Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 5
Zlata Prahos įsčios
Tu saugiai miegi manyje, tu dar
Tiktai formuojies, bet man tai prilygsta
Visuomeninei formacijai, tarkime, feodalizmui
Pilietinės revoliucijos išvakarėse, nors išorėje
Jau informacijos amžius su išsprogusiais informa-
Tikos kapiliarais kompiuterių tinklalapiuose,
Kai tavo trapioji tinklainė dar tik rezgasi
Ir raizgosi, kad prisitaikytų prie naujų
Masinės komunikacijos priemonių ir išmoktų
Žvelgti faktams tiesiai į akis;
Autobusas linguoja ir supa,
Raminamai lyg žarnos burzgia motoras,
Ir aš taip pat jaučiuosi lyg šiuolaikinio
Pasaulio gimdoj, nors jau senokai
Iš jos išvaryta;
Mes trenkiamės per Europą,
Ir aš tau rodau Zlata Prahą, po kurią
Mus svetingai vedžioja lietuvių poezijos
Ambasadorius Čekijoje
Almis Grybauskas, ir tu žvelgi į viską
Pro neužsiveriančią mano bambos akutę
Taip godžiai, kad žinau, jog būtinai atvyksi
Jau be manęs, vos apsukusi savo pirmąjį Dharmos
Ratą, vos ištvėrusi tą siaubingai ištįsusį, kaip
Ir man likusį ligi tavęs laiką, ligi Zlata Prahos
Bokštų išnirimo horizonte,
Lyg iki susitikimo su savimi pačia
Motinos įsčiose.
2006. IV. 10
Nedraugaujančios knygos
|
Dvi knygos, Papūtę lūpas Taurę, iš kurios Regis, ne tik taurės Stumiama veikiau Knygos, kurios Herojus, Kad nepaniekintų kito Ir pasitikėjimo žmonėmis, Pačios savęs – mes gimstame, |
2006. VIII. 10
Ar dar tebešlami?
| „Homo animal sociale est“ – tą pripažino jau romėnai, vienu laikotarpiu |
||||||
| labiau pabrėždami | ||||||
| gyvulišką, o kitu – | ||||||
| visuomeninę | ||||||
| žmogaus prigimties pusę. Jau net nenuostabu, kad žmonės ne tik sugyvulėja, |
||||||
| bet ir sužvėrėja socialinių sukrėtimų laikotarpiais, |
||||||
| įsikabindami | ||||||
| vieni kitiems į gerkles | ||||||
| dėl tų pačių dalykų – | ||||||
| dėl valdžios, dėl turtų, | ||||||
| dėl šlovės. | ||||||
| Tačiau nuostabu yra tai, kad Gamta visada elgiasi natūraliai, nes jeigu tu pats sveikinsiesi su visais sutiktais augalais, |
||||||
| juos atpažindamas | ||||||
| ilgame kelyje praslenkančioje | ||||||
| belaisvių kolonoje, | ||||||
| ir pašauksi juos vardu: – Ar dar tebešlami, Šlamuti? – Ar dar nenudžiūvai nuo Saulės blakstienų, |
||||||
| Saulašare? – | ||||||
| Ištikimesnių už juos būtybių | ||||||
| nerasi | ||||||
| netgi tada, | ||||||
| kai koks sukrėtimas | ||||||
| bus iškreivinęs tavo suvokimą | ||||||
| ir tu manysi, | ||||||
| kad Gamta – tai tik sugeriamasis popierius |
||||||
| tavo kraujui, | ||||||
| kad Dievo vietoj | ||||||
| Visatą valdo kancleris, | ||||||
| šuns veislę primenančiu vardu – | ||||||
| Kohlis, | ||||||
| lygiai taip pat, kaip kanceliarinių prekių parduotuvę gyvybės rašalu |
||||||
| ir mirties trintuku | ||||||
| prekiaujančią už itin prieinamą kainą. |
||||||
2006. IX. 3