Leonardas Gutauskas. Pravardės

2007 m. Nr. 8–9

Pliaterio senbernis

XIX amžiaus pabaigoje Aukštaitijos miestelio N. pakraštyje stovėjo Pliaterių dvaras. Smetonos laikais bemaž sunykęs, tik buvusiuose tvartuose gyveno varganiausi miestelio žmonės – kelios sentikių rusų šeimos ir Karaliaus Petras, septyniasdešimties metų senbernis, geriausias to krašto medžioklis. Vienas šūvis – zuikis. Antrasis – tetervinas. Trečiasis – jerubė ar kurapka, o retsykiais ir kurtinys.

Tas senis turėjo kelias pravardes. Davatkėlės jį vadino tiesiog Gyvuliu, šmaikštesni liežuviai – Ožkakrušiu, o seniai, dar menantys laikus, kai dvaro pono brolis nešdavosi į tvartą suolelį, kad pasiektų kumelės pasturgalį, medžioklį pravardžiavo Pliaterių Senberniu, mat bitininkas Janka, vieną šventadienį užsukęs pas Karaliaus Petrą pasiskolinti tabokos, užtiko taiklųjį medžiotoją ožką bedusinantį: galva su ragais – giliame bato aule, užpakalinės kojos praskėstos, senio pirštų replėmis sugniaužtos, kelnės nuleistos, galva atlošta, liežuvis išlindęs, akys išsprogusios, o vamzdis – kaip koks stūmoklis – tai pasirodo, tai išnyksta ožkos pauodegėj. Janka pasakojo: kai žengiau per slenkstį, taip ir apmiriau – prakeikta ožka bato aule mekeeeeena, sakytum, juokiasi pragaro veislė, senis lekuoja, prakaito lašai į šalis tykšta, tfu, kad mūsų dienomis žmogus gyvulį tvarkytų. Janka tęsė: aš tuokart ir prisiminiau Pliaterių Senbernį, tik Karaliaus Petrui suolelio nereikėjo į tvartą neštis, nes ožka – ne kumelė, be to, pragaro padaras su seniu viename kambaryje gyvena. Prisiminė Janka ir kalbas apie pono brolio vargus, kai mokytas aukštos kilmės žmogus dėl to, kad turėjo tą gyvulišką įnagį, niekaip negalėjo sau poros susirasti – panos ir našlės bėgo nuo Pliaterių Senbernio kaip nuo buliaus ar kuilio, tad žmogeliui nieko kito nebeliko, tik, žemą suolelį pasiėmus, paslapčia į arklių tvartą sutemus sėlinti, bet sėlink nesėlinęs – kumečių akys viską mato ir gandas žaibu plačiai po apylinkę pasklinda. Janka taip pat nesugebėjo išlaikyti liežuvio už dantų – jau kitą dieną žmonės žinojo medžioklio silpnybę, kurios net silpnybe nepavadinsi, greičiau jau žmogaus nelaime, o ir pats Petras Ožkakrušys graužėsi tokią nuodėmę kaip akmeninę kuprą ant sulinkusios nugaros nešiodamas.

Nepasakysi, kad žmogus, kol jaunesnis buvo, išeities neieškojo. Ieškojo, bet nerado. Kartą vieno gudraus senio patartas atsistojo prie šventoriaus tvoros ir dairėsi moteriškės, kurios kulnai būtų užriesti, o šikna atsikišus. Panašią sutikęs, vedėsi į namus, vaišino ir pasiguldęs mėgino tą savo vamzdį į ąsotį įgrūsti, bet moteriškė – dar nesena našlelė – tik suriko nesavu balsu, stvėrėsi viena ranka už šakumo, kita už akies, nes jai pasirodė, kad Karaliaus Petras savo strampu visus vidurius apvertęs, jai kairę akį išdūrė, tad suklykė, nuspyrė nuo savęs vyrą ir, sijono kraštus sugriebus, išlėkė pro duris vidury tamsiausios nakties, bebėgdama paklydo, į raisto akivarą įsmukus pagalbos šaukėsi.

Nuo to karto Pliaterių Senbernis į moterų pusę bijodavo net pažvelgti, lenkdavosi jų akis į žemę nudelbęs, didžiai nusikaltęs jausdavosi. Ir į pirtį su vyrais neidavo, kad tie neišjuoktų. Gyveno vienas su ta pragaro ožka ir medžiojo, nes žvėrienos ir paukštienos pirkėjų netrūko – vaistininkas, felčeris, policijos viršininkas, viršaitis, šaulių vadas ir netgi klebonas Mirskis didesnių vaišių be senio grobio neįsivaizdavo: keptas kurtinys vidury stalo, o dar slyva snape priversdavo aikčioti iš miesto atvykusius valdžios vyrus ir jų poniutes, pats urėdas sakydavo, kad toks medžioklis nepadarytų gėdos ir Anglijoj, o juk šaudo iš labai senoviškos strielbos, kai anglų grafai jau ir graižtviniais šautuvais triušius – eigulio dažnai prie kokio krūmo pririštus – medžioja.Geroj kompanijoj Pliaterių Senbernis buvo tik giriamas, apie jo vargą dėl prigimimo klaidos niekas nė žodeliu neužsimindavo, nors ne vienam kurtinys ožkos plauku atsiduodavo.

Kad ir kaip neįprastai Ožkakrušys Pliaterio Senbernis Gyvulys gyveno, bet medžioklis buvo aukščiausios kategorijos. Šūvis – ir zuikis kojeles užverčia. Ir ne šiaip koks per pliką lauką šokavęs, ne, o tarp lauko akmenų slėpęsis, atviromis akimis miegojęs, budrus, viską girdėjęs ir jutęs, su akmenėliais supanašėjęs, pilkas, tarsi pilkom akmens kerpėm apaugęs. Nematomas. Neįžiūrimas. Bet tik ne Pliaterio Senbernio akims, apvalioms vanaginėms pasaulio smulkmenų stebėtojoms, skruzdžių kojelių skaičiuotojoms, – žiūri jos tiesiai į saulės gaisrą ir nemirksi. Vadinasi, tarp beakių akmenėlių zuikio atviras žlibes pamatė, ir Senbernis nė nesitaikęs – žvairiui į tarpuakį. Kailis sveikut sveikutėlis, tik kaktoje bemaž bekraujė maža angelė, sakytum, apvalus bestiklis langelis į anapusinį pasaulį, kur zuikių dvasios – laisvos ir laimingos – ant debesų kelmelių kadrilį šoka.

Tamsoj reginčios akys. Slanka prieblandoje su jos spalva sutapus be garso sklendžia, o strielbos spyglys, dar neiššovęs, paukščio širdį veria. Akys – žvalgai. Tamsoje tankias pušies šakas apžiūrinėja, jerubių ieško ir suranda, tiksliai grobio padėtį šakų raizgalynėj nustato, kad senis, neduok Dieve, neprašautų, nes parakas ir šratai – brangesni už auksą, sidabrą ir brangiuosius akmenis.

Pliaterių Senbernio ledaunėj visada žvėrienos ir paukštienos paruošta: du litai – už zuikį, trys – už teterviną, penki – už dvi kurapkas, o už penkias – dešimt litukų, už kurtinį – dvidešimt penki. Už lapės kailį – penkiasdešimt. Per žiemą senis ne vieną ugniaspalvę patiesia. Tačiau Pliaterių Senberniui anas vienas vienintelis, dvigubai už įprastą lapę didesnis lapinas būtinai reikalingas. Ir ne dėl ugninio kailio. Ne. Su šiuo žvėrimi Ožkakrušio sava sąskaita, mat tik į jį vieną šaudamas tris kartus prašovė, tris sidabrines kulkas į žemę suvarė. Sakytum, to žvėries kulka vengia, skrieja ir priartėjus jį aplenkia, kad tik to pragaro padaro nekliudytų. Pliaterių Senbernis lapiną net sapnuoja. Dažnai regi save ant vieno kelio priklaupusį, strielbos buožę į pasmakrę įrėmusį, bemaž gaiduką benuspaudžiantį, bet žvėris tik sukibirkščiuoja ugnies kibirkštimis ir išnyksta kaip nelaboji dvasia ar koks kitas ne šios žemės padaras, lapinu apsimetęs, kad seniui paskutinius nervus iš sunkios galvos išrautų.

Jau ir gandas po apylinkę sklinda, jog kažkoks neregėtas lapinas Pliaterių Senbernį baigia iš proto išvaryti, dėl to ir už žvėrieną, paukštieną gautus litus senis prageria. Mat tas žvėris už žmogų gudresnis, už strielbos kulką greitesnis – tarsi žalsva žaibo liepsna akimirksniu iš akių išnyksta.

Ožkakrušys – jau sakyta, kad jo akys tamsoj regi taip pat, kaip saulėtą vidurdienį, – ir naktimis prie upės skardžio budi, į gudriai įslaptintus lapių urvus lyg apuokas spokso, ir apyaušriu žvėries tyko, net ir į pušį įsikaria, kad lapinas jo neužuostų. Bet visos pastangos – perniek.

Iš to siuto Pliaterių Senbernis savo ožką baigia visai nustekenti, jai ir barzda nusišėrė, ir kanopos iškrypo, ragai aptrupėjo, nes gyvuliui – kad ir pragaro padarui – tik kartą ar du per metus reikia, o ne kas vakarą rytą. Bet su protą baigiančiu pamesti medžiokliu nepasiginčysi – lįsk į bato aulą ir kentėk. Be to, senio vamzdis ožkai gal vidurius apvertė, gal jau kokią ligą įvarė, kad šeriai ne dienom, o valandom slenka, kaip pušies spygliai byra. Žodžiu, ne gyvenimas seniui, bet ne pyragai ir ožkai. Tiesa, dar gerai, kad senis ožką pamelžia, pats pieno nė lašo į burną neima, bet varguolei ubagėlei Veroniukei atiduoda, kad ta už jo nelaimes ir silpstantį protą pasimelstų. Vadinasi, ne toks jau ir žiaurus tas medžioklis, neleidžia ožkos speniams sutinti ir sprogti. Prižiūri savo, atsiprašant, pragaro meilę, tfu, nusispjauna kiekvienas, kai tik kalba apie Pliaterio Senbernio ir ožkos gyvenimą lyg netyčia kokioj vyrų kompanijoj ant seilės užeina. Gal vyrai ir pavydi medžiokliui to įnagio, o gal ir ne – nesuprasi, bet su ožka ar su kumele nė vienas, kad ir aukso kalnus gavęs, gyvent nesutiktų, žmogui Dievas davė moterį ir prie jos visus vyro galus pritaikė, kad niekam skriaudos nebūtų, bet tik džiaugsmas, malonumas ir šeimos gausėjimas.

Bėda, bėda, ir vis dėl to nežemiško padaro, ugniakailio lapino, kad jį velnias už baltos uodegos galo pagriebtų ir į smalos katilą įmurkdytų. Senis jam net vardą davė – Ugninis šėtonas. Nes tik negera požemių dvasia sugeba greičiau už žaibą skradžiai skardžio molyną prasmegti: tik parūksta toje vietoje, kur gudri lapino akis prieš mirksnį iš senio šaipėsi, ir – tuštuma, tyla, net ausyse spengia…

Nežinia, kuo būtų pasibaigusios Pliaterių Senbernio Ožkakrušio Gyvulio ir lapino derybos dėl gyvenimo arba mirties, jeigu ne urėdas. Iš girininko sužinojęs, jog visa paukštiena ir žvėriena ant puotų stalo – iš vienintelio, taikliausio apylinkėje, medžioklio ledaunės, įsakė girininkui pakviesti senį, tikėdamasis kokią nors jo sėkmės paslaptį iškvosti, mat ir pats mėgo su strielbele pakrūmiais pasibastyti, šratais naujo angliško šautuvo du vamzdžius pravalyti, kad vorai nesusisuktų juose gūžtų ar pelės spirų nepribertų.

Pliaterių Senbernis, urėdo mandagiai Karaliaus Petru vadinamas, gerai išgėręs, kurapką skaniai sužiaumojęs, nuo storų lūpų riebalus rankove nusišluostęs, trenkė kumščiu tarsi girnapuse į stalo kampą ir sukriokė: aš tave, Ugnini šėtone, iš po žemių išrausiu, – jei ne kulka, tai plikom rankom pribaigsiu, tu man ilgiau nervų neėsi.

Urėdas susidomėjo, su kokiu čia Ugniniu padaru senis negali sąskaitų suvesti. Pliaterių Senbernis kiek šiltesniu balsu prabilo: jei tamsta, pone urėde, būtum tiek daug naktų į lapino uodegos galą žiūrėjęs, tai ir tamstelei tas Ugninis šėtonas sapnuotųsi; tą žvėrį gal net stebuklinga sidabrinė kulka aplenktų, gal jis visai ne mūsų miškų žvėris, o lapinu apsimetęs velnias, Belzebubo pasiųstas tokiam seniui kaip aš paskutinius nervus suėsti – kas žino?

Matyt, pagailo ponui urėdui senojo medžioklio, tad jį ramindamas ėmė pasakoti, kaip gudriuosius lapinus svetimose šalyse medžioja. Anglai, sakė, patys su šautuvais paskui lapinus ir lapes po girias nelaksto, jie paleidžia skalikus, šie lapes gainioja tol, kol koks nors lapinas krenta negyvas, o medžiokliai raiti ant eiklių žirgų įkandin skalikų joja. Brakonieriai labai gudriais spąstais lapes naikina, suprantama, paslapčia, kad kokio hercogo eigulys švinu užpakalio nepasvilintų, bet pas mus tokių spąstų nėra ir kažin, ar kada atsiras, be to, jeigu jau tas, kaip pats sakai, ne žemės padaras toks miklus, greitesnis už žaibą, tai jo ir angliški žabangai nenustvertų. Lieka trečias būdas, ar tik ne prancūzų giriose taikomas.

Žodžiu, urėdas išdėstė trečio būdo paslaptis ir palinkėjo seniui sėkmės. Urėdo patarimas taip sudomino medžioklį, kad jis net ožką paliko ramybėj – dabar jam buvo svarbiausia kaip nors įsigyti tą mažą stebuklingą prancūzką gaidelį raibaplunksnėlį.

Reikia pasakyti, jog tada buvo laikai, kai įvairūs prekijai į Lietuvą iš užsienio gabeno visokiausių neregėtų augalų, žvėrių, paukščių ir netgi beždžionių su povais dvarų panelėms linksminti. Ne vieno stambesnio ūkininko aptvare išdidžiai vaikštinėjo petardos, olandiškos vištos dedeklės, laukuose derėjo vokiškos bulvės ir rugiai, baubė pririšti palši buliai, tvartuose olandiški kuiliai mūsiškes kiaulaites iki ausų murkdė į mėšlą, kad, laikui atėjus, šios atsivestų dvidešimt ir daugiau baltų kaip kalkės paršelių. Tad Pliaterių Senberniui įsižiebė viltis kokiam nors miesto turguj tą stebuklingą prancūzką gaidelį aptikti ir nesiderint pakloti už jį paskutinę ledaunėj paslėptą litų šimtinę – negaila, kad tik tą Ugninį šėtoną nudėjus, jo kailį prie durų prikalus. Tik vienam tokią prekę pirkti nedrąsu – o kas, jei žydelis ar žydeliu apsimetęs čigonas įpirš ne tikrą lapinų gundytoją, bet tik į aną panašų? Ir šimtas litų šuniui ant uodegos, ir galvos skausmas iki gyvenimo pabaigos. Labai graužėsi senis, kad, progai pasitaikius, urėdo neišklausinėjo, kaip tas gaidelis iš tikrųjų atrodo, kokios spalvos jo galva, gūžys, uodegos plunksnos, kokie pentinai, skiauterė ir kankolai po snapu. Praleido progą, o daugiau girininkas senio į svečius nebekvietė – gal urėdo ausį pasiekė kalbos ir apkalbos apie retėjančią ožkos barzdą, o gal Pliaterių Senbernio trenksmas kumščiu į stalo kampą kiek išgąsdino miesto poną. Tad graužėsi vienatvėje. Retsykiais ir į zuikį, ir į teterviną nebepataikydavo. Kartą, kai paprasta lapė iš po kojų paspruko, uodegos pūkelį kaip laiškelį seniui palikusi, vos netrenkė strielbelės į eglės kamieną.

Bet…

Bet pasaulis – ne be gerų žmonių. Vieną vakarą Pliaterių Senbernį aplankė mokytojas, pasisakė mokąs vaikus prancūzų kalbos ir kelis kartus lankęsis Prancūzijoje, o ten, ypač atokiuose kaimeliuose, žmonės labai mėgsta žiūrėti savo gaidelių kovas. Tie prancūziški gaideliai dvigubai už mūsiškius mažesni, bet drąsos ir ryžto jiems tikrai nestinga – suleisti į aptvarą, kertasi kaip kokie karžygiai: mirtis ar gyvybė. Žodžiu, ištiesė mokytojas seniui draugo ranką: prisiklausiau įvairiausių gandų apie paties kovą su kažkokiu ne šios žemės lapinu, girdėjau ir apie urėdo pasakojimą, tad galėčiau tamstą palydėti į miestą, tarkim, į Kauno turgų, gal ten mums ir pavyks prancūzišką kovotoją aptikti, tik nežinau, ar tamsta pajėgsi už tokią brangenybę susimokėti, jis tikrai bus už mūsų gaidžius keliolika kartų brangesnis.

Pliaterių Senbernis pašoko, lokio letenomis apkabino laibą mokytojėlį, net pabučiavo į retais plaukeliais vos pridengtą mokytą pakaušį ir tarė: šimto užteks? Na ką jūs, ką jūs, už tokius pinigus gaidys turėtų būti auksinis ar bent iš gryno sidabro, ką jūs, manau, kad penkių dešimčių tikrai pakaks, o gal pavyks ir nusiderėti.

Medžioklis, kaip buvo įpratęs, trenkė milžino kumščiu į stalo lentą ir suriko: jokių derybų, man tas prancūzkas gaidys šiandien už visą pasaulio auksą brangesnis, nes tas lapinas, tas Ugninis šėtonas, tikrai nori mane išvaryti iš proto, tad arba aš jį, arba jis mane, nervai jau pakriko, naktimis tą prakeiktą ne žemės padarą regiu, tarsi jis man nosies galą uodegos galu kutena ir velnio balsu kikena: papūsk man į uodegą, senas Ožkakrušy, ir tokią, be kitų, pavardę esu gavęs, tamsta gal nežinai, kad jau daugelį metų esu visų moterų apleistas, išjuoktas, pažemintas, gyvenu su ožka, teatleidžia man Dievas, žinau, nusidedu, bet argi aš kaltas, jog mano prigimtis skylės reikalauja, susenau, o tas šakumo diegas vis nerimsta, atsiprašau, kad savas bėdas pasakoju mokytam žmogui, bet medžioklio namuose kulka visada po ranka, velniui gryni niekai žmogų sugundyti ranką prieš save pakelti, tad, pone mokytojau, jokių derybų, kad tik mums pasisektų tą stebuklingą paukštelį surasti – tada galas Ugniniam šėtonui, tokiu vardu lapiną pavadinau, kai trečią kartą prašoviau iš kokių dvidešimties žingsnių, ir jei tas gaidelis būtų bent kruopelytę už tą pragaro padarą gudresnis, sugebėtų atitraukti Ugninio šėtono žlibių žvilgsnį nuo mano piršto ant strielbos gaiduko – šaudyt, patikėkit, pone, aš tikrai moku…

Iki sekmadienio buvo likusios trys dienos, tad Pliaterių Senbernis kibo į darbą ir padarė narvelį. Parinko kuo tiesesnius virbus, nuskuto žievę, švitriniu popieriumi nušveitė, net alyva sutepė, kad blizgėtų – tokiai brangenybei ir auksinio narvelio būtų negaila.

Pavaikščioję po miesto turgų, pasistumdę minioje, apžiūrėję daug mūsiškų gaidžių, prancūzko taip ir neaptiko. Pliaterių Senberniui iš kairės – taikliosios – akies net rupi ašara išriedėjo ir nei pupa puptelėjo į arklio paliktą dar garuojančią krūvą.

Tik jau išeinant iš turgavietės ponas mokytojas ūmai stabtelėjo ir sukluso. Sukluso ir medžioklis. Prie lietuviškų gaidžių nedarnų chorelį – mat kiekvienas skelbė vis kitą valandą – lyg saulės spindulys pro tirštus debesis prasimušė labai aukštas, virpantis, bemaž trūkinėjantis sidabrinis, gal net stiklinis gaidelio balsas…

Keliautojai tuojau pat atsidūrė turgaus pakrašty ir keturiomis akimis žvelgė į vieliniame narve ant kartelės tupintį ir giedantį paukštį. Auksas, purpuras, sidabras, deimantai – lazurkas ir skaisčiai žalias. Skiauterė ir kankolai po snapu – tarsi ką tik lapino kraujuje mirkyti, tokie raudoni. Čia tikrai prancūziškas, sušnabždėjo mokytojas, tik nepulkit mokėti, reikia pamėginti laimę – gal moteriškė nuleis kainą, juk prekyba eina į pabaigą, pirkėjų mąžta. Senis pasilenkė ir lyg žaltys sušnypštė į švarią prancūzų kalbos mokytojo ausies kriauklę: joookių derrrrrryyybų. Ir jaučio balsu subaubė: moteriške, ar už gaidį užteks šimtinės?

Matyt, nepaikos moteriškės būta, tad palaukusi, kol pirmas apstulbimas, išgirdus tokią kainą, praeis, nutaisė ramesnį balselį ir pasakė: pati pirkau dvare, šimtą mokėjau, reikėtų kiek uždirbti, bet matau, kad tamstoms gaidys labai patinka, tai ką darysi, atiduosiu už tą pačią kainą – šimtas, ir gaidys jūsų.

Paslėpus litus, moteriškė norėjo gaidelį atiduoti su visu narveliu, bet medžioklis užprotestavo: ponia, tokiam gaideliui ne vieta dratiniame narve, štai jam tinkama buveinė, ir iškėlė savąjį narvelį. Šis švytėjo popietės spinduliuose, ir gaidelis – netgi nenešamas – pats įskrido ir atsitūpė ant gražios kartelės. Medžiokliui pasirodė, kad paukštis jam pamerkė akį tarsi sakydamas: na, seni, pagaliau susitikome, dabar šėtono veislei galas.

Pliaterių Senbernis Ožkakrušys Gyvulys visą kelią į namus saldžiomis akimis stebėjo gaidį vis negalėdamas suprasti, kur slypi jo drąsa ir gudrumas. O gaidys kaip prisuktas giedojo iki pat senio būsto slenksčio.

Pavaišinęs mokytoją ir dar įdėjęs namiškiams žvėrienos lauktuvių, medžioklis atsivedė ožką, pakėlė narvelį ir pasakė: žiūrėk, Barzdele, kokį neregėtą stebuklą parvežiau, dabar lapinui – galas.

Bet ožka tik palenkė galvą, sumekeno ir ragais puolė gaidį. Teko Pliaterių Senberniui gyvulį uždaryti kamaroj. Šiaip jau rami ožka šį kartą šėlo kaip pasiutus: šokinėjo, badė ragais duris, vartė dubenis ir puodynes. Senis negalėjo suprasti, kas ožką taip įsiutino. Matyt, dūko dėl to, kad naujas padaras namuose atsirado – kas galėtų pagalvoti, jog menkas gyvulys tiek daug pavydo būtų slėpęs.

O gaidelis taip pat pasipūtė, suplasnojo ryškiaplunksniais sparnais, išskleidė gūžio plunksnas, į kartelę pagalando neįprastai didelius pentinus – senis tik dabar pamatė, kokie jie stiprūs ir aštrūs – ir aukščiausia gaida suriko: tu, žilabarzde velnio išpera, nebeilgai čia karaliausi, gana seną nelaimingą žmogų kankinti, ateina tau paskutinioji!

Nuo tų gaidžio žodžių ožka visai pasiuto, pametė menką protelį: pašoko ir trenkėsi į kamaros langą, pažiro stiklai. Medžioklis puolė į kamarą, bet ožkos čia jau nebuvo, tik smalos smarvė pleveno dulsvu dūmeliu ir erzino šnerves. Išlėkęs į kiemą dairėsi, šaukė: Barzdele, Barzdele, kurgi tu, pasirodyk. Apžiūrėjo visus senojo dvaro arklidžių užkaborius, tvartelį, alyvų kerus, aplėkė šalia namų dunksantį eglynėlį, dar kartą pašaukė: Barzdele! Ožka prapuolė, tarsi prūde nusiskandino.

Kuriam laikui senis net gaidį užmiršo. Suspaudė jo nuodėmingą širdį praradimo jausmas. Vienintelė moteriškė bus nuo jo pabėgus. Vienintelė, ir nesvarbu, kad keturkojė ir su barzda, ir raguota, bet vis dėlto gyvas padaras prie šono. Didis graudumas suspaudė seniui širdį. Tačiau išgirdęs prancūzko gaidelio žodžius, kuriais paukštis medžioklį ramino, kad velnio išpera neverta jo taurios širdies graužaties, nes ožka ir lapinas – abu labu tokiu, juos pats Belzebubas sujungė ir įsakė skeltanagei žmogų kankinti, Dievo duotą kūną su gyvuliu sukergti, bet ateina pragaro veislei paskutinioji, senis nusišluostė kelias pupos dydžio ašaras, prisipylė pilną stiklinę naminės ir užsivertęs išmaukė iki dugno. Pakartojo. Pakramtė duonos kriaukšlę. Tuomet priėjo prie narvelio, atidarė dureles ir, įkišęs gruoblėtą ranką, kiek įstengė švelniau paglostė auksaplunksnę paukščio galvelę. Dar nagu patikrino, ar tikrai tokie aštrūs pentinai. Gaidys nesipriešino.

Žilabarzdė velnio išpera, pragaro veislė, skambėjo Pliaterių Senbernio ausyse gaidelio tikinimai. Tad susimąstė: o ką gali žinoti, kas ta ožka iš tiesų

yra? Kai gerai pagalvoji, tai ne kiekvienas gyvulys sutiktų, kad jį į bato aulą grūstų ir dusintų, žmogus juk ne ožys, vadinasi, gali būti visko, gal pats velnias, ožka pasivertęs, mane pirmą kartą sugundė, pakišo mintį, jog ir ožka turi skylę, tereikia pasistengti ir šakumas aprimsta, matyt, gaidelis žino tai, ko aš niekaip durnu savo protu neaprėpiu, ne veltui gaidžiai žvaigždes pažįsta, laiką skaičiuoja, juk visose pasakose ne kas nors kitas, o gaidys, trečią kartą užgiedojęs, piktąsias dvasias ir velnius su raganom išvaiko; žiūrėk, koks kipšas, netikrais pinigais sugundęs, jau tempia žmogelį į urvą, žmogelis jau vos bealsuoja, tik štai – kakariekūūū! Tretieji gaidžiai užgieda, ir velnias, palikęs smalos balelę, išnyksta, o išgelbėtas žmogus negali suprasti, kaip jis tuos arkliašūdžius galėjo auksinais palaikyti, trina akis ir dėkoja gaidžiui už išgelbėtą gyvybę. Būčiau tokį gaidelį anksčiau įsigijęs, tai gal ir su ožka nebūčiau prasidėjęs, kaip tas dvarponio brolis anais laikais – su kumele, gal gaidelis būtų stebuklą padaręs ir aš būčiau tapęs toks kaip kiti vyrai, ir gal būtų atsiradus moteriškė ir nereikėtų man, bemaž į gyvulį pavirtusiam, žmonių gėdytis.

O gaidelis plasnojo sparnais ir ragino: negaišk, žmogau, ruoškis lapino medžioti, aš, turguj geležies narve tupėdamas, iš anksto žinojau, kad ateisi manęs pasiimti, nes lapinas ir ožka – vieno lizdo gyvatės, šėtono išperos, jau baigia tave iš proto išvaryti, tad negaišk, ruoškis, išblizgink strielbos vamzdį, parink geriausią kulką, susirask tvirtą kanapinę virvę, nusmailink baslį ir temstant žygiuojam į girią prie molingų skardžių, žiūrėk, jau saulė prie laidos, greitai sutems, negaišk.

Medžioklis paklausė: o tave, gerasis gaideli, ar narvely neštis, ar į laisvę paleisti?

Pasitupdyk ant peties ir neškis, aš nepabėgsiu, nenudėsi lapino šią naktį, tai jau niekada jo nebepamatysi, jis tavo sapnuose lankysis ir neduos tau ramybės, kankins tavo dūšią ir mekens ožkos balsu, nes ožka ir lapinas – vienis.

Tik medžiokliui žinomas siauras girios takas. Gaidelis – seniui ant peties, strielba – po skvernu, kad mėnulio šviesoj neblizgėtų, nusmailintas baslys – po pažastimi, už diržo – kirvis basliui įkalti.

Brūzgynai. Molingas upės skardis. Didelių eglių šakos, lyg piktųjų dvasių skaros, nukarusios, grėsmingos, tarsi laukiančios, kuo pasibaigs žmogaus ir prancūzko gaidelio dvikova su pragaro lapinu, šėtono pasiuntiniu. Ėgliai – tarytum dvaro karietos laukiantys miškų plėšikai.

Pagaliau – nedidelė laukymė. Pliaterių Senbernio pralaimėjimų liudytoja. Medžioklio pažeminimo aikštė, išgrįsta paukščių kauleliais ir nageliais, zuikių kaukolėm, plunksnų, pūkų ir kailio draiskanomis. Galvažudžio būstas. Pragaro gelmių urvas.

Keli mostai kirvapente, ir baslys – žemėj. Vienas kanapinės virvės galas pririštas prie gaidžio kojos, kitas – prie baslio. Tupi auksinis pasakų paukštis ir gieda. Stiklinius, krištolinius garsus į girios gūdumą leidžia, tarsi brangakmenių karolius barsto, kad jie gudraus lapino ausis prakirstų, jo kantrybę išsekintų. Ožkakrušys – tarp dviejų ėglių lyg trečias jų brolis, nematomas, tylesnis už tylą, strielbos buožę gruoblėtais pirštais sugniaužęs, pasiruošęs, dešinės rankos didysis pirštas virpa kaip įtempta styga. Didžios kantrybės akimirkos. Vilties gūsiai, lyg apuoko atodūsiai, eglyno tamsoj.

O stebuklingasis gaidelis gieda, plasnoja, pentinais skambina, juodą lapino širdį žemina, suodiną jo sąžinę piktais žodžiais baudžia:

išlįsk, pragaro veisle,
pasirodyk, kakariekūūū;
išlįsk, Ugnini šėtone,
pasirodyk, kakariekūūū;
išlįsk, žmogaus sielos grobike,
pasirodyk, kakariekūūū;
išlįsk, siauraaki plėšrūne,
pasirodyk, kakariekūūū;
išlįsk, niekingas baily,
pasirodyk, kakariekūūū;
tai aš, auksinis gaidelis,
skani mano mėselė, gražios plunksnelės,
pasirodyk, pragaro veisle,
kakariekūūū!

Staigesnė už žaibo blyksnį lapino šuolio liepsna, ūmi gaidelio sparnų kibirkštis, dvi viena kitai priešingos ugnys ir senio akis, ir strielbos vamzdis lyg durklas, ir pirštas ant gaiduko, ir sausas septyniasdešimties metų medžioklio šūvio garsas, ir aukštybėse virš baslio gėrio ir pikto kova, dulkių kamuolys, gaisro dūmai. Ir kurčia tyla. Dangiška ramybė. Ir mėnulio kaukė tarp eglės spyglių – tokia abejinga, šalta.

Ir prasivėrus pragaro urvui – bjauri smalos smarvė.

Pribėgęs Pliaterių Senbernis negali savomis akimis patikėti. Šalia kruvino baslio guli jo ožka. Išsidriekus, iš baltos pavirtus ugnine. Apsvilusia lapino uodega, į molingą žemę įsiraususiais lapino nagais. O gaidelis – išnykęs, tik kelios besvorės auksinės plunksnelės mėnesienoje supasi negalėdamos apsispręsti, katras kelias joms artimesnis – į dangų ar į žemę?

Ir ūmai medžioklis viską supranta: jo ožka Barzdelė, kurią iš geros širdies kaip moterį priglaudė, kaip moteriškę aptarnavo ir melžė, šita ožka, pasirodo, ir buvo tas prakeiktas, prakeiktas šitiek metų jo sielą graužęs žvėris, atsiųstas požemių valdovo žmogui kamuoti, varyti iš proto ir baisioj gyvuliškoj nuodėmėj jį numarinti. Lapino ir ožkos mišrūnas, tokio gal per visus amžius dar niekam neteko nudėti ir sunaikinti.

Tik prancūzkas gaidelis – gili paslaptis: ar, nutrenkęs ožkalapinį, jis ir pats sudegė, ar vis dėlto pakilo į dangų, nes dangus jį buvo žemėn pasiuntęs velnio sėklos naikinti?

Gilus susimąstymas. Paslapčių paslaptis. Dangiško stebuklo burtai. Dangaus dovana už daugelio metų kankynę, už žmogaus pažeminimą, už Pliaterių Senbernio Ožkakrušio Gyvulio pravardes.

Ilgai nelaukęs, medžioklis pakelia kirvį ir vienu kirčiu nušnioja mišrūnui galvą: siauros raudonos lapino žlibės išsprogsta, ožkos ragai sutrupa kaip sudžiūvęs perdžiūvęs molis gruoblėtoj senio saujoj, ir – o stebukle! – iš žvėries vidurių, iš pačių dvokiančios smalos gelmių švarus kaip stiklas iššoka gaidelis ir nutupia ant Karaliaus Petro peties. Ir prikišęs auksinį snapą prie medžioklio ausies šnabždomis ištaria kelis brangius paguodos ir vilties žodžius: matai, seneli, kokie vingrūs ir klastingi šėtono žabangai, bet pagaliau pragaro išperoms atėjo galas ir į tavo širdį nusileido ramybė, nuo šiol gyvensi kaip visi dori žmonės, ir niekas tavęs jau nebevadins nei Pliaterių Senberniu, nei Ožkakrušiu, nei Gyvuliu, tik taikliausiu visoje apylinkėje medžiokliu Karaliaus Petru.

Dvi pupos didumo ašaros rieda per raukšlių išvagotą pavargusį senio skruostą ir graudūs žmogaus žodžiai paukščio klausia: ar pasiliksi su manimi, dangaus gaideli, ar giedosi man rytą vakarą?

Ir vėl prancūzko gaidžio kalba: ne, seni, negiedosiu, ne tave vieną šėtonas Belzebubas į spąstus įviliojo, tad privalau ir kitiems nelaimėliams pagelbėti, bet tu nuo šiol gali ramiai sau gyventi – nei sapnuose, nei girioj prie aukštojo skardžio, nei tamsiojoj kamaroj tas pragaro žvėris lapino uodega ir nagais, ir ožkos ragais tavęs nebekankins, tik negaišdamas sukrauk laužą ir sudegink velnio maitą, tą išnarą, pelenus pavėjui išbarstyk. O dabar, taiklusis šauly, sudie…

Suplasnoja, sumirga krištoliniai sparnai, pažyra aukso kibirkštys tarsi krintančios žvaigždės, ir gaidelio neeebėėėr…

Prieš sudegindamas žvėries maitą, Karaliaus Petras apžiūri jo kailį ir suranda visas per daugybę metų į lapiną paleistas kulkas, vadinasi, pagalvoja, nė karto neprašoviau, tik velnio paprasta kulka neima. Va tau ir netikėk vaikystėj girdėtom pasakom. Juk galėjau kelis sidabrinius litus išlydyti ir pasidaryti sidabrinę kulką, kas žino, gal pirmu šūviu būčiau pragaro veislę nudobęs, sykiu ir prakeiktą ožką…

Išbarstęs pragaro pelenus, senis parėjo į namus. Pavakarieniavo, tiksliau, papusryčiavo, nes jau brėško aušra, ir atsigulė. Ir jau snausdamas, akių gelmėj gaidžio ir lapino dvikovos liepsnas regėdamas ūmai pajuto, kaip jo vamzdis, kuris kas naktį gulėdavo šalia šlaunies kaip kirvio kotas, pradeda trauktis, mažėti. Net nusimetė antklodę negalėdamas patikėti tuo, ką jo kūnas ir širdis jautė. Įnagis iš tikrųjų palengvėjo, sumenko ir tapo toks kaip visų vyrų. Nudžiugo senis – galės į pirtį su miestelio vyrais be baimės eiti ir niekas nesišaipys iš jo buliaus spyglio. Gal dabar nors senatvėje kokia dora našlelė, pajutus, kad Karaliaus Petras jau ne Ožkakrušys, ne Pliaterio Senbernis, ne Gyvulys, sutiks jo nameliuose apsigyventi, gal net klebonas sutiks juodu sutuokti, nes žmogus buvo iš pragaro varžtų išvaduotas, tad ir jam priklauso keleri meteliai žmoniško gyvenimo taikoje ir ramybėje…

Ir iš tiesų užteko medžiokliui vieną kartą su vyrais nueiti į pirtį, ir gandas apie senio vamzdžio pasikeitimą pasklido, pabiro, aidų šukelėmis sužeidė ne vienos našlės širdį – juk kiekvienai moteriškei gaila vyro, kuris apskretęs, vienas kaip niekada nemazgotas pirštas savoj lūšnelėj vargsta, vien tik žvėriena minta, šarmo nemačiusiuose skarmaluose miega, degtinėj mirksta, argi gali vyras vienas gyventi, kai tiek daug moteriškų darbų darbelių lieka nenudirbta?

Našlė Onulė, dar nesukriošus, apvaliomis strėnomis, darbšti kaip bitelė, kruopšti lyg skruzdėlė, nunešusi Karaliaus Petrui kelias morkas ir kopūstą – iš savo gerai prižiūrimo daržo – ir nejučiom pasilikus nakčiai, išsyk sutiko už jo tekėti. Tad klebonui beliko šventas pareigas atlikti, ir prasidėjo Karaliaus Petrui kitoks gyvenimas. Visos pravardės, kaip akmens kupra daug metų slėgusios žmogų, tarsi sudžiūvo, pavirto pleiskanėlėm ir, vėjui papūtus, dingo laiko kiaurymėje, atrodė, nei tos ožkos, nei to pragaro lapino nebūta…

Visa Onulės manta tilpo į vieną vežimą. Po savaitės senio troba blizgėjo kaip rūmai, pakvipo medumi ir čiobriais, vorų gentis persikėlė į sentikių būstus, o gal vienas kitas drąsesnis vorelis ilgu siūlu ir į dangų įkopė smalsaudamas, ar nesutiks ten ant kokios rojaus medžio šakos tupinčio prancūzko gaidelio. Senio oda pamažėl iš seno medžio žievės, iš purvinai juosvos pasidarė rausvai balta, ir paaiškėjo, kad Petras dar tvirtas ir nenuplikęs, ir vyro darbus gerai išmano. Žodžiu, medžiokliui prasidėjo taurus buvimas šioje žemėje. O klausydamasis kunigo pamokslo apie Abraomo žmoną Sarą, gilioje senatvėje susilaukusią sūnaus Izaoko, Petras kas naktį niurkė savąją vištelę vis pakuždėdamas į švarią jos ausį, kad sūnus būtų Dievo dovana senatvėje. Ir moteris, patikėjusi Šventojo Rašto žodžiais, meiliai priimdavo medžioklio glamones, vilties pagimdyti sūnų neprarasdavo.

Šioje vietoje mūsų istorija apie geriausią visoje apylinkėje medžioklį (pirmasis šūvis – zuikis, antrasis – tetervinas), ilgus metus trim pravardėm šauktą, prancūzko gaidelio išvaduotą iš pragaro žabangų ir atvirtusį į paprastą vyrą, nutrūksta, nes visos istorijos (kaip, beje, ir pasakos) nutrūksta tada, kai pasibaigia stebuklai.

Ir vis dėlto medžioklio gyvenimo ir kovos su Ugniniu šėtonu atminimas neišnyko.

Miestelio etnografiniame muziejuje tarp kitų senoviškų daiktų kaba ir taikliausia Smetonos laikų šio krašto strielba, tiesa, pavadinta šautuvu. Šalia ginklo ant gražiai nušlifuotos lentikės stovi medinis gaidelis. Mums belieka tik įsivaizduoti, kiek dienų, kiek savaičių, o gal net mėnesių prireikė Karaliaus Petrui, kad išdrožtų, nuspalvintų, nulakuotų paukštį taip, jog jis atrodytų kaip gyvas…

Žemiau lentynėlės prikaltas prie sienos dulka lapino kailis. Suprantama, šis žvėris stiklinėmis užgesusiomis žlibėmis tikrai nėra pragaro Ugninis šėtonas ožkos ragais – anas piktasis mėnesėtą naktį ant upės skardžio buvo sukapotas, sudegintas, jo pelenai išbarstyti pavėjui.

Ir vis dėlto strielba, gaidys ir lapino kailis papildo mūsų istoriją. Gal trūksta tik senio įnagio iškamšos, šiaurės šalyse jos įprastos, moterims padeda įveikti tingulį ir šaltumą.

Roza Geležinė Kumelė

Šis Remarko knygos personažo vardas šeimininkei lipte prilipo jau antrą kambario nuomos naktį. Bet apie tai – kiek vėliau.

Dabar pasižvalgykime, kur stovėjo tas vienaaukštis dviejų galų čerpėm dengtas, dviem kaminais lenkų laikų namas. Ogi ant Užupio kalno, už senųjų Bernardinų kapinių – tiesiai priešais kitoje Olandų gatvės pusėje ant aukštų kalvų plytėjusių žydkapių, to užmirštos praeities akropolio. Juodi nušlifuoti Palestinos akmenys pakrypę, aptrupėję, tarsi juos būtų graužusios šimtmečių žiurkės, kurioms akmuo toks pat minkštas kaip pergamentas ar papirusas. Pakankamai gerai išsilaikiusios nežinomos kalbos raidės, sakytum, pranašo lazdos, keisti kabliukai, tobulai iškalti liūtai, priekinėse letenose laikantys Mozės lentas, karūnuoti karaliaus Dovydo žvėrys, ištrupėjusio aukso likučiai, kuriuos surinkti įstengtų nebent kolibriai ar skruzdės.

Išnykusio pasaulio ženklai. Simboliai. Šioje šiaurės žemėje gyvenusiųjų pėdsakai. Tylūs. Nebylesni už tylą, už žolę, už piktžoles, susiradusias čia, juoduose griuvėsiuose, gyvastingumo rojų, visų užmirštą praėjusių amžių oazę, kurią saugo nemirtingas slaptu vardu globotojas šikšnasparnis varnas, tyliais rudens vakarais skaičiuojantis krintančias kaip pageltę lapai žvaigždes: kran, kran, kran.

Juodabriaunių apvaliomis viršūnėmis akmenų atmintis:

trapus skriejančios gazelės kanopėlių bilsmas į violetines uolas, šio bilsmo aidas, sklindantis į tolimiausius žemės pakraščius; Jordano pakrančių sąžalynuose riaumojantis liūtas dar neužmiršęs karaliaus Dovydo vardo, raudonomis su gelsvais taškeliais akimis vis dar stebintis iš laidynės paleisto akmens skrydį tiesiai į filistiečių milžino Galijoto kaktą, vis dar laižantis nukirstos galvos kraują;

avių ir ožkų vilnos kvapas, saldesnis už nardą ir mirą; Izaijo dažnai minimas leopardas, maskuodamasis dėmėtu kailiu net atvirose vietose prisėlindavęs prie aukos; tingus švelniaakis asilas, svarbiausias pasakojimo apie Balaamą personažas, Saulius, išėjęs ieškoti paklydusių asilų, pirmasis karalius, susitikęs pranašą Samuelį;

iš Arabijos tyrų atlingavę kupriai, nešantys Sabos karalienės lobius, kuriuos ji atiduos Saliamonui už vieną vienintelę meilės naktį;

svajingi ir ramūs vakarai ant plokščių stogų, palmių kaip jūros ošimas, druskos, pasemtos iš Negyvosios jūros gelmių, skonis, su kuriuo nesusilygins jokios kitos pasaulio druskos skonis, nes juodųjų akmenų tauta yra žemės druska; alyvmedžių giraitės ant stačių šlaitų už Jeruzalės sienų;

tarp niūrių piktžolių klajojantys tūkstantmečiai cinamonų, erškėčių, nardo, kmynų ir krapų, ir rožių, garstyčių ir pupų, ir lęšių, laukinių lelijų kvapai, nuo kurių, ant akmens parymojus, pradeda svaigti galva, ir tada pasigirsta mokytojo Koheleto žodžiai: „Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai ta pati lieka“, žodžiai, išversti ir į lietuvių kalbą, panašią į sanskrito, nes niekam dar nepakenkė tobula išmintis ir graudžiai liūdni patarimai…

Juodų akmenų akropolis, kai žiūri į aplinką pro rytinius namo langus.

Už siaurų it koplyčios į vakarus žvelgiančių langų – senosios Bernardinų kapinės, kuriose vis dar rymo balti nulaužtais sparnais angelai, jau niekada nepakilsiantys į dangų pranešti Aukščiausiajam apie dar vienos sielos pastangas patekti į rojų. Vėlių šnabždesiai šaltą Vėlinių naktį. Žvakelių žvaigždynai, nepažymėti jokiame žvaigždėlapyje, nes nėra tokio astrologo, kuris įmintų šių šviesulių kelionės į bedugnio laiko tylą mįslę.

Šventi juodieji akmenys, prireikė didžiausio vargo ir gausybės aukų, kol jie buvo atgabenti į svetimą, nors galbūt ir svetingą žemę. Nušlifuoti švelniau nei išaustas švelniausias persiškas šilkas akmenys, kurie po kelerių metų bus išlupti iš šių kalvų smėlio ir suguldyti į stačius Tauro kalno laiptus. Nežinomas piktadarys, paliepęs šventuosius akmenis suguldyti į laiptus, kad minia juos mindžiotų ir tryptų, naikintų tą mistinį raštą, liūtų karčius, tas Mozės lentas. Akmenys, kurių net fašistai nedrįso paliesti, kad ūmai plykstelėjusi juoda liepsna nenudegintų kare sukruvintų rankų.

Geltonų lenkiškų plytų namas, baigia sutrupėti čerpės, rausvai rudi stogų žvynai seniai apaugę kerpėmis, samanomis ir liaunais skystalapiais berželiais. Aukšti dvivėriai langai, niekada nemačiusios dažų, perkrypusios, ant surūdijusių vyrių kabančios langinės, ištrūniję rėmai, ryškiai raudona spalva nutepliotos profiliuotos, matyt, gero meistro padarytos laukujės durys, pajuodusi bronzinė rankena.

Nedidelis, piktžolių prižėlęs kiemas, geležinė vandens kolonėlė prie metalinio tvoros sieto.

Du apirę geltonų plytų kaminai, iš kurių į žiemos dangų kartu su dūmais pakildavo ir kuosų šeimyna, tie sidabragalviai išmintingi paukščiai niekada neišsitepa suodžiais, nors yra maži sparnuoti kaminkrėčiai, žmogaus kaimynai, neieškantys jokių patogumų. Taikūs, tačiau ir didžiai triukšmingi, kaip vėliau pamatysime, tais aštriais, į širdį kertančiais klyksmais labai derantys prie nesibaigiančių šeimininkų barnių ir keiksmų. Sidabragalviai laiškininkai, nešiojantys nematomus laiškelius iš Bernardinų kapinių į žydkapius, gal ir ne laiškus, gal tik senus skolų raštelius, vekselius, skundų popierius, užsilikusius nuo caro laikų, kirilica surašytus nuožmius potvarkius, neleidžiančius peržengti sėslumo ribos, draudžiančius įsigyti bent mažytį miesto žemės sklypelį…

Nuomininkams atiteko didelis, veik trisdešimties kvadratinių metrų pailgas kambarys su dviem langais į rytus, į juodąjį akropolį, kad tekanti saulė spindulių adatom pažadintų tuos tris, kiaurą naktį girtuokliavusius, dailės studentus. Aštrūs saulės blyksniai krinta ant traiškanotų, užsimiegojusių akių vokų: buskit, kūniškos meilės pirmakursiai, nakties pamokos jau baigėsi, prasideda dieninės studijos, piešimas – lygiai pusę devynių, tad paskubėkit, pats laikas iš galvos ir paširdžių išmesti naktinę moters aimaną, iš paslėpsnių – jos kvapą, tą Rozos Geležinės Kumelės dvoką, laikas jį nuplauti šaltu kolonėlės vandeniu, prakirskit kibire ledą, įmerkit jaučio krauju ir kitais lipniais skysčiais smirdančius pirštus, gerai patrinkit, suvilgykit akis, nukrapštykit traiškanas, žalsvų putų liekanas nuo lūpų kampučių, paskubėkit, nes batsiuvys jau bunda, jau veržia tuos odinius kojos protezo dirželius, girdit, jau keikiasi, kaltina savo suką , kad pramigo ir nepataisė pusryčių, ir jam vėl teks alkanam kibilkščiuoti į Užupio pakalnę, į tą pusrūsyje įsirengtą batų taisyklą. Pasiskubinkit, dinkit iš batsiuvio akių, kad jos nesuprastų, kas čia dėjosi naktį, kai jis sapnavo karą, bombos švilpesį, trenksmą, kuris pasigrobė dešinę jo koją. Nedelskit, nes batsiuvio, buvusio kario, šturmavusio Berlyną, širdyje jau susikaupė nuoskaudos pūliai – jie gali kiekvieną akimirką prasiveržti ir įtūžio ugnimi nutvilkyti tuos jūsų kaimiškus pimpalus. Dinkit ištarę: dobroje utro, choziain…

Tarsi mažųjų olandų natiurmortas: tas ilgas stalas vidury didelio kambario, tušti žaliastikliai jaučio kraujo buteliai, silkių galvos, duonos kriaukšlės, prakąsti obuoliai, nuorūkų kauburys.

Nubudę jie sunkiai prisimins, kas įvyko naktį, tik šakumuose skaudanti apkramtyta lytis neleis pamiršti Rozos Geležinės Kumelės dosnumo, nepasotinamo gašlumo, jos žodžių: liubliu verchovuju jezdu, sukin ty syn, davaj. Tik tas batsiuvio knarkimas už sienos lyg traukinio dardėjimas per geležinį tiltą jau nubudusiems, jau skubantiems į mokslus visą kelią kels šiurpą – mėlynbarzdis su kirviu rankoje įvirsta į jų kambarį kaip tik tuo metu, kai Geležinė Kumelė groja vieno iš trijų išilgine fleita, dejuoja ir čepsi, ir laižosi ištinusias lūpas…

Dar nesena, keturiasdešimtmetė, apkūni didžiakrūtė, žemai pakabintais sėdmenimis, tirštai užtinkuotu veidu, blizganti kaip ką tik iš eketės išlindęs slidus ruonis, nuolat išsprūstantis iš rankų, ir tuo savo sprudumu dar patrauklesnė. Gyvatė gėlėta naktinio chalato oda. Rausvų gyvaplaukių pūkas, oranžiniai tankūs šakumo krūmokšniai. Keturkojė, keturrankė. Per vieną naktį išmokiusi kaimo bernus nė nesapnuotų kūniškos meilės įmantrybių. Sueičių išradėja. Improvizatorė, nepasitenkinanti keliais klasikiniais būdais. Moderni laisvos pokarinės meilės adeptė.

Ir senas, pakumpęs, pavargęs vienakojis. Iš kairės kelnių klešnės kyšantis kul’tiapkos galas. Piratų laivo kapitonas, dusliu bilsmu į gyvenimo denį baidantis jaukiąsias kuosas, drebinantis virtuvės puodus ir keptuves. Berlyno šturmuotojas. Apdovanotas medaliu Za chrabrost’. Mažakalbis. Daugiakeiksmis. Prasmirdęs pigiu tabaku. Karo randai įstrižai kaktos, iki alkūnių ištatuiruotos rankos. Parako išgraužtos duobutės ir raukšlės. Tamsmėlynos dėmelės, slepiančios smulkių, užmirštų pašalinti skeveldrėlių būtį. Iš plačios, nors ir įdubusios krūtinės gaurų žvelgia keturios smigios akys – Markso ir Stalino. Ištatuiruotos.

Pavargęs karys per likimo nemalonę tapo batsiuvys. Medinių vinučių kalėjas. Savamokslis odos ant kurpaliaus tempikas: keliais suspaudžia prieškarinį geros geležies strypą, į pusrūsio grindų lentas įremia grubiai sumeistruoto kojos protezo galą. Su medinėmis vinutėmis dantyse geba švilpiniuoti graudžią ir ilgesingą karo metų melodiją Belyj platoček. Verkia girtomis sausomis ašaromis. Prakeikęs ir pergalę, ir karo vadų neteisybę, ir sud’bų , iškrėtusią tokį kiaulišką pokštą – iš ramios karinėj įstaigoj vietelės vienu spyriu į chaki spalvos kelnių užpakalį nuspirtas į pusrūsio prieblandą, kad čia galutinai prarastų bet kokį tikėjimą. Bevaikis Geležinės Kumelės vergas. Tik slapčiomis rezga planus apie vergų sukilimą prieš diktaturu suk. Kalių diktatūra – štai kaip jis vaizdavosi šeimyninį gyvenimą. Tu nuo ankstyvo ryto iki sutemų kali tuo lenktagaliu plaktuku, stengiesi, kad kalė visko turėtų, plakies kaip akla žuvis į krantą, ropoji tais Užupio grindinio akmenimis tarytum per karštas žarijas – ir vis į kalną, į kalną, kol pasieki savų namų slenkstį, o už jo…

Skurdus pragyvenimas iš menkos sužeisto ir suluošinto kario pensijos, iš tų sušiktų nuompinigių, kuriuos jo Roza veik visus išleidžia vynui, cigaretėms ir pudrai. Ir tik už batsiuvio užkaltas kapeikas nupirkti kauleliai patenka į puodą ar ant keptuvės – su dvokiančia kambala.

Vakariniai keiksmai susyk nutrenkia į Hado liepsnas tą fašistų žemę, tuos užsislėpusius tarybų valdžios priešus. Rėk nerėkęs, kad nuomininkai kalbėtų čelovečeskim jazykom, onelajali kak sobaki. Nugalėto pasaulio valdovas. Lenktynes su lemtimi pralaimėjęs apsišikėlis, greičiausiai už dyką gavęs šį lenkų laikų neblogai išsilaikiusį vienaaukštį namą su kuosų šeimyna kamine, lenkų kapinėmis ir žydų akmenimis netoliese.

Vienakojis galiūnas, sutrinkantis ir parklumpantis ant vienatinio kelio nuo akimirksninio Rozos žvilgsnio, tarsi nuo gyvatės geluonies lyžtelėjimo. Baugus, susitraukęs į ožio mašną Berlyno griovėjas.

Ir Roza Geležinė Kumelė, dar prieš kelerius metus pozuodavusi dailės mokykloje. Negalvokit, vyrai, jog Roza čia mums savas grožybes rodo, kad uždirbtų tuos keliolika rublių per mėnesį, ne, jai reikia mūsų, taip, kaimo berneliai, mūsų bybių, jai rūpi patikrint pimpalų ilgį ir storį, ji tik apsimeta snaudžiančia, nuobodžiaujančia, o skersa akimi matuoja, nes regi kiaurai sienas ir skudurus, tikra ragana, pasiklauskit vyresnių kursų tapytojų ir skulptorių, katras negulėjo tarp jos pakeltų kopėčių – visi iki paskutinio nupiepėlio, tad saugokitės…

Pirma ir lemtinga trijų lietuvių muškietininkų naktis Geležinės Kumelės aptvare. Vienakojo keiksmai ir prakeiksmai – jau karkiantis, gargaliuojantis knarkimas drebina pasaulio pamatus. Protezo dirželiai jau atrišti ir medinis strampas nutrenktas į kambarėlio šalia virtuvės kampą – didysis, erdvusis kambarys zala skirtas tik nuomininkams kvaterantams . Girto sapno dugne sumišai su perdimo salvėm jau sproginėja vokiečių faustpatronai ir fugasinės bombos, nurautos sumaitotos kojos ir rankos jau pavirto sparnais, kurie ieško dangaus, bet neranda, nes tik išrausta, paniekinta ir prakeikta motina žemė bus žuvusiems ir dangus, ir pragaras, ir amžinas miega.

Nuo baltų, lubas siekiančių, gerai išsilaikiusių koklinių krosnių su profiliuotais akantų lapų karnizais tvoskia karštis. Langų stiklai aprasoję. Aprasojęs ir didelis ant sienos tarp krosnių kabantis veidrodis, tiksliau – subinrodis, nes kaip tik jo gelmėj atsispindi tas riestarūrės bangavimas, toji verchovaja jezda , tie kojų ir rankų mazgai, gyvačių kamuoliai, susirangę vidury žiemos kuo arčiau karščiu alsuojančių krosnių.

Už aukštųjų dvivėrių langų – akla tamsa, juoda kaip tie akmenys kitapus Olandų gatvės ant graudžiųjų praeities kalvų. Pasieniais – trys geležinės lovos kaip kareivinėse ar karo ligoninėj Prūsijos laukuose. Pilki suversti patalai lyg banginių viduriai, išversti ant nežinomos rytdienos kranto. Palmių raštais išmarginti gerokai pablukę tapetai, tarsi palaikantys slaptą, nematomą ir negirdimą ryšį su anapus kelio dunksančiais Palestinos akmenimis. Roza ir palmės.

Taupiai, bet sykiu ir prašmatniai padengtas vaišių stalas vidury slopinamo geismo tyrų. Aukšti, susiglaudę tarsi romėnų legionai jaučio kraujo buteliai – kamštinis šalmas prie šalmo. Nenugalimieji. Trys plokščios trofėjinės lėkštelės it trys mėnulio pilnatys. Trijų sugulovų galvos šią duslią ir aklą viduržiemio naktį. Stiklinių briaunos. Reiklios, laukiančios virpančių jaunų pirštų prisilietimo. Laukiančios lūpų ir jaučio kraujo , ir tikro kraujo, ir seilių, to medumi tįstančio saldaus pasitenkinimo skysčio.

Be garso išsuka, išpeša žaliastiklių butelių kamščius – ištraukiamų pokšinčių kamščių garsas galėtų prikelti tą į bedugnį užmaršties sapną nugrimzdusį vienakojį, nes viena jo ausis budi, bene išgirs kulkos švilpesį ar suktuku krintančios bombikės garsą.

Iki kraštų pripildytos aštuoniakampės stiklinės. Nebylus tostas į šeimininkės ir naujų nuomininkų sveikatą. Jaučio kraujo marmėjimas stemplėmis žemyn. Geležinės Kumelės liežuvis, neapsakomo ilgio jaunuolių gyvaplaukių – kaip žolės – šienavimo padargas, lyžt – ir nulenkia tuos skurdžius pelynų krūmelius jaunuolio papilvėje. Tvirtai neapžiojus išilgine fleita nepagrosi. O meilės naktis be šio grojimo Rozai nebūtų tokia svaigi ir visavertė. Skruzdėdos liežuvis, kruopščiai ir švelniai nurenkantis nuo jaunuolių kūnų paskutines jaunystės aukso dulkes. Neskubantis meilės organas.

Ji šuoliavo, šuoliai buvo matyti ant išrasojusio veidrodžio stiklo. Dvigubavaizdis šuoliavimas nuo vienos geležinės lovos prie kitos, ratu ratu, vis nuo pirmos išilginės fleitos natos, nuo lėto dūsavimo iki greitėjančio, dūstančio, springstančio dejavimo iki klyksmo. Sena kumelė ir trys eržiliukai. Pompėjos freska. Herkulanumo mozaika ant nakties akmeninių grindų. Karščiu tvoskianti Tiberijaus terma.

Menkai patyrę, mažai ką regėję, nedaug pajutę, trys studentėliai pakilo į žvaigždes ir nenusileido iki pirmo medinio protezo barkštelėjimo į medines grindis už sienos jau auštant. Keturiasdešimtmetė vis dar negali patikėti, kad pats satana jai atsiuntė tokį grobį – tris, vakar ar užvakar kokiam nors kaime ant šieno ar ant upelio kranto vos spėjusius prarasti nekaltybę, dėl to taip labai ištroškusius ir jaučio kraujo, ir glamonių, ir visko, ką gali jų akims atverti patyrus kalė su kumelės kanopomis; tris ką tik pražydusius ilgakočius pumpurus, kvapnesnius už rojaus balzamą.

Ragana. Apnakvindinus girioje pasiklydusį jaunikaitį. Ji šnabžda: gerai, berneli, gausi tą siūlų kamuolį ir stebuklingas šukas, bet privalai čia praleisti naktį, ar sutinki?

Visi trys sutiko, kai tik išgirdo tokią mažą kambario nuomos kainą. Pasiliko nakčiai ir visoms anos šešiasdešimtųjų žiemos naktims. Ir ragana pasisotina, numalšina susiraukšlėjusių įsčių badą ar bent prisimena siautulingas jaunystės naktis ant raganų kalno, kai šokiai su velniais trukdavo iki pirmųjų gaidžių.

Trumpos poilsio akimirkos – Geležinė Kumelė išbilda į virtuvę, jai reikia išsiskalauti, kad vėl liktų tuščia kaip švarus indas, kurį privalės pripildyti trys iš nakties gelmių almantys gyvasties šaltiniai.

Ji sugrįžta nešina naujais jaučio kraujo buteliais, dantimis išrauna kamščius, pila per viršų, siurbia tiesiai iš kaklelio, iš butelio pila į pražiotas jaunuolių burnas. Vyno lietus ir potvynis. Vyno medus. Jaunuolių syvų medus ant išpampusių, čepsinčių kumelės lūpų.

Geležinių spyruoklių šokis, smagus kazačiokas . Ir reiklūs, drąsinantys žodžiai: davaj, sukin syn, davaj, nespi, rabotaj… rabotaj… Įsakymai paniekintiems vergams, su kurių kūnais gali elgtis kaip tinkama – gali įtrypti į sujauktus patalus, gali iškelti į padangę tarsi juodus gulbinus ar Dzeuso šešėlį. Vergvaldės pasiutimas, įniršis, kai tik kuris nors iš trijų pavargsta. Rabotaj.

Į nedrąsų, vos girdimą klausimą: o kaipgi jis, tas, už sienos? – žiaurus ir nuožmus atsakymas: da nu eho, dubina s kul’tiapkoj, da nu, hornaja Rasija, davaj, rabotaj…

Ir vis dėlto teisybė reikalauja, kad būtų pasakyta:

Roza Geležinė Kumelė visada paklusdavo savo vienakojo reikalavimams. Kai tik išgirsdavo pro miegus šaukiantį balsą Roooooozaaaaaa, nušokdavo nuo pimpalo lyg širšės įgelta.

Tada jaunuoliai klausydavosi nematomo, tik girdimo spektaklio. Klaikus juokas, keiksmai, protezo bilsmas, geležinių spyruoklių girgždėjimas. Ir tas pakilus, svajingas žodis suuuka . Kartu kietas kaip medinis kojos strampas ir lipšnus, tarytum pamirkytas į jaučio kraują, aplipęs smulkiais vyno kristaliukais.

Dėkingu balsu tariamas žodis buvo atlygis už jos minkštumą, krūtų svorį, pilvo šilką, sėdmenų stangrumą. Žodis žinančiojo, kad tokia moteris, takaja baba, jam atiteko tik dėl pokario dienų sumaišties, dėl vyrų stokos plačiojoj tėvynėj ir čia, šioje fašistų žemėje. Dėkingas nepadoraus, nešvankaus žodžio lipšnumas.

Beviltiškas praradusio žemę po kojomis, tiksliau – po viena koja, į darbą išeinančiojo pagrasinimas: ty mne smotri, choziaika, ja vsio znaju…

Beviltiškas todėl, kad šeimininkas žinojo: tiek laiko, kiek nebus namuose, jo kalė, užtraukus langų užuolaidas, jos ant tų piemenų penių, pluš iki apalpimo, nes ši kalė – nepasotinama. Juk ar nešėldavo su kareiviais, kurie po vestuvių dažnokai aplankydavo kovų draugą? Su vienu išslysta į virtuvę, paskui su kitu, ir vis paglosto jau plinkančią savo vienakojo galvelę. Ir jis kareiviams jos nepavydėdavo. Kad ir ką kalbėtum – savi, krovnyje brat’ja oružija. Jau tada suprato, kad jį, vienakojį, Roza būtų galėjusi iškeisti į pirmą po ranka pasitaikiusįjį, tarp kurio kojų kabo ilgesnis ir storesnis členas.

Ir batsiuvys buvo teisus. Šėlo dieną studentai užmiršdavo paskaitas, nes sustodavo ir visi laikrodžiai, ir saulė danguje.

Po pirmos siautulingos nakties ir buvo ištartas tas Remarko knygos personažės vardas: čia, vyrai, Remarko Roza Geležinė Kumelė, ne kitaip, būtų įdomu pasižiūrėti, ar ji ir vinis iš sienos kaip anoji sugeba ištraukti?

Tačiau Roza ne vinis iš tinkuotų, palmių raštais ištapetuotų sienų traukė, o iš bernelių tarpkojų tuos stangresnius už vinis jaunatviškų kūjelių kotus, tuos garbanotais karčiais papuoštus žirgelius. Per šėtono malonę patekus tarp trijų eržiliukų legendinė Geležinė Kumelė. Tokia pati ir Pirmojo karo metais Vokietijoje, ir po Antrojo – geltonų lenkiškų plytų name ant Užupio kalno.

Suprantama, studentai niekada neprasižiojo: vy, choziaika , Železnaja Kobyla. Būtų užmušus. Jaučio kraujo buteliais suskaldžius trapius jaunuolių kiaušus. Sutrynus į dulkes. Nes ji – boginia liubvi, o ne kažkokia kumelė. Jai skirta tokia lemtis – patenkinti kiek įmanoma daugiau vyrų, nes jų, nabagėlių, galeliai privalo būti įkišti, o ne tuščiai kelnėse tabaluoti. Kartais per trumpas pertraukėles ji gulėdavo ant nugaros ir svajingu balsu sakydavo: možet ja i suka, no ne padšaja defka. Vadinasi, ji nelaikė savęs puolusia ištvirkėle, juk ir kalė nėra ištvirkėlė, tiesiog tokia jos prigimtis. Karvei pakanka vieno buliaus vieno šuolio, o kalei reikia pusės miesto šunų, kad juslėmis pajustų, kuris pajėgiausias ir nuo kurio gims sveikiausi šunyčiai. Tiesa, niekas nežino, kaip elgtųsi nevaisinga kalė, o juk tokia ir buvo Roza. Tad Geležinės Kumelės vardas, ko gero, jai labiau tiko.

Ir vis dėlto po kelių nežabotos aistros mėnesių, kai bernelių sėklidės jau nebespėdavo gaminti gyvasties midaus, o Kumelė, priešingai, reikalaudavo vis daugiau ir ilgiau, kai trys muškietininkai jau svarstė planus, kaip išsirauti iš ištvirkėlės namų, iš šio pragaro, o ir Geležinė Kumelė tai nujautė, dėl to dar išradingiau engė jaunuolius, vis storesniu kremų ir pudrų sluoksniu išsitepliodavo kūną, aitriais kvepalais apšlakstydavo gaktos brūzgynus, vis dėlto po kelių mėnesių studentai iš Rozos spąstų buvo išvaduoti.

Tą lemtingą naktį Geležinė Kumelė pavirto garvežiu. To dar nebuvo nutikę.

Parpuolus ant keturių, ji įsikando seną batsiuvio pypkę, pakūrė machorką, puškuodama pūtė dūmus, perkreiptom lūpom tūūūtutavo, švilpė, o berneliams vis liepė savais stūmokliais varyti ją, garvežį, aplink vidury kambario stovintį stalą.

Apstulbinti kaimo bernai pakluso. Pasikeisdami stūmė ir stūmė tą sunkią garuojančią gašlumo mašiną, stūmė virpančiom kinkom, pritūpę, priklaupę, užgulę, apglėbę, sugniaužę jos šonkaulius, tarytum vergai irklus graikų galerose. Štai jau ir devintas prakaitas pila. Ir trisdešimt devintas, o garvežys vis dar tūūūtutuoja, pučia dūmus, puška, švilpia, vis dar niekaip negali pasiekti paskutinio pragaro rato galutinės stotelės.

Plušėjo tylėdami. O ir Geležinė Kumelė neturėjo nei laiko, nei galimybių garsiau klykti (pypkė burnoj), nes ir ji šį kartą buvo ne valdovė, bet vergė, priklausanti nuo stūmoklių darbo.

Impozantiškas, jokiose seksologijos enciklopedijose neaprašytas ir nepavaizduotas sueities seansas: dūmelis rūksta, švilpukas tūūūtutuoja, stūmokliai dirba, alyva varva, „bėgiai“ ant grindų garuoja, langų stiklai rasoja, veidrodis tirpsta, lydosi, balti krosnių kokliai rausta, trupa – o jie vis ratu ratu aplink stalo kojas, aplink jaučio krauju apšlakstytą artėjančios nelaimės antkapį.

Nežinia, ar būtų studentams užtekę jėgų.Ar tik nebūtų vienas po kito dūšias velniams atidavę, jeigu ne vienakojis batsiuvys…

Matyt, pro sienos plyšius prasiskverbęs kariui gerai pažįstamas jo rūkstančios pypkės kvapas – Roza nerūkė – ir įsmilko į išpurtusios nosies šnervę. Ne kitaip. Nes buvo darbuojamasi gana tyliai, kitomis naktimis batsiuvio net klyksmai neprikeldavo iš veik amžinu miegu užmigusios praeities vaizdų ir košmarų.

Ne veltui knygų rašytojai tvirtina, kad kvapai ir skonis bėgant metams išsilaiko tvariausi – išnyksta vaizdai, peizažai, natiurmortai, visokios muzikos, žodžiai, veiksmai, o kvapas ir skonis karaliauja virš visko, kas dingo, sunyko, prapuolė.

Tad pypkės dūmas ir pramerkė vienakojo akį. Ir nežinia, ar jis baisios nuoskaudos geliamas, smalsumo vedamas iš tiesų buvo prišliaužęs prie plyšio sienoje ir viską matė, matydamas negalėjo patikėti, kad jo suka išdrįso šitaip paniekinti karo sunkumus ir negandas atlaikiusią pypkę, pasak karo draugų, šiek tiek panašią į tautų vado pypkę, ar tik užuodė tai, ko niekaip, jo manymu, neturėjo užuosti, nes pypkę saugojo dėželėje kartu su medaliu Za chrabrost’.

Kad ir kaip būtų buvę, staiga batsiuvio papilvėje sukunkuliavo, suburbuliavo, akyse apsivertė pasaulis, namo kaminai susmego į kietą žiemos sukaustytą žemę, pažiro kuosų ir juodų angelų plunksnos. Aštrios skeveldros pakilo iš apkasų, iš pakelės griovių, iš tų tirštų kruvinojo laiko balų, susidrumstė dangūs, širdis iššoko iš krūtinės, pakibo palubėje, ir frontininkas – kaip ivolga jo jaunystės kaime Pauralėj – pragertu balsu ėmė rėkti: vperiod, bratcy, za Stalina, za rodinu!

Blausiose batsiuvio akyse plykstelėjo kibirkštys ir užsidegė, užsiliepsnojo visi jo taisyti, pakalti, susiūti ir sulopyti batai, bateliai, auliniai, sandalai ir kerzai, pasmirdo degančia oda ir siera, ėmė tąsyti žarnas, ir žalsvas vakar išgerto vyno srautas prasiveržė pro sukąstus išpuvusius dantis suriesdamas į kuprą visą paliegusį kūną.

Sudejavo. Delnais susiėmė galvą. Į akis plūstelėjo ašaros, tokios sūrios, tokios aitrios. Suklupo. Atkišo į priekį rankas ir patamsyje apgraibom ėmė ieškoti visų savo nelaimių ir pažeminimų kaltininko – medinio, kieto kaip plienas, kojos strampo, to nebylaus priekaišto jo silpnavališkumui, vergo dvasiai, nusususio šuns nuolankumui…

Kai išvirto durys, stipriausias iš trijų bernų jau buvo nustūmęs „garvežį“ iki stalo galo, jau ruošėsi posūkiui į kairę – mat stūmė prieš laikrodžio rodyklę, prieš saulės sukimąsi, tarsi norėdamas, kad ji nepatekėtų, kol dar nepasigirdo tas siaubą keliantis pasotintos gašlūnės riaumojimas.

Baisus, užklumpantis, baudžiantis trenksmas studentui atėmė žadą, o jo stūmoklį akimirksniu pavertė šlapia pašluoste. Kiti du, tuo metu ilsėjęsi, kaip tarakonai jau buvo spėję sulįsti į tinklo plyšius ir užsimerkti, kad baimė nebūtų tokia negailestinga, iš pasalų smogianti.

Kelių žingsnių nuotolį nuo slenksčio iki stalo galo vienakojis žaibiškai įveikė, vienu vilko šuoliu, kaip tie senuose airių epuose viena koja šuoliavę žmogėdros, nežinoję, kas yra gailestis.

Neįtikėtinas frontininko šuolis įrodė, jog žmogui tikrai užtenka vienos kojos, kita reikalinga tik antram batui.

Geležinė Kumelė „garvežys“ nespėjo net pasukti nuleistos galvos, paleisti iš dantų pypkės, to nepaneigiamo išdavystės įkalčio. Nespėjo net nuleisti aukštai iškelto užpakalio, kur žiojėjo anga tiesiai į pragarą ar į mirtimi spjaudančio drakono urvą. Sustingo. Apmirė. Gal akimirkai net prarado amą, nors ir buvo gudri kaip šimtas lapių.

Bet ir šios trumpos akimirkos užteko, kad medinis protezo strampas – kaip kumelio falas – įsmigtų į žiojėjantį plyšį. Tik tada iš Kumelės dantų iškrito pypkė. Tik tada Roza suvokė priėjusi liepto galą. Dar bandė griūdama ant pilvo pabėgti nuo to strampo, bet buvo per vėlu. Batsiuvys jau užgulė, jau stūmė strampą, visų išniekintų naktų pagiežą, vis gilyn ir gilyn. Štai ir odiniai raišteliai dingo šlapiame urve. Iš Geležinės Kumelės prusnų plūstelėjo putos, susimaišiusios su jos pačios krauju ir jaučio kraujo liekanom. Raudonas srautas išsiveržė ir iš plyšio. Tačiau batsiuvys, kaire ranka prilaikydamas medgalį, dešinės rankos kumščiu kaip kūju trankė kul’tiapkos galą, lyg į jūros dugną būtų kalęs ąžuolinį polį…

Staiga šiurpus traukulys perbėgo visu ruonišku Kumelės kūnu, pro jos lūpas išsprūdo kelios nieko nebegalinčios pakeisti rusiškos aimanos, akys sustingo, dar prieš valandą toks goslus buvęs jos kūnas ūmai subliūško. Ant grindų susmuko ir batsiuvys. Ir iš jo burnos išriedėjo kelios kirilicos raidės, taip pat jau nebegalinčios nieko pakeisti.

Ir štai trys pusnuogiai studentai, trys kaimo berneliai, trys lietuvių muškietininkai, išlindę iš tarakonų slėptuvių, ką pasistvėrę, o ką pamiršę, paskubomis kaip tie vienuoliukai Bokačo novelėj, staiga užklupti svetimaujant, tarsi nebylūs šešėliai atatupsti kaip tyliosios pelės traukiasi durų link. Šalia aukšto puotos stalo palieka gulinčius du žmones, galbūt nelemtai sutikusius vienas kitą baigiantis karui kokiame nors suniokotos Prūsijos griovyje, gal lauko ligoninėj – kas dabar pasakys, kur ir kada juodu užklupo aistra. Vienakojį su medaliu ant krūtinės ir moterį, pilstančią į aliumininius dubenėlius skystą anų dienų putrą…

Juodasparnės kuosos iškišo protingas galvas iš apirusių kaminų, įsiklausė ir, nieko grėsmingo neišgirdusios, vėl pasislėpė suodinų šakų ir šakelių lizde. Dar nepajuto, kad šį rytą jau niekas nepakurs koklinių krosnių, šiltas dūmelis nepakils į dangų, ir joms teks šalti dieną, kitą, galiausiai palikti gimtuosius lizdus ir ieškoti kitų kaminų, gal bent vienas dar neužimtas ir atsiras – nors šitas didelis žmonių miestas sėte nusėtas kaminų kaminynais, tačiau iš jų vis rečiau ir rečiau berūksta išganingas šiltas dūmelis…

Ar neteko tiems trims studentams nuomininkams teisme liudyti? Ne, neteko. Niekas jų neieškojo. Matyt, karinė valdžia nelaimės vadžias suėmė į savo geležines rankas – munduro, ypač nugalėtojo munduro garbė svarbiau už sunkiai išnarpliojamas žūties aplinkybes. Suprantama, kas nors juk turėjo tą medinį protezą ištraukti ir viską suprasti. Tačiau ir tas nežinomasis tylėjo. Gal tai buvo karo gydytojas, po mirusiosios kūno apžiūros išsiųstas į kitą miestą, gal net į Kinijos pasienį – kas žino? Kuosos?

O gal tie juodi akmenys, iš anapus Olandų gatvės taip įdėmiai žvelgę į ryto saulės atspindžius geltonojo namo languose?

O gal tas baltas nulaužtais sparnais angelas, kur vakarų pusėje? Vargu. Pažvelkit – jo akys nuleistos, ir niekas niekada dar nematė, kad sunkūs marmuriniai akių vokai būtų pakilę…

Vangogas

Vangogo (vienas žodis) pravardę berniukas gavo tą dieną, kai meno mokyklos mokytojai išvydo jo akvarele tapytus mažus darbelius. Upokšnio krantai, nukloti apvaliais įvairiaspalviais akmenukais, ant aukštų skardžių stūksančios eglės, upelio vandenyje indus skalaujanti moteris, valtelė, laužo liepsna, kylantys dūmai, į aviniukus panašūs debesys. Didžiausią susidomėjimą kėlė eglės. Milijonai smulkių šakelių, augančių iš stambių išlinkusių šakų, ir ant kiekvienos šakelytės – nesuskaičiuojama gausybė spyglių. Ir ne šiaip sau teptuku brūkštelėtų žalių potėpėlių, o realių, su gelsvu pamatu ir į dvi atšakėles išsišakojančių spyglių.

Šimtai žalios spalvos atspalvių. Auksiniai spyglių pamatėliai ir rudai purpuriniai didoki kankorėžiai.

Visa visutėlė spalvinė gama.

Tapybos mokytojas, laikydamas rankoje nedidelį popieriaus lapelį, ištarė: Vangogas. Be jokios pašaipos balse. Nuoširdžiai.

Kiti komisijos nariai pritarė: iš tiesų Vangogas…

Atšilimo laikotarpis. Ledynai šiaurėje pamažu tirpo, didelėmis atskalomis virto į pasaulinį vandenyną sukeldami cunamio bangas.

Ežerai taip pat pakilo ir, aptikę slėnesnę, silpnesnę kranto vietą, prasiveržė marmančiais srautais, išgraužė skardžiuose gilius tarpeklius, griovas, atidengė žemės gelmes, epochų sluoksnius, akmenų sąnašynus su įspraustomis fosilijų liekanomis.

Ežeras, ant kurio kranto berniukas gimė ir augo, taip pat sukaupė ryžtą, nežinia kokiom, požemiuose slypėjusiom, galiom pakėlė vandenį ir žemiausioje kranto vietoje plūstelėjo į didžiosios upės slėnį, išgraužė gilią vagą, išklojo jos krantus apvaliais įvairiaspalviais akmenukais. Vagos lovį išgrindė it gražų spalvotą taką į vakarus, į saulėlydžio rūmus.

Ką tik gimęs, bevardis, jokiame, netgi kariniame, žemėlapyje nepažymėtas pirmapradis vandens srauto kelias sujungė dar prieš kelias savaites aklinai uždarą uždumblėjusį ežerą su didžiąja upe. Tad kokia sudžiūvus švendro šakelė, įpuolus į ežerą, palengva galėjo slinkti link naujo veržlaus upokšnio ištakų ir kartu su krintančiu, putojančiu vandeniu skubėti į upę, kad ši nuplukdytų į dar platesnius vandenis – į Kuršių marias, į Baltiją, susisiekiančią su Šiaurės jūra ir Atlantu, su šiltąja Golfo srove. Šitaip ežero dumble užaugę unguriai rado naują kelią nuplaukti į Bermudų trikampyje prie Amerikos krantų tyvuliuojančią Sargaso jūrą, kurios gelmėj jie išnerš, patys žus, tačiau paskleis milijardus mažyčių peršviečiamų kaip žalsvas vitražo stiklas unguriukų, kad šie, pamažu augdami, Golfo srovės vedami, po kelių ar net keliolikos metų pasiektų Kuršių marias ir upėmis, upeliais ir tuo nauju staiga prasiveržusiu upokšniu plaukdami, kriokliukus įveikdami, pagaliau sugrįžtų į protėvių ežerą ir atpažintų dumblo kvapą, maurų, lelijų šaknų tankmes ir gyventų daugelį metų iki tos nakties, kai gamta pašauks būriuotis prie upokšnio ištakų ir vėl iškeliauti…

Tapytojas N., prieš mėnesį vedęs ir neįstengęs jaunajai žmonai suruošti prašmatnios povestuvinės kelionės į kokią nors egzotiškesnę Rusijos (apie kelionę į užsienius negalėjo būti nė kalbos) imperijos vietovę, kad ir į neišsemiamais tauriųjų žuvų turtais garsėjantį Sibirą, ir prisiminęs jaunystės dienomis aplankytą atkampų Dzūkijos kaimą, prigludusį prie lėno, švendrynais, asiūkliais ir ajerais apaugusio ežero, kurio sėkliuose vakarais rymodavo pilkasis garnys išminčius, o virš tolėliau tekančios didžiosios upės skardžių klykaudavo vanagų pora, prisiminęs, jog vakarinis ežero krantas neapgyventas, laukinis, pažadėjo žmonai nuvežti ją, miesto vaiką, į tokią gamtą, kokią ji galėjo pažinti tik iš vaikystėje skaitytų Džeko Londono knygų. Moteris sutiko, nors ir paklausė: o ten uodų daug?

Tad išsinuomoję (nusipirkti tokį prabangos daiktą neužteko pinigų) dvivietę, bedugnę, nuo pirmų lietaus lašų kiaurai permirkstančią chaki (kariškos) spalvos palapinę, į dvi kuprines sukrovę keletą puodų, lėkščių, puodukų, šakučių, šaukštų, peilių, vieną didelę, kitą mažesnę keptuvę, į trečią kuprinę sugrūdę paprastesnius drabužius, patraukė į kelionę.

Pakeleivine mašina pasiekė apylinkės centrą, ten kelias valandas palaukę senu įpročiu tuose kraštuose konsesine vadinamo autobusėlio, įsėdę ir ant tuščių sėdynių sukrovę mantą, dar kelias valandas kratėsi duobėtu apleistu vieškeliu.

Vyras žvelgė į nykų numelioruotą, žemkasių ir traktorių išraustą peizažą, o žmona, negalėdama atitraukti akių, paslapčia stebėjo kelias baltomis taškuotomis skarytėmis apsigobusias moteris, spaudžiančias tarp kojų ant mašinos dugno pasidėtus krepšius ir čiauškančias miesto vaikui sunkiai suprantama volungių ir medšarkių kalba, kuri kartkartėm suspragsėdavo trijų raidžių – c, i, k – kibirkštėlėmis. Vėliau ji prisipažins: nežinau, kas man tada pasidarė, tik graudumas užspaudė gerklę, ašaros plūstelėjo į akis nuo kažko labai paslaptingo, niekada anksčiau nematyto ir negirdėto, tarytum tos moterys man būtų buvę artimi, tik labai nutolę žmonės, nors užšnekinti nebūčiau išdrįsus…

Ir štai už dar vieno posūkio atsivėrė visiškai kitoks vaizdas. Buvo net sunku patikėti, kad vos prieš valandą mašinėlė krypavo nykiu, tarytum stepių keliu ir sunkūs dulkių kamuoliai vilkosi iš paskos, kad tą burzgiantį, riedantį daiktą amžiams apvyniotų nepermatoma užmaršties skraiste.

Medinė bažnyčia, akmeninė tvora, medinė, pilies kuorą primenanti varpinė, koplytėlių kryžiai šventoriuje. Žemai slėnyje lyg milžiniškas sidabrinis dubuo, išpuoštas švendrynų emale, – ežeras. Vanduo, kurį tapytojas dažnai regėdavo sapne ir dėl kurio pasirinko šią nuošalią vietovę.

Pušų šešėliuose skendintis nedidelis Lietuvos pietvakarių pakraščio miestelis su grįsta aikšte, parduotuve, ambulatorija ir vaistine. Šalia šventoriaus tvoros – vienaaukštė medinė klebonija. Kiek toliau – taip pat vienaaukštė mokykla.

Išlipę ir išsikrovę mantą, palaukė, kol autobusėlis, apsukęs ratą ir paėmęs kelis keleivius, išnyko už baltos aukštos koplyčios, po kurios arka žmogaus aukščio gipsinis Kristus palinkęs nešė sunkų medinį kryžių.

Susėdę ant kuprinių, dar kurį laiką žvelgė į slėnį, į rytinį ežero krantą aplipusias žemas pirkeles ir į toliuose migloje dunksantį pušimis ir eglėmis apaugusį krantą.

Matai tą tamsžalę miško juostą? – paklausė tapytojas. Ten įsikursim, toli nuo žmonių, vieni laukinės gamtos prieglobstyje.

Suprato, kokie sausi, it valdiški, šie jo žodžiai, tad nutilo. Sėdėjo tylėdami. Giliai į plaučius traukė skaidrų, ežero atvėsintą pavakario orą. Po valandėlės, kai ruošėsi kilti, nes laukė dar valanda, o gal ir daugiau kelio, žmona pasakė: ačiū, kad čia atvežei…

Naujo prasigraužusio upokšnio ištakas priėjo jau saulei besileidžiant. Iš dešinės plytėjo nurimęs, sustingęs, tarsi susimąstęs, ežero vanduo, lelijų žiedai jau slėpė vaškinę žiedlapių spalvą, kad jos nesuteptų naktis, lelijų lapais kažkokią skubią ir svarbią žinią nunešė vandenų vištelė, į sėklių pietrytiniame pakraštyje, apsukęs ratą, nusileido pilkasis garnys, nuo seno šiuose kraštuose vadinamas čėpliumi.

Iš kairės, ten, kur eglių, pušų ir juodalksnių viršūnės linko nuo skardžio žemyn susilygindamos su keliautojų kojomis – toks status buvo skardis, – gilia griova tykšdamas per akmenis, tarytum linksmai švilpiniuodamas sruvo naujas prasigraužęs bevardis upelis.

Vyras suprato, kad čia, ant ežero kranto, kur žemė drėgna, palapinei – ne vieta. Prisiminimuose šis krantas buvo išlikęs aukštesnis, sausesnis, apaugęs pušimis, bet dabar įsitikino, kokios klaidinančios yra iš praeities atklydusios mintys ir vaizdai. Tad tyliai pasakė: palauk čia, kol aš sunešiosiu daiktus, paskui abu nusileisim. Tačiau žmona tylėdama užsivertė ant pečių kuprinę, kaire ranka paėmė lengvesnį maišelį su drabužiais, palaukė, kol vyras kuo stipriau prisirišo kitas kuprines, ir tarė: leidžiamės…

Stengėsi nenutolti nuo upokšnio vagos. Tik pirmi žingsniai, kur skardis staiga lūžo pakeisdamas kryptį, kelis kartus suklupo, tačiau upelio dugnas, išklotas baltais, raudonais, melsvais, rožiniais, gelsvais ir tamsiai rudais akmenukais, darėsi lėkštesnis, sakytum, prasiveržęs ežero vanduo būtų norėjęs nutiesti net žmogui patogų taką į didžiąją upę.

Pagaliau – daubos dugnas. Lygus, akmenukais nuklotas, aukštų medžių apsuptas plotas. Aukštoki suneštų riedulių krantai. Saulėlydžio šviesoj upokšnio vanduo virpėjo, mirgėjo, keitė spalvas, o vagą iškloję apvalūs akmenukai skaidrioje srovėje buvo panašūs į kažkieno pažertą aukso lobį. Buvo čia ir ispaniškų sidabrinių talerių, ir auksinų, ir luidorų, ir dukatų, ir napoleonmečio mažų pinigėlių… Du netikėtai pralobę keleiviai. Tokie pavargę ir tokie laimingi…

Palapinė be dugno – ant akmenų. Prinešė eglišakių, tų jaunystės naktų gulbės pūkų. Dar niekada nebuvo taip minkštai miegoję. Taip minkštai supęsi, plaukę žvaigždynais, čiurlenančia Bacho melodija. Lūpos buvo saldesnės už vaikystės vyšnių sakus, nebylūs žodžiai – švelnesni už vasaros nakties aksomą…

Pagaliau – laisvė nieko neveikti, tik pasirinkt sausų šakų, pasikurti lauželį, ant liaunų karklo šakelių pamovus paskrudinti dešreles, paraikyt duonos ir atkimšti jaučio kraujo butelį – tada šis vynas buvo nustūmęs į užmarštį visus tokajus, gamzas ar moldaviškus vynelius.

Laisvė skaičiuoti tuos akmeninius pinigėlius, tą taip netikėtai jiems atitekusį lobį. Žaidimai su benamiu, eglių ir pušų viršūnėse debesų lizdus sukančiu vėju. Laiko užmarštis. Bepradis buvimas.

Ir jokių drobių, teptukų, dažų, jokio popieriaus, tušo, pieštuko. Iš sąmonės ir jausmų išmesta tūkstantmetė meno istorija.

Meilė kaip vasaros nakties sapnas. Tolin, tolin vedantys paukščių takai. Krintančių žvaigždžių uodegos, panašios į anomis dienomis virš Betliejaus sustingusios karališkos žvaigždės pėdsaką, atvedusį avių piemenis prie prakartėlės, kad patikėtų. Ant eglių šakų sėdintys angelai su lyromis rankose, sidabrinis upokšnio trimito garsas. Žyrantis. Svaiginantis. Skaistesnis už Edeno sodų šaltinius…

Trumpakelnis liesas basas berniukas, apglėbęs kelius, tupėjo ant akmenukų kitame upokšnio krante. Išniro iš ryto miglų tyliai, tarsi vėlelė.

Kaimas – kitapus ežero. Iš kur jis čia atsirado?

Labas, berniuk! – pašaukė tapytojas, priėjęs upokšnio krantą. Jokio atsakymo. Gal nebyliukas? Gal našlaitis, pamestinukas?

Šviesūs, seniai šukų nematę plaukai, ražienų kuokštas, liesas blyškus veidas, suodinos kojos, suodini rankų pirštai.

Lėtai perbrido vagą, žengė kelis žingsnius ir pakartojo: labas.

Vaikas staiga pašoko, prilėkė ir pasilenkęs sučiupo vyro ranką, pabučiavo. Žmogus net atšoko – toks netikėtas buvo vaiko poelgis. Nejaukus šiurpas nuėjo nugarkauliu. Tikėjosi nemandagių, gal atšiaurių žodžių, atsargaus kaimietiško mandagumo, tačiau tas šaltų lūpų prisilietimas it žalčio liežuvis nutvilkė odą.

Iš palapinės išėjus žmona stovėjo kitapus upokšnio vagos ir tylėjo. Ūmai berniukas atsitiesė, sakytum, moteris jam būtų suteikus drąsos, ir pasakė: jūs čia jau savaitė k a p esat. Dzūkiškas „kap“. Brangus garsas. Šio šilų krašto tarmė. Primiršta, bet nuo jaunystės klajonių vis dar džiuginanti širdį.

Mintis, kad šis keistas vilkiūkštis galėjo dažną rytą lindėti skardžio brūzgynuose ir stebėti, kaip jiedu nuogi, jau išvyti iš rojaus, brenda į šaltą skaidrų vandenį, plauna vienas kito kūnus, taškosi, šūkauja, geismo apimti krinta ant akmenukų… Ši mintis pažadino priešiškumą, gal net pyktį, tad griežtai paklausė: ko norėtum, vaike?

Berniukas nuleido akis, kojos pirštu pavartė apvalius akmenukus ir tyliai tarė: nieko.

O moteris jau klausė: vaikeli, gal tu alkanas? ateik, perbrisk upelį ir prieik, gausi saldainių.

Nežinojo, kokie žodžiai čia tiktų, tad tarė pirmus atėjusius į galvą. Tačiau vaikas stovėjo ir pėdos nykščiu toliau vartė akmenukus.

Po valandėlės pasakė: ne, aš valgiau blynų.

Ir vėl tyla.

Vyras: ar nebijojai taip toli nuo namų nueiti?

Vaikas: gyvenu prie upės, man netoli.

Vyras: o nebijai kokio žvėries ar bastūno?

Vaikas: vilkų čia nėra, o žmonės – tik jūs.

Vyras: tai tu mūsų nebijai?

Vaikas: ne.

Vyras: bet juk atėjai ne tik į mus pasižiūrėti, ką?

Vaikas: ateinu pasirinkt akmenų.

Vyras: akmenų? o kamgi jie tau reikalingi?

Vaikas įkišo rankas į kišenes ir ištraukė du apvalius baltus akmenukus. Atkišo ir pasakė: va aš ant jų anglim iš pečiaus braižau žvaigždes ir raides rašau; visaip sudėlioju.

Įsižiūrėjo į ant vaiko delnų gulinčius baltus apvalius akmenukus. Ant vieno išvydo kryžmai anglimi nubrėžtą raidę, ant kito – taip pat kryžmai – žvaigždę. Raidė tarsi ir K didžioji, tik labai netvirtai nupiešta.

Vyras paklausė: o mokyklą lankai? Tikriausiai, juk toks vyras.

Vaikas tylėjo.

Tik jau už rankos pervestas į kitą krantą ir pasodintas ant didesnio akmens, jau kramtydamas šokolado gabalėlį, neklausiamas paaiškino: buvau klasėj, sėdėjau suole, bet vaikai juokėsi, daugiau neinu, raides ir taip pažįstu.

Vyras paklausė: o tėvai? ar neverčia mokytis? visi vaikai mokosi.

Baigęs valgyti šokoladą ir kruopščiai aplaižęs pirštus, berniukas pasakė: aš tėvo neturiu, nežinau, kur išėjo, o mama – sena.

Supratęs, kad pokalbis vaikui ne prie širdies, prašneko apie kitką: ar ant akmenukų žvaigždes ir raides piešti pats susigalvojai?

Pats, sumurmėjo vaikas, akmenukai lygūs, balti, ant jų gerai matos.

Na taip, aišku, tikrai gražu, o ar daug tokių žvaigždėtų akmenukų turi sukaupęs?

Turiu nemažai; kai tik ežeras krantą pragraužė ir išvertė akmenis, nuo tada – nuo anos vasaros – ir pradėjau. Barsas nugaišo, tai jo būdoj laikau, kad lietus anglies nenuplautų.

Vyras ir moteris susižvalgė. Vyras paklausė: o ar žinai, kas yra dailininkas? Na kaip čia tau aiškiau pasakius – ar esi matęs paveikslą?

Esu, atgijusiu balsu atsakė vaikas, bažnyčioj, mama sako, kad tų vaizdų apvadai – iš gryno aukso, tik vis rečiau nueinu, mamai blauzdas ramatas suka, sunkiai paeina.

Vyras vėl pažvelgė į moterį tarsi klausdamas: gal pamėginti?

Moteris žvilgsniu ištarė: taip, būtinai.

O tu, sakyk, ar nenorėtum spalvomis ant balto popieriaus pamėginti kokį vaizdą nupiešti, na pušį ar eglę, ar šiaip ką? – paklausė vyras.

Dar niekad dažais netepliojau, nežinau, atsakė berniukas.

Bet norėtum pamėginti? Ką manai?

Galėčiau, laiko turiu į valias, tyliai tarstelėjo vaikas…

Kitos dienos rytą vyras nuėjo į miestelį, sulaukė konsesinės , apylinkės centre, kanceliarinių prekių parduotuvėje, nupirko rusiškų akvarelinių dažų, porą teptukų, pieštukų ir braižybinio popieriaus, gal kiek ir per kieto akvarelei lieti, bet kitokio nebuvo. Grįžo pavakary. Sugulę ilgai spėliojo, ar iš tikrųjų pats likimas atvedė vaiką ant upokšnio kranto, kad berniukas bent pamėgintų prisiliesti prie dažų ir popieriaus, nes tas pomėgis piešti anglimi ant apvalių tobulos formos akmenukų tarsi ir rodė vaiko polinkį piešiniu save išreikšti, palikti kažkokį tik jam vienam priklausantį ženklą…

Tą naktį nedrįso mylėtis. Kažkas draudė. Kuždėjo: palaukit, suspėsit, jums priklauso visas mėnuo, o vaikas, galbūt tikras talentas, gali pabėgti, pasislėpti, tad galvokit tik apie jį, kaip reikės jam viską paaiškinti, kaip išmokyti paimti į pirštus teptuką, atskiesti ir sumaišyti dažus, juos lieti, prie lentelės pritaisyti popieriaus lapelį, kad neslidinėtų…

Ir jau užsimerkę keturiomis akimis išvydo tuos dailius, tobulai vandens nušlifuotus ir juodomis žvaigždėmis padengtus akmenukus, išvydo iš jų sudėtą keliolikos metrų aukščio piramidę, meną, kokio dar niekada nebuvo regėję…

Ankstyvą kitos dienos rytą išvydo berniuką, tupintį kitame krante, rankomis apglėbusį liesus klupsčius ir laukiantį. Šalia stovėjo nedidelis raudonai žalių obuolių prikrautas krepšelis.

Pakvietė į savąjį krantą, pavaišino arbata ir sausainiais. Padėkojo už obuolius. Mama liepė, tyliai pasakė vaikas.

Vatmano lapus tapytojas jau iš vakaro buvo supjaustęs į keturias dalis, nes dažniausiai tokio formato lapeliuose meno mokykloje ir liejamos akvarelės.

Matė, kaip vaiko ranka prieš jo valią ir baimę pati tiesėsi link balto kaip sniegas popieriaus, baltesnio už balčiausią upokšnio akmenuką. Tik tiesėsi, bet paliesti nedrįso. Skaistus kaip ryto saulė raudonis užtvindė išblyškusius vaiko skruostus ir akyse sužibo ašaros…

Moteris nusigręžė nenorėdama parodyti, kaip ją sugraudino šita dieviška nekaltybė, tas nedrąsus prisilietimas prie to, kas dar neregėta, prie meno ištakų, prie iš nakties išnirusios laiko uolos, ant kurios dar tik bus nupiešti raganosiai, drambliai, kardadančiai tigrai, antilopės ir bėgančios žmonių figūrėlės…

Atkrapštęs prie vienos spalvos dėžikės prilipusį sidabrinį popierėlį ir parodęs, kokia joje spalva, paprašė kitus sidabriukus neskubant nukrapštyti – žinojo, jog lytėjimas priartins vaiko sąmonę prie pačios tiršto dažo esmės, jis užuos tą specifinį akvarelinių dažų kvapą, dėl kurio jis pats prieš daugelį metų ir pamilo tapybą.

Staiga berniukas pašoko, pripuolė prie vyro rankos, pabučiavo, paskui prišoko prie moters ir priglaudė siauras melsvas lūpas prie nespėjusios už nugaros pasislėpti švelnios žieduotos rankos…

Vaikeli, sukliko moteris atšokdama, o vyras, ne juokais įsiutęs, užriko: niekada daugiau šitaip nedaryk, niekada! ar supratai?

Bet vaikas jau sėdėjo ant akmens ir ilgais suodinomis panagėmis nagais krapštė prie dažų dėžikių prilipusius sidabriukus. Krapštė ir ant plokščio lygaus akmens rikiavo spalvas.

Vyras stebėjosi, kad pirmą kartą išvydęs dvidešimt keturias spalvas berniukas jas rikiavo tobula dermės tvarka – šaltas spalvas grupuodamas su šiltomis, žemės atspalvius atrinkdamas į atskirą blokelį. Visiškai ne taip, kaip spalvos buvo sudėliotos gamykloje. Sudėjo taip, kaip sudeda tapytojas paletėje. Trūko tik baltos, bet vaikas jau, matyt, buvo suvokęs, jog balta – tai pats popierius.

Tapytojas gerą pusvalandį aiškino, kaip mirkomas teptukas, kaip skiedžiami dažai, kaip klojami ant popieriaus. Berniukas žiūrėjo, bet nieko nematė, tikriau, matė jau nuspalvintus paveikslėlius, tad tik laukė, kad vyras greičiau baigtų pamoką…

Visus reikmenis sudėjęs į plastikinį maišelį ir padavęs berniukui dar priminė, jog būtų gerai popieriaus lapelius mažomis vinutėmis prikalti prie kokios nors lygios lentelės, kad būtų patogiau laikyti.

Vaikas vėl pabandė pripulti prie rankų, tačiau šį kartą vyras sugriebė vaiką už pečių, lengvai papurtė ir pasakė: niekada daugiau šitaip nesielk, pabučiuoti ranką gali tik klebonui ir tai tik tuomet, kai jis pats ją paduoda, ar supratai?

Paprašė kitą dieną atnešti piešinį, jeigu bus spėjęs užbaigti. Patarė neskubėti. Tarė: juk ir medžiai, ir žolė auga labai lėtai, o tu tikriausiai ir norėsi juos pavaizduoti, ar ne taip?

Jau įbridęs į upokšnį vaikas atsigręžė, pažvelgė į obuolių krepšelį ir neatsisveikinęs skubiu žingsniu išnyko skardžio krūmynuose…

Ilgai vakarojo prie laužo, tylėjo, gal net nežinojo, ką galėtų dabar vienas kitam pasakyti, abu mąstė apie tai, jog šis šiaudaplaukis vaikas, taip netikėtai išniręs iš nežinios ir sustojęs jų povestuvinės vasaros tako vidury, nebylus, kartu slėpiningai reiklus, tarytum širdies gelmėj puikiai žinantis, ko nori, šiaip sau neišnyks iš judviejų gyvenimo, tik reikia palaukti rytdienos ir tuomet nuspręsti – užteks vieno vienintelio darbelio, kad taptų aišku, ar likimas juos suvedė su laukiniu prigimtiniu tapybos talentu, ar tie akmenukai šiam našlaičiui tėra mėginimas kaip nors prastumti dieną, savaitę, kad nebūtų taip liūdna gyventi su sena motina, gal ir berašte, palikta vyro, jį vieną teturinčia, gal dėl to ir bijančia išleisti į miestelį, kur mokyklos vaikai galėtų jį nuskriausti, išvadinti senos mergos vaiku, benkartu…

Žiūrėjo į blėsuojančias laužo žarijas, tylėjo ir be žodžių sutarė: jeigu šis vaikelis iš tikrųjų gabus, tai teks bent jau pamėginti įtaisyt jį į meno mokyklą, nors metams, kad viskas galutinai paaiškėtų…

Kitą dieną berniukas nepasirodė. Nepasirodė ir dar kitą, ir dar. Tik ketvirtos dienos pavakarę išdygo kitame upokšnio krante su tūbele susukto popieriaus dešinėje rankoje. Tiesus kaip stulpelis arba prie stulpelio pririštas aviniukas. Plokščia, tarsi iš vatmano iškirpta, saulės peršviesta figūrėlė. Plevenanti. Basų kojų pirštais vos liečianti vėstančius upokšnio kranto akmenis.

Plokščias prieš vakaro saulę, kaip tie mediniai krikštai už kirchės apsidos Nidos kapinaitėse.

Pakviestas krūptelėjo it atsibudęs ar pažadintas ir, aukštai keldamas liesus klupsčius, perbrido upokšnį.

Na prisėsk, ramiu balsu tarė vyras, ir parodyk, ką čia gražaus mums atnešei, na sėskis.

Neatsisėdo, tik žengė kelis žingsnelius artyn ir atkišo stipriai suvyniotą – ritinukas laikėsi ir neperrištas – popierių pluoštelį. Paėmęs į ranką vyras suprato, jog ritiny ne viena, o kelios akvarelės.

Priėjo žmona ir stebėjo, kaip vyras išvynioja popierius.

Pirma mintis, atėjus į galvą, pačiam tapytojui buvo netikėtai drąsi ir akiplėšiška: juk čia Vangogas, sušnabždėjo mintyse, tardamas olando vardą vienu atsikvėpimu, neatskirdamas „van“ nuo „Gogas“. Tikrai, sukuždėjo moteris.

Baltas su daugybe šiltų ir šaltų atspalvių akmeninis stalas, lyg sudėliotas iš mažų akmenukų, mažų potėpėlių, vienas šalia kito, neužgožiančių šalia esančiųjų. Šviesaus aukso su rudais pynimo dryželiais krepšys. Žali, raudoni ir geltoni obuoliai. Pirmame plane – žydras su tamsžaliais eglių atspindžiais upelio vanduo. Ant skardžio, fone – veik juodo žalumo eglės ir nuo kiekvienos šakos nukarę purpuriniai ilgi kankorėžiai. Dar aukščiau – gilaus mėlynumo dangus.

Ir visa atlikta taip kruopščiai, dėmesingai, su tokiu giliu gamtos pažinimu, jog nenorėdamas turėjai prieš akis išvysti Vincento van Gogo kiparisus ir rugius su tarsi suskaičiuotomis nusvirusiomis vėjuje siūbuojančiomis kviečių varpomis. Tas pats gilus lazurkinis dangus. „Saulėgrąžas“ primenantis šviesaus aukso krepšelis ant dar šviesesnio balsvo stalo.

Ūmai pritrūkę žodžių, stebėjo vaiko darbelius, vertė vieną po kito ir vėl nuo pirmo iki penkto – tiek vaikas buvo nutapęs – tylėdami, vis pažvelgdami į tą nepaprastą vaiką, taip netikėtai išnirusį iš nebūties atkampiausiame žemės kampelyje, ant vos prieš mėnesį iš ežero prasigraužusio, dar bevardžio upokšnio krantų.

Tylėdami suvokė, jog pati lemtis pakišo vyrui mintį praleisti atostogas kaip tik čia, ne, tarkim, prie jūros, išsinuomojus kokį pigų sandėliuką ar garažą, bet kaip tik čia, kur be tėvo su sena motina augantis berniukas pats atrado nepakartojamą apvalių, tobulai vandens srauto nušlifuotų akmenukų lobį, pats, niekieno nepatariamas, aptiko medžio anglį ir išdrįso brėžti tas kryžmas žvaigždes, tuo tarsi duodamas kiekvienam akmenukui vardą, išskirdamas jį iš tūkstančių, o gal ir milijonų kitų akmenukų, nes kiekviena žvaigždė – vis kitokia ir vis kita raidė…

Be žodžių jau buvo nusprendę būtinai šiuos darbelius parodyti meno mokyklos mokytojams, su daugeliu jų buvo pažįstami nuo studijų laikų.

Gerai padirbėjai, pasakė vyras, bijodamas prasitarti, koks didis vaiko talentas. O dabar paklausyk, tęsė, greitai mes turėsim išvykti, šiuos darbelius aš pasiimsiu, man reikia juos kai kam parodyti, kad žinotume, ką toliau daryti. Sakei, kad į miestelio mokyklą eiti nenori, o ir mama neleidžia, tad pažiūrėsim, gal pavyks įstoti į kitokią mokyklą mieste, kur tau turėtų labai patikti, nes ten visi piešia, o popieriaus ir dažų niekada nepritrūksta. Aš ilgai netruksiu, viską susižinosiu ir atvažiuosiu, tikiuos, atvešiu gerą žinią. Na kaip, sutinki palaukti, negaila man tų darbelių atiduoti? Nebijok, jie niekur nedings, aš juos saugosiu kaip… Nedrįso ištarti: kaip didį turtą, kaip netikėtai atrastą tikros prigimtinės tapybos įrodymą…

Berniukas klausėsi tylėdamas, žiūrėdamas į vyro rankas, tarsi tykodamas progos pripulti ir jas pabučiuoti. Tačiau delsė – gal vis dėlto neužmiršo aną dieną girdėto draudimo „niekada daugiau šitaip nesielk“. Stovėjo vėl toks vienišas, vienas visame beribiame pasaulyje. Tik didelės ašaros viena po kitos ritosi skruostais ir krito, ir dužo į akmenis. Retos, rupios ašaros, kaip ryto rasa nuo eglišakių.

Na tai sudie, berniuk, rytoj nebeateik, mūsų jau nerasi, mes išvyksim labai anksti, tyliu balsu pasakė moteris ir palinkus pabučiavo šiaudinius, į kuokštą susimetusius, plaukus…

Meno mokyklos mokytojai, susirinkę į skyriaus vadovo kabinetą, žiūrėjo į ant stalo išdėliotus darbelius, ėmė į rankas, nagrinėjo, vis negalėjo patikėti, kad čia, pasak tapytojo, dešimtmečio vaiko akvarelės, iš tikrųjų net ne akvarelės, o grynų gryniausia tapyba vandeniniais dažais.

Štai tą valandą ir buvo patvirtintas ant upokšnio krantų šnabždomis ištartas vardas, tiksliau, pravardė – Vangogas. Pravardė, kuri iki vienuoliktos klasės, iki abitūros diplomo išliko vienintelis gelbėjimosi šiaudas, tarsi ištrauktas iš Vincento van Gogo paveikslo ir patikėtas šiam sunkiam mokiniui.

Susižavėjęs atradimu, vyras net nepagalvojo, kodėl dešimtmetis vaikas nelanko mokyklos, kodėl jis ant akmenukų anglimi rašo raides – viskas atrodė stebuklinga, nepaprasta, lemties dovanota.

Kadangi mokslai jau buvo prasidėję, mokyklos valdžia turėjo priimti išskirtinę nutartį: šis berniukas, neabejotinas talentas, priimamas tiesiai į šeštą klasę be stojamųjų egzaminų.

Štai čia ir buvo padaryta pirmoji klaida, nes nebuvo patikrintos vaiko žinios ir protiniai gebėjimai. Ir ši klaida, tarytum juodo varno sparnų šešėlis, vilkosi iš paskos iki pat brandos atestato.

Antra klaida, tiesa, kiek vėliau, buvo neapgalvotas ir nepasvertas anų pirmųjų penkių berniuko darbelių eksponavimas aukštojoje meno mokykloje, tapybos skyriaus koridoriuje.

Visos akvarelės jau kitos dienos vidurdienį buvo išpirktos. Tiesa, už labai menkas kainas – dėstytojams pasirodė netgi neetiška už dešimtmečio vaiko darbelius mokėti kaip už tobulus tapybos kūrinius. Tačiau ir ta menka suma berniukui apsuko galvą. Greičiausiai jis slaptomis kokio gudresnio klasės draugo padedamas persiuntė pinigus motinai, gal net laiške rožinėmis spalvomis nupiešė savo ir jos, skurstančios kaime, vyro pamesto vargdienės, ateitį – gal turtais pertekusio garsaus dailininko gyvenimą, kuriame visada užteks vietos ir jai, o gal didžios būsimos šlovės apgaubtą viskuo aprūpintą būtį? Matyt, berniuko sąmonė svarstė taip: jeigu už pirmus nemokšiškus darbelius dideli ponai moka pinigus, tai kas bus, kai tapsi tikru menininku, Vangogai, kas bus tada?

Tiesą sakant, berniuko, jau visų vadinamo Vangogu, tapyba ir toliau stebino didžiu gamtos išmanymu, kažkokiu slėpiningu spalvinių derinių pajautimu, tiesiog – neklaidingumu. Tad specialybės mokytojai buvo juo patenkinti ir tik jie vieni apgynė pirmais metais berniuką, vėliau jau jaunuolį nuo lietuvių, rusų kalbos, nuo matematikos, istorijos, nuo kitų disciplinų siaubo, nes kitaip nei siaubu negalima pavadinti to pragariško, vergiško, niekaip neįveikiamo mokslo slenksčių, tos katorgos akmenų kirtavietėje. Vangogas niekaip o niekaip neįveikė nei gramatikos, nei dalybos, nei fizikos formulių, nei cheminių junginių atsiradimo paslapčių. Niekaip. Ir vis dėlto kapstėsi į priekį. Iš vienos klasės į kitą. Nusirašinėdamas, ištrindamas pažymius, sukeisdamas su suolo draugu sąsiuvinius. Dievas mato, darė viską, ką jo aptemus sąmonė pakuždėdavo. Ir būdavo baudžiamas, keletą kartų – grasinant iš mokyklos pašalinti, jeigu pažymiai nepakilsią bent vienu balu.

Taip pagerbtas pirmomis dienomis, bet vėliau taip žiauriai, jo nuomone, engiamas nežinia už ką, Vangogas puolė į paniką. Klasėje, stovėdamas prie lentos ir įsmeigęs nieko neregintį žvilgsnį į lentoje mokytojos surašytus skaičius, jis staiga puldavo prie mokytojos rankų, sugriebdavo ir bučiuodavo, bučiuodavo, melsdavo pasigailėti, leisti sugrįžt į suolą. Suprantama, pasibaisėjus pedagogė išrūkdavo į mokytojų kambarį skelbt galutinio nuosprendžio: daugiau aš to berno nepakęsiu – arba jis, arba aš. Ir vis dėlto meno specialybių mokytojai visokiais pažadais apramindavo pedagogės įniršį, ir Vangogas tęsė mokslus…

Visiems buvo aišku: apie mokslą aukštojoje negali būti nė kalbos, kad tik kaip nors ištempus iki brandos atestato.

Blogiausia, jog į sumaištį patekus Vangogo sąmonė paveikė ir jo prigimtinį spalvos pojūtį. Gal čia buvo kalti aliejiniai dažai, tąsūs, klampūs, greitai apveliantys teptukus, labai ilgai džiūstantys – juk akvarelė, vos užtepta, po mirksnio susigeria į popierių, ir gali be baimės glausti kitą potėpį. Žodžiu, ir tapyba pradėjo Vangogui kišti koją. Jau nekalbant apie visų menų pagrindą – piešimą. Kreiviau už jį piešė tik labai nervingas septintokas, dažnai suplėšydavęs savo piešinius, jau pradėjęs gerti, nelankantis pamokų. Neturėjęs tokių užtarėjų, kokius turėjo atrastasis talentas, šis jaunuolis buvo iš mokyklos pašalintas, po kelerių metų paimtas į sovietinę armiją pražuvo neaprėpiamos, laisviausios pasaulyje imperijos kiaurymėje…

Sudrumsta, gyvenimo nepažįstanti sąmonė vis dažniau pakišdavo Vangogui kiaulę. Tai jis į kompozicijas įterpdavo raudoną plakatą ar šūkį „Visa valdžia taryboms“, tai dar kokį pagarbos valdžiai elementą ir sugriaudavo viso darbo struktūrą, apsijuokdavo. Iš nuogirdų ar laikraščių pamažu susidaręs iškreiptą nuomonę apie pasisekimo sulaukusius dailininkus, lipdžiusius vadų biustus ir statulas ar tapančius partijos sekretorius kukurūzų laukuose, jis ir pats mėgino eiti panašiu keliu sukeldamas tik panieką ir pasišlykštėjimą. Visi pagaliau suprato, jog atrastasis talentas galvoja tik apie pinigus ir kuo tiesesnį kelią prie jų skrynelės.

Tapytojas, Vangogo atradėjas, dažnai graudžiai pamąstydavo: kur dingo tas baikštus mažakalbis liesas berniukas, išniręs vieną vasaros rytą iš nebūties ir ištiesęs ant mažų delnelių tuos juoda anglimi pažymėtus apvalius tobulos formos akmenukus? kur dingo tas neįtikėtinai gilus požiūris į supančią gamtą, į jos paslaptis, kur pasidėjo tas tobulas spalvos pojūtis, sukėlęs nuostabą ir privertęs ištarti šventą Vangogo vardą?

Keisto, veik prasilenkiančio su sveiku protu elgesio apogėjų mokinys pasiekė tuomet, kai, ieškodamas išeities iš akligatvio, tarsi galvotrūkčiais pasigriebė žinomo poeto eilėraštį ir, pasirašęs sava pavarde, nusiuntė į savo rajono laikraštį. Matyt, tikėjosi šitaip išgarsėti ar bent atkreipti į save dėmesį.

Šis visas padorumo ribas peržengęs poelgis netruko išaiškėti, ir Vangogas smuko net jį globojusių dailės mokytojų akyse. Nupuolė ir jau nebepakilo iki dienos, kai, paėmęs atestatą, susilenkė trilinkas, norėjo pabučiuoti mokyklos direktoriaus ranką – pasibaisėjimo šurmulys, moterų aikčiojimai nuvilnijo po aktų salės skliautais.

Pašalintas iš internato, neturėdamas kur gyventi, Vangogas prisiminė savo geradarį ir keletą kartų mėgino tiesiog išreikalauti valdišką užsakymą, kad pagaliau įrodytų, ko esąs vertas. Tačiau tapytojas, po nuotykio su svetimu eilėraščiu galutinai nusivylęs Vangogo vardo valkiotoju, pasiuntė jį po velnių ir patarė kuo skubiau grįžti ten, iš kur prieš dešimt metų buvo ištrauktas.

Vangogas durimis trenkęs suriko: ir tu – jau ne „jūs“ – esi mano priešas, nes tu man pavydi gabumų, visi jūs man pavydit, nenorit, kad išgarsėčiau, tapčiau turtingas. Trenkė duris ir dingo kaip į vandenį…

O Vangogas, kaip vėliau paaiškėjo, niekur neprasmego – jam vis dėlto užteko proto grįžti ten, kur visi žmonės jį pažįsta, užjaučia jo seną motiną. Grįžo iškėlęs galvą. Mokytas. Su meno mokyklos atestatu rankoje. Šį popierių kaipmat kyštelėjo kolchozo pirmininkui po nosimi, pareikalavo rimto darbo.

Ką gi, pasakė šyptelėjęs pirmininkas, turiu tau darbo – pamėginsi piešti kiaules, pasižiūrėsim, ką sugebi, tada pagalvosim ir apie kokio vaizdo salei papuošti nuspalvinimą.

Aš jums ne „tu“, užriko talentas, aš Vangogas, įžymus dailininkas, tik jūs čia kaip blakės plyšiuose lindėdami nieko negirdėjot, susikiškit tas kiaules į šikną. Trenkė duris ir iškėlęs galvą patraukė į motinos pirkelę.

Su bendraamžiais, iš kurių keli buvo įgiję traktorininko specialybę, Vangogas net nesisveikindavo – praeidavo tarsi pro tuščią vietą, gal jautė jiems neapykantą už kažkada vaikystėje patirtas skriaudas. Pasirodo, jau vaiko dienomis bendraamžių buvo laikomas durneliu, negalinčiu be klaidos parašyti net savo vardo ir nesugebančiu suskaičiuoti iki šimto. Tad ir į Vangogo pasipūtimą imta žiūrėti tik kaip į kvailio išsidirbinėjimus: kaži, ar baigė bent vieną klasę? kad gal ne, ar tik neišvažiavo nebaigęs, turėjo, matyt, svarbių užtarėjų, jeigu dešimt metų mieste išsilaikė, už valdiškus pinigus buvo maitinamas internate, bet durnas liks durnas, kad ir kiek į knygas žiūrėtų, nieko ten neįžiūrės ir nesupras, tik tegu neriečia nosies tvarto šūde sėdėdamas, yra motinos arai ir tegu kapstosi, toks juk niekada neįsigis nei arklio, nei karvės, tokiam ir ožka būtų per gerai…

O Vangogas mynė ir mynė rajono valdžios slenksčius reikalaudamas jo talento vertų užsakymų, kaišiojo atestatą, kuriame, be vienintelio ketverto už tapybą, nebuvo kito pažymio kaip trejetas. Menkavertis popierius tik Vangogo akyse buvo vertas visų pasaulio turtų, namo mieste, automobilio, gražių drabužių, grakščių panelių ir visko, kuo gabus menininkas privalo būti apdovanotas.

Iš visur mandagiai išprašomas Vangogas pagaliau numojo ranka ne tik į valdiškus, gerai apmokamus – apie tai jis turėjo miglotą nuojautą – užsakymus, bet ir į pačią tapybą. Jis ir vėl įnirtingai kibo į akmenukus, kurie jo vis labiau aptemstančioje sąmonėje asocijavosi su pirma pergale, su pirmais rubliais, gautais už anuos penkis mažus darbelius. Gal jis turėjo viltį, jog staiga vieną vasaros rytą pasirodys kitas žmogus ir, išvydęs žvaigždėmis ir raidėmis išmargintus akmenukus, patikės, kad talentingesnio skulptoriaus jam dar nebuvo tekę sutikti.

Bet margino ne anglimi, o aliejiniais dažais, kurių atsargas buvo sukaupęs mokslo metais: gauna dešimt tūbelių, tai šešias paslepia dėžėje po lova bendrabutyje, o tapo tik likusiomis keturiomis. Akmenukus iš pradžių krovė į krūvą, bet, matyt, suvokęs, kad tokiu būdu uždengia apatinius, ėmė akmenukus klijuoti ant tvarto sienų. Nežinia, ar tie klijai buvo kokia nors derva, ar sakai – juk pušys aplink sodybėlę augo didelės, senos, sakingos – o gal ir miestelio krautuvėje už motinos sutaupytus rublius nusipirkti klijai. Senai motinai neleisdavo net prasižioti: tylėk, sene, tu nieko neišmanai apie meną, skusk bulves ir tylėk.

Neišsemiamos apvalių tobulos formos rieduliukų atsargos vis dar bolavo ant bevardžio upokšnio krantų ir pačioje vagoje, tad medžiagos Vangogui netrūko. Pritrūko tik darbo rankų. Ir tada nežinomais vyliaus keliais jis atsivedė į namus seniai žmonių išjuoktą ir pasmerktą miestelio girtuoklę, vagiančią viską, kas po ranka pakliūva. Išpurtusiu veidu, amžinai dvokiančiu sijonu ir skrandele ji retkarčiais ateidavo į parduotuvę nupirkti duonos ir vyno. Išdidžiu mostu numesdavo ant prekystalio riebaluotą rublį ir pareikalaudavo: duonos ir vynelio teplioriui Agogui.

Žmonės nebuvo pamiršę, kad ši smirdalė prieš dvylika metų su kažkokiu klajūnu sugyvenus benkartą ir jį nuskandinus mechanizacijos mokyklos išvietėj, atsėdėjo ilgus metus kalėjime, o sugrįžus, neturėdama kur prisiglausti, valkiojosi po kaimus, tai padėdama bulves kasti, tai runkelius ravėti, šitaip užsidirbdama rublį vynui.

Pas Vangogą ji buvo ponia, nes senoji jau gulėjo mirties patale ir į sūnaus gyvenimą nebesikišo.

Žmonės netruko suvesti galus: juk to durniaus tėvas, palikęs senmergę su benkartu ant rankų, ar tik nebuvo tas stribas iš burliokų kaimo, taip, tai jis dažnokai per naktis rėkaudavo ir triukšmaudavo senmergės pirkioj, vadinasi, burlioko vaikas, durnas kaip aulas, po daugelio metų surado sau lygią gyvatę, matysit, kaip greitai senė iškeliaus į kapus, jau ta vagilė nepaisys, kad ant jos užgyvento gero atėjo, dabar ji – durniaus žmona, tik ar turėjo valdžia tokią galvažudę iš kolonijos išleisti? reikėjo gyvą supūdyt už savo vaiko numarinimą, bet nėr ko stebėtis, galvažudžiams visi keliai laisvi, o žmogeliui, kokį kombikormų maišelį į namus parsinešusiam, – kalėjimas iki gyvos galvos, mat valdiško gero pasiėmė…

Gaisro dūmus pamatė zakristijonas, užkopęs į varpinę skambinti rytinėms Mišioms. Kažkas pranešė rajonui. Atvažiavo viena išklerus gaisrinė. Pasak žmonių, galėjo ir nesitrenkti tokį ilgą kelią, nes pirkia jau buvo pavirtus pelenais. Lovos skarmaluose aptiktas greičiausiai senės kūnas, o kiti du surasti tvarte šalia ožkos kaulų.

To ir reikėjo tikėtis, nusprendė žmonės, durnius ir vagilė boba, ir dar girtuoklė…

Nei gaisrininkai, nei šiaip iš kaimo subėgę žmoneliai neatkreipė nė mažiausio dėmesio į tą gausybę pajuodusių apvalių akmenukų, prisvilusių prie tvarto nuodėgulių. Gal koks žmogus ir paspyrė koja, nesuprasdamas ką spiria – medžio grybas tikrai būtų sudegęs, tai gal čia kokia geležėlė…

Tik Vangogo atradėjo, šiandien jau aštuoniasdešimtmečio senio, prieš kelerius metus palaidojusio žmoną, gyvenančio vis toje pačioje dirbtuvėje už Aušros Vartų, sapnuose vis dar nušvinta anas pirmas ankstyvas vasaros rytas, kai kitapus upokšnio, ant baltų, apvalių, tobulai vandens srauto nušlifuotų akmenukų taip netikėtai, tarsi iš nebūties išniręs ar iš dangaus nusileidęs, ar iš po žemių išlindęs gnomas, išdygo tas basakojis, liesas, blyškaus veido ir šiaudų spalvos plaukais berniukas.

Pro miegus stebi vaiką, mėgina prakalbinti, bet šis it nebyliukas tyli. Staiga vaikas peršoka vagą, pasilenkęs stveria vyro rankas ir bučiuoja… Ne ne, sušunka pro miegus, niekada šitaip nedaryk, niekada…

Kelias sekundes virpėję vokai aprimsta, senis giliai giliai atsidūsta, išpučia nedidelį seilių burbuliuką siaurų raukšlėtų lūpų kampe. Po sunkiais, pilkai melsvais vokais akių obuoliai iš lėto rieda į vieną akiduobių kampą, po sekundėlės – į kitą. Dairosi, kažko tikisi, ieško…

Ir štai iš bedugnių sapno gelmių, iš dulkėtos tylos išnyra dvi labai liesos dešimtmečio vaiko rankos. Ant delnų – du apvalūs, balti plokšti akmenukai. Ant vieno anglimi sukryžiuota žvaigždė, ant kito – didžioji A.

Senis jaučia, kaip vėsus nugludintas akmenukų paviršius palengva prisiliečia prie vokų, mato, kaip berniuko pirštai išsitiesia ir nutolsta. O akmenukai vis stipriau slegia vokus. Gilus požeminis atodūsis išsiveržia pro miegančiojo burną, o kažkur juodos nakties pakrašty per akmenis srūva ir teška upokšnio tėkmė. Tolin, tolin skubantis garsas. Skaistus, žalsvas it stiklinis juodoje tamsos ugnyje. Garsas kaip viso gyvenimo aidas, ištryškęs atmintyje, sudrumstęs nebūties ramybę ir nutolęs.

Nesugrąžinamas. Tik vienam vasaros rytui išniręs iš beribių visatos gelmių ir amžiams išnykęs…

Gintarė Bernotienė. Pakartojimų prasmė

2025 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Pažado žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Leonardas Gutauskas. Fragmentai

2022 m. Nr. 11 / Šie „Metų“ skaitytojams pateikiami Leonardo Gutausko (1938–2021) prozos fragmentai yra didesnės visumos dalis. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo trumposios prozos rinkinį „Fragmentai“,

Gintarė Bernotienė. Mirties bylos

2022 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Raudonoji jūra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 496 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Leonardas Gutauskas. Aštuonios parabolės

2021 m. Nr. 2 / Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl…

Leonardas Gutauskas: „Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

Leonardas Gutauskas. Tylesnė už žolę

2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…

Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

Leonardas Gutauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 5–6 / jau senas rojus pelenais užklotas Ir iš Sodomos bėga tyraširdis Lotas, Tik jo žmona, pavirtusi į druskos stulpą, Per amžių amžius stovi tyruose apstulbus… Trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio

2016 m. Nr. 5–6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…

Leonardas Gutauskas. Pravardės

Gintarė Bernotienė. Pakartojimų prasmė

2025 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Pažado žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Leonardas Gutauskas. Fragmentai

2022 m. Nr. 11 / Šie „Metų“ skaitytojams pateikiami Leonardo Gutausko (1938–2021) prozos fragmentai yra didesnės visumos dalis. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo trumposios prozos rinkinį „Fragmentai“,

Gintarė Bernotienė. Mirties bylos

2022 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Raudonoji jūra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 496 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Leonardas Gutauskas. Aštuonios parabolės

2021 m. Nr. 2 / Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl…

Leonardas Gutauskas: „Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

Leonardas Gutauskas. Tylesnė už žolę

2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…

Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

Leonardas Gutauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 5–6 / jau senas rojus pelenais užklotas Ir iš Sodomos bėga tyraširdis Lotas, Tik jo žmona, pavirtusi į druskos stulpą, Per amžių amžius stovi tyruose apstulbus… Trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio

2016 m. Nr. 5–6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…

Leonardas Gutauskas. Iš istorijos popierių

2015 m. Nr. 12 / 1. Aš pažinau iš Diurerio graviūrų
Ant palšo žirgo jojant mirtį
Ir melancholišką jos mintį,

Siekdami teikti geriausią patirtį, įrenginio informacijai saugoti ir (arba) pasiekti naudojame tokias technologijas kaip slapukus.

Leonardas Gutauskas. Pravardės

2025 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Pažado žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

2022 m. Nr. 11 / Šie „Metų“ skaitytojams pateikiami Leonardo Gutausko (1938–2021) prozos fragmentai yra didesnės visumos dalis. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo trumposios prozos rinkinį „Fragmentai“,

2022 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Raudonoji jūra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 496 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

2021 m. Nr. 2 / Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl…

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…

2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

2017 m. Nr. 5–6 / jau senas rojus pelenais užklotas Ir iš Sodomos bėga tyraširdis Lotas, Tik jo žmona, pavirtusi į druskos stulpą, Per amžių amžius stovi tyruose apstulbus… Trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys

2016 m. Nr. 5–6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…

2015 m. Nr. 12 / 1. Aš pažinau iš Diurerio graviūrų Ant palšo žirgo jojant mirtį Ir melancholišką jos mintį,

2015 m. Nr. 12 / 1. Aš pažinau iš Diurerio graviūrų
Ant palšo žirgo jojant mirtį
Ir melancholišką jos mintį,