Mario Vargas Llosa. Laiškai jaunajam rašytojui
2026 m. Nr. 3
Iš ispanų k. vertė Laura Liubinavičiūtė
Pasaulyje gerai žinomas Peru rašytojas Mario Vargasas Llosa (1936–2025) yra sukūręs romanų, pjesių, išleidęs atsiminimų, esė rinkinių, o savu laiku net aktyviai dalyvavo politikoje. Neabejotinai jis smarkiai prisidėjo prie Lotynų Amerikos literatūros garsinimo iki šių dienų. Bent jau ispanakalbiame pasaulyje M. Vargasas Llosa laikomas vienu įtakingiausių savo kartos rašytojų. 2010 m. Nobelio literatūros premijos komitetas jam skyrė premiją už „galios struktūrų kartografiją ir aštrius individo pasipriešinimo, maišto bei pralaimėjimo vaizdus“. Rašytojo prozą maitino ir turtino geras išsilavinimas, aistra literatūrai (buvo aistringas bei nenuilstantis skaitytojas), turiningas asmeninis bei profesinis gyvenimas ir neprilygstama kūrėjo vaizduotė. Tai ryšku ir esė knygoje „Laiškai jaunajam rašytojui“ („Cartas para un joven novelista“, 1997), kurioje atvirai ir nuoširdžiai dalijamasi įžvalgomis apie kūrybą, pašaukimo paslaptį, rašytojystės atradimus.
Šių metų kovo 28 d. rašytojui būtų sukakę devyniasdešimt metų.
I. Parabolė apie kaspinuotį[1]
Mielas drauge,
Jūsų laiškas mane labai sujaudino, nes jame atpažinau save, keturiolikmetį ar penkiolikmetį, nupilkusioje generolo Odrios[2] diktatūros laikų Limoje – svajojantį kada nors tapti rašytoju ir besikankinantį, neišmanantį, ko imtis, nuo ko pradėti, kaip įgyvendinti tą pašaukimą, kurį jutau kaip neatšaukiamą įsipareigojimą: rašyti istorijas, žavinčias skaitytojus taip, kaip mane sužavėjo rašytojai, jau tuo metu ėmę rikiuotis į mano asmeninį panteoną: Williamas Faulkneris, Ernestas Hemingway’us, André Malraux, Johnas Dos Passosas, Albert’as Camus, Jeanas-Paulis Sartre’as.
Mane dažnai apnikdavo mintis parašyti vienam iš jų (tuomet jie visi dar buvo gyvi) ir paprašyti patarimo, kaip tapti rašytoju. Niekada neišdrįsau to padaryti dėl drovumo ar galbūt tiesiog dėl kaustančio pesimizmo (o ir kamgi jiems rašyti, jeigu gerai žinojau, kad nė vienas iš jų nesiteiks atsakyti), neretai sugniuždančio daugybės jaunų žmonių polėkius šalyse, kuriose literatūra daugumai reiškia tiek nedaug ir rusena socialinio gyvenimo pakraštyje kaip vos ne slaptas užsiėmimas.
Panašu, jog man rašydamas pats nepatyrėte panašaus paralyžiaus. Tai gera pradžia nuotykiui, į kurį norėtumėte leistis ir iš kurio, esu tikras, tikitės, nors apie tai savo laiške ir neužsimenate, tiek daug stebuklų. Drįstu patarti per daug nesitikėti ir nepuoselėti per didelių vilčių dėl šio sumanymo sėkmės. Žinoma, nėra priežasties, kodėl pačiam nepavyktų to pasiekti, bet jei atkakliai rašysite ir leisite knygas, netrukus suprasite, kad apdovanojimai, visuomenės pripažinimas, knygų pardavimai bei rašytojo socialinis prestižas yra labai savitas reiškinys, dažnai itin įnoringas, nes neretai užsispyrusiai aplenkia tuos, kurie šito labiausiai nusipelnę, ir apipila mažiausiai to vertus.
Taigi, kas sėkmę laiko esminiu savo pašaukimo stimulu, greičiausiai patirs nusivylimą ir suklys, literatūrinį pašaukimą supainiojęs su troškimu siekti šlovės ar finansinės naudos, kurią literatūra atneša retam (vos keliems išrinktiesiems) rašytojui. Tai yra du skirtingi dalykai. Galbūt pagrindinė literatūrinio pašaukimo ypatybė yra ta, kad jį turintiems pats pašaukimo realizavimas yra didžiausias atlygis, daug didesnis už bet kokį kitą, kurį galėtų gauti kaip apdovanojimą. Tai viena iš nedaugelio nepaneigiamų tiesų, kurias drąsiai patvirtinu, kurios tarpsta tarp daugybės mitų apie literatūrinį pašaukimą: rašytojas neabejoja, kad rašymas yra geriausias dalykas, koks tik galėjo jam nutikti, nes rašymas reiškia geriausią įmanomą gyvenimo būdą, nepaisant socialinių, politinių ar ekonominių šio užsiėmimo pasekmių.
Manau, kad pašaukimas yra esminis išeities taškas kalbant apie tai, kas rašantįjį motyvuoja ir neduoda ramybės: kaip žmogus tampa rašytoju. Neabejotinai tai slėpininga tema, apgaubta neaiškumų ir subjektyvumo. Tačiau tai nėra ypatinga kliūtis bandant visa tai paaiškinti racionaliai, vengiant tuščios mitologijos, nuspalvintos pamaldumu ar arogancija, kas buvo būdinga romantikams, kurie pavertė rašytoją dievų išrinktuoju, būtybe, pasižyminčia antžmogiška, transcendentine galia rašyti tuos dieviškus žodžius, kurie įkvėptų ir pakylėtų žmogaus dvasią, ir, užkrėsta šiuo Grožiu (žinoma, didžiąją raide), ji pasiektų nemirtingumą.
Šiandien niekas taip nebekalba apie literatūrinį ar meninį pašaukimą, tačiau, nors šiais laikais pateikiamas paaiškinimas yra ne toks didingas ar pranašiškas, jis vis tiek lieka gana mįslingas. Tai yra neaiškios kilmės polinkis, verčiantis kai kurias moteris bei vyrus atsiduoti veiklai, kurią jie netikėtai pajunta esant savo pašaukimu, beveik priversti ją vykdyti, nes jaučia, kad tik vykdydami tą pašaukimą, pavyzdžiui, rašydami istorijas, jie jausis išsipildę, ramybėje su savimi, atiduodami viską, ką turi, be slegiančio jausmo, kad tuščiai švaisto savo gyvenimą.
Asmeniškai netikiu, kad žmonės gimsta su likimu, nulemtu nuo pat jų pradėjimo akimirkos – atsitiktinai ar kaprizingojo dievo, paskirstančio gabumus, negabumus, troškimus ir nepasitenkinimus tarp vos užgimusių būtybių. Bet taip pat nebetikiu tuo, kuo tikėjau jaunystėje, paveiktas prancūzų egzistencialistų, ypač Sartre’o, kad patirtis taip pat yra pasirinkimas, laisvas individualios valios gestas, nulemiantis žmogaus ateitį. Nors tikiu, kad literatūrinis pašaukimas nėra kažkas lemtingo, įrašyto į būsimų rašytojų genus, ir esu įsitikinęs, kad drausmė bei atkaklumas kai kuriais atvejais gali sukurti genijus, padariau išvadą, kad literatūrinio pašaukimo negalima apriboti vien laisvu pasirinkimu. Manau, kad jis svarbus, bet tik antrame etape. Pradinį subjektyvų polinkį, įgimtą arba susiformavusį vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje, racionalus pasirinkimas stiprina, bet negali sukurti.
Jeigu mano įtarimas nėra klaidingas (žinoma, labiau tikėtina, kad klystu, nei kad esu teisus), moteris ar vyras anksti, dar vaikystėje ar paauglystėje, pajunta polinkį fantazuoti apie žmones, situacijas, nutikimus, pasaulius, besiskiriančius nuo to, kuriame jie gyvena, ir tas polinkis tampa pradiniu atspirties tašku tam, kas vėliau gali būti įvardinta kaip literatūrinis pašaukimas. Žinoma, tarp šio polinkio pasitelkus vaizduotę atitolti nuo realaus pasaulio, realaus gyvenimo, ir tarp literatūros kūrimo esama didžiulio atotrūkio, kurio didžioji dauguma žmonių nesugeba įveikti. Tie, kurie tai padaro, ir tampa pasaulių kūrėjais rašytiniu žodžiu, rašytojais, jų yra mažuma, ir jie prie to polinkio ar tendencijos pridėjo dar ir valios gestą, kurį Sartre’as vadino pasirinkimu. Tam tikru momentu jie apsisprendė tapti rašytojais. Jie pasirinko tokie būti. Organizavo savo gyvenimus taip, kad perkeltų į rašytinį žodį tą pašaukimą, kurį anksčiau tenkino nematerialioje ir slaptingoje proto teritorijoje kurdami kitus gyvenimus ir pasaulius. Tai ir yra tas momentas, kurį Jūs dabar patiriate: sudėtingos ir jaudinančios aplinkybės, kuriose turite nuspręsti, ar be to, kad tenkinatės fantazijomis apie fikcinę tikrovę, Jūs ją materializuosite rašydamas. Jei nuspręsite to imtis, žinoma, žengsite labai svarbų žingsnį, nors tai dar nesuteikia jokių garantijų dėl Jūsų kaip rašytojo ateities. Tiesa, ryžtas to siekti, nuspręsti savo gyvenimą skirti šiam sumanymui irgi yra būdas – ir vienintelis galimas – pradėti būti rašytoju.
Kokia šio ankstyvojo polinkio kurti vaizdinius ir istorijas kilmė? Manau, kad atsakymas – maištas. Esu įsitikinęs, jog tie, kurie pasišvenčia kurti gyvenimus, nepanašius į tą, kurį gyvena tikrovėje, netiesiogiai išreiškia savo neigiamą požiūrį į realų pasaulį bei kritiką gyvenimui, koks jis yra, ir savo norą jį pakeisti tuo, ką sukuria savo vaizduote ir troškimais. Kodėl kas nors, visiškai patenkintas realybe, savo paties gyvenimu, skirtų laiką tokiam trumpalaikiam ir iliuziniam užsiėmimui kaip fiktyvių tikrovių kūrimas? Tačiau tie, kurie maištauja prieš realybę ir tam tikromis priemonėmis sukuria kitą gyvenimą bei kitus žmones, gali turėti gausybę priežasčių: altruistiškų ar negarbingų, gražių ar piktybinių, sudėtingų ar banalių. Šio esminio tikrosios realybės kvestionavimo, kuris, mano nuomone, yra kiekvieno pasakotojo pašaukimo šerdis, pobūdis neturi reikšmės. Svarbu tik tai, kiek šis maištas radikalus, ar jis stiprina entuziazmą, primenantį donkichotišką puolimą su ietimi prieš vėjo malūnus, kuris padeda konkretų ir objektyvų pasaulį iliuziškai keisti subtiliu ir efemerišku fikcijos pasauliu.
Nors pokyčio prigimtis iliuziška ir šis užmojis įgyvendinamas subjektyviu būdu, vaizdine, ne istorine forma, jo poveikis jaučiamas realiame pasaulyje, t. y. realių žmonių gyvenimuose.
Šis varžymasis su realybe, kuris ir yra slaptas literatūros, literatūrinio pašaukimo egzistavimo pagrindas, galiausiai suteikia mums unikalų liudijimą apie tam tikrą epochą. Gyvenimas, apie kurį pasakoja kūryba, ypač geriausiai pavykusi, niekada nėra tas, kurį iš tiesų gyveno ją sumanę, parašę, skaitę ar šlovinę, – tai veikiau fikcija, kurią jie turėjo susikurti, nes negalėjo gyventi realybėje, todėl susitaikė su tuo, kad gyvena tik vaizduotėje, svajonių ir fikcijos pasaulyje. Fikcija – tai melas, slepiantis giluminę tiesą; tai gyvenimas, kurio nebuvo, kurį tam tikros epochos vyrai ir moterys norėjo gyventi, bet negalėjo, todėl buvo priversti išgalvoti. Tai nėra istorijos atvaizdas, greičiau jos alternatyva ar priešingas variantas to, kas neįvyko, ir būtent dėl to jis turėjo būti sukurtas pasitelkus vaizduotę bei žodžius, kad nuramintų ambicijas, kurių realus gyvenimas negalėjo patenkinti, ir užpildytų tuštumą. Tuštumą, kurią šie vyrai ir moterys jautė aplink save ir bandė užpildyti savo pačių sukurtais vaiduokliais.
Šitas maištas neabejotinai labai santykinis. Daugelis rašytojų to net nesuvokia. O jei imtų suvokti maištingą savojo kūrybinio pašaukimo esmę, paliktų nustebę ir išsigandę, nes viešajame gyvenime jie visiškai nelaiko savęs slaptais pasaulio, kuriame gyvena, sprogdintojais. Kita vertus, tai vis dėlto gan taikus maištas, nes kokią žalą realiam gyvenimui gali padaryti priešinimasis jam nematerialiu fikcijos gyvenimu? Kokį pavojų jam gali kelti tokia konkurencija? Iš pirmo žvilgsnio: jokio. Juk tai tik žaidimas, ar ne? O žaidimai įprastai nėra pavojingi, kol jais nebandoma peržengti ribų ir supainioti su tikru gyvenimu. Tačiau kai kas nors, pavyzdžiui, Don Kichotas ar ponia Bovari, atkakliai painioja fikciją su gyvenimu ir bando padaryti gyvenimą tokį, koks jis jiems atrodo fikcijoje, tuomet rezultatas dažnai būna dramatiškas. Taip besielgiantys paprastai sumoka siaubingais nusivylimais.
Tačiau literatūros žaidimas nėra visiškai nekaltas. Kaip ir asmeninis nusivylimas tokiu gyvenimu, koks jis yra, taip ir grožinė literatūra yra nerimo bei nepasitenkinimo šaltinis. Nes tie, kurie skaitydami įsijaučia į puikų grožinį literatūros kūrinį, pavyzdžiui, į tuos du ką tik paminėtus, Cervanteso ir Flaubert’o, grįžta į realų gyvenimą su daug aštresniu jo ribotumo, netobulumo suvokimu, sukeltu nuostabių fantazijų, o tikrasis pasaulis atrodo begalę kartų vidutiniškesnis už gyvenimą, kurį išgalvojo rašytojai. Šis nepasitenkinimas realiu pasauliu, kurį skatina gera literatūra, tam tikromis aplinkybėmis taip pat gali virsti maištu prieš valdžią, institucijas ar nusistovėjusias pažiūras.
Dėl šios priežasties Ispanijos inkvizicija nepasitikėjo grožine literatūra, taikė jai griežtą cenzūrą ir net tris šimtmečius draudė ją visose kolonijose Amerikoje. Pretekstu tapo teorija, kad išgalvotos istorijos gali atitraukti čiabuvius nuo Dievo, vienintelio svarbaus teokratinei visuomenei dalyko. Kaip ir inkvizicija, visos vyriausybės ar režimai, siekiantys kontroliuoti savo piliečių gyvenimus, jautė tą patį nepasitikėjimą fikcija ir ją pavertė kontrolės bei cenzūros objektu. Nė viena iš šių priemonių nebuvo klaidinga: juk fikcijos kūrimas yra ir būdas išreikšti laisvę bei maištauti prieš religinius ar pasaulietinius pančius, norinčius ją sutramdyti. Štai kodėl visos diktatūros: fašizmas, komunizmas, fundamentalistiniai islamo, Afrikos ar Lotynų Amerikos kariniai režimai, bandė kontroliuoti literatūrą ir griebėsi cenzūros pančių.
Tačiau šiais apibendrinančiais apmąstymais mes gerokai nukrypome nuo Jūsų konkretaus atvejo. Grįžkime prie konkretybių. Jūs pajutote šį nenumaldomą polinkį ir valios pastangomis nusprendėte atsidėti literatūrai. Taigi, o kas toliau?
Jūsų sprendimas priimti savo meilę literatūrai kaip savo likimą taps vergove, ne mažiau nei vergove. Norėdamas paaiškinti tai vaizdingai, pasakysiu, kad Jūs ką tik padarėte kažką panašaus į tai, ką, matyt, darė kai kurios XIX a. moterys, neapsikentusios savo apkūnumo. Norėdamos atgauti silfidės figūrą, jos rydavo kaspinuočius. Ar Jums kada nors teko matyti žmogų, nešiojantį tą baisų parazitą savo žarnyne? Man teko, ir galiu patikinti, kad tos moterys buvo tikros herojės, grožio kankinės. Šešiasdešimtinių pradžioje gyvendamas Paryžiuje turėjau nuostabų draugą José Marią, jauną ispaną, dailininką ir filmų kūrėją, kuris sirgo šia liga. Kai kaspinuotis įsitaiso žmogaus organizme, jis tampa jo dalimi, maitinasi juo, auga ir stiprėja jo sąskaita. Ir nepaprastai sudėtinga kaspinuotį išguiti iš organizmo, kuriame jis klesti. José Maria nyko akyse, nors nuolatos valgė ir gėrė (visų pirma pieną), idant nuramdytų jo žarnyne įsikūrusio gyvio alkį, nes kitaip jo paties būsena tapdavo nepakeliama. Tačiau viskas, ką jis valgė ir gėrė, buvo skirta ne jo paties malonumui, o kaspinuočiui. Kartą, mums šnekučiuojantis mažame Monparnaso bistro, jis mane nustebino prisipažinęs: „Mes tiek daug dalykų darome kartu. Einame į kiną, į parodas, naršome knygynuose ir valandų valandas diskutuojame apie politiką, knygas, filmus, bendrus draugus. Ir tu manai, kad aš tai darau dėl to paties kaip tu – nes tau tiesiog patinka. Bet tu klysti. Aš tai darau dėl jo vienužio. Man atrodo, kad viską, kas dabar vyksta mano gyvenime, aš darau ne sau, o tam, kuris tūno manyje, kuriam aš dabar esu ne daugiau nei tarnas.“
Nuo to karto mėgstu lyginti rašytojo padėtį su savo draugo José Marios padėtimi, kai šis nešiojo savyje kaspinuotį. Literatūrinis pašaukimas nėra pramoga, sportas, rafinuotas žaidimas, kurį galima žaisti laisvalaikiu. Tai išskiriantis bei atskiriantis atsidavimas, kuriam niekas negali būti svarbiau, laisvai pasirinkta vergovė, paverčianti savo aukas (savo palaimingas aukas) vergais. Panašiai kaip mano draugui Paryžiuje, literatūra tampa nuolatine veikla, tai, kas persmelkia visą žmogaus egzistenciją, kas peržengia valandas, skirtas kūrybai, ir persunkia visa kita, nes literatūrinis pašaukimas maitinasi rašytojo gyvenimu – nei daugiau, nei mažiau, kaip kaspinuotis maitinasi kūnu, kuriame tarpsta. Flaubert’as sakė: „Rašymas – tai gyvenimo būdas.“ Kitaip sakant, tie, kurie pasirinko šį gražų ir įtraukiantį pašaukimą, nerašo, kad gyventų, jie gyvena, kad rašytų.
Idėja palyginti rašytojo pašaukimą su kaspinuočiu nėra originali. Atradau ją skaitydamas Thomą Wolfe’ą (Faulknerio mokytoją bei dviejų ambicingų romanų – „Žvelk, angele, į savo būstą“ ir „Apie laiką ir upę“ autorių), kuris savo pašaukimą apibūdino kaip kirminą, gyvenantį jo viduje: „Svajonė buvo mirusi amžinai, ta dieviška, tamsi, saldi, pamiršta vaikystės svajonė. Kirminas buvo įsiskverbęs į mano širdį ir gulėjo susirangęs, misdamas mano smegenimis, mano dvasia, mano atmintimi. Žinojau galiausiai esantis įkalintas savo paties žaizdre, sudegintas savo paties liepsnų, sugriautas to įnirtingo ir nepatenkinamo ilgesio, kuris metų metus buvo užvaldęs mano gyvenimą. Trumpai tariant, žinojau, kad šviesos ląstelė mano smegenyse, širdyje ar atmintyje švies visą laiką, dieną ir naktį, kiekvieną kartą nubudus ar užmigus švytės mano gyvenime; kad kirminas maitinsis, kol švies šviesa: kad jokie blaškymaisi, maisto, gėrimų, kelionių ar moterų malonumai negalės jos užgesinti ir kad niekada daugiau, kol mirtis neapgaubs mano gyvenimo visiška ir galutine tamsa, aš negalėsiu nuo jo išsilaisvinti. Žinojau, kad pagaliau tapau rašytoju: pagaliau supratau, kas nutinka žmogui, pasirinkusiam rašytojo gyvenimą.“
Manau, kad tik tie, kurie atsiduoda literatūrai kaip religijai, pasiryžę skirti savo laiką, energiją ir pastangas šiam pašaukimui, gali tikrai tapti rašytojais ir parašyti kūrinį, pranokstantį juos pačius. Kita paslaptinga savybė, kurią vadiname talentu, genijumi, nėra įgimta, bent jau ne romanų rašytojams, nors kartais ją turi poetai ar muzikai, apdovanoti ankstyvame amžiuje (klasikiniai pavyzdžiai, žinoma, Arthuras Rimbaud ir Wolfgangas Amadeus Mozartas); ji išlavinama per ilgą procesą, metų metus atkakliai laikantis disciplinos. Nebūna ankstyvosios brandos romanistų. Visi didieji, žymūs romanų kūrėjai iš pradžių mokėsi iš kitų rašytojų, savo talentą ištobulino tik atkaklumu ir tikėjimu. Tas faktas labai padrąsina pradedančius rašyti, galimybe remtis tokių rašytojų pavyzdžiu, kurie, priešingai nei Rimbaud – puikus poetas nuo paauglystės, savo talentą puoselėja ilgus metus.
Jeigu Jus domina literatūrinio genijaus brendimo tema, rekomenduoju gausią Flaubert’o korespondenciją, ypač jo laiškus meilužei Louise’ai Colet, rašytus 1850–1854 metais, kai jis kūrė savo šedevrą „Ponia Bovari“. Šios korespondencijos skaitymas man labai padėjo rašant pirmąsias knygas. Nors Flaubert’as buvo pesimistas ir laiškuose negaili įžeidinėjimų žmonijai, jo meilė literatūrai – beribė. Štai kodėl jis ėmėsi savo pašaukimo kaip Kryžiuočių ordino riteris, dieną naktį tarnavo jam su fanatišku užsispyrimu, reikalavo iš savęs maksimalaus atsidavimo. Taip jam pavyko įveikti savo ribotumą (gerai matomą pirmuosiuose kūriniuose, neišvengusiuose barokiškos retorikos bei tuo metu madingų romantikų mėgdžiojimo) ir parašyti tokius romanus kaip „Ponia Bovari“ ar „Jausmų ugdymas“, gal net pirmuosius šiuolaikinius romanus.
Kita knyga, kurią drįsčiau rekomenduoti šia tema, yra visiškai kitokio autoriaus, amerikiečio Williamo S. Burroughso „Junkie: Nepataisomo narkomano išpažintys“. Burroughsas man yra visiškai neįdomus kaip romanistas: jo eksperimentinė, psichodelinė proza man kėlė tokį nuobodulį, jog aš nesugebėjau perskaityti nė vienos knygos iki galo. Tačiau pirmoje savo knygoje „Junkie“, autobiografinėje, paremtoje faktais, jis pasakoja, kaip tapo narkomanu ir kaip laisva valia pasirinko narkomaniją, kuri, pasinaudojusi neabejotinu jo polinkiu, pavertė jį laimingu vergu, sąmoningu savo priklausomybės tarnu. Būtent tai galėtų būti tikslus aprašymas to, kas, mano manymu, yra literatūrinis pašaukimas, visiška priklausomybė, tvyranti tarp rašytojo bei jo amato, ir būdas, kuriuo pastarasis maitina pirmąjį viskuo, kad ir ką jis darytų ar nedarytų.
Bet, mano drauge, šis laiškas tapo ilgesnis nei derėtų epistolinio žanro pavyzdžiams, kurių pagrindinė vertė yra jų glaustumas, todėl atsisveikinu.
Apkabinu.
III. Įtaigos galia
Mielas drauge,
Jūs teisus. Mano ankstesniuose laiškuose išsakytos miglotos hipotezės apie literatūrinį pašaukimą bei šaltinį, iš kurio semiamasi romano temų, taip pat mano zoologinės alegorijos: kaspinuotis ar katoplebas[3], yra pernelyg abstrakčios ir turi vieną kliautį – jų neįmanoma patikrinti. Taigi atėjo laikas objektyvesniems dalykams, labiau susijusiems su literatūra.
Todėl pakalbėkime apie romano formą, kuri, kad ir kaip būtų paradoksalu, yra konkrečiausia jo savybė, nes būtent per savo formą romanas įgyja kūną ir tampa apčiuopiamas. Bet prieš išplaukiant į šiuos malonius vandenis, tiems iš mūsų, kurie, kaip Jūs ir aš, myli fikciją bei užsiima grožinės literatūros menu, verta pakartoti tai, ką Jūs jau labai gerai žinote, nors daugeliui romanų skaitytojų tai gali būti ne taip ir aišku: turinio ir formos (arba temos, stiliaus ir kompozicijos) atskyrimas yra dirbtinis, priimtinas tik aiškinamaisiais ir analitiniais sumetimais, ir niekada nevyksta realybėje, nes tai, ką pasakoja romanas, yra neatsiejama nuo to, kaip tai pasakojama. Būtent šitai lemia, ar istorija yra tikroviška ar netikroviška, švelni ar juokinga, komiška ar dramatiška. Žinoma, galima būtų teigti, kad „Mobis Dikas“ pasakoja istoriją apie jūrininką, apsėstą minties apie baltąjį banginį ir persekiojantį jį visuose pasaulio vandenynuose, o „Don Kichotas“ pasakoja apie kvaištelėjusio riterio nuotykius bei nesėkmes, kai šis pabando atkurti La Mančos lygumose riterių romanų herojų žygdarbius. Bet ar kas nors, perskaitęs šiuos romanus, atpažintų šiame jų „temų“ aprašyme begalinį Hermano Melville’io ar Miguelio de Cervanteso sukurtų pasaulių turtingumą ir subtilumą? Žinoma, norint paaiškinti veiksnius, įkvepiančius istorijai gyvybės, galima brėžti takoskyrą tarp romano temos ir formos, patikslinant, jog tokios skirties kūrinyje niekuomet nebūna, bent jau ne geruose romanuose (kita vertus, bloguose romanuose tai vyksta nuolatos, ir būtent dėl to jie nėra geri), – juose tai, ką jie pasakoja, ir tai, kaip pasakoja, sudaro nesunaikinamą vienį. Tokie romanai geri, nes dėl savo formos veiksmingumo įgauna nepakartojamą įtikinimo galią.
Jei prieš imdamas skaityti „Metamorfozę“ būtumėte informuotas, kad šio romano tema – tai kuklaus valdininkėlio virsmas į bjaurų tarakoną, jūs greičiausiai nusižiovautumėte ir negaišdamas laiko atsisakytumėte skaityti tokią nesąmonę. Tačiau kai perskaitote šią istoriją, Franzo Kafkos papasakotą su magišku įtaigumu, jūs visiškai „įtikit“ siaubinga Gregoro Zamzos nelaime: jūs tapatinate save su juo, kenčiate kartu su juo ir jaučiate tą pačią beviltišką kančią, naikinančią vargšą personažą, kol jo mirtis sugrąžina gyvenimą į įprastinę vagą, sutrikdytą to nelaimingo nutikimo. Ir jūs tikite Gregoro Zamzos istorija, nes Kafka sugebėjo rasti būdą ją papasakoti: žodžiais, pauzėmis, detalėmis, faktų išdėliojimu bei pasakojimo eiga skaitytojas yra įtikinamas, panaikinant bet kokias esmines abejones, galėjusias kilti dėl įvykio neįtikimumo.
Norint romanui suteikti galią įtikinti, būtina istoriją papasakoti taip, kad būtų maksimaliai išnaudotas siužetas bei veikėjų patirtys ir kad skaitytojui būtų sukurta iliuzija apie atskirtį nuo realaus pasaulio, kuriame skaitytojas klesti kasdienybėje. Romano įtikinamumas tuo didesnis, kuo labiau jis mums atrodo nepriklausomas ir unikalus, kai viskas, kas jame vyksta, sukelia mums jausmą, kad tai vyksta pagal vidinius to fikcinio kūrinio mechanizmus, o ne primesta išorinės valios. Kai romanas mums dovanoja būtent tokį nepriklausomo pasaulio įspūdį – kad jis atsiskyręs nuo realybės, kad jame pakanka visko, kas neišvengiamai būtina egzistavimui, pasiekiama didžiausia įtikinimo galia. Tada jis suvilioja savo skaitytojus, priverčia juos įtikėti tuo, kas pasakojama, nors geri, puikūs romanai mums net ne pasakoja, o dėl savosios nepakartojamos įtaigos priverčia mus juose apsigyventi ir viską patirti.
Jūs neabejotinai esate susipažinęs su žymiąja Bertolto Brechto atsiribojimo efekto teorija. Jis manė, kad norint, jog epinis ir didaktinis teatras, kurį jis nusprendė kurti, pasiektų savo tikslus, būtina speciali dramaturginė technika, sukurianti distanciją: tam tikras vaidybos, aktorių judesių ar kalbos, ir pačios scenografijos būdas, kuris sunaikintų „iliuziją“ ir primintų žiūrovams, jog tai, ką jie mato scenoje, nėra gyvenimas, – tai teatras, apgaulė, pasirodymas, iš kurio jie vis dėlto turėtų pasidaryti išvadas ir išmokti pamokas, skatinančias juos keisti savo pačių gyvenimus. Nežinau, ką manote apie Brechtą. Mano nuomone, jis buvo puikus rašytojas, nors neretai jam trukdė propaganda bei ideologiniai sumetimai, o vis dėlto jo teatras puikus ir, laimei, daug įtikinamesnis nei jo atsiribojimo efekto teorija.
Romano įtikinimo galia siekia visiškai priešingo tikslo: sutrumpinti atstumą tarp fikcijos ir realybės, ištrinti tą ribą, priversti skaitytoją patirti tą akių dūmimą taip, lyg tai būtų pati tikriausia tiesa, o iliuzija – nuosekliausias bei įtaigiausias realybės aprašymas. Tai ir yra didžiausia apgaulė, kurią propaguoja didieji romanai: įtikina mus, kad pasaulis būtent toks, kokį jį ir aprašo, tarsi fikcija nebūtų tai, kas ji iš tiesų yra, tarsi pasaulis nebūtų iš esmės sugriautas ir pertvarkytas – kad patenkintų dievų žudiko (realybės kūrėjo) apetitą, kuris sustiprina (ar romano autorius tai žino, ar ne) romano autoriaus pašaukimą. Tik prasti romanai turi tą atsiribojimo efekto galią, naudotą Brechto, troškusio, kad jo auditorija išmoktų politinės filosofijos pamokas, kurias siekė perduoti savo pjesėse. Prastas romanas, kuriam trūksta įtikinamumo arba jo teigiama tiesa yra tiesiog per silpna, niekada mūsų neįtikins savo pasakojamo melo tikrumu; toks melas mums ir atrodo kaip „melas“ – dirbtinas, savitikslis, savojo gyvenimo neturintis išsigalvojimas, judantis sunkiai ir nevikriai, lyg mėgėjiško lėlių teatro marionetės; jų virvutės, tampomos lėlininko, yra aiškiai matomos ir išduoda esmę – tai tik gyvų būtybių karikatūros, kurių tiek žygdarbiai, tiek kančios vargu ar gali mus sujaudinti, nes argi jos iš tikrųjų juos patiria – kai yra tik apgaulingi pavidalai be laisvės, be gyvybės, priklausomi nuo savo visagalio šeimininko?
Žinoma, meninės fikcijos savarankiškumas nėra tikras dalykas, tai taip pat tiesiog fikcija. Kitaip tariant, meninė fikcija yra savarankiška perkeltine prasme, todėl, kai apie ją kalbu, labai atsargiai vartoju sąvokas „savarankiškumo iliuzija“, „įspūdis, kad esi nepriklausomas, laisvas nuo realaus pasaulio“. Kažkas rašo romanus. Tas faktas, kad jie neatsiranda savaime, kaip tik ir nurodo jų priklausomybę, tai, kad jie visi turi bambagyslę, jungiančią juos su realiu pasauliu. Bet romanus su realiu pasauliu sieja ne tik tai, kad jie turi autorių, – jeigu jų pasakojami išsigalvojimai neturėtų nieko bendro su skaitytojų gyvenimu, patirtimi, jų pasauliu, tai romanai jiems būtų kažkokie tolimi ir nesuvokiami, jų patirties neatliepiantys dirbtiniai dariniai: jie niekada nieko neįtikintų, niekada negalėtų užburti, įtraukti, nepriverstų patikėti savo tiesa ar išgyventi pasakojamų dalykų taip, tarsi skaitytojai tai patirtų patys.
Tai keistas grožinės literatūros dvilypumas: siekti nepriklausomybės žinant, kad neišvengiamai teks paklusti realybei; pasitelkiant kruopščiai apgalvotas technikas, sudaryti nepriklausomybės bei savarankiškumo įspūdį, tokį pat iliuzinį, kaip ir operos melodijų, atskirtų nuo jas atliekančių instrumentų ar solistų balsų.
Forma tokius stebuklus padaro tuomet, kai yra veiksminga. Nors, kaip ir temos bei formos atveju, tai praktiškai neskaidoma visuma, formą sudaro vienodai svarbūs elementai, kurie, nors yra susipynę, analitiniais ar aiškinamaisiais tikslais gali būti atskiriami – tai stilius ir kompozicija. Pirmasis, žinoma, reiškia žodžius, rašymo būdą, kuriuo pasakojama istorija, o antrasis – medžiagos, iš kurios gimsta istorija, komponavimą, o tai, labai supaprastinant, susiję su pagrindinėmis romano konstrukcijos ašimis: pasakotoju, pasakojimo erdve ir pasakojimo laiku.
O kad šis laiškas nebūtų per ilgas, kitam kartui pasiliksiu keletą minčių apie stilių, žodžius, kuriais sukuriama grožinė literatūra, ir jų galią įtikinti, nuo kurios ir priklauso romano gyvenimas (ar mirtis).
Apkabinu.
XII. Baigiamasis priesakas
Mielas drauge,
dar kelios eilutės, kad atsisveikindamas pakartočiau tai, ką jau tiek kartų sakiau viso mūsų susirašinėjimo metu, kai, paskatintas Jūsų įkvepiančių laiškų, bandžiau apibūdinti kai kurias technikas, naudojamas gerų romanų rašytojų, siekiančių savo kūriniams suteikti žavesio, kuriam mes, skaitytojai, taip beatodairiškai atsiduodame. Bet svarbiausia, jog technika, forma, diskursas, tekstas, ar kaip kitaip tai įvardinsi, – pedantai sugalvojo daugybę terminų apibūdinti tam, ką bet kuris skaitytojas atpažįsta be menkiausių sunkumų, – yra neskaidoma visuma, kurioje atskirti temą, stilių, kompoziciją, požiūrį ir pan. yra tas pats, kas išmėsinėti gyvą kūną. Rezultatas visada, net ir geriausiu atveju, yra žmogžudystė. O lavonas yra blyškus ir apgaulingas kadaise judėjusio bei kūrybiškumu tryškusio gyvojo būvio priminimas, dabar jau apimtas sąstingio, neapsaugotas nuo kirminų antplūdžio.
Ką aš noriu tuo pasakyti? Žinoma, ne tai, kad kritika yra bevertė ar nereikalinga. Nieko panašaus. Priešingai, kritika gali būti neįkainojamas vedlys, padedantis suprasti autoriaus pasaulį bei stilių, o kartais kritinė esė pati savaime jau yra kūrinys, ne mažiau vertingas nei puikus romanas ar geras eilėraštis. Be ilgų įžangų, pateiksiu jums šiuos pavyzdžius: Dámaso Alonso „Gongoristų studijos ir esė“, Edmundo Wilsono „Į Suomijos stotį“, Sainte-Beuve’o „Port Royal“ ir Johno Livingstono Loweso „Kelias į Zanadu“. Tai keturi labai skirtingi, bet vienodai vertingi, ryškūs ir kūrybiški kritikos kūriniai. Bet sykiu manau, jog labai svarbu aiškiai pasakyti, kad viena kritika, net ir griežčiausiais bei kruopščiausiais atvejais, negali išsamiai apibūdinti kūrybos kaip reiškinio ar paaiškinti jos esmės. Sėkmingame grožiniame kūrinyje ar eilėraštyje visada bus elementas ar plotmė, kurių racionali kritinė analizė negali perprasti. Juk kritika yra proto ir intelekto pratybos, o literatūroje, be šių veiksnių, kartais lemiamą vaidmenį suvaidina intuicija, jautrumas, vizionieriškumas ir net įkvėpimas, visuomet išvengiantys net ir pačios preciziškiausios kritinės analizės akies. Todėl niekas negali išmokyti kito kurti; daugių daugiausia gali išmokyti rašyti ir skaityti. Viso kito žmogus išmoksta pats, klupdamas, griūdamas, atsikeldamas ir vėl klupdamas bei keldamasis.
Mielas drauge, noriu patarti užmiršti viską, ką iki šiol perskaitėte mano laiškuose apie romano formą, ir tiesiog negaištant laiko imtis rašyti romano.
Sėkmės.
[1] Originale vartojamas žodis „soliteris“, sukuriantis žodžių žaismą, mat ispanų kalboje šis žodis turi kelias reikšmes, šiuo atveju „kaspinuotis“, tačiau ir „vienišius“, „atsiskyrėlis“ (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
[2] Manuelis Arturo Odria (1897–1974) – Peru valstybės veikėjas; po 1948 m. karinio perversmo įtvirtino autoritarinį režimą.
[3] Mitologinė būtybė, apie kurią autorius užsimena antrajame laiške.