Odo Bujwid. Dienoraščio fragmentai
2025 m. Nr. 8–9
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Garsus lenkų bakteriologas Odo (Odonas) Bujwidas (1857–1942) gimė Vilniuje. Tėvas buvo iš nusigyvenusių lietuvių bajorų, motina – iš Kauno vaistininko šeimos. Tėvai įklimpo į alkoholizmo liūną, todėl gamtos mokslais besidominčiam Odo teko dirbti korepetitoriumi, mažiau dėmesio skirti mokymuisi. Kelis kartus likęs toje pačioje klasėje, metė mokyklą, bet mokslu domėtis nenustojo. 1879 m. abitūros egzaminus išlaikė eksternu. Studijavo Varšuvos universitete, vėliau mokėsi pas garsius mokslininkus Robertą Kochą ir Louis Pasteurą. Savo namuose įsteigė pirmą bakteriologijos laboratoriją Lenkijoje.
Buvo vedęs lietuvių bajorų Kazimiero ir Liucijos Klimantavičių šeimoje gimusią Kazimierą, vieną ryškiausių to meto Lenkijos feministinio judėjimo veikėjų. Su ja susilaukė keturių dukterų – Kazimieros (Rouppertowa), Zofios (Mostowska), Jadwigos (Demlowa) ir Helenos (Jurgielewicz), dviejų sūnų – Stanisławo ir Jano.
Mirus žmonai, 1932 m. pradėjo rašyti dienoraštį, kuris pradžioje buvo laiškai sutuoktinei, o paskui įgavo įprasto dienoraščio formą. Rašė ne kasdien, bet iki paskutinės gyvenimo dienos.
Iš dienoraščio aiškėja, kad O. Bujwidas – labai ryški, įdomi, dėmesio verta asmenybė. Netgi galima sakyti – šiuolaikinis žmogus, ne vien dėl jo laiką aplenkusių pažiūrų, bet ir dėl daugybės užsiėmimų. Jis buvo ne tik mokslininkas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas. Ne tik dirbo miesto taryboje, bet ir žmonai padėjo kovoti už moterų teises. Ne tik dėstė universitete, bet ir aktyviai skleidė esperanto kalbą. Rūpinosi ne tik visuomenės sveikata, bet ir jos švietimu. Mėgo ne tik dirbti darže, bet ir auginti gyvulius. Ne tik medžioti, bet ir žvejoti. Negėrė degtinės ir nežaidė kortomis. Garbino ne tik L. Pasteurą, bet ir Józefą Piłsudskį. Visko neišvardysi.
Dienoraščio, kuris saugomas O. Bujwido muziejuje Krokuvoje, Antrojo pasaulinio karo meto įrašuose galima rasti paralelių su šiandiena.
Tekste esančios kupiūros yra knygos rengėjų.
Publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.
1933 m. gruodžio 11 d.
Kas čia? Du mėnesius Tau nerašiau. Kažkas keisto man nutiko. Kažkokia keista iliuzija, tarsi užsimiršau, paveiktas vaikiško meilumo.
Atvažiavo vaikas, nes tokią ją prisimenu Časlave, kai lydėjau ją mirus motinai, kurią prarado taip anksti, kad jos beveik neprisimena. Išvydau ją ir jos liūdną veidelį, labai panašų į motinos. Dabar sėdėjo prie stalo ir liūdnai žvelgė kažkur tolyn. Pastebėjusi mane įeinantį, pasuko į mane žvilgsnį, tarsi apstulbusi, kad nepažinau.
– Jūs manęs nepažinote?
– Žinoma, Janoczka, pažinau, tik nesitikėjau, kad atvažiuosi, nes nieko nerašei.
– Išlaikiau brandos egzaminus ir važiuoju kuriam laikui pas Veličkoje gyvenančią tetą. Šiuos metus pailsėsiu, nes sirgau ir negaliu dirbti jokio rimto darbo. Be to, padėjau tėvui ūkyje. <…>
– Tavo tėvas – šaunus žmogus, kuris savo devynių margų ūkyje tvarkosi geriau nei kiti didžiulėse valdose. Galiausiai toks buvo visada, kiek jį prisimenu, o prisimenu nuo labai seniai.
Per Japonijos–Rusijos karą jis pas mane atvyko siųstas Stefanijos Sempołowskos iš Varšuvos – emigrantas, pabėgėlis iš Karalystės; kaip ir daugelis kitų, prašė kokio nors užsiėmimo. Nusimanė žemdirbystę, nes baigė žemesniąją mokyklą, o pats, šiaip ar taip, buvo sodininko iš Lovičiaus apylinkių sūnus. Ir nuėjo praktikantu į Časlavą, po truputį ūkyje tapo mano geriausiu pagalbininku, tvarkė jį kaip savo, atiduodamas visas jėgas.
O paskui jį ištiko širdies nusivylimas. Jam patiko mano dukra ir atrodė, kad bus pora. Bet nebuvo skirti vienas kitam. Paskui vedė mokytoją iš kaimynystės, bet prieš tai išvažiavo į Kanadą ir jo vos neužmušė miške nukirstas medis. Po šio sužalojimo sunkiai atsigavo. Gavo kompensaciją, kuri kartu su Kanadoje uždirbtais pinigais leido grįžti į Lenkiją ir nusipirkti nedidelį ūkį šalia Dobčycių. Rodės, gyvenimas šiaip ne taip susitvarkė, bet atėjo karas ir sunki žmonos liga, kuri baigėsi mirtimi. Liko trimetis vaikas, mažoji Janeczka, kurią dabar matau priešais akis. Stovi priešais mane tarsi ta pirmoji Janeczka, šiandien jau gydytoja ir šauni dr. Morozowo darbuotoja, kurią motina – mano nepamirštamo draugo Lisowskio, kurį taip mylėjau ir su kuriuo taip gerai gyvenome studijuodami universitete, sesuo – atidavė man globoti.
Matau jos motiną, kuri ankstyvą 1912 metų pavasarį sėdasi ant kanapos krašto ir ištaria šiuos kelis žodžius:
– Prašau pasirūpinti mano dukra, nes man reikia atlikti operaciją, po kurios gyva neliksiu. <…>
Taip ir nutiko. Po savaitės Janka liko be motinos. Duotą žodį dėl globos ištesėjau. Ji lankė gimnaziją, mokėsi ir gyveno su mano vaikais. Mylėjau ją kaip kažką labai artimą. <…> Ne kartą mane skaudino jos charakterio nelygumai, kurie trukdė sugyventi, bet ji suprato, kad tik nuo jos pačios priklauso jos tolesnis likimas. Baigė gimnaziją, įstojo į universitetą, per karą kartu su mano vaikais padėdavo kariuomenėje vykdyti prevencinę vakcinaciją. O dabar ji šaunus žmogus ir uolus darbuotojas.
O dabar antra Janka. Ir vėl draugo dukra, bet jau suaugusi devyniolikmetė švelnių bruožų ir gležnų miesto, o ne kaimo, kuriame, šiaip ar taip, gimė ir augo, vaiko rankų mergelė. Švelni, jautri būtybė, jaučia kiekvieną kančią, gal net pernelyg stipriai. <…> Matau ją, tarsi būtų antra Tu, tokio amžiaus, kai už manęs tekėjai. Kyla tarsi kažkokia pakartotinio gyvenimo iliuzija. <…> Esu jaunas… mokau savo brangią mokinę… bet Jos juk nebėra… Tai tik kažkokia apgaulė, akimirkai manyje sužadinusi naujo gyvenimo arba atsibudimo iš tos pusiau mirtinės būsenos, kokios iki šiol buvau, troškimą. Bunda kažkoks naujos laimės poreikis… Bet tai baisi iliuzija, turinti pasibaigti dar baisesniu skausmu, kai suvoksiu dalykų esmę. <…> Gyvenimas darosi nepakenčiamas. Kartais pagalvoju apie tą gundantį rusvą morfino buteliuką, stovintį ten, viršuje. Išgerk ir daugiau nebeatsibusi. Kaip būtų gerai.
Bet dabar aš dar noriu užauginti kitą Janką ir atiduoti kokiam nors jaunuoliui, kurį ji pamils, o gal jau dabar myli. O aš? Kaip aš, kas man? Ar jau nieko nepamilsiu ir manęs jau niekas? Atgyvenai, broli, savo septyniasdešimt šešerius metus, į tave jau niekas nepažvelgs, nes esi senas susidėvėjęs pūzras, netrukus subyrėsi į sudedamąsias dalis. Ir tai viskas, ko nusipelnai. O, kokia baisi dalia būti tokiam senam. Dar norisi mylėti, bet būti mylimam jau negalima norėti. Gamta maištauja, reikia tai suprasti. O, koks saldus būtų tas morfinas, kuris leistų amžiams pamiršti, kad jau viskas patirta ir kad daugiau nieko, išskyrus mirtį, nebelieka. O ar negalėtum kitaip mąstyti ir pamiršti nesąmones apie morfiną, pasistengti savyje pažadinti bent šiokį tokį altruizmo jausmą, kuris gi nėra tau toks svetimas ir kuris daugelyje tavo sumanymų buvo veiksnys, į kurį nenumojai ranka? Ar tas altruizmas nenuslopintų žemesniųjų jausmų? Ar nenorėtum bent pamėginti, kaip seksis?
Sunku savyje sutramdyti jausmus, artimus lytiniam geismui, nes tai natūralus geismas, kuriuo gamta apdovanojo kiekvieną gyvą būtybę, kad būtų išsaugota rūšis. Bet čia privalo prabilti protas, kadangi prabilo prieš daugelį metų, panašiu atveju. Tuomet sustabdei geismą ir dabar esi tuo patenkintas. Bet ar tikrai patenkintas?.. Ar kartais nesigaili, kad nepasinaudojai galimybe patirti didžiausio malonumo akimirką? Taip, esi patenkintas ir gailiesi <…>. Bet geriau, kad taip nutiko, nesigailėk. O dabar teks tau nueiti panašų kelią. <…> Žinau, ką Tu man nedvejodama patartum – reikia tramdyti geismus. Šitą kartojai visą gyvenimą, bet aš dar to nesugebu, kaip nesugebėjau anuomet, kai Tu nustojai man rūpėti kaip moteris. Tai nutiko apie 1900 m., tuomet priaugai tiek daug svorio, kad negalėjau be kančios žiūrėti į tai, kuo Tu tapai. Ir įsimylėjau kitą moterį. <…> Ir ji man atsidavė. Bet, nepaisydamas to, negalėjau nustoti Tavęs mylėjęs, ir galų gale turėjau Tau išpažinti savo naujuosius jausmus. Kokį baisų skausmą Tau sukėliau. Kartą pasiūliau gyventi visiems kartu, su tuo nei Tu, nei ji negalėjote sutikti ir teko visa tai baigti. Kokia baisiai skausminga buvo ta dviguba meilė ir naujos meilės pabaiga. Bet Tu sugebėjai man viską atleisti, nors jau niekada negalėjai manimi pasitikėti kaip anksčiau. Praradai savo idealą, kuriuo buvau aš, jau negrįžtamai. Nebegalėjai manęs mylėti taip, kaip iki tol.
Janka neva išvažiavo namo, o iš tiesų pas savo mylimą žmogų. Reikia tai suprasti ir būti patenkintam, kad taip dalykai susiklosto. Juk absurdas būtų, jei būtų kitaip. Jaunystė turi jungtis su jaunyste, o senų reikalas yra jiems padėti kaip savo vaikams. Kažkaip sudiegia seną širdį, suskausta, kad taip yra seniems, bet taip turi būti. Reikia išlaikyti tą vaidmenį, nes kitaip būsi juokingas, o gal net laikomas pamišėliu. O gal pasakyti: gyvename tik kartą, ir duoti laisvę jausmams, net jei jie būtų vienpusiai? Jausmas yra tikras jausmas, kai jis absoliutus ir abipusis, o čia to negali būti.
1933 m. gruodžio 15 d.
O tu skausmų skausme, galingas, baisus, kerštingas, ar dar ilgai mane kankinsi? <…>
Zosia parašė tokį nemalonų laišką Gładkiui, kad Janka daugiau pas mus nebevažiuotų, o priežastis išdėstys vėliau susitikus. Išsigando mano jausmo tam vaikui, kuris tapo man reikme. <…> Išsigando, kad jo nenuskriaustų išsigimęs pamišėlis. Taip gražiai buvau suprastas. Turėjau Gładkiui paaiškinti tokį požiūrį. Gal dabar ir jisai pradės taip manyti. Reikia nusileisti iš padebesių ir klampoti per žmogiškąjį purvyną.
<…> Šiandien turėjau važiuoti į Volicą pas Jasių į medžioklę, kurią man surengė. Ir jį nuvyliau. Tačiau nesijaučiau pasirengęs.
<…> Pradėjau vartyti man atsiųstą <…> britų Sveikatos ministerijos ir Tautų Sąjungos vandens tyrimų rankraštį. Tai atitraukė mano dėmesį ir privertė grįžti į kelią, kuriuo taip gerai ėjau visą gyvenimą, dabar tik išsimušęs iš vėžių dėl Tavo mirties… Dar neseniai dalinomės tokiais dalykais ir turėjau kam išsipasakoti savo pastabas ir ketinimus… Kam dabar turėčiau visa tai pasakoti? Kai čia buvo Janka, porą kartų mėginau jai išpažinti, ir iš dalies man pavyko, bet nebuvo taip, kaip su Tavimi. Dar nepakankamai brandaus proto, bet gal po truputį susiformuos. Ką gi, kai ir tai dabar nutrūko, o aš taip mėgstu mokyti, ką per visą gyvenimą įpratau daryti, mėginu išmokyti ponią Leśniakową, ruošiu ją dirbti Įmonėje, bet man reikia daugiau savotiško vaikiško pasitikėjimo, kurio nepavyksta rasti. <…>
Prisimenu, kaip tyrinėjau džiovą Oldenburgo kunigaikščio institute Peterburge. Ten atvykai manęs aplankyti ir pamatyti, ką dirbu. Tada Pavlovas nevirškino mano darbo su Nenckiu, su kandžia pašaipa reagavo į mano dažnas išvykas Varšuvon, kur turėjau savo laboratoriją, kuriai man nesant vadovavai Tu. <…>
1933 m. gruodžio 16 d.
Man prieš akis praplaukė kaip niekada iki šiol gyvas prisiminimas. Varčiau atlasą, kurį kadaise drauge studijavome per geografijos pamokas, kai buvai mano mažoji mokinė. Metas – tarsi žiema, gal šventės, taip pat artėjančios kaip dabar. Sėdi, mano mažute, palinkusi prie stalo, ant kurio padėtas išskleistas atlasas, Lenkijos Karalystės žemėlapis. Ieškojai su manimi įvairių miestų pavadinimų. Plockas prie Vyslos, Liublinas, Varšuva ir Radomas. O paskui mėgini įskaityti tuos, kurie atspausdinti tokiomis smulkiomis raidytėmis, kad jų beveik neįmanoma įskaityti – Mordai[1], Pyzdros ir pan. Atrandi vieną pavadinimą, iš kurio pradedi juoktis, kikeni patenkinta, bet nepernelyg garsiai, kad per pamoką teta netyčia nenugirstų tokios pramogos. Nes kliūtų ir Tau, ir ponui profesoriui už tai, kad taip smaginamės, užuot uoliai darę pamokas. Reikšmingai palenki galvą į mano pusę ir šypsodamasi tyliai tari:
– Pyskai, Pyskai, koks juokingas pavadinimas.
Prisimenu tą Tavo džiaugsmą taip gyvai, taip ryškiai. Prisimenu netgi tą Tavo neseniai tetos violetine spalva nudažytą suknelę, kuri sutepė mūsų žemėlapį. Vėliau labai ilgai žemėlapyje ieškojau to pavadinimo ir niekaip jo negalėjau rasti. Iki pat šiandien. Po kiekgi metų? Keistai pasijutau tą pavadinimą radęs. Sustojo ties juo Tavo brangios vaikiškos akelės, tokios protingos ir tokios nuostabiai mėlynos. Tos akys, kurios visiems laikams liko mano atmintyje mylimiausios pasaulyje. Kai jomis į mane žvelgdavai, jos mane visada nuginkluodavo. Kur dabar tos akys?
Gruodžio 17 d., rytas, sekmadienis
<…> Šiandien sapnavau gražų sapną. Buvome kažkur prie jūros, vedžiausi Tave už parankės, o iš kito šono ėjo Kryńskis, tas senas mano mokinys ir kolega iš Vilkų g. <…> Buvai linksma ir džiaugeisi draugija ir nuostabiu oru. Dabar prisiminiau tą mūsų viešnagę Abacijoje su Kryńskiu ir jo mielą pusseserę iš kresų. Besimaudydamas užspringau vandeniu ir garsiai išsišnirpščiau nosį. Labai demokratiškas nosies išsišnirpštimas išprovokavo jos pastabą:
– Maniau, kad tik mūsų Podolės valstiečiai taip nosis šnirpščiasi.
Mane suglumino jos pastaba, nes buvo išsakyta tokiu maloniu balsu ir gražiu pratisu podolišku progiesmiu, kuris, ypač gražių ponių, mane visada žavėjo. Iki šiol atsimenu tąkart padarytą įspūdį. <…>
1933 m. gruodžio 25 d.
Pirmoji Kalėdų diena. Visą dieną rašęs, iš dalies pagulinėjęs, nes mane kamuoja skrandis, turiu beveik nieko nevalgyti, nes tada geriausiai jaučiuosi. Atsiguliau, bet miegas neateina. Nuolat galvoju apie tai, kas buvo ir nebegrįš. Antros šventės be Tavęs. <…> Aplink girdžiu kalėdines giesmes… Vakar per radiją transliavo tas, kurių klausėmės kartu. Tai buvo giesmės, kurias prisiminiau nuo vaikystės. Viskas aiškiai stovėjo man prieš akis… Numirė ir tėvai, ir seserys, ir draugai, ir pagaliau Tu. <…>
Vakar per radiją Malinowskis kalbėjo apie įsimintinas Kūčias, kai turėjau išvykti iš Krokuvos. Šiandien man gaila tos dienos, tačiau dėl jos nesigraužiau, kaip ir šiandien negaliu graužtis. Nes tai buvo tylus, ir toks susirinkusios minios tyla iškalbingas, Mickevičiaus paminklo atidengimas Krokuvos Priemiesčio gatvėje Varšuvoje. 1894 ar 1895 metais. Atvažiavau iš Krokuvos, nes tai buvo pareiga kiekvieno, kas tądien galėjo atvykti į Varšuvą.
Šiandien sužinojau, jog tada Piłsudskis paskelbė kreipimąsi į LSP[2], kad nebūtų sakoma jokių kalbų, jeigu jos turėtų būti carą šlovinančios. Tvyrojo grėsmė, kad minia kils ginti tautos garbę, jeigu nebus laikomasi šio reikalavimo. Prisimenu tą tylinčią minią, bekepures galvas. Dar prisimenu, kaip numaldžiau kažkokią damą, kuri drįso nutraukti tylą ne laiku ištartu žodžiu. Taip pat prisimenu, kaip sugrįžęs Tau pasakojau savo įspūdžius iš tos iškalbingos tylos.
Kaip Tu gerai jauteisi čia, Krokuvoje, kur galėjai laisvai, nebijodama būti įskųsta žandarams, kaip rašai prisiminimuose apie Turzymą, kalbėti apie liaudies švietimo reikalus. Laisvai. Pati įsitikinai, kokia čia buvo laisvė.
1934 m. sausio 6 d.
<…> Buvau medžioklėje Spaloje. Vakare su prezidentu susėdome ir nukreipiau kalbą apie jo naująją draugę. Sakiau, kad priklausau tiems, kurie supranta, kodėl jis apsisprendė naujai santuokai. Viena vertus, turėjo pasireikšti dėkingumas už pasiaukojamą gerumą, su kuriuo slaugė besigaluojančią vargšę, o antra – turėjo ateiti tikros simpatijos jausmas jaunai ir gražiai esybei, kuri atidavė tiek savęs, kad palengvintų jo brangios gyvenimo draugės kančią.
– Nepadariau to gerai neapgalvojęs, – sakė. – Nesu linkęs nei į kokius nors romanus, nei moterų vaikausi. Bet čia pasireiškė kažkoks natūralus poreikis toliau gyventi su moterimi, kuri tąją taip gerai suprato ir vertino. O toji tarsi man ją nurodė kaip galinčią užtikrinti rūpestį, kurio man pristigtų jai išėjus. Manau, kad pasielgiau pagal jos mintis.
Įdėmiau pažvelgiau į tą jauną esybę, man dar nepažįstamą, ir, atrodo, perskaičiau jos akyse gilų norą įvykdyti tą didžią užduotį – palengvinti gyvenimą žmogui, kurio reikia valstybei. Prie stalo pasikalbėjome šia tema, ir buvo matyti, kad viską supranta. Manau, bus gera jo globėja.
Taip pat susitikome su Bobkowskiu, kurio apsilankymas Spaloje mane labai pradžiugino. Buvo matyti, kad kažką rezga, ir iš tiesų, buvo paskelbta apie Bobkowskio sužadėtuves su Zwisłocka, prezidento Mościckio dukra.
Per medžioklę Hela, kaip įprasta, šaudymu buvo pirma, bet ir prezidentas iš vienos pozicijos gražiai patiesė lapę ir šerną. <…>
Iš Spalos vykau į Chodakuvą prie Sochačevo pažiūrėti Gładkio ūkio. Tad prieš vidurdienį iš Varšuvos išvažiavau traukiniu, pirmą kartą iš naujos stoties tunelyje. <…> Chodakuvo stotyje pasisamdžiau brikelę ir siauru keliuku per ligustrų alėją atvažiavau prie Gładkio namelio. Pro vartelius kaip iš laidyklės išlėkė Janeczka, o paskui ją tėvas ir jos brolis Tadzikas. Pasitiko nepaprastai maloniai ir šiltai. Visi džiaugėmės, kad po tiek metų vėl susitikome.
– O aš nujaučiau, kad Senelis atvažiuos, ir nėjau čiuožinėti, – pasakė Janka.
Susėdome prie karštos putros su nuostabiomis bulvėmis, toks geras maistas, kaip man užsakytas. O paskui balandėliai su ryžiais ir spirgais, vanduo su aviečių sultimis ir Janeczkos darytos uogienės. <…> Kalbėjomės apie būsimus Jankos ir Tadziko mokslus. Janka nori važiuoti į Krokuvą toliau tvarkyti mano biblioteką, paskui pamąstysime, ką toliau <…>. Noriu visomis išgalėmis palengvinti jos tolesnes studijas, pasirūpinti, kad būtų stipresnė ir sveikesnė. <…>
Paskui vykau į Mokrską, kur mane kaip seną pažįstamą pasitiko prieš penkiasdešimt metų buvusi mano pacientė, seniau ponia Bąkowska, dabar Jakowicka, ir jos miela seserėčia Wanda Panińska, prieš trisdešimt metų buvusi mūsų vaikų bendramokslė Krokuvos moterų gimnazijoje.
Rytoj medžioklė. Jau yra berniukai Mostowskiai su tėvu ir keliais svečiais. Ką tik atvyko Hela su vyru.
Kitą dieną Hela paskelbiama medžioklės karaliene. Vakare atvyksta ponas Łubieńskis su dukra Ola. <…> Labai graži panelė, bet tai vienintelis jos privalumas, nes, atrodo, ji didelė egoistė. <…>
Dosniai, karališkai surengta vakarienė. Paskui šokiai. Panelė Łubieńska nuostabiai šoka, jos partneris mjr. Czurukas, prezidento adjutantas, atvykęs su Jurgielewicziais, beveik taip pat. Matyti jo rytietiškas temperamentas, šokio judesiais primena kazoką. <…> Šalia manęs sėdintis kunigas Józefas Próchnickis klausia, ar ponas Czurukas yra viengungis, ar vedęs. Negaliu jam atsakyti, bet matau, kad abudu labai iškalbingai akis įbedę vienas į kitą. Balius tęsiasi, porų daugėja, bet šokėjų mažai. Net kunigas su šeimininke apsuka porą ratelių.
Kunigas Józefas Próchnickis, anot Wandos pasakojimo, yra neeilinis žmogus. Į Legionus įstojo būdamas dar visai berniukas, paskui įstojo į seminariją ir buvo įšventintas. Per karą su bolševikais vėl numetė sutaną ir kovojo karių gretose. O kai kartą kovos lauke išpažinčiai reikėjo kunigo, išklausė dėvėdamas uniformą ir šitaip išsidavė, kad yra kunigas. Tik gaila, kad, kiek pastebėjau, užkandžiaudamas mėgsta už lūpos užmesti. <…> Kazikas Jurgielewiczius su kunigu Próchnickiu iš karto atrado bendrą kalbą. Matyti, kad legionininkai abu labu tokiu. <…>
Maloniai praleidau tą laiką Mokrske, tarp tų trijų moterų, kurios, man atrodė, priklauso artimai giminei. Išlydėjo mane ponia Zinia. Vėl užsimezgė artima draugystė ir pažintis nesimačius penkiasdešimt metų. <…>
1934 m. vasario 10 d.
Scherzo b-moll. <…> Melodija, kurią Šventojo Jurgio gatvėje taip dažnai skambinai, o aš, stovėdamas šalia Tavęs, iš pradžių stengiausi tyliai, paskui vis garsiau pritarti švilpčiodamas. <…> Dabar išgirdau šią melodiją per Chopinui skirtą laidą. Galvoje kilo visi tie prisiminimai; stovėjai priešais mane nepaprastai gyva, tarsi tai būtų nutikę vakar. Kažkoks nežmoniškas klyksmas ištrūko iš krūtinės… užgniaužiau jį savyje… kodėl kažkas kitas turi girdėti mano kančią, kuri yra mano išskirtinė nuosavybė… ir tik mano…
1934 m. balandžio 8 d., sekmadienio vakaras
Praėjo du mėnesiai nuo paskutinio pokalbio su Tavimi. Kai būnu toks vienišas kaip šiandien, tuomet nuolat mintimis grąžinu prabėgusias geras akimirkas. <…>
Vakar mus paliko Janeczka Gładka, išvažiavo pas tėvą ir savo sužadėtinį. Dabar man trūksta mano draugės, prie kurios per porą mėnesių pripratau ir kuri nekart pamalonino tą baisią mano vienatvę. <…>
Mano liga progresuoja ir skrandžio skausmai kaskart darosi įkyresni, ypač pavalgęs mėsos turiu tam tikrą laiką pagulėti, kad atslūgtų skausmas, kuris mane kamuoja.
Šiandien Legionierių šaulių skyriaus kvietimu nuėjau į šaudymo varžybas. Dalyvavau jose iš smalsumo, ar mano rega dar tinkama, ir sušaudžiau aštuoniasdešimt du taškus iš šimto galimų. O dabar vėl turiu atsigulti, nes skausmas vis labiau kamuoja. Gal po kelių akimirkų vėl galėsiu sėdėti.
1934 m. birželio 8 d., Varšuva, 10 val. vakare
<…> Lakstau su Įstaigos reikalais kaip seniau, tvarkydamas ir savo, ir svetimus reikalus. Nuolat man taip sunku, kad neturiu kam širdies atverti. Vaikai? Kiekvienas užsiėmęs savimi ir savo reikalais. Sunku man su jais kalbėti. Tai su kuo? Yra dvi man artimesnės moterys ir retkarčiais su jomis pasikalbu. Bet ar kuri nors iš jų gali bent iš dalies atstoti Tave? Vyresnė iš jų myli mane visa širdimi, kuri iki šiol neįtikėtinai jauna. Amžius artimas manajam, bet aš negaliu deramai atsakyti jausmu į jausmą. Gal kada nors pavyks, nes nusipelno to už man rodomą širdį. Jaunesnė – jautrus vaikas, bet jausmais nelinks į mano pusę. Lieka tik tuštuma ir ilgesys to, kas prarasta ir kas niekada nebegrįš. O tiek dalykų galėčiau papasakoti kad ir iš mano šiandieninių įspūdžių. Ilgas pokalbis su Składowskiu svarbiais valstybiniais-kariniais klausimais, su Zawirskiu ir jo sekretoriumi – apie Lenkijos propagandą, Gdynę ir apie esperantininkų suvažiavimą Stokholme, su Piestrzyńskiu – apie sanitarines problemas, su Duchu – apie rezervistų reikalus. Visa diena lakstymo ir varginančio darbo. <…>
1934 m. birželio 9 d.
Gyvenimas bėga savo vaga. Jau dvidešimt mėnesių praėjo nuo mano baisios netekties, o aš jau net ne kasdien galvoju apie tai, kas sutrikdė mano gyvenimo tėkmę. <…> Pastaruoju metu patyriau tiek naujų įvairaus pobūdžio įspūdžių, ir su Tavimi pasidalinti negaliu. Kaip džiaugtumeisi, jei žinotum, kad Hela tapo skerdyklos Varšuvoje direktoriaus pavaduotoja. Apie tokias pareigas moteriai seniau tiesiog negalėjai nė pagalvoti. <…> Dabar ji turi išsiskirti su Kaziku, nes jis keičia tarnybą ir eis į kažkokią vaivadiją. Abu labai dėl to sielvartauja. O ar mums toks išsiskyrimas kada nors pakenkė? Tik dar džiaugsmingiau susitikdavome po mano darbo Peterburge ar Odesoje arba po suvažiavimų, kurių tiek buvo mano kelyje. <…>
Kaip elgtis su netobula žmogaus prigimtimi, kurioje slypi kažkas nenugalimo <…>. Nes iki šiol nesu netekęs gebėjimo jausti stiprią meilę moteriai, kuri nesąmoningai padarė man nenuveikiamą įtaką, o aš galiu mylėti taip idealiai, kaip tai dariau jaunystėje. Galiu mylėti pats nebūdamas mylimas, bet nesugebu atsakyti į meilę, kai esu iš tiesų mylimas.
Pasirinkau per jauną meilės objektą. Myli mane, kaip mylėti moka vaikas, nemyli manyje vyro. O ta kita, mylinti stipriai ir giliai, man yra tik miela bičiulė. Galėtų būti mieliausia globėja ir draugė, bet nėra taip mylima, kaip to nusipelno. Ir kodėl taip yra? Kodėl nesugebu atsakyti jausmu į jausmą? Kliūtimi tampa estetinės ir fiziologinės priežastys. Negaliu jausti potraukio apkūnumui, nes net ne amžius čia kliudo. O kokia graži buvo prieš daugelį metų. Ir koks patrauklus jos protas dar ir šiandien, tik kiti pasaulėžiūriniai įsitikinimai. Šie sutapo tik mudviejų su Tavimi. Antroji, jauna, man primena Tave. Kai kalbu su ja, man atrodo, kad šneku su Tavimi, savo mokine ir mano minčių auklėtine. Norėčiau ją paruošti kaip Tave. <…>
1934 m. liepos 5 d.
Mirė Maria Skłodowska-Curie. Prisimenu, kaip atsisveikinai su ja prieš jai išvykstant į Paryžių, kai negalėjo gauti Fizikos katedros asistentės vietos pas Witkowskį.
Stovi apsiverkusi mūsų namuose Studentų gatvėje prie valgomojo stalo. Abi skundžiatės kvaila tvarka, neleidžiančia moteriai dirbti universitete, kai visa masė vidutinybių vyrų pagal įstatymą stovi visa galva aukščiau už jus. Sakai jai:
– Jūs, ponia Maria, nusiraminkite ir važiuokite ten, kur geriau įvertins jūsų gebėjimus ir mokslą. Ten jūs tikrai padarysite daug gero sau ir šaliai, kuri dabar nesugeba įvertinti jūsų kaip dera.
Kokie pranašiški buvo Tavo žodžiai. Ar galėjo kas nors tikėtis, kad ši lenkė taip plačiai išgarsins lenkų moters vardą. Dvi Nobelio premijos – tai tik viena grandis, bet kokia reikšminga.
Praėjo keturiasdešimt metų nuo jūsų išsiskyrimo akimirkos, po kurios jau niekada nesusitikote. Kai prieš kelerius metus pamačiau ją Paryžiuje, lankydamasis jos paskaitoje, išvydau darbo išsekintą moterį, nebeturinčią nė vieno moteriškumo bruožo. Atrodė kaip kokia sena kaimo šeimininkė virėjos rankomis, nuvargintomis sunkaus darbo, kuris užpildė visą jos gyvenimą. Mirė Tave pergyvenusi dvejais metais, o buvote vienmetės. O aš pergyvenau jus abi, pergyvenau ir Palmirską, kuri ilgai sielvartavo dėl savo Oleko netekties.
Liko Tavo Moterų gimnazija, kurią įsteigėme 1897 metais. Norėjome, kad nebeliktų jokių neteisybių moterų atžvilgiu, su kuriomis susidūrė Skłodowska.
Tiek dalykų įvyko nuo to laiko, kai paskutinį kartą kalbėjau su Tavimi. Rotary klubo įsteigimas Krokuvoje. Konferencija Vienoje dėl esperanto mokymo mokyklose. Mano, kaip vyriausio Zamenhofo darbo draugo, triumfas Vienoje. Ministro Pierackio mirtis, tikriausiai nuo ukrainiečių rankos. Smogikų įvykdytos žudynės – kruvinasis Hitlerio derlius.
Turbūt jau arti susitaikymas su Lietuva. Lietuvis Alseika, kuris svečiavosi pas mane Krokuvoje po Vienos konferencijos, ryžtingai pasisakė už dviejų susipykusių sesių poreikį susitaikyti, ypač abiem vienodai gresiančio vokiečių įsiveržimo akivaizdoje.
– Žinote, – prisipažino, – aš kalbu lietuviškai, bet lenkiškai geriau. Mano vaikai taiso mano kalbos klaidas.
Labai jam patiko Zakopanė su jos Puošybos mokykla.
– Iš karto savo pastebėjimus paskleisiu Lietuvoje, kur mano žmona turi tokią pačią mokyklą, – pasakė. Ir išvažiavo sužavėtas Krokuvos <…>.
Kartais, kai esu moterų draugijoje ir kai matau užsidegimą kokia nors idėja, galiu akimirkai pamiršti viską ir taip pat užsidegu. Neseniai susipažinau su Reimowa, kuri taip užsidegė mokytis esperanto, kad patraukė mane tuo entuziazmu, bet visiškai taip pat jaučiausi su jaunuoju Fierichu, kai pradėjo mane klausinėti apie su šia kalba susijusias smulkmenas, pabrėždamas jos svarbą visai žmonijai. Tad ne tiek man reikalinga moteriška draugija, kiek užsidegimas kokiu nors dalyku, užsidegimas, kuris visada mane užvaldydavo jauną ir užvaldo dabar. Taigi vis dar gyvenu ir padoriai jaučiuosi.
O jei pavyks reikalas, apie kurį seniai galvoju – išpirkti Zalavą ir sukurti Piłsudskio rezervatą, dėl kurio reikalų netrukus su Zagrodzkiu važiuosime į Vilnių, tai būsiu tikrai laimingas. <…>
1934 m. liepos 20 d.
Susitarėme su Zagrodzkiu, kad susitinkame Varšuvoje liepos 10 dieną ir važiuosime į Vilnių tvarkyti Zalavo reikalų. Išvykdamas į Varšuvą džiaugiausi, kad po septyniasdešimt trejų metų pagaliau pamatysiu savo mylimą Zalavą, iš kurio man išliko tiek ankstyvos vaikystės prisiminimų. Ten dabar, rodos, tik supleškėjusio dvaro, kuriame lankydamasis kaime praleidau gražiausias akimirkas, degėsiai. Nuo to laiko taip pamilau kaimą, kad nuolatos troškau į jį grįžti.
Tačiau ilgai neteko pajusti to džiaugsmo, iki pat tos akimirkos, kai kaip Mariano Czajewicziaus mokytojas važiavau į Supronowicziaus nuomojamą Levanduvą. Tenai praleidau siaubingas atostogas, kasdien turėdamas po aštuonias valandas pamokų su mokiniu, kuriam buvo dešimt metų, o man keturiolika. Buvome verčiami taip ilgai sėdėti namuose, skaityti ir rašyti, kai abu norėjome ištrūkti į miškelį ar laukus. Paskui kaip mokytojas nuvykau į kaimą pas Łuszczewskius, kai pats ruošiausi brandos egzaminams.
Baigęs universitetą, daugybę kartų norėjau pamatyti Zalavą. Galvojau, kad kada nors kartu ten nuvažiuosime. Bet nebuvo mums lemta. Be Tavęs turiu atstatyti tuos degėsius, nes tenai gimė tas, kuris visą gyvenimą galvojo apie tai, kaip iš priešų rankų išvaduoti tėvynę. Tenai jo motina sielojosi dėl tautos likimo, tenai jį saugojo tokiems kilniems ateities tikslams. Nė nesvajojo, kad jos sūnus taps tautos vadu, kuris, keistai susiklosčius likimui, ateis būtent tada, kai trys priešiškos imperijos susigrums žūtbūtinėje kovoje, kad jos žlugs, o tada Lenkija iš mirusiųjų prisikels. <…> Jam statomi paminklai, jo vardu vadinamos gatvės, bet nepagalvojama apie tai, kad vieta, kurioje jis gimė ir praleido vaikystės metus, atrodytų kaip žmoniška sodyba, o ne degėsiais ir griuvėsiais nuklota dykynė, kurią aptikau nuvykęs tenai. <…>
Per visą kelionę į Vilnių žvalgiausi po apylinkes, besidriekiančias už vagono lango. Plokščios, neįdomios, o man tokios savaip mielos. Tas geltonas smėlis, daugiausia skurdūs laukai, neaukšti medžiai, vargani šiaudiniai stogai – visa tai taip džiugina akį ir jausmus. Viskas sava ir širdžiai artima, su kuo kadaise atsisveikinta per pirmą ilgesnę kelionę į tolimą pasaulį, į Varšuvą, dar 1865 metais. Kuo arčiau Vilniaus, tuo daugiau jaudinausi. Druskininkai – autobusų eilė tikriausiai laukia gausybės keleivių. Marcinkonys, Varėna – dairausi, ar kur nesimato moterų su grybų pintinėmis. Iš beržynėlio išnyra būrelis vaikėzų su popieriniais krepšeliais, kaupinais uogų – žemuogių, mėlynių, aviečių. Kaipgi nenupirksi ir nepradžiuginsi to būrelio. Iš kiekvieno imu po krepšelį ir atiduodu šalia manęs stovinčiam mažajam turistui, kuris su tėvais vyksta aplankyti Vilniaus. Dešimtmetis berniukas paima krepšelius su uogomis kiek drovėdamasis, bet tuština mielu noru. Jo tėvas atkreipia dėmesį į švariai ir tvarkingai pagamintus piltuvėlio formos krepšelius su medinėmis rankenėlėmis. Įsižiūriu ir matau, kad jie iš pripieštų ir prirašytų vaikų mokyklinių sąsiuvinių.
Jau Panerių tunelis, Vilnius čia pat. Mano širdis daužosi, nes artėju prie savo mylimo miesto. Stotyje susitinku su Kaziku Jurgielewicziumi ir einame į netoliese esantį Bajorų viešbutį.
Aušros vartų niekada nepamiršau. Dievo Motinos paveikslą ir užrašą „Sub tuum presidium confugimus“ prisimenu nuo tų laikų, kai nebuvo kito išsigelbėjimo, tik Dievas, tikint, <…> bet ir sielvartaujant, kad nėra vilties čia, Žemėje <…>.
Dabar visai kitoks jausmas. Esame namie. Tik mūsų broliai lietuviai priešiškai žiūri į Lenkiją ir nenori susitaikyti praradę Vilnių. Be abejo, jis priklauso jiems, bet ir tiems, kurie seniai čia apsigyveno ir jaučiasi lenkais arba jais yra nuo gimimo. Ateis laikas, kai vėl pasijusime broliais. Mūsų neskirs valstybių sienos, o sujungs žmogiški jausmai.
Kitą dieną susirinkome Vaivadijoje, mėgindami išsiaiškinti, kieno rankose dabar yra Zalavas. Toks paprastas reikalas, o tiek kliūčių. <…> Sužinome, kad Zalavą dabar valdo Žemės tarnyba. <…> Nustatėme, kad Zalavas per aukcioną buvo parduotas rusams, kadangi lenkai anuomet negalėjo įsigyti žemės Lietuvoje. Jį nusipirko kažkoks Someris, paskui Kurnosovas, kuris per karą gyveno už Lenkijos ribų. Vilniaus žemės tarnyba atėmė nuosavybę, bet po teismo Kurnosovas atsiėmė Zalavą ir pereikvojo žemę, kad išnyko viskas, kas galėjo išnykti. Pakartotinis nagrinėjimas Zalavą priteisė Žemės tarnybai. Tad tie šešiasdešimt keturi hektarai, supantys senąjį Zalavo dvarą, yra valstybės nuosavybė ir juos bus galima paversti Piłsudskio rezervatu, tautos nuosavybe.
Reikėjo važiuoti į Pikeliškes, nes ten gyveno ponia Kadenacowa, Maršalo sesuo, ir jo brolis Adamas, kurie prisiminė senojo dvaro vietą. Pikeliškėse iš tolo mačiau lange Maršalą. Prašiau, kad nesuktų jam galvos mano persona. Netgi maršalienės nenorėjau trukdyti ir telefonu prašiau, dar būdamas Vilniuje, kad galėčiau pasikalbėti tik su ponia Kadenacowa, bet gavau kategorišką kvietimą pavakario arbatos. Tad privalėjau važiuoti. Buvo taip karšta, kad nusprendžiau iš Vilniaus nusivežti ledų, ir puikiai juos vatoje atgabenau. Deja, namie buvo tik viena mergaitė, kita, Wandzia, buvo harcerių stovykloje. <…>
Kitą dieną su ponia Kadenacowa ir Adamu Piłsudskiu nuvažiavome į Zalavą. Aptikome vieną vienintelį pastatą ten, kur anksčiau stovėjo samdinių namas. Visa kita dingo be pėdsako, liko tik pamatai. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad pagal tų liekanų formas atpažįstu senąjį dvarą ir net galiu atskirti buvusius kambarius, bet ponia Kadenacowa ir ponas Adamas tvirtino, kad namas stovėjo šalia, o ten buvo oficina, kur jie gyveno po gaisro dvare. Puikiai pažinojau tik tą pastatą, kuriame dabar įsikūrusi mokykla, bei kūdros vietą, kur pirmą kartą žvejojau su savo mylimu senuku Antoniu Klukowskiu. Kūdros vieta buvo visiškai sausa, apžėlusi alksnynu. Iš tolimesnių kūdrų dešinėje ir kairėje taip pat nieko nelikę. <…>
Zalave susitikome su statybininku Szumowskiu, kurį rekomendavo Zagrodzkis iš Rezervistų sąjungos. Remdamasis mūsų prisiminimais, Szumowskis ėmėsi piešti namo, kuris turi būti pastatytas, eskizą. Kitą dvaro škicą padarė pagal Kościałkowskio nupasakojimą, ir šis antrasis projektas ponios maršalienės buvo pateiktas Maršalui patvirtinti.
– Tasai buvo ne toks, – nusprendė Piłsudskis. Todėl Kościałkowskio projektas nebuvo priimtas.
Grįžę į Vilnių įsteigėme Kościałkowskio prezidentaujamą Zalavo atstatymo komitetą.
Versta iš: Odo Bujwid. OSAMOTNIENIE: PAMIĘTNIKI Z LAT 1932–1942. Wydawnictwo Literackie, 1990.
[1] Morda, pysk – snukis (lenk.). (Čia ir toliau – vert. past.)
[2] Lenkijos socialistų partija.