literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 7

Bevardis skersgatvis

Vilniaus žemėlapy jo nėra.
Gal prieš porą šimtmečių
ištrintas iš atminties – užstatytas.

Bet aptiktas restauratorių.
Vedė į Šv. Trejybės bažnyčią,
sovietmečiu išgrobstytą,
į Bazilijonų vienuolyną, virtusį
būsimų pedagogų prieglobsčiu.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Po koncerto leidžiuosi Filharmonijos laiptais,
žvelgiu į pilką bevardžio skersgatvio grindinį.

Netikėtai šlamesys – pasirodo moteris:
šiurkštus drobinis drabužis,
rankoj – skalbinių pintinė…

Pasaulietė vienuolė? Gal kokia mokytoja?
Gal toj pintinėj – uždraustos knygos,
gal neša sukilėliams maisto?
Pakaklėj lyg ir medalikėlis? Medalionas?

Mane tarsi koks karštis užplūsta:
„Mudu neišsivaduosim vienas nuo kito…“

Moteris šypteli ir dingsta –
tarsi ištirpsta sienoje.

 


Prie Maino

Žvilga platus vanduo,
kaip gulbės sūpuojasi garlaiviai,
žaliuoja žolė, žydi saulutės.
Dvi žąsys, rusvai akiniuotos,
geria iš buvusios tramvajaus vėžės,
skabo žolę, šna, šna šna, –
šnekasi lyg senos vokietės.
Atsirita Kalėdų miestelio kvapai,
prislopęs šurmulys, dūmai.

Pėsčiųjų tiltas į kitą pusę.
Senamiestis kaip ant delno
su savo bažnyčių smailėm.
Nerandu tos bažnyčios,
kur kadaise klausėmės vargonų
limpančiom iš nuovargio akim
po ilgo skrydžio.

2025

 

* * *

„Sielvarto kupina tavo siela“, –
kažkas šnabžda į ausį.

Nerimas kaip artėjant perkūnijai.
Drebulių lapai nuščiuvę.

Nerodyk pirštu, kojos nesupk!
Veriasi Dangaus pragarmė.

Abiem rankom suimk
ir praskėsk tą properšą.

Lįsk, kaip lendi per šakumą
dvikamienės liepos.

Žiūrėk į rytus, kur saulė teka,
ir siela pagis.

 


Dzūkių pokalbis pakeliui iš bažnyčios

Ištekėjo ir piktumą iš kasų paleido.
Visur jos pilna kaip piktos vilnos.
Iš piktumo vandens šaukšte paskandintų.
Kiaurą dieną namie rūgsta.
Pyktį valion, pati nevalioj.
Iš piktų išėjo, gerų nepavijo.
Vargą pamirši, o piktą žodį – vargiai.
Su pykčiu ilgai negyvensi.
Gero žmogaus tykus balsas,
o pikto toli girdisi.

 


Pabėgimo pupa

Veriantis skerdžiamo paršo žviegimas.
Užsidarius troboj spaudžiu delnais ausis.
Mylimas mano paršelis –
balandom, saldiniais, žliūgėm penėtas,
geltonais liepų lapais apklostytas…

Pabėgimo pupa tuoj pramuš platų suolą,
juodas lubas, drebulinių skiedrų stogą
ir tą sniego debesį…

Atnešk šilto vandenio nekiurksojus!
Mamos piktas balsas iš priemenės.

Lūžta mano pabėgimo pupa.

Į balzganą dangų įremtos baltos paršo kojos.
Broliai, būsimi daktarai, pasiraitę rankoves
beria negirdėtus žodžius: aorta, koronarai,
hepar, vesica fellea, pulmones, intestinum

Juka su džiovintais obuoliukais nupliko lūpas.
Nuovargis, lyg būčiau akmenis tampius.

„Bulves mėtysi kas pėda,
pupas – kas pusė pėdos“,
įsakmus balsas sapne.

2025

 


Pamokymai skutant bulves

Vaikeli, kantriai kentėsi –
kančia palengvės, kalba mano močiutė,
ant krėsliuko palangėj gremždama bulves.
Krakmolu aptiškęs veidas, prijuostė, stiklas.

Su saiku barstyk druską ir juoką.
Kas tau duota, nieks neatims.
Nelaikyk atlapotų durų:
įslinks laiko vagis, pavogs tavo laiką.

Šviesą nešiokis krūtinėj.
Svetimo nesigviešk, savo žiūrėk.
Vaikščiok tiesi, sakyk tiesiai.
Suktas eina aplinkui.

Prastas valgis sveikatą taiso.
Akių nė su žiburiu nepataisysi.
Sutemus neslampinėk – pikta dvasia pristos.
Ilgai gulėsi – apkerpėsi kaip tas ežios akmuo.

Nei pono, nei ubago nesibaidyk:
prieš Dievą visi lygūs. Apkalbų nevedžiok,
ir tavęs liežuviu nenuplaks.

Va, ir priskutau puodą vakarienei.

 


Durų varstytoja

Smulkiai sninga
tarsi kas miltus danguj sijotų
per tankų sietą.

Esu durų varstytoja:
kluono, gonkučių, priemenės, virtuvės.
Tėvas apglėbęs neša girnapusę,
atsargiai tupdo ant krėsliuko palangėj,
kalinėja blizgančiu kaltu,
pirštu perbraukia rupų paviršių.

Iš pasuolės griebiu suringuotą diržą –
lekiu į kluoną per visas duris.
Šilumą išvarstysi! – baras močiutė.

Sukibę traukiam sulopytą diržą:
pačiaudėjęs užsiveda dyzelis.
Ūžia girnos. Kvepiantis miltų maišas
kaip šilta krosnis sugrubusiems pirštams.

Močiutė minko ragaišį.
Kada iškeps?
Kai saulė nusileis už tos vėjinės
prūso Ojero melnyčios.

2025

 


Krepas

Japonė šaltoj kalnų trobelėj
audžia krepą iš sukrių kanapinių siūlų.
(Šilumoj mazgiotųsi.)

Ant sniego ilgos rietimų juostos,
melsvos, švelniai violetinės, baltos –
brangiems kimono.

Sodely regiu savo močiutę,
iš vakaro tiesiančią drobes,
šiurkščias, kietai sumuštas –
paklodines.

Per visą virtuvę
tėvas sukučiu veja kanapinę virvę.
Ties langu tebestirkso vãgis –
keturkampė vinis.

 


* * *

Nevalia triukšmauti,
garsiai dainuoti,
šūkalot, sėdėt išsižergus.
Neįsileisti blogų minčių,
netarti piktų žodžių,
netarškinti puodų,
viryklės lankainių,
kai avys ėriuojasi.

 


* * *

Kaip cypia traukiama vinis.
Kaip rėkia raunama piktžolė.
Kaip kerta dilgėlė per pirštus.
Kaip bilda širdis
lyg tolumoj perkūnija.

 


Nebepakilsiu

Angelas nutūpęs ant žemės.
Balti dažai apsilaupę.
Ilgi lyg čiurlio sparnai
apaugę žalzgana samana.
Galvą nuleidęs,
rankas sukryžiavęs
žiūri į žemę.
Nebepakilsiu.
Ilgas apsiaustas apspuręs.
Nutrupėjusios angelo kojos
tarp supuvusių lapų.

August Strindberg. Sujungti

2025 m. Nr. 5–6 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Augustas Strindbergas (1849–1912) – vienas garsiausių Švedijos dramaturgų, jo veikalai įtraukti į scenos meno kanoną. Jis yra parašęs per šešiasdešimt scenos kūrinių: istorinių dramų, komedijų…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 7 / Lazdynas saugos nuo raganų,
šermukšnis – nuo piktų dvasių…
Kapinių žolės nešienauk –
mirusiųjų kraują paleisi.

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio