Vytautas Bikulčius. Dvi knygos apie Romainą Gary

2017 m. Nr. 3

Ariane Chemin. Mariage en douce. Gary & Seberg. – Paris: Équateurs, 2016. – 160 p.

Laurent Seksik. Romain Gary s’en va-t-en guerre. – Paris: Flammarion, 2017. – 236 p.

2016 m. viduryje išėjo dienraščio „Le Monde“ žurnalistės Ariane’os Chemin knyga „Vedybos patylomis. Gary&Seberg“. Iki šiol dar nė vienas Romaino Gary ar Jeanos Seberg biografas neaprašė jųdviejų vedybų, kurios paslapčia įvyko 1963 m. spalio 16 d. nedideliame Sarolos kaimelyje, Korsikos saloje. Keturiasdešimt devynerių rašytojas, Pasipriešinimo judėjimo dalyvis, Goncourt’ų premijos laureatas už romaną „Dangaus šaknys“ vedė dvidešimt ketverių metų aktorę amerikietę, kuri 1960 m. išgarsėjo nusifilmavusi Jeano Luco Godard’o filme „Iki paskutinio atodūsio“. Į šias vedybas nebuvo pakviesti nei giminės, nei Holivudo atstovai, juo labiau žurnalistai. Tai buvo slapta operacija, apie kurią niekas negalėjo būti informuotas, buvo uždėtas slaptas gynybinis grifas. Ji buvo vykdoma su generolo Charles’io de Gaulle’io žinia.

Knygai pradžią davė šių vedybų nuotrauka, kurią rašytojo sūnus Diego’as Gary leido žurnalistei atspausdinti 2014 m. dienraščio priede. Toje nuotraukoje viso labo tik šeši žmonės: abu jaunavedžiai, kaimelio meras ir jo pusbrolis – merijos sekretorius bei vienas generolas su žmona. Tiesa, dar buvo žmogus, kuris fotografavo. Knygos autorė išsiaiškino, kad būtent jis ir buvo tų vestuvių tvarkdarys. Jį kaip slaptąjį agentą įgaliojo organizuoti vestuves. Tas žmogus – Domy Colonna-Cesaris nusprendė, kad jo nebesaisto jokia paslaptis, ir viską, ką žinojo, papasakojo žurnalistei. Jai išties nusišypsojo laimė, nes jos pašnekovui jau buvo sukakę devyniasdešimt ketveri metai.

Kaip tik šis žmogus, kuriam tada buvo keturiasdešimt vieni, ir pasitiko oro uoste būsimus jaunavedžius ir juos atlydėjusį generolą, beje, ir vedybų liudininką Charles’į Feuvrier. Domy oro uosto automobiliu nuveža būrelį prie savo mašinos, pakeliui dar paimdamas generolo žmoną. Kai jie visi persėda į kapitono automobilį, Jeana nusistebi, kad jai niekas neįteikia gėlių, nevaišina šampanu.

Vėliau autorė trumpai apžvelgia tiek Jeanos, tiek Romaino nueitą kelią, kol jiedu susitiko. 1962 m. jiems gimė sūnus Alexandre’as Diego’as. Vedybų iniciatorė yra Jeana, tačiau Romainas abejoja, nes yra dar neišsiskyręs su žmona Lesley. Buvo ištekėjusi ir Jeana, tačiau po pusmečio su vyru prancūzu spėjo išsiskirti.

1963 m. spalio 12 d. kapitonas Colonna-Cesaris gauna iš generolo Feuvrier užduotį surasti Korsikoje merą, kuris galėtų sutuokti rašytoją ir aktorę. Atvykęs į Korsiką, jis susitinka Sarolos kaimelio merą Natale’į Sarolą, kuris savo pareigas eina jau nuo 1946 m. Šis ir pažada visą reikalą sutvarkyti taip, kad nė vienas žurnalistas neužuos, mat Italijoje Romainas ir Jeana jau yra nuo jų nukentėję. Tačiau meras dar skambina generolui, norėdamas įsitikinti, ar yra visi dokumentai, nes jis nesutiktų su fiktyviomis vedybomis.

Spalio 16 d. meras pasipuošia trispalve, pasisodina priešais abu jaunavedžius. Jeana neturi šydo ir vestuvinės suknelės, ji vilki kostiumėlį. Romainas aiškina, kad gimė Rusijai priklausančiame mieste Wilna, vėliau, kai jame šeimininkavo lenkai, jis vadinosi Wilno, o dabar – Vilnius. Jis pats buvo vardu Romanas Kacewas, kai Londone vedė pirmą kartą, figūravo kaip Gary de Kacewas, o nuo 1951 m. jis jau žinomas kaip Romainas de Gary. Kadangi tėvas paliko Romano motiną, kai sūnus buvo dar vaikas, šis būtų norėjęs savo tėvu matyti aktorių Ivaną Mozžuchiną, beje, už kurio vietą rusų kapinėse Paryžiaus priemiestyje Sent-Ženevjev-de-Bua jis niekam nesakęs sumokėjo, kai reikėjo pratęsti terminą. Tiesa, nors meras vengia fiktyvių vedybų, tačiau merijos sekretorius aktų knygoje įrašo, kad R. Gary gyvena Sarolos kaimelyje. Abu sutuoktiniai pasirašo ir išėję iš merijos nusifotografuoja, nors to nelabai nori R. Gary. Kažkuris suskynė kuklią puokštę iš aplinkinių krūmokšnių jaunamartei.

Į laikraščius neprasiskverbė jokia žinutė, nes tada pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ką tik mirusiems Edithai Piaf ir Jeanui Cocteau. Tik praėjus penkioms dienoms po vedybų naujienų agentūros praneša apie šį faktą, tačiau jo neiliustruoja jokia nuotrauka.

1971 m. Romainas ir Jeana išsiskiria. 1979 m. aktorė negyva randama automobilyje, XVI-oje Paryžiaus apygardoje, o 1980 m. nusižudo ir R. Gary. Šalia surastas lapelis skelbia: „Jokio ryšio su Seberg.“

Knyga gali būti įdomi rašytojo gerbėjams, kuriems brangi kiekviena jo gyvenimo detalė. Joje tikrai randame faktų, kurių neaptiksime nė viename biografiniame veikale apie šį Vilniaus išeivį.

Pačioje 2017 m. pradžioje pasirodė prancūzų rašytojo Laurent’o Seksiko romanas „Romenas Gari išeina į karą“, kuris yra jau aštuntasis jo kūrybos kraityje.

Autorius nori savo kūriniu įrodyti, kad rašytojas, prieš išgalvodamas naują – Emile’io Ajaro – kaukę, susikūrė ir tėvą. Jo nuomone, tikrasis jo tėvas buvo garsus rusų nebyliojo kino aktorius Ivanas Mozžuchinas. Tačiau tai tik viena iš daugelio R. Gary mistifikacijų, į kurias jis buvo linkęs visą gyvenimą.

Knygoje autorius piešia vienuolikmečio Romano vaikystę ir tėvo, palikusio šeimą, paveikslą.

Istoriją sudaro dvi dalys: „Vilnius. 1925 m. sausio 26 d.“ ir „Vilnius. 1925 m. sausio 27 d.“ Ją užbaigia epilogas: „Vilnius. 1943.“

Mažasis Romanas atsiduria tarsi tarp dviejų ugnių. Iš vienos pusės jis regi motiną, kuri romane vaizduojama kaip ekscentriška, keistoka moteris, tačiau be galo švelni su sūnumi, o iš kitos pusės – mato tėvą, kuris vengia atsakomybės, bet irgi didžiuojasi sūnumi. Romanui nelengva išgyventi šią situaciją, nes nenori įžeisti nei vieno, nei kito. Nors tarp jo ir tėvo atsiranda tam tikra distancija, tačiau sūnus nori juo tikėti. Motina ir tėvas romane įkūnija skirtingus požiūrius dėl ateities. Motina jaučiasi neužtikrintai Vilniuje ir galvoja persikelti į Prancūziją. O tėvas yra tikras, kad jis ir toliau galės prekiauti kailiais kaip ir jo tėvai ar seneliai, ir todėl nė negalvoja palikti Vilniaus. O Romanas susiduria su nelengva gyvenimo tikrove, patiria skriaudų iš suaugusiųjų, jaučia neapykantą žydams. Jis mato, kiek vargsta motina, rūpindamasi juo. Vienas gražiausių epizodų, kur motina, matydama, kaip ūgiu stiebiasi jos sūnus ir kelnės jam darosi per trumpos, sugalvoja atlenkti kelnių atvartus, tuo pačiu parodydama, kad jis jau po truputį tampa vyru. Realistinius vaizdus romane kartais keičia poetiniai intarpai. Tai, sakysim, istorija su jauna mergina Maša, kurią visi laiko beprote, tačiau jos lūpomis byloja išmintis, ji suvokia gyvenimo sunkumus. Poetiškas ir rabinas, kuris nori paaugliui parodyti, kaip šis turėtų ieškoti gyvenimo prasmės. Visi tokie susitikimai jam siūlo vienokias ar kitokias gyvenimo pamokas. Šiuo požiūriu kūrinyje galima įžvelgti auklėjimo romano bruožų.

Knygą užbaigia epilogas, kur SS karininkas, pasisodinęs priešais save Romano tėvą, aiškina jam, kad šis, kaip ir visas Vilniaus getas, negali tikėtis ateities. Tėvo sąmonėje šmėkšteli sūnaus lakūno vaizdinys, kuris jam lieka kaip vienintelė pasipriešinimo viltis…

Be abejo, tai nėra rašytojo biografija, tai romanas, kuriame autorius suteikia nemažai galios savo vaizduotei, jis net pakeičia ir motinos, ir tėvo vardus. Ne vienas epizodas yra atėjęs iš paties R. Gary „Aušros pažado“ arba iš kitų autorių knygų apie jo gyvenimą. Be abejo, tam tikra prasme šis romanas papildo ir R. Gary kūrybą.