Regimantas Tamošaitis. Šviesos ir tiesos
2026 m. Nr. 3
Sausio ir vasario mėnesio orai buvo tikrai žiemiški, seniai tokių šalčių nepatyrėme. Tokia žiema daug kam sukėlė malonių reminiscencijų, ne vienas vyresnio amžiaus asmuo prisiminė vaikystės laikus, kai „žiemos buvo tikros“, kai buvo galima iki valios slidinėti nuo kalvų, čiuožinėti ant užšalusių ežerų ir upių, varinėti su slidėmis po miškus. Taigi ši gan rūsti žiema radosi kaip buvusio laiko priminimas ir kartu kaip sveikas organizmo supurtymas. Internete netrūko vaizdų su visokiais žiemos mauduoliais, narsiai lendančiais į eketes, upių properšas, brendančiais į ledinius jūros vandenis. Taigi šitie šalčiai, kuriuos lėmė arktinės oro „kepurės“ išsklidimas, kai išlaisvėjusio ledinio oro bangos pasiekė šiaip jau lepias Europos teritorijas, buvo lyg ir dovana išglebusiai žmonijai.
Bet šaltis ne visur buvo laukiamas gėris – kremliaus teroristinės atakos, kuriomis buvo naikinamos Ukrainos energetinės struktūros, paliko daugybę žmonių be šviesos ir šilumos, tai jau visai kitoks žmogaus dvasios išbandymas. Ten žmonės herojiškai kentėjo, o mes tik tarsi linksminomės, žiemos šalčiuose prisimindami savo vaikystės džiaugsmus. Žinoma, ir Lietuvoje kai kam užšalo bei sproginėjo vandentiekio vamzdžiai, smarkiai išaugo sąskaitos už elektrą ir šildymą, padaugėjo gaisrų bei kitokių nelaimių, bet apskritai žmonės tokią žiemą gyrė. Pagaliau sulaukėme tikros žiemos, gal ir visi invaziniai šliužai išgaiš…
Tačiau šalta žiema man ypatinga ir tuo, kad tuomet kitaip jaučiu laiką. Per šalčius laikas yra tarsi sustingęs, jis darosi tarsi kosmiškas, žvaigždės naktimis ryškiau spingsi, sniegynuose veriasi kažkas archetipiško, amžino, nejudraus. Žiemos vaizduose, ypač gamtoje, yra kažkas didingai simboliško, nežemiškai šventiško. Antai pavasarį pasaulis tarsi atgyja ir yra dinamiškas, veržlus, bet žiemą viskas sukaustyta, apmirę. Nejudriuose šalčio paveiksluose pasimato gyvenimas toks, koks jis buvo, yra ir bus. Bent jau mane žiemos vaizdai nubloškia į vaikystę, į tokią mano praeitį, kurioje viskas buvo paprasta, aišku ir stipru.
Mano vaikystės pasaulis buvo stabilus. Atrodė, kad visa, ką matau ir patiriu aplinkui, yra amžiams duota ir niekas niekada nesikeis. Šitos kalvos, šitie miškai, šitos upės – jos visada tokios buvo ir bus, niekas jų nepakeis ir niekas jų iš manęs neatims. Tai mano gyvenimo dalis. Tai tiesiog aš pats – tvarus, nekintantis, tarsi nemirtingas. Tas stabilus pasaulis saugo mane ir man nėra ko rūpintis. Visada bus tos kaimo trobos, tie namai, tie tėvai. Kas jiems galėtų atsitikti? Kaip žmogus galėtų gyventi be tėvų – juk jie būtini! Jie yra mano apsauga ir mano esatis. Juk be tėviškojo ar motiniškojo gyvenimo elemento aš tiesiog nebūčiau aš.
Vaikystėje nebuvo minčių apie egzistencijos pabaigą, apie mirtį. Tai nemąstomi dalykai, sąmonė jų nepriima. Žinoma, yra kažkas tokio tamsaus gyvenime, esu matęs ir laidotuvių, bet tai susiję su senukais, kurie ir šiaip nelabai gyvi, bet apskritai kapai ir kryžiai – tai ne mano teritorija. Save aš suvokiu kaip srauniai tekančią upę, kaip amžinai žaliuojantį mišką, kaip banguojančias padūmavusias kalvas, kur beržynai, ąžuolynai, šermukšniai – visa tai yra visada ir bus visada, kaip ir visada esu aš. Juk aš esu dabar, o ne vakar ar rytoj – tai kas čia galėtų keistis…
Kaip išmatuojamas žmogaus sąmoningumas? Jo atminties apimtimi. Kiek žiemų nugyventa, kiek pavasarių sulaukta…
Tačiau visa tai yra vaikiškos, o gal ir filosofiškos fantazijos (juk tarp jų skirtumas mažas, nes filosofavimas – tai vaikiškos nuovokos ir nuostabos atgaivinimas). Nes Lietuvoje mano vaikystės laikai, pažvelgus į juos objektyviai, buvo bjaurūs ir slogūs. Bjaurūs ne tik mano kaime, bet ir visoje Lietuvoje, visoje Rytų Europoje. Labai anksti suvokiau, kad, išėjus iš savo saugaus pasaulio į visuomenę, kur prasideda visokios valdiškos institucijos, viskas yra melaginga ir atgrasu. Ten viešpatauja „Maskvos laikas“, ten komunistų propaganda, iš ten visas žmogaus beteisiškumas ir tautos pažeminimas. Tai sąstingio atmosfera, tai politinės žiemos laikas. Todėl jau mokyklos laikais suvokiau, kad man reikia gyventi atskirai nuo nesveikos visuomenės, man reikia laikytis savo pusiau gamtiniame pasaulėlyje, kur viskas aišku, viskas sava, tikra. Jame ir ideologijos nepažeisti gentainiai, paprasti kaimo žmogeliai, kurie į valdžią žiūri iš tolo ir spjaudo į jos pusę. Žemdirbiui būdinga spjaudyti ant ponų, ant valdžios.
Pažinojau vieną kaimiškos kilmės inteligentą, kuris, eidamas studijuoti savo mokslų į biblioteką, pakeliui visada nusispjaudavo į Seimo pusę. Ponėkai, murmėdavo jis, ir tai jam buvo tarsi kasdienis ritualas, lyg „Tėve mūsų“. Ar tu ten ką nors konkrečiai pažįsti? – klausdavau jo. Nesvarbu, jeigu jie ten – jie jau ne žmonės, atsakydavo jis tarsi Juozo Erlicko žodžiais.
Bet juk panašiai mąstau ir aš. Jeigu kas nors iš jaunystės draugų aukštai iškilo į žmones, užima svarbias pareigas, gyvena puikiuose namuose ir važinėja prabangiomis mašinomis – tie jau man ne draugai, nutraukiu su jais bet kokius ryšius. Jie nekalti, aišku, tiesiog taip su jais atsitiko. Tiesiog jie nebe žmonės. Maždaug kaip numirę…
O mano kaimo žmonės buvo žemaitiškai grubūs, atšiaurūs, bet tikri ir aiškūs. Gerai žinojai, kuris yra darbštuolis, nuo karvių, kiaulių ir mėšlo jo neatitrauksi, o kuris prasigėręs, kuris tinginys, o kuris tiesiog žinomas kaimo beprotis, kurio reikia saugotis ir kalbėtis su tokiu atsargiai. Kai žinai savo pasaulėlio tvarką, ji tave saugo.
Lietuvių tauta, pažvelgus į ją istoriškai, – na, ji yra lyg kokie žiemkenčiai, po sniego danga tik ir laukiantys pavasario, kuris neišvengiamai ištirpdys juos slegiančius ledus ir tada viskas būtinai atsigaus, sužaliuos. Juk taip visada buvo, ir taip turi būti. Todėl jau daug vėliau gerai supratau, apie ką Vaižgantas rašė savo „Pragiedruliuose“. Reikia tikėti, kad pavasaris ateis, kad žiema baigsis, juk tai tiesiog kosminis dėsnis. Kai turi tokį tikėjimą, gali ramiai gyventi, nes tave stipriai palaiko viltis.
Tačiau sovietiniais laikais atrodė, kad nors pavasaris tikrai ateis, bet tai bus tik po kokio šimto metų, mes jo gal net nesulauksime. Būdami prie meno linkę bohemiški paaugliai kavinėje prie vyno taurės patyliukais svarstydavome, kad komunizmas tikrai žlugs, nes tas ideologinis maras yra nežmoniškas ir ekonomiškai netvarus, jis prieštaringas kaip sistema, todėl suės save kaip koks bjaurus vėžys, reikia tik palaukti. Reikia kantrybės. Na, lukterėti bent šimtą metų, tada jau tikrai bus galas kremliaus parazitams. Tos komunizmo žlugimo idėjos anuomet man buvo labai aiškios. Mes esame čia, apačioje, prislėgti, bet mus palaiko gėris, grožis ir tiesa, o visi ten, viršuje, yra velniai ir parsidavėliai. Tai tie, kurie visais laikais lenda į valdžią ir parduoda sąžinę. O žodis „komunistas“ man visuomet buvo keiksmažodis, iki šiol jo negaliu ištarti be pasibjaurėjimo. Todėl labai suprantu tą savo profesorių, kuris jau Atgimimo laikais, traukdamas cigaretę prie atviro katedros lango, ramiai šypsodamasis pasakė, kad visus komunistus reikia pakarti. Puiki nuomonė, nors gal kiek hiperbolizuota. Donelaitiško masto hiperbolė (profesorius irgi buvo kaimiškos kilmės, taigi sveikos agrarinės nuovokos, kuri priešinosi technologinės diktatūros intervencijai).
Grįžtu prie savo vaikystės. Taigi ten viskas buvo aišku. Yra velniai ir yra žmonės, bet juos tada lengvai galėjai atskirti, žinojai, kas yra kas, ir todėl gyventi buvo paprasta. Esi kaip žiemkentys, bet žinantis tiesą ir doras. Juk kosmosas – tai aiški pasaulio tvarka, kai žinai, kur yra savi, o kur – blogi svetimieji, anot Ričardo Gavelio – kanukai. Šį rašytoją labai gerbiu ne tiek dėl jo kūrybos meninės vertės (nelaikau jos ypatinga), kiek dėl jo neapykantos komunistinei ideologijai ir režimui. Neapykanta kartais yra tikras gėris.
Net ir šiomis dienomis, kai prisimenu anų laikų komunistus ar jų padermę šių dienų kremliuje, mane apima šventas įniršis ir net kraujas gyslose užverda. Žinau, kas yra Ukraina, ir ne tik dėl to, kad dvejus metus kadaise ten gyvenau, kai tarnavau tolimosios aviacijos divizijoje, žemėlapyje mačiau jų miestus, kurių nuostabūs pavadinimai man iki šiol skamba kaip poezija. Ukraina yra nepaprastas kraštas, daug apie jį būtų galima pasakoti. O Rusija – atšiaurus ir primityvus, gyvenau ir ten porą metų. Bet tada sutikau nemažai gerų rusų, kurie Atgimimo laikais labai palaikė Lietuvą, blokados laikais siuntė mano šeimai maisto – tik jūs laikykitės, lietuviai, tik jūs nepasiduokite! Bet manau, kad ten tokių rusų beveik nebeliko. Kas nespėjo pabėgti į užsienius, kremliaus propaganda visiems smegenis išplovė.
O koks pasaulis yra šiandien, kas jame matosi artėjant pavasariui? Dabar pasaulis tikrai nebeaiškus, jis grimzta į chaosą. Nebeaišku, kur velniai, o kur žmonės. Anais laikais tautas valdė aiškūs lyderiai, visada žinojai, koks žmogėdra sėdi kremliuje ir koks yra Amerikos prezidentas. Amerika – tai pasaulinis demokratijos pagrindas, tai saugumas, tai pasaulio šviesa. Tačiau dabar ne tik kremliaus žmogėdra sugriovė visą civilizuoto pasaulio tvarką, bet ir Amerikos valdžios viršūnėse įsigalėjo demencija, beprotystė, ten viešpatauja begalinė puikybė, nepasotinamas gobšumas ir tiesiog bukaprotiškumas. Viskas šiais laikais be galo susijaukė. Viską pradeda valdyti verslo interesai, kurie realizuojami smurtu, provokacijomis, užgrobimais, nepaisant visų civilizuoto pasaulio, demokratijos idealų ir pasiekimų. Šiandien žmonės yra labai neramūs, jie liguistai priklauso nuo žiniasklaidos, jie nuo ryto iki vakaro yra priversti sekti, kas pasaulyje vyksta, kas kur atsitinka ir kas greitai gali atsitikti jiems. Juk priešas jau beveik prie vartų! Ketverius metus vykstantis karas suryja mūsų psichinę energiją, kenkia kūrybingumui, atima daug dvasinių resursų. Kokia nūnai galima laisva kūrybinė veikla, kai valdžios didieji, išėję iš proto, žaidžia žmonijos likimu!
Šita nestabilumo, chaoso, pakrikimo būsena yra nepaprastai palanki diktatūroms, nes pakrikusį žmogų, kuris nebemato tiesos ir prasmės orientyrų, yra lengva valdyti. Diktatūros ir maitinasi chaosu, pakrikusiais žmonėmis, jos išauga nešamos sukilusių masių bangos, kurią R. Gavelis taikliai pavadino šūdo banga. Jis turėjo omenyje Azijos šūdą, bet, pasirodo, šūdo banga gali iškilti ir Amerikoje. Kadaise, dar aname tūkstantmetyje, su draugu Čikagoje stebėjome dirbančiųjų masių gyvenimą ir gūžčiojom pečiais – juk čia grynas sovietinis kolchozas! Tas pats mentalitetas, kurį matai prekyvietėse, darbovietėse, gatvėse. Žmonės, kurie tikrai nežiba išsilavinimu, kuriems Europos istorija ir geografija yra visiškos miglos, kuriuos valdo tik dolerio magija. Jie moka tik skaičiuoti.
Taigi įvyko masių sukilimas, kurį pranašavo José Ortega y Gassetas. Civilizacijos sluoksnis yra labai plonas, pro jį lengvai gali prasiveržti destruktyvūs pasaulio gaivalai, tik pažadėk jiems dolerių arba nurodyk visų nelaimių priežastis – „nacistus“ ukrainiečius, žydus ar bet kokius kitokius. Kuo tamsesnės masės, tuo stipresni tamsos gaivalai. Masės tik ir laukė savo valandos, savo lyderio. Ir lyderis žengė į sostą – su karūna, su visa savo gigantomanija, narcisizmu ir debilizmu. Nes gigantomanijos be debilizmo nebūna. Nežabota valdžia beveik visada reiškia proto praradimą, nes individo ir visumos disproporcija pažeidžia universalius visatos ir visuomenės egzistavimo dėsnius. Tvarka reiškia saiką, proporcijas, atsakomybę ir atsiskaitomybę.
Ir koks dabar tikėjimas turėtų mus palaikyti, stiprinti mūsų žmogiškumą, gyvenimo viltį? Kremliaus nekrofilinė valdžia skelbia, kad gyvenimas pats savaime jokios vertės neturi, kad vienintelis žmogaus vertas užsiėmimas yra karas, o vienintelė jo buvimo prasmė yra mirtis. Tai šventa mirtis už diktatorių – tokia šėtoniška filosofija.
Prisiminkime Hannah Arendt, jos veikalą „Totalitarizmo ištakos“. Juk totalitarizmas pasiekia laimėjimų ne įtikindamas žmones aukštomis idėjomis, bet sugriaudamas ribas tarp tiesos ir melo. Idealus totalitarizmo subjektas yra ne įsitikinęs nacistas ar kvailas komunistas, bet tas, kuris nebeskiria tiesos ir melo. Svarbu ne tikėjimas idėjomis, bet proto pakrikimas. Kiek žmogaus sąmonė yra paveikta prieštaravimų, kiek ji pasineria į melą, pasiduoda jam, tiek ji leidžiasi valdoma blogio.
Ir tokiam pakrikimui padeda psichikos išsekimas, kai žmogus kasdien yra priverstas žiūrėti į ekraną, tikrintis žinias, ar dar šiam pasauliui neateina galas. Baimės ir netikrumo būsena.
Galų gale žmogui ima neberūpėti, kur tiesa, o kur melas, ir tada jau jis visiškai pasiduoda totalitariniam režimui, tampa manipuliacijų ir propagandos auka. Labai svarbu tiesiogiai skirti gėrį ir blogį, tam žmogui yra duota intuicija, tiesioginis suvokimas, neiškraipytas sąvokomis, proto spekuliacijomis.
Bet kai pradedama kalbėti, kad ne viskas taip vienareikšmiška, kad įvykius galima vertinti visaip, kai nebežinai, kur tiesa, o kur melas, tai jau turime pažeistą sąmonę. Tada jau esame užvaldyti, apsėsti, tada triumfuoja totalitarizmas. Ir nesvarbu, kur jis atsitinka – Rusijoje, Amerikoje, užkrėstose Europos visuomenės dalyse, – blogis visur vienodas.
Totalitarizmas – tai ne ideologinis apdorojimas, bet protavimo, sprendimo galios pakrikimas. Kai dėl visko galima ginčytis ir, nieko nenusprendus, tiesiog pasiduoti, pralaimėti.
Štai kodėl anais sovietmečio laikais, kai buvau mažas, viskas atrodė paprasta, stabilu ir aišku: štai čia yra melas, o čia – tiesa. Ten – velniai komunistai, užgrobę turtus, o čia – žmonės. Ir viskas buvo aišku kaip K. Donelaičio raštuose, o dabar viskas šėtoniškai painu ir pasaulis darosi pavojingas, temsta. Gyvename tarsi ankančiame pasaulyje. Bet ne visi, žinoma.
Tačiau… Tačiau mes jau sulaukėme pavasario, o kuo toliau, tuo šviesos bus daugiau. Kaip yra pasakyta: ir šviesa, ir tiesa…