Viktorija Daujotytė. Rūstėjančio laiko rūstėjanti kalba
2025 m. Nr. 3
Šiandieninio laiko kalba vis labiau reikalinga tiesaus, tiesioginio tako, kaip dar tik švintant laisvėjančiai Lietuvai ištarta Justino Marcinkevičiaus Vasario 16-osios proga: tiesioginė laisva žmonių kalba… Nebekaustoma ideologinių štampų, ne ezopinė, tiesiog – laisva laisvai mąstančių, tad ir laisvai kalbančių kalba. Bet tai viltis, trumpam teišsipildanti. Nė nepastebėjome, kaip greitai jau ir laisvoje Lietuvoje sunyko tiesioginė, laisva kalba, o suvešėjo standartizuota retorika, žargonas, gražbyliavimas ir jo išvirkščia pusė – patyčios. Dar – tuščiažiedžių metaforų kalba, kuria ir aš nusikalstu. Metafora – giliausia kalbos versmė, bet su gilia versme reikia atsargiai. Giliai požemio vandenys. Giliai – reti ir brangūs mineralai. Saugoti. Turėti atsargai.
Tikrai yra laikas, kai ir išmėtyta reikia bandyti susirinkti. Žmonija priėjo slenkstį. Duobės palei tą slenkstį vienaip ar kitaip aptartos – ir karai marai, ir tirpstantys ledynai, ir padažnėję žemės drebėjimai, ir gaisrai, ir potvyniai. Ir bėgantys, savo sąmone bėglėjantys žmonės.
Demokratija silpsta ir atskirais atvejais darosi problemiška, nors už ją ir tikrai nieko geresnio neturime. Tebešvyti jos gilusis principas – žmogus turi teisę į savo mąstymą, į savo kalbą, savo nuomonę. Ši teisė yra ir piliečio teisė. Tolstame ir nuo šios teisės. Ne vienu atveju (prieš kokius rinkimus arba politinėse akcijose) kalbėjimai virsta pasityčiojimais, vulgarių svetimybių „įteisinimais“. Gramatiniais pažeminimais arba šamaniškais gestais: parašysi tautos, valstybės, jei ir agresorės, vardą mažosiomis raidėmis, pervardinsi bendrapilietį – ir jų galia virs į nieką. Nevirs. Gramatika tėra gramatika. Raštingi ją gerbia. Raštingi žino, kad kalba nuo tikrovės neatsilieka. Nereikia jos prievartauti.
Karikatūriškų formų įgauna lyčių lygybės idėjos, bandomos perkelti ir į kalbą. O juk lietuvių kalba tą pamatinę lygybę yra paprastai ir esmingai išreiškusi: pats, pati. Ta pati šaknis, tik galūnės skirtingos, lyg fiziologinės moters ir vyro skirtys. Įvardžiai, bet ir daiktavardžiai, savarankiški. Būkite ir atskirai, ir kartu, gyvenkite, giminę tęskite.
Įsiklausyti į kalbą. Jausti kalbinės, žodinės kultūros pradžią. Branginti Mažvydą, pavardę iš vardo, vardą iš pavardės. Nėra lietuvių kultūros nei literatūros istorijos, net mokyklinių jos pradmenų, be Martyno Mažvydo, be jo akrosticho, be paslėpto pasirašymo ir kaip įsirašymo į savųjų amžinybę, be pirmojo lietuvių eilėraščio, jau raštingo.
Kai apie poeziją, tai ir apie Lietuvą, kai apie Lietuvą, tai ir apie Europą, kai apie Europą, tai ir apie Lietuvą. Jei ir tik dalelytę („iš pat pradžių“, – dažnokai ištariu, budi many ta fenomenologų paguoda – grįžti prie pačių daiktų) ir tuoj pagalvoju, o kas tas pat, juk tik įvardinė dalelytė, o sustiprina: „iš pat pradžių“ ar „iš pačių pradžių“ juk daugiau, giliau nei tik „iš pradžių“. Europos Sąjunga, galingas ir viltingas darinys, rezultatyviau galėtų veikti ir narėms vienai kitą stiprinant, bent dalelėmis, dalelytėmis. Bet veikimas išvien sunkiai pasiekiamas, ir žmonės, ir visi jų dariniai yra sudėtingi, komplikuoti. Gyvename ir bendrai žaisdami, ir vienas kitą žeisdami.
Ne sykį ir per pastaruosius trejus metus, sekdama vis sunkiau ir skausmingiau girgždantį istorijos ratą, klausydamasi mūsų politikų ir politologų, esu pagalvojusi: kaip gerai, kad esame Europos Sąjungos dalis, kad, atsižvelgdami į kitus, gal ir patys būsime santūresni, atsargesni, solidesnės kalbos, tad ir patikimesni – sau ir kitiems. Apie Lenkiją pamąstau, kad ji, stipriai palaikydama Ukrainą, lanksčiau reaguoja į kintančias aplinkybes, keičia sprendimus. Ukraina yra išbandoma ir mus išbando visokeriopai – ne tik heroizmu, ryžtu, aukomis, ne tik baisiais sugriovimais, praradimais, bet ir baugiomis demoralizacijos apraiškomis – korupcija, neteisėtais praturtėjimais. Ir tokia yra agresyvaus karo kaina. Bet Ukrainos teisė pačiai priimti sprendimus, lemti ir vėluojantį savo likimą.
Situacija, kuri negali neveikti, neįtakoti mūsų pasirinkimų, kalbėjimo. Baigdama rengti knygą, sudarytą iš kasdienių galvojimų apie ir smulkesnes lituanistikos problemas, paskutinę akimirką išbraukiau, ką buvau parašiusi apie rusų kultūrą, apie jos vakarietiškas refleksijas. Atidėjau, kaip pati sau pasiaiškinau, kol ukrainiečiai išspręs savo sunkias problemas, ne tik žemių ir mineralų, bet ir savo kultūrinės savasties. Esu jų pusėje ir negaliu būti kitur. Bet ir skaitydama garsėjančią airių rašytoją Sally Rooney (ir romaną „Gražus pasauli, kurgi tu“, lietuvių kalba – 2022 m.) matau, kad rusų klasika tebedalyvauja veikėjos, sėkmės lydimos rašytojos, vaizdiniuose. Kai reikia, ir aš tebeskaitau Jurgį Baltrušaitį, Osipą Mandelštamą, Aną Achmatovą, Mariną Cvetajevą, Nikolajų Gogolį, Antoną Čechovą. Dar ir Mariją Stepanovą, jos romaną „Fokusas“ laikau ir dabartį, ir Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir metafiziniu lygmeniu aiškinančiu kūriniu.
JAV viceprezidento J. D. Vance’o kalba Miunchene, saugumo konferencijoje, netikėta pačiu kalbėjimo žanru, ne tiek tiesioginumu, kiek tiesmukiškumu. Tikriausiai, o gal ir pirmiausia, ji skirta JAV rinkėjams. Bet ir reakcija į bendrą žmonijos situaciją. Ir ledinis dušas Europai, užsižaidusiai demokratiniais žaidimais. Yra atvejų, kai toliau eiti jau tikrai pavojinga. Ypač mąstant apie mąstymo kontrolę. Tik mąstymo kontrolės „įgūdžių“ ir betrūksta dirbtiniam intelektui, kad galėtų nekontroliuojamai tikrinti, ar mąstai teisingai, ar neturėtum būti kuriuo nors būdu eliminuotas iš „tinkamo mąstymo“ lauko. „Mąstyti teisingai“ – šią frazę, jei ir tik pusfrazę, reiktų rašyti tik su kabutėmis. Ir „teisingiausiai“ – jei ir tik dabar, jei ir tik šią minutę – mąstantis nežino, kaip „reikės mąstyti“ rytoj, kad tam rytojui įtiktų. Žmogiškoje, tad visada ribotoje praktikoje tai tereiškia prisitaikymą prie konjunktūros, prie galios. Dažniausiai galvojame, kad būti savim galime tik laisvėje (demokratinėje šalyje), bet, žvelgiant iš giliau, buvimas savimi ir yra mūsų atskiroji laisvė. Savo atskirąją laisvę patiriame ir kaip galėjimą ir viešai kalbėti tai, kas sudera su tavim, kas mąstyta, permąstyta. Būti savim reiškia ir savikontrolę. Kuo aukštesnė sąmonė, kuo labiau išlavinta, tuo savikontrolė intensyvesnė, tuo giliau persmelkta ir kitų mąstymo, refleksijų.
Teisinga ir gyvybinga tėra kritiką, jei ir nepamatuotą, permąstanti ir veikimą pasirenkanti reakcija. Tokios reakcijos kalba turi likti santūri, būtinais atvejais ir rūsti, bent rūstėjanti. Rūstėjančiam laikui reikia rūstėjančios kalbos.
Kalbos, ypač viešosios, kitimas kol kas labiau pastebimas kaip keitimosi, tikslesnio, santūresnio, adekvatesnio reagavimo į kintančią tikrovę poreikis. Į šį poreikį sureaguota prieš gerą dešimtmetį, kai pajusta, kad Lietuvai kyla grėsmių, jei ir dar ne tiesiogine prasme karinių, bet tikrai – humanitarinių ir socialinių. 2012-aisiais akademiko Aleksandro Vasiliausko iniciatyva Mokslų akademijoje buvo parašyta pirmoji knyga (iš trijų): „Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“; „Nerimo“ vardu šią knygą išleido „Tyto alba“. Praverstų prie jos grįžti. Ir labiausiai – prie Arvydo Šliogerio nedidelio straipsnio, rūsčios kalbos ir atsainaus, nepagražinto pavadinimo – „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai“. Radikali filosofo pozicija – nuo pat pirmojo sakinio: „Lietuva dabar panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes.“ Grėsmės dar nebuvo tokios totalios kaip šiandien – labiausiai filosofą baugino globalizacija, pašalpų ir paskolų „kultūra“, ekraninė ideologija, informacinis fetišizmas, kuriam priskirtina ir daugiskaitiniais žargonais virstanti viešoji kalba, intelektualinio elito, palaikančio ir demokratijos skliautus, sunykimas. A. Šliogeris, pats kalbos meistras, atidžiai sekė viešosios kalbos, ypač humanistinės (humanitarinės), žargonėjimą, prasidėjusį nuo gerų ketinimų – atsiskirti, išsiskirti, virsti specifine, specialistų ar moksline kalba. Specialistų, kaip žinia, nedaug, o siekiančių įgyti žinomumą iš kalbėjimų – daug ir visad per daug. Čia žargono ir žargonizmų šaknys, čia ir silpnai temąstančių, bet svarbią vietą užimančių priedanga. Vėlyvojoje knygoje „Pokalbiai apie esmes“ (2013) – kartu su Virginijum Gustu, jį kalbinusiu, – A. Šliogeris perspėjo ir save, ir pokalbininką: neturime garantijos, kad polinkis į specializuotą žargoną ir šio pokalbio nepavers plepalais… Nuolat juto žargono, taip pat ir filosofinio, grėsmę, siekė iš jo ištrūkti, bet paradokso neišvengė: ir žodinė kova su žargonu gali pereiti į žargoną, jei ir kitokį. Ištikdavo žargonas ir A. Šliogerį. Bet ir įspėjimas apie šį viešo kalbėjimo pavojų liko, tebėra veiksmingas jį girdintiems.
Bet trūksta ir kokio stipresnio įgalinimo. Paramos, pagalbos, kad galėtume susivokti, kas pasaulyje keičiasi esmingiau negu tik mūsų atskirosios pastangos. Nuostaba, kad ir apie tai, kas esmingiau, žmonės sužino vienas iš kito. Kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas – iš Liudviko Jakimavičiaus, jau sunkiai sergančio, suvargusio, ašaroto, bet ir švytinčio iš to, ką dar pajėgė įžiūrėti, suprasti, pasakyti – ir knygomis, draugų pastangomis išleistomis jau po mirties. Aš – ir iš jų abiejų: Liudvikas yra aiškinęs man ir Just. Marcinkevičių, ir ašaras dėl Paryžiaus katedros gaisro. J. Sasnauskas savo esė „Ko verkė Liudvikas“ („Metai“, 2025, Nr. 2) pavedėjo rūstesnės, tad ir tiesesnės kalbos linkui, sustiprino galvojimą, kad ir tikėjimas (kaip ir filosofija, ir bendriau humanistika) yra slegiamas religinio žargono. Kad žargonas (ir filosofinis, ir politinis, ir religinis) yra bendra kalbos problema, iškreipianti ir likutinę žmogaus tikrovę.
Tad esė „Ko verkė Liudvikas“ pabaiga: „Bet štai įtarimas, jog Dievas mūsų laikais ima keisti savo nepajudinamus planus ir stilių. Atsiduoda dalykams, kurie jaudina pasaulį arba kitąsyk sukelia didelį džiaugsmą. Prabyla mūsų kalba. Tikra žmonių kalba, o ne religiniu žargonu. Kartu leisdamas mums jį išpažinti ir garbinti ta širdimi, kurią turime. Klystančia, nepastovia, nedrausminga, bet gyva, nesugalvota.“
Mūsų pačių kalba, išreiškianti ir buvimą savimi, yra tikriausias būdas susivokti ir rūstėjančio laiko apystovose, ir toje savo tikrovėje, kurią dar turime.
2025, vasario 16–19