Vidas Morkūnas. Sąša
2026 m. Nr. 3
Susipažinome su juo darganotą rudenį Pilies (tikriausiai jau vėl) gatvėje, Bocmano, Gugio, pankų ir visokių prašalaičių erdvėje, ties kuria nors tarpuvarte. Tą laiką prisimenu pilkų, tamsiai mėlynų atspalvių. Ar esate pastebėję, kaip keistai kartais suvokiame laikotarpius? Pavyzdžiui, man, gal dėl to, kad mačiau daugybę nebyliojo kino filmų ir toliau godžiai juos žiūriu, sunku įsisąmoninti, kad pasaulis pirmaisiais XX a. dešimtmečiais buvo toks pat spalvingas kaip ir anksčiau, kaip ir vėliau. Man atrodo, jog buvo juodai baltas. Kažkodėl dabar panašiai, nors spalvų tada nei politikoje, nei visuomenėje netrūko, matau ir tą Nepriklausomybės aušros laiką – tik ne juodai baltą, o pilkai mėlyną.
Maždaug tokia buvo ir gerokai aptrinta, nešvari, vėjo perpučiama Sąšos striukė. Kone pirmiausia jis manęs paklausė, kodėl nusikirpau plaukus. Toks štai atpažinimo ir pripažinimo aktas. Jo paties plaukai buvo poilgiai, kaip ir barzda. Akys – tokios, apie kokias sakoma „geros“, veidas – paženklintas įsisenėjusio nuovargio. Buvo iš karto aišku, kad matęs tas žmogus daugel. Vėliau tai ir pasitvirtino.
Į pažintį abu puolėme beveik entuziastingai, jungtimis tapo Dievas, rokas, iš dalies – literatūra. Traukdamas įtartino tais laikais kvapo dūmą, Sąša cituodavo šventus ir nelabai šventus autorius, niūniuodavo roko klasiką. Sykį, tąkart nė nežinojau, kad jis vėl Vilniuje, stoviniuodamas Gedimino (jau!) prospekte, pastebėjo mane artėjantį ir, imituodamas gitaristo judesius, visu kimiu balsu išrėkė: „Am onda haivei tiu hel!“ O kitą kartą baisiai susigėdo, kai pataisiau jį, sugebėjusį „Talking Heads“ supainioti su „Modern Talking“. Sąša tai pasirodydavo kur nors senamiestyje ar prie mūsų namų durų (jau žinojo, kur gyvename, bet nakvynėn niekada nesiprašė), tai vėl išnykdavo. Išsidangindavo į gimtąją Maladečiną arba į Rusijos gilumą. Lietuva jau gyveno Nepriklausomybės nuojauta, mums, lietuviams, tai buvo svarbiausia, aktualiausia, įdomiausia tema, suprantama, negalėjau jos apeiti ir bendraudamas su Sąša.
Kartą sėdėjome su juo „Ledainėje“, tada nėmaž nepanašioje į dabartinę „Pilies kepyklėlę“, apytamsėje kavinėje rudomis plokščių sienomis ir nuolat pritryptomis grindimis (galėjo būti žiema į 1990-uosius), su kagėbistų būda prie durų, gurkšnojome tikriausiai karčią arbatą, aš pasakojau apie Lietuvoje tvyrančias nuotaikas. Ir štai, kai pasakiau, kad, jei paskelbsime Nepriklausomybę, čia bus tankai, Sąša mane tiesiog pribloškė. Ėmė tikinti, kad partija ne tokia, kad niekada taip nepasielgtų, kad galų gale mes patys ateisime į protą.
Negalėjau patikėti, kad žmogus, nemažą gyvenimo dalį leidžiantis savotiškame trikampyje: Baltarusijos durnynai – Rusijos areštinės – Baškirijos vienuolynai, – gali paaiškėti besąs tos prakeiktos, mano neapkenčiamos partijos gynėjas. Čia verta prisiminti, kad ėjimas per miestą su Sąša visada būdavo lėtas, nes jis, vos išvydęs kurios nors Vilniaus bažnyčios bokštą, stabtelėdavo ir, triskart žegnodamasis, žemai nusilenkdavo, taigi, ir man stabčioti tekdavo nuolat.
Verta prisiminti ir dar vieną epizodą – kai Sąša, svečiuodamasis mūsų namuose, ėmė mane auklėti: futbolas – blogis, verčiau knygą paskaitytum. Taigi, futbolas – blogis, o kas tada komunistų partija? Gėris? Anąsyk, „Ledainėje“, aš, žinoma, šokau tam apšiurusiam, sovietinių žinybų veikiausiai neblogai apdaužytam „partiečiui“, „AC/DC“, „Led Zeppelin“ ir t. t. gerbėjui, aiškinti, kas iš tikrųjų ta partija yra ir ką ji mums visiems padarė. Aiškinau, be abejonės, naiviai ir tuščiai, o Sąšai buvo labai liūdna. Čia, man regis, tiktų ekskursas. Maždaug tais pačiais laikais su vienu bendramoksliu dalyvavome kažkokios kino asociacijos steigiamajame susirinkime. Dar nė negimusios bendrijos veikla iki susirinkimo pabaigos ir tetruko, pribaigė ją, jei gerai prisimenu, mano bendramokslio prakalba. Jis itin taikliai apibrėžė bet kokios partijos steigimo principus. Maždaug taip: trys žmonės sužino, kur gauti mėsos. Tačiau jiems pasakoma, kad gavėjų turi būti dvidešimt, kitaip mėsos nebus. Toji trijulė pažadais ir kitokiomis vilionėmis sukviečia septyniolika žmonių ir sėkmingai pasiima mėsą. O anie septyniolika gali skirstytis arba džiaugtis naryste.
Ilgainiui teko sutikti daugybę žmonių su įvairiais sielos įtrūkiais (žinoma, stengiuosi niekada nepamiršti dirstelėti į veidrodį), su keista pažiūrų logika, su keista savimone (pavyzdžiui, nežinia kodėl laikančių save kurios nors profesijos atstovais, ir kalbu čia anaiptol ne apie psichikos ligonius), teko sutikti, o ir dažnas sutinkame žinovų, nežinia iš kur kiaurai išmanančių įstaigų, organizacijų, institucijų veiklą, teko sutikti žmogžudžių, sociopatų, patologinių melagių, visiems tipams išvardinti čia nė neužtektų vietos, o ir kam būtų įdomu skaityti panašius sąrašus, bet tokie kaip Sąša labiausiai varo į neviltį, galbūt todėl, kad atrodo sulaužyti nepataisomai. Kitų gailiesi, negerbi, niekini, dar kitus ignoruoji, dar kitus – dar kaip nors, o susidūrus su žmogumi, ginančiu savo skriaudiką (krikščioniškoji etika čia niekuo dėta), apima neviltis, kažkokia specifinė gėla. O juk tokie sąšos – dar palyginti lengvas atvejis. Pažinojau ir kestučių – Nepriklausomybę paskutiniais žodžiais plūstančių tremtinių.
Kai matėmės su Sąša paskutinį kartą, jau po 1991-ųjų sausio, jis pasakė: „Tu buvai teisus, aš nusivyliau partija.“
Ar jis dar klajoja murkšlinomis Rusijos pakelėmis, ar lankstosi saulėje spindinčioms cerkvių cibulėms, ar, smarkiai išsiplėtus roko klasikos katalogui, niūniuoja „Nirvana“ arba „Alice in Chains“ repertuarą? Vargu. Gal aklas, bežadis glaudžiasi šaltoje celėje, rankomis šildydamas suzulintą maldynėlį? Irgi vargu. Greičiau po visų savo vargų ir nepriteklių jau ilsisi žemelėje, gal netgi ne gimtojoje. Jeigu taip, norėčiau, kad bent kas nors tą kapą lankytų, kad nediltų kauburys be kryželio, be gėlytės, be vardo.