Serž Ševčenko. Rožių Miestas

2025 m. Nr. 8–9

Iš ukrainiečių k. vertė Vilma Fiokla Kiurė

Seržas Ševčenko gimė ir užaugo Donecke. 2014-aisiais buvo vienas iš pasipriešinimo Donecko separatistams organizatorių, visus procesus matęs „iš vidaus“. Vėliau jis buvo priverstas Donecką palikti, kad išgelbėtų save ir šeimą.
2022 metais, prasidėjus plataus masto invazijai, Seržas stojo ginti savo šalies ir iki dabar kovojo fronte. Pjesė „Rožių Miestas“ paremta tikrais įvykiais, tik pateikta hipergroteskiška forma, commedia dell’arte stiliumi, su paryškintais personažais.
Pjesė parašyta fronte, poilsio valandėlėmis. Apkasuose pasišviečiant žibintuvėliu, griaudžiant sprogimams.

 

Trijų veiksmų pjesė

Šios istorijos personažai yra visiškai tikri, visi sutapimai – neatsitiktiniai…
Veikiantys asmenys ir atlikėjai:

ORANŽINIAI:
TARASAS – pasipriešinimo grupės organizatorius ir lyderis;
ALEKSAS ir SANČA – jo bičiuliai;
RITA – Taraso mergina, pasipriešinimo grupės ryšininkė;
BAZILEVSAS – Rožių Miesto meras;
FIŠERIS – Bazilevso slaptasis agentas;
PROFESORIUS INGVARAS GORAS – politinis kalinys, oranžinės nacijos sąžinė;
PIRMAS VADAS;
ANTRAS VADAS;
TREČIAS VADAS.

MĖLYNIEJI:
LIAUDIES GUBERNATORIUS – maištingųjų separatistų lyderis;
KIPŠAS – slaptasis Imperijos agentas, pilkasis kardinolas, veikiantis už Liaudies Gubernatoriaus nugaros;
ERELIS – sargybos viršininkas prie Liaudies Gubernatoriaus;
JAUNUOLIS AISTRINGASIS – adjutantas pavedimams prie Liaudies Gubernatoriaus;
MOTERIS POETAS IR PILIETIS;
VYRAS SU AKORDEONU;
PALKINAS ELEKTRIKAS – budelis ir politinio mėlynųjų kalėjimo viršininkas;
PŪKUOTUKAS – naujasis mėlynųjų separatistų vadovas, Imperijos statytinis;
PIRMASIS ŽMOGUS IŠ LIAUDIES, ANTRASIS ŽMOGUS IŠ LIAUDIES – Liaudies Gubernatoriaus svitos žmonės;
PAPRASTA LIAUDIS, MĖLYNŲJŲ SARGYBINIAI baltomis balaklavomis ir IMPERIJOS SMOGIKAI su žaliomis.

 

Pirmas veiksmas
Pirma scena

Scenoje pagrindinės barikados dekoracija – iš smėlio maišų sukrautos sienos su šaudymo angomis, virš sienų iškeltos spalvotos vėliavos.

Prieš pagrindinę barikadą būriuojasi Paprasta liaudis. Skamba muzika, primenanti kakofoniją „La Carmagnole“ motyvais. Paprasta liaudis šoka kažką panašaus į tarantelą, sukasi rateliais susikibę už rankų. Visi žmonės vilki ilgas marškas, siekiančias žemę, primenančias Viduramžių drapanas.

Minia nuščiūva, muzika nutyla. Iš minios į priekį išeina Pirmasis žmogus iš liaudies. Jis, kaip ir visi, vilki drapanas, bet ant jo galvos geltonas statybininko šalmas su nupieštu hipių taikos ženklu. Jo rankose beisbolo lazda

PIRMASIS ŽMOGUS IŠ LIAUDIES (salei): Mes maitiname visą šalį, mes dirbame, kol jie ten lėbauja! Mes, mėlynoji darbininkija, o jie oranžiniai veltėdžiai! Niekas mūsų neparklupdė! Ir niekas neįstengs parklupdyti!

Visi nuščiūva. Iš minios išeina Antrasis žmogus iš liaudies. Jis taip pat vilki drapanomis, bet ant jo galvos ausinė kepurė, į ją įsmeigta paukščio plunksna. Rankose jis laiko ilgą lazdą, panašią į ietį, ant lazdos užmautas didelis baltas pitekantropo biustas (kaip mokymo priemonė iš biologijos kabineto). Biusto apačioje juodu markeriu negrabiai užrašyta: „Obama – Juodas Pavianas!“

ANTRASIS ŽMOGUS IŠ LIAUDIES (kalba salei): O štai aš jums pasakysiu, kad mes neleisime jiems diktuoti, kaip čia mums gyventi. Ir statyti čia savo karinių bazių! Ir neleisime griauti mūsų šeimų, tiems sodomitams! Čia jums ne Vakarai, čia Didieji Rytai! Ar aišku?!

Tebelaikydamas pitekantropą įsimaišo į minią. Visi nuščiūva. Iš minios išeina Moteris Poetas ir Pilietis. Ant drapanų ji vilki spalvotą liemenę iš skiautinių, panašią į juokdario, užsimaukšlinusi didelę megztą beretę, jai ant nosies didžiuliai, per pusę veido akiniai. Vienoje rankoje ji laiko tomelį, ant kurio didelėmis raidėmis užrašyta „Puškinas“. Kitoje rankoje – Kalašnikovo automatas

MOTERIS POETAS IR PILIETIS (kalba salei tarsi ekstazėje virš galvos purtydama ir knygą, ir ginklą):

Lėkit eilės tartum paukščiai!
Aš žinau, kad reikia – išstovėti.
Aš žinau, kad reikia – iškentėti.
Savo poziciją atstovėti!

Aš savo batais žeme trypiu,
Aš kulkas kaip saldainius ryju.
Iššliaužia iš urvų kaliausės,
Moko mus Tėvynę jausti.

Aš Genijus, poetas ir pilietis aš!
Maidaną niekinu visai.
Aš vakar čia, o ryt – tenai!
Girdžiu…

Ją pertraukia žodžio vidury ir tempia šokti į minią. Minia nugarma už pagrindinės barikados ir ten už maišų blaškosi. Priešais pagrindinę barikadą išnyra Jaunuolis Aistringasis. Virš drapanų jis vilki trumpą ankštą švarkelį, susegtą kreivai, per sagą aukščiau. Ant jo galvos budionovkė, panaši į autodafė pasmerktųjų aukštą smailą galvos apdangalą. Ji išpiešta tarsi kabalistiniais ženklais: žvaigždėmis, stačiatikių kryžiais, svastikomis, pjautuvais su kūjais ir A raidėmis rate… Jam ant peties gitara

JAUNUOLIS AISTRINGASIS (apsidairo ir mąsliai sako tarsi sau): Štai aikštė taip gražiai papuošta. Vėliavos štai, ir šitie geri žmonės. Džiaugiuosi! Pagaliau mes laisvi! Sukilom prieš nepakenčiamą režimą. Oranžinė Respublika mums ne Tėvynė. Mūsų Tėvynė motina – Didžioji Rytų Imperija. Mes netrukus susijungsime! Respublika ilgus metus mus kankino, draudė kalbėti ir galvoti savo kalba. Didžiąja turtinga ir galinga mėlynųjų kalba! Jie trukdė vystytis mūsų kultūrai. Gyventi didelėje broliškoje mėlynųjų tautų šeimoje. Oranžinė Respublika – tai Nekroina, Mirusi šalis. Šalis, kurią išgalvojo iškrypėliai tolimuosiuose Vakaruose. O mes – Trivienė Šventoji Mėlynė! Didžioji ir Sopulingoji Rytų Širdis!

Žagsi ir žegnojasi. Staiga pasigirsta trimito garsas. Liaudis išlenda iš už pagrindinės barikados ir susidomėjusi žiūri garso pusėn

JAUNUOLIS AISTRINGASIS (garsiai kreipiasi į minią): Liaudie! Rožių Miesto žmonės! Pasitikite! Štai jis! Mūsų Liaudies Gubernatorius! Klausykit visi! Klausykit! Dabar jis mums tars žodį! Jie jau išlaužė vidinius Teisingumo Rūmų vartus! Dabar Teisingumas – tai mes! Gatvė! Aikštė! Liaudie! Klausykit!

Įeina Liaudies Gubernatorius. Tvirto stoto, aukštas, nesiskutęs, apsivilkęs sidabru siuvinėtą vatinuką, kaip Senio Šalčio. Po vatinuku – juoda uniforma. Ant rankovės raudonas raištis su balta snaige. Drauge su juo: Žmogus su akordeonu, Kariškis juoda policininko berete ir tamsiais akiniais, pravarde Erelis, taip pat neišvaizdus pilkas beveidis žmogus, keičiantis įvairias nevykusias teatrines kaukes, Rytų Imperijos agentas, kalba tarmiškai, pabrėždamas balsę a, vadinamas Kipšu, Sargybiniai baltomis balaklavomis ir kiti

LIAUDIES GUBERNATORIUS (kreipiasi į liaudį Senio Šalčio balsu, lyg kalbindamas darželinukus): O štaigi kas atėjo! O štai ir aš! Jūsų Liaudies Gubernatorius!

Laisva tikrojo Rožių Miesto liaudie! Taip… Aha… Tu išrinkai mane šitoje pačioje aikštėje, kai visi mes garsiai tarėme savo „ne!“ Oranžinei Chuntai, sodomitams ir nacistams, kurie strikinėjo nuodėmingame Maidane… Mes, mėlynieji, tai vadiname aikšte… Taip… Tai štai, jūs strikinėjote ten, Didžiajame Baltajame Mieste, ir norėjote išvesti mus visus pražūtingu keliu į Vakarus. Bet mes visi žinome, kad Vakarai seniai pūva, jie skęsta toje… kaip ten ją?.. Ak taip, tolerancijoje, ho-mo-sek-su-aliz-me, migrantuose ir… ir taip toliau. Apie tai jau prieš šimtą metų parašė vienas vokiečių filosofas… Šliu, Špliu… Špunderis. Taip ir parašė: „Vakaruose leidžiasi saulė!“

O mes, mes kylame, todėl einame į Rytus, pas mūsų Vyresniuosius brolius, į didžiąją Rytų Imperiją, juk visi žinome, kad saulė teka Rytuose. Taip? Teisingai! O tai reiškia, kad mes visada teisūs. Mes, mėlynieji, Rytų vaikai, didžiosios kultūros vaikai, didžiosios Imperijos palikuonys. Mūsų priešai – oranžiniai, manantys, kad jie – atskira, savarankiška tauta, nors visiškai aišku, kad oranžiniai – tai tik buvę mėlynieji, pamiršę savo tikrąsias šaknis, renegatai. Oranžinių šalis – Vakarų išgalvota šalis.

Ar aš jau šitai sakiau?

Na taip…

Iš tikrųjų šios žemės per amžius buvo Didžiosios Rytų Imperijos dalis, ir netrukus mes grąžinsime jas į gimtąjį uostą! Ir Oranžinės šalies daugiau niekada nebus, kaip nebus ir pačių oranžinių! Juk tai net ne šalis, o tik Didžiosios Imperijos pakraštys, kruvinųjų išbandymų epochoje atskilęs nuo Tėvynės motinos ir pasiskelbęs, gėda sakyti! – nepriklausoma šalimi. Ir štai mes atėjome šiandien čia, kad ištaisytume šią istorinę neteisybę ir pamokytume oranžinius, jog jie – paklydę mėlynieji! Tegu tampa mėlynaisiais, kaip mes, arba išnyks! (Liaudis pritariamai šaukia, moja rankomis ir ginklais)

O mūsiškis Rožių Miestas grįžta į gimtąjį uostą! Goida!

LIAUDIS (šaukia): Į gimtąjį uostą! Į gimtąjį uostą!

Šalia Liaudies Gubernatoriaus išdygsta Imperijos agentas Kipšas. Kipšas keičia seną kaukę į naują (jis visą laiką per spektaklį keičia kaukes) ir kreipiasi į tirštą minią

KIPŠAS: Broliai ir seserys! Jūsų… Hm… tai yra mūsų Rožių Miesto daugiau nevaldys Oranžinė Respublika! Jūs… tai yra… žinoma, mes grįžtame namo, į Didžiąją Rytų Imperiją!

MINIA (šaukia): Šlovė Imperijai!

Žmogus su akordeonu groja „Piligrimų choro“ melodiją iš Richardo Wagnerio „Tanhoizerio“. Liaudis pritariamai niūniuoja.
Pirmos scenos pabaiga

 

Antra scena

Slaptas oranžinių pasipriešinimo centras. Pusrūsis. Arkiniai balti skliautai. Senovinė salė, tarsi šventovė, tarsi apleistas arsenalas. Salės vidury apskritas stalas, ant jo medinis padėklas su arbatinuku ir puodeliais, viskas tarsi paruošta arbatos ceremonijai. Dega žvakės.
Trys vidutinio amžiaus vyrai. Santūrūs judesiai. Tvirti kūnai. Paprasti drabužiai. Mergina – visiška vyrų priešingybė – trapi, aukšta, ilgais tamsiais plaukais.
Tarasas, pasipriešinimo lyderis. Ramus, pasitikintis savimi, įsitempęs kaip spyruoklė, bet kontroliuojantis savo emocijas.
Jo bičiuliai: Aleksas, bebaimis, veržlus, romantiškas; Sanča, santūrus, lėtokas, mėgsta viską apgalvoti, pasižymintis gudrumu ir gyvenimo išmintimi; Rita, Taraso mergina

TARASAS: Mes daugiau negalime tiesiog laukti ir žiūrėti, kaip mūsų miestas atitenka separatistams. Netrukus mėlynieji tiek sustiprės, kad jų neįveiks netgi Respublikos armija. Tarp jų jau įsisuko Imperijos agentų. Padeda jiems ginklais, žmonėmis. Visa žandarmerijos sargyba juos remia, slaptoji policija ir Teisingumo rūmų valdininkai… Ir apkvaitę vietiniai varguoliai. Bet tai dar ne viskas. Imperijos agentai juos valdo kaip lėlininkai marionetes, tampo už virvučių tą netikšą Liaudies Gubernatorių ir visus, kas su juo. Imperininkai veža į miestą mėlynuosius iš Imperijos pasienio rajonų, maskuodami juos kaip vietinius, kaip paprastą liaudį, kuri tiesiog akyse mėlynuoja… Bet svarbiausia, kad Šiaurėje, terikonuose, jau formuojama smogikų kariuomenė iš atėjūnų imperininkų ir pamėlynavusių vietinių separatistų. Jie rengiasi įeiti į miestą paremti Liaudies Gubernatoriaus ir jo komandos. Jeigu jie užgrobs miestą, paims įkaitais visus vietinius gyventojus, tuomet Respublikos armija neįstengs paimti miesto šturmu. Miestas bus prarastas ir prijungtas prie Rytų Imperijos.

Mes neturime šito leisti! Mums reikia aiškaus veiksmų plano!

ALEKSAS: Mes turime ginklų, bet labai mažai. Jeigu delsime ir nepradėsime kovos dabar, mus, patriotus, sunaikins dar iki tol, kol Oranžinės Respublikos armija ateis prie miesto.

TARASAS: Mes turime gerai pasirengti ir užmegzti ryšius su Respublikos armija. O kai prasidės miesto šturmas, mūsų grupė smogs separatistams iš užnugario išvien su kareiviais, ir mes pakenksime mėlynųjų gynybai, susilpninsime jų pasipriešinimą Respublikos batalionams.

ALEKSAS: Puikus planas! Tik kur mes gausime daugiau ginklų ir kaip užmegsime ryšį su armija?

SANČA: Aš pažįstu Rožių Miesto merą Bazilevsą. Jis Oranžinės Respublikos šalininkas, lojalus Baltojo Miesto vyriausybei, turi ryšių vadovybės ratuose. Manau, jis gali mums padėti. Jeigu mus palaikys iš sostinės ir susisieksime su armija, turėsime rimtą progą!

TARASAS: Aš eisiu pas jį. Mes anksčiau buvome pažįstami. Bazilevsas – vienintelė viltis gauti ginklų ir reikiamų žmonių. Be jo mes nesugebėsime surengti tikro pasipriešinimo.

SANČA: Aš parinksiu patikimų vaikinų mūsų būriui. Esu jau kai ką numatęs. Reikia su jais pasikalbėti.

TARASAS (Ritai): Tasia, tu sugebėsi pereiti miestą, apžiūrėti ir įsidėmėti, kiek žmonių turi mėlynieji, kur jie įsitaisę, kaip apsiginklavę. Tu nesukelsi įtarimo. Tokia gražuolė nesukels įtarimų, niekas nepatikės, kad tu pavojingas pasipriešinimo karys (šypsosi jai).

Sugebėsi? Aš pasitikiu tavimi!

RITA (šypsosi): Žinoma, sugebėsiu! Eisiu pasivaikščioti, niekas nieko neįtars, tu teisus. Be to, mano regimoji atmintis labai gera, aš juk dailininkė, ar nepamiršai? Man netgi nereikia nieko užsirašyti, ir taip atsiminsiu.

TARASAS: Na, tuomet prie darbo, draugai! Mudu su Tasia eisime drauge, o jūs išsivaikščiokite po vieną. Neatkreipkime dėmesio!

Tarasas ryžtingai atsistoja, paima striukę, apsirengia. Paduoda Ritai lietpaltį, ir jie išeina. Sanča susimąstęs žiūri jiems įkandin. Aleksas užsirūko, nervingai žvilgčioja į miesto žemėlapį.

Scena užtemsta.
Antros scenos pabaiga

 

Trečia scena

Tarasas ir Rita lauko kavinėje prie staliuko geria kavą. Greta dar keli staliukai. Prie gretimo staliuko tolėliau nugaromis į salę sėdi keletas žmonių. Jų staliukas prieblandoje

RITA (Tarasui): Žinai, mielasis, aš iš tikrųjų labai smarkiai jaudinuosi. Bijau dėl to, kas nutiks šitam miestui, man jis labai brangus. Mes…

Bijau dėl to, kas nutiks mūsų nuostabiai Oranžinei valstybei. Pagaliau – kas laukia mūsų? Juk mes tik pradėjome gyventi. Kūrėme planus. Rinkome vardus savo vaikams. Tu norėjai dviejų mergaičių, panašių į mane. O aš norėjau, kad jos būtų panašios į mus abu. Tu jas mokytum būti stiprias ir narsias, mokėti apsiginti. O aš jas mokyčiau džiaugtis šiuo pasauliu, atrasti jame nuostabių dalykų!

TARASAS: Mes susilauksime gražių vaikų, tokių kaip mudu. O dar turėsime savo namą ir sodą, tu sėdėsi tame sode po gražiais medžiais ir mergaites mokysi piešti. Esu tikras, kad būsi gera mama. Su tavimi mergaitėms bus labai įdomu.

Nereikia jaudintis, nebijok, viskas bus gerai, mums viskas pavyks. Tai paskutinė tavo užduotis. Ji nepavojinga. Artimiausiomis dienomis išvyksi į sostinę, į Baltąjį Miestą, ir pasiliksi ten, lauksi manęs. Mes čia viską greitai sutvarkysime ir aš atvažiuosiu pas tave.

RITA: Ne, ne! Aš tavęs nepaliksiu! Sugrįšiu ir kovosiu kartu su tavim, drauge su visais!

TARASAS (paima ją už rankos): Mano mieloji, bet mes juk viską seniai aptarėme. Mums tu čia jau niekuo nepadėsi. O mes tik jaudinsimės dėl tavęs, aš ir vaikinai. Tu mus blaškysi, mes nervinsimės. Likti nėra būtina. Tikrai! Tu ir taip labai daug padarysi surinkusi informaciją. Ir tai svarbu. O toliau – mūsų darbas. Tu mums nepadėsi. Juk žinai, kad man taip bus ramiau.

RITA (atsidūsta): Na gerai. Aš visada pasitikiu tavo nuojauta. Išvažiuosiu. Tu mano didvyris.

TARASAS (juokiasi): Liaukis! Ir vėl tu mane idealizuoji, aš tik darau, ką turiu daryti. Kaip mes visi.

RITA: Aš myliu tave. Labai karštai myliu.

TARASAS: Aš taip pat tave myliu, mano paukštužėle lapužėle.

RITA (juokiasi): Kaip paukštužėlė gali būti lapužėlė?

TARASAS (šypsosi): Tu gali būti viskuo, kokiu tik nori stebuklu!

RITA: Ar prisimeni, kai susipažinome, buvo toks gražus ruduo. Lapkritis buvo nepaprastai šiltas ir saulėtas. Ir aplink margavo didžiulis klevo lapų kilimas. Geltonų, raudonų, visokių. Aš mėčiau juos aukštyn ir jie krito ant mūsų spalvotu lietumi. O paskui tu rinkai kaštonus ir norėjai pagauti voverę, bet ji tik erzindama bėgo nuo tavęs. Ir tu pavadinai voverę niekše. Aš kvatojau kaip maža mergaitė.

TARASAS (šypsodamasis): Žinoma, prisimenu.

RITA: Juk mes dar turėsime tokį rudenį? Tiesa?

TARASAS: Tiesa, mano meile, viskas bus!

RITA: Gerai, mielasis, man metas eiti! Sėkmingų tau derybų su meru!

TARASAS: Bėk, lėk! Aš dar turiu laiko, kol kas pabūsiu čia, viską apgalvosiu.

Rita išeina. Tarasas lieka vienas prie stalelio.
Trečios scenos pabaiga

 

Ketvirta scena

Ta pati kavinė. Tarasas sėdi prie staliuko paskendęs mintyse. Staliukas, prie kurio sėdėjo žmonės nugaromis į salę, nušvinta, žmonės atgyja, ima audringai bendrauti ir mes galime juos įžiūrėti. Tai mėlynųjų smogikų grupė. Jie ginkluoti automatais. Vilki juodus, aptemptus triko, ant galvų žalios balaklavos su skylėmis akims ir burnai. Tarp jų – Jaunuolis Aistringasis su aukšta budionovke. Jis atsisuka ir įdėmiai žiūri į Tarasą. Jų žvilgsniai susitinka. Jaunuolis Aistringasis lėtai atsistoja ir neskubėdamas prieina prie Taraso staliuko, paima kėdę, ant kurios neseniai sėdėjo Rita, ir atsisėda. Tarasas įsitempęs sėdi tiesiai, jo rankos po stalu, žvilgsnis sutelktas, žiūri tiesiai į Jaunuolį Aistringąjį

JAUNUOLIS AISTRINGASIS: Na, labas, Samurajau. Šimtas metų. Kaip gyveni?

TARASAS: Sveikas, Topoli. Koks tu tapai… eee… kurtuazinis. Matau, turi naujų draugų, kas jie? (Parodo smakru mėlynųjų smogikų pusėn. Anie atsistoja iš už stalo, nedraugiškai dėbčiodami Taraso pusėn. Jaunuolis Aistringasis nuramina juos nerūpestingu rankos mostu)

JAUNUOLIS AISTRINGASIS: Tai geri žmonės. Paprasta liaudis. Tikrieji miestiečiai. Griunderiai, sodininkai, gėlių ir rožių žinovai. Žemės druska!

Atkreipk dėmesį, kaip gerai apsiginklavę. Jaučiu, kad tavo pistoletas po stalu jau nukreiptas man į pilvą. Tik ką gali tavo pistoletas prieš keletą žinomo šaunaus konstruktoriaus automatų? Šeši šoviniai prieš šimtus? Na, nušausi mane. O jie tave suvarpys. Aš įeisiu į istoriją, tapsiu nemirtingas kaip didvyris! O tu tiesiog nudvėsi!

TARASAS: Kiek patoso ir puikumo, Topoli! Kokiu šūdo gabalu pavirtai. Aš vis dėlto pažinojau kitą žmogų. O gal tu dabar ne Topolis? Kas tada? Didysis Kiemsargis? Imperijos Herojus? Liaudies Gubernatoriaus Sergėtojas?

JAUNUOLIS AISTRINGASIS: Dabar aš Jaunuolis Aistringasis, tai mano politinis ir kūrybinis pseudonimas. O apskritai taip, dabar aš propagandos ministras prie Liaudies Gubernatoriaus. Atlieku visuomenės nuomonės monitoringą. Kuriu teisingą kontentą. Protų valdovas. Minios psichologija, visa tai, na, žinai. Ir štai dar kas – su manimi visada baltosios kaukės, Teisingumo Gynėjų būrys, mano asmeninė apsauga. Tikri žmonės! Tikrieji mėlynieji!

Taigi tu atsargiau rinkis žodžius. Daugiau pagarbos! Šūdo gabalu vadini… Apmaudu. O tu man paskelbk vendetą! Ką, negali? Taigi. Dabar visur mieste mūsų valdžia, jėga ir tiesa!

TARASAS: Tai bent sėkmė… O prisimeni, anksčiau tikėjai kitokia galia? Visuotinės meilės, tikrosios laisvės galia? Sielojaisi, kad nekalbi savo motinos kalba, oranžinių kalba? Tau buvo gėda. Prisimeni, kaip mes važiavome į provinciją, kelti liaudies į kovą už žmogaus teises? Tu miegojai man ant kelių, sakei, kad aš tau artimesnis už tėvą, kuris vaikystėje tave paliko. O aš tave auginau. Gyniau. Visko mokiau. Mes buvome kaip broliai.

O dabar tu su priešu.

Kaip čia išėjo, Topoli? Kas tau nutiko? Ir koks čia juokdario kepeliušas tau ant galvos? Visi tavo egzistenciniai blaškymaisi ant jo nupiešti…

Jaunuolis Aistringasis vogčiomis žvilgteli į staliuką, prie kurio sėdi ginkluoti žmonės, bet jie jo nepastebi, nes audringai šnekučiuojasi ir gurkšnoja iš savo bokalų. Jis susigėdęs nusiima budionovkę nuo galvos ir maigo rankose

JAUNUOLIS AISTRINGASIS: Naaa… Taip, aš buvau Topolis… Tai mano vardas. Anksčiau tu pažinojai mane kaip Topolį. Arminijus Topolis… Bet tai oranžinių vardas, o dabar aš mėlynasis. Mėlynieji tokio vardo nesupras ir nepriims. Jų vardai kitokie nei mūsų… tai yra nei jūsų…

Žodžiu, Samurajau, neperkalbinėk manęs. Tau vis vien nepavyks. Matai, aš viską prisimenu. Net ir seną tavo pravardę, ir visa kita, kas buvo. Taip, tu man buvai autoritetas, vyresnysis bičiulis. Tada aš nuoširdžiai tikėjau mūsų reikalu, paprastomis žmogiškomis vertybėmis, šita šalimi. Bet… Aš suaugau, Samurajau! Supranti tai ar ne? Suaugau! Man tapo ankšta tarp

jūsų, tokių teisingų, tokių nepalaužiamų. Atsibodo šitie sentimentai, šitas požiūrio į gyvenimą painumas, šitas principingumas. Gyvenimas paprastas ir vienmatis! Yra balta ir juoda. Nėra pustonių. Yra tik mes ir jie.

Mes ir priešai! Ir mane vemt verčia paprastos žmogiškos vertybės ir sveikas protas! Mes antžmogiai, aukščiausios prasmės tarnai, kalavijuočių ordinas! Jūsų sveikas protas – tai kvailystė. Jam toli iki mūsų moralinių saitų didybės! Imperija man suteikė naujų sakralių prasmių… (Tyli, kiek pasvarstęs, staiga ima audringai kalbėti, tarsi skųstųsi) Man atsibodo būti tavo šešėlyje ir visą laiką gauti antraeilius vaidmenis. Aš noriu eiti savo keliu. O jūsų laisvė, lygybė ir turtai! Pardon, ir, žinoma, seserystė! Šlamštas ir paistalai! Esame mes, antžmogiai, ir varguoliai, kuriems mes įsakinėjame. Tai Imperijos idealas, o mes jos kariai.

TARASAS: Nori eiti savo keliu? Tai yra – mėlynųjų keliu, ir tapti Liaudies Gubernatoriaus šešėliu? Tu nebuvai mano šešėlis, Topoli. Tu buvai brolis. Mūsų visų. Na, bet nieko jau nepakeisi. Kiekvienam savo likimas, savo kelias, savo kova.

Dabar aš atsistosiu ir išeisiu. O tu pasilik su savo demonais. Sprendimas priimtas. Lik sveikas, Topoli.

Atsistoja nuo stalo ir lėtai išeina. Jaunuolis Aistringasis sėdi prie stalo liūdnai nuleidęs akis. Netikėtai prispaudžia prie veido savo budionovkę ir pravirksta.
Nuo stalo, prie kurio sėdi mėlynųjų smogikai, šiurkščiai ir nepagarbiai jam šūkteli

MĖLYNŲJŲ SMOGIKAS: Ei, Aistringasis! Ko tu ten muistaisi?! Metas grįžti prie pagrindinės barikados! Kipšas jau tikriausiai mūsų pasigedo! Nagi, kelkis, judink šikną!

Jaunuolis Aistringasis ryžtingai užsimaukšlina savo budionovkę ant galvos, smarkiai pakreipęs ant šono. Keičiasi veido išraiška: vėl grubus, ciniškas ir ryžtingas

JAUNUOLIS AISTRINGASIS: Einam einam! Sprendimas priimtas. Velniop tave, Samurajau! Mes dar susitiksim! Tu dar pamatysi! Pirmyn, pirmyn! Aš girdžiu trimitus! Kas mus šaukia? Nemirtingumas! Istorija! Šauniųjų protėvių kartos žvelgia į mus iš dausų!

Visi atsistoja ir išeina.
Pirmo veiksmo pabaiga

 

Antras veiksmas
Pirma scena

Rožių Miesto mero kabinetas.
Bazilevsas gurkšnoja viskį. Tyliai groja klasikinė muzika.
Įeina Liokajus

LIOKAJUS: Pas jus lankytojas, pone.

BAZILEVSAS: Kviesk.

Liokajus pasišalina. Įeina Tarasas. Meras atsistoja ir džiugiai ištiesia rankas, suima Taraso ranką, sveikinasi

BAZILEVSAS: Džiaugiuosi, džiaugiuosi! Ką aš matau!

TARASAS: Aš taip pat, mielas drauge! Taip, metai eina ir stoja nelengvi laikai.  Bet mes nesikeičiame, tikiuosi, ir po senovei liekame tokie pat, kaip kadaise!

BAZILEVSAS: Na žinoma, kas galėtų abejoti! Įsitaisyk patogiau, mano senas drauge! Kiek suprantu, laukia rimtas pokalbis. Štai imk taurę, pamėgink, puikus gėrimas. Gal cigarą?

TARASAS: Ne, dėkui, kitą kartą. Dabar man reikia blaivios galvos. Tiek turime aptarti.

BAZILEVSAS: Na, kaip žinai. Tai kokie vėjai tave atpūtė? Galiu tik spėti. Man ir pačiam rūpi padėti miestui. Atspėjau? Nesunku, juk pažįstu tave!

TARASAS: Atspėjai. Mes su bičiuliais subūrėme kovotojų grupę. Renkame patikimus žmones. Slapta, suprantama. Atvirų demonstracijų ir akcijų laikas jau praėjo. Didžioji dalis miesto valdžios, kuri dar vakar buvo ištikima Respublikai, jau perėjo į separatistų pusę. Atvirai arba kol kas slapta palaiko mėlynuosius, o galbūt jau ir pačią Imperiją. Visą miestą užplūdo jos agentai, o žandarmerija nešioja mėlynus raiščius.

Tiktai merija dar laikosi. Tavo dėka tai vienintelė patikima salelė mieste, ištikima Respublikai.

BAZILEVSAS: Taip, tu teisus. Respublikiniai taikių piliečių mitingai išsikvėpė. Paskutinį oranžinių mitingą užpuolė separatistų smogikai. Mėlynuosius palaikė žandarmerijos sergėtojai: aptaisė ir apginklavo juos, atidavė jiems savo skydus, šalmus ir alebardas. Galiausiai taiki demonstracija virto riaušėmis. Tiksliau – susidorojimu su oranžiniais. Beveik visi jie neginkluoti. Moterys, seniai, netgi vaikai, juk žinai… Visi kruvini. Mėlynųjų žiaurumas tiesiog pribloškiantis. Juk dar vakar tai buvo to paties miesto gyventojai. O šiandien… Štai kas nutinka, kai imperinės manipuliacijos žmonių sąmone apsireiškia tikrovėje. Jie tai sugeba. Užtemdyti sąmonę iškart dešimčiai tūkstančių žmonių. Įtikinti juos kuo tik nori. Jie turi specialistų. Netgi ištisas kariuomenės žvalgybos tarnybas. Ir štai: brolis eina prieš brolį, sūnus prieš tėvą, dukros prieš… na ir taip toliau… Jų agentai, žinoma, jau seniai dirbo savo juodą darbą. Mūsų respublikonai – naivūs žmonės, romantikų ir korumpuotųjų vyriausybė, žinoma, taip pat geri… Viską prašiko.

Dabar še tau kad nori!

Taikus mitingas. Susidorojimas. Dešimtys sužeistųjų. Yra žuvusių.

Deja, visi iš mūsų pusės, iš oranžinių. Ten mūsų vaikinai, tiesa, organizavo gynybą, bet jėgos toli gražu ne lygios. Mėlynųjų smogikų buvo gerokai daugiau! Uždaužė keletą mūsų mitingo apsaugos vyrukų mirtinai…

Tokios tokelės…

TARASAS: Taip… Prasti popieriai…

Mes manome, kad tęsti taikius protestus – vadinasi, sulaukti bereikalingų aukų. Atėjo mūsų eilė smogti. Mes surinkome patikimus žmones. Kai kuriuos tu pažįsti.

BAZILEVSAS: Tikriausiai ir Sanča su jumis?

TARASAS: Taip, ir Sanča. Tai jis pasiūlė kreiptis tiesiai į tave. Mums reikia pagalbos.

BAZILEVSAS: Klausau.

TARASAS: Mes turime savo žmogų Liaudies Gubernatoriaus aplinkoje. Žinome gana daug. Apgalvojome veiksmų planą. Kada mūsų kariuomenė priartės prie miesto, mes suvienysime pajėgas atakos pradžiai. Kai kariai pradės puolimą, mes atakuosime pagrindinę barikadą ir separatistų blokpostus. Tai paskleis paniką, susilpnins jų gynybą ir padės išvengti aukų. Kariuomenė įeis į miestą kaip peilis į sviestą. Bet pirmiausia mums reikia ginklų.

Mūsų smogiamąsias grupes reikia deramai apginkluoti. Antra, mums reikia suderinti veiksmus su Respublikos kariuomenės vadovybe. Mūsų žmogus sudarys miesto gynybos žemėlapį: kur ir kiek mėlynųjų, kaip jie ginkluoti. Žemėlapį reikės perduoti kariškiams. Na, ir suderinti mūsų atakos ir jų šturmo dieną, laiką ir planą. Jeigu viskas pavyks, miestas vėl priklausys mums ir šitas košmaras pasibaigs. Ir reikia paskubėti, nes, mano duomenimis, mėlynųjų smogikai, vadovaujami Imperijos žmonių, renkami šiaurėje, prie terikonų. Reikia išlaisvinti miestą iki jiems ateinant. Kas pirmas užims miestą, tas nulems jo likimą.

BAZILEVSAS: Jūsų planai įspūdingi! Atpažįstu tavo braižą! Tu dar neiššvaistei jaunatviško kovinio užsidegimo. Kiek suprantu, ten tokių kaip tu nemažai.

Tik pamanyk, tu net apie terikonus žinai… Įspūdinga!

Na ką gi, geras planas. Reikia patikslinti detales ir timptelti tam tikras virvutes. Aš įtrauksiu savo žmogų. Jis susisieks su kariuomenės vadovybe, o paskui su vyriausybės žmonėmis Baltajame Mieste. Kad jums suteiktų oficialų oranžinių partizanų statusą ir netektų įrodinėti, jog jūs ne banditai ar, neduok dieve, viena tų mėlynųjų maištininkų grupių. Būtų apmaudu jūsų netekti. Juokauju, juokauju! Bet, žinai, apsidrausti niekada nepakenks.

Ginklų taip pat bus. Per mano žmogų. Aš tuojau jus supažindinsiu.

(Skambina varpeliu. Įeina Liokajus)

BAZILEVSAS: Susipažinkite, tai Fišeris. Fišeri, tai mano senas draugas… tarkim, vadinsime jį Samurajum. Ar neprieštarausi? Kaip senais gerais laikais! (Tarasas pritariamai linkteli)

LIOKAJUS (toliau minimas kaip Fišeris): Taip, pone, aš nugirdau pokalbį. Supratau esmę, bendrais bruožais.

TARASAS: O aš maniau, kad jis liokajus…

BAZILEVSAS: Oooo, viskas ne taip paprasta. Fišeris gali būti kuo nori. Pagal aplinkybes. Jis tuo pat metu ir žvejys, ir giliavandenė žuvis. Patikimas žmogus.

Žodžiu, įsidėmėkit vienas kitą. Fišeris – tai ryšys su manim, ryšys su kariuomene, ryšys su vyriausybe. Šiuo metu mums svarbiausias žmogus.

O dabar, manau, laikas mums atsisveikinti. Mudu su Fišeriu aptarsime detales, o paskui jis pats tave susiras ir praneš, kas ir kaip.

Iki pasimatymo, drauge! Sėkmės mums!

Scena užtemsta.
Pirmos scenos pabaiga

 

Antra scena

Liaudies Gubernatoriaus štabas. Patalpa su didžiuliu biliardo stalu, ant kurio išmėtyti biliardo rutuliai, išdėlioti buteliai ir užkandžiai. Iš interjero matyti, kad štabo patalpa – tai užgrobtas buvęs kazino.
Prie stalo ir aplink stalą sėdi ir stovi žmonės iš Gubernatoriaus svitos. Čia Kipšas (su objektyvumo kauke), Erelis (juoda beretė, tamsūs akiniai, ūsiukai ir ožio barzdelė), Jaunuolis Aistringasis (su budionovke), Moteris Poetas ir Pilietis (spalvinga juokdario liemenė ir tokia pat didelė megzta beretė ir didžiuliai akiniai), Bevardis žmogus su akordeonu (atrodo kaip prasipylęs, gyvenimo iškamuotas pagyvenęs vyriškis). Išgėrinėja. Poste prie įėjimo sėdi sargyba juodais triko ir baltomis balaklavomis ir lošia kortomis. Liaudies Gubernatorius (apsirengęs taip pat, kaip pirmo veiksmo pirmoje scenoje) prisėdęs ant biliardo stalo krašto, jo rankoje vyno taurė. Jis transliuoja

LIAUDIES GUBERNATORIUS: Kai aš tarnavau pono Barkarolos juodmarškinių būryje, tai bent karšdavom kailį tiems visiems pusžmogiams! Būdavo, marširuojam visi kaip vienas, virš mūsų plaikstosi raudona vėliava su balta snaige per vidurį. Viens du trys! Viens du trys! Žengte marš! Ir visi kaip vienas! Grožis!

Visi bijojo. Slapstėsi savo urvuose! O mes ėjome pasitikti Imperijos Saulės, sugniaužti kumščiai ir atviri delnai: švieski, Saule, kuo smarkiau!

(Svajingai siurbčiodamas iš taurės gėrimą) Mtaaaip… buvo laikai. Tuomet svajojome, kad užkariausime visą pasaulį.

Ponas Barkarola tuomet mums kalbėjo: „Kamradai, Imperija turi plėstis. Priešingu atveju mus sulamdys Vakarų sodomitai. Jie pastatys savo karines bazes ir biolaboratorijas visur, kur Imperijos galia nusilpo. Visose tose naujose „nepriklausomose respublikose“, kurios radosi atsiplėšdamos teritorijos gabalus, kadaise priklausiusius Didžiajai Rytų Imperijai. Ir palaipsniui jie naikina viską, kas mums brangu. Karinės bazės kels pavojų taikiam mūsų gyvavimui, o biolaboratorijose bus kuriami… muto… homo… genai. Tpfu, kaip ten juos? Žodžiu, užkrės mūsų didžią naciją ligomis, pasitelkę pasiutusius šikšnosparnius ar kokias nors antis… Ir todėl Imperija turi vėl tapti stipri, plėstis ir atsiimti savo buvusias kolonijas. Kur įmanoma – atimti, kur reikia – atkariauti. Bet tai bus neįmanoma, kol… žodžiu, kol yra senasis prezidentas degeneratas, šokęs pagal Vakarų dūdelę. Ne. Tas silpnas. Jam valdant Imperija nusilpo, neteko teritorijų, patyrė nuosmukį. Hm… žodžiu… tai… homopolitinė amžiaus katastrofa!“

Taip mums kalbėjo ponas Barkarola. Ir štai, pagaliau jis atėjo – naujasis prezidentas iki gyvos galvos, Didysis Pu Chu Vo, mūsų brangusis. Va jis tai ėmėsi tvarkyti reikalus. Pradėjo jungti vieną buvusią provinciją po kitos. Kur įmanoma – spaudė diplomatiškai, kur reikia – siuntė karius, o kur pavyko – pasitelkė vietinius durnelius… oi, na, tai yra norėjau pasakyti – Imperijos patriotus iš vietinių separatistų, kaip štai mes su jumis… Išmintinga! Atseit vietiniai gyventojai nori sugrįžti į gimtąjį Rytų civilizacijos lopšį, vėl susilieti su Imperija Motina… O nacionalinės vyriausybės iš serijos šitų oranžinių „nepriklausomų respublikų“ apskelbiamos fašistinėm chuntom, Vakarų marionetėmis. Ir štai, surengiam referendumą, pakviečiam Imperijos karius padėti ir gaunam naują Imperijos apygardą vietoj „nepriklausomos respublikos“.

Ak, kaip sklandžiai dėstau! Ar pastebėjote? Ne veltui aš juk baigiau… na kaip, beveik baigiau Rožių Miesto universiteto istorijos fakultetą.

A, na tai štai!

Ponas Prezidentas iki gyvos galvos Pu Chu Vo – didis žmogus, tokias kombinacijas prasuka. „Chimeros kariai“ vadinasi. Atrodytų, viskas tarsi vietinių kvailelių rankomis… tai yra pasipiktinusios mėlynosios liaudies, vargstančios po kitų spalvotų nacijų uzurpatorių priespauda. Ir štai prie Imperijos priauga nauja teritorija. Štai ir ponas Barkarola sako man – surenk referendumą Rožių Mieste, tegu liaudis neva pati nusprendžia… tai yra štai ims ir nuspręs savo likimą ir ilgainiui grįšit į Imperiją. Sakykit, kad jums, mėlyniesiems iš prigimties, savam mieste oranžiniai neleidžia kalbėti ir galvoti gimtąja kalba. O jūs kenčiate ir šaukiatės į pagalbą Imperijos karius! Teisėto plebiscito pagrindu! Štai taip! Sako, tai paties Didžiojo vado, prezidento iki gyvos galvos Pu Chu Vo įsakymas!

Tai štai, mes prikarpėme daug stačiakampių popierėlių, prirašinėjome, kad Rožių Miesto liaudis nori būti laisva nuo oranžinės chuntos, ir sumėtėme tuos popierėlius į balsadėžes. Suvarėme varguolius… Tai yra pakvietėme atsakingus asmenis, miestiečius, išreikšti, taip sakant, savo valią. Kaip kažkas pasakė, pamiršau kas: tik minioje tu įgysi savo botagą ir meduolį… eee, tai yra savo teises… Ir štai Rožių Miestas dabar – Laisvas miestas, Imperijos draugas!

O Imperija ir toliau augs, iki pat Šaltosios Šiaurės jūros ir netgi iki Šiltojo vandenyno! Štai taip!

(Visi štabe pritaria, čepsi iš pasitenkinimo ir ploja)

O štai, tarkim, toks pavyzdys! Kuo gi aš buvau anksčiau? Tuomet, prie ankstesnio prezidento degenerato, padėtis buvo tokia beviltiška, kad mūsų ponas Barkarola smarkiai ir ilgam užgėrė, ir mūsų juodmarškinių būrys iširo. Ir aš grįžau iš Imperijos, iš mūsų Hartlendo, čia, į Rožių Miestą, į savo gimtinę. Tada jis kaip tik nepriklausomos Oranžinės Respublikos sudėtyje atsiskyrė nuo Imperijos… Iš sielvarto aš mečiau mokslus ir ieškodamas paguodos vedžiau. Įsitaisiau šeimą. O šeimą reikia maitinti. O ką aš moku? Tiktai marširuoti ir daužyt snukius. Nors šiaip jau aš geras žmogus, nepiktybinis. Bet rimtam darbui nepritaikytas. O žmona man ir sako: nagi eikime per šventes vaikučių linksminti. Aš, man sako žmona, grosiu akordeonu, o tu būsi Seniu Šalčiu ir visokiais kitais personažais, pagal sezoną. O ką aš, myliu vaikučius. Ir jie mane taip pat. Sakau, kad aš geras. Taip ir ėjom dviese, šokom dainavom. Paskui žmonos neliko… Ne, aš ne ta prasme! Ji išėjo pas turtingą miestietį. Aš pavargau, sako, nuo skurdo. Liko tik akordeonas. Dabar juo Petrovičius groja. Ar ne, Petrovičiau? Tai mano uošvis, buvęs. Tiesa, buvusių nebūna. Paveldėjau jį iš žmonos. Drauge su akordeonu. Kažkaip susidraugavom su Petrovičium. Jis nuoširdus. Ir išgerti visada yra su kuo.

O čia maištas… pardon, mūsų liaudies revoliucija prisirpo, ir separatistai pašaukė mane. O juk paprastas darbas – ne man. O Liaudies Gubernatorius – tai vadovaujamos ir solidžios pareigos – kaip tik. Aš juk žydrakraujis netgi, ne koks ten mėlynas, o kilmingesnis. Žvelk aukščiau. Aš kilęs iš ponų. Mano protėviai kadaise turtingi buvo, tik paskui nuskurdo. Aš kunigaikštis, Chrapko-Biberovskis, tai senoji mano giminės pavardė. Taigi Gubernatoriaus pareigos – man kaip tik.

Ei, žmogaus, Petručio, tai yra Petrovičiau! Nagi pagrok ką nors, kad širdis iš pradžių susigniaužtų, o paskui atsivertų! O tu, mergužėle, padainuok!

MOTERIS POETAS IR PILIETIS (kikendama): Malonėkit, aš ne mergužėlė, aš panelė!

LIAUDIES GUBERNATORIUS: Na gerai, bala nematė, panelė, dainuok jau!

Žmogus su akordeonu groja liaudies dainą, Moteris Poetas ir Pilietis uždainuoja. Visi esantys įsitraukia ir dainuoja kas kaip ir į taktą mojuoja taurėmis.
Antros scenos pabaiga

 

Trečia scena

Miesto gatvė.
Kalbasi Kipšas ir Erelis

KIPŠAS: Klausyk, Ereli. Čia toks reikalas. Praktiškai miestą valdome mes. Formaliai, žinoma, dar lieka įstaigos, tarsi priklausančios Respublikai. Tačiau iš tikrųjų jau visur mūsų žmonės. Tik štai kas man neduoda ramybės – tai Merija ir konkrečiai meras.

ERELIS: Meras Bazilevsas… Žinau, žinau! Jis juk Oranžinės Respublikos šalininkas, lojalus Baltajam miestui, juk ir pats jis oranžinis, ir Rožių miestą mato tik oranžinį, priklausantį Respublikai.

KIPŠAS: Jis mums kaip krislas aky. Šitą problemą reikia ryžtingai spręsti. Mūsų priekvailis Liaudies Gubernatorius, taip tik, statytinis, sraigtelis. Jis nieko nesprendžia ir nieko nespręs. Taip, jis eina per mitingus ir flirtuoja su savo plebsu ir varguoliais. Bet jis naudingas idiotas. Savo darbą išmano, tai tas pats, kaip persirengus Seniu Šalčiu per eglutę vaikučius šokdinti. Tą jis gerai moka. Talento nepragersi. Taip kad tegu kurį laiką darbuojasi. Paskui jį pašalinsim, ką nors nuovokesnį į jo vietą pastatysim. O dėl visko apkaltinsim oranžinius, kruviną Baltojo miesto režimą. Chunta, trumpiau tariant.

Bet dabar ne tai svarbu. Gubernatorius mazgotė, jis nemąsto strategiškai, taip kad mero klausimą teks spręsti mums.

ERELIS: Supratau. Pakviesiu vaikinus ir apsilankysime merijoje. Pakedensim Bazilevsui. Paimsim miesto Rotušę į savo rankas.

KIPŠAS: Tik nepersistenkit. Viskas turi atrodyti teisėta. Kaip teisėta liaudies valios apraiška ir visa kita. Jokio bereikalingo triukšmo ir ekspresijos! Ir dar, svarbiausias dalykas! Mero nežudykit, jį reikia taktiškai sulaikyti ir pristatyti man gyvą. Į rūsį.

ERELIS: Į Darbininkų Tvarkos komiteto Izoliaciją ar į Morso gatvę, į Liaudies Inkviziciją?

KIPŠAS: Į Izoliaciją. Ten jį izoliuosime (juokiasi). Visi Liaudies Inkvizicijos rūsiai dabar prikimšti mėlynųjų eretikų, kurie nenori pripažinti saviškės mėlynosios liaudies valdžios, ir kažką burba apie savivalę, įstatymų nepaisymą, negana to, dar piktžodžiauja prieš Imperiją ir jos lyderį. Ir, įsivaizduok, tarp mėlynųjų tie oranžiniai pelėsiai išplito ir smegenis ėda, yra ir tokių. Tenka su jais pasikalbėti. Sunkti po lašą oranžines erezijas.

ERELIS: Ot niekšai. Ir pirmo žvilgsnio nė nepasakytum. Tarsi saviškiai, o tu žiūrėk.

KIPŠAS: Taip, ne viskas taip paprasta, kaip mums iš pradžių atrodė. Bet inkvizitoriai darbuojasi. O dabar prie reikalo. Areštuosite Bazilevsą ir nugabensite į Inkvizicijos rūsį, kur jo jau lauks Palkinas Elektrikas iš Darbininkų komiteto. Jis profesionalas. Taip laidus prijungs ir elektros srovę paleis, kad savo vardą pamirši. O paskui taip išvanos lazda, pagal išmonę ir nuotaiką, kad savo vardą vėl prisiminsi, ir ne tik savo. Žodžiu, taip liežuvius atriša, kad net apsilaižysi. Ne veltui jis Palkinas Elektrikas. Darbininkai jį gerbia. Iki mūsų revoliucijos dirbo cecho meistru, ten pat, Izoliacijoje. Juk tai buvusi gamykla, ten gamino aukštos įtampos kabelį. O paskui Darbininkų Tvarkos komitetas ten įvedė savo valdžią, gamybą sugriovė ir dabar ten disciplinos sanatorija. Oranžiniams.

Štai ten mes su meru ir pasikalbėsim. Man kilo įtarimas, kad mieste įsikūrė pogrindis. Oranžinės žiurkės suįžūlėjo. Nusprendė paimti ginklus į letenas. Iš pradžių naivūs, norėjo mus savo taikiomis demonstracijomis įveikti ir išgąsdinti, su vaikais ir moterimis, kaip žmonės, vadinas. Bet mes jiems kraują nuleidom, mirtinai uždaužėm keletą oranžinių, saugojusių mitingą. O vaikus ir moteris truputį aplamdėm. Tegu žino, kad mes čia nejuokaujam. Akivaizdu, kad jie nusprendė eiti kitu keliu.

ERELIS: Jeigu žiurkę įvarai į kampą, ji pasiunta. Protingi juk padarai. Kaip ir tie oranžiniai. Tartum žiurkės. Kadaise, prieš mūsų revoliuciją, dirbau sanitarinėje tarnyboje, tai prisižiūrėjau tų žiurkių. Mes jas dusinome, nuodijome, ko tik nedarėme. Esu patyręs!

KIPŠAS: Nieko, žiurkėms mes surasime ir žiurkiautojų, net ir žiurkgaudis dūdininkas atsiras. Žodžiu, aš uoste užuodžiu, kad meras bet kuriuo atveju turi būti susijęs su tuo pogrindžiu. Jie turėtų veikti išvien. Be palaikymo jie niekaip. O meras jiems vienintelė pagalba. Jeigu yra pogrindis, o aš įsitikinęs, kad jau yra, tai meras kartu su jais.

Ir jie jau kažką rezga. Kaip tik tai mes iš paties mero ir sužinosime!

Mūsų agentai praneša, kad Respublikos armija juda mūsų Miesto link ir jau yra netoliese. Bus šturmas, bus mūšis. Ir aš, kaip Imperijos paskirtas jūsų kuratorius, noriu, kad čia, mano panosėj, būtų švaru ir be jokių siurprizų. Bet koks oranžinių pasipriešinimas, bet koks jų bruzdėjimas Mieste turi būti numalšintas, kol neatėjo Respublikos armija. Ir jeigu aš nesužiūrėsiu, patys jūs nė nekrustelsit. Jūs nors ir mėlynieji, kaip mes, imperininkai, bet kažkokie brokuoti mėlynieji, ilgai gyvenę šalia oranžinių jūs praskydot. Poruojatės čia vienas su kitu, veisiat metisus, svaiginatės kaip vynu šita oranžinių laisvės dvasia. Štai kiek tarp jūsų eretikų, visi Inkvizicijos rūsiai Morso gatvėje užkimšti…

ERELIS (įsižeidęs): Na gerai, ko jūs karščiuojatės, gan apmaudu šitai girdėti. Mes juk stengiamės! Jūs įsakykit, o mes viską padarysim kaip reikiant!

KIPŠAS (maloningai): Na, gerai… Žodžiu, veikite! Na ir dar kai kas!

ERELIS: Klausau.

KIPŠAS: Prieš eidamas suimti mero, paskirk sekti prie Rotušės, kur merija. Pasek, kas ten įeina, kas išeina ir kur eina. Ir tuos, kas sukels įtarimą, taip pat prigriebkit. Vis dėlto tu tarnavai sanitarinėje tarnyboje, turėtum susidoroti. Surask reikiamą žmogų. Nuo to daug kas priklauso. Ar viskas aišku? Vykdyk!

ERELIS: Tikrai taip! Keliauju!

Išeina į skirtingas puses.
Trečios scenos pabaiga

 

Ketvirta scena

Vėlus vakaras, prieblanda.
Gatvė prie pagrindinės barikados. Į kairę nuo scenos – miesto vartai, į dešinę – pagrindinė separatistų barikada su šaudymo angomis, pastatyta iš smėlio maišų. Galiniame plane – Rotušės, kurioje įsikūrusi Merija, siluetas. Retų fakelų ir žibintų šviesa apšviečia siauras gatves.
Fišeris išeina iš Rotušės, apsižvalgo. Jis įsitempęs, bet susikaupęs. Jis turi raštelį su slaptu pranešimu nuo mero Bazilevso, kurį turi pristatyti Respublikos kariuomenės vadovybei. Jame kariuomenės ir Taraso suburtų miesto partizanų bendrų veiksmų planas.
Kitoje gatvės pusėje, namų šešėlyje, po gatvės žibintu ant suolelio sėdi Jaunuolis Aistringasis ir laiko išskleistą laikraštį, dėdamasis, kad skaito. Laikraštis apverstas aukštyn kojomis, jame iškirpta didelė skylė, pro kurią Jaunuolis Aistringasis seka kiekvieną Fišerio žingsnį. Fišeris žvalgosi į šalis, pastebi sėdintį Jaunuolį ir įtariai jį apžiūri. Jaunuolis Aistringasis atsistoja ir seka Fišerį. Fišeris netikėtai stabteli netoli pagrindinės barikados ir atsigręžia. Jaunuolis Aistringasis įsibėgėjęs atsitrenkia į jį

JAUNUOLIS AISTRINGASIS (garsiai): Oi!

FIŠERIS (nepatenkintas): Ko pageidausite, jaunuoli?

JAUNUOLIS AISTRINGASIS (atsitokėjęs): Stok! Čia nepraeisi, Fišeri! Daugiau tu ne pasiuntinys, tu – išdavikas! Priešų pakalikas! Ir… (su patosu) ir mano belaisvis!

Fišeris atsitraukia per žingsnį atgal, žvalgydamasis galimų atsitraukimo kelių. Jo veide įtampa, bet jis nepraranda savitvardos

FIŠERIS (šaltai): Jūs girtas, vaikine? Jūs mane su kažkuo painiojate. Mes nepažįstami! Eikit savo keliais!

JAUNUOLIS AISTRINGASIS (įsidrąsinęs, akiplėšiškai): Na jau ne, Fišeri! Tu man dantų neužkalbinėk! Aš žinau, kas tu! Liaudies Gubernatoriaus vardu tu suimtas!

(Išsitraukia ilgą stiletą, beveik špagą ir nukreipia į Fišerį)

Pasiduok!

Fišeris išsitraukia tokį pat ilgą stiletą ir atremia Jaunuolio Aistringojo smūgį. Jie fechtuojasi. Fišeris išmuša durklą iš priešininko rankų ir mikliu judesiu pakerta koją. Jaunuolis Aistringasis krenta. Fišeris rengiasi bėgti. Bet Jaunuolis Aistringasis klaikiai surinka

JAUNUOLIS AISTRINGASIS: Brolyčiai! Ištikimi mėlynieji! Gelbėkit! Mūsiškius žudo! Liaudies Gubernatoriaus vardu visi čionai!!!

Iš už pagrindinės barikados iššoka Pirmasis žmogus iš liaudies su beisbolo lazda ir Moteris Poetas ir Pilietis su Kalašnikovo automatu, kurį laiko už vamzdžio kaip kuoką. Fišeris nevalingai atsitraukia. Iš už nugaros kelią jam užtveria Antrasis žmogus iš liaudies atstatęs ietį.
Iš tamsių pakampių išnyra daugiau separatistų su įvairiais darbo įrankiais rankose. Apsupa Fišerį

JAUNUOLIS AISTRINGASIS (pakilęs ir prieidamas arčiau): Tu, Fišeri, per daug žinai. Tu mums reikalingas. Priešintis beprasmiška! Bet jeigu tu nedelsdamas man pasakysi, kur ir pas ką tu ėjai ir ką turėjai perduoti, galbūt aš tavęs pasigailėsiu!

Matai, tu pralaimėjai! Mūsų daug, mes asmenija, mes žmogai!!!

Fišeris laiko atkišęs durklą ir mosuoja juo į vieną ir kitą pusę išlaikydamas kovinę stovėseną

FIŠERIS (ryžtingai sau): Na štai, šis metas atėjo. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau galiu žūti. Bet kad šitaip, nuo minios rankų, girtų galvijų, dėl niekingo, pusgalvio jaunuolio… likimo ironija. Taip kvailai įkliūti… Paikas atsitiktinumas… Na ką gi, atliksiu savo pareigą iki galo. (Išsitraukia raštelį su pranešimu ir jį suvalgo)

Vienas separatistų puola Fišerį, bet šis vikriai atmuša smūgį. Prasideda trumpas susirėmimas

JAUNUOLIS AISTRINGASIS (šaukia netekęs nevilties): Prakeikimas! Jis suvalgė slaptą pranešimą! Po velnių! Erelis mane užmuš!!! Ką daryti?

MOTERIS POETAS IR PILIETIS (isteriškai žviegia): Užmuškite jį!!! Perrėžkite jam pilvą! Išpjaukite tą pranešimą iš jo! Jis viską mums atskleis!!!

Minia apsupa Fišerį ir ima sukti aplink jį ratelį siautulingai šokdami, imituodami mušimą. Žmogus su lazda ir Žmogus su ietimi išeina į priekį, artinasi prie Fišerio. Fišeris atsimušinėja, sužeidžia vieną separatistą, bet jau matyti, kad jėgos jį palieka ir sėkmė ne jo pusėje

ŽMOGUS SU LAZDA (grubiai, keldamas lazdą): Na ką, herojau, pažiūrėkim, kiek dar tu atsilaikysi!

Fišeris žengia keletą žingsnių atgal, smūgiu partrenkdamas priešininką, bet Žmogus su ietimi jau priartėjo

MOTERIS POETAS IR PILIETIS (isteriškai, iš minios): Skersk jį! Tai priešas! Jis buvo su jais, su tais oranžiniais šunpalaikiais, kurie naikina mūsų miestą!

FIŠERIS (sužalotas išmeta durklą): Mirtie, kur tavo geluonis!

Minia užriaumoja. Moteris Poetas ir Pilietis plėšia nuo savęs drabužius ir demonstratyviai pakelia rankas į dangų, tarsi visus kviesdama susidoroti. Šokio ratas kaip kilpa veržiasi, Fišeris krenta ir išnyksta po pašėlusios minios kojomis

MOTERIS POETAS IR PILIETIS (rėkia kaip apsėsta): Užmuškite jį! Atkeršykite už nekaltus mūsų vaikus! Tegu aušra nusidažo krauju!

JAUNUOLIS AISTRINGASIS (stovi atskirai nuo Fišerį linčiuojančios minios ir beviltiškai kalba pats sau): Aš juk visiškai to nenorėjau. Aš tik ketinau jį pasekti, na, arba, jei pasiseks, suimti jį ir nuvesti Ereliui ir Kipšui tardyti… Ką aš padariau? (Žvelgia į mirusį kūną ir griebiasi už galvos) Na ką gi, dabar jau nieko nepakeisi.

(Įsako miniai)

Gana! Pakaks! Nuneškite lavoną už miesto ir meskite jį į upę!

Minia prapliumpa džiaugsmu, Moteris Poetas ir Pilietis krenta ant žemės, raudodama ekstazėje, Jaunuolis atsisuka, trumpai dėbteldamas į mirusį Fišerį. Scena užtemsta.
Pro minią ir Fišerio kūną lydimas prožektoriaus šviesos žygiuoja sargybinių būrys, vadovaujamas Erelio, ir įžengia į Rotušę. Rožių Miesto vėliava (balta su didele oranžine rože vidury) krenta nuo Rotušės bokšto. Į jos vietą lėtai kyla separatistų vėliava (mėlyna su dviem juodomis rožėmis, sukryžiuotomis per visą audinį ir tarsi sudarančiomis Andriejaus kryžių).
Ketvirtos scenos pabaiga

 

Penkta scena

Disciplinos sanatorija „Izoliacija“. Iš esmės kalėjimas. Vienoje kameroje sėdi dviese. Vienas jų – Bazilevsas. Jo marškiniai suplėšyti. Akivaizdu, kad suimdami jį sumušė. Antrasis pagyvenęs, tačiau jaunatviškas vyriškis. Kukliai apsirengęs. Suimtas už humanizmą ir Tėvynės meilę profesorius Ingvaras Goras

BAZILEVSAS (karčiai šypsosi): Štai taip ir sėdime. Už grotų, sanatorijoje. Argi tokią pabaigą aš įsivaizdavau? Aš, Bazilevsas, Rožių Miesto meras, liaudies išrinktas aukščiausiasis vadovas, ir garsus profesorius Ingvaras Goras, žinomas tiek Vakaruose, tiek Rytuose, šviesus protas ir mūsų miesto pasididžiavimas!

Ką mes čia veikiame?

PROFESORIUS INGVARAS GORAS (ramiai): Aš mintyse rašau eilėraščius ir juos deklamuoju vietinėms žiurkėms. Žiurkės labai protingi gyvūnai. Kol Jūsų nebuvo, jos dažnokai lankydavo mane, išlįsdamos va iš to plyšio. Taip kadaise darė šventasis Pranciškus Asyžietis. Tiktai jis pamokslavo paukščiams, o aš eilėraščiais linksminu žiurkes. Ir aš, deja, ne šventasis. Argi ne nuostabu?

BAZILEVSAS (nesuprasdamas): Jūs, profesoriau, juokaujate?

PROFESORIUS INGVARAS GORAS: Anaiptol. Poezija leidžia man neišprotėti šitam pragare.

BAZILEVSAS: Už ką jus suėmė ir uždarė čia, profesoriau? Kuo Jūs neįtikote šitam režimui?

PROFESORIUS INGVARAS GORAS: Už humanizmą ir Tėvynės meilę.

BAZILEVSAS: Jūs, profesoriau, sakote: humanizmas, tėvynė. Koks humanizmas? Ir kokia tėvynė? Aš sąžiningai tarnavau savo tėvynei, bet tėvynė mane paliko. Kaip ir Jus. Niekas jau mums nepadės.

PROFESORIUS INGVARAS GORAS: Humanizmas – tai paprasta. Jeigu žmogui trūksta maisto – tu turi pasidalyti duona. Jeigu žmogui trūksta drabužių – tu turi jam jų gauti. Jeigu jis puolė į neviltį – tu turi jam tą viltį suteikti. Jeigu trūksta prasmių – tu turi grąžinti prasmę.

Humanizmas čia (prideda ranką prie krūtinės). Kiekviename atodūsyje. Kiekviename tyliame žodyje. Jis nemiršta, jeigu saugai jį savyje. Taip ir Tėvynės meilė. Jie gali mus čia uždaryti, bet neatims mūsų vidinės laisvės ir nepalauš mūsų dvasios.

BAZILEVSAS (žvelgia į jį su apmaudu): Jūs tuo tikite? Kam jiems mūsų dvasia? Čia žmonės palūžta, sugriūva… Arba juos palaužia (liečia žaizdas ant kūno). Trūnėsiai ir užmarštis. Tai viskas, kas liks iš mūsų.

PROFESORIUS INGVARAS GORAS (su švelnia užuojauta): Aš tikiu, Bazilevsai. Žmogus ne tik kūnas, bet ir dvasios šviesa. Mes čia, nes mylėjome savo žemę, savo idealus. Ar galima ką nors priversti liautis mylėti?

BAZILEVSAS (abejodamas): Mylėti? Ir ką tai mums duos? Juk jie mums neleidžia net šviežio oro įkvėpti. Kokia čia dar meilė, kai net dangaus nematyti.

PROFESORIUS INGVARAS GORAS (svajingai): Negi dangus – tai tiesiog erdvė virš galvos? Jis mumyse, prisiminimuose, mintyse. Mes nesame savo aplinkybių vergai, mes stipresni. Aš myliu savo žemę ir savo žmones, ir šita meilė gyvuos, nesvarbu, kad aš čia.

Aš myliu savo Tėvynę nesitikėdamas dėkingumo, tiesiog todėl, kad mano Tėvynė yra dalis manęs, o aš – dalis jos…

Aš prisimenu akimirką, kai po pirmųjų kankinimų mane sugrąžino į šitą rūsį ir nutraukė maišą nuo galvos, aš buvau kruvinas, bet aš šypsojausi…

Dvi mintys man suteikė jėgų: viena vertus, aš daugiau nebijau mirties, kita vertus – aš turiu gyventi todėl, kad turiu Meilę. Aš myliu savo šeimą, artimuosius, vaikus, draugus, savo Tėvynę. Bet svarbiausia yra tai, kad jie myli mane. Ir tuomet aš esu atsakingas už tą meilę man. Aš – meilės skolininkas. O meilės skolą galima atidavinėti visą gyvenimą, bet iki galo jos negrąžinsi. Meilė visada sugrįžta. Todėl aš privalau vėl ir vėl atidavinėti tą meilės skolą, todėl aš turiu gyventi!

BAZILEVSAS (su siaubu): Kankinimai?! Jie čia ne šiaip sau muša, bet dar ir kankina?!!

PROFESORIUS INGVARAS GORAS (tarsi stengdamasis prisiminti): Kankinimai įvairūs… Tai mušimas lazdomis – po jo faktiškai vėl mokiausi vaikščioti, nes visas kūnas buvo mėlynas. „Perdarymas iš oranžinio į mėlyną“, – toks kalambūras, čia jie taip juokauja. Tai tęsiasi, kol netenkate sąmonės. Jie gali griebtis elektros srovės, pakabinimų, prismaugimų, tariamų sušaudymų – čia toks įprastas rinkinys. Nežinia, kiek tai tęsiasi, nes prarandi laiko pojūtį. Baisiausia – kad tu negali šito nutraukti, tu negali šito sustabdyti. Bet tu gali laikytis. Kad ištvertum.

BAZILEVSAS (pauzė, nuleidžia galvą): Jūs kalbate taip, tarsi nieko nebijotumėte. O man baisu. Baisu nežinomybės, baisu skausmo. Kiekviena diena atrodo begalinė, o laisvė – tuščia svajonė.

PROFESORIUS INGVARAS GORAS (ramiai): Laisvė – tai ne vieta ar būsena. Tai – kaip mes gyvename. Ji gyvena mumyse, kol mes jai ištikimi. Netgi čia, šioje kameroje, mes laisvi rinktis: išsaugoti orumą, tikėti, mylėti. Ir visada turėti viltį!

BAZILEVSAS: O jeigu aplinkiniai silpni, ir neturi vilties?

PROFESORIUS INGVARAS GORAS: Vadinasi, dvasiškai stipresnio žmogaus misija – suteikti viltį kitiems.

BAZILEVSAS (netekęs vilties): O kaip?!

PROFESORIUS INGVARAS GORAS: Kaip suteikti viltį? Vienam tu gali pasakyti svarbų žodį, kitam – priminti, kad jį myli ir jo laukia, ir jis privalo išgyventi bet kokiomis sąlygomis, trečiam pakanka, kad su juo pasėdėtum drauge, nes jam trūksta žmogiškos šilumos. Ir tu turi tai išgirsti, turi tai pajusti, tai, kokio tavo palaikymo ar pagalbos reikia. Ten, kur trokšta atgauti viltį!

BAZILEVSAS (atsidusdamas): Nejaugi galima taip paprastai… nepasiduoti?

PROFESORIUS INGVARAS GORAS (šypsosi): Ne paprastai, Bazilevsai. Visai ne paprastai.

Mes gyvename labai sudėtingais laikais, kuriuos galima pavadinti pasirinkimo laikais. Tas pasirinkimas visada tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos, tarp taikos ir karo. Bet tai – vienintelis būdas išlikti žmogumi.

Atsidaro kameros durys

SARGYBINIS: Paciente Bazilevsai, į procedūrinį, ir greičiau judinkis!

BAZILEVSAS (beviltiškai, kreivai šypsodamasis): Na štai ir atėjo mano eilė viską sužinoti apie savo dvasią, dvasios galią ir mano vidinę laisvę. Praeiti savo išbandymą. Likit sveiki, profesoriau!

(Išeina)
Profesorius Ingvaras Goras žvelgia į salę kaip į tuštumą, mąsliai deklamuoja savo eilėraščius. Iš tamsos išnyra žiurkės ir tyliai sutupia prieš profesorių užimdamos vietą tarp jo ir salės, klausosi eilėraščių

PROFESORIUS INGVARAS GORAS:

Aš šitame apnuogintų širdžių kare!
Už žemės krašto lekiančių dausų,
Abipusės meilės skolininkų.
Pripildantis krauju savuoju nepasotinamą Tartaro bedugnę…

Aš bėgu per stepių platybes ir venas savąsias,
Tarsi upėm paleidžiu laivą sidabrinės vilties,
O ryte – laisvus žmones ir paukščius patiklius,
Lekiančius už krašto sudaužytos širdies ir dangaus…

Scena temsta.
Penktos scenos pabaiga

 

Šešta scena

Kamera disciplinos sanatorijoje „Izoliacija“.
Scena silpnai apšviesta, dėmesio centre – grubus stalas su staline lempa, apšviečiančia išsekusios ir nusigandusio Bazilevso veidą. Jis sėdi surištomis už nugaros rankomis, veidu į Kipšą, sėdintį už stalo. Ant Kipšo veido teatro kaukė, išreiškianti gerumą ir atjautą. Kaukė šypsosi.
Priešais Kipšą ant stalo tvarkingai išdėliotos įvairios kaukės ir kankinimo ginklai – spindintys medicinos instrumentai, tartum jo psichologinės ir fizinės valdžios simboliai. Už Bazilevso stovi garsusis „Izoliacijos“ budelis Palkinas Elektrikas, tvirtas, ramiai šaltu veidu, jis su mąsliu dėmesingumu tyrinėja savo auką. Palkinas Elektrikas žiūri į Bazilevsą kaip mėsininkas į skerdeną, kurią rengiasi išdoroti. Jo išvaizda kelia šiurpą: jis su languota prijuoste, nutaškyta tamsiomis išdžiūvusio kraujo dėmėmis, ant galvos – balta medicininė kepuraitė, ant kaklo kažkodėl maskatuojasi stetoskopas

KIPŠAS (meiliai, švelniu balsu): Tu pavargai, Bazilevsai. Matau iš akių. Nebijok, tau reikia tik suprasti, kad viskas ne taip baisu, kaip tau atrodo. Mes galime rasti bendrą kalbą… Juk tu nori sugrįžti namo?

BAZILEVSAS (tyliai, kimiai): Namo? Tai neįmanoma… Aš žinau, kas jus domina… ir kas manęs laukia… Bet aš niekada neišduosiu savų.

KIPŠAS (apeina aplink stalą, artėdamas ima šnabždėti): Tu tai vadini „išdavyste“? (Su lengva pašaipa) O ne, Bazilevsai. Tai viso labo protingas pasirinkimas. Tu išgelbėsi savo gyvybę. (Rodo į Palkiną Elektriką) Arba tau mielesnis… pokalbis su juo?

PALKINAS ELEKTRIKAS (lėtai paima vieną instrumentą, smalsiai žvilgčioja į jį, paskui į Bazilevsą): Ar jis užsispyrėlis, tas Bazilevsas, kaip manai, Kipše? Galbūt jis nori išmėginti mano kantrybę?

KIPŠAS (užsideda kitą kaukę, su griežta, tačiau neemocinga išraiška): Na kam tau šitai, Bazilevsai? Kam taip kvailai rizikuoti? Mums juk daug nereikia. Tiesiog keleto žodžių… Mums reikia tiktai žodžių. Tiesos žodžių. Juk tu mėgsti Tiesą? Mes žinome, kad mieste yra ginkluotas oranžinių pasipriešinimas. Ir tu jį apginkluoji. Mano vaikinai sučiupo tavo liokajų… pardon, agentą Fišerį. Jis kaip tik sėdi vienoje iš kamerų… pardon, šios nuostabios vietos palatų. Ir jau viską papasakojo. Iš tavęs reikia tik keleto žodelyčių, kad mes galėtume įsitikinti, jog Fišeris sąžiningas su mumis ir mes galime jį taip pat paleisti. Kamgi tas beprasmis užsispyrimas?

Ar tai verta tavo gyvybės? O svarbiausia – laisvės?

BAZILEVSAS (liguistai šyptelėjęs): Paėmėt Fišerį? Ir jis jums viską papasakojo? Tai būtų juokinga ir aš pasijuokčiau, jeigu galėčiau juoktis savo sudaužytomis lūpomis. Todėl tai tiesiog paika. Pažįstu Fišerį, nei jūs jį pagausite, nei palaušite.

KIPŠAS (staigiu judesiu pakeičia kaukę į piktą ir bjauriai šiepiančią aštrius dantis ir staigiai prišoka priartindamas kaukę prie Bazilevso veido, pakeičia toną ir beveik rėkia): Tu teisus! Tavo tarnas nepagautas ir nieko nepasakė! Jį užmušė paprasta įsiutusi šio miesto liaudis, suplėšė į gabalus, sutrypė į asfaltą! Jis nieko nepasakė, ir netgi prieš mirtį surijo tavo pranešimą! Bet gerieji miestelėnai perrėžė jo pilvą! Jie ieškojo, bet taip, žinoma, nieko nerado kruvinoje jo palaikų pliurėje.

Bet Palkinas ne veltui vadinamas Palkinu. Jis dirba Elektriku ir savo darbą išmano! Tu prabilsi! Pažiūrėk į šituos įmantrius Tiesos instrumentus ant mano stalo! Kaip jie žvilga lempos šviesoje. Jie abejingi tavo jausmams, tavo idealams! Jie šalti tavo kančioms ir moraliniam pasirinkimui! Jie padovanos tau tik skausmą! Gryniausią ir su niekuo nepalyginamą skausmą! Palyginus su šituo skausmu visi idealai ir principai pasirodys menki ir niekingi. Ir tu mums viską pasakysi! Bet prieš tai mes paversim tave skausmu pulsuojančios mėsos gabalu! Tu tai renkiesi? Ar vis dėlto kalbėsi? Tavo žodžiai – štai laisvės kaina, gyvybės ir visa ko! Na?!

BAZILEVSAS (nuleidžia galvą, palūžta): Aš… (dreba, bijodamas pažvelgti į Palkiną Elektriką) gerai… Aš pasakysiu… Bet duokit man šansą išeiti į laisvę gyvam ir nesuluošintam…

KIPŠAS (vėl šypsodamasis geraširde naujos kaukės išraiška): Štai ir šaunuolis, Bazilevsai! Tu pasirinkai teisingai. Mes laikysimės savo sandėrio dalies – gyvybė ir laisvė mainais į tiesą ir pagalbą mums. Juk kartais (pasilenkia ir šnabžda į ausį) reikia tik pasakyti tiesą, ir visi baisumai išnyks. Taigi man reikalingi: duomenys apie pogrindinę pasipriešinimo grupę ir apie tai, kur ėjo Fišeris ir kas buvo jo pranešime. Nors, kur jis ėjo, man ir taip aišku. Respublikos kariuomenė priartėjo prie Rožių Miesto. Kurgi dar jis galėjo eiti pro miesto vartus?

BAZILEVSAS (su kankinamu atodūsiu): Gerai!

PALKINAS ELEKTRIKAS (su pasitenkinimu atideda instrumentą): Matai, Bazilevsai, viskas paprasta. Tiesa – tai paprasta. Nors gaila. Aš jau nusiteikiau padirbėti.

KIPŠAS: Ak, tėvynė, laisvė, gyvybė, garbė, dvasios galia… Kaip visos tos vertybės įgyja kitą prasmę, kai nušvieti jas iš kitos pusės. Kad ir šita lempa.

Užtemsta.
Šeštos scenos pabaiga.
Antro veiksmo pabaiga

 

Trečias veiksmas
Pirma scena

Rožių Miesto panorama. Gatvė. Žibinto stulpas.
Sargybiniai veda Ritą. Jos drabužiai suplėšyti. Rankos surištos už nugaros. Priešpriešiais ateina Kipšas ir Erelis. Kipšo kaukė su linksma, net juokdariška išraiška

KIPŠAS (nustebęs): Čia tai bent! Įkliuvo paukštytė! Ritė Ritus, paties Taraso, pasipriešinimo herojaus, draugė! Oranžinių pogrindžio ryšininkė, nesitaikstančioji Respublikos šalininkė! Surengė vilkų gaudynes, o pakliuvo paukštytė! Ar vis dėlto lūšis. Oi, koks nedraugiškas mūsų žvilgsnis! Matau, kad mūsų lūšis truputį aplamdyta?

SARGYBINIS (piktai): Suėmėme Jūsų nurodytoje vietoje. Aršiai priešinosi!.. Draskėsi, kandžiojosi…

KIPŠAS (kvatojasi): Taip, suprantu, tai stresas mūsų šauniesiems sargybiniams. Ko gi jūs, mieloji panele, tokia nesuvaldoma?

RITA (niekinamai): Eik velniop!

ERELIS (pašaipiai): Štai ir viskas, Rita. Galas jūsų didžiajam reikalui. Pasipriešinimas sutriuškintas, ir tu tai žinai. Mes visus jus patikimai apsupome. Kaip laukinius žvėris. O gal, tiksliau būtų sakyti, kaip pasiutusius šunis? Verčiau pradėk kalbėti. Kur likusieji? Kur jie galėtų slėptis? Kur tavo draugelis Tarasas, jūsų vadeiva? O kur jo bendrininkas Sanča? Matai, mes beveik visus žinome! Finita la commedia, kaip sakoma!

Leiskite prisistatyti, mergaite, mano vardas Erelis! Jūsų tolesnis likimas mano rankose… Ir štai šio gerojo pono. (Linkteli Kipšo pusėn)

RITA (kalba aukštai iškėlusi galvą, ramiai): Aš neišduosiu saviškių, Ereli. Šitie grasinimai – tik apgailėtinas bandymas nuslėpti savo baimę. Jūs bijote mūsų netgi tada, kai mums surištos rankos!

ERELIS: Oi, kiek patoso! Ir kurgi jus tokius oranžinius gamina? Tu man prabilsi, bjaurybe!

KIPŠAS (su pašaipa, prieidamas arčiau ir smalsiai apžiūrinėdamas Ritą): Ji labai stipri. Galbūt ją galima palaužti. (Atsisuka į Erelį) O gal palikime ją kaip simbolį? Nepalaužtą ir orią Pasipriešinimo dvasią, nukryžiuotą mūsų gatvėse. Kaip pamoką miestiečiams! Tegu jie turi savo šventą auką, savo heroję! Savo Oranžinę Žaną d’Ark! (Kvatojasi)

ERELIS (su augančiu įniršiu): Kalbėk, kale! Ir galbūt mes paliksime tave gyvą. Ar tu bent supranti, į ką įsivėlei? Jie, tavo sėbrai, tiesiog paliko tave! Daugiau nieko nėra! Niekas tavęs nepalaikys, neateis į pagalbą, niekas neišgelbės! Su jūsų organizacija baigta! Pasipriešinimo nebėra! Tiktai apgailėtini nepribaigti likučiai išsislapstė pakampėse. Mes bet kuriuo atveju juos surasime, su tavo pagalba ar be jos! Jūs tiesiog dulkės ant mūsų kelio į pergalę. Dabar niekas mūsų nesulaikys! Tik jau ne jūs tai tikrai!

RITA (su panieka, įdėmiai žiūrėdama Ereliui į akis): Tu klysti. Mes – liepsna! Netgi mirties akivaizdoje mūsų viltis ir tikėjimas liepsnoja ryškiau už jūsų neapykantą. Jūsų pergalė – tai tik akimirka. Kol mes gyvuojame, kol mes priešinamės, mūsų kova dar nebaigta!

ERELIS (įniršęs): Sakai, liepsna? Bus tau liepsna! (Atsisuka į Kipšą) Jūs teisus, pone! Pakaks su ja terliotis! Tegu bus pamoka visiems kitiems. (Sargybiniams) Paimkite ją! (Išplėšia oranžinio pasipriešinimo vėliavą iš sargybinio, laikančio ją kaip įkaltį iš „nusikaltimo vietos“) Še tau, heroje, simbolis ir papuošalas!

(Užriša vėliavą Ritai ant kaklo kaip kilpą, o galus apvynioja aplink kūną)
Sargybiniai stumteli Ritą prie žibinto stulpo ir pririša ją oranžinių vėliavomis, paimtomis kaip trofėjai iš pasipriešinimo būstinės. Iš visų pusių į būsimos žmogžudystės vietą renkasi liaudis. Čia visi: Pirmas ir Antras Žmogus iš liaudies, Moteris Poetas ir Pilietis, Jaunuolis Aistringasis, Liaudies Gubernatorius su savo svita, Sargybiniai, Miestiečiai. Renkasi didžiulė minia

RITA (trūkčiojančiu iš susijaudinimo balsu kreipiasi į minią): Klausykit! Tikrasis jūsų priešas – tai baimė ir žiaurumas! Šiandien jie nužudys mane, bet mano vietą užims kiti kovotojai, aš tikiu, kad jūs taip pat prabusite ir sukilsite!

KIPŠAS (tyčiodamasis pertraukia): Tiktai tu šito nepamatysi.

ERELIS (iš lėto, šaltai): O ką gi pasakys pati miesto liaudis? A? Miestiečiai!

MINIA: Sudeginti raganą!

Užmėtyti akmenimis!

Neškite šakas, paduokit fakelus!

Ugnies! Ugnies!

Iš minios į Ritą lekia akmenys, supuvusios daržovės, purvo gabalai. Sargybiniai neša šakų glėbius, jų rankose dega fakelai. Jie apkrauna šakomis žibinto stulpą ir prie jo pririštą Ritą. Šakų krūva uždengia Ritą beveik iki pusės. Visa tai panašu į autodafė

KIPŠAS (piktdžiugiškai): O liaudis savo žodį tarė, atsakydama į tavo provokacijas. Juk sakei, kad tu liepsna? Mes neprieštaraujame! Būsi liepsna!

Tuo metu Moteris Poetas ir Pilietis atneša šakų ryšelį ir rūpestingai padeda prie Ritos kojų

KIPŠAS (rodydamas į Moterį Poetą ir Pilietį): O štai ir mūsų „šventasis paprastumas“. O sancta simplicitas! (Tyčiodamasis pakelia ranką į dangų, turėdamas omeny paskutinius Jano Huso žodžius, kuriuos jis pasakė ant inkvizicijos laužo) Na, sargybiniai, uždekite!

Sargybiniai prineša fakelus. Ugnis įsiplieskia ir ima augti

RITA (tyliai, bet tvirtai, sau): Ne… jie šito nepamirš. Šešėly visada yra šviesa. Tarasai!

Žibinto šviesa ryškiai apšviečia Ritos veidą, ji užsimerkia ir oriai miršta, liepsna praryja jos kūną ir visiškai paslepia nuo žiūrovų.
Pirmos scenos pabaiga

 

Antra scena

Veiksmo vieta: Respublikos karių stovykla. Naktis. Laužai apšviečia vadų veidus, kurie susirinko didelėje palapinėje pasitarti. Ginklai suremti, sustatyti piramide. Vadai rūsčiai tyli.
Bazilevsas stovi prieš juos, kalba. Jo balsas ramus, bet tvirtas

BAZILEVSAS: Ponai, jūs žinote, koks svarbus šis miestas. Rožių Miestas – nėra vien taškas žemėlapyje. Mes kaunamės už žmonių širdis, už jų pasitikėjimą. Jeigu mes pradėsime šturmą, Miestas jiems taps ne išlaisvinimo, o griovimo ir skausmo simboliu.

PIRMAS VADAS (šiurkščiai, akivaizdžiai susierzinęs): Tu nori pasakyti, kad mes turime pasitraukti? Atiduoti miestą be kovos, nors pergalė beveik mūsų rankose?

BAZILEVSAS (neprarasdamas savitvardos): Ne, aš nesiūlau atsitraukti. Aš siūlau alternatyvą. Mes galime pasitelkti derybas, kad išvengtume skerdynių. Šturmas, ponai, sunaikins ne tik priešus, bet ir tūkstančius nekaltųjų. Miestiečiai jums šito neatleis.

ANTRAS VADAS (abejodamas, su nepasitikėjimu): Derybos? Su separatistais? Ar tu pamiršai, kiek kraujo per juos pralieta?

BAZILEVSAS (žvilgsnis tampa griežtesnis): Aš nepamiršau. Bet ir jūs nepamirškite: kraujas ant mūsų rankų bus kraujas, kad ir kuri pusė jį pralietų. Mes galime kovoti kitaip – protu, diplomatija, o ne tik ginklu.

Vėl stoja tyla. Keletas vadų susižvalgo. Kai kurie nuleidžia akis, kiti sugniaužia kumščius

TREČIAS VADAS (pašaipiai, bet su smalsumo gaidele): Ir ką tu siūlai? Sėsti prie vieno stalo su tais, kurie išdavė mūsų šalį, su tais, kurie mūsų nekenčia ir nelaiko žmonėmis? Su priešais?!

BAZILEVSAS (žengia žingsnį pirmyn, balsas tvirtėja): Jeigu tai suteiks galimybę išsaugoti mūsų žmonių ir Rožių Miesto piliečių gyvybes – tuomet taip. Tai ne silpnumas, tai mūsų jėga. Mes galime spręsti ne tik ginklo jėga, bet ir išmintimi.

Tyla. Atmosfera įtempta, bet kažkas ima keistis vadų veiduose. Jie abejoja

BAZILEVSAS (primygtinai): Bet kuriuo atveju šis sprendimas priimtas pačiu aukščiausiu lygiu, jis suderintas Baltajame Mieste su vyriausybe, manykite, kad tai įsakymas…

PIRMAS VADAS: O jeigu derybos – tik spąstai?

BAZILEVSAS (su šaltu užtikrintumu): Tuomet mes būsime tam pasirengę ir tuomet kalbėsimės ginklų kalba. Bet pirmiausia mes turime bent jau pamėginti viską išspręsti taikiai.

Pauzė. Matyti, kaip vadų veiduose kaunasi abejonės ir savigarbos jausmas.
Vadai tariasi, akivaizdu, kad sprendimas atšaukti šturmą bus priimtas ne iš karto, jiems nelengva susitaikyti

BAZILEVSAS (išeina iš palapinės ir susimąstęs kalbasi pats su savimi salės pusėn): Na štai, aš tapau išdaviku, Judu. Aš išsiderėjau savo gyvybę ir laisvę išdavęs bendrą reikalą, man brangių žmonių, patriotų gyvybes… Kipšas įsakė atkalbėti kariškius nuo jų ketinimų nedelsiant šturmuoti, tempti laiką, išlošti laiko tam, kad Imperijos smogikų pajėgos ateitų į Miestą anksčiau ir įtvirtintų separatistų pozicijas. Tuomet Oranžinė Respublika ilgam praras Rožių Miestą… karinė ir politinė persvara bus mėlynųjų pusėje. Aš išduodu saviškius, savo idealus…

Bet aš nenoriu būti sudraskytas per kankinimus, virsti kraujuojančiu mėsos gabalu. Tie riksmai už „Izoliacijos“ sienų… Tie pabaisos, Kipšas ir jo parankiniai. Juk tai ne žmonės… Žvėrys… Aš taip noriu gyventi! Man viskas prieš akis, visko dar gali būti. Bet sąžinė mane graužia… O ką sąžinė? Sąžinę galima užgniaužti. Kas iš tos sąžinės, jeigu tu miręs? Tikram politikui nereikia sąžinės. Tiktai šaltas protas ir savitvarda. Gyvas politikas geriau už mirusį herojų. Gyvas aš galiu būti naudingas savo tėvynei, savo tautai…

Atleisk man, Tarasai, Sanča! Atleiskit visi patriotai ir miesto gyventojai! Atleisk man, ištikimasis Fišeri… Aš buvau priverstas taip pasielgti. Bus dar patriotų, bus dar miestų… O gyvenimas tik vienas. Ir jis man reikalingas naujai kovai. Aš vykstu į sostinę, į Baltąjį Miestą, kad imčiau vadovauti Gynybos ministerijai. Aš reikalingas ten! Aš dar būsiu naudingas savo šaliai. Gyvas! (Išeina)

Antros scenos pabaiga

 

Trečia scena

Požeminė pasipriešinimo slėptuvė. Blausi lempų šviesa. Išorės triukšmas prislopintas, bet girdėti tolimi gatvės garsai. Tarasas sėdi ant apverstos medinės dėžės, rankomis susiėmęs už galvos. Jo žvilgsnis rūškanas ir kupinas skausmo. Įeina Aleksas ir Sanča. Tylėdami žiūri į Tarasą

TARASAS (pakelia galvą ir žvelgia virš salės): Pasaulis aplink mus

tai sūkuriu sukasi,
tai žvaigždėmis krenta,
tai tyli kaip ledas…

Aš tarsi vandens plynė
ryto migloje,
negandos ir netektys
tiktai palieka randus,
jie – tai ratilai vandens veidrody,
šautinės žaizdos…

Už skausmo tik tyla… (Vėl nuleidžia galvą ir rankas)

ALEKSAS (atsargiai, tarsi žengdamas per stiklo šukes, prieina prie Taraso): Tarasai… Mes girdėjom… Mes žinom… Priimk mūsų užuojautą. Tai skaudi žinia. Rita…

TARASAS (pakelia akis, jo žvilgsnyje ir balse skausmas ir įtūžis): Užuojautą? Šito maža, Aleksai. Rita negyva. Jie ją nužudė! Ne šiaip nužudė, bet ciniškai išniekino! Jie ne žmonės… Liaudies Gubernatorius, tas bukas padaras – jis kaltas, jo rankos kruvinos iki alkūnių. Ant jų ir Ritos kraujas! Aš jį surasiu ir užmušiu. Užmušiu! Netgi savo gyvybės kaina! Atkeršysiu!

SANČA (žengęs žingsnį pirmyn, tvirtai, bet užjaučiamai): Visi mes gedime, broli. Bet tavo mirtis nieko nepakeis. Jie laukia tokių kaip tu, pasirengusių juos beprasmiškai pulti. Jie žino, kad išprovokuos mus šia demonstratyvia žmogžudyste neapgalvotiems žingsniams. Tai spąstai, Tarasai. Tu nepasieksi tikslo. Veltui žūsi. O svarbiausia – sukelsi pavojų mūsų reikalui. Mes galime atkeršyti už Ritą, už visas aukas tiktai tuomet, kai padėsime mūsų armijai išvaduoti miestą. Mūsų bendru smūgiu. Sunaikinsim iškart. Ir tuomet priversime atsakyti visus kaltuosius!

TARASAS (staiga atsistoja, jo balsas virpa iš skausmo ir pykčio): Tu sakai, kad beprasmiška? Keršyti už jos kraują, už jos kančias? Jeigu niekas iš jūsų nenori veikti, aš eisiu vienas. Nusispjaut, bus ten spąstai ar ne.

ALEKSAS (sunkiai atsidusdamas, stengdamasis nepasiduoti emocijoms): Mes rengiamės pulti pagrindinę barikadą, žinai gi. Mums reikia atblokuoti vartus, padėti puolančiai Respublikos armijai. Ir tuomet Rožių Miestas bus išvaduotas. Kiekvienas žingsnis svarbus, kiekvienas karys reikalingas, ir tu, būrio vade. Tau išėjus, liksime be lyderio, o tavo veiksmas sukels triukšmą ir atkreips nereikalingą priešų dėmesį. Ir galiausiai tavo kerštas gali sugriauti viską, ką mes kūrėme. Šitas karas ne tik tavo. Visi mylėjome Ritą. Mums visiems be galo skaudu jos netekti… Tačiau bendras reikalas…

TARASAS (aršiai pertraukia Aleksą): Ne tik mano? O ką pasakysi apie jos karą? Ji kovėsi kaip ir mes. Ir dėl ko? Kad ją sutryptų šitie niekšai? Aš negaliu… negaliu tiesiog sėdėti ir laukti. Kitaip negaliu…

SANČA (rimtai, žiūrėdamas tiesiai jam į akis): Ir tu manai, kad jos atminimą pagerbs tavo žūtis? Mes neteksim tavęs, o paskui galbūt žus ir visi kiti. Žlugs mūsų reikalas. Suprantu, kad trokšti tai padaryti dėl Ritos. Bet pagalvok apie tuos, kurie drauge su tavim. Dėl ko mes visi kovojame. Mes per stebuklą nepatekome į Kipšo ir jo budelių nagus ir išvengėme Ritos lemties. Mes likome gyvi, kad užbaigtume tai, kas pradėta. Tu taip pat gyvas, kad tęstum kovą drauge su visais! Ir tu privalai susiimti ir atlikti darbą iki galo!

TARASAS (pratrūksta, beveik šaukia): Gyvas? Dėl ko? Kad vėl prarasčiau, vėl laidočiau? Ne, Sanča. Jūs galite laukti ir šaltakraujiškai kurpti savo planus. Aš negaliu. Liaudies Gubernatorius ir jo pakalikai sumokės man už viską, jie turi mirti. Aš privalau tai padaryti. Privalau!

Aleksas ir Sanča rūsčiai susižvalgo. Įtampa išauga iki kritinės ribos

ALEKSAS (niūriai): Jeigu išeisi dabar, tu išduosi viską, už ką mes kovojame. Savo skausmo tu negalėsi numalšinti vieno Liaudies Gubernatoriaus krauju. Mes atkeršysime tik galutinai įveikę priešą. Tu svarbi mūsų kovos figūra. Tu negali mesti mūsų dėl savo asmeninio keršto. Aš tau šito neleisiu!

TARASAS (žvelgia į jį šaltai, kalba šiurkščiai tardamas kiekvieną žodį): Tu neturi teisės man ką nors drausti, Aleksai.

SANČA (iš lėto, su liūdesiu): Broli… Jeigu tu išeisi dabar, išeisi vienas. Mes kausimės už Rožių Miestą, bet tavo kerštas gali pražudyti ne tik tave. Man gaila…

Stoja tyla. Tarasas paskutinįkart rūsčiai ir skausmingai dėbteli į draugus. Paskui staiga apsisuka ir išeina į tamsą. Aleksas ir Sanča lieka stovėti tylėdami, jų žvilgsniuose – apmaudas ir supratimas, kad skilimas įvyko.
Trečios scenos pabaiga

 

Ketvirta scena

Liaudies Gubernatoriaus būstinė buvusio kazino patalpose. Naktis. Patalpa apšviesta žvakėmis dideliuose bronziniuose kandeliabruose. Prie uždarų įėjimo durų sėdi ginkluoti Sargybiniai baltomis balaklavomis, jų ginklai nukreipti įėjimo pusėn. Fone tyliai skamba Moriso Ravelio „Bolero“.
Staiga tylą nutraukia mūšio garsai: girdėti šūviai, žmonių šauksmai, kažkoks bruzdesys. Įėjimo durys netikėtai atsilapoja. Tarasas, sužeistas, įsiveržia į salę prasibraudamas pro Sargybinius baltomis balaklavomis. Jis kraujuoja, bet jo ryžtas neatslūgsta. Sargybiniai iš pasalų užtrenkia duris ir atstato alebardas užkirsdami atsitraukimo kelią

TARASAS (sunkiai alsuodamas, remdamasis į sieną): Aš atėjau tavęs… niekše… Pasirodyk, žmogžudy!

Įsižiebia ryški kelių prožektorių šviesa, apšviečia Tarasą ir ginkluotus žmones, kurie pamažu apsupa jį. Liaudies Gubernatorius, saugomas alebardomis ginkluotų Sargybinių, stovi centre. Gubernatoriaus žvilgsnis kupinas puikybės, bet sykiu jis stengiasi nuslėpti savo baimę. Tarasas pakelia ginklus: vienoje rankoje pistoletas, kitoje rankoje – siauras ilgas durklas

LIAUDIES GUBERNATORIUS (spigiu balsu): O štai ir jis, atėjo mūsų vienišas herojus! Manai, tau pavyks ko nors pasiekti? Tavo didysis žygis pasmerktas! Kam tiek pastangų vardan beprasmės pabaigos?

TARASAS (išspjaudamas kraują, jo žvilgsnis liepsnoja neapykanta): Beprasmė pabaiga? Kiek kraujo ant tavo rankų? Kiek likimų sugriovei? Aš jau praradau viską! Tu manai, aš turiu ko bijoti?

LIAUDIES GUBERNATORIUS (kiek susierzinęs): Kerštas – tai menka paguoda tiems, kurie liko be nieko. Tavo veiksmai tik sutvirtina mano valdžią. Netgi tavo bendrininkės Ritos mirtis – viso labo eilinis žingsnis link mūsų triumfo. Pasiduok, ir aš leisiu tau mirti greitai ir be kančių. Kitaip nei tavo užsispyrusiai šliundrai, juk atėjai man už ją atkeršyti? Šunpalaiki! Oranžinių mėšle! Pusproti!

TARASAS (įniršęs, pro dantis, keldamas ginklus): Ką gi. Aš jau miręs… Bet tu išeisi kartu su manim. Į pragarą!

Muzika garsėja.
Jis šauna, nukaudamas vieną Sargybinį, tas krenta. Tarasas numeta bevertį pistoletą ir kaunasi durklu kaip sužeistas žvėris. Tai primena šokį. Žingsnis pirmyn. Žingsnis atgal. Muzikos ritmu. Tarasas ir Sargybinis sukasi vienas prieš kitą, tai puldami, tai traukdamiesi. Jis nužudo dar keletą priešininkų, bet jį sunkiai sužeidžia ir jis krenta ant kelių. Gubernatorius prieina mėgaudamasis akimirka

LIAUDIES GUBERNATORIUS (juokdamasis): Kvaily. Tavo kova beprasmė. Niekas neateis tau padėti. Tu vienas. O mūsų daug. Tau galas. Tu buvai geras karys, bet toks nuspėjamas. Sielvartas apakina. Tu atėjai čia numirti – ką gi, tai mirk!

TARASAS (dėdamas pastangas, dusdamas, bet tvirtu balsu): Tu klysti… kiekvienas žingsnis, kiekviena auka… nėra beprasmė, tai dar ne galas. Teisingumo negalima užmušti drauge su žmonėmis. Tu… vis vien pasmerktas. (Pauzė. Tarasas žvelgia aukštyn)

Aš pamėginau… Rita!

Tarasas bejėgiškai nuleidžia galvą remdamasis į durklą. Sargybiniai jį apsupa nukreipdami savo alebardas. Jis liaujasi kvėpavęs, susmunka ant žemės ir miršta.
Liaudies Gubernatorius paniekinamai nusisuka, bet nespėja žengti nė dviejų žingsnių. Į salę įeina Kipšas ir Erelis, tartum šešėliai. Jie vilki apsiaustus su kapišonais. Kipšo veidą slepia eilinė kaukė su japonų demono veidu. Ant Erelio akių juodas raištis su plyšeliais, kaip Zoro. Jie nebyliai apsikeičia gestais ir veikia akimirksniu. Kipšas puola prie Liaudies Gubernatoriaus ir perrėžia jam gerklę. Tas griebiasi už kaklo, su siaubu žvelgdamas į žudiką, ir krinta negyvas. Erelis negailestingai pribaigia likusius Liaudies Gubernatoriaus sargybinius

KIPŠAS (žiūrėdamas į Taraso kūną): Jis už mus atliko visą purviną darbą. Kaip ir tikėjomės. Tik pėstininkas mūsų rankose. Skausmas – geriausias instrumentas, nukreipiantis žmones ten, kur reikia.

ERELIS (linkčioja galva, šluostydamas į rankovę peilį) Dabar pasipriešinimas taps atpirkimo ožiu. Miestiečiai sužinos apie oranžinių nusikaltimus, patikės laukiniu šių pasiutusių šunų žiaurumu. O pasiutusius šunis reikia be pasigailėjimo nušauti! Aš tai gerai žinau.

Reikia išvalyti miestą nuo oranžinių sąmokslininkų. Dabar nė vienam miestiečiui neliks abejonių, kad su oranžinių teroru reikia pabaigti amžiams!

KIPŠAS (linksmai): Tu teisingai mąstai, Ereli, mano brangusis drauge! Štai koks yra nepriekaištingas viešųjų ryšių ėjimas! Vieno idioto rankomis mes pašalinome kitą idiotą! Vienu smūgiu išsprendėme dvi problemas, kurios mums trukdė. Pernelyg karštą pogrindžio vadą ir niekam tikusį vietinių vargetų vadovą. Dargi metėme šešėlį ant viso oranžinių pasipriešinimo ir pateisinome savo nuožmią prieštaraujančiųjų sutramdymo politiką. Niekas neišdrįs pasakyti, kad mieste įvesti griežtą režimą neturėjome pagrindo.

Na ir pagaliau atsilaisvino vieta valdžioje, netrukus miestui pradės vadovauti tinkamesnis kandidatas. Vietoje herojiškai žuvusio Liaudies Gubernatoriaus, kurį išrinko mėlynieji, ateis patikimas Imperijos statytinis. Jau greitai čia ateis smogikai ir užbaigs visą tą spektaklį. Rožių Miestas taps Imperijos dalimi.

ERELIS (ramiai): Metas išeiti. Čia mums daugiau nėra ką veikti.

Jie išnyksta salės tamsoje.
Ketvirtos scenos pabaiga

 

Penkta scena

Pagrindinė barikada prie Rožių Miesto vartų. Įbėga Sanča ir Aleksas. Jie iškamuoti kovos. Alekso ranka subintuota. Bintas kruvinas. Jis sužeistas

ALEKSAS (prislopintu balsu, sukandęs dantis): Sanča, mes praradome pagrindinius vartus… Trauktis buvo vienintelis pasirinkimas.

SANČA (dairydamasis, spausdamasis prie sienos): Respublikos armija neatėjo. Jie nepuolė, kaip buvo sutarta su mumis. Jie pasiliko stovykloje. Mus paliko akis į akį su priešu. Tačiau kodėl? Kodėl mūsų netgi neperspėjo? O gal mus išdavė? Tačiau kas? Fišerį nužudė. Ritą pagrobė tiesiog iš mūsų štabo. Ėjo suimti mūsų, ir per atsitiktinumą ten užklupo vien tik Ritą. Bet juk atėjo mūsų! Žinojo, kur yra mūsų centras. Ir dabar Respublikos armija atšaukė šturmą. Kas galėjo apie viską žinoti ir išduoti mus ir mūsų planus priešui?

ALEKSAS (liūdnai): Bazilevsas…

SANČA (dusliai): Per jį ėjo ryšys su Respublikos armija… Jis žinojo apie mūsų grupę. Apie planus… Kaip jis galėjo? Aš jį seniai pažįstu. Mes buvome draugai. Jis patriotas. Kaip?

ALEKSAS: Matyt, pabendravo su jų budeliais Izoliacijoje arba Inkvizicijoje… Žmogus silpnas. Kankinimai daugelį sulaužė.

Girdėti garsūs šūksniai ir maršo garsai. Sanča ištempia kaklą, atsargiai žvilgčioja iš priedangos

SANČA (grėsmingai): Jie ateina. Žiūrėk. Tai imperininkai. Smogikai nuo terakonų. Miestas užgrobtas. Dabar miestą visiškai valdo priešai ir išdavikai…

Abu stebi, kaip grupė smogikų imperinėmis uniformomis (kai kurie su žaliomis balaklavomis) iškilmingai įeina pro pagrindinius vartus. Jie neša didelę baltą, mėlyną, raudoną Imperijos vėliavą. Tokios pat vėliavos iškilmingai pakyla virš Rožių Miesto vietoj oranžinių ir mėlynų vėliavų.
Miestiečių minia išeina į gatves ir nustėrusi stebi.
Imperijos smogikų kolona sustoja. Iš jos išeina Kipšas, Erelis ir naujasis valdytojas: apvalus kaip rutulys linksmuolis žmogiukas tvarkingu dalykiniu kostiumu, pasirišęs kaklaraištį. Jam ant galvos skrybėlė katiliukas. Jie trise užsiropščia ant pagrindinės barikados ir kreipiasi į liaudį

KIPŠAS: Miesto liaudie! Miestiečiai! Mėlynieji ir į doros kelią stojusieji buvę oranžiniai! Imperija sveikina jus! Imperija myli jus! Imperija atkūrė tvarką ir atnešė taiką! Rožių Miestas pagaliau sugrįžta į gimtąjį uostą, į tėvynės motinos įsčias, tampa Didžiosios Rytų Imperijos dalimi!

ERELIS (pratisai): Miestas daugiau nebekentės chaoso, kurį jame paskleidė Oranžinės Respublikos šalininkai: iškrypėliai, dekadentai ir žmogžudžiai! Imperija čia, kad mus išgelbėtų!

KIPŠAS: Liaudies numylėtas Liaudies Gubernatorius herojiškai žuvo nuo sąmokslininkų teroristų rankų, kruvinojo oranžinio režimo tarnų, šitos Baltojo Miesto chuntos marionečių! Šlovė jam ir amžiną atilsį!

LIAUDIS, MIESTIEČIAI (nuščiuvę susižvalgo): Šlovė! Amžiną atilsį!.. Valio!

KIPŠAS: Bet! (Išlaiko pauzę) Štai mūsų naujasis valdytojas, kuris atves mus į suklestėjimą! Sutikite, jūsų brangus ir mylimas Miesto Vyresnysis ir Liaudies Tarybos Pirmininkas, paprastas ir didis ponas Pūkuotukas!

Į pirmą planą pakyla žmogus brangiu kostiumu – ponas Pūkuotukas, naujasis valdytojas. Jis plačiai šypsosi ir pakelia rankas nuolankumo ženklan. Nusiima savo skrybėlę katiliuką ir spaudžia prie krūtinės

PŪKUOTUKAS (iškilmingai, kiek graudulingu balsu): Draugai mano, miestiečiai! Jūs pergyvenote baisų laiką. Bet dabar, nuo šios minutės, prasideda nauja epocha. Imperija mums žada stabilumą, tvarką ir klestėjimą. Daugiau jokių karų, jokios atskirties! Taika ir gerovė! Laisvė, lygybė ir teisingumas! Valia ir darbas!

Minia reaguoja įvairiai – kai kas ploja, kai kas tyli, stovėdami akmeniniais veidais. Aleksas ir Sanča slepiasi šešėlyje scenos kampe

SANČA (šnabžda): Ar girdi, Aleksai? Jie nori, kad tai priimtume… Kad mes jiems nusilenktume.

ALEKSAS (santūriai): Aš nenusilenksiu. Bet čia aš nieko negaliu padaryti.

SANČA (nustebęs): Ką tu nori pasakyti?

ALEKSAS: Aš nusprendžiau palikti miestą. Noriu atvirai tarnauti Respublikai… Įstosiu į Respublikos armiją. Tapsiu kariu. Tai paprasta ir sąžininga. Jeigu miestas neįstengė apginti manęs ir mes neįstengėme apginti jo iš vidaus, tai aš apginsiu jį iš išorės. Bus karas. Didelis karas.

SANČA (apgailestaudamas): Paliksi mus?

ALEKSAS: Ne visai. Tu pasiliksi. Ir toliau kovosi. Pogrindy, vėl surinksi mūsiškius. O aš padarysiu tai, ką galiu, iš išorės. Kaip mes ir norėjome! Tiktai iš naujo. Ir dabar viskas pavyks!

SANČA (sunkiai atsidūsta): Tai sunku priimti… Bet tu tikriausiai teisus, taip teisinga.

ALEKSAS (ištiesia ranką): Iki pasimatymo, drauge! Mes dar pakariausime!

SANČA (spaudžia ranką): Iki pasimatymo. Mes vis dar gyvi ir kupini ryžto. Mudu turime bendrus tikslus, nors keliai ir išsiskiria. Kova tiktai prasideda!

Aleksas išeina, pranyksta tamsoje. Sanča pasilieka, jo veide ryžtas.
Penktos scenos pabaiga

 

Šešta scena
Epilogas

Į sceną išeina visi aktoriai

TARASAS: Aš pasipriešinimo karys, Ukrainos miesto Donecko gyventojas. Kai 2014 metais Rusijos palaikomi separatistai užgrobė mano miestą, subūriau pasipriešinimo grupę. Tokių grupių buvo daug. Mes kovėmės už savo miestą, už savo šalį, bet pralaimėjome. Aš turėjau išvykti ir dabar esu karys, vis dar kovojantis už savo šalį.

ALEKSAS: Aš priešinausi drauge su Tarasu. Kai mūsų miestą užgrobė separatistai, įstojau į savanorių batalioną. Gyniau Mariupolį. 2024 metais pakliuvau į nelaisvę. Buvau laikomas Ukrainos belaisvių koncentracijos stovykloje Olenivkoje. Dingau be žinios.

SANČA: Kai mes pralaimėjome ir Ukrainos pasipriešinimas Donecke buvo numalšintas, aš likau mieste, kad tęsčiau kovą. Ryšys su manimi nutrūko 2021-aisiais. Mano bičiuliai tikisi, kad aš vis dar gyvas.

FIŠERIS: Aš buvau netoli Donecko įsikūrusio Horlivkos miesto tarybos narys nuo patriotų partijos. 2014 metais mane pagrobė prorusiški separatistai. Ilgai kankino. Pjaustė ir badė. Paskui nužudė, perpjovę pilvą, o mano kūną išmetė į upę. Mano vardas Vladimiras Rybakas.

BAZILEVSAS: Aš sudėtinis skirtingų rangų Donecko valdininkų portretas, kurie prisiekė Ukrainai ir jos žmonėms, tačiau sulaužė priesaiką ir suteikė galimybę prorusiškiems separatistams užgrobti Donecką ir daugelį kitų Donbaso miestų.

Donecko miesto meras Vladimiras Lukjančenka, atidavęs Donecką sudraskyti separatistams, iki šiol gyvas ir gyvena Ukrainoje, kaip ir daugelis sulaužiusių priesaiką valstybės tarnautojų.

RITA: Aš sudėtinis portretas moterų, Ukrainos pasipriešinimo herojų. Garsiausia Ukrainos patriote Donecke tapo Iryna Dovhan, kurią separatistai pririšo prie šviestuvo stulpo, apvyniojo Ukrainos vėliava, sumušė ir išniekino. Daugybė Ukrainos moterų patyrė kankinimų ir patyčių už savo patriotinę poziciją.

PROFESORIUS INGVARAS GORAS: Mano vardas Ihoris Kozlovskis. Buvau žinomas dėl savo proukrainietiškos pozicijos mokslininkas religijotyrininkas, dėstytojas iš Donecko. 2014 metais aš galėjau išvykti, bet likau mieste, kai jį užgrobė separatistai. Likau, nes nebuvo galimybės evakuoti mano neįgalų sūnų. Mane suėmė dėl skundo. Kalino liūdnai pagarsėjusioje koncentracijos stovykloje, kurią įrengė prorusiški separatistai „Izoliacijos“ gamykloje. Kankino. 2017-aisiais mane su kitais belaisviais ukrainiečiais iškeitė, išlaisvino ir nusiuntė į Kyjivą. 2023 metais miriau nuo širdies smūgio, atsiliepė „Izoliacijoje“ praleisti metai…

KIPŠAS: Aš buvęs FSB karininkas Igoris Bezleris. Prorusiško perversmo Kryme ir Donbase dalyvis. Diktatorius ir kruvinas Horlivkos miesto Donbaso srityje budelis. Organizavau žvėrišką tarybos nario Vladimiro Rybako ir jo devyniolikmečio padėjėjo Jurijaus Popravkos žmogžudystę ir dar daugybę kruvinų nusikaltimų. Aš iki šiol gyvas. Gyvenu Rusijoje.

ERELIS: Aš buvęs Donecko milicijos majoras, aktyvus separatistinio maišto dalyvis. Sudurtinis portretas visų teisėsaugininkų, sulaužiusių priesaiką ir stojusių į priešų pusę.

JAUNUOLIS AISTRINGASIS: Aš užsimaniau šlovės ir pripažinimo. Pabuvojau visose politinėse grupuotėse nuo kairiųjų iki dešiniųjų, ieškodamas karjeros galimybių. Išdaviau buvusius savo draugus, išdaviau motiną, kalbančią ukrainietiškai, ir prisijungiau prie prorusiškų separatistų, užimdamas vadinamosios Donecko Liaudies Respublikos informacijos politikos viceministro postą. Eidamas savo pareigas nuveikiau daug, kad būtų sunaikinta Ukraina. Iki šiol esu gyvas ir sveikas, gyvenu Donecke ir tarnauju Kremliui. Mano vardas Artiomas Olchinas. Įsidėmėkite.

MOTERIS POETAS IR PILIETIS: Mano vardas Jevgenija Bilčenko. Esu poetas ir pilietis, pakeitęs savo pilietybę. Aš išdaviau savo idealus, tapdama savo tautos išdavike. Iš pradžių visa širdimi palaikiau 2013-ųjų Ukrainos revoliuciją Maidane. Bet vėliau mano egzistencinė evoliucija atvedė mane į prorusiškų separatistų ir Kremliaus okupantų stovyklą. Gyvenu Rusijoje. Palaikau rusų pasaulį.

LIAUDIES GUBERNATORIUS: Mano vardas – Pavelas Gubariovas. Donecko Liaudies gubernatorius 2014 metais. Rusų fašistas, Rusų nacionalinės vienybės partijos ir „Aleksandro Barkašovo“ judėjimo aktyvistas. Dirbau Seniu Šalčiu vaikų rytmečiuose. Bet gyvenimas privertė vadovauti separatistų maištui Donecke. Paskui kuratoriai iš Kremliaus manęs atsisakė ir aš likau nereikalingas. 2024-aisiais įstojau į okupacinę rusų kariuomenę. Kariavau Ukrainoje. Dabar užsiimu demaskavimais Maskvoje. Kol kas gyvas.

PALKINAS ELEKTRIKAS: Aš kalėjimo prižiūrėtojas ir budelis Denisas Kulikovskis, pravarde Palyčius. Dirbau kalėjime, kurį separatistai įrengė buvusioje „Izoliacijos“ gamykloje Donecke. Kankinau politinius kalinius, pasodintus už simpatijas Ukrainai. Išsiskyriau ypatingu žiaurumu. 2021 metais buvau sulaikytas Kyjive ir nuteistas.

PŪKUOTUKAS: O aš Denisas Pušylinas. Atstovavęs liūdnai pagarsėjusiai finansinei piramidei AB MMM Makejevkoje, Donecko srityje. Pažįstami iš tų laikų mane praminė Pūkuotuku. Kai 2014-aisiais prasidėjo separatistų maištas, buvau pasiskelbusio Donecko liaudies gubernatoriumi Pavelo Gubariovo pavaduotoju. Nuo 2018-ųjų ėmiau vadovauti vadinamosios Donecko Liaudies Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir tapau ginkluotųjų separatistų pajėgų vyriausiuoju vadu. Kremliaus marionetė. Iki šiol užimu šiuos postus.

ŽMONĖS IŠ LIAUDIES: Pitekantropo biustas su užrašu „Obama juodas pavianas“ iš tikrųjų puošė separatistų barikadą Donecke, 2014-ųjų vasarą, priešais užgrobtą Donecko srities administracijos pastatą.

PROFESORIUS INGVARAS GORAS: Mano prototipas profesorius Kozlovskis, išlaisvintas iš „Izoliacijos“ koncentracijos stovyklos, parašė šiuos žodžius: „Pasaulis ne šiaip sau mus pastebėjo, jis mus įsimylėjo. O meilės išduoti nevalia. Kai į žmogų žvelgia jo protėvių akys, jis jaučia, kad nėra atsitiktinis. Atsitiktinius žmones lengva valdyti. Didžioji dalis pergalės jau įvyko. Mes nugalėjome moraliai, vertybėmis, ir egzistenciškai. Lieka tik laimėti ginklu…“

TARASAS: Šios tolimos istorijos veikėjai visiškai tikri, visi šio pasakojimo sutapimai – neatsitiktiniai… Ir Rožių Miestą jūs rasite žemėlapyje, ir Oranžinę šalį, plūstančią krauju, ir jos priešę Imperiją, ir priešus šalies viduje, ir išdavikus, ir herojus. Susimąstykite ir apsidairykite: šis miestas ir ši šalis gali būti jūsų, juk Imperija vis dar šalia, priešas ne tik už jūsų valstybių ir miestų sienų, bet ir viduje.

Ši istorija gali nutikti ir jums.

Pabaiga