Zita Mažeikaitė. Baltoji mergelė

2015 m. Nr. 3

1

Skersvėjis nusiaubtoj
Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčioj.
Paskliautės freskoj –
vos įžiūrimi vienuoliai skustom galvom,
gremėzdiškos ąžuolinės klausyklos,
kietos kaip akmuo,
nublizgintos
Sakyklos nelikę.
Dievo žodžiai nubirę
nuo apsilaupiusių sienų.
Merginos,
dešinėj prie durų,
tylėdamos pina iš tujų
ilgą Žolinės vainiką Baltajai Mergelei,
į Dangų iki šiol nepaimtai.

 

2

Iš meilės,
iš ilgesio sukurta
nežinomo, gal vietinio Meistro.
Jo rankom švelniai glamonėta,
nuglostyta, nugludinta.
Jaunutė,
dar visai paauglė,
iškilusiu pilvu po drabužio klostėmis,
žvelgia į moterų klauptą,
lyg pati prašytų pagalbos.
Kažkas ją išgelbėjo.
Paslėpė bažnyčios nišoj,
užkalė lentom ir užtinkavo.
Ji tol žvelgė į tamsą,
kol tinkas nuo akių nubyrėjo.
Sako, įvyko stebuklas.
Pro išpjautą langelį
beveik šimtmetį sergėjo
čia sukrautą miesto archyvą.
Dabar stovi atnaujintoj koplyčioj,
pakylėta tarp dirbtinių kolonų,
tokia nekaltai balta
ir besilaukianti.

 

3

Kodėl einu prie tavęs,
sėduos į šaltą klauptą.
Nieko tavęs neprašau.
Nieko tau neaukoju.
Nesiklaupiu ir negarbinu,
net žvakės neuždegu.
Tik sėdžiu
ramumu apsigaubusi
lyg senelės skara.

 

4

Dievo stalas puslankiu sudėtas
iš senovinių, pirštais perbrauktų plytų,
tokių pat senų kaip ši bažnyčia.
Kas buvo tasai plytininkas,
kur jis gyveno, kur jo kapas?
Ar buvo pamaldus,
ar mylėjo savo artimą,
ar paglostydavo įdiržusiu delnu
savo moterį, vaikus?
Archyve apie tai – nė žodžio,
tik pirštų atspaudai ant plytų,
iš kurių sumūryta šita šventovė.

 

5

Kurgi buvo tie Smėliai,
šiapus ar anapus miesto sienos?
Klaidžioju kreivom gatvėm,
buvusio priemiesčio kiemais.
Varganos amatininkų buveinės,
lig ašies grimzta vežimai, kaitra,
šlapimo, pamazgų dvokas,
murzinų vaikų klegesys,
perkarę šunys ir katės,
moteris storu pilvu
išpuola iš smuklės,
maldaudama tiesia
sulysusią ranką,
seka įkandin.
Traukiuos atatupsta
lyg nuo ugnies
iš to dusinančio
akligatvio.

 

6

Vis nueinu į buvusių Smėlių bažnyčią.
Lipu įvijais laiptais užgniaužusi svaigulį.
Šnekinu kunigą, restauratorius, vienuolę,
valančią apdaužytas antkapinių paminklų plokštes.
Vogčiom stebiu besimeldžiančias moteris,
tokiais nuskaistėjusiais veidais,
kupinas lūkesčių.
Skurdžios šių dienų votos –
gintaro vėrinys, segė, juodo metalo rožė…
Baltoji Mergelė vis tokia pat.
(Ne)kalta ir apkerėta
tikėjimu ir laukimu.