Renata Šerelytė. Beprotybė – sapno paralelė?..

2007 m. Nr. 8–9

Donaldas Kajokas. Kazašas: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – P. 201.

Šiaip jau gaila, kad toks paslaptingas autorius, koks yra Donaldas Kajokas, anotacijoje pats nepaaiškina, kokį gi siurprizą jis rengėsi pateikti smalsiam lietuvių skaitytojui, į dienos šviesą išleisdamas romaną „Kazašas“. Nei pakili V. Šoblinskaitės ištarmė ketvirtajame viršelyje, nei atskiro apmąstymo vertos E. Poundo, C. G. Jungo ir B. Radzevičiaus citatos lyg ir neprasklaido nežinios rūko – tokią funkciją atlieka, sakyčiau, tik leidyklos redaktoriaus anotacija bibliografinių duomenų lape. O kadangi ji racionali ir nevynioja romano turinio į vatą, o iškart apibrėžia kūrinio kompoziciją ir pagrindinius veikėjus, veikiausiai nuo jos ir reikėtų pradėti. Turbūt nieko nėra baisiau už svetimų posakių, frazių ir šiaip visokios svetimos išminties citavimą, nes joje kaip Vanas Fo mėlyno nefrito jūroje ištirpsta pats autorius, ir ieškok tada jo neieškojęs. 

Tiesą pasakius, „Kazašas“, nepaisant įmantrios jo kompozicijos ir tematikos (meniškai išreikštos beprotybės pavaizdavimas, beprotybės kaip kitos būties istorija), atrodo, besąs savotiška vieno kūrinio (prancūzų rašytojos M. Yourcenar novelės „Kaip išsigelbėjo Vanas Fo“) paraštė, parafrazė. Ją turėtų pabrėžti, išaiškinti (o gal atvirkščiai – supainioti, nes sapne, beprotybėje nieko nėra aiškaus) gausios kultūrinės citatos ir simboliai – nuo antikinės Penelopės iki siurrealistinės liepsnojančios žirafos. Juk visos tos citatos kažką reiškia, o pakrapščius nuo lietuviškų aktualijų apdujusią galvą, galimi ir svarbūs atradimai (pavyzdžiui, kad Kazašas – Blaiso Pascalio atvaizdas veidrodyje). Kažką reiškia ir gražūs poetiniai intarpai, veikėjui miegant ir sapnuojant („koks mėlynas vakaro sniegas / koks sniegas vakaro mėlynas“, p. 9) – nežinau ką, bet turbūt „poetišką“ išsikraustymą iš proto. Nes kai minimi vizitai pas gydytojus, vaistai, injekcijos, o gal ir negailestinga jurisdikcija, kuriai rūpi paskelbti tamstą neveiksniu, kad nebekeltumei rūpesčių, – visa tai perdėm proziška, jog galėtų būti „gražaus“ romano objektu.

Šiaip jau nenorėčiau atimti teisės literatūriniams herojams išprotėti taip, kaip jie (tiksliau, autorius) nori… tačiau ar ne pernelyg sudėtingai ir įmantriai visa tai vyksta?.. Autoriaus mėginimas sieti beprotybę ir sapnus yra vykęs: sapno logika ir pamišėlio logika – panašios, nors kažin ar giminingos. Sapnas gali nutrūkti, iš jo galima atsibusti, o beprotybė, kaip sapniška būsena, yra nenutrūkstanti. Sakyčiau, D. Kajokas savo romane svarsto, ar beprotybė gali būti amžina, ir kas atsitinka mirus pagrindiniam beprotybės „varikliui“ – protui: ar žmogaus dvasia tampa laisva, ar ir toliau yra priklausoma, sapnuojanti. Dilema iš tiesų intriguojanti, tačiau ar šiuo atžvilgiu romanui nereikėjo daugiau konceptualumo, išreikšto paprastesnėmis priemonėmis?..

V. Šoblinskaitė rašo, kad D. Kajoko stilius – nugludintas „nelyginant perlamutras“. Sunku su tuo nesutikti. Tačiau ar toks stilius tinka šio romano koncepcijai?.. Juk romanas – apie beprotybę, kurios amplitudė – be galo plati ir įvairi, ir dažnai čia tenka naudoti ir šiurkštumą, ir „nenugludintus“ dalykus vien dėl to, kad skaitytojas patikėtų, o gal net užjaustų nelaimingąjį, netekusį proto… Naudojant poetinį stilių kaip vienintelį, to pasiekti sunku. Sakyčiau, kad romanas poetui šiuo atveju buvo įdomaus eksperimento sritis, naujų galimybių paieškos laukas, o gal net – paskutinis mados klyksmas.

Leidyklos anotacija siūlo šio eksperimentinio romano sprendimo schemą – dvigubo apskritimo modelį, kurio viduryje – „pagrindinio veikėjo Izidoriaus, buvusio verslininko, netikėtai susidomėjusio tapymu, gyvenimas ir beprotystė. Antrasis, išorinis, ratas naujai interpretuoja Marijos Magdalietės motyvą…“ Anotacijų rašymas – nepavydėtinas darbas leidyklos redaktoriams. Išsakyti kūrinio esmę keliais sakiniais, ypač kai tą esmę sunku nutverti – ganėtinai rimtas reikalas, kartais ir be paslėptos ironijos neišsiversi. Taigi ir šioje racionalioje anotacijoje lyg ir sukirba humoro kibirkštėlė (atsiprašau visų, kurie į anotacijas žiūri rimtai): „buvusio verslininko, netikėtai susidomėjusio tapymu…“ Kažin kodėl tas verslininkas netikėtai užsimanė tapyti?.. Gal nuo to ir išprotėjo?.. O Magdalietė – ar įmanoma ką nors apie ją bepasakyti?.. Tarkim, kad ir po A. Puipos filmo ar anglų vyriausybės siūlymo žodį „prostitutė“ apskritai išbraukti iš vartosenos, nes jis žeidžiąs minėto asmens garbę ir orumą?..

Bet šiaip jau neabejoju, kad „Kazašas“ patrauks rimtų tyrinėtojų, jei ne literatūrologų, tai C. G. Jungo ir S.Freudo draugijų narių dėmesį. Beprotiški sapnai – dalykas rimtas. Be to, juk ir autorius – ne „žalias“ plunksnagraužys, o Nacionalinės premijos laureatas, ir tyrinėtojus tai įpareigoja. O kaip neįpareigos, kai V. Šoblinskaitė rašo, kad „D. Kajokas – prigimtinis humanistas <…> Rytų filosofijos žinovas, meilės filosofas, jam net ir žmogaus nuopuolyje svarbu įžiūrėti motyvacines slinktis, kurios žadina supratimą, atjautą, toleranciją“. Kas drįstų tam nepritarti?.. Sutinku ir aš. Prieštaraučiau tik dėl prostitučių: niekaip nesuprantu jų svarbos vyrų kūryboje ir vis tų pačių „naujų“ interpretacijų.

D. Kajoko romanas rašytas taip, kad atrodytų ir gražus, ir baisus. Kokios įspūdingos plaukų „citatos“ – nukirptų, ledėjančių, žylančių, trupančių!.. Įdomus (bet netoli banalybės) stiklo gaubto įvaizdis – plika kaukolė, atvira maniako kirviui. Be abejo, labai reikšmingas ir Žmogus su dalge, įvardytas Kajokolakiu. Ieškoti sąsajų su autoriaus pavarde gal ir nereikėtų, nes sąsaja – labai tiesmuka, o personažas, bent man, visiškai nesimpatiškas, perniek visi taurūs V. Šoblinskaitės žodžiai. Ir, be abejonės, daug džiaugsmo (arba nervų) sukelia Kazašo, kaip personažo, šifravimas. Jeigu gerbiamasis skaitytojas neprasmegs tarp sapnų ir citatų, galiausiai turėtų prieiti išvadą, kad Kazašas yra ne kas kitas, kaip veikėjo atspindys veidrodyje, užsinorėjęs tapti fiziniu asmeniu (Kazašas – „<…> nesuskaičiuojama galybė vardų ir pavidalų to, kuris geba ir aistringai trokšta būti“, p. 181). Taigi, regis, turime šizofrenijos atvejį (asmenybės susidvejinimą).

Žinoma, apmaudu, kad dėl šios išvados tenka praklampoti ištisus pasąmonės brūzgynus, kartais net S. Freudą su C. G. Jungu paliekant užpakaly, bet ką padarysi. Identitetas, tapatybė – ne tik individo, bet ir visos tautos, valstybės problema. Šiuo atveju D. Kajoko „Kazašas“ – savaip aktualus. Tik realiame pasaulyje jis susijęs su sveikais ir normaliais piliečiais, kuriuos apsėdusi ne raugerškio žiedo tapymo manija, bet visiškai kitokios dvasinės aspiracijos. Taigi kad įtikintum skaitytoją, jog variu ir kitais spalvotais metalais prekiavęs verslininkas (spėju, kad ir mokesčių valstybei nemokėjęs) iš tiesų yra labai intravertiška, meniška ir komplikuota asmenybė, reikia šio to daugiau, nei sapnų poetika pagrįstos beprotybės.