Renata Šerelytė. Pakely į groteską

2007 m. Nr. 3

Juozas Marcinkevičius. …Neleisk numirti vasarą… – Vilnius: Vaga, 2006. – 189 p.

Naują Juozo Marcinkevičiaus apsakymų knygą „…neleisk numirti vasarą…“ sudaro dvi dalys: vienoje, kaip teigia anotacija, „autorius gilinasi į tūkstantmečio senumo“, kitoje – į „šių dienų žmonių moralines, etines problemas, ieškodamas ir sąsajų, ir prieštaravimų“. Ir, tiesą pasakius, šituo tiek daug pasakyta, kad recenzentui lyg ir nebėra ką veikti. Juolab, kai apsakymų centre – tokios žinomos asmenybės kaip Sapfo, Pontijus Pilotas, Džordanas Brunas, apaštalas Paulius, kurių gyvenimas ir veikla per šimtmečius susilaukė ne vieno įvertinimo ir komentaro. Taigi autorius, nori nenori, atsiduria jam nepalankioje situacijoje – arba pasakyti tai, ko dar niekas apie garbiuosius asmenis nežino, arba išskleisti žinomus faktus netikėtoje šviesoje. Kitaip tariant, įskelti literatūrinį skandalą.
Abu uždaviniai sudėtingi, nes autorius yra priverstas arba provokuoti, arba laikytis istorinės tiesos, o skaitytojas – lyginti tai, ką apie Pontijų Pilotą parašė J. Marcinkevičius ir ką – tarkim, M. Bulgakovas. Kadangi J. Marcinkevičius, regis, gana rūsčiai laikosi savo credo („literatūra vis dėlto yra ne žodžio, o sakinio menas <…>. O dabar – PALAIDŲ ŽODŽIŲ EROJE – netgi įtikinamai sumeluoti ne visada pavyksta“), istorinei tiesai jis nelinkęs nusižengti ir faktų nefabrikuos, „palaidais žodžiais“ nesisvaidys, taigi antras „Da Vinčio kodas“ Lietuvos skaitytojui negresia. Turime daugmaž teisingą istorinę beletristiką.
Iš tikrųjų pirmos dalies personažai, kuriuos istorijos požiūriu būtų galima traktuoti kaip pusiau mitologinius, pasirodė besą susiję su temomis, kurios labai aktualios mūsų amžiui ir šiuolaikiniam žmogui. Pirmame apsakyme „Leukadės uola“ (Sapfo gyvenimo istorija) daug kalbama apie meilę, gyvenimo geismą ir grožį, cituojamos Sapfo poezijos eilutės (beje, pastarosios kartais atrodo tik kaip teksto iliustracijos). Tačiau įžvalgesniam skaitytojui tarp eilučių, šlovinančių geismų grožį, gali pasigirsti ir niūroki mūsų amžiaus atgarsiai, kai tasai „geismų grožis“ paverčiamas prekine popkultūros ikona ar net kriminalistinės patologijos objektu, netekdamas dieviškumo švytėjimo. Kai kurios frazės – „aš verta dievo glėbio <…>. Juk aš – šventoji“ (p. 9); „netgi prievarta gali tapti meile“ (p. 11) – Sapfo laikais galėjo skambėti patetiškai ir tragiškai, su gūdaus katarsio priegaide, tačiau, atsigręžus į masinės vartotojų kultūros amžių, jas galima pavadinti ne tik ironiškais pastebėjimais, bet ir sustabarėjusiomis klišėmis, kurių nebepasiekia ironijos smaigalys. Masinė kultūra suniveliuoja žmonių skonį iki tokio absurdo, kad ironija ir sarkazmas imami laikyti rimtomis tiesomis, o iš parodijų ne juokiamasi, bet verkiama.
Nereikėtų pamiršti ir suicidinės mūsų amžiaus „geismų grožio“ prigimties, išsiskleidžiančios įvairiausiais paradoksais: nuo agresyvaus vartotojiško egoizmo iki sielos kurčnebylystės. Kai mylimas ne žmogus, ne asmuo, o ikona, „dievas“, šlovinama ne meilė, o perversija, skandalas. Taigi „Leukadės uola“ (posakis „eiti ant Leukadės uolos“ antikos laikotarpiu buvo suprantamas kaip savižudybės sinonimas) – pakankamai šiuolaikinis kūrinys, kai kurios eilutės net pribloškia (ypač apie prievartos tapimą meile), tačiau vis dėlto, kur yra tas hedoniškasis pagoniškumas, kaip jis turėtų atsiskleisti, kad sujaudintų skaitytoją ne tik atskiromis frazėmis, bet ir suvokta, ir perteikta koncepcija, pagaliau – pačia kalba, jos gaivališku diktatu?.. Kaip Erotas ir Tanatas vienija tolimąją antiką ir mūsų pasaulį?..
Labai teisingi yra ir Pontijaus Piloto žodžiai apie sugedusį laiką ir „negyvas šventyklas“ („Toks pasaulis turi būti sunaikintas. Arba – išgelbėtas, pakeistas“, p. 28; „Negyvos šventyklos turi būti sugriautos“, p. 34). Bet kur kas įtaigesni yra ne jo samprotavimai apie senojo nuodėmingo pasaulio merdėjimą ir naujosios krikščioniškos eros užuomazgas, bet slogios, dusinančios nakties vaizdinys, gniaužiantis mirtingą Piloto esybę kaip niekingą žemės atomą ir atlėgstantis po prapliupusio lietaus, kuris „sujungia mane ir tą, kuris yra nukryžiuotas ant kalno“ (p. 47). Tai tik dar kartą paliudija, kad literatūra yra ne tik sakinių ir žodžių, bet ir intuityvių vaizdinių, regėjimų menas, ir jo gaivališka prigimtis neretai į sakinių tikslingumą neatsižvelgia.
Užtat ir kituose pirmos dalies, skirtos istorinei senovei, apsakymuose kad ir apie ką jie kalbėtų, – eretiko išpažinimą (Dž. Brunas) ar talento briaunas (A. Saljeris), – įdomu ir netikėta tai, kas intuityvu, „palaida“. Taigi, sakytum, kas neatitinka autoriaus credo. Truputį apmaudu, kad J. Marcinkevičius toks ištikimas jam – neištikimybė šiuo atžvilgiu nepakenktų. Ir vietoje nuspėjamų dalykų (pvz., kad ir „protingos“ Amleto beprotybės ar nesuprasto Saljerio genialumo) galėtų užsimegzti kas nors daugiaprasmiškesnio, ne taip lengvai išpainiojamo ir išsprendžiamo. Sakyčiau, kad trūksta ne tik vaizdinių, kurie kalbėtų vietoje herojaus, bet ir išradingesnės įvykio schemos. (Gal ir nelabai ką išgalvosi, turėdamas prieš akis istorinį faktą apie šv. Pauliaus užmušimą akmenimis, bet ar literatūra nėra pasaulis, kuriame galimi šiokie tokie akibrokštai?..).
Antra knygos dalis, kur vaizduojami mūsų amžiaus žmonių likimai, pasirodė mažiau įtikinama. Pavyzdžiui, apsakymas „In ir Jang“ (kodėl ne „Direktorių mirtis“ ar „Senutės maniakės“?..) turėtų byloti apie lyčių prieštarą, dviejų pradų antinomiją ir simbiozę, bet, teisybę sakant, primena tiesiąja lekiantį pseudofeministinį trilerį su keistais zigzagais lyg į humoristikos, lyg į publicistikos lankas. „Nebūties dvelksme“ samprotauja islamą priėmęs, kaip supratau, lietuvis(!), besiruošiąs džihadui. Situacija, turint omeny mūsų tautinį mentalitetą ir politinę padėtį, sakyčiau, tragikomiška, netgi verta pakilti iki šiurpinančio grotesko lygio, bet… matyt, tas pats tautinis mentalitetas čia pakiša koją. „Palaidų žodžių“ eroje humoras nebeveiksnus, o ironija nebesuprantama, taigi belieka teisingai ir prakilniai šnekėti ir pinti sentencijų vainikus, nes sentencijos, regis, universali priemonė literatūrai kurti.
Išties suintriguoja ne tik šios apsakymų knygos pavadinimas (kodėl herojus nori numirti būtinai žiemą), bet ir paantraštė: „Keli gyvenimai ir vienatinė nebūtis“. Mat labai sunku surasti objektą (ar subjektą), kuriam būtų galima priskirti nebūtį kaip reflektuoti tinkamą ir bent jau intuityviai patiriamą dalyką. Bet kai perskaitai visą knygą, tai pasidaro nebesvarbu, nes knygoje viskas iš esmės pasakyta ir reflektuoti nebėra apie ką.