literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Baltoji mergelė

2015 m. Nr. 3

1

Skersvėjis nusiaubtoj
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.
Paskliautės freskoj –
vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,
gremėzdiškos ąžuolinės klausyklos,
kietos kaip akmuo,
nublizgintos
Sakyklos nelikę.
Dievo žodžiai nubirę
nuo apsilaupiusių sienų.
Merginos,
dešinėj prie durų,
tylėdamos pina iš tujų
ilgą Žolinės vainiką Baltajai Mergelei,
į Dangų iki šiol nepaimtai.

 

2

Iš meilės,
iš ilgesio sukurta
nežinomo, gal vietinio Meistro.
Jo rankom švelniai glamonėta,
nuglostyta, nugludinta.
Jaunutė,
dar visai paauglė,
iškilusiu pilvu po drabužio klostėmis,
žvelgia į moterų klauptą,
lyg pati prašytų pagalbos.
Kažkas ją išgelbėjo.
Paslėpė bažnyčios nišoj,
užkalė lentom ir užtinkavo.
Ji tol žvelgė į tamsą,
kol tinkas nuo akių nubyrėjo.
Sako, įvyko stebuklas.
Pro išpjautą langelį
beveik šimtmetį sergėjo
čia sukrautą miesto archyvą.
Dabar stovi atnaujintoj koplyčioj,
pakylėta tarp dirbtinių kolonų,
tokia nekaltai balta
ir besilaukianti.

 

3

Kodėl einu prie tavęs,
sėduos į šaltą klauptą.
Nieko tavęs neprašau.
Nieko tau neaukoju.
Nesiklaupiu ir negarbinu,
net žvakės neuždegu.
Tik sėdžiu
ramumu apsigaubusi
lyg senelės skara.

 

4

Dievo stalas puslankiu sudėtas
iš senovinių, pirštais perbrauktų plytų,
tokių pat senų kaip ši bažnyčia.
Kas buvo tasai plytininkas,
kur jis gyveno, kur jo kapas?
Ar buvo pamaldus,
ar mylėjo savo artimą,
ar paglostydavo įdiržusiu delnu
savo moterį, vaikus?
Archyve apie tai – nė žodžio,
tik pirštų atspaudai ant plytų,
iš kurių sumūryta šita šventovė.

 

5

Kurgi buvo tie Smėliai,
šiapus ar anapus miesto sienos?
Klaidžioju kreivom gatvėm,
buvusio priemiesčio kiemais.
Varganos amatininkų buveinės,
lig ašies grimzta vežimai, kaitra,
šlapimo, pamazgų dvokas,
murzinų vaikų klegesys,
perkarę šunys ir katės,
moteris storu pilvu
išpuola iš smuklės,
maldaudama tiesia
sulysusią ranką,
seka įkandin.
Traukiuos atatupsta
lyg nuo ugnies
iš to dusinančio
akligatvio.

 

6

Vis nueinu į buvusių Smėlių bažnyčią.
Lipu įvijais laiptais užgniaužusi svaigulį.
Šnekinu kunigą, restauratorius, vienuolę,
valančią apdaužytas antkapinių paminklų plokštes.
Vogčiom stebiu besimeldžiančias moteris,
tokiais nuskaistėjusiais veidais,
kupinas lūkesčių.
Skurdžios šių dienų votos –
gintaro vėrinys, segė, juodo metalo rožė…
Baltoji Mergelė vis tokia pat.
(Ne)kalta ir apkerėta
tikėjimu ir laukimu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 7 / Vilniaus žemėlapy jo nėra.
Gal prieš porą šimtmečių
ištrintas iš atminties – užstatytas.

August Strindberg. Sujungti

2025 m. Nr. 5–6 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Augustas Strindbergas (1849–1912) – vienas garsiausių Švedijos dramaturgų, jo veikalai įtraukti į scenos meno kanoną. Jis yra parašęs per šešiasdešimt scenos kūrinių: istorinių dramų, komedijų…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 7 / Lazdynas saugos nuo raganų,
šermukšnis – nuo piktų dvasių…
Kapinių žolės nešienauk –
mirusiųjų kraują paleisi.

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.