Ramutė Dragenytė. Poetiniai gyvojo laiko manevrai
2026 m. Nr. 10
Tadas Žvirinskis. Gyvatės metai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2026. – 79 p. Knygos dailininkė – Agnė Beinaravičiūtė.
Poeto ir vaistininko Tado Žvirinskio naujausias poezijos rinkinys „Gyvatės metai“ pagal kinų kalendorių pasirodė būtent Gyvatės metais. Gyvatė, ryjanti savo uodegą (dailininkė Agnė Beinaravičiūtė), pavaizduota ir ant knygos viršelio. Šis mitinis vaizdinys – Uroboras – simbolizuoja metų laikų cikliškumą, nurodo amžiną gimties ir mirties kaitą, nuolatinį gyvenimo atsinaujinimą. Kaip tik metų laikai bei kiekvienam mėnesiui paskirti eilėraščiai ir sudaro pirmąjį knygos skyrių, primenantį eiliuotos pasakos naratyvą. Tik jie pradedami ne nuo donelaitiško pavasario, bet priartinami prie žiemos slenksčio, kai ateina dargana ir „kandys vėl išsiskiria su vilna“ (p. 10). Dozuotas šmaikštumas – vienas iš T. Žvirinskio kūrybos bruožų.
Kadangi gyvatė yra daugiaprasmis kultūros simbolis, figūruojantis ir farmacijos istorijoje bei simbolikoje (Asklepijo lazda ar Higiėjos taurė), jos prieštaringumas ir dualizmas (klasta ir išmintis, vaistai ir nuodai), priešybių vienybė puikiai sutampa su poeto ir vaistininko deriniu. Kita vertus, šioje, rodos, aštuntoje autoriaus poezijos knygoje (neskaitant prozos ir vertimų) labiau nusveria poetinis matmuo, tad platesnių farmacijos leksikos interpretacijų neišvysime, išskyrus polinkį į lotynizmus, keletą medicininių akcentų („Kai nežinai, kas širdžiai daros: / Infarktas, meilė ar karditas?“, p. 17; „Tūkstantis miligramų antibiotiko / vietoje tūkstančio sveikinimų“, p. 40) ar lyrinio veikėjo bičiulystę su ligoninės karveliais. Beje, tokiuose eilėraščiuose kasdienybė tampa simboliškai sakralizuota: „Iš puodo, akylai saugomo mano ganytojos. / Tos vilkės, prisidengusios ėriuko chalatu. / Šliūkštels ji prieš naktį ne vyno, / O skiestos kakavos, / Peržegnos akimis, / Palaimins auksine iltimi / Ir duos išrišimą: / Dabafkės nybus!“ (eil. „Duona kasdieninė“, p. 57). Toks šventumo ir profaniškumo susipynimas – „egzistencinis realizmas“ – autorių lydi ne vienoje knygoje.
Derėtų priminti, kad viena iš ryškiausių T. Žvirinskio knygų vadinosi „Užrašai ant receptų“ (2014), vizualiai ir konceptualiai aktualizavusi farmakono[1] dviprasmybę. Vėlesniuose rinkiniuose („Sunki knyga“, 2018, „Sonetariumas“, 2022) autorius, regis, vis labiau linko prie klasikinės rimuotos eilėdaros. Atsainiai savo rašinėjimus vadinęs „poezo užrašais“, dėmesį dabar telkia į formą – „Sonetariume“ vyravo sonetai, naujajame rinkinyje, be rimuotų eilėraščių, rasime ir trieilių, ir „lyg ir filosofinių“ pamąstymų verlibru ar laisvosiomis eilėmis, o knygą užbaigia šekspyriškos formos sonetas. Nenustebintų, jei ateityje autorius prabiltų ir hegzametru.
Eiliuota forma – tai sąmoningai pasirinktas stilistinis „įrankis“, siekis stilizuotai, t. y. nebūtinai tiksliai, bet klasikiniais būdais, tematika, taip pat intertekstais, parafrazėmis („Nėra gyvenimo? Negausi antro! / Todėl nemeski kelio dėl takelio“, p. 12) ar aliuzijomis į kanoninius tekstus perteikti dabarties gyvenimo aktualijas ir papasakoti savas istorijas, kurios kupinos archetipinių ženklų, antikinės mitologijos ir neatrodo labai personalizuotos, tad madingo biografiškumo ar kosminių ūkų jose nerasime. Tačiau ieškodami rastume sąsajų ir su neoromantizmo, ir su simbolizmo, ir su estetizmo, ir su avangardo poezija, ypač metams skirtame cikle (pvz., Salomėjos Nėries „džiaugsmas teka / Kartu su saule – ankstų rytą“, p. 15; Henriko Radausko „Kai prasijos žvaigždes pro rėtį / Kepėjas vasaros birželis“, p. 16; Kazio Binkio, Salio Šemerio ir kitų klasikų eilių atgarsiai – lyg savotiška kolektyvinės sąmonės komunikacija). Visgi T. Žvirinskis – vaistininkas, ne filologas, jam literatūra yra kaip pomėgio objektas, t. y. objektas, kuriuo mėgaujamasi ir kuris jį domina, ir klasikinę eilėdarą autorius siekia perprasti ne iš filologinių paskatų, bet noro suprasti struktūrą.
Grįžimas prie ištakų (klasikinių formų) ir vėl nutolimas nuo jų įprasmina ir šios knygos uždaro rato koncepciją. Nors eilėraščiuose esama benamiško pasivaikščiojimo Vilniaus gatvėmis, beveik visus rinkinio tekstus sieja gamtinė tematika, grįžimo į gamtą motyvas, amžinojo sugrįžimo mitas, cikliškas nuotaikų perteikimas pagal metų laikus: nykimas, ėjimas mirtin ir regeneracija, džiaugsmo apoteozė („Ir gera gera… Dievas mato“, p. 16), džiugesio ir liūdesio susipynimai („šešėlių žaismėj pasiklysta šviesa“, p. 44), vėl pasikartojantis liūdesys, mirties nuojauta („Sekundę tvoskimą mirties pajunti. / Dar ne šiandien, ne čia. Ir galbūt ne rytoj. / Bet kad greitai, jokių abejonių nėra“, p. 45). Esama ir katastrofizmo nuojautų („Taikos jei nori, ruoškis karui“, p. 17), tačiau chaosas, lydimas kaitos, virsta harmoninga visuma („Ta maišalynė žilą gruodį lemia / Kaip mirtį lemia gimstantis žmogus“, p. 60). Šviesos ir tamsos dualizmas, šventenybės ir kasdienybės susipynimas (eil. „Kolektyvinio sodo eucharistija“) liudija apie tai, kad viskas yra laikina, efemeriška, amžinas yra tik pats procesas ir kaita („Saulutė šviečia? Šviečia, bet tuos lis“, p. 73). Todėl nėra nei įtaigingos eilėraščių (ciklo, knygos) pradžios, nei pabaigos, tik apgaulinga „La grande finale“, arba veikiau raginimas džiaugtis tuo vieninteliu duotu gyvenimu, vertinti tai, ką turi: „Ir džiaugias senis tuo, ką turi: / Kad kojos, nors ir kreivos, – tvirtos“ (p. 14).
Gana stojiškos laikysenos veikėjas persiima gamtos nuotaikų svyravimais, apmąsto trapią gyvybės ir mirties ribą. Beje, ir ši šmaikšti nihilistinė inversija (vieno skyriaus pavadinimas „Per aspera ad morten“) veda ne tradiciškai į žvaigždes, bet į mirtį. Vietomis pasirodo moters (mylimosios) vaizdinys, kuris ryškiausias eilėraštyje-poemoje „Vivi mortui“, čia jis pasikartoja kaip prisiminimo leitmotyvas, refrenas: „Mielas veidas trumpam atminty sušmėžuos.“ Kaip ir legendose ar mitinėse istorijose dviejų jungtis lemtingai neįmanoma, nes per daug perteklinės, apokaliptinės įtampos („Mes nebūsim kartu, / Nes pasaulį sudegintų mūsų aistra“, p. 48), transformuojančios neišsipildžiusią meilę į amžiną obsesinį vaizdinį: „Kiekvienoj tavo bruožų ieškosiu kaskart, / Kiekvienoj tavo veidas kaskart sušmėžuos“ (p. 48). Ši mažytė poema struktūros, ritmiškumo, turinio plėtros ir intensyvumo požiūriu yra stipriausias rinkinio tekstas, įrodantis, kaip forma tekstui gali suteikti ypatingos poetinės potencijos.
Kosmogoninių dramų pasikartojimas, filosofinis cikliškumo reflektavimas, inversijos, antiherojiškumas („Geras nebuvau berniukas, / O ir kaip vyras netapau herojum“, p. 79), regis, ir yra šios knygos pagrindinė ašis. Gamtinį lyrizmą palydi ir muzikiniai niuansai, skambantys, matyt, autoriaus galvoje („Pianissimo ošššia viršššūnės pušššų“, p. 46). Beje, puikių aliteracijų ir asonansų pavyzdžių rasime ne vieną („Šešėliai smelkias tartum smalkės“, p. 11). Poetui įdomios senovinės formos („Dangopi pakyla blyškus garų kamuolys“, p. 50), masina antikiniai vardai (Achilas, Paris, Ciceronas), sutiksime gražių derinių („O širdys mūsų – du laiškai / Dievulio stalčiuj begulį“, p. 13).
Filosofine prasme pasikartojimas yra lyg savotiškas ritualas, apsauga nuo ėjimo ad mortem: „Kas žemės – žemei. Laukia ciklas kitas, / Kas jo sulauks, tas pergyvens kitus“ (p. 60). Kita vertus, ir visa knyga sukurta iš pasikartojimų – temų, motyvų, formų. Joje ambivalentiškai dera tai, kas girdėta ir žinoma, ir tai, kas originalu. Taip kuriamos naujos metaforos ir dauginama prasmė. Rašytojas juk yra nuolatinis atradėjas. Panašu, kad ir Tado Žvirinskio žmogus vis dar ieško savo dieviškosios ar velniškosios tapatybės: „Velnias slepiasi detalėse, / Dievas… tiesiog slepiasi, / O aš bergždžiai tebeieškau savęs“ (p. 31).
Autorės recenzijų ciklą remia Lietuvos kultūros taryba.
[1] Farmakonas (nauj.) – kažkas, kas tuo pat metu yra ir vaistas, ir nuodas.
