems už nuostabias Kalėdas.

 

---

1 Reikia mokytis iš bičių. Jos viską išmano… (Rus.)
2 Rusų k. frazeologinis junginys, šiuo atveju reiškiantis skurdžią buitį.
3 Tekėk už manęs, prisigimdysim vaikų, daug dirbsiu, visi bus sotūs (rus.).
4 Jis vis tiek tave paliks, o aš – ne (rus.).
5 Šimtas metų! (Rus.)
6 Čia jūs? – Taip, aš (rus.).
7 Žinai, jis Egipto faraonų palikuonis… (Rus.)
8 Žiūrėk, Chruščiovas eina! (Rus.)
9 Rusų liaudies priežodis, panašiai kaip lietuvių – „Kai vargas pristojo, tai galva greit sugalvojo“.