Jurgis Kunčinas. Laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais
2025 m. Nr. 12
Straipsnio sudarytojos Vidos Girininkienės straipsnį „Beveik romanas, arba Jurgio Kunčino laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais“ rasite paspaudę >šią nuorodą<.
1983 05 09
Miela Vida,
Likimas norėjo, kad laišką Tau rašyčiau iš Vilniaus, nes dabar esu uždarytas už spygliuotų vielų. Tik neilgam, rudenį tikiuosi būti vėl laisvųjų žmonių tarpe. Nesinori apie tai daugel kalbėti, manau, Tu suprasi.
Įdomu, Vida, kaip Tau sekasi. Seniai juk mudu matėmės. O ir matėmės tik fragmentiškai. Gal Tu net nepanorėsi atsakyti į mano laišką? Kas žino.
Čia, zonoje, turiu šiokias tokias sąlygas krapštytis po savo popierius, šį tą parašau. O dirbu mieste – Mindaugo g. 23, „Citelektrotechmabo“ firmoje. Čia mes, iš girtuoklių lagerio, dirbame keturiese. Kartais pavyksta ir į miestą neilgam išsprūsti. Toks lyg ir laisvės gurkšnis.
Vida, norėjau į Tave kreiptis dėl vokiškos lektūros. Gal turi ką gero paskaityti, ypač poezijos? Matai, knygų užsienio kalbomis čionai siųsti negalima. Na bet Tu tikriausiai turi pakankamai savo reikalų bei rūpesčių, ar ne? Vis dėlto tikiuosi pabrėši man keletą žodžių…
O kad būtų įdomiau, įdedu Tau savo eilių, parašytų jau čia, zonoje. Nežinau, ar Tau patiks, bet ką gi jau darysi. Čia aš atsisveikinu, linkėdamas kuo geriausios kloties! Laukiu atsakymo!
Nuoširdžiai – Jurgis
1983 05 19
Vida,
Tikriausiai jau būsi gavusi mano vakarykštį laišką, kuriame nagrinėjau ir svarsčiau savo „Arbeits probleme“[1]. Šiandien vienas nykiųjų lagerio sekmadienių – nors didžiumą laiko spjaudžiau į lubas, tačiau parašiau kelis „istorinius“ eilėraščius – „Ką mąstė bėglys?“ (apie Vytautą), „Jogaila“ ir „Radvila Juodasis“.
<…>
Norėjau Tau šiandien paskambinti, bet nepavyko. Ne taip jau paprasta. Man liko 190 dienų. Tai baisu, bet ką darysi – laikas turi savybę tekėti!
Gavau (gal rašiau) Z. Lenco „Kraštotyros muziejų“, kurį vertė kaimynas Tavo name – Ant. Gailius[2]. 600 p., – stambi knyga, bet gera. Berods, rašiau.
Nors panašia statistika niekad neužsiiminėjau, šiandien paskaičiavau, kad „kerkery“ parašiau pusantro šimto eilėraščių. Gal ir nemažai, bet didžiuma niekam tikę. Gerai, kad išliktų bent kelios dešimtys. Kiti lai bus dokumentai, liudininkai ar pan.
Visgi blogai, kad negaliu sistemingai rašyti. Tiek laisvėje tam nebuvo sąlygų, tiek čia. Vis pripuolamai, vis priešokiais. Aš nedejuoju, bet kai pagalvoji, kaip greitai bėga laikas, tai tik piktumas ima, ir tiek.
Vida, jei ketvirtadienį eisi pas Vacį[3], jokių kriaušių nepirk. Geriau, jei galėsi ir gausi, atnešk 0,5 kg lašinių, tai bus daug geriau. Įduosiu jam nunešti krepšelį, celofanmaišius. „Kr. Donelaitis“ lai dar pabūna, jis čia saugus, bibliotekoje, o Putrius[4] rado jame keletą klaidų (datos ir pan.), labai džiaugėsi dėl to, ir pieštuku pataisė.
Kelmicko[5] (aš jį pažįstu) knyga man padarė labai malonų įspūdį. Pradėjau rašyti fantastinį apsakymą. Trumpas turinys: į žemę atskrenda Pilaros (?) planetos gyventojai, ir juoko dėlei visą alkoholį paverčia vandeniu… Kyla tragedijos, bet viskas baigiasi gerai, t. y. atstatoma pusiausvyra. Tai gal būtų tokia lyg ir humoristinė fantastika.
Štai kaip. Dar vienas sekmadienis „vorbei“[6]. Ir – ačiū Dievui! O ryt vėl – konvejeris, konvejeris, konvejeris… Ryt grįžta Kibildis[7], o net keli šimtai nelaimingųjų laukia audiencijos pas jį. Ką veiki? Gal buvai kokioj parodoj ar kine? Šiandien atsitiktinai per TV mačiau dainuojant Džonį Morandį – man patiko; apskritai italų estrada man patinka, nors ir labai jau dramatiška, ekspresyvi, arba jau visai melancholiška. Ar daug prasėdi prie televizoriaus? Kaip jis Tau rodo? Čia, klube, yra TV, bet aš labai retai einu žiūrėti. Kaip ir kiną, nors turiu savo vietą. Neturėsi vietos – nematysi kino.
Čia aš baigiu. Schreibe bald, viel und oft[8]!
Jurgis
1983 05 31
Vida,
<…>
Aš labai mėgstu keliauti vandeniu. Kad ir kaip sekėsi, beveik nebuvo vasaros, kad kur nors neplaukčiau. Ir mėgstu senus maršrutus – Ūlą, Merkį, B. Ančią[9], Nemuną, nors esu plaukęs ir Nerimi, ir Žeimena. Esu plaukęs ir vienas, gal tuomet buvo geriausia, bent jau pirmą kartą, 1969 metais, kai iš Veisiejų perplaukiau į Alytų. Tuomet gal buvau drąsesnis, apsistodavau kur miške, naktimis į upę šokinėdavo bebrai it rąstai kokie, it skenduoliai. Iš tų laikų liko prisiminimai ir noveliukė „Mūsų gamtoje“ – „Pasroviui už posūkio“, kurią tuomet ten dirbęs Geda, mano nuostabai, net pagyrė. Tačiau tai, ką čia Tau aprašiau, buvo gana maloni vienatvė. Manau, kad Tau yra kitaip. Kaip norėčiau Tau padėti! Jei mano laiškai nors kiek praskaidrins Tavo nuotaikas, jausiuosi užganėdintas.
Žinau, rodos, neblogai, kas yra nemiga. Kartais tai blogiau už danties skausmą. Keldavausi naktį, skaitydavau, imdavausi kokio darbo. Apskritai nuo kariuomenės laikų (tarnavau meteo stotyje) mano poilsio grafikas pasislinkęs 8 val. į priekį. O ir laisvėje būdavo produktyviausias laikas naktis, kai niekas netrukdydavo. Žinoma, nesu toks lepus, kaip poetas Rubavičius, kuris negali dirbti, jei už 3 kambarių kas nors miega, bet vis dėlto.
Man gera su Tavimi kalbėtis laiškais, Vida. Būtų gerai, kad kada nors tai virstų ir „garsiniu“ pokalbiu. Kartais tiek noriu parašyti, o mintis aplenkia ranką. Būtinai norėsiu, kad pavedžiotum mane po Rasas ir Bernardinus, nors abejose esu ne sykį buvęs, ne taip, kaip kai kurie Tavo ekskursantai. Studijų metais netoli Rasų gyvenau tokiame pusrūsyje Vitebsko gatvėje, dažnai eidavau į kapines, buvau pradėjęs net nusirašyti į korteles kai kurias epitafijas, nors kai kurių ieškotų kapų lig šiolei nežinau, ypač toj pusėj, leidžiantis žemyn nuo koplyčios. O gyvendamas Užupyje, Baltajame skg., buvau Bernardinų kaimynas. Dažnai ten vaikščiodavau, tokia savita, anaiptol ne niūri, nuotaika apimdavo. Apskritai kapines mėgstu lankyti, bet ne memorialus. Nei Berlyno Treptow parkas, nei Rygos Brāli kapi, nei Chatynė man, deja, nepadarė laukto įspūdžio. O mūsų Antakalnio memorialą kai kas vadina „Ali Baba ir 40 plėšikų“… Kažkada, plaukdamas Nemunu, buvau radęs įdomias kaimo kapinaites Senųjų Druskininkų kaime, už tikrųjų Druskininkų. Ten krante buvo unikali balto smėlio kopa, kurią savo upės vadove minėjo ir prof. St. Kolupaila, tos senos kapinės ir… kiaulių ferma prie pat vandens. Ligi šiol menu tą vaizdą. Plaukiant vėliau nei kopos, nei kapinaičių neberadau – gal pražiopsojau, bet, rodos, ne.
Geros buvo tos kelionės vandeniu. Didžiausia pagal ilgį buvo nuo Gardino iki Prienų pripučiamu 10 vietų oranžiniu plaustu – su dailininkais Šteiniu[10] ir Ajausku[11]. Vėliau parašiau kelionės dienoraštį – „Plausto PSN-10“ prisiminimai“. Visa flotilija plaukiau iš Merkinės į Alytų, ant vandens labai pailsi, ir netraukia manęs visa ta egzotika. Užtenka jos ir čia. Ar plauksi su manimi valtimi? Kaipgi ten lotyniškai – „Navigare necessere est!“ – „Naviguoti būtina!“
Kaip bebūtų keista, mano nervai čia net atsileido, atslūgo ta kasdieninė įtampa, nerimas, nežinia dėl rytdienos. Juk žinojau, kad pas tėvus neišgyvensiu, o dėtis nebuvo kur, kurį laiką gyvenau tokioj fotolaboratorijoj, bet tai juk irgi ne išeitis. Dabar lyg ir toks ritmiškas buvimas atstato fiziologiją, tačiau, pagalvojus apie ateitį, vėlgi, kaip jau rašiau – „ich sehe schwarz“[12]. Panikuoti aš nepanikuoju, bet jau nenoriu, kad tasai mano „stojiškas vagabundizmas“ baigtųsi beprotnamiu arba šita malonia įstaiga. Kaip čia bebūtų „gera“. Nesąmonė, Vida, čia labai negera, esu dar tiek normalus, kad nepriprasčiau prie nelaisvės, tačiau stengiuosi nekreipti į tai dėmesio ir kartais tai pavyksta.
Atrodo, kad gali prisieiti atbūti visą laiką. Šiandien lygiai 4 mėnesiai kaip aš čia. Būtų 1/3.
Jei jau rudenį nieko neišeis padaryti dėl išėjimo, dirbsiu bibliotekoje (jau sutarta), kasdien galėsiu būti mieste, pasiimsiu versti kokią knygą, galbūt vienos negarsios rašytojos garsius memuarus; ji labai artimai pažino Pikaso, Modiljanį, Majakovskį… Gal. <…>
Kažkuriame š. m. „Nemune“ buvo pradėtas pokalbis apie 70-ųjų metų debiutantus. Šiandien popiet nedirbome, tai aš irgi įsijungiau į šį pokalbį. Parašiau tokį „opusą“ – „Kas yra vertas, tas…“ apie Jonyną, Verbą ir Vidą Marcinkevičių (jį gan artimai pažinojau). Dar gal tegu paguli.
Vida, ar esi buvus Alytuje? Paikas klausimas, bet vis dėlto. Norėčiau ir aš Tau parodyti ten savo pamėgtas vietas. Aš juk užaugau pačiame miške, prie Nemuno, tokiame mediniame dviaukščiame prieš pat karą statytame name. Šalia, kitose „vilose“, buvo vaikų namai, už kalniuko Nemuno senvagė, vadinama Dailide. Toks miško ežerėlis. Praeitų metų gale per ją (Dailidę) buvo pastatytas tiltas ir (įsivaizduok!) pavadintas mano vardu. Architektai ir dailininkai pritvirtino metalinę lentą su užrašu „Poeto J. Kunčino tiltas“. Buvo atidarymas su šampanu ir kalbomis. Aš perkirpau juostelę… Bet juokingiausia, kad net gana praprusę Alytaus žmonės nesuprato, kad čia tik pokštas ir sveikino mane su tiltu. O aš oriai gūžtelėdavau pečiais ir abejingai atsakydavau: „Ką gi… Devyniolikos angų metalinis tiltas… Rūpinsiuosi, kad būtų dengtas…“ Mat, iš dalies tas tiltelis tikrai buvo pastatytas mano iniciatyva – į rajoninį laikraštį parašiau „signalą“ – „Reikalingas tiltelis“. Tikrai jis ten buvo reikalingas, žmonės juk nebris per vandenį. Svarbiausia, kad už poros dienų, pasirodžius straipsniukui, tiltas buvo baigtas! Mat jį ir šiaip ruošėsi statyti. O žmonės ėmė ir patikėjo spaudos galia ir mano „įtaka“. Net tėvas pasakė: „Nors vieną gerą darbą padarei…“
<…> Viele nette Grüße und Tausend Gutenachtküsse sendet Dir Dein Kamerad aus Kerker[13] – Jurgis.
1983 06 08
Vida,
Labai geri vokai! Ypač tie, nemarkiruotieji. Tokie beveik amerikoniškojo formato. Visad jaučiau silpnybę kanceliariniams (dailiems) dalykams. Dailių būna retai.
Labai ačiū už „PP-83“[14]! Šiandien gavau, parėjęs iš darbų, kur kroviau konteinerin magnetus – daug magnetų. Žinojau, kad bus iliustruotas „fotkėm“, bet negalvojau, kad tai gerai. Manchmal[15]. Šiaip maketas (knygos) sugrūstas, o kaina per didelė. Anksčiau su plokštele pigiai kaštavo.
Kepinant saulei, niūriai slenkant miniai, ėjau šiandieną, vilkėdamas savo blukiais „cowboy“ tipo flaneliniais marškiniais, kurie Tau, deja, taip nepatinka, bei gruzinų g-bos uosto kelnėmis (apie jas Tu dar netarei savo žodžio), ėjau, taigi, į leidyklos departamentą, kur man be jokių kalbų išmokėjo pinigus – 24 frankus 60 sū. Blaivus, išblyškęs, pakilus nudrožiau į „Rotondą“ („grybą“ pagal visus, „baubą“ pagal Verbą), tą, kur G. kalno papėdėje, kaip europietis pirkausi kavą ir „aiskrymo“ – ledų. Kalbėjausi su porele iš DDR, jie irgi gėrė kavą. „Leider, – sagte ich, – ich kann ihnen nicht begleiten. Muß dringend ins Säufergefängnis laufen“[16]. „Ja, ja, – atsakė vokiečiai, – wie schade!“[17]
Miestas man pasirodė vasariškai lengvabūdiškas, pritvinkęs pūlių, bet – jokios katastrofos nuojautos. Tik mano bičiulis, skulptorius Jagėla[18], besiruošiąs vykti į Šiluvos pelkių ežerą lydekauti, skirgailiškai krestelėjo savo žilstelėjusius plaukus ir tarė:
– Taigi, Jurgi. Tu vėl laisvas! Tačiau visi čia mes kaliniai. Arba įkaitai.
– Nenauja, Jonai. Lygiai tą pat man anąsyk tarė „Vagos“ redaktorius Pilypaitis, lietuvis
pagal tautybę, Rymo katalikas pagal tikėjimą, – atsakiau aš, išpūsdamas ploną „Camel“ dūmą pro dešiniąją šnervę.
Jis mostelėjo ranka ir nuėjo prie savo stelų, skirtų Universitetui, o aš su jo žmona pasikalbėjome apie gyvates, knibždančias Šiluvos pelkėse. Tikriausiai tai gluodenai.
RS nebuvau, įgaliojimų neužtvirtinau, gal rytoj. Darbe nuvargstu fiziškai, tačiau mano moralinis veidas – pavydėtinai švarus. Jo galima ir nesiprausti.
Paistau čia Tau visokius niekus, tačiau, tikiuosi, jog nepyksi?
Įdedu Tau ir neišsiųstą vakardienos laišką…
Dabar man vėl pradeda rūpėti „Ardėnai“. Visgi gerai būtų turėti 3 egz.: 2 leidyklai, 1 – presai. Jei ne „Švyturys“, tai „Vak. naujienos“. Tegu. Aš noriu Tau patikti, o Tau patinka turtingi žmonės. Būsiu milijonierius. Gausiu Nobelio premiją. Pats parašysiu sau monografiją „Aš ir mano reikšmė“. Taigi. Gal dar auginsiu avis. Daug avių. Ar Tu mėgsti avieną? Norėčiau vėl Tave susitikti. Ar ištaikysi man kokią valandą laiko.
Pabaigai, vakardien užrašytas posmelis:
Per virvutę šoka angelai,
Matosi abudu jų galai,
Per virvutę šoka tobulai
Bet pasaulis sukas atbulai…
Rašyk man, Vida. Lauksiu. Jurgis
1983 07 02
Miela Vida,
Šeštadienio vakaras, aš Tau rašau. Turbūt jau visiškai sugrįžau į rutiną, atrodo, lyg niekad nebūčiau buvęs „laisvėje“. Sykį „Vagos“ redaktorius Pilypaitis (man gi esant čia) užklausė: „Tai kaip gyveni?“, atsakiau: „Kaip gali kalinys gyventi?“ O Pilypaitis: „Visi čia mes kaliniai, visi…“ Dabar aš sau juokauju, kad beveik savaitę vaidinau filme „Tas saldus žodis laisvė“. Beveik pagrindinį vaidmenį. Pirmoji serija buvo puiki, „visuomenė mane šiltai sutiko“. Užtat antra serija vadinosi „tas kartus žodis nelaisvė“. Filmavimas vyko daugiausia karceryje, teko nusiimti peruką ir pan.
Visa tai niekai – karceris, plaukai ir pan. Gyvi niekai! Jei ir nebūčiau pabėgęs, vis vien man būtų dabar neramu. Man neduoda ramybės mūsų santykiai ir kas bus su mumis toliau, Vida. Gali vadinti mane egoistu, bet aš nenoriu Tavimi su niekuo dalintis, kitaip, suprask, aš nemoku ir negaliu. Žinau, kad esi atvira, ir daug geresnė, nei kartais man apie save parašai, jaučiu, kad ir Tu kitaip nemokėtum ir nenorėtum. Tai ne tai. Neliesiu aš Tau švelnumų, bet sakau irgi tiesiai ir atvirai – noriu būti su Tavimi. Ne šiaip sau būti – daugiau. Pati supranti, ne maža. Atleisk, kad čia taip tiesiai klostau savo samprotavimus. (Tikiuosi, mano laiškų Tu neberodai kitiems?) Aš nemanau, kad per menkai Tave pažįstu, ir neieškau tobulybių ir idealų. Man rodos, kad per visas negandas savąsias aš išmokau skirti žmones. Tu esi mano žmogus, Vida, – mano tipo, sampratos, jei nori, ir pažiūrų. Bet Tu turi savo pasirinkimo teisę, ir čia aš jau nieko nebegaliu padaryti. Aš myliu Tave, Vida.
Nenori, neatsakyk į šitą mano laiško dalį, nors aš lauksiu. Aš tau „peršuosi“ ne tam, kad būtų lengviau man. Norėčiau, kad ir Tau būtų lengviau. Tu vėl gal sakysi, kad aš noriu visko. O kaipgi kitaip? Taip išeitų, kad aš čia lyg ir piktai rašau, betgi visai ne, priešingai, stengiuosi palenkti Tave į savo pusę, tik gal nevykusiai, pernelyg tiesmukiškai. Per savo nelemtą atvirumą esu nemenkai savo metu nukentėjęs. Kaipgi bus dabar? Reiktų, žinoma, pagrįsti savo teiginius, paaiškinti, kodėl, kaip ir už ką Tave myliu, bet, Vida, manau, kad tam dar turėsiu laiko. Jei, žinoma, Tu nepasijuoksi iš manęs. Gal ir gerai, kad Tu žinai mano „biografiją“, tik nenorėčiau, kad vėliau rinktumei „faktus“ iš pašalies. Juk žmonės, juodindami kitus, dažniausiai stengiasi iškelti savąsias vertybes.
Atleisk, negera pasidarė. Prisiminiau bjaurų epizodą (nieko bendro su Tavimi), pardon. Keičiu temą. Ką Tau šiandien dar parašyti? Kad pasiilgau Tavęs, jau rašiau. Dar parašysiu: labai pasiilgau. Norėčiau būti šalia Tavęs, kalbėtis, arba visai nieko neveikti, tiesiog būti kartu.
Vėl keičiu temą. Vakar sėdau ir vienu prisėdimu parašiau 6 psl. apsakymą. Šiandien perskaičiau – aš jo neatsisakysiu, nors tikriausiai jo niekad nespausdins – prikiš niūrumą ir natūralizmą, nors man rodos, ten kaip sykis jo mažiausiai. Vėliau aš Tau jį perduosiu, pati paskaitysi.
Vida, mieloji, šiandien daugiau nerašysiu. Tu man net nepasakai, ar apskritai Tau mano laiškai reikalingi? Man Tavieji – labai.
Būk žvali, ir ne viską imk į galvą. Rašyk greit. Schreibe bald, viel und aufrichtig. Du weist doch, wie ich auf Deinen Post warte[19]. Kitą laišką parašysiu „buitinį“. Labanakt! Vida! Jurgis
P. S. Vida, aš turiu galybę vokų, bet jie visi nemarškiniuoti, t. y. be ženklų. Kai būsi kiek turtingesnė, atsiųsk arba perduok per Vacį vien ženklą. Jei rasi, nestandartinių. J.
1983 07 12
Vida,
Nebaigiau vakar Tau rašyti – atėjo 9 val. – ir patikrinimas. Labai jau trumpos tos kelios valandos po darbo – nespėji apsižiūrėti ir baigta – „отбой“[20]. O šiandien negavau iš Tavęs žinių, o laukiau…
Šit ir naujienų esama – šiandien sužinojau, kad į bibl. manęs neskirs, rado kitą žmogų. O aš čia jau pavaduodavau Putrių, dirbdavau ir dėjau didelių vilčių į laisvą laiką, kurį galėčiau išnaudoti savo tikslams. Taigi, nuotaika smuko. Tik Tu nesikišk. Tu čia niekuo dėta! Как нибудь[21]! Dar eisiu pas tą viršininkėlį kalbėtis, bet… Tiesa, tikri viršininkai atostogauja, iki rugp. 1 gal grįš, bet vargu bau ar tai ką pakeis. Perspektyvos niūrokos – konvejeris ir egzekucijos iš medikų pusės. (Mano gyd. irgi dar atostogose.) Ką darysi! Nemanyk, kad aš čia guodžiuosi. O gal ir guodžiuosi, kam gi daugiau pasiguosti, jei ne Tau. Na, aš dar pakovosiu, apeliuosiu į savo visuomeninę veiklą ir t. t. O šiaip gal ir gerai; kai mane spiria kokia graužatis, tai dažnai apima ir „kūrybinis šišas“. Matysiu, kaip čia viskas baigsis. Bet, matyt, artėja „juodasis periodas“. Beje, tasai „kitas žmogus“, – „konkurentas“, taip sakant, pažįstamas, toks felčeris iš Alytaus. Bandžiau jį atkalbėti nuo šio darbo, bet kur tau! Gaila, kad atostogauja Kibildis (tas, su kuriuo Tu tada šnekėjai), su juo būtų kita kalba. Na, tiek to. Per daug aš čia apie tą bibl., tik kad aš apie tai jau nuo pirmos dienos galvojau.
Vacys irgi kažko rauko nosį, nors jį paliko dirbti ten pat, galanterijoje. Matyt, nelabai nori „ryšininkauti“, nors tas jo „karjerai“ nė kiek nepakenktų. Irgi tiek to.
Na, pribėdavojau, gana. Tik, pati žinai, nieko linksmo čia ir taip nėra, o juoba dabar, vasarą. Apskritai sutikčiau eiti ir į kokį kitą darbą, kad tik turėčiau laiko sau. Manau, kad dabartinėmis sąlygomis galėčiau šį bei tą daugiau nuveikti! Visgi liko daugiau nei pusmetis, o tai nemažai. Gerai, Vida, kad esi Tu, galiu bent pasipasakoti savo „nelaimes“.
Vida, vėl turiu prašymą. Tu, žinia, neapsidžiaugsi, bet gal padėsi. Noriu išspausdinti verstą novelę, kurią siunčiu – 2 egz. Ji tiks „Komj. tiesai“, „Užsienio novelės bibliotekai“, nes versta iš rusų kalbos. Šiaip ar taip ji išversta, šiaip ar taip, už ją bus užmokėta, kad ir kukliai. Aišku, jei Tu užsivertus kitais darbais, neskubėk. Tai nėra skubu – prie progos.
Vis taikausi Tau vakarais paskambint, išgirst gyvą balsą, bet, deja, tai nėra taip paprasta.
Dabar tai žinočiau, kaip branginti laiką. Sutikčiau net būti visą likusį laiką zonoje, kad galėčiau dirbti savo darbus, turėčiau savo popierių, žodynus, galėčiau tvarkyti savo laiką. Esu juk pailsėjęs, nervai visai tvarkoj, yra (t. y. būtų) ūpo dirbti. Tik šiek tiek izoliacijos ir autonomijos – viskas.
Čia baigsiu, Vida. Rašyk man.
Bučiuoju Tave!
Gal ir Tu mane kada pabučiuosi? Jurgis
1983 07 15
Miela Vida,
Gavau Tavo laišką, kaip Tu ir taikei – penktadienio vakare. Ir, ką gi, perskaičiau visus Tavo nurodymus, „kaip elgtis depresijos akivaizdoje, kovoti su juodaisiais periodais“, neužkrėsti savo „weltschmerzen“[22] aplinkos ir t. t. Nepyk, Vida, aš čia juokiuosi. Tu išties teisingai parašei, ir aš pirmiausiai suprantu, kad taip ir reikia daryti. Taip ir darau – nieko čia baisaus neatsitiko. Ir – nėr čia ko! Jokių tragedijų. Apskritai atleisk, kad leidžiu sau apie tai užsiminti. Vengsiu šito, o ir iš tikrųjų nėr čia ko…
(Ot, velnias, vėl pradėjau per vėlai rašyti, jau skaito vakarinius geto pranešimus per selektorių. Nieko, tęsiu rytoj. Šiandien išsiųsiu atskirai tik Tau skirtą eilėraštį. Nemanau, kad Tau patiktų, bet vis tiek išsiųsiu.
1983 07 16
Išsiunčiau tą eil., gausi, ko gero, sekmadienį. Nelengva Tau paskambinti telefonu. Žinai, tas tel. yra „pusiau slaptas“, be to, visuomet būna žmonių. Šiaip aš Tau kasdien paskambinčiau, bet kaip sakyta, tai nėra paprasta. Vakar kai Tau skambinau, kaipsyk vyko kalbos dėl bibl. Vietos „intelektualai“ visi už mane, bet kas iš to. Čia viską lems grįžęs iš atostogų Kibildis. O grįš jis tik rugpjūčio 1 dieną. Jau koks 100 žmonių jo laukia su savo bėdom ir negandom.
Šiandien parašiau žodžius (liet. variantą) vienai Čelentano dainai, graži melodija. Ją dainuos G. Valiukėnas, buvęs „Trimito“ saxafonistas. Prasideda taip: „Pasaulis nuostabesnis už visus stebuklus, miela // Ir mūsų meilės žodžių nieks nepakartos.“ Graži daina. Pakviesčiau Tave į mūsų koncertą, kuris vyks Kibildžio sugrįžimo proga. Deja, koncertas uždaras ir paprastiems mirtingiesiems „Eintritt verboten“[23].
Anądien gavau laišką iš Marko[24], į Vilnių jis atvažiuos tik vasaros pabaigoje. Pernykštė mūsų plausto įgula „Mamakujeli“ vėl ruošiasi reisui Nemunu. Aš būsiu įgulos „garbės narys“. „Mamakujeli“ – tai mano andai sugalvotas laivo pavadinimas; santrumpa – Markas, Manielis, Kunčinas, Jenčius, Lisauskas. Visi dailininkai, tik aš ir Markas – filologai.
Bukauskų Vaclovas (Vacys, Vacka, Vaciukas) jau visiškai atsigavo po savo degimų[25] ir maloniai, atvirai šypsodamas, sutiko Tave priimti savo kontoroje[26] bet kuriuo paros metu, o geriausiai – ketvirtadienį ketvirtą valandą.
Ar Tau buvo įdomu skaityti tą mano verstą ispanišką apsakymą. Matai, man buvo įdomumo kriterijus svarbiausias. Mane truputį domina „gasterbeiterių“[27] problemos. Todėl ir verčiau. Mat aš čia suradau tą kn. „Задиры“[28], kurios paantraštė pasako viską: „Рассказы о молодом рабочем в условиях современного капитализма“[29]. Šaunu, ar ne? Vėliau gal dar versiu Jesus Fernandez Santos „Las ruina anticipada“, t. y. „Griuvėsiai“. Aišku, kokiam menkam laikraštėliui a la „Kom. tiesa“. Ir tikrai versiu kurią nors Arthur Schnitzler’io novelę. Jis įdomus autorius, tiktai gal kiek senamadiškas ir – „viskas kaip gyvenime“.
Vida, būk gera, perduok per Vacį Markeso „100 metų vienatvės“, a? Gal jau 10 m. bus praėję, kai skaičiau tą knygą, vis ieškojau, vis neradau. Noriu patikrinti įspūdį. Dažniausiai tokiais atvejais nusiviliama, bet vis dėlto noriu paskaityti. Ar perduosi?
Popieriaus man dar netrūksta, bet būtum puikus žmogus, jei perduotum kelias širdeles šratinukui – tas būtų gerai. Na, ir jei rasi, tai „Wochenpost“ą[30].
Štai eilėraštis „Poker Face“ („Pokerio veidas“), kurį neseniai parašiau:
Kepalas duonos. Skardinė medaus.
Žydi aguonos iš mano vidaus.
Bet išsilydo iš skausmo kulka,
Ašara varva alyvų keke.
Laukiu karščiuojančio ilgo rudens,
Laukiu paduosiant kaušelį vandens.
Peilis išpjausto sienoj metus,
Durys išeina nakvot pas kitus.
Atdara viskas – namas, dangus,
Augalas žydi prie vartų dygus.
Kamuolį dūmų niekur pučiu,
Kas beužeitų, bus man svečių.
Kas beužeitų, man vis tas pat.
Pokerio veidas, ar dievas net.
Toji Luko knygelė „Kūryba ir mąstymas“[31] – visai nebloga. Minimaliai tendencinga. Ačiū Tau už ją. Sykį Tu klausei, kaip man patinka Janonis. Patinka iki tam tikros ribos. Poetas iš dievo dovanos, kitaip nepasakysi. Beje, jis buvo „Pirmųjų vainikų“ antologijoje, išl. Kaune ar ne 1923 m.[32] Niekas nesibaidė jo kaip „raudonojo“. Aš čia dar sykį perskaičiau „Gylį“. Labai patiko Skudučio[33] iliustracijos. Gal net geresnės už jo puikią tapybą.
Pradėjau rašyti naują apsakymą, arba greit baigsiu, o gal įstrigsiu. Kol kas mano apsakymuose vis kas nors turi mirti, žūti, prasmegti. Šįkart žmona nušauna vyrą iš mažojo kalibro šautuvo. Matai, kokios tos moterys!
Šiandien dieną miegojau, tai vakare, matyt, vėl blūdysiu. Jau anksčiau temsta, tad atsigulus nebeilgai galima paskaityti. Tenka eiti į prausyklą, ir ten rūkyti. Psiakręw[34]! Tokia dalia!
Ryt sekmadienis. Tad belieka laukti pirmadienio ir Tavo laiškų. Iki, Vida! Linkėjimai Bekui[35] ir kaimynams!
Visada blaivas – Jurgis
1983 07 28
Miela Vida,
Labai ačiū už gausybės ragą, kurį šiandien pargabeno vargšas Vaciukas. Vargšas, nes vachtoje jį labai nuodugniai kratė, purtė, tyrė, baksnojo, liepė išsižioti ir t. t. Iškvietė ir mane į vachtą, Vacį atleido, o tada pradėjo „tirti“ siuntą – atsuko pastą, uostė muilą, plėšė „Primos“ pakelius ir t. t. Užrašė į asm. lapą, kaip siuntą iš žmonos. Vacys, matyt, niršta dėl tokio čiupinėjimo. Nežinau, kai dirbau mieste ir nešdavausi, niekam nekliuvo. Matyt, tokie tipai pakliuvo.
Kibildis jau grįžo, bet nieko neprisileidžia. Bet, rodos, vilčių yra, yra tokių ženklų. Tyrė mano kortelę, šaukėsi bibliotekininką, sakė jam apie mane – „išleisi, tai vėl prisigers“. Na jau ne, tegul tik išleidžia. Atrodo, galutinai spręsis pirmadienį.
Taigi dar sykį labai ačiū už gausią siuntą. Manau, kad Tadas[36] Tau frankus atidavė. Jei jų dar liko kiek, leisk, kaip tinkama, jei ne, – ką gi. Jei liko, prie progos, galėtum nupirkti man dengtaplunksnį parkerį, 2–3 rb. vertės. Geriausiai juodu korpusu. Juodo rašalo kaip nors gausiu.
Labai skanus buvo arbūzas! Čia jis sukėlė tikrą sensaciją. Tiktai Tau daugel vargo buvo. Na, jei išleis miestan, atpuls tas vargas. Ačiū už „Ogonioką“, šiaip man šis žurnalas nepat [nepatinka – V. G.], bet šis geras vien jau dėl ikonografijos. Ačiū! Danke! Thank you! Спосибо! Paldies! ir t. t.
Ką tik kalbėjau su Vaciu. Sakė apie Tavo skambutį[37]. Manau, jei perves, tai ir bus lemiamas komponentas šiame „tankų rūsyje“. Aš ir stebėjausi, kad jis grįžęs iškart puolė domėtis, kiek aš turiu pražangų. Jaučiu, kad ta biblioteka man dar apkars, bet su cechu nėra ko nė iš tolo lyginti, kasdien man skauda galvą – gal aš nėščias?
Jei išleis, t. y. jei dirbsiu bibliotekoje, reikės organizuotis rūbus, nes čia tyčiom atvažiavau apsirėdęs kaip Molėtų ubagas. Na, čia ateities rūpesčiai.
Bandysiu Tau šiandien arba rytoj prisiskambint, o rytoj, atrodo, nedirbsiu, tai vėl parašysiu.
Pasiilgau Tavęs, ir jei dievai bus palankūs, tikriausiai greitai pasimatysime! Jurgis
1983 07 31
Miela Vida,
Rytą pamiršau įduoti Tau laišką, kad išsiųstų, tai šiandien įduosiu abudu, ba kitaip visai susivėlins.
Taigi, šiandien mano „mediumas“ – „Habstudien in Kerker“[38]! Rytoj jau nebeisiu prie konvejerio, bet liksiu zonoje kaupti bibliotekininkystės patirties, gal tik antrad. arba trečiad. gausiu leidimą į miestą. Taigi rugpjūtį pradėsiu jau bibliotekoje. Darbo čia yra, bet ir gerai galbūt.
Vėl ruošiamės koncertui, parašiau (gal minėjau) žodžius vienai Čelentano dainai. Ar matei J.[aunimo] Teatre Mačiukevičiaus parodijas? Man jos atrodo labai jau skystos.
Skaitau Z. Lenco „Heimatmuseum“[39], man ji patinka. Vida, Levui[40] kolei kas neskambink, vėliau aš pats su juo susirišiu kaip nors. Pradėjau rašyti naują „novatorišką“ apsakymą, patinka jį rašyti, o kas išeis – nežinia.
Labai jau laukiu pasimatant su Tavimi. Jau nenoriu čia rašyti, taip paikai kalbėtis telefonu (nors čia niekas niekuo dėtas), jau noriu pasimatyti. Tad daug ir nerašysiu – iki, iki, iki!
1983 12 12
Vida, mieloji,
Nežinau nė nuo ko pradėti. Tiek visko prisikaupė, kad vargu ar šiandien pavyks ką Tau dorai išsakyti. O gal Tau jau ir nereikia šito? Tikiuosi, kad lenkų k. Tu sėkmingai išlaikei. O visa kita? Net neįsivaizduoju, ką Tu dabar galvoji, ką veiki ir t. t. Ko gero, paprasčiausiai ilsiesi nuo manęs ir tiek.
Įdedu įgaliojimą. Pajarskas sėdi II RS aukšte, bet kas pasakys, kur jį rasti. „Šluotos“ honoraras bus išsiųstas į Centrinį paštą, turėtų ateiti („iki pareikalavimo“) – jis ten jau turi būti. Deja, irgi tik kapeikos.
Dabar padėtis tokia: man jau pridėjo pusę metų (6 mėn.). Asmenišku Nadeikos rūpesčiu. Visi mano, kad per daug. Aš irgi. „Tiurme“ buvau tik 2 paras. Jei būčiau grįžęs ne pats, arba bent diena vėliau, būtų pridėję metus. Taigi laimė ta, kad grįžau ir pripažino blaivu. Įgrūdo į rūsį, o už 2 val. buvo komisija dėl pratęsimo. Pratęsė man nedalyvaujant, už akių. K[41]. ten nedalyvavo. Iš 23 asm. tik 2 gavo po 6 mėn., visi kiti po 3. Nežinau, ar kas skambino, ar ne. O gal ir neprisiskambino. Gal gal gal…
Dabar dar bus TEISMAS. TARYBŲ rajone. KADA nežinia. Gali būti ir šią savaitę, gali ir sausio mėn. Dokumentai tam dar nesutvarkyti. Tas teismas gali padaryti viską – numesti 4–5 mėn. ar netgi visai anuliuoti. Reikia (reiktų), kad kas nors su tuo teismu susirištų ir tvirtai užtartų. Visus teis tą pat dieną. „Numeta“ retai, bet numeta, būna, kad ir anuliuoja. Būna. Nežinau net kaip kreiptis į Tave. Yra du atvejai – Tavo E.(?) ir M. Karčiauskas[42]. Geriausia būtų, žinoma, ir tai, ir tai. Tik reikia asmeniškai viską paaiškinti. Netgi jei Tu nueitum į tą teismą, ir pareikštum, kad nenori, kad man pratęstų, kad papasakotum apie pabėgimą kaip literatūrinį, kad… (ak, Vida, Tu pati žinai…) – visa tai labai padėtų. Tai ne kokia kriminalinė byla, kas mėn. jie turi 100 tokių. Pagalvojus apie rugpjūčio pradžią (tada išeičiau), negera darosi.
Parašiau visa tai, o svarbiausia rūpi kas kita. Nejau viskas? Nejau Tu dabar nusigręši nuo manęs? Neatgailauju dėl nieko – priešingai, ir dabar juntu gerąsias mūsų dienas, o ne savo bjaurastį. [Įrašas laiško šone: „Pykstu už tai, bet juk Tu uždraudei atgailauti.“] Vien už tą kelionę esu Tau be galo dėkingas. Man dar šilta nuo Tavo kūno, aš tebegyvenu kiekviena tų dienų akimirka…
Ne, nepavyks šiandien parašyti to, ką norėčiau. Labai stipriai ilgiuosi Tavęs. Labai, Vida. Gal pavyks prisiskambinti. Tavo Jurgis.
Vida, kad Tu žinotum, kaip aš Tave myliu! Ir žinau už ką.
1984 01 01 2 val. 42 min.
Konkretūs reikalai tikrai pagrįsti. Bibliotekoj sėdėt ir laikyt ten popierius – užginta. Visur kitur – ermyderis ir velniava. Šį tą dar parašiau lazarete. N. M. sutikau salėj, prie TV. Tiek niūrybės vienoj vietoj dar nebuvau matęs. Vien blaivūs, gelsvi, niūrūs veidai. To negana – užblokavo ir mano sąskaitą (ten keliasdešimt rublių) ir dabar nebegaliu nieko už leidžiamus 10 rb. į mėn. pirktis (kontoroje) kioske. Čia dėl bibliotekos, kur, pasirodo, trūksta virš 1000 knygų! Nieko sau, ar ne? Jaučiu, kad tikroji duobė man dar kasama, nors niekas nieko nesako, juoba, kad išeiti man tik V. 31. Po koncerto (N. M.), visokių sienlaikraščių piešimo, maniau, kad gal perves į miestą, bet kur tau! Dirbu kroviku, tas darbas, žinoma, bjaurus, bet ne tai svarbiausia. Toje brigadoje surinkti visi „padegėliai“ ir nusikaltėliai. Tai nereiškia, kad tai baisūs žmonės, bet vis dėlto. Gražios jų pavardės – Barbamilas, Magadanas, Mogila ir pan. Tiesa, Gasiūnas iš „Kauno 2“ jau vėl „susidegino“ konjaku, bet jam bus atleista. Tiesa, jei ryt ten eisi, tai, gavus laišką, šitą jau žinosi. Taigi esu gana stipriai užspaustas iš visų flangų, ir fronto žiedas veržiasi. Tik nemanyk, kad čia guodžiuosi ar verkšlenu. Yra toks dar iš kariuomenės laikų posakis (pardon!) – „Нас бьёт – мы крепнем!“[43] Žinoma, sau tai pacypauju, paraudu: va, būčiau nebėgęs, būtų likę tik 26 dienos, tačiau… et! Šit kokie dalykai, o Tu sakai – neturi laiko. Žinau, kad neturi. Ir anksčiau neturėdavai ir nespėdavai. Naujųjų M. naktį parašiau kelis eil. Vienas jų – štai, kreipiuosi į Tave:
EPISTOLA
Aš Jums rašau, mieloji Miss,
Naujųjų Metų naktį.
Jūs, aišku, nesate avis,
Ir žinot, kad netekti
Man būtų Jūsų per sunku,
Todėl be monų siūlau:
Nupjaukit plonu peiliuku
Gyvenimo man siūlą!
Tik nesakykit – negaliu,
Nenoriu, ar nemoku!
Nurėžkite tada peiliu
Ar tvokite kuloku,
Kad griūčiau pakelės griovin,
Kaip cementinis stulpas.
Madam, juk nesate avis…
Juk viskas – mea culpa!
Todėl prašau neatsakyt,
Ir veikite iš vieko!
Atlikite šį darbą ryt!
Kas bus už tai Jums? Nieko!
Jus dievinsiu ir po mirties,
Juk esat aukso spurga!
Vis dar turėdamas vilties,
Pasirašau aš, Jurgis…
Čia aš baigiu. Bučiuoju Tave. J.
Parengė Vida Girininkienė
[1] Darbo problemas (vok.).
[2] Antanas Gailius (g. 1954), poetas, vertėjas iš vokiečių kalbos.
[3] Vaclovas Bukauskas (1937–1998), žurnalistas, vertėjas, poetas. Gyveno Kaišiadoryse. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 1999 m. išleistas jo paties parengtas epigramų rinkinys „Padėka sau pačiam“. 2001 m. Kaišiadorių r. literatų klubas „Gija“ išleido jo eilių rinkinį „Paukščių palydos“.
[4] Jonas Putrius (1939–2008), istorikas, kraštotyrininkas, muziejininkas, straipsnių autorius. Iki įkalinimo dirbo Klaipėdos kraštotyros muziejaus Nidos etnografiniame padalinyje. Jurgio kalinimo metu – kerkerio bibliotekininkas. Apie jį rašė: „Beje, gal nerašiau, ponas bibliotekininkas yra istorikas <…> pusiau su bėda kalba vokiškai, kapstosi po popiergalius, kasdien lankosi Istorijos in-te Antakalnyje. Dabar šifruoja Prūsijos kanc. tekstus – iš gotiško šrifto į „normalų“. Aš jam verčiau tokio Börbomo eil. „Paskutinysis Karvaičių medis“ (1983 05 23).
[5] Edmondas Kelmickas (g. 1954), meno kūrinių kolekcininkas, poetas.
[6] Praėjo, pro šalį (vok.).
[7] V. Kibildis, pulkininkas, faktiškas profilaktoriumo vadovas.
[8] Rašyk tuojau, daug ir dažnai (vok.).
[9] Baltoji Ančia.
[10] Zenonas Šteinys (1946–1997), dailininkas, grafikas.
[11] Valentinas Ajauskas (1948–2023), dailininkas.
[12] Aš matau juodai (vok.).
[13] Daug malonių sveikinimų ir tūkstantį „labanakt“ bučinių siunčia Tau Tavo draugas iš kerkerio (vok.).
[14] 1983 m. almanachas „Poezijos pavasaris“.
[15] Kartais (vok.).
[16] Gaila, – pasakiau, – negalėsiu jūsų palydėti. Turiu skubiai bėgti į girtuoklių kalėjimą (vok.).
[17] Taip, taip, – atsakė vokiečiai, – kaip gaila! (Vok.)
[18] Jonas Jagėla (1945–2019), dailininkas, skulptorius. Jo sukurti žymių Vilniaus universiteto profesorių ir buvusių studentų (J. Onacevičiaus, I. Domeikos etc.) figūriniai portretai yra koridoriuje prie universiteto Kolonų salės.
[19] Rašyk tuojau, daug ir atvirai. Tu juk žinai, kaip aš Tavo laiškų laukiu (vok.).
[20] Dienos pabaigos signalas (rus.).
[21] Kaip nors (rus.).
[22] Pasaulio sielvartu (vok.).
[23] Įeiti uždrausta (vok.).
[24] Vytautas Markevičius, draugų vadinamas Marku iš Alytaus. Jurgio ir Teodoro Četrausko kurso draugas, vertėjas iš vokiečių kalbos. Trijulė dar iki Jurgio kerkerio buvo sukūrusi „knygnešystės grandį“. Pasak T. Četrausko, per Maskvos knygų muges jam pavykdavo sužinoti VFR knygų naujienas, o Jurgis tuos duomenis perduodavo Markui, kuris tuomet vertėjavo Alytuje, VFR ir Austrijos firmoms statant skydinių namų kombinatą. Markas užsakydavo knygas montažų inžinieriams – „gasterbeiteriams“, ir šie jas atgabendavo į Lietuvą. Taip buvo išverstos ir išleistos kelios Maskvos „nepalaimintos“ knygos.
[25] Grįžimo iš miesto išgėrus.
[26] Vienoje galanterijos parduotuvėje, kur atlikdavo jam pavestas technines užduotis.
[27] Atvykėlių, t. y. iš kitų Europos šalių su atitinkamais leidimais dirbti atvykusių darbininkų (vok.).
[28] Mušeika, peštukas (rus.).
[29] Pasakojimai apie jauną darbininką dabartinio kapitalizmo sąlygose (rus.).
[30] Vakaro paštą (vok.).
[31] Minima A. Luko knyga „Mąstymas ir kūryba“, išleista 1983 m.
[32] „Pirmieji vainikai“ Kaune išleisti 1921 m.
[33] Mindaugas Skudutis (g. 1948), dailininkas, Vilniaus dailės akademijos prof., J. Kunčino bičiulis.
[34] Šunsnukis (lenk.).
[35] Bekas – V. Girininkienės dobermanų veislės šuo.
[36] Teodoras Četrauskas (1944–2024), rašytojas, vertėjas iš vokiečių k., Jurgio bendramokslis universitete ir bičiulis.
[37] Čia minimas V. Girininkienės skambutis V. Kibildžiui dėl leidimo J. Kunčinui dirbti bibliotekoje. Prašymas buvo išgirstas, leidimas gautas, tačiau… iki naujo pabėgimo iš kerkerio.
[38] Mokymasis (studijos) kalėjime (vok.).
[39] Z. Lenco „Kraštotyros muziejus“.
[40] Leonidas Jacinevičius (1944–1995), rašytojas.
[41] V. Kibildis.
[42] Mykolas Karčiauskas (1939–2018), žurnalistas, poetas, vertėjas. 1977–1988 m. LRS poezijos konsultantas.
[43] Mus muša – mes stiprėjam! (Rus.)