Jurga Tumasonytė. Kolektyvinis sodas

2026 m. Nr. 3

Romano fragmentas

Henrikas perka paveikslą

 

Henrikas sėdėjo ant palangės vienmarškinis, jautėsi lengvas, beveik apsvaigęs. Leningradas buvo apšarmojęs, nuo kanalo pusės per plonas viešbutėlio sienas smelkėsi šaltukas. Pro aukštą langą matėsi Kazanės soboro kolonados puslankis, sviesto spalvos troleibusas spragsėdamas slinko Nevskio prospektu, žmogelių sauja skubėjo per perėją. Vakarykštis pirkinys džiugino: XIX amžiaus maldaknygė, auksinis žiedas su smulkiu briliantu – gal kiek ir permokėjo, to žiedo vis tiek niekada nemūvės, bet pradžia nebloga.

Apsivilko pasaulietiškai, nes ne visiems patikdavo, kai pamatydavo, kad pirkėjas su kolorate. Jo rusas, kaip pats jį mintyse vadino, jau laukė vienoje iš centrinės gatvės kavinių – tų, kuriose bufetininkės kavą semia samčiu iš kibiro, tačiau turi neblogų pyragaičių. Kostia buvo savotiškas žmogus – kadaise rašė disertaciją apie Bizantijos ikonas, vėliau pateko į neaiškią kriminalinę istoriją, mokslus metė, oficialiai dirbo naktiniu Ermitažo budėtoju viename iš ūkinių korpusų. Juos prieš kelerius metus suvedė bendras pažįstamas Vilniuje ir nuo to karto visi žygiai į Leningradą neapsieidavo be Kostios pagalbos. Už surastus antikvarinius daiktus jis imdavo iš anksto aptartą procentą, – atrodė patikimas ir gana padorus žmogelis, vilkintis tvarkingu pilkšvu kostiumu ir fetrine skrybėle.

Henrikas nekantravo, nes rusas pažadėjo šiandien nuvesti pas vieną moterį, kuri kadaise buvo dvarininkų tarnaitė ir turėjo kažkokį labai seną paveikslą.

 

Laiptinė tvoskė užsistovėjusiu šlapimu ir prisvilusiu maistu. Kunigas kopė greitais, grakščiais žingsneliais, delnu slysdamas per kadaise puošnų turėklą. Už sienos, rodos, kažkas verkė – plonai, ištęstai, neaišku, ar vaikas, ar katinas. Užlipę į penktą aukštą ir atidarę neužrakintas apsilaupiusias duris, jie atsidūrė ilgame koridoriuje, o tada kone įsibedė nosimis į staiga išnirusį augalotą vaikiną, kuris pastojo jiems kelią ir grubiai paklausė, ko jie nori. Kostia greitai su vaikinu išsiaiškino, ir jie galiausiai atsidūrė reikiamoje virtuvėje. Ant virvių kabojo skalbiniai, prie stalo sėdėjo pagiringas sudribęs vyras, jis nežymiai linktelėjo ir toliau klausėsi šnypščiančio radijo.

Jevdokija Nikitina pasirodė iš gretimo kambario. Kai pasisveikino, pasimatė, kad trūksta priekinių dantų, skruostai išmarginti raudonais siūleliais, apkūni. Tylomis užkaitė virdulį arbatai. Kostia prisidegė cigaretę, pūtė dūmus užvertęs galvą, tarsi mėgindamas nuvyti palubėje susispietusias dūšeles. Henrikas, bandydamas užpildyti slogią tylą, prabilo apie lietuvišką medų, atvežtą Jevdokijai dovanų. Papasakojo apie miestelio, kuriame gyveno, pievas ir miškus, seną bitininką, kuris tą medų išsuko. Pats jis nesitikėjo rasti čia nieko vertingo, tačiau mintyse laimino senutę, įsivaizdavo, kad jos gyvenimas turėjo būti nelengvas.

Pagaliau ji pakvietė juos į kambarį. Medinės grindys gailiai sucypė nuo jų žingsnių svorio. Kunigas nusičiaudėjo, ore jautėsi dulkių ir parudusių obuolių graužtukų kvapas, kambarys buvo sujauktas, ant palangės iki pusės langų kūpsojo laikraščių stirtos. Nikitina nuklibikščiavo prie spintos, užkišo už jos ranką ir ištraukė skudurais apsuktą stačiakampį. Kartu su Kostia paguldė jį ant lovos, nurenginėjo tylomis, Henrikas, sulaikęs kvapą, žiūrėjo Kostiai per petį. „Rėmus tai jau pardaviau, – sumurmėjo senutė. – Pilis, žmogeliukai, miškas, keistas jis, bet labai gražus.“ Kai pagaliau išlukšteno paveikslą, Henrikui ėmė svaigti galva. „Joachim Patinir“, – perskaitė su Kostia inicialus. Henrikui sudrėko nugara, marškiniai prilipo prie nugaros, širdis daužėsi, burna prisirinko seilių. Jis stovėjo nejudėdamas, žvelgdamas į įspūdingą peizažą.

– Koks sudarkytas, supelijęs… Restauravimas kainuotų brangiau negu pats paveikslas. Jei ponia dar kiek nuleistų kainelę, paimčiau, – pasakė kunigas, stengdamasis dėtis abejingas.

 

Franciška patenka į sodą

Franciška pramerkė akis, nes pajuto, kaip kažkas nutūpė ant kaktos. Vabzdys vaikščiojo po jos kaktą minkštais žingsneliais lyg orus šeimininkas per kilimą, beveik girdėjo jo žingsnius tap tap tap. Ji kelis kartus suraukė antakius, vabzdys neskubėjo, tik po kiek laiko tingiai pakilo ir nuskrido savais reikalais. Nulydėjo jį akimis – iš sparnelių formos atpažino, kad ten auksaakė. Tuos grakščius vabzdžius pakentė labiau negu blizgančias mėsmuses, kurios dabar tikriausiai kažkur niūriai zvimbė besitrankydamos į uždarą prieškambario langą. Lipnios ir apsunkusios jos ieškojo vietos veistis. Rodos, jau buvo Francišką pasižymėjusios, geidė būtent jos.

Brėško dar vienas rytas, tamsus mėlis po truputį skiedėsi su auksu, vis dar nebuvo šviesu, bet jau ir nebe naktis. Paukšteliai už lango garbino Kūrėją, Joachimo sode nuraškytos ir pamerktos vazoje baltos lyg nekaltas prasidėjimas lelijos maloniai kvepėjo. Lova buvo tuščia.

– Joachimai? – šūktelėjo Franciška.

Apsilaižė sausas lūpas, tarsi demonas per naktį būtų iščiulpęs iš jų visą gyvybę. Įsiklausė – balsai kieme. Tikriausiai kažkokia įkyrėlė ir vėl atėjo prašyti išmaldos. Gaišino Joachimą, nors Franciška troško grįžti prie darbo ir piešti.

 

Franciška troško piešti kiek save prisiminė. Tačiau prisiminimais pasikliauti buvo keblu – jie neturėjo aiškių kontūrų. Žinojo, kad tikra tik tai, kas nupiešta, o nupiešta aiškiai per mažai.
Gimė meistro Jano šeimoje, anksti apraizgytoje gedulo kaspinais, mat gimdydama pirmagimę meistro žmona mirė. Atidavė savo sielą Dangaus karalystėn greitai, ilgai nesikankino – bent jau taip sakė Janas. Franciškos motinos plaukai buvo riešuto spalvos – vieną sruogą dukra paveldėjo sidabriniame medalione, dėl jų tikrumo buvo rami. Visa kita – miglos, mat tėvelis nebuvo nupaišęs savo žmonos atvaizdo. Mamą Franciška vaizdavosi kaip pilką akmens plokštę su iškaltu vardu, mirties data ir žodžiais: VIVIT POST MORTEM IN MEMORIA. Mama tebuvo nuogos raidės su po žeme užkastais riešuto spalvos plaukais. Mirė keturiolikos – tokia jauna ir skaidri lyg stiklas, nieko po savęs, išskyrus dukterį, nepalikusi, mat visus jos daiktus atgal išsivežė plėšrieji giminės. Tik Franciškos neėmė, paliko Janui.

Tėvelis dukrą mylėjo ir rūpinosi kaip mokėdamas. Sakė, kad numirusi mama gyvena jo dukrelės paveldėtose gintaro spalvos akių rainelėse, odos baltume, antakių išlenkime. Bet dukrelė augdama keitėsi, panašėjo į aukštą variaplaukį, kumpanosį dailininką Janą. Ir jis ilgainiui pamiršo, kaip atrodė jo trumpai pažinota žmona, nes vis tapė ir tapė portretus, kuriuose buvo kiti žmonės.

Francišką augino auklės, pirmoji atėjo gyventi pas juos išsyk, kai mirė mama. Geriausiai ją ir atsiminė – Lėją, dar neseną, jos delnai buvo minkšti ir vėsūs. Širdelės formos veidą rėmino juodos garbanėlės, išsprūdusios iš po kyko. Paskui, jai išėjus, tėvas priėmė drūtą moterį iš kaimo. Grita savo trumpais storais piršteliais mikliai ausdavo staklėmis arba pešdavo vištą vakarienei. Vienu metu jie, regis, netgi visi trys miegojo didelėje lovoje, nes tėvas būgštavo, kad viena mergaitė gali sušalti arba numirti. Mergaitė gulėdavo per vidurį tarp auklės ir tėvo. Grita – šilta ir minkšta, per miegus įtraukdavo į savo glėbį, paskandindavo naktinių marškinių klostėse. Janas – šiurkštus ir kaulėtas, jo knarkimas atstojo lopšinę. Nors kai vieną sykį apie tai priminė tėvui, jis burbtelėjo, kad ji išsigalvojusi, nes niekas su tarnais nemiega.

Jos vaikystės būstas, iškylantis atmintyje – prosenelių portretai rūgščiomis minomis, dulsvi, blankiai apšviesti kambarėliai, masyvi krosnis, audimo staklės, kuriomis taip ir neišmoko austi, ir apdangstyti veidrodžiai. Veidrodžius reikėjo dangstyti, nes jų name vis kas nors mirdavo. O kad mirusiojo siela nenuskęstų, dar prisieidavo išpilti vandenį iš kibiro ir plautuvės. Tad tomis dienomis, kol velionis ar velionė gulėjo pašarvoti, tekdavo eiti semtis vandens į užkemšamus grafinus.

Pati dar beveik vaikas, tokia Trina, atėjusi dirbti išsyk po Gritos, mokė Francišką, kad oras aplink taip pat užkrėstas nematomomis dvasiomis, kai kurios iš jų geros, gelbėjančios bėdoje, bet dauguma piktos ir sunkiai nužudomos. Tarp piktųjų buvo ir nekrikštytų kūdikių sielos, vaiduokliai, kapinėse grauždavę lavonų kaulus, vandens nimfos, mokėjusios suvilioti riterius ir nuskandinti pelkėse, drakonai, nusinešdavę mažus vaikus į savo požeminius urvus, vilkolakiai ir vampyrai, sutemus atsikeldavę iš kapų, kad išsiurbtų pasiklydusių ar per toli nuklydusių vyrų, moterų ar vaikų kraują.

Tamsoje dvasios tiesiog tarpo kaip utėlės galvoje: siurbė nakties syvus, dėjo tarpuvartėse kiaušinius, iš kurių išlįsdavo kitos piktos, alkanos dūšios. Tad naktimis padorūs žmonės nesivalkiojo. Ar bent jau bailiai, o Janas toks nebuvo, ir ne vieną naktį Franciška jo laukė susiraičiusi lovoje šalia ramiai alsuojančios Trinos. Pro atvirą jų kambario langą girdėdavosi praeinančių sargybinių balsai. „Pirma valanda. Ir viskas gerai!“, arba: „Odadirbių gatvėj buvo muštynės, trečia valanda!“

Dieną septynmetė Franciška kartu su kitais kaimynystėje gyvenančiais vaikais žaisdavo gatvėje. Mergaitės ir berniukai dažniausiai laikėsi atskirai, tačiau buvo žaidimų, kuriuose noriai dalyvavo visi. Kaip ir tą kartą, kai vyriausias berniukas užrišo Franciškai akis skarele – buvo jos eilė gaudyti. Ji nusprendė tiesiog bėgti ištiesusi rankas ir taip kurį nors padykėlį pasigauti. Iš pradžių dar girdėjo vaikų juoką, jautė jų niuksus į nugarą. O paskui viskas tarsi apmirė, ji klupinėjo lyg apspangusi, vis atsitrenkdama į namo sienas, stulpus. Jai atrodė, kad juda taip neapsakomai ilgai, kol atsitrenkė į kažkokį žmogų. Į vyrą, suprato pajutusi tvirtą, stiprų tarsi jaučio kūną. Vyras nuplėšė jai nuo akių raištį: „Tu akla ar iškvėšus?“ Ji apsidairė – stovėjo priešais vaisių pintines, o tas prekeivis toliau ant jos šaukė. Franciška sustingo, jai atrodė, kad stebi viską iš šalies, nutolusi nuo savęs, žvelgė į liesas rankas pajuodusiomis panagėmis – ar tai buvo jos rankos? Nieko nesakė ir tada, kai kažkas priėjo ir nelaukęs atsakymo sugriebė už peties. Tarsi sapne leidosi vedama nepažįstamos figūros, nesipriešino jos valiai. Išsuko iš siaurosios gatvės, praėjo pro Gobelenų ir Svėrimo rūmus, tuomet vėl įnėrė į šutra atsiduodančią nepažįstamą gatviūkštę, žengė į smirdančius paplavų latakus, juto, kaip batuose žliugsi vanduo. Mergaitė pagaliau pakėlė galvą ir pamatė, kad ją veda moteris. Ji pasimuistė, tačiau ranka laikė tvirtai lyg šalta geležis.

– Franciška, ko prikrėtei? – paklausė nepažįstamoji išsigandusios mergaitės.

– Paleisk, – vėl pamėgino išsprūsti Franciška.

– Kodėl šlaistaisi toli nuo namų viena, taikaisi po vežimu papulti? – sušnypštė moteris.

Ji niekuo nesiskyrė nuo kitų gatvės praeivių. Franciška nematė jos veido, nes plaukus dengė pusmėnulio formos kepuraitė, ant akių buvo užleidusi šydą. Suknia – tamsi, ilga. Jos vis ėjo ir ėjo.

– Noriu gerti, – pasakė Franciška.

– Kantrybės, – atsakė moteris.

Jos įsuko į Meiro gatvę, kuria krypuodavo turčiai plačiomis subinėmis ir jų mielosios, o tada – ilga, triukšminga gatve tolyn. Tėtis buvo sakęs, kad jų miestas apjuostas tvirtomis, aukštomis sienomis, kurias sergi ginkluoti sargybiniai. Franciškai ėmė atrodyti, kad jos artėja prie vienos iš tų sienų. Aukštos ir dusinančios savo aklinumu, su mažais varteliais – dar kelios akimirkos, ir jos išeis už miesto ribų, o tada viskas bus baigta, ji niekada nebegalės sugrįžti namo. Mergaitė pradėjo raudoti ir dar smarkiau muistytis.

– Ramiai! – valdingai timptelėjo už rankos moteris.

– Paleisk, paleisk! – verkė Franciška.

Galiausiai ji sukaupė jėgas ir įkando moteriai į ranką. Toji suriko iš skausmo ir skėlė jai antausį. Iš dirbtuvės, išgirdęs triukšmą, išlindo Janas ir pamatė, kaip jo švelnioji dukrelė laikosi įsikirtusi damai į rankovę.

– Auklėk savo dukrą, Janai, eina šunkeliais, – suaimanavo moteris.

Kai ji pakėlė šydą nuo akių, paaiškėjo, kad ta baisioji dama tebuvo jų kaimynė, Franciška iš baimės jos neatpažino. Kaimynė sakė norėjusi sulaikyti vaiką, kad šis nepasimestų, ir dar pridūrė, kad, užuot lakiojusi po gatves, mergaitė galėtų mokytis namų ruošos ar kokio kito naudingesnio darbo, kol visai nepametė galvos. Janas padėkojo kaimynei ir pirmą kartą nusivedė dukrą į savo dirbtuves – taip viskas ir prasidėjo.

Dirbtuvių vaizdas Francišką tiesiog užbūrė: iki tol ji nebuvo mačiusi tokios šviesios patalpos ir didelių langų – viskas tame kambaryje atrodė švaru ir gera. Ant baltintų sienų kabėjo įvairiausi paveikslai: vaizdeliai iš Biblijos, miestelėnų portretai. Ant molbertų laukė nebaigti tapyti paveikslai. O daugiausia darbo, rodos, buvo prie dviejų medinių stalų, nukrautų paletėmis, pigmentais, medžio plokštėmis ir drobėmis. Ji užgniaužusi kvapą stebėjo, kaip vyresnysis pameistrys Albertas trynė pigmentus marmuro dubenėliuose. Tėvo paveikslų netrūko ir namuose, tačiau čia jie atrodė kitokie – dar tik pradėti ar įpusėti, tebesaugantys savyje užgimimo paslaptį.

Janas dukrai pamojo, kad iš kampo prieitų arčiau. Pirmąją dieną jis liepė jai išplauti kelis teptukus ir išblizginti marmurinius dubenėlius, vienas jų išslydo iš rankų ir nuriedėjo per grindis. Tėvas, namuose dažniausiai abejingas, tik kartais švelnus, čia buvo visai kitoks – balsas griežtas, judesiai tikslūs.

Dirbtuvėse ji tebuvo gal mėnesį, tačiau atmintyje liko jausmas, kad gyveno ten nuo kūdikystės. Iš tų dienų Franciškai įstrigo ne nuovargis, ne kvapai, o stebuklas – baltame popieriuje iš po ranka vedžiojamos anglies išnyrantis žmogaus veidas.

 

Rudenį Franciška pradėjo lankyti mokyklą prie vienuolyno. Ji mokėsi skaityti ir skaičiuoti, siuvinėti ir siūti, rūpintis namų ūkiu ir tarnais. Sužinojo apie deramą laikyseną, elgesio prie stalo taisykles. Franciškai visa tai atrodė svetima, tačiau ji klusniai mokėsi. Vienuolyno pastatas buvo senas, su siaurais langais, pro kuriuos vos prasiskverbdavo šviesa. Klasėse sėdėjo kelios dešimtys mergaičių vienodomis pilko lino uniformomis. Dienos prasidėdavo nuo maldų, po kurių jos valandų valandas perrašinėjo tekstus. Franciškai neblogai sekėsi mokslai, tačiau nuolat gaudavo pastabų, kad „gadina popierių“ – greta kaligrafiškų eilučių vis ką nors nupiešdavo. Po pamokų mergaitės dirbo darže ir virtuvėje, o namo išleisdavo tik kas dvidešimtą dieną.

Metai vienuolyne slinko lėtai. Pavasarį trumpam praverdavo langus, ir iš lauko atsklisdavo paukščių balsai. Vasarą buvo šviesiau, rudenį – kvepėdavo obuoliais iš sodo, o žiemą šaltis geldavo kojas. Kelios mergaitės susirgo ir mirė, jų kūnus išsivežė namiškiai. Kiekvieną sykį, kai vežimas išriedėdavo pro vartus, seserys giedodavo ilgas maldas už mirusiąsias, kol viskas vėl grįždavo į įprastą ritmą.

Mokslai vienuolyne Francišką išmokė laukti, susilaikyti, vykdyti nurodymus be prieštaravimo. Ji gerai perprato, kaip reikia elgtis, kad būtų vertinama – už tai mergaitės ją mėgo, per pertraukas būriavosi aplink, kalbino, kvietėsi kartu žaisti. Bet visa tai buvo laikina – suaugusi nė vienos daugiau nebesutiko, o jei ir prasilenkė kada gatvėje, nebeatpažino.

 

Iš vienuolyno dvylikametė Franciška sugrįžo į kitą tėvo būstą – nebe tą, kuriame kadaise gyveno su auklėmis. Šis buvo virš dirbtuvių, arčiau turgaus ir triukšmingų gatvių, bet atrodė turtingiau už ankstesnį: su vaškuotomis medinėmis grindimis, užuolaidomis, masyviais baldais. Janas samdė tarnaitę, kuri virė valgyti, kuopė namus, supirkdavo produktus. Pameistriai miegojo dirbtuvėse.

Jau vėliau Franciška suprato, kad tėvas turėjo daug naudingų ryšių. Jano dirbtuvėse užsakymų netrūko – kartais jie pasiekdavo jį be cecho žinios, atimti iš gerokai talentingesnių meistrų. Tėvas mokėjo suktis, nusilenkti reikalingiems žmonėms ir paspausti tuos, kuriuos galėjo. Supratę taisykles, likdavo grandinėje. Kiti, sumanę maištauti prieš nusistovėjusią tvarką ar ieškoti teisybės, prarasdavo reputaciją – tiesiog išnykdavo iš dailininkų rato ir turėdavo kraustytis iš miesto, nes nebegaudavo užsakymų.

Franciška išmeldė tėvo leisti lankytis dirbtuvėse, prisiekinėjo būsianti naudinga, netrukdysianti. Pirmosiomis dienomis ji negalėjo atsistebėti langų didumu ir krintančia šviesa. Jos mintyse amžiams pasiliko ten buvęs vaizdas: ant stalų rikiavosi marmuriniai indai, pilni pigmentų miltelių – raudonos cinoberio dulkės, gelsva ochra, žalias malachitas, trupintas azuritas. Albertas ramiai maišė pigmentų žiupsnius su aliejumi, kol susidarė tiršta, medų primenanti masė. Gilis piešė purius angelų sparniukus. Franciška stovėjo kiek atokiau, o akys sekė kiekvieną jo judesį. Ji matė, kaip skleidžiasi spalvos: drėgnas teptukas slydo per drobę, dažas tirštėjo, o tai, kas gyveno piešiančiojo viduje, nematomu siūlu kilo į paviršių. Janas, užsiėmęs savo darbais, kartkartėmis pakeldavo žvilgsnį į paveikslą ir pasakydavo trumpą pastabą. Jis kalbėjo mažai, su dukra elgėsi šaltokai, tačiau ji žinojo, kad tėvas yra jos pusėje.

Pradžioje Franciška gavo deginto gluosnio lazdelę, popieriaus skiautę ir galėjo bandyti kopijuoti jai paduotus piešinius. Kartais padėdavo pameistriams Albertui ir Giliui – atnešdavo vandens, surinkdavo teptukus, plovė indus ir šluostė grindis, kai prilašėdavo dažų.

Trisdešimtmetis Albertas, kreiva nosimi ir su nežymia kuprele, priminė seną šunį, kuris jau viską matė ir moka būti šalia netrukdydamas. Jo juokai buvo taiklūs, neįžeidžiantys, ir jis niekada nepraleisdavo progos paklausti Franciškos, ar jai nieko netrūksta. Galbūt taip elgėsi pirmiausia norėdamas pamaloninti Janą, tačiau greta jo buvo jauku. Gilis atrodė kitoniškai – gražuolis kaip iš pasakų, labai talentingas ir apskritai tiesiog tobulas. Kai į ją pasižiūrėdavo – viduriai Franciškos pilve apsiversdavo, o širdis stryktelėdavo iki gerklės. Franciška jautė, kad yra nuo jo priklausoma, mirtinai įsimylėjusi. Ji įsivaizduodavo, kaip jis ją irgi įsimyli, jie susituokia ir kartu tapo dirbtuvėse. Gilis buvo ypatingas, todėl Jano valdose galėjo sau leisti daugiau nei užnugario neturintis Albertas.