Monika Baltrušaitytė. Inkilinės

2025 m. Nr. 1 

Apsakymas

Let’s take a minute just to slip away
And linger on before it’s gone. (ATB, These Days)

Kai sutemo ir atvėso, apsigaubėme šiltais pledais ir kaip visada patraukėme tinginiauti į antrojo aukšto terasą, iš kurios atsiveria aukštas, kalnapušėmis apaugęs žaliasis kalnas, perskrostas siauro smėlio tako, vedančio į melsvomis samanomis nuklotą mišką. Tolumoje bolavo vienišas prisnūdęs medinis stebėjimo bokštelis. Kuršių nerijoje tokių daug – sausos kalnapušės dažnai užsiliepsnoja, užtenka vienos neužgesintos nuorūkos, ir ištisi hektarai įsipleška kaip Nerono Roma. Iš bokštelių matyti plati miško panorama, o arčiausiai namų stypsantis medinukas kiauras dienas ne tik spokso į plačias, visada atmerktas mūsų langų akis, bet ir vogčiomis stebi už namelio pasislėpusią vienintelę Preilos gatvę, prigludusią prie marių.

Tirštas cigaretės dūmas kaip šlapias sraigės pėdsakas ant šaligatvio tingiai šliaužia virš mūsų galvų, kalbamės apie pačius svarbiausius reikalus gyvenime – apie bernus. Iš pradžių atrodė, kad vakaras bus ramus kaip visi – vėl įsijungėme vienintelį turimą „Mulen Ružo“ DVD, užsiplikėme bomžpakių ir ištiesusios kojas ant kilimo pasinėrėme į filmą. Pabaigoje apsiverkiau, nors žinojau, kuo jis baigsis, jau pirmą kartą žiūrėdama iš karto supratau, kad Kidman mirs, mat ji visąlaik kosėjo krauju ir būtų buvę keista, jeigu nebūtų mirusi.

Augustė paėmė elektrinę gitarą, nušluostė dulkes. Prijungėme gitarą prie kubo ir pakaitomis vis iš naujo ir iš naujo grojome dvi dainas, kurias puikiai mokėjome – „Californication“ ir „Nothing Else Matters“.

Gitaros griausmas tą naktį užgožė iš lauko ataidinčius pašnekesius ir juoką – vietinis jaunimas nenuobodžiavo, iš mūsų terasos buvo matyti, kaip tamsoje melsvai švyti vaikinų telefonai, galėjai pamanyti, kad tai maži jonvabaliai ropinėja po naktinę žolę. Keli jonvabaliai atrodė ryškesni už kitus, netrukus jie pradėjo šokčiodami didėti ir artėti – kol išvydome kelią telefonais pasišviečiančias tris vyriškas figūras, sukančias į mūsų kiemą ir po akimirkos jau stovinčias po balkonu.

– Sveikos, merginos, – pasisveikino kažkuris. Veido nesimatė, kūno – taip pat, tačiau net tokioje aklinoje naktyje galėjai pastebėti, kad jis vilki toksiškai geltoną maikę, švytinčią lyg mėnesiena arba klubiniu fosforiniu laku nuspalvinti nagai.

– Gražiai grojat, – pagyrė.

– Dinkit iš mūsų teritorijos! – be jokių užuolankų, karingai it Ksena suriko Augustė, bet manyje kažkas sukirbo, tarsi iš miego būtų prabudęs šimtmečius giliausioje kertelėje tūnojęs smalsumas. Pirštą priglaudusi prie lūpų parodžiau jai, kad užsičiauptų, priėjau prie balkono krašto, pasilenkiau žemyn ir įsakmiai riktelėjau:

– Pirmiausia pasirodyk šviesoje!

Ir jis žengė drąsų žingsnį į priekį. Fosforas buvo nedidelio ūgio, ne visiškas kelmas, kurį eidama galėčiau nuspirti, bet ir ne krepšininkas. Atrodė neblogai sudėtas, net šiek tiek pasportavęs, tamsiais, poilgiais plaukais, nutrintais, plėšytais džinsais ir, aišku, vilkėjo tą toksišką maikę. Iškart apėmė keistas jausmas – nebegalėjau atplėšti akių nuo jos ryškiai geltonos spalvos, rodos, užgožusios visas žvaigždes ir paukščių takus nakties danguje virš mūsų kiemo. Spoksojau į Fosforą kaip pakerėta, net pamiršau apie jo draugus. Tą naktį aš apakau.

 

Fosforas pakeitė viską – mano galvą užėmė geltona fluorescencija, kasdien akinusi vis stipriau. Studijuojantis kulinariją, vairuojantis seną, baltą mersą su pasaga, pritvirtinta ant priekinio bamperio grotelių, gyvenantis čia pat, Preiloje, prie supkių, Fosforas buvo nenuspėjamas kaip trinta sriuba – nors sudėtyje, rodos, vien daržovės, niekada nežinosi, ko ten iš tikrųjų pritrinta. Jis nuolat kurstė smalsumą ir skatino geltonąją šviesą manyje pliekstis vis ryškiau ir ryškiau.

Augustė žinojo galybę įmantrių būrimų kortomis, iš serijos, sugalvok norą arba klausimą, į kurį galima tik teigiamai arba neigiamai atsakyti. Dažniausiai klausdavome, ar Fosforas apie mane galvoja, ar mane myli, ar būsiu jo žmona, ar jis mane išduos, ar aš jam graži ir taip toliau.

Jeigu iškrenta keturi tūzai, vadinasi, atsakymas teigiamas, o jei pasimaišo kita korta, noras neišsipildys, nes kažkas trukdo. Tarkime, jeigu klausi, ar myli, o iškrenta keturi tūzai ir pikų dama, žinok, jog nemyli, nes yra kita. Jeigu prie tūzų įsitrina dar ir karalius, vadinasi, nemyli, nes trukdo vyresnis vyras, greičiausiai – tėvas. Jei iškrenta bernelis – nemyli, nes yra gėjus, o jei pasimaišo pikų dešimkė, simbolizuojanti ligas, ligoninę ir sveikatos problemas, kartais – net mirtį, tai tavęs jis nemyli, nes yra arba šiaip nesveikas, arba sunkiai serga ir greitai mirs.

 

– Vadinsiu jus inkilinėm, – dorodamas rūkytą skumbrę, pareiškė Fosforas. – Gyvenat viename iš tų trijų inkilų prie stotelės, visada kartu trinatės.

Inkilu buvo vadinamas mūsų vasarnamis, išdygęs prie pat įvažiavimo į miestelį, buvusioje automobilių stovėjimo aikštelėje, tuščioje ir apleistoje. Ten anksčiau kėpsojo tik visų užmirštas surūdijęs karutis, kuriame turbūt gerą dešimtmetį dūlėjo niekam nereikalingo žvyro krūva. Šalimais gulėjo numestas tepaluotas valties variklis. Toje asfalto dykynėje kiečiausi Preilos bičai pirmąkart sėdo už vairo, kam smulkintis – čia jie nupiešė pirmąsias savo saulutes, o vakarais aikštelėn privažiuodavo mašinų. Ant kapotų buvo serviruojami čipsai ir sėmkės, nerūpestingai liejosi alus, aikštelėje nugalėdavo durniaus koziriai, aprasoję mersų ir audinių langai epileptiškai purtydavosi nuo klubinės muzikos ritmų, o kitą penktadienį viskas kartodavosi iš naujo.

Miestelio gyventojams, kurių teoriškai buvo gal trys šimtai, o realybėje galėjai sutikti vos dvidešimt, galiausiai įgriso toks lengvabūdiškas jaunimo šėliojimas, trukdęs ilsėtis žvejams, poilsiautojams, dviračių nuomotojams savaitgalių, kartais – ir įprastų dienų vakarais. Triukšminga vieta nepritiko ramaus kurorto įvaizdžiui, tad ilgainiui buvo išvežtas šių suvažiavimų liudininku ne savo noru tapęs surūdijęs karutis, išpiltas jo paslaptis saugojęs žvyras, o aikštelės vietoje išdygo trys vasarnamiai, vieną vėliau įsigijo mano šeima.

Aikštelės nebeliko, tiksliau, liko tik mažytė jos dalis, kurioje daug saulučių nepripaišysi, bet neringiškiai vis tiek nesijautė laimingi. Šįsyk jiems, o gal labiau „Saulėlydžio stebėtojų klubo“ pirmininkei, atsakingai už saugomas teritorijas ir jų priežiūrą, užkliuvo naujieji namukai, praminti inkilais. Nors buvo pastatyti gavus leidimus, vėliau vasarnamiai paskelbti nelegaliais, nes nebuvo pakankamai gražūs ir išsiskyrė iš visos Kuršių nerijos architektūros. Inkilai buvo mediniai ir rudi kaip kalnapušių šakos, savo spalva derėjo prie Neringos gamtos, bet pirmininkei jie tebuvo įžūlūs svetimkūniai, badantys akis savo modernumu, bjaurūs parazitai, kuriuos reikia pašalinti. Užsitęsusių teismų sprendimas vienbalsiai reikalavo – nugriauti, o teritoriją paversti tokia, kokia buvo prieš atsirandant nelegaliems statiniams. Teritoriniame plane inkilų turėjo nelikti. Jų vieta – už borto.

Inkilai nebuvo panašūs į vietinių žvejų trobas mėlynomis langinėmis, lėkiais ant čerpėmis dengtų stogų, turinčių keturiasdešimt penkių laipsnių nuolydį, archajiškomis gonkomis ir išstypusiais vėtrungių bokšteliais. Plačios inkilų akys žvelgė į mišką, kiekvienas turėjo po terasą pirmame ir antrame aukšte, juos iškart pamatydavai dar neįvažiavęs į miestelį ir leisdamasis nuo kalno, kai jie iššokdavo prieš akis kaip trys nuteistieji, išvaryti iš pagrindinės ir vienintelės miestelio gatvės.

– Išmokysiu tave vairuoti, – švelniai sukuždėjo Fosforas, jo žodžiai tirpo ausyse kaip sviestas, prisiekiu, mintyse jau regėjau, kaip lėtai sukame ratus aikštelėje prie inkilų, jo baltajame merse, kurio pasaga ant bamperio tviska lyg auksinis dantis mano fizikos mokytojos šypsenoje. Jis uždeda ranką man ant kelio, o aš lėtai atleidžiu sankabą ir minu greičio pedalą.

Kaip tyčia, fone skambėjo vietinių pamėgta daina „Velniškas greitis“. Kol vyresni preiliškiai be skrupulų tvarkė tauriuosius gėrimus, aš jau tris valandas kankinausi su viena sidro stikline, nes tą vakarą visai ne sidras rūpėjo – troškau, kad Fosforas išmokytų mane vairuoti.

– Jau ne vieną mergą toje aikštelėje vairuot išmokiau, – leptelėjo nutraukdamas mano romantiškas svajas.

 

Nešini pledukais ir arbata pėdinome tamsiu miško takeliu. Buvo šiltas vakaras, mus iš viršaus stebėjo Gyvatnešio žvaigždynas, bet nė viena jo žvaigždė, nei Ras Alhagas, nei Kelbalrajus, nei Barnardas, nenurungė akinamai geltonos Fosforo maikės, nušvietusios mums kelią miško tankmėje.

– Tu man patinki, – sušnabždėjo į ausį, puikiai nujausdamas ir mano atsakymą, kurio nė nereikėjo garsiai ištarti. – Žinai, mane babniku vadina.

Lyg kirviu nukapojo vėl sužaliavusius mano fantazijų daigus. Kodėl, pasakęs ką nors gražaus, jis iškart viską sugadina, vimtelėjęs kokią šlykštynę? Susimesti su Preilos babniku. To man ir tetrūko – būti dar viena Fosforo vištele, kurią jis moko vairuoti aikštelėje prie inkiliukų. Ir išvis – ką veikiu su juo naktį miške? Tokiu metu jau turėčiau drybsoti su Auguste lovoje ir klausytis Moby lopšinių prieš miegą.

Tada Fosforas mane pabučiavo.

Akyse ėmė lietis, vaizdas po truputį bluko, šviesos tirpo, viskas sukosi vis greičiau, regėjau gražiausias kaleidoskopo formas, jaučiausi kaip maža laimės rato rodyklė, niekaip negalinti sustoti, lyg būčiau papuolusi į begalinį tarpdimensinį portalą.

Nors bučiuojantis su bernu reikia užsimerkti, Augustė pasakojo, kad visada atsimerkia, nes tada neva galima jį apžiūrėti iš arčiau, patikrinti, ar oda lygi ir švari. Aklinoje tamsoje jo niekaip nesugebėčiau įvertinti, bet vien iš smalsumo atsargiai pramerkiau akį – Fosforo vokai buvo nuleisti, iš arti jo veidas atrodė svetimas, deformuotas, kitoks. Lyg spoksočiau į išdidintą uodą, prilipusį prie mano nosies. Išsigandau ir tuoj pat vėl užsimerkiau – reikės pasakyti Augustei, kad jos patarimas niekam tikęs.

 

Apie tėvus Augustė nemėgo daug šnekėti, tačiau žinojau, kad jos šeimoje nutinka įdomių dalykų. Niekada netraukdavau už liežuvio, galvojau, norės – pati pasipasakos, bet mokykloje kartais pasirodydavo apniukusi, nugirsdavau vieną kitą užuominą apie mamą, vėl siautėjančią per pilnatį – ji visad juokaudavo, kad jos mama – vilkolakis.

Sakytum, mama kaip mama – maloni namų šeimininkė, besisvečiuojant pasiūlanti arbatos, paklausianti, kaip sekasi, sunku buvo įsivaizduoti ją keliančią toną, o pilnačiai atėjus apaugančią tankiu kailiu ir iššokančią pro langą su visais stiklais. Užtat viena mano mamos draugė, pažįstanti Augustės mamą, – mat mūsų kraštas tėra didelis kaimas, kuriame visi ką nors pažįsta arba pažįsta kažką, pažįstantį dar ką nors, – kartą prasitarė, jog namuose ant sofos ji kiauras dienas gurkšnoja šampaną, siuntinėja pervargusį tėvą šen bei ten, o tas, jai ranka pamojus, pabrukęs uodegą skuba į parduotuvę pirkti dar vieno butelio.

Augustės tėtis – tikra Dievo ramunėlė. Atvažiuoja mūsų pasiimti iš kino, parveža mane namo iki pat laiptinės durų. Jis nėra didis plepys ar pokštų skaldytojas, labiau primena tylų ir ištikimą ginklanešį, reikalui esant patarnaujantį, apginantį, užtariantį, apsireiškiantį po pirmojo skambučio. Tačiau iš retų ir miglotų Augustės burbtelėjimų galėjau susikurti ir kitokį įspūdį – jos tėvas, dabar jau į pensiją išėjęs Vadovybės apsaugos departamento pareigūnas, dažnai sėda už vairo girtas, ne kartą dėl to buvo prisidirbęs. Sklido gandas, kad darbo neteko dėl to, jog prisitvojęs „Medžiotojų užeigoje“ nusprendė pabūti blogu policininku – išsitraukęs tarnybinį ginklą, puolė juo mojuoti ir grasinti kiaulės ausis kapojusiems, alų ragavusiems kavinės lankytojams. Tąkart darbovietė palinkėjo jam labų dienų, o kaip Augustės tėvai verčiasi šiandien, neaišku.

Daugiau apie Augustės šeimą nežinojau nieko. Kartais giliai širdyje net sukirbėdavo abejonė, ar išvis pažįstu savo draugę taip gerai, kaip galvoju – mus siejo draugystė nuo penktos klasės, pokštai, knygos, filmai, muzika, net pasaulį supratome panašiai, bet retsykiais pajusdavau, kad mūsų bendravimą gaubia juoda ir šalta kosminė tyla, kurią įveikti tikrai ne mano jėgoms. Tada pagalvodavau, kad mudviejų amžina, neperskiriama draugystė tėra panaši į balkone suneštą lizdelį, kuriam nušluoti pakanka stipresnio vėjo gūsio.

 

Naujuosius preiliškiai nutarė sutikti didžiojoje apleisto ir vaiduokliško pamario pensionato salėje. Pilkame pastate, kurio baugiuose tamsiuose koridoriuose ant sueižėjusio, seno kaip marksizmas linoleumo skersvėjis lėtai šokdino milžiniškus dulkių kamuolius, o šį liūdną šokį smalsiai stebėjo apmūsijusių juodų langų akys. Išdygęs dar sovietmečiu, pensionatas dabar atrodė kaip vienas užsilikusių Neringos dinozaurų, sezono metu jame apsistodavo pigios nakvynės ieškotojai, nors, turint galvoje Kuršių nerijos kainas, turbūt net ir už apverktinos būklės kambarėlį be patogumų buvo plėšiami pinigai kaip padoriame viešbutyje.

Sustūmę į salės vidurį iš visokių kerčių surinktus lakuota faneruote dengtus stalus, sutempę kėdes ir krėslus suplyšusiomis sėdynėmis, iš kurių styrančios spyruoklės priminė karo lauke kritusių ristūnų žarnas, – graudu net įsivaizduoti, kaip teks įsitaisyti šituose žaizdotuose krėsluose šventinį Naujųjų metų vakarą, – iš garažo atnešę muzikinį centrą ir kolonėles, pripirkę akcijinių fejerverkų, jie sukūrė šventinę atmosferą. Tiksintys laikrodžiai apraudos visas metų nuoskaudas, o jų rodyklėms mušant vidurnaktį, pensionato salė – jau regima miglotai, lyg pro šampano burbulus, prisigrūdusi įkaušusių, besibučiuojančių ir besiglėbesčiuojančių žmonių – nušvis permainingų pokyčių viltimi, žadančia, kad metai bus geresni, turtingesni, laimingesni, kad šiemet visi mes rūkyti, daugiau sportuos, sveikiau gyvens, karščiau mylės, mažiau keiksis, o iš tikrųjų, jau rytui išaušus, paaiškės, kad niekas nepasikeitė ir keistis nežada, bet vien dėl tos vidurnakčio akimirkos, to trumpo, ryškaus blyksnio, akimirkai nušviečiančio veidus viltimi, ir verta švęsti Naujuosius.

Pigiems fejerverkams cyptelėjus juodoje dangaus aukštybėje ir pademonstravus keletą skystų akrobatinių triukų, prasidėjo masinis glamonių, „Boscos“ ir bučinių ciklas. Visi tapo artimiausiais bičiuliais, vieni kitus mylėjo ir linkėjo pačių geriausių, šviesiausių metų. Po šią euforiją klaidžiojantis mano žvilgsnis susidūrė su Fosforo žvilgsniu. Supratęs, jog yra stebimas, jis mikliai nusisuko, apkabino kažkokią garbanę per juosmenį ir įsisiurbė jai į lūpas.

 

Aš nežinojau, kad Augustės namuose laukia visai kitas pasaulis nei tas, kurį sukūrėme inkile. Neturėjau nė menkiausio įtarimo, kad kasnakt, smukusi į lovą savo sandėliuko dydžio kambarėlyje, priglaudusi skruostą prie vėsios pagalvės ir apsiklojusi šilta, pūkine jos kvapo ir prisiminimų prisigėrusia antklode, ji užsimerkia ir laukia – jau tuoj nusileis užmaršties uždanga, jau greitai pasiglemš miegas ir viskas užsimirš: dušo plytelės, kurių nenušveitė, pykčio pritvinkusi melsva gysla mamos kaktoje, amžinai sutrikęs tėvas, mano begalinis naivumas, mokykla, baigiamieji egzaminai.

Nežinojau, kad trokšta užmiršti ir tą vakarą, kai, jai kaip visada pėdinant pamiške nuo stotelės namo, greta sustojo apynaujis BMW, jame sėdėjęs pusamžis vyriškis pasisiūlė pavėžėti, o paskui kai ko paprašė ir davė du šimtus litų. Nenumaniau, kad ji sutiko ir paėmė tuos pinigus, juk pinigų tai reikia, vyriškis buvo mandagus, parvežė namo ir išleido ne prie durų, kur galėjo pamatyti tėvai, bet prie šiukšlių konteinerių kiemo gale. Kai nusileis užmaršties uždanga, pasimirš ir to vyriškio kvapas, įsigėręs į jos plaukus ir drabužius, pasimirš, kad tai buvo didžiausia jos uždirbta pinigų suma.

Sunku pasakyti, kada pradėjo blėsti mūsų draugystė, bet jau pirmame kurse darėsi akivaizdu – nors per paskaitas sėdėdavome kartu, Augustė kasdien vis labiau tolo, tapo dar uždaresnė, kažką svarbaus nutylėdavo, kol tų paslapčių prisirinko tiek daug, kad bendravimas pasidarė visai paviršutiniškas.

Baigusi pirmą kursą, ji išskrido į Ameriką su draugėmis iš universiteto. Daugiau jos nemačiau – Amerikoje į ją kreipėsi kitu vardu, ten ištirpo praeitis, BMW, inkilas ir tėvai, o jei kas nors apie tai paklausdavo, Augustė numodavo ranka ir nusijuokdavo.

 

Kai inkilus nugriovė, o teritorija susigrąžino pirmykštį pavidalą ir vėl tapo automobilių stovėjimo aikštele, Preiloje lankytis lioviausi. Bėgantys metai pakeitė miestelį, senasis pensionatas, tas nušiuręs pastatas klaidžiais, tamsiais, sutrūkinėjusiu linoleumu išklotais koridoriais ir voratinklių raizginiais palubėse, dabar prisikėlė antram gyvenimui, atsinaujino, virto pagal europietiškus standartus rekonstruotais poilsio namais – sunkiai patikėtum, kad kadaise juose švenčiau Naujuosius.

Preiliškių gyvenimas ir toliau tekėjo sava vaga, vasarą jie važiuodavo atostogauti prie ežerų, o paklausti, ko nesiilsi prie jūros, piktai atkirsdavo: „Ko mes toj baloj nematę?“

Kartą, užsukusi savaitgaliui, sutikau ir Fosforą. Garbanę jis seniai iškeitė į kitą merginą, kurią vadino rimta.

– Žinai gi mane, babnikas buvau, – paatviravo, kai kortomis pliekėme durnių. – Mergas kas savaitę keičiau, bet dabar surimtėjau, reikia apie šeimą galvoti. Felčeriu planuoju įsidarbinti, su greitūške važinėsiu. Metas imtis rimtesnės veiklos.

– Felčeriu? – pasitikslinau.

– Taip, o ką? – žiaumodamas kramtomąją gumą atsakė mano buvęs išrinktasis.

– Tada atidarysiu lavoninę.

Ką nors kitą toks pareiškimas greičiausiai būtų įžeidęs. Tačiau Fosforas pykti nemokėjo – nuoširdžiai užsikvatojo, tiksliau, žvengė kone iki užspringimo. Supratau, kad viskas apsivertė. Lyg kliedesių apie vairavimo pamokas nė nebūtų buvę, tarsi viskas būtų tik prisisapnavę vieną tvankią vasaros naktį.

 

Prie prekybos centro sutinku pagyvenusią moterį pilku suvargusiu veidu, patinusiais melzganais paakiais, pasišiaušusiais bespalviais plaukais. Sakytum, benamė, bet liežuvis neapsiverčia jos taip vadinti – apsirengusi tvarkingai, drabužiai, matyti, švarūs. Tuoj paprašys pinigų, juk stoviu su pinigine rankose. Niekur nedingsiu, teks duoti bent eurą, bet, mano nuostabai, ji kreipiasi į mane vardu, mandagiai pasiteirauja, kaip laikausi.

Nukrečia šaltis, kai dar kartą, šįsyk atidžiau pažvelgusi į ją atpažįstu tas paukštiškas, plėšrias, kadaise dažnai regėtas akis – prieš mane stovi Augustės mama, garsioji knygų redaktorė, moteris-vilkolakis, šampano gurkšnotoja, maniakiška pedantė, kiekvieną šeštadienį dantų šepetuku iššveičianti pajuodusius vonios plytelių tarpus, o daržoves visad perliejanti verdančiu vandeniu, kad žūtų bakterijos ir mikrobai.

Kai ji pasako, kad prieš kelis mėnesius Augustę rado vonioje – visai kaip filme, ji dievino tokius filmus, – staiga suvokiu, kad viskas buvo aišku nuo pat pirmosios minutės.

Kad Kidman filme kosėja, pastebėjau iš karto, o savo draugės liūdesį ignoravau, dangsčiau būgnų berneliais ir tūzais. Ar turėjau galią sustabdyti šį filmą, atsukti atgal? Ar būčiau sugebėjusi? Gal būčiau spėjusi čiupti ją už rankos, neleisti iškristi už borto į sraunią, juodą tėkmę, iš pradžių nuplukdžiusią į Ameriką, o galiausiai nusinešusią ten, iš kur nebegrįžtama?

Sunkiai pamenu, kaip toliau rutuliojosi tos dienos įvykiai, regiu tik trumpus, iš atminties iššokančius kadrus: sėdžiu automobilyje lyg kosmonautas, patiriantis 8G perkrovą, muzika, visai kaip senaisiais laikais, trenkia visu garsu, net stiklai dreba, važiuoju plentu nesuprasdama, kaip jame atsidūriau ir kodėl lekiu taip, lyg vairuočiau ne aš, o kažkas kitas. Tarsi būčiau lunatikė, sėdusi už vairo per miegus.

Tada regiu save nedrąsiai trypčiojančią prie mažyčio, parudavusiomis rožėmis ir sniego patalu apkamšyto žemės lopinėlio, į kurį įsmeigtas iš dviejų lentelių sukaltas kryžius skelbia, jog neapsirikau, atėjau ten, kur reikia. Drebančiais pirštais iš kišenės ištraukiu žiebtuvėlį, žvakutę ir cigaretę. Nors tikras cigaretes jau seniai pakeitė elektroninės, užsirūkau taip natūraliai, lyg vėl sėdėtume inkilo terasoje antrame aukšte, lyg amžinai vyktų vasara.

Atėjau apžiūrėti asfalto dykynės, kurioje kadaise stovėjo mūsų inkilai. Aikštelės kampe riogsojo senas, surūdijęs karutis. Jis buvo pripiltas žvyro. Tolumoje tarp kalnapušių bolavusio stebėjimo bokštelio nebeliko – jį irgi nugriovė.

Pirmiausia prisiminiau kvapą. Jūržolių, dumblo, druskos, jodo ir vėjo. Regėjau naktinį dangų užgriūvančią šviesą, ryškiausiai matomą iš antrojo aukšto terasos, kai į Preilos kalną kyla automobilis ir jo žibintai lyg plėšrios žuvys išneria iš nakties gelmių, nuplieksdami viską aplink.

Tada pajutau skonį. Saldaus, toksiškos spalvos sidro, rūkyto ešerio, sėmkių, bomžpakių ir laisvės.

Išgirdau jūrą ir saulutę ant asfalto piešiančio merso stabdžių cypimą. Baltojo merso, turinčio pasagą ant priekinio bamperio grotelių. Viskas taip, lyg būtų nutikę tik vakar, nors tuščia aikštelė ir žvyro pripiltas karutis bylojo, jog mūsų čia jau nėra.

Išvydau, kaip gurgždėdama ore švysteli iškrakmolyta sniego baltumo staltiesė, tiesiame ją lauke ant stalo. Kepsime lydeką, vakaras bus ilgas kaip rugpjūčio šešėlis.

Iš jūros tykiai kils rūkas, saulė smaksos iš ūkanos rato, ilgėsiuosi šios akimirkos, nors dar gyvensiu joje, būsiu čia, inkile, sėdėsiu antrojo aukšto terasoje ištiesusi kojas, plepėsiu su Auguste apie svarbiausius reikalus gyvenime – apie bernus. Ji išsitrauks gitarą, kieme pasirodys Fosforas, ryškios maikės šviesoje paukščių takai ir žvaigždės atrodys lyg išskydę vaiduokliai. Tolumoje pasigirs liūdnos rūko sirenų aimanos, dūmų ir žuvies kvapas tvyros ore. Lyg kas kūrentų alksnines malkas.