Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 3

Prie Durbino

Karolinai Praniauskaitei

Kitoniški metai, kita lapija,
Grynas skliautas ir laiškios gubojos.
Mano karštine, mano kiele,
Eime pasivaikščiot prie upės –
Kur plyti Karusės laukai
Ir būsimo vyskupo žvilgsnis.
Saulėlydžio gaivalas skrenda medžioti.
Bevelyčiau ilgai vasarot kalvose,
Nes nuolaidžios čionai atkalnės.
Būkit tykios, manosios dainos,
Paklausykime slankų, tarytum
Iš skaistyklos pasprukusių paukščių.
Nepamirškim tiktai,
Ką žadėjom.

 

Juokingai mažas ryšulėlis

Prie puplaiškių arbatos kriaukšlas duonos.
Atsikelia žmogelis iš dvigulės lovos
Išgint pro orlaidę įskridusios kamanės.
Ir išveja ją,
Dūzgiančią ir lakią.
Aplinkui – švarios, kilnios kalvos.
Po kojomis blyški šviesa.

 

Vėtra

Žvejų kaime
Ežero mėlis pravyra audringai:
Vandens dulkės pakyla ir lekia,
Boluoja ir skrieja –
Čia lėčiau, čia greičiau.
Lyg nieko kito nebūtų.
Gimęs esi ne tam,
Kad keliautum lengvai,
Tad leiskis laiptais tarp medžių
Prie ežero.
Veltui skrebeni
Tą skruzdėlę plunksną.
Ar seniai toksai senas?
Kalvų šlaitai spinduliuoja
Šiaurės erdvybę.
Tai suktinis akims,
Kurių rytas ramus,
Vakaras dar ramesnis.

 

Ežerui

Po valtimi vandens šviesa,
Ir nendrinukės purpčioja meldyne.
Plona šviesa pavėsiuos tuopų
Tolydžio palanki tapybai.
Be Tausalo man, ežeriniui, neramu,
Be saulėtos maudyklos
Tarp svyrūnių nendrių,
Kuri siaurėja nuolatos.
Raudonas skardi, mielas mano,
Be tavo įlankos aš bėdžius,
Be tavo aido, sąskambių, kelmijų,
Be gėlo liūdesio pavakariais.
Ir skleidžiasi aplinkui ramuma,
Gaivi ir neaprėpiama nuo seno.

 

Goeldnerio skveras

Staigiai užplūsta
Jaunos ūksmingos dienos,
Pakylėtos nenuoramų liepų.
Šneka, liepsnoja gegužė.
Ketinimas imtis plunksnos
Rašytojams prišnabžda bėdą.
Pameni gestų žodyną,
Gautą kadais dovanų?
Dingteli tas ir anas,
Nuojauta tiesias
Tarytum senolės žoržetas.
Taip susibėga keliai,
Ateina skersgatvių galvočiai,
Gatve susiteršę filosofai.
Vieni, paskui kiti –
Anie lyg pažįstami.
Kiek tokių,
Kurių nė girdėti
Nesi girdėjęs.

 

Gali būti

Kalnas! beldžia atmintis.
Tebus kalnas.
Malonė pasivaikščiot nuolankia žole,
Su Kurčiųjų mokyklos vaikais
Nulėkti stačia atkalne.
Kas kas,
O taškuotas kauliukas
Straksėdamas rieda.
Gelsvoje šviesoje
Po riešutmedžių lajom
Sūkuriuoja kadrilį dulkės.
Seminarijos kieme lyg altaristas,
Pasiremdamas lendrių lazda,
Pasirodo ruduo.
Kaip jūs norit,
Daugiau pasakytum tylėdamas.
Rapsodija lig vėlumos –
Jokia paslaptis.

 

Cedronas bėga į Varduvą

Lūkuriuoji ir grieži
Tyliųjų Plejadų eiles
Liesą kaip žvirblis sekmadienį.
Tūlas prietėmio garsas
Pakibęs virš giesmės.
Cedronas bėga į Varduvą,
Virpa ir plečias ratilai.
Su dvelkiančiais medžiais
Svyruoja drėgni šešėliai.
Mažas melsvėjantis langas,
Vienuma ir bangos.
Kalvomis besisklaistančios bangos
Supa vasaros vienatvę,
O ji, būdama atoki,
Tampa ko neregėta.

 

Karklės kapinaitės

Per šimtmečius šičia
Kas vakarą gęsta diena,
Supama vakarų horizonto.
Be ničnieko auga
                          ir padūmavę
Guli pakrantėje akmenys.
Kaip gyvenau iki šiol, kaip gyvenau –
Ir nemačiau riedulių,
Kurie skleidžia atokvėpio šviesą
Ant jūros kranto.
Atilsio šviesą daugiau
                                nei porą šimtų metų.
Prieš Kūčias taisau vieną verlibrą.
Lyg kopčiau aukštyn – į skardį,
Lyg riedėčiau žemyn – jūron.
Gęsta šiauri pajūrio diena.