Vladimir Nabokov. Lolita
2026 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys
Garsiausias Vladimiro Nabokovo romanas „Lolita“ į lietuvių kalbą verstas du kartus, bet tik iš rusų kalbos, o dabar turime naują vertimą iš anglų.
Pirmasis 1990 m. išleistas Sigitos Papečkienės vertimas gana geras, bet trūkumų ir klaidų ten vis dėlto esama. Nors į rusų kalbą išvertė pats autorius, bet tada jo rusų kalba jau buvo truputį pasenusi, pvz., joje nėra žodžio „džinsai“, tad „kaubojiškos kelnės“ – taip ir lietuviškame vertime; ir net žodžio „kinas“ nėra, tik „kinematografas“, nėra „muilo operos“ ir t. t.; o kai kurių terminų 1990 m. dar nebuvo ir lietuvių kalboje. Be to, rusiškame tekste kai kurios detalės ir sakiniai pakeisti. Svarbu ir tai, kad daugiausia čia vaizduojama JAV aplinka su aibe būdingų ypatybių, todėl angliškas tekstas ją autentiškiau išreiškia.
Naująjį vertimą išleis leidykla „Rara“.
Romano fragmentas
Nors [Paryžiuje][1] sau tariau, kad ieškau tik raminančio jaukumo, išgirtojo pot-au-feu[2], gyvos makšties, iš tikrųjų Valerija mane patraukė vaidindama mergaičiukę. Tai darė ne todėl, kad būtų perkandusi mano paslaptį – tiesiog toks buvo jos stilius, ir aš užkibau. Iš tikrųjų ji buvo bent jau netoli trisdešimties (taip ir nenustačiau tikslaus amžiaus, nes ir jos pasas melavo) ir pametusi nekaltybę aplinkybėmis, kurios kisdavo pagal prisiminimų nuotaiką. Na, o aš buvau toks naivus, koks gali būti tik iškrypėlis. Ji atrodė lipšni išdaigininkė, rengdavosi á la gamine[3], dosniai atidengdavo glotnią koją, mokėjo paryškinti kelties baltumą juodu batelio aksomu, ir, būdavo, patemps lūpytę, sumirksės akutėmis, sušvytruos tirolietišku sijonėliu ir šėlios, ir purtys savo trumpas šviesias garbanas meiliausia ir banaliausia maniera, kokia tik gali būti.
Po trumpos ceremonijos rotušėje parsivežiau ją į naująjį išnuomotą butą ir kiek nustebinau, kai prieš ją paliesdamas įsiūliau apsivilkti paprastus mergaitiškus naktinius marškinius, kuriuos man buvo pavykę nugvelbti iš drabužių spintos vaikų namuose. Tą vestuvių naktį šiek tiek pasismaginau ir auštant mano pusgalvė jau buvo pasiekusi isterijos lygį. Tačiau greitai teko grįžti į tikrovę. Nušviesinta garbana atskleidė savo tamsų pigmentą, pūkeliai virto nuskustos blauzdos šeriais, gyva drėgna burna, kad ir kaip kimšau į ją meilę, pasirodė esanti gėdingai panaši į tą pačią veido dalį branginamame jos rupūžiškos velionės mamos portrete; ir štai – vietoj blyškios gatvės mergaičiukės Humbertui Humbertui ant galvos užsėdo stambi, tukli, trumpakojė, didžiakrūtė ir iš esmės besmegenė boba.
Ši padėtis truko nuo 1935 iki 1939 metų. Vienintelis jos privalumas buvo romus būdas, ir tai suteikė šiek tiek keisto jaukumo mūsų varganam butukui: du kambariai, pro vieną langą miglotas vaizdas, pro kitą plytų siena, ankšta virtuvėlė, klumpės formos vonia, kurioje jausdavausi kaip Maratas, trūko tik baltakaklės mergužėlės, kuri mane nudurtų. Drauge praleidome ne vieną ramų vakarą – ji pasinėrusi į savo Paris-Soir[4], aš dirbdamas prie išklibusio stalo. Eidavome į kiną, į dviračių lenktynes, į bokso varžybas. Jos prėsko kūno imdavausi tik labai retai, iš bėdos, kai smarkiai prispausdavo. Bakalėjininkas kitapus gatvės turėjo dukrelę, kurios šešėlis varė mane iš proto; bet, padedamas Valerijos, vis dėlto rasdavau teisėtų išeičių iš savo fantastiškos bėdos. O dėl naminio valgio, tai mudu tylomis atmetėme pot-au-feu ir dažniausiai valgydavome pilnutėlėje vietoje Bonaparto gatvėje, kur staltiesės su vyno dėmėmis ir nemažai svetimkalbio balbatavimo. O šalimais visko prigrūstoje dailės krautuvėlės vitrinoje puikavosi nuostabus, puošnus, žalias, raudonas, auksaspalvis ir tamsiai mėlynas senovinis amerikietiškas estampas: garvežys su milžinišku kaminu, didžiuliais mandrais žibintais ir galingu buferiu, velkantis violetinius vagonus per siautulingą prerijų naktį ir kibirkščiuojančius juodus dūmus siunčiantis pas gauruotus audros debesis.
O debesys pratrūko. 1939 metų vasarą mirė mon oncle d’Amérique[5] ir paliko man kelis tūkstančius dolerių kasmetinių pajamų su ta sąlyga, kad aš gyvensiu Valstijose ir imsiuosi jo verslo reikalų. Ši perspektyva mane pradžiugino. Jaučiau, kad mano gyvenimui reikia pervartos. Atsirado dar vienas dalykas: šeimos gyvenimo pliuše prasivėrė kandžių išėstos skylės. Pastarosiomis savaitėmis pastebėjau, kad mano dručkė Valerija būna kaip nesava – keistai nenustygsta, protarpiais atrodo net sudirgusi, ir tai visai neatitiko to vaidmens šablono, kurio jai derėjo laikytis. Kai pasakiau, kad jau greitai plauksime į Niujorką, ji, regis, susikrimto ir suglumo. Prasidėjo nuobodi kebeknė su jos dokumentais. Ji turėjo Nanseno, tiksliau sakant, nonsenso, pasą, kurio kažkodėl nepranoko solidi jos vyro Šveicarijos pilietybė; ir aš nusprendžiau, kad dėl tų eilių prefektūroje bei kitų formalumų ji ir tapo tokia vangi, nors kantriai pasakojau apie Ameriką, raudonskruosčių vaikų ir didžiulių medžių šalį, kur gyventi bus aiškiai geriau negu nykiame nutriušusiame Paryžiuje.
Vieną rytą mudviem išėjus iš kažkokio valdiško pastato, beveik baigus tvarkyti popierius, Valerija krypuodama greta manęs ėmė nirčiai purtyti savo apžėlusią it pudelio galvą netardama nė žodžio. Kurį laiką aš nieko nesakiau, paskui paklausiau, ar jai atrodo, kad ten viduj kažkas yra. Ji atsakė (išverčiu jos prancūziškus žodžius, kurie, spėju, buvo kokios nors slaviškos banalybės vertimas):
– Mano gyvenime yra kitas vyras.
Nagi, bjauru sutuoktiniui išgirsti tokius žodžius. Mane, prisipažinsiu, jie apstulbino. Čia pat gatvėje ją primušti, kaip gal būtų padaręs sąžiningas prasčiokas, buvo neįmanoma. Slaptų kančių metai išmokė mane nežmoniškai tvardytis. Tad įstūmiau ją į taksi, jau kurį laiką paslaugiai šliaužusį palei šaligatvį, ir šioje gana uždaroje vietoje ramiai pasiūliau jai paaiškinti tuos smarkius žodžius. Mane dusino kylantis įniršis – ne todėl, kad būčiau labai prisirišęs prie šios komiškos figūros, madam Humbert, o todėl, kad teisėtų ir neteisėtų santykių reikalus spręsti buvo skirta tik man, o čia mat Valerija, žmona iš komedijos, begėdiškai užsimojo savaip sureguliuoti mano komfortą ir mano likimą. Griežtai paklausiau, kas tas meilužis. Pakartojau klausimą, bet ji toliau tauzijo kaip juokdarė, skųsdamasi, kad su manim nelaiminga, ir pareiškė ketinanti tuoj pat skirtis.
– Mais qui est-ce?[6] – pagaliau užrikau, kumščiu tvodamas jai per kelį, o ji nė nemirktelėjusi įsmeigė į mane žvilgsnį, tarsi atsakymas būtų buvęs toks paprastas, kad nėra ką nė sakyti, paskui gūžtelėjo pečiais ir parodė į drūtą taksisto sprandą. Jis privairavo prie kavinukės ir prisistatė. Neprisimenu jo komiškos pavardės, bet ir po tiek metų regiu jį visai aiškiai: kresnas rusas, buvęs baltagvardiečių pulkininkas, vešliais ūsais, apsikirpęs ežiuku – Paryžiuje tūkstančiai tokių verčiasi šiuo kvailių darbu. Susėdome prie stalo, caristas užsakė vyno; o Valerija, priglaudusi ant kelio drėgną servetėlę, toliau šnekėjo – veikiau į mane, o ne man, į šį taurų indą bėrė tiek daug žodžių, kiek nė neįtariau ją turint. Ir protarpiais paleisdavo slavišką papliūpą savo lėtaeigiui meilužiui. Padėtis atrodė absurdiška ir tapo dar absurdiškesnė, kai pulkininkas taksistas, šeimininko šypsena sustabdęs Valeriją, ėmė rutulioti savo požiūrius ir planus. Pasibaisėtinu akcentu lemendamas prancūziškus žodžius, apibrėžė meilės ir darbo pasaulį, į kurį ketino žengti ranka rankon su savo vaikeliu žmona Valerija. O ji dabar ėmė gražintis, sėdėdama tarp manęs ir jo, pasidažė pūstas lūpytes, ties krūtine pasitaisė palaidinukę išpūsdama trigubą pagurklį ir taip toliau, o jis šnekėjo apie ją, lyg jai čia nesant, ir dar taip, lyg apie kokią našlaitėlę, kuri savo pačios labui perkeliama iš vieno išmintingo globėjo pas kitą dar išmintingesnį; ir nors mano bejėgis įniršis galbūt perdėjo ir iškreipė kai kuriuos įspūdžius, galiu prisiekti, kad jis tikrai kláusė mano patarimų tokiais klausimais kaip jos mityba, mėnesinės, garderobas ir kokias knygas ji skaito ar turėtų skaityti.
– Man atrodo, – sakė jis, – jai patiks „Žanas Kristofas“, ką?
Oi, tiesiog mokslinčius tas ponas Taksovičius.
Šitiems tauškalams padariau galą pasiūlydamas Valerijai tuoj pat susidėti savo negausią mantą, tada trivialusis pulkininkas kilniai pareiškė sunešiąs viską į mašiną. Grįžęs prie savo profesinės veiklos, jis vežė Humbertus į jų būstą, ir visą kelią Valerija šnekėjo, o Humbertas Rūstusis su Humbertu Romiuoju mintyse svarstė, ar Humbertas Humbertas turėtų užmušti ją ar jos meilužį, ar abu, ar nė vieno. Pamenu, kartą rankoje laikiau pistoletą, bendramokslio studento ginklą, tomis dienomis (rodos, apie tą metą nekalbėjau, bet jau tiek to), kai svarsčiau mintį pasimėgauti jo mažąja sesute, nežemiška nimfete su juodu kaspinu, ir paskui nusišauti. O dabar galvojau, ar Valečką (taip ją vadino pulkininkas) verta nušauti, pasmaugti, ar paskandinti. Jos buvo labai jautrios kojos, tad nusprendžiau tik skaudžiai ją nuskriausti, kai liksime vienudu.
Bet nelikome. Valečka – priverkusi ašarų upelius, nuspalvintus jos vaivorykštinės kosmetikos terlione, – puolė bet kaip grūsti daiktus į skrynią, du lagaminus ir jau plyštančią kartoninę dėžę, ir užmojis apsiauti alpinisto batus ir įsibėgėjus spirti jai į pasturgalį, žinoma, buvo neįgyvendinamas, nes visą laiką čia pat trynėsi prakeiktas pulkininkas. Negaliu sakyti, kad jis būtų elgęsis įžūliai ar kaip nors nederamai, priešingai – tarsi spektakliuko, į kurį buvau įviliotas, intermedijoje jis demonstravo diskretišką senamadišką mandagumą, savo judesius palydėdamas visokiais blogai ištariamais atsiprašinėjimais (j’ai demannde pardonne – prašau atleisti; est-ce que j’ai puis[7] – ar galėčiau – ir taip toliau), taktiškai nusigręždamas, Valečkai plačiu mostu imant rausvas kelnaites nuo virvės virš vonios; bet jis, rodos, buvo iškart visur, le gredin[8], priderindamas savo karkasą prie buto anatomijos, mano krėsle skaitydamas mano laikraštį, atnarpliodamas virvės mazgą, sukdamas sau cigaretę, nueidamas į tualetą, padėdamas savo padraikai suvynioti jai tėvo padovanotą elektrinį plaukų džiovintuvą ir nešdamas į gatvę jos mantą. Aš sėdėjau sudėjęs rankas, vienu klubu ant palangės, mirdamas iš neapykantos ir nuobodulio. Pagaliau abu išsinešdino iš virpančio buto – jiems pavymui mano užtrenktų durų vibracija tebeaidėjo kiekviename mano nerve, toks buvo menkas pakaitalas atžagarios rankos antausio, kuriuo turėjau pavaišinti ją pagal kino filmų taisykles. Negrabiai atlikdamas savo vaidmenį nutrepsėjau į vonios kambarį patikrinti, ar jie nepaėmė mano angliško odekolono, – nepaėmė; bet pastebėjau, sutrauktas nirtaus pasidygėjimo, kad buvęs caro patarėjas, ištuštinęs savo pūslę, nenuleido vandens. Tas išdidus svetimo šlapimo klanas su jame tęžtančia sumirkusia rusva nuorūka man įsikirto kaip galutinis įžeidimas, ir įsiutęs ėmiau dairytis ginklo. Iš tikrųjų, sakyčiau, tik rusiškas miesčioniškas mandagumas (turbūt su rytietišku prieskoniu) paskatino gerąjį pulkininką (Maksimovičių! – staiga pas mane atitaksuoja jo pavardė), ceremoningą žmogų kaip jie visi, įvynioti savo intymų reikalą į orią tylą, kad grubus krioklys, užplūdęs po jo paties pritildytos srovelės, nepabrėžtų menkų šeimininko buto gabaritų. Bet tai man nešovė į galvą tą akimirką, kai inkšdamas iš įniršio griozdžiau virtuvę ieškodamas ko nors geresnio už šluotą. Paskui, metęs paiešką, išlėkiau iš namo didvyriškai pasišovęs užpulti jį plikais kumščiais; nors iš prigimties esu smarkus, bet ne boksininkas, o žemas, bet plačiapetis Maksimovičius atrodė kaip nulietas iš plieno. Gatvės tuštuma, – kur vienintelis mano žmonos išvykimo ženklas tebuvo dulkėse žibanti jai iškritusi imitacinio brangakmenio saga, trejus metus bergždžiai saugota aplūžusioje skrynelėje, – turbūt išgelbėjo mane nuo sukruvintos nosies.
Dėl skyrybų proceso kelionę teko atidėti, ir Žemės rutulį aptraukė dar vieno pasaulinio karo prietema, kai, kamuojamas nuobodulio ir plaučių uždegimo, praleidau žiemą Portugalijoje ir pagaliau pasiekiau Amerikos krantus. Niujorke noriai priėmiau likimo man pasiūlytą darbą: daugiausia čia reikėdavo sugalvoti ir redaguoti parfumerijos reklamą. Man patiko darbo padrikumas ir pseudoliteratūriniai aspektai, imdavausi jo, kai neturėdavau ką veikti geresnio. Kita vertus, Niujorke karo meto universitetas ragino mane užbaigti lyginamąją prancūzų literatūros istoriją anglakalbiams studentams. Pirmas tomas man užėmė dvejus metus, ir retą dieną dirbdavau mažiau kaip penkiolika valandų. Prisimindamas tą laikotarpį regiu tvarkingai padalintą į plačią šviesą ir siaurą šešėlį: šviesa reiškia tyrinėjimų bibliotekų rūmuose paguodą, šešėlis – mane kamuojančius geismus ir nemigą, tai, apie ką jau užtektinai prišnekėjau. Dabar mane jau pažindamas, skaitytojas lengvai įsivaizduos, kaip dulkinoje kaitroje akimis gaudydavau Centriniame parke žaidžiančias nimfetes (deja, visada iš tolo) ir kokios atgrasios man buvo išsipuošusios dezodoruotos jaunos karjeristės, kurias vienas kontoros linksmuolis man nuolat piršo. Praleiskime visa tai. Šiurpiai išsekus sveikatai, daugiau kaip metus praleidau sanatorijoje, o grįžęs į darbą tuoj vėl atsidūriau ligoninėje.
Pagelbėti galėjo judėjimas gryname ore. Mano pamėgtas gydytojas, žavus cinikas ruda barzdele, turėjo brolį, ir šis brolis susiruošė vadovauti ekspedicijai į Kanados arktį. Aš buvau prie jos priskirtas kaip „psichinių reakcijų stebėtojas“. Su dviem jaunais botanikais ir senu dailide protarpiais dalindavausi (nelabai sėkmingai) vienos iš mūsų dietologių dr. Anitos Džonson malonėmis – malonu pasakyti, kad ji greitai buvo išskraidinta atgal. Nelabai nutuokiau, koks buvo ekspedicijos tikslas. Sprendžiant iš dalyvavusių meteorologų skaičiaus, ko gero, turėjome atsekti klaidžiojančio ir svyruojančio šiaurinio magnetinio poliaus irštvą (regis, kažkur Velso Princo saloje). Viena grupė drauge su kanadiečiais įkūrė meteorologijos stotį Pjero kyšulyje[9] Melvilio sąsiauryje. Kita grupė, taip pat nuklydusi, rinko planktoną. Trečioji tyrinėjo tuberkuliozę tundroje. Bertas, kino fotografas, – nedrąsus vyrukas, su juo kartą man teko smarkiai fiziškai paplušėti (jis irgi turėjo psichikos bėdų), – aiškino, kad mūsų komandos šulai, tikrieji vadovai, kurių niekada nematome, daugiausia užsiima tyrimu, kaip klimato švelnėjimas veikia poliarinės lapės kailį.
Mes apsistodavome surenkamosiose rąstinėse trobelėse prekambrinio granito pasaulyje. Turėjome krūvas atsargų – žurnalų „Reader’s Digest“, valgomųjų ledų maišytuvą, biotualetų, popierinių kepuraičių Kalėdoms. Mano sveikata nuostabiai pasitaisė, nepaisant tos begalinės tuštumos ir nuobodulio, o gal kaip tik dėl to. Supamas tokios nusmurgusios augalijos kaip smulkūs karklai ir kerpės, perkoštas ir, matyt, apvalytas švilpiančio vėjo, sėdėdamas ant akmens po visiškai skaidriu dangumi (kuriame betgi nieko reikšmingo nesimatė), jaučiausi keistai atitolęs nuo savęs. Jokios pagundos manęs nevarė iš proto. Tuklios, blizgios žuvimi atsiduodančios mažosios eskimės kokčiais riebaluotais juodut juodais plaukais ir jūrų kiaulyčių veideliais man kėlė dar mažiau geismo negu dr. Džonson. Poliarinėse srityse nimfečių nepasitaiko.
Palikau išmanėliams nagrinėti ledynų dreifavimą, drumlinus ir gremlinus, ir kremlinus ir kurį laiką mėginau užrašinėti tai, ką sau maloniai laikiau „reakcijomis“ (pavyzdžiui, pastebėjau, kad po vidurnakčio saule sapnai būna labai spalvingi, tai patvirtino ir mano draugas fotografas). Be to, turėjau klausinėti įvairius savo kompanionus apie visokius svarbius dalykus, kaip antai nostalgija, nežinomų žvėrių baimė, svajonės apie maistą, naktinės išskyros, hobiai, mėgstamos radijo programos, požiūrių pokyčiai ir taip toliau. Visiems tatai taip įgriso, kad aš veikiai mečiau šį projektą ir tik baigiantis mano dvidešimties mėnesių šaltiesiems darbams (kaip juokais pavadino vienas botanikas) sukurpiau visiškai prasimanytą ir labai pikantišką ataskaitą, kurią skaitytojas ras paskelbtą 1945 ar 1946 metų „Suaugusiųjų psichofizikos metraštyje“, taip pat „Arkties tyrinėjimų“ numeryje, skirtame būtent šiai ekspedicijai, kuri, baigdamas pasakysiu, iš tikrųjų nebuvo susijusi su Viktorijos salos vario klodais ar kuo nors panašiu, kaip vėliau išgirdau iš savo malonaus gydytojo, nes tikrasis tikslas buvo iš tų, apie kuriuos drausminant sakoma „ša, ša“, todėl tiktai leisiu sau pridurti, kad, nors ir koks tas tikslas, jis buvo puikiausiai pasiektas.
Skaitytojas apgailestaus sužinojęs, kad grįžusiam į civilizaciją man netrukus vėl pripuolė pamišimas (jei šis negailestingas terminas taikytinas melancholijai ir nepakeliamam slogučio jausmui). Už visišką pasveikimą turiu dėkoti atradimui, kurį padariau toje labai brangioje sanatorijoje. Atradau neišsenkantį žvalaus pasimėgavimo šaltinį – reikia psichiatrus vedžioti už nosies: gudriai jiems pritarti, niekada neišsiduoti, kad žinai jų profesinius triukus, prigalvoti jiems įmantrių, grynai klasikinio stiliaus sapnų (tokių, kurie juos pačius, sapnų siurbikus, verčia sapnuoti ir pabusti nuo savo riksmo), erzinti juos prasimanytomis „pirminėmis scenomis“ ir niekada neleisti nė akies krašteliu pamatyti savo tikrosios seksualinės problemos. Papirkęs seselę, gavau prieigą prie kai kurių dokumentų ir radau kortelių, nesitverdamas piktdžiuga, kuriose buvau vadinamas „potencialiu homoseksualu“ ir „visišku impotentu“. Ši pramoga buvo tokia šauni, o jos poveikis – mano atveju – toks stiprinantis, kad visai pasveikęs (miegodavau kuo puikiausiai, valgydavau kaip moksleivė) pasilikau čia dar visą mėnesį. O paskui prisidūriau dar savaitę vien dėl malonumo pasigrumti su galingu naujoku, atklydusia iš užjūrio (aišku, ir iš proto) žymia asmenybe, garsėjančia tuo, kad įtikina pacientus stebėjus savo prasidėjimą.
Išrašytas ėmiau dairytis Naujojoje Anglijoje kokio kaimo ar apsnūdusio miestelio (guobos, balta bažnytėlė), kur galėčiau darbingai praleisti vasarą, peno semdamasis iš kompaktiškos sukauptų užrašų dėžės ir maudydamasis kokiame nors artimame ežere. Mane vėl traukė tas darbas – turiu omeny savo mokslines pastangas; o aną reikalą, aktyvų rūpinimąsi dėdės pomirtiniais aromatais, buvau sutraukęs iki mažmožio.
Vienas buvęs dėdės tarnautojas, garbingos šeimos atžala, pasiūlė pagyventi kelis mėnesius pas jo nusmurgusius gimines – poną Makkū, išėjusį į pensiją, ir jo žmoną, norinčius išnuomoti antrą aukštą, kuriame neseniai pasimirė tyli teta. Jis pasakė, kad jie turi dvi dukreles – viena visai dar vaikas, o kita dvylikametė, ir žavų sodą netoli žavaus ežero, ir aš atsakiau, kad visa tai kuo žaviausiai man tinka.
Susirašiau laiškais su tais žmonėmis, patikinau juos, kad namuose neprikiaulinsiu, ir traukinyje praleidau fantastišką naktį, kuo smulkiausiai vaizduodamasis tą mįslingąją nimfetę, kurią mokysiu kalbėti prancūziškai ir myluosiu humbertiškai. Žaislinėje stotyje, kur nutūpiau su naujutėliu brangiu lagaminu, manęs niekas nepasitiko ir niekas neatsiliepė telefonu; tačiau galiausiai į vienintelį žalio ir rausvo Ramsdeilio viešbutį atkako paklaikęs peršlapęs Makkū ir atnešė žinią, kad jo namai ką tik sudegė – matyt, įžiebti tos liepsnos, kuri visą naktį siautėjo mano kraujyje. Jo šeima radusi prieglobstį jam priklausančioje sodyboje, kur nuvykusi automobiliu, bet žmonos draugė, kilni moteris, ponia Heiz, pasisiūliusi priimti mane į savo namą Pievų gatvėje, 342. Priešais ponią Heiz gyvenanti dama paskolino Makkū limuziną, žaviai senovišką, kampuotu stogeliu, vairuojamą linksmo negro. Bet kadangi vienintelė priežastis, dėl kurios čia važiavau, išnyko, naujasis pasiūlymas atrodė absurdiškas. Gerai, jo namą reikės atstatyti iš pamatų – na ir kas? Nejaugi nepakankamai apdraustas? Buvau supykęs, nusivylęs ir surūgęs, bet, būdamas mandagus europietis, negalėjau atsisakyti nuvežamas į Pievų gatvę šiuo katafalku, juolab jaučiau, kad kitaip Makkū sumanys dar įmantresnį būdą manęs atsikratyti. Mačiau, kaip jis nubidzeno, o mano šoferis pakraipė galvą ir sukikeno. Kelyje prisiekiau, kad nė nemanau pasilikti Ramsdeilyje jokiomis aplinkybėmis ir tą pačią dieną išskrisiu į Bermudą, Bahamas ar Barakudas. Galimybė nukakti į ryškiaspalvius atvirukinius paplūdimius jau kurį laiką saldžiai kuteno man stuburą, ir iš tiesų Makkū giminaitis staigiai pasuko mano mintis kita vaga tuo geranorišku, bet, kaip dabar paaiškėjo, visai bergždžiu pasiūlymu.
Tie staigūs posūkiai: sukdami į Pievų gatvę vos nesuvažinėjome akilandaus priemiesčio šuns (iš tų, kurie tyko automobilių). Netrukus pasirodė ir Heiz namas: baltas karkasinis siaubelis, senas, nutriušęs, nupilkėjęs – tokiame kaip kažin ką vietoj dušo rasi ant vonios čiaupo maunamą guminę žarną. Daviau vairuotojui arbatpinigių ir tikėjausi, kad jis tuoj pat nuvažiuos ir aš galėsiu nepastebimai parmauti į viešbutį pasičiupti lagamino; bet jis tik perėjo į kitą gatvės pusę, mat ten nuo verandos jį kvietė sena dama. Ką padarysi. Paspaudžiau durų skambutį.
Mane įleido tamsiaodė tarnaitė ir, palikusi stovintį ant kilimėlio, nupuolė atgal į virtuvę, kur kažkas neteisėtai svilo.
Prieškambarį puošė durų varpeliai, baltaakė medinė kaliausė – meksikietiška komercija turistams – ir ta įprastinė, banali į meniškumą pretenduojančių miesčionių numylėtinė – van Gogho „Arlietė“. Dešinėje praviros durys kvietė žvilgsnį į dalį svetainės, kur kampe įstiklintoje spintelėje irgi kiurksojo meksikietiški niekučiai, o pasienyje stovėjo dryžuota sofa. Prieškambario gale buvo laiptai, ir kol laukiau tapnodamas nosine kaktą (tik dabar suvokiau, kaip lauke karšta) ir įbedęs bereikšmį žvilgsnį į seną pilkšvą teniso kamuoliuką ant ąžuolinės komodos, nuo laiptų viršaus pasigirdo ponios Heiz kontraltas – persisvėrusi per turėklus, ji melodingai paklausė:
– Ar čia mesjė Humbertas?
Įkandin šių žodžių nukrito žiupsnelis cigaretės pelenų. Netrukus ir pati ponia – pirmiau sandalai, paskui kaštoninės kelnės, geltona šilkinė palaidinukė ir galop kiek stačiakampis veidas – nulipo laiptais tebetapšnodama smiliumi per cigaretę.
Manau, imsiu ir aprašysiu ją dabar pat, kad paskui nebereikėtų. Vargšelė buvo kokių trisdešimt penkerių metų, žvilgančia kakta ir išpešiotais antakiais, paprasto, bet visai pakenčiamo veido – sakytum, smarkiai atskiesta Marlene Dietrich. Taisydamasi savo rudai bronzinį kuodą, ji nusivedė mane į svetainę, ten šnektelėjome apie Makkū gaisrą ir gyvenimo Ramsdeilyje privalumus. Jos akys – akvamarino spalvos ir toli viena nuo kitos – gana keistai klydinėjo po mane visą, mano paties akių rūpestingai vengdamos. Jos šypseną nustelbdavo klausiamas antakio kilstelėjimas; ir kalbėdama vis nusirangydavo nuo sofos, ir padrikai puldinėjo prie trijų peleninių bei židinio (kur jau rudavo obuolio graužtas), o paskui vėl atsilošdavo pasėsdama vieną koją. Ji aiškiai buvo iš tų moterų, kurių nugludinti žodžiai gali atspindėti skaitytojų klubą arba bridžo klubą, arba dar kokį nykų šabloną, tik ne jų sielą; moterų, kurios neturi nė kruopelės humoro jausmo, kurios širdyje visai abejingos kokiai dešimčiai saloninių pokalbių temų, bet labai dėmesingos tokių pokalbių taisyklėms, per kurių saulėtą celofaną aiškiai šviečia nelabai patrauklios frustracijos. Puikiai supratau, kad jeigu sukvailiojęs čia apsistočiau, ji iš manęs imtų metodiškai minkyti tokį nuomininką, kurio vaidmenį jau turi nusistačiusi, ir aš vėl įklimpčiau į vieną iš tų nuobodžių meilės istorijų, kurios man taip gerai pažįstamos.
Bet nebuvo nė minties, kad aš čia gyvenčiau. Negalėčiau gerai jaustis tokiuose namuose, kur ant visų kėdžių mėtosi sučiurę žurnalai, o „funkcinių modernių baldų“ komedija kraupiai pjaunasi su nutriušusių supamųjų krėslų ir išklerusių staliukų su negyvomis lempomis tragedija. Ji mane nuvedė į viršų, kur kairėje buvo „mano“ kambarys. Apžiūrinėjau jį pro tirštą atmetimo miglą, bet virš „savo“ lovos įžiūrėjau René Prinet „Kroicerio sonatą“[10]. Ir šią tarnaitės celę ji pavadino „pusiau studija“! Sprukim iš čia kuo greičiau, tvirtai tariau sau, dėdamasis, kad svarstau absurdiškai ir grėsliai žemą kainą, kurios svajinga šeimininkė prašė už maitinimą ir kambarį.
Vis dėlto Senajame pasaulyje įgytas taktas liepė man ištverti visą kankynę. Per laiptų aikštelę perėjome į dešiniąją namo pusę (kur esantys „mano ir Lo kambariai“ – Lo, matyt, tarnaitė), ir mylimasis nuomininkas vos nuslėpė šiurpulį, kai jam, labai įnoringam vyriškiui, buvo leista iš anksto pamatyti vienintelį vonios kambarį – ankštą pailgą skylę tarp laiptų aikštelės ir „Lo“ kambario, – kur virš įtartinos vonios (ten susirietęs į klaustuką gulėjo plaukas) karojo šlapi skalbiniai; o štai ir lauktieji guminės gyvatės vingiai ir jos palydovas – rausvas apdangalas, droviai slepiantis klozeto dangtį.
– Matau, jums tai nedaro labai gero įspūdžio, – tarė ponia, čiuptelėjusi mano rankovę.
Šaltas stačiokiškumas, – manding, to, kas vadinama „šaltakraujiškumu“, perteklius, – joje derinosi su savotišku drovumu ir liūdesiu, tad atsargiai parenkami žodžiai skambėjo taip pat nenatūraliai kaip tarties dėstytojo intonacija.
– Prisipažįstu, kad šie namai nėra tvarkingi, – toliau kalbėjo pasmerkta vargšelė, – bet užtikrinu jus [ji pažvelgė man į lūpas], kad jums čia bus labai jauku, tikrai labai jauku. Nagi, parodysiu jums sodą, – pridūrė žvaliau, gyvai kilstelėdama balsą.
Nenoriai nutipenau pavymui žemyn, paskui perėjome prieškambarį ir virtuvę, dešinėje namo pusėje, ten buvo ir valgomasis, ir svetainė (po „mano“ kambariu, kairėje, tebuvo garažas). Virtuvėje tarnaitė negrė, apyjaunė apkūni moteriškė, nuo galinių durų rankenos nusiimdama juodą blizgančią rankinę, tarė:
– Tai aš jau eisiu, ponia Heiz.
– Gerai, Luiza, – atsidususi atsakė toji. – Atsiskaitysiu su tavim penktadienį.
Praėję nedidelį sandėliuką, atsidūrėme valgomajame, greta svetainės, kuria jau buvome pasigrožėję. Pastebėjau ant grindų baltą kojinaitę. Smerkiamai suniurnėjusi, ponia Heiz nesustodama pasilenkė ir švystelėjo ją į spintelę prie sandėliuko. Probėgšmais apžvelgėme raudonmedžio stalą, kurio vidury stovėjo vaisių vaza su vienišu, dar blizgančiu slyvos kauliuku. Kišenėje užčiuopiau traukinių tvarkaraštį ir vogčia išsitraukiau, kad kuo greičiau galėčiau pasinaudoti. Man tebesekant kambariu paskui ponią Heiz, plykstelėjo žaluma.
– Veranda, – užgiedojo mano vedlė, ir tada, be jokio įspėjimo, paširdžius užtvindė melsva jūros banga: ant saulės užlieto patiesalo pusnuogė, keldamasi, klūpomis gręždamasi, pro tamsių akinių viršų į mane žvelgė mano Rivjeros meilė.
Tai buvo ta pati mergaitė – jos gležni medaus atspalvio petukai, lanksti ir nuoga šilkinė nugara, kaštoninė plaukų kupeta. Krūtinę apjuosusi juoda taškuota skepeta slėpė nuo mano senstančių veizolų – bet ne nuo atmintino jauno žvilgsnio – bręstančias krūtis, kurias glamonėjau aną nemirtingą dieną. Ir – lyg pasakų auklė, kadaise auginusi mažąją princesę (vėliau dingusią, pagrobtą ir atrastą su čigonės skarmalais, pro kuriuos karaliui ir jo skalikams šviečia nuogo kūno šypsnis), – atpažinau tamsiai rudą apgamėlį jai ant šono. Nustėręs ir pakerėtas (karalius apsipila džiaugsmo ašaromis, skardena trimitai, auklė alpsta), aš vėl mačiau jos gražų įtrauktą pilviuką, lengvai liestą mano pietuosna keliaujančių lūpų, ir tuos vaikiškus klubus, kur bučiavau rantytą kelnaičių gumos įspaudą – tą beprotišką nemarią dieną už Roches Roses[11]. Visi nuo tada nugyventi dvidešimt penkeri metai susitraukė į pulsuojantį taškelį ir visai ištirpo.
Nerandu žodžių, kurie galėtų išreikšti tą blyksnį, tą virpulį, tą aistringą atpažinimo impulsą. Trapų saulės užlietą mirksnį, mano žvilgsniui slysčiojant klūpančiu vaiku (už rūsčiai tamsių akinių mirksėjo akutės – mažasis Herr Doktor, išvaduosiantis mane iš visų sopulių), eidamas pro šalį su suaugusiojo kauke (patrauklus dičkis dėdė iš kino ekrano), pajutau, kaip mano sielos tuštuma prisipildo jos šviesaus grožio detalių, ir jas ėmiau lyginti su savo mirusios nuotakos bruožais. Žinoma, vėliau jinai, ši nouvelle[12], visai užtemdė savo pirmtakę. Aš tik noriu pabrėžti, kad šį atradimą fatališkai lėmė toji „kunigaikštystė prie marių“ mano klaidžioje praeityje. Viskas, ką patyriau tarp šių dviejų įvykių, tebuvo aklinėjimas apgraibomis su netikro džiaugsmo daigais. Visa, kas juodvi jungė, sulydė jas abi į vieną.
Iliuzijų aš neturiu. Mano teisėjai tepamanys, kad čia maivosi pamišėlis, kuriam ištįsta seilė pamačius fruit vert[13]. Au fond, ça m’est bien égal[14]. Aš tik žinau, kad kai su moteriške Heiz laipteliais leidausi į kvapą užėmusį sodą, mano kinkos buvo kaip kojų atspindys raibuliuojančiame vandenyje, o lūpos pavirto smėliu, ir…
– Ten buvo mano Lo, – tarė ji, – o čia mano lelijos.
– Taip, – tariau aš, – taip. Jos nuostabios, nuostabios, nuostabios.
[1] Čia ir toliau – vertėjo pastabos.
[2] Mėsos ir daržovių troškinys.
[3] Kaip mergytė.
[4] „Vakarinis Paryžius“ – bulvarinis dienraštis.
[5] Mano dėdė iš Amerikos.
[6] Bet kas gi jis?
[7] J’ai vietoj je ir kt. nurodo netinkamą tarimą.
[8] Nenaudėlis.
[9] Išgalvotas vietovardis – sukurta sąsaja su Hermano Melville’io romanu „Pierre“ (1852).
[10] 1901 m. paveikslas, V. Nabokovo vertintas pašaipiai.
[11] Raudonųjų uolų.
[12] Naujoji.
[13] Žalią vaisių (neprisirpusią uogą).
[14] Galų gale man tai visai nerūpi