Laimantas Jonušys. Išrankiõs atminties užgaidos

2025 m. Nr. 4

Fragmentiškos impresijos

 

Kokia įnoringai išranki mūsų atmintis. Psichologai yra pastebėję, kad žmogaus atmintis selektyvi ir nepatikima. Bet kartais ji per daug patikima. Prisimenu daugybę visokių nereikšmingų smulkmenų iš tolimos praeities. O kartais ir reikšmingų smulkmenų – dabar jau beveik viskas smulkmenos, nes jeigu tada būčiau pasukęs į kitą smulkmeną, nežinia, ką būčiau laimėjęs, bet gal nebūčiau turėjęs to, ką dabar turiu. O kai ką norėtųsi užmiršti, bet ne – tolimos praeities epizodas stoja man prieš akis kaip gyvas priekaištas ir sako: žiūrėk, kaip kvailai tu tada pasielgei.

 

Nemažai metų nugyvenęs žmogus būna laiko tėkmėje perėjęs skirtingus istorijos tarpsnius ar gal net epochas. Ne visur taip – Švedijoje arba Šveicarijoje gyvenimas laikui slenkant irgi keitėsi, bet be dramatiškų lūžių. Su lūžiais viskas aišku, bet pastarojo daugiau nei šimtmečio Lietuvos istorijoje tarp dramatiškų permainų būta ištisų dešimtmečių tolygios, sunkiai skaidomos raidos. Juk dabar gyvename tą patį gana ramų atgimusios laisvos Lietuvos laikotarpį kaip ir devyniasdešimtinių metų pirmoje pusėje. Bet laikas jau visai kitoks. 1992 metais, kai nutrūktgalviškai su draugu važiavau į Palangą (jeigu iš tikrųjų tai buvo), mūsų šalyje tebestovėjo Rusijos kariuomenė, bet, paradoksalu, tada ji kėlė mažiau grėsmės negu dabar, būdama už valstybės sienų (nors šios irgi daug tvirtesnės negu anuomet).

 

Dabar daug kas yra akivaizdžiai kitaip negu 1992 metais. Ir atmintis negali pasakyti, nuo kurių metų daug kas pasikeitė, nes pokytis buvo lėtas ir laipsniškas. Žvelgiant į literatūrą įdomu, kad prozos raiškos būdai iš esmės nelabai pakito, o didelė dalis poezijos transformavosi. Bet ne tik Lietuvoje – tai pasaulinis reiškinys.
Regis, yra toks visiems suokiamas literatūrinės prozos ir poezijos skirtumas. Skaitydami poeziją suprantame, jaučiame (nors dabar jau gal ne visada), kad tai yra estetinė kalbos raiška, kad svarbu ne tik, o gal ir ne tiek turinys, kiek skambesys, melodija, ritmas (rimas nebūtinai) – bet vis tiek kalbinės raiškos estetika. Poetinės mados keičiasi, ir šiais laikais atsirado požiūris, kad tas poezijos melodingumas tampa vengtinu kičiniu elementu. Poezija supanašėjo su proza, bet nesusitapatino. Joje skamba gilesnis, sunkiau apčiuopiamas žodžio estetikos lygmuo. Bet ne visada…
Ar galima sakyti, kad tradicinės eilėdaros atsisakiusioje poezijoje nebeliko muzikos? Kai kas gal sakytų, kad joje neliko popsinės muzikos, bet atsirado džiazas? Gal ir taip, bet kartais susidaro įspūdis, kad poeziją užvaldė panašus avangardizmo impulsas kaip dailę. Paskata kalbėti kitaip, kartais provokuojamai, net ir kuo proziškiau.
Tomas Venclova apie radikalų avangardizmą neseniai rašė: „Kol greta radikalių gestų plėtojosi menas, nekreipęs į juos daug dėmesio, visa tai atrodė nežalinga, linksma ir netgi truputį naudinga. Bet šiandien avangardas, ko gero, ima laimėti, ypač dailėje, kur tapybą ir skulptūrą išstūmė – ar beveik išstūmė – instaliacijos, „akcijos“ ir panašūs žanrai.“
Kitas dalykas, kad dažnas prozos skaitytojas joje neatpažįsta poetiškumo, ypač tokiuose kūriniuose, kurie nėra atvirai poetiški. O juk kartais prozos sakinys ne tik ką nors reiškia, bet ir kaip nors ypatingai skamba. Prozoje ritmo vaidmuo kitoks negu poezijoje, jis niekaip neturi būti griežtas – jeigu yra pernelyg sklandus ir nuoseklus, tada tai ima skambėti kaip ne vietoje įterpta poezija, pasidaro tralialia.
Johno Updike’o romane „The Coup“ („Perversmas“), kur daugialypis ir gana proziškas, nors ir pakylėtas išradingos vaizduotės, veiksmas klostosi Afrikoje, randame tokį nepaprastą sakinį, kur, be kita ko, svarbus yra ritmas:

She went about the room naked, carelessly mingling her limbs with the swords and sentinels of sun the horizontally slatted windows admitted in impalpable ranks.

Tad, pagautas poezijos principo, čia pateikiu ne originalui ištikimą vertimą neatspindėdamas itin sugestyvios frazės in impalpable ranks, o, tarkim, interpretaciją: „Ji vaikščiojo nuoga po kambarį, atsainiai žaisdama savo kūnu su pro langų skersinius įspindusios saulės kardų ir sargų netvaria rikiuote.“

 

Man parašius šio teksto pirmos pastraipos paskutinį sakinį („…stoja man prieš akis kaip gyvas priekaištas…“), kiek vėliau atmintyje sukirbėjo, kad tai kažkur matyta (skaityta?) – ne pats sakinio turinys, bet jo nuotaika ir smerkiamasis patosas. Ir tada prisiminiau: mano paties verstoje J. D. Salingerio apysakoje „Susipažinkite: Simoras“ (šią apysaką baigiau versti 1990 metais, Seime skelbiant nepriklausomybę), ir turėjo būti kažkur pradžioje. Atsivertęs pamačiau, kad tai antrasis apysakos epigrafas – kaip toliau nurodo pats autorius, iš Søreno Kierkegaard’o: „Išeina taip (metaforiškai tariant), tarsi rašytojui nepaklustų plunksna, ir atsiradusi atsitiktinė klaida save sąmoningai suvoktų. Gal aukštesnėj sferoj tai visai ne klaida, o esminė viso veikalo dalelė. Tada išeina, tarsi toji klaida pakeltų maištą prieš autorių ir iš neapykantos jam uždraustų save pataisyti, sakydama: „Ne, nesileisiu ištrinama, stosiu liudininke prieš tave, kad esi labai prastas rašytojas.“
Tai citata iš Kierkegaard’o veikalo „Liga mirčiai“, kurio lietuviškas vertimas pasirodė tik 1997 metais. Ir ten, žinoma, yra kitokia lietuviška raiška, tikriausiai tikslesnė, bet žodžio estetikos prasme aš palikčiau tai, ką čia (tikiuosi) gana adekvačiai perteikiau iš anglų kalbos, nes šis variantas įtaigiai skamba.

 

Šovęs į galvą tolimos praeities prisiminimas gali užkrauti papildomą hipotetinį svorį, paskatinti įsivaizduoti, koks aš būčiau buvęs kitomis aplinkybėmis. Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje, kaip ir dauguma mano bendraamžių, gyvenau gana ramiai, laikydamas špygą kišenėje. Bet maištingas nuotaikas mes, aišku, šiaip taip reiškėme, kaip ir daugelis jaunuolių visame pasaulyje. Kyla noras maištauti prieš tėvus, mokytojus, o ir aukštesnę valdžią. Porą paskutinių mokyklos metų buvo savaime susiklostęs kokių penkių šešių klasės draugų būrelis su ryškiu polinkiu pasilinksminti šaipantis iš autoritetų – pradedant mokytojais ir mokyklos vadovybe ir baigiant visa sovietine sistema su pačiu Leonidu Brežnevu viršūnėje (su savo seniokišku vogravimu jis buvo patogus pašaipų ir parodijų taikinys). Tuo mėgavomės tik tarpusavyje – šitaip nuleisdavome garą negalėdami (nesiryždami) kaip nors atvirai protestuoti, juk ypač po 1972-ųjų gegužės įvykių Kaune atmosfera mokykloje buvo nejauki: šniukštinėjo KGB, įbauginti mokytojai baugino moksleivius, kad tik kas neišsišoktų.
Tuo pat metu nemaža dalis Vakarų jaunimo protestavo prieš ten veikiančią demokratinę (bet netobulą) sistemą. O dabar pagalvojau: jeigu anuomet būčiau gyvenęs laisvoje Vakarų šalyje, kur maištingos nuotaikos reikšdavosi atvirai, ar mano nepasitenkinimas irgi būtų nukrypęs prieš tenykštę valdžią ir sistemą? Tikiuosi, kad ne arba tik iš dalies, bet kas ten žino. O tikrovėje man ir mano aplinkai teko abejotinos vertės privilegija – būti pasipiktinusiems tokia santvarka (represine okupacine diktatūra), kuri objektyviai bloga.
Dar vienas nereikšmingas prisiminimas. Mokyklos baigimo metais kažkokiame oficialiame renginyje mokyklos salėje, kur mes, vienuoliktokai, stovėjome tvarkingai surikiuoti, direktorius sakė tvarkingą kalbą apie užduotis socialistinei tėvynei. Šalia manęs stovintis klasiokas ėmė tyliai, vos tik keliems aplinkiniams girdimai, panosėje dainuoti: „I shot the sheriff, but I did not shoot the deputy.“ Tokia mažytė smulkmena, kaip disonansinis akibrokštas betoninei valdančiojo režimo sistemai, tą valandėlę įkūnytai oficiozine direktoriaus kalba, buvo simbolinis įtrūkis gelžbetonio sienoje, pastebėtinas tik tą akimirką, reiškė, kad mes savaip esame laisvi bet kada, net ir kam nors nuo scenos reiškiant neginčytinas direktyvas.
Tai nebuvo koks viešas protestas, galintis sukelti konfliktą ir negerai pasibaigti. Tai buvo tik tyli murmelė, širdžiai liudijanti, kad betonas tvirtas tik savo uždaroje citadelėje, bet ne mūsų mintyse (ir beveik neabejoju, kad taip burną pravėręs klasiokas tokios nereikšmingos smulkmenos dabar neprisimena).
Galbūt tai netiesiogiai siejasi su George’o Orwello „1984-ųjų“ protagonisto paprastu netiesioginiu pasipriešinimu sistemai – pasinėrimu į senojo laisvo pasaulio buitines smulkmenas, jaukius daikčiukus, kurių nebėra išvalytoje totalitarinėje tikrovėje. Tik, žinoma, sovietiniam režimui buvo toli iki absoliutaus, grynojo totalitarizmo, pavaizduoto Orwello romane. Tad ši mano paralelė yra visai kitos plotmės analogija.
Jeigu kas nors dabar šaipysis, kad bailių rezistencija buvo tik ką nors murmėti panosėje sau ir keliems draugams, tai bus visiškai teisūs. O mūsų tėvai bijojo dar labiau, nes buvo patyrę stalinizmą. Paskutinėje mokyklos klasėje pas vieną klasioką pavakare keliese šiek tiek atšventėme Vasario 16-ąją, išgėrėme vyno, kažką pašnekėjome apie prieškarinę Lietuvą. Kažkodėl jo tėvai pasirodė tik vėliau, bet mums dar tebesant. O tėvas buvo mokytojas (anaiptol ne idėjinis, bet atsargus) ir apie tą kuklų šventimą tarė žodį mano tėvams – ne todėl, kad nepilnamečiai išgėrė vyno, o kad tokią dieną! O šie irgi išsigando ir man prigrasė. Tokios tad būta baimės.
Nedaug vėliau tą patį Erico Claptono dainuojamą dvieilį apie šerifą pagavau visai kita, nepolitine prasme ir kitoje aplinkoje, su kitais draugais, kai studentų rudens darbo stovykloje kolūkyje turėjome griežtą (ir mūsų nemėgstamą) kolūkio pirmininką, bet atlaidų jo pavaduotoją. Tada jau keturiese dainavome tą patį linarūtės lauke, girdint (bet nieko nesuprantant) pirmininkui: „I shot the sheriff, but I did not shoot the deputy.“

 

Taip pat ir iš kino filmų pagal atminties užgaidą gali įsispausti koks nors šalutinis epizodėlis, ir tada jis tampa nebe mano matyto filmo dalimi (nes neprisimenu nei filmo pavadinimo, nei siužeto), o tik mano tolimos asmeninės praeities dalele, nors ir visai nereikšminga net man pačiam, kažkurio tarpsnio mano gyvenimo pakrantės siūbuojančia  nendre.
Štai kažkoks sovietinis filmas apie karą – žinia, kokį karą, tą, tapusį jų mitologija, jų pragaru ir triumfu, ir antruoju atėjimu; galbūt apie kokį „žvalgą“ priešo irštvoje, ir ten buvo rudens scena: motociklas su priekaba įvažiuoja į kažkokio mūrinio (spėjamai raudonų plytų, nors filmas nespalvotas) pastato kiemą, vokiečiai su vermachto uniformomis, ir ryškiai nematomas, bet viską persmelkęs rudens dvelksmas. Nieko daugiau iš to filmo neprisimenu, tik šį vieną spalio epizodą, ir tų personažų rudenį – ryškiai nematomą, bet juos persmelkusį pabaigos, neišvengiamo pralaimėjimo dvelksmą, – regis, buvo priešpaskutiniai karo metai, paskutinis karo ruduo…
Iš šios pastraipos būtų galima pamanyti, kad filme buvo sukurtas melancholiškas ar bent liūdesio skraiste pašventintas atmosferinis epizodas, bet, nors paties filmo neprisimenu, beveik neabejoju, kad visai ne – šis vaizdelis tebuvo funkcinės siužeto scenos prieangis, o visas įspūdis man pilkai supleveno jau vėliau, dėl per laiko nuotolį atsiradusios ūkanos.
Prisiminti norėčiau ne patį filmą (juk nebūtų jis to vertas), o tai, kas jau visiškai ir galutinai neįmanoma: kada aš jį mačiau, kiek tada man buvo metų (trylika, penkiolika?), koks metų laikas mane pasitiko išėjus iš kino teatro, ką veikiau tą dieną? Ir – tegu bent miglotai – kokia buvo toji dienų virtinė, prieš ir po.

 

Mintis apie nereikšmingus prisiminimus įžiebia pamąstymą apie tariamai nereikšmingus (trumpus) gyvenimo tarpsnius, kai, regis, nieko nevyksta, nors Valdas Papievis sakė, kad svarbiausi dalykai būna tada, kai nieko nevyksta. Arba reikšmę įgyja nesvarbūs daiktai, kaip, tarkim, neveikiantis televizorius Andriaus Jakučiūno „Tėvynėje“, pagaunantis dievybės šešėlį.
Jurgis Kunčinas vienoje „Tūlos“ vietoje sako, kad nukrypsta nuo romano tikslo – nuo pačios Tūlos. Bet tos romano vietos, kuriose Tūlos nėra, nė kiek ne prastesnės. Tačiau yra esminis nepasiekiamybės, neišsipildymo jausmas. Gyvenimo margumynas su visom tuštybės mugėm, su jausmų akropoliais (čia turiu galvoj Vilniaus, ne Atėnų, Akropolį), neša mus lyg „Tūloje“ vaizduojamas upelis (Vilnelė), o ant kranto miglose lieka dunksoti mums nepasiekiama esmė, tikroji laimė, nemateriali Tūla, gal net dievybė. O akivaizdžiai vienas svarbiausių romano elementų yra visiškai sufantazuotas šikšnosparnis, turintis antgamtiškų galių.

 

Savo gyvenimo kvailysčių skaičiaus nebandžiau fiksuoti, tokios buhalterijos nekaupiau, bet vieno kvailo poelgio nesigailiu, nes neįmanu visą gyvenimą viską daryti tik taip, kaip pridera, nors dabar nebežinau, ar iš tikrųjų taip buvo. 1992 metų rugpjūčio vakarą su Tadu (visi vardai pakeisti) šį tą gurkšnojome naujoje kavinėje keistu pavadinimu „Pieno centras“ Jakšto gatvėje, bet mudu (kaip ir ten kiti) ragavome ne pieną. Šnekėjome apie Martiną Heideggerį, ir aš sakiau, kad jo Būties koncepcija, nors iš principo ne teologinė, vis dėlto tinkama panorėjus žodį Būtis pakeisti žodžiu Dievas. Jis su tuo nesutiko ir kažką ėmė aiškinti apie Hansą Küngą, mat, mokėdamas vokiečių, bet ne anglų kalbą, kažką Küngo buvo skaitęs. Aš nieko nebuvau skaitęs, bet paklausiau, ar jis turi omeny Küngo veikalą „Gibt es Gott?“? Tai jį prajuokino.
– Nu žinai, tu čia duodi! Gibt es Gott? – pašaipiai tarė jis ir vėl sukikeno. – Ką gi tai reikštų? Tas vadinasi „Existiert Gott?“.
Dar buvo visai šviesu, nors dienos jau ėmusios atkakliai trumpėti, vakaro saulę protarpiais pridengdavo drovūs debesėliai, ir tada Tadui šovė mintis, kad turime važiuoti pas jo damą, šiuo tarpu vieną apsistojusią Palangoje universiteto poilsio namuose. Telefono ryšio šiai sąsajai neturėjome, bet aš persiėmiau jo polėkio impulsu, nusprendžiau, kad reikia padaryti poros valandų sausą pertrauką, o tada jau galėsiu vairuoti savo žigulį. Žvėryne pasiskolinome iš Andriaus pinigų, neskubėdami troleibusu nulingavome į Lazdynus, ten galiausiai aš sėdau prie vairo ir jau sutemus išriedėjome.
Kažkur už Vievio mus kelyje sustabdė du jauni policininkai – dabar jau man šakės, tada pamaniau, nes svaigulys vargu ar buvo išsivadėjęs. Bet vienas iš jų tik paklausė:
– Gal galit pavežti iki Elektrėnų?
Oi, kaip mielai pavežėme ir ramiai braukėme toliau. Sustojome pamiegoti už Kryžkalnio taip pažymėtoje „aukščiausioje magistralės vietoje“, kur yra aikštelė. Aš šonu susirangiau ant priekinių sėdynių, jis ant užpakalinių. Toliau išjudėjome jau gerokai prašvitus ir pergalingai įplaukėme į Palangą. O tada pliažas, jūra, saulė… Jau daug vėliau, kai pramokau latvių kalbos ir ėmiau rikiuoti abiejų kalbų atitikmenis, radau logišką keturių žodžių vėrinį, kuris tapatus abiejose kalbose: vasara, jūra, saulė, alus.
Padrybsoję kopose ir pasiplekšnoję jūroje (jau ir su Tado dama), perėjome prie alaus. Palangoje buvo pridygę naujų įstaigų su užrašu „KAVINĖ BARAS“, nors kavinės jau nebesibarė, o anksčiau bardavosi pikto durininko asmeniu, kai sovietmečiu vakarais prie negausių kavinių durų laukdavo eilė ištroškusiųjų…
Nesibarančios kavinės kieme netikėtai sutikome du savo Vilniaus draugus – Tamošių ir Keipošių (vardai, kaip minėjau, pakeisti). Nors buvo dar tik apyšviesė rugpjūčio pavakarė, kukliam debesėliui kažkodėl droviai slepiant saulę, abu mūsų bičiuliai buvo smarkiai įkalę ir papasakojo, kad į Palangą iš Vilniaus atvažiavo taksi, nes Keipošius gavo honorarą už dievoieškos knygą ir nusprendė, kad taip reikia, nes jau abu buvo įmetę ir važiuoti autobusu būtų kankynė. Dabar Palangoje iki šiol nebuvo nuėję iki jūros ir neketinantys. Nusprendėme išgerti už dievoiešką. Aš bandžiau sužadinti susidomėjimą vienu Aki Kaurismäki filmu, bet jo niekas nebuvo matęs.
Tad išgėrėme dar kartą už dievoiešką, Tadas nesulaukė dėmesio neigdamas Heideggerio teologinį aspektą, todėl išėjo su dama, o įkandin kažkodėl nusivilko ir Tamošius. Keipošius man pasiūlė eiti kartu su juo į tą jų kambarį, kurį išsinuomojo dideliame mediniame name, kur kituose kambariuose dar kažkokios kompanijos, ir ten pernakvosime. Pradarę duris, radome įsišėlusią kelių bičų ir panų kompaniją.
– Jedritvai! – sušuko Keipošius. – Ką jūs čia veikiat?! Lauk iš mūsų kambario!
Atsistojo ambalas kūno poza kaip Sylvesteris Stallonė, priėjo prie Keipošiaus, pagriebė už pakarpos ir spyriu į užpakalį išsviedė lauk.
– Gal jūs ne į tą kambarį pataikėt? – paklausė mergina, visai ne pagal scenarijų bandydama gelbėti padėtį ir ne pagal vaidmenį grožiu artima Jessicai Lange. – Gal jūsų kambarys šalia?
– Nė velnio, – drąsiai tariau. Ir, pagautas kino asociacijų, grįžau prie temos. – Čia mūsų vieta. Ar matėt šitą Kaurismeki, tą filmą, kaipgi jis vadinasi? – užstrigo man atmintis.
– Čivo, čivo? – nustebo ambalas. – Kokios dar kiauros menkės, bliadiščia? Jis dar čia mums pyzdėlins?
Ir tvojo man kumščiu į nustebusią marmūzę.
Atsimerkiau, apsidairiau. Sėdime su Tadu „Pieno centro“ pusrūsyje.
– Tai buvai mažumėlę nusnūdęs, – sako Tadas.
– Negali būti, – sakau. Ir, parodydamas, kad esu sąmoningas, grįžtu prie reikalo. – O tai kaip tu į lietuvių kalbą išverstum Gibt es Gott?
– Nu, gal „Ar esama Dievo?“ Bet tai nebus taip juokinga kaip Gibt es Gott? – ir vėl sukikeno.
O tada surimtėjo:
– Klausyk, gal braukiam dabar į Palangą tavo žiguliu. Aš ten rasiu, kur mums pernakvoti.
– Nu ne, – atsakiau. – Ten publika nepažįsta kino meno ir filmų pramogos.

 

Visi jie dabar mirę. Ir Tadas, ir Tamošius su Keipošiumi, ir Andrius, ir dar keletas mano draugų. Visi buvo jaunesni už mane, nors kai kurie tik keliais mėnesiais, o kiti keleriais metais. Kai miršta mums artimas žmogus, iš tikrųjų gailimės ne jo, o savęs. Nes nežinome, kas ištiko žmogų po mirties. Jeigu jis pateko į geresnį pasaulį, krikščionišką dangų, tai gal jam ten geriau negu čia? O jeigu visiškai išnyko, tai nebegali apgailestauti ir krimstis. Tačiau mums gaila savęs, nes mūsų gyvenimo erdvė sumenko, mes netekome savo gyvenimo dalies.