Vida Girininkienė. Beveik romanas, arba Jurgio Kunčino laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais
2025 m. Nr. 12
Maištininko archetipas
Maištininko archetipas yra įprastas reiškinys ir visuomenėje, ir kūryboje. Tačiau iš kur Jurgis Kunčinas žinojo tuos užkaborius profilaktoriumuose ir psichiatrijos ligoninėse? 1983–1984 metai jo biografijoje yra apeinami, o ir jis pats tiesiogiai jų nekomentavo. Tačiau jo prozoje (romane „Tūla“ etc.) šių aprašymų rasime tikrai daug. 1983 m. sausio 31 d. Jurgis pateko į vadinamąjį Gydomąjį darbo profilaktoriumą Nr. 1, tiksliau – kalėjimą, į kurį nuo alkoholio priklausomi vyrai patekdavo artimiausių žmonių – tėvų arba žmonų pastangomis. Jurgio atveju, nebeištvėrusi dažnų pačiam sūnui pavojingų „orgijų“, pasistengė mama, geografijos mokytoja Larisa Kunčinienė. Jurgis šį profilaktoriumą vadino „kerkeriu“: nuo vokiško žodžio „der Kerker“ – kalėjimas, o save „Kerkermann“ – t. y. kaliniu. Jį taip ir mes vadinsime.
Kerkeris buvo šalia Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pastatyto vizičių vienuolyno patalpose. Jau 1945 m. čia buvo įsteigtas Rasų persiuntimo kalėjimas, t. y. moterų politinių kalinių persiuntimo punktas. Šiame lageryje kurį laiką kalėjo ir rašytojas Kazys Boruta. Profilaktoriumas vienuolyno patalpose įsteigtas apie 1982 m., vykdant tuo metu faktiško SSRS vadovo Jurijaus Andropovo propaguojamą „antialkoholinę kampaniją“. Šiai „kampanijai“ buvo būdinga tai, kad priklausomi nuo alkoholio asmenys buvo laikomi ne ligoniais, o nepritapusiais ar net kenksmingais asmenimis sovietinei „dorovei“. Reikėjo juos perauklėti. Vadinamasis perauklėjimas tiek suaugusiųjų, tiek ir vaikų kolonijose buvo vienodas – priverstinis darbas ir saviveikla. Šias priemones kurį laiką tęsė ir Michailas Gorbačiovas. Kaip ir kalėjime, buvimo terminus nustatydavo teismas, bausmes už nusižengimus ar pabėgimus taip pat skirdavo teismas. Todėl dėl įvairių nusižengimų privalomai tvarkai, vėlavimų, negrįžimų laiku iš miesto, trijų pabėgimų teismas įkalinimo terminą Jurgiui pratęsė: laisvėn jis išėjo lygiai po dvejų metų: 1985 m. sausio 31 d., kalėjime sausio 13-ąją „atšventęs“ savo trisdešimt aštuntąjį gimtadienį.
Kerkeryje 1983 05 09–1984 05 15 Jurgio man, istorikei, tuo metu Lietuvos valstybės istorijos archyvo skyriaus vedėjai, rašyti laiškai yra unikalus reiškinys literatūros istorijoje. Unikalus todėl, kad liudija gyvenimą kalėjime, be jokių susitikimų ir bendrysčių, kur ir protestuoti prieš sovietinę ideologiją nebuvo galimybių: „Rytoj vėlei cechas ir konvejeris, o lauke – kunkuliuojantis gegužis. Ar gali žmogus čia jaustis tiek nusikaltęs, kad būtų uždarytas už vielų ankštame kieme? Vargu bau! Tad ar pasidarys jis geresnis, kilnesnis, kitoks? Irgi – vargu bau! Nieko naujo, bet peno minčiai čia itin mažai“ (83 05 18).
Dalį Jurgio laiškų 2017 m. paskelbiau žurnale „Literatūra ir menas“[1]. Ten pateikiau konkrečius duomenis apie Jurgio kalinimą, to meto gyvenimo aplinkybes, mūsų bendrystę. Buvome visiškai laisvi, nepriklausomi, apie savo praeitis nekalbėdavome, buvusių patirčių neanalizuodavome, tarytum viską kūrėme iš naujo. Iki šiol stebiuosi, kaip mums tai pavyko.
Šioje publikacijoje, t. y. „Metuose“ spausdinamuose laiškuose, atsispindi Jurgio būsena kerkeryje, jo nenumaldomas laisvės troškimas (du pabėgimai iš kerkerio), kurį galima suvokti ir kaip tam tikrą protesto formą, ir, nepaisant visko, – didžiulės kūrybinės ambicijos ir vis didesnis noras ne tik versti, bet ir rašyti prozą. Siekiant suvokti realią, labai skaudžią mums abiem situaciją, antrą kartą publikuojamas 1983 m. gruodžio 12 d. Jurgio laiškas, rašytas prieš laukiamą teismą po antrojo pabėgimo. Laiškus rašė dažnai ir vokiečių kalba, kurią anuomet puikiai mokėjau, ir kai kada pati jam atsakydavau tuo pačiu.
Kerkerio kasdienybė
Kerkeryje, kaip ir visuose sovietmečio kalėjimuose, griežtai bausdavo: „Nemanyk, kad sprendžiu čia kokias globalines problemas. Problemos kur kas paprastesnės ir lokalinės – kaip prastumti dar vieną dieną, ar vėl bus taip pat šlykštu po eilinio seanso „bare“ et cetera. <…> Esu ką tik grįžęs iš baro. Jis čia įrengtas rūsyje, „rotondos“ tipo, su visa butaforija. Leidžia apomorfiną, vėliau duoda gerti šnapsą. Po to privalo būti bjauru. Taip dažniausiai ir būna“ (83 05 18). Arba: „Tik šiandien mane išleido į miestelį iki 18 val. su prisakymu: žiūrėk, jei pavesi!.. Ar reikia aiškinti, kas būtų, jei pavesčiau? Nereikia! Karceriai, kazematai, voratinkliai, apipelijusi duona it akmuo ir t. t.“ – rašo rugpjūčio 29 d.
Su humoru pasakojo apie privalomą „artistinį“ gyvenimą: „Šiandien tokia gal įtempta diena. Mat vakare per selektorių paskelbs, ar perveda mane dirbti į miestą, ar neperveda manęs dirbti į miestą. Mat, visus „artistus“ žada pervesti. O visi „artistai“ – nusižengę, prasikaltę, sugrūsti „in der Zone“. Gal rašiau, aš irgi „artistas“ – pranešinėjau numerius. Ką gi – mūsų orkestrėlyje groja ir dainuoja pusė profesionalių muzikantų. Ne pirmo ryškumo (žvaigždės), tai tiesa, bet vis dėlto, vis dėlto“ (83 06 01). Ir vėliau: „Vakar buvo „premjera“ – koncertavome. Pjesė turėjo pasisekimą, publika reagavo jautriai ir negailėjo katučių. Tik nebuvo nei gėlių, nei premjerinės vakarienės. Šiaip mano „trupė“ labai pasyvi, vengia repeticijų, miega, tačiau scenoje artistai darė viską, ką galėjo – vieną aktorių net tikrino, ar jis tikrai negirtas… Ryt tikroji apžiūra su atstovais iš Kult. ministerijos, kalėjimų valdybos ir pan. Nuo pasirodymų sėkmės priklauso daugelio žmonių kalėjimiškoji padėtis, atostogos ir kitos lengvatos“ (83 08 29).
Kerkeryje gimė rašytojas
Kalėjime reikėjo išgyventi, ir tose niūriose aplinkybėse poetas turėjo būti gana žemiškas. Priverstinis gydymas apomorfinu, už menkiausią nusižengimą sodinimas į karcerį, plaukų kirpimas etc. buvo kasdienybė. Bohema liko nuošalyje. Kerkeryje sukurtuose eilėraščiuose jis vaizdžiai perteikė kalinių nuotaikas. Gaila, kad į tuos faktus neįsigilino 2017 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išleistos J. Kunčino eilėraščių rinktinės „Malūnų gatvė be malūnų“ sudarytojai Palmira Mikėnaitė ir Antanas A. Jonynas. Taigi 1983 m. kovą sukurtame eilėraštyje „Wehrwolf II“ („Vilkolakis II“) kalinys-vilkolakis, kaip ir pats įkalintasis „nakčia pro langą žiūri, / Užkėlęs letenas ant snieginos palangės“, kol: „Vilkolakis šviežiam sniege pastyra. / Prie jo uždusę skuba žmonės, žvėrys… / Tik paukščiai atpažįsta žilą vyrą, / Kuris drauge su jais rasotą vyną gėrė.“ Nepublikuotame 1983 m. gegužės 12 d. „in Kerker geschrieben“ (kerkeryje parašytame) eilėraštyje „Varpas vėjy“ minimas bažnyčios bokšto interjeras: „Bet sudyla vėjy varpas / Ten, po bronziniu skliautu / Atmintis ar tuščias tarpas, / Kuriame išnyksi tu?“ Birželio 16 d. (ketvirtadienį) atsiunčia ir pirmą man, kaip sakydavo, „kapinių fanei“, skirtą eilėraštį: „Kai mes pamilsim vienas kitą, / tikriausiai vaikščiosim po kapines, / ieškodami kapų, / kur ilsis mylimųjų širdys.“ Beje, istorinėmis temomis ir apie senąsias Vilniaus kapines (Rasų, Bernardinų) Jurgis parašė ne vieną eilėraštį. Sakydavo, „čia Tavo nuopelnas“, nors pats nuo seno domėjosi savo gimtinės (Alytus) ir krašto istorija. Tai mus irgi siejo.
Be intensyvaus prozos kūrinių vertimų, vis daugiau pats rašė prozą: „Šiaipjau dabar rašau čionai apsakymus. (Gal minėjau?) Parašiau tokius: „The Visitor“ („Svečias“), „Kai ateina Kasparas“, „Vokietija“, „Kajus Semikola“ ir „Hamsteris“. Nemanyk, kad jie taip „įmantriai“ pavadinti – ten ir įvykiai gana paprasti, ir žmonės. Tai kas, kad jie susitinka su mirusiais, stato skulptūras Norvegijoje ir pan. Visi jie dori lietuvaičiai“ (83 05 13). Kiek vėliau: „Aną vasarą aš parašiau 500 p. romaną „Aitvaras“. Jis taip ir liko nebaigtas, tačiau tikiuosi prie jo grįžti“ (83 05 23). „Parašiau dar vieną novelę savo novelių serijai „Horas gyvena horizonte“. Ši vadinasi „Suvalkietis Dzūkuose“ (83 05 29). Jas spausdino Alytaus r. laikraštis „Komunistinis rytojus“. Vėliau išdrąsės: „Žinai, užsibrėžiau nuo rugsėjo mėn. pradėti rašyti savo fantastiką. <…> Gaila, kad Tu dabar negali paskaityti mano romano „Aitvaras“ (83 07 13). Jis netramdė prozaiko pašaukimo, intensyviai vertė ir rašė, ir mąstė apie rimtesnius dalykus, kuriuos visada bandydavo aptarti. Kerkeryje apgalvotos daugybės galimų prozos kūrinių, tarp jų ir „Tūlos“, apie kurią irgi laiškuose rašė, idėjos. Galima teigti – kerkeryje GIMĖ RAŠYTOJAS.
Išskirtinis Jurgio laiškų akcentas buvo jo piešiniai pieštuku, plunksna ir nuotraukos. Iš laiškų aiškėja, kad tuo metu jam artimesni buvo dailininkai. Su kai kuriais bendravo gana artimai. „Užtat, Vida, kad jau pradėjau girtis „turtais“, turiu gal tuziną originalių paveikslų – grafikos daugiausia. Vienas kitas visai neblogas. Tai bičiuliai padovanojo. Yra M. Vilučio, K. Skromano, V. Ajausko, Z. Šteinio darbų. Turiu keletą akvarelių. Turiu dar du stalus ir keletą sulūžusių kėdžių“, – vardijo laiške gegužės 30 d. „Gal kada, jei sulauksiu senatvės ir turėsiu savo urvą, pradėsiu tapyti – visą laiką tai viliojo, o ir dabar tebevilioja. Pažįstu daug dailininkų, kurie labai gerai įvaldę techniką, o šit – dvasingumo, gelmės ir nėra“, – rašė birželio 1 d. Ko gero, tuos pačius žodžius su jam būdingu kritiškumu Jurgis pakartotų ir šiandien.
Įdomios ir Jurgio atsiųstos nuotraukos iš kerkerio su parašais jų reverse. Vieną jų 2017 m. publikavau žurnale „Literatūra ir menas“, o šiame numeryje esančioje nuotraukoje matome Jurgį po kalinimo karceryje bei procedūros „kirpykloje“. Bausmės už pirmą pabėgimą. „Kaip Tau patiko mano photos – „Der arme Teufel nach der Flucht aus dem Kerker“ [Vargšas nelabasis po bėgio iš kerkerio]? Patiko? Gerai“, – klausė liepos 11 d. laiške.
J. Kunčino laiškai, parengti kaip šaltinis, su vertimais, nuorodomis, piešiniais ir nuotraukomis, be abejo, pateiktų naujų įžvalgų apie jo visą kūrybą, suvokiant ją kaip unikalų epochos reiškinį. Ir čia ne esminis dalykas, kam adresuoti šie laiškai. Jie tomis aplinkybėmis buvo irgi kūryba, beveik romanas, su kulminacija ir epilogu, kuriems aptarti reikėtų ilgesnio teksto ir visų laiškų publikacijos. Nes romaną reikia skaityti, o ne perpasakoti.
> Laiškų publikaciją galite skaityti čia <
[1] Girininkienė V. Jurgis Kunčinas – kalinys ir poetas (I) // Literatūra ir menas. – 2017. – Nr. 2 (3599). – P. 26–29; Girininkienė V. Jurgis Kunčinas – kalinys ir poetas (II) // Literatūra ir menas. – 2017. – Nr. 3 (3600). – P. 27–31.