Jūratė Sprindytė. Vienišumo ertmės
2025 m. Nr. 12
Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 191 p. Knygos dailininkė – Kotryna Šeibokaitė-Ša.
Šalia Vido Morkūno, Alvydo Šlepiko, Eglės Frank (Danutės Kalinauskaitės nebeminiu po jos sėkmingo romano – gal vėl bręsta kažkas didesnio?) – Daina Opolskaitė yra viena ryškiausių dabarties novelės kūrėjų. Ir rimčiausių, nes kabina giliai ir formuluoja savitai, tankiai ausdama asociacijų ažūrus „sparčiai kintančioje šiuolaikybėje“ (p. 133).
Visi dvylika naujojo rinkinio „Plyšys danguje“ apsakymų man pasirodė kalbantys apie santykių komplikacijas. Kodėl bendravimas tarp žmonių toks sudėtingas, o ryšiai trūkinėja, kol visai nutrūksta? Rutina, kasdienybės inercija išgarina poros meilę. Išduoda vaikai. Egoizmas gožia empatiją. Jaunimas nebesugeba artimai bendrauti, prisirišti. Šiandien visuomenė vis labiau atomizuojasi, o individas vienišėja, apgaulingai išduotas bendravimo regimybės socialiniuose tinkluose. Artimo meilės stygių rašytoja ne tik fiksuoja, bet ir įgilina žmogaus vidinio būvio analize. Simptomiška, kad Anykščiuose šiemet įkurtas „Jausmų muziejus“ nematerialioms vidinėms vibracijoms apčiuopti ir įsisąmoninti, o kaip tik literatūra gali tai padaryti itin raiškiai. D. Opolskaitė išsiskiria iš kitų rašančių tuo, kad geba įžvelgti nematomas psichikos būsenas, kad skaudžiai atveria vienišumo ertmes (dažnai ir jų priežastis), išmoningai tirštindama kūrinio atmosferą iki aukščiausio taško, iki išsiurbto deguonies. Ji man panaši ne į aktualijų psichologę, o į psichoterapeutę, nes jos gliaudomi veikėjų sutrikimai yra giluminiai, trauminiai, sunkiai įveikiami.
„Miške“ vyrauja klaidžios, dusinančios tankmės metafora, kai dviese nebeįmanoma ištverti – tokia susvetimėjimo bedugnė. Lėtai tęsiama poros nutolimo istorija, artėja skyrybos. Bet išgelbsti pilnatvės blyksnis iš vaikystės, įvaizdintas kaip geltonas saldus obuolys, vaikui ištiestas senelio. Terapinė patirtis per senelio išmintį ir šviečiantį obuolį gal pernelyg poetiška, bet finalo netikėtumas neutralizuoja didaktiką. Tik nujausdami praradimą ar jam ištikus veikėjai ima suvokti fatališką baigtį ir tuštumos mastą. Toks iš lėto ateinantis suvokimas eksplikuotas apsakyme „Duobkasys“, kai palaidojęs nebemylimą sergančią žmoną vyras pagaliau supranta, kad netekęs rūpesčio objekto – neteko visko. „Slėpiningiausioji niša“ atveria dar vieną vienatvės variantą, virtuvės nišoje pūva vaisiai, kasdien pasakotojos atnešami sergančiam dėdei (neva gydytojai liepė jų valgyti kuo daugiau). O iš tiesų – tik pretekstas, kad giminaitė dažniau lankytų, jo dukra gyvena Ispanijoje ir net Kalėdoms nežada atvažiuoti. Apelsinai, figos, persimonai – kaip bendravimo substitutas, nors ir atsiduria šiukšliadėžėje. Svarbiausia – prisikviesti, pabūti kartu.
Kai širdis šaukia „artumo, artumo“, o pačiam su niekuo nesinori dalintis meile, gero nelauk. Rašytoja kokybiškai augina įtampą tituliniame apsakyme „Plyšys danguje“, suklostytame iš kelių skyrių. Berniuką kamuojantis pavydas mažai sesutei ir noras „pasijusti viešpačiu“ (p. 103) vis tarpsta vaikams augant ir galiausiai (tą nujautėme) išsprogsta blogiu. Staigmenos efektą kuria dangaus plyšio vaizdinys, nes krikščioniškasis dangaus simbolis pirmiausia implikuoja šviesos malonę, bet ne blogio iškrovą. Nelaimę užprogramuoja egoizmas ir žmogaus prigimčiai būdingi puikybės, galios, kartėlio, apmaudo, neišsipildymo jausmai. Psichologiškai imlus ne vienas apsakymas. Net po daugelio metų pusbrolis nenori matyti giminaitės, kuri vaikystėje jį mirtinai išgąsdino nesančiu šunimi ir pažemino („Čia yra šuo“). Mergiūkštės noras pasipuikuoti, parodyti viršenybę mažesniam žaidimų draugui abiem paliko pėdsakų, moteriai – beveik neįsisąmonintą kaltės jausmą, nes siekė „įrodyti sau pačiai“, kad gali kitą pavergti, užvaldyti; vyrui – neišdildomą traumą. Baimės jėga tokia didelė, vaikiškos baimės patirtis tokia baisi. D. Opolskaitė pažįsta ir adekvačiai perpranta vaikų ir paauglių pasaulį, žino jų lūkesčius ir nusivylimus. Apsakyme „Čia yra šuo“ akupunktūriškai tiksliai įvaizdintas psichologinis baimės krūvis, atskleista, koks pragaištingas gali būti vaiko konkurencinis sindromas.
Autorei svarbus moralinis imperatyvas, kuriam suklestėti kartais užtenka naivaus paprastumo. Kas kūrinyje „Plėšrūnas“ respektabilų vyriškį drasko iš vidaus (kodėl netenkina karjera, sėkminga santuoka, brangus kotedžas, perspektyvūs projektai)? Įprastas dabarčiai veikliųjų individų perdegimas bandomas giliau motyvuoti – laimę teikia ne sėkmės ir turtų viršūnė, o paprastumas (tą liudija broliui gelbstinti kukli sesuo siuvėja) – bet ar tai nėra šiek tiek pamokantis niuansas? Kur kas sudėtingiau moralinės dilemos plėtojamos novelėje „Prologas iš jūros“, kur kvestionuojama pasiaukojimo kitam, kad ir pačiam artimiausiam, prasmė. Užuot rašiusi kino scenarijų, kuriam jau sudaryta sutartis, mergina veža sergančią motiną prie jūros, taip praktiškai naikina savo kūrybinę aistrą, žlugdo būsimą karjerą. Geras šio kūrinio finalas – paskutinė išgirsta fonograma, motyvuojanti siužetą ir veikėjų tipažą. Finalo akcentas liudija, kad žanriškai šis kūrinys – novelė, bet tikrai neverta tekstų rūšiuoti pagal dvigubą nuorodą knygos paantraštėje: „apsakymai ir novelės“, juk esama abiejų žanrų bruožų atskirai arba jų kontaminacijos. Dabarties pasakojimai atviri žanrų beribiškumui.
Daugumos veikėjų gyvenimo balansas negatyvus, iš dalies tai individualios jų frustracijos išraiška ir pasekmė, tačiau rašytojos pasaulėvaizdžiui nesvetimos ir fatalizmo nuostatos.
Kavinėje jaunuolių ketveriukė sėdi ir laukia penktojo – Bruno, lyg Godo, nes jis neateina („Montenegro“). Jaunimą slegia abstraktus nuovargis, bejėgystė, apatija, „egzistencinis vakuumas“, kurį dar stiprina vasaros karštis: „<…> tarsi koks viso amžiaus nuobodulys buvo giliai užvaldęs mus“ (p. 7). Negailestinga diagnozė dvidešimtmečiams, tikėtina, ne iš piršto laužta, bet pirmas rinkinio kūrinys kaip preliudas paskutinei rinkinio novelei turi kitą užmačią – pabrėžti viso gyvenimo kelio fiasko. Ar turime manyti, kad netikusi pradžia nulemia nekokią pabaigą?
Dažnai pasakojama pirmuoju asmeniu, sukuriant intymumo atmosferą. Rašytojos stiprybė – gebėjimas kalbėti pustoniais, prisiliečiant skaudžių išgyvenimų tik pirštų galiukais arba negatyviuosius pradus parodant pačiu siužetu. Žavus tas tylus prasmės spinduliavimas iš pasakojimo eigos, nuoseklumo, detalių tikslumo. Detalės ir palyginimai prilygsta Bitės Vilimaitės mokyklai: vaiką hipnotizuoja močiutės ratu maišoma obuolienė, įprasminanti buvimo ciklus (p. 10); moters nervingumą įvaizdinantys „automobilio rakteliai kaip šalti slidūs driežiukai nyra iš rankų“ (p. 39); „kaip sulaužytas lašelinės vamzdelis driekiasi stiklinis upės vingis“ (p. 78); „žodžiuose gyvybės buvo ne daugiau nei krematoriumo urnoje“ (p. 88). Net be konteksto aišku, kokia situacija pabrėžiama. Taip skamba išpuoselėtas stilius.
Maždaug pusė rinkinio dvyliktuko atrodo stiprūs klasikinio kirpimo kūriniai, kuriuose figūruoja originalesni siužetai ir daugiau netikėtų viražų, o kituose išlenda daugiau žinomų tiesų iliustravimo. Antai tokia man pasirodė rinkinio žiedinė kompozicija, paskutinėje novelėje grįžtant į tą pačią „Montenegro“ kavinę pietų šalyje, kur jaunystėj sėdėta su draugais (nors iškaba jau kita). Keturiasdešimties metų distancija veikėjui leidžia apmąstyti praradimus (neišėjo iš jo dainininkas). Ko ten grįžo, ko ieškojo? Pasakotojas pasikalba su nepažįstamu vyriškiu apie neišsipildžiusias galimybes – bet ar ko kito galima tikėtis? Tam tikra prasme galėtume sakyti, kad tokio pobūdžio kūrinys nerezultatyvus. Du pagyvenę vyriškiai tegali padūsauti dėl ištuštėjusio gyvenimo?
Apsakyme „Vestuvių sukakties pietūs“ iškyla prabangus snobiškos šeimos fasadas kaip kontrastas artimųjų vargais paženklintam žentui. Toks kontrastas tarp vargo ir turto būtų pernelyg žinomos tiesos kartojimas. Įdomiau, kad rašytoja čia kvestionuoja dabarties akimirkos reikšmingumą, kai manoma, kad „yra tik tai, kas yra“. Jokūbas velka sunkios patirties kuprą, beveik niekada nesišypso, nes netektys, ligos ir nerimas jam nubraukia bet kurios akimirkos žavesį. Le dolce vita neištinka net trumpam. Tad kiekviename kūrinyje esama kokio nors meninio laimėjimo (čia – akimirkos nureikšminimas, tikslingai atskleistos ponios Sabinos manieros ir ypač įspūdingai aprašytos gurmaniškos pobūvio vaišės).
Rašytoja mėgsta sukonkretinti metafizinio pasaulio apraiškas, pasitelkti vizionieriškus realybės „atitikmenis“, eksploatuoja nuojautų lygmenį. Tai ir rašytojos savitumas, ir kartais be reikalo akcentuotas literatūrinio formos išbaigtumo, meistriškumo perteklius. Per daug rinkinyje šunų vizijų („Čia yra šuo“), prisodrintoje šermenų terpėje pagausinta laidojimo atributikos ir be reikalo minimas vabalas duobkasys („Duobkasys“), kiek perdozuotas berniuko irzlumas ir kerštingumas („Plyšys danguje“), o poetiniai simboliai kartais labiau gražūs nei reikšmingi. Išankstinės užuominos eliminuoja netikėtumo momentą – novelės puantą, kūrinys tampa nuspėjamas. „Prologe prie jūros“ rašytojai gal nereikėjo pradžioje implikuoti, kad scenarijaus parašyti nepasiseks. Juk subtiliai įteigiama, kad nepavyks ne tik dėl sugaišto laiko ir išsiblaškymo kelionėje, bet ir dėl to, kad prikišdama charakterio silpnybes (esi nepastovi kaip pelkių liepsnelė) motina dukrai nuolat „pakirpdavo sparnus“, slopino dukters polėkius. „Agonijoje“ pernelyg daug sutapimų (vaidenasi buvusio vyro akių spalva, judesiai), veikėjų painiavos, Edgaro Allano Poe citata apie agoniją atrodo specialiai įterpta. Na, bet visa tai didina paslaptingumo atmosferą, galbūt ir kūrinio daugiaprasmiškumą. Skaitant šią prozą tikrai yra apie ką pagalvoti.
Reziumuodama sakyčiau, kad Daina Opolskaitė pernelyg tobulai įvaldė trumpojo žanro konstravimo meną (pasakojimo rišlumas, metaforų sąskambiai, derami akcentai, tikėtini „netikėtumai“ ir pan.). Ar DI akivaizdoje nepasiilgsime gaivališkesnių, nenuspėjamų improvizacijų?