Philippe Delaveau. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius
Philippe’as Delaveau (g. 1950 m. Paryžiuje) – šiuolaikinis prancūzų poetas, Mallarmé akademijos narys. Poezijos rinkinius „Įsimylėjęs panaktinis“ (1992), „Laiko triūsas“ (1995), „Klystančios amžinybės akimirkos“ (2004), „Slaptasis muzikos vardas“ (2008) išleido Gallimard’o leidykla. Poetas neatsitiktinai tvirtina, kad „viskas yra muzika“. Nelaimių apimtoje tikrovėje jis bando įžvelgti poetinę formą, kurią suvokia kaip savotišką išsigelbėjimą.
Šiemet kovo mėnesį poetas lankėsi Lietuvoje ir skaitė savo poeziją Frankofonijos dienų renginiuose, kuriuos pristatė Vilniaus Prancūzų kultūros centras.
Miegančiajai gražuolei
Dabar, kai rašau ant slėpiningo lapo
Pamažu nuo tavo vardo svaigstančius žodžius,
Tu miegi išsidraikiusiais kvepiančiais
Ir švelniais plaukais, kurių aromatu alsuoju,
O aklinos langinės vėl užsklendė savo sparnus.
Pro šilkinius popietės plyšius saulė
Meta savo laiškus ant liepsnojančių grindų:
Aš surenku juos, noriu juos perskaityti, perrašau
Šiuos meilės žodžius ir juos šnabždu prie tavo kaklo
Šalia tavo ausies.
Miegančioji gražuole, esanti toli ir šalia manęs, tavo dar
Pamišusi svajonė svajoja ir dingsta. Pasakyk man visai tyliai,
Kokia yra ši dviejų įsimylėjėlių romi karalystė.
Kaip saulė, kuri jau tolsta, žavisi tavimi.
Tačiau tu šypsaisi ir mane degina
Begalė žodžių pro įsiliepsnojusias širdis.
Dangaus valtimi
Apsvaigęs nuo užtrukusios saulės, kuri pavėlina vakarą,
Žiežirbą, išlėkusią iš naktų gaisro,
Aš gyvenau ir svirduliavau virš jūros plotų.
Sujungęs pirštais senąjį ir naująjį pasaulį.
Akimis pasvėręs dienos špagą ir suvokdamas, kad tarp dviejų svorių išsilygina nelaimė:
Narsi liepsna ir jos užgaidas
Menkut menkutėlis.
Nesugebėjau nei kalbėti, nei rašyti,
Tik liudijau, ką išgyvenau. Kam paskelbti nuosprendį?
Mūsų valdžia turi nepatikimas priemones –
Kaip akių instinktas, sakinių
Potvynis ir atoslūgis.
Kokia žinia teko
Melodijų, pasakojimų ir kaukių žmonėms?
Salų, šviesų klajūnai.
Tik noras pasidalyti šia muzika,
Tik noriu pasidalyti šia muzika,
Perdėm lengvabūdiška įžvalgiems medžiams. Stebėti, kas išlieka.
Nesirūpindamas užkariavimu ir be karštligės,
Būdingos akiračio sargybiniams, kurie vaikosi auksą,
Aš pakėliau akis iki viršūnių,
Kur galingieji veda apskaitą.
Bet aš troškau tik paprastų dalykų.
Aš įveikiau miražą, kuris iškyla prieš akis kaip miestai,
Pamilau trapius veidus. Mano eilėraštis
Išsigando perdėm didelio vėjo ir netinkamų malonių.
Girdžiu sugrįžtančio šalčio žingsnius ir neaiškių vietų
Alsavimą. Šiugždesį, kurį sukelia tyla,
Atsiklausdama nakties. Medžioklinius šunis,
Kai atskuba žodžių laimikis.
Jei tik turiu prabilti tarp jūsų,
Jūsų žodžiai atkartoja manuosius,
Jūsų balsai perskrodžia mane.
Šlovingi ir užmiršti. Dosnūs ir gundantys.
O po mano žodžių stogu gyvena jūsų atodūsis.
Ak, kokia skurdi auka ir aukotojas:
Šit mano rankos tuščios, stoviu
Priešais jus kaip tas, kuris nusilenkia
Ir baigęs savo žodį nutyla.
Amžinybės akimirkos
Tu bandai prisiartinti prie grynos akimirkos
prie neklystančio ir klystančio mirksnio, kuriame spindi lempos šviesa,
optimistiško degtuko, kuriame krūpčioja
dvispalvės vaivorykštės liepsna
Tenai savo šviesos karšty susigūžęs pasaulis,
skirstantis savo kauburius ir išgąsdintus veidus,
apgaubiantis ūkanomis ar medžių eile savo paslaptį
bet kai Paryžiaus gatvė pasileidžia vandenyno link
netrukus iškyla siena ir grasina ir ginasi
arba dar subtiliau užtveria vaizdą
Po to viskas užsisklendžia ūksmės rankose
iš kur ištrūksta mėnulis it keistas burbulas
o ant žemės žibintai suplėšo
vakaro balsus kai visi suguža į namus
kurie nujaučia amžinybės ir tylos užmarštį
Gatvė pro mano langą
Kaip eilinis romių minčių žmogus žiūriu į gatvę.
Mano ranka pakelia užuolaidą: lauke nūdiena šurmuliuoja.
Suspausta širdis glaudžiasi po marškiniais. Nukaldama ant priekalo
ženklą, kupiną ugnies. Ryškų, virpantį. Ir jis klausosi.
Pasaulis prisijungia prie savo lapų – medžių ir knygų – lemties.
Vis dėlto jau rytas. Su skuduru, kuris juda už lango, pasigirsta ir balsas.
Tvarkos metas: žmonės šveičia baldus, moterys plepa.
Ranka paima šluotelę ir judina ją ekstravagantiškai it poniogalvą. Tačiau cirkas triukšmingas.
Čia nėra pamišusių instrumentų: timpanų, varinių pučiamųjų.
Vos ištarti žodžiai nepasiduoda. Kalbos pranyksta
su pilkomis dulkių žiedadulkėmis. Apačioje gatvė.
Kavinės staliukai apvalūs it didieji Pitagoro metai,
Kurie eina ratu ir vėl prasideda: aimanos ir griūtis.
Žmonės geria, žmonės prisimena. Vynas išsaugo atmintį.
Lėtas, ryžtingas savo paprastu balčiu
kamuolinis debesis susieja pražūties vietą su gimimo vieta.
Žvelgiu paeiliui į neaiškių žodžių gyvenimą
Ir į kitą tolimą gyvenimą, kur nujaučiu muziką.
Viskas yra muzika
Saulė stovi prie piupitro ir jos lazdelė svyra virš pievos.
Iki smėlynų ir šaltinių nedidelių orkestrų.
Iki pamiškių, kupinų kuždesių, arfų, krioklių.
O vandenyno filharmonija stūkso priešais Heraklio stulpus: anapus Wagneris, bespalvis glaistas.
Tačiau čia dėmesinga salė. Jie aistringai klausosi, kaip dunda
tvirtas Beethoveno ekspresas keliu, kuris virpa
smegenyse, giliu tuneliu. Tais keliais, kurie eina palei širdies
prarają, iš kur viskas paprasta ir aišku. Kur atsiveria ir užsidaro iešmai.
Jų šnervės virpa it iš pykčio. Šioje meilėje valdingoje
kaip degančiuose kūnuose orgazmas, jų lūpos ištinsta.
Groja juodai baltas orkestras, o pilkos bitės dūzgia it pilkumos žiežirbos.
Lietus ir jo plaktukai krinta ant vasaros ksilofono. Medžiai stovi it
violončelės broliai. Viskas yra muzika.
Tiesa, kai kurie to negirdi. Jiems labiau patinka triukšmas.
Radijo čiaupai lašina suveltus garsus. Ant plokščių ekranų keičiasi
Niagaros kriokliai, vaizdas po vaizdo.
Kai kuriems labiau patinka ausinės, negu jų ausys kaip
akidangčiai arkliams, kurie ėjo, ėjo ratu naktimis po žeme.
Be mėnulio, be žvaigždžių, be medžių lapų. Šachtos it šlykščios katakombos.
Daugiau jokių dainų
Tenai iki šaltos jūros palei
užšalusius kanalus – tas kelias sniege.
Drebulės ir tuopos užmiršo dainą. Nebėra lapų
viršūnėj, kad jos galėtų drebėti – lapai minkšti it katino
ausis ir kaip ši trapūs, ji iš švelnios kremzlės,
kuri suklūsta ir klausosi, po to staiga nusisuka.
Tau tenka drebėti. Tau tenka trinti plaštakas,
kurios kenčia nuo šalčio
kaip nereikalingų rankų galūnės.
Žiemos varnos tau tikrai nerodo daugiau pagarbos
negu spalį kaliausei
obelyse arba žiemą baltiems
seniams besmegeniams su morkos nosimi,
besišaipantiems iš šio mirtino pokšto: na, ir kvaila – lūpos kaip juoda linija.
Jie bent šypsosi. Kaliausė
su savo špaga gali patikėti, kad jai skirta angelo misija
prie įėjimo į sniego nuniokotą sodą.
O senis besmegenis – šaunus, be abejonės, paprastas,
galintis, kiek tik geidžia, puikiai atlikti savo pareigas. Lauke,
prie nuogos vyšnios, kaliausė ištikimai
saugo tuščią pievą. Tačiau tu, kuris drebi, pabėgai. Tavo lūpos
suskeldėjo. Strazdai ir giesmės sykiu nutilo.
Nė vieno lapo ant medžių palei krantą.
Aštrus skausmas susipina su giesme
ir giesmė ištirpsta tyloje.
Drebulės ir tuopos užmiršo dainą.
Lygumos pakraštyje jūra užbaigia kelią,
kurį nužymi kanalas, apaugęs iš kraštų begale tvirtų medžių,
kaip kad sniegas savaip paaiškina tylą.