Julius Keleras. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 12
meilė
nėra nei to pirmo,
nei to einančio paskui
mes tąsyk vienas kitam
atrišom akis
* * *
mylimoji, balto gvazdiko sese,
pamerkta į peizažą, ką tik išskalbtus
vasaros rūbus, kur pirštų
pėdsakai lieka tarsi žiedadulkės,
kūdikio pirštais vos vos tepriliestos
sulauk jazminų
ten augo seniai išnaikintos alyvos,
ar norėjai rytojaus? juk ne
ten aplink vien tik vándens
ir apleistos sodybos, ar gailiesi? juk ne
ten šalti ežerai netgi vasarą,
molis laukia ir tūno dumble, argi ne
ten pavasary slyvos vos vos tenuraudę,
o sakei, kad nebūsim drauge
jazminų ar sulaukei?
* * *
strazdanotas dangus
aš lovoje laukiu pilno mėnulio
tau dabar jaunatis
* * *
– už lango kregždės, sukančios virš jūros –
– ne, ne tada, gerokai vėliau
– žiemai išvilktos jachtos į krantą –
– ne, ne tada, gerokai anksčiau
– kai žvelgei į marias kaip laukinė katė –
– ne, ne tada, gerokai vėliau
– pavargau, vis tiek neatspėsiu
Žolinės
uosto akvatorijoj vilkikai pritrūksta
rūko. Tavo degtukas jiems nepadės.
Krantinėje skėtis nestabdo lietaus,
tik prisideda prie chaoso, nors vaiko
vilkelis dar sukas, dar sukas nelyg
vėjų rožė, nors madona dar laukia
vis Žolinių, kur šienas, apvytusios gėlės
ir nekaltos turbūt piemenaitės glosto
be perstojo stirnas, kaukiant rūke vilkikams
utopija
karo nėra, parkuos ilsis kariuomenė,
žirgai skabo dobilus, mudu nyram
į tvanką (vasara dar), mergaitės
nusimeta uniformas ir juokiasi, juokiasi
karo nėra ir Dievas jau ne teisėjas,
o kareiviai palengva tampa sodininkais,
kaip daržely vaikai, nežinantys dar,
kas yra ta tėvynė
karo nėra, tik balandžių šešėliai
virpa, lyg suprastų, kad pasaulis šis
vis tiek kada nors užmirš tylą
ir mus, palaimingai žolėje išsitiesusius
karo nėra, gal ir lapai nekris, jo net
nematę, gal ir mano šulinio veidas,
tas iš vaikystės, liks skaidrus kaip anuomet
vabalėlį pamačiusios akys tavo, mieloji
karo nėra, Dievas visų išvengs,
palikęs mus be kariuomenės, parkų
ir, žinoma, vasaros, bet apkabinęs
nuo pat pirmojo sniego tebelaikysiu tave
pražystančios levandos. tik prašvitus
levandoms vėl grąžina spalvą
kažkas, kas priartėja ir per nauja
vėl pasirodo tapdamas balsu
arba balse, išliekančia burnoj
ar gomury (aš jų nebeskiriu)
tą rytą levandoms tarsi buvo
įsakyta pražysti ir prakalbt,
o ar baisu, neklausė niekas, vabalai
smuikavo, piemuo rymojo, vakarienės
stalas pasiūlė vyno aiškiai jam per daug
aš prabudau, ištiškusi mėlynė
aplink plytėjo, jūra skynė šešėlius
tarp palinkusių beržų, bet tu sakei,
aš pamenu – levandos, vien levandos,
jos siunčia dangui tą žydriausią bangą,
kurios ir man reikėjo kitados
Pašto dėžutė
Pasitinku prie laukujų durų
ir veduosi tave koridorium
linkui pašto dėžutės. Tu sakai
pažiūrėk į mane. Atsakau
kambariuos, kur nėra tavęs,
manęs irgi nėra. Esu įsigėręs
tavin, seniai įsigėręs, esu
tavo laiptai, kylantys į viršų,
siluetas klusnus, jį vediesi
už rankos, esu mėlynas laiškas
tavo pašto dėžutėje prie laukujų.
šafrano raudonio
atsibudau išpiltas prakaito
paskutines žiedadulkes
didele burna ką tik prarijo praėjęs lietus
pašokau tarsi būčiau išbėgęs
pro užpakalines duris iš degančio namo
ten, kur manęs tu jau laukei
kelios šafrano raudonio žiedadulkės
dar lėkė pavėjui, kad vyčiaus jas,
vyčiaus kartu su tavim
Tristesse
Tu meno kūrinys. Gal net daugiau.
Dangus tave palies lediniais pirštais,
per langą slysdamas šalta srove.
Ir vėl vaidensis, aišku, kad vaikystė,
nueinanti gatve.
liudijimas
aš neapsimetu – buvau tą rytą kurčias,
apakęs, nemačiau, kur žengti
nei sniegas krito, nei man trukdė slenkstis
buvau arti tavęs taip, kaip ta liepsna prie žvakės
nupirkai vynuogių vakarienei
aš paklūstu tik žaliai vynuogių kekei
ant stalo, ją ką tik prilietė
tavo, mieloji, rankos, dienai
mirkčiojant tarsi dulkėtai,
seniai palubėj pakabintai
lemputei, o jos valanda jau atėjo
* * *
botanikai atpažintų tavo suknelės piešiny
ramunes, mėnulio monogramą šaltinio dugne
sėmėm ir gėrėm tą vandenį
iš metalinio puoduko Lekėčiuos, kur saulės
zuikučiai nepaliovė rungtis, siekdami
tapt mūsų meilės liudininkais
* * *
buvau matęs tave anksčiau
išeinančią pro vartus, gelžkelio stoty
mojančią man nuo laiptų, matęs
įsikibusią į fotelio atlošą, verkiančią
prieš pat išvykstant autobusui,
matęs miegančią ant grindų be apkloto
esu matęs tave apsigaubusią šaliu,
išblykštančią, glostančią nematomą
katę, žiūrinčią į nematomą akvariumą,
bet vieno nesuprantu, kas iškelia
mano širdį ir atiduoda tau
jurginas Jurgitai
žiedlapiai, jie vis nešioja žodžius,
nepaliaudami niekad
visa tu graži, mylimoji,
ir jokios dėmės nesurasi
H. R. atminimui
ta cementinė urna, parkas,
prancūziškas, pagerintas, ir kas?
štai ten antai nutolsta Leonardas
mėgina šildyti jau stingstančias rankas
takelis suka dešinėn, dar Mona Liza miega,
abiem pridengusi liepsnojančias, ir kas?
ta urna išsižiojus, ji per sniegą nebėgtų –
tiesiog nuleistų niekada nešalusias rankas
balandis galvą kyšteli iš urnos – na ir kas?
cementas jau nešildo – pilkšvas, šaltas
mirtis tarytum sąvartyne senas baldas
ir niekas, netgi Mona, čia nesišypsos
paklausi – na ir kas? ar nepaklausi – nuo to
juk niekas, juk žinai, nepasikeis – ta cementinė
urna, parkas, žiema ir dar balandis
balandis, tupintis tai žiemai ant peties
Brailio raidės
Juodkrantėj, Vilų gatvėje, pasijutau
viena jų, kai išbalintas obelis žaibas
nušvietė temstant, kai bandžiau įskaityt
save, rudenėjančią tują prie kažkieno
atokaus sandėliuko liesdamas pirštais
prieplaukos vienuolis
blizgus nurimęs vanduo, beveik tylinti prieplauka
ir mažutėlis vaikas, besiblaškantis tarp lauko
kavinės staliukų – neūžauga katakombose
prieš du tūkstančius metų tamsoj apgraibom
tarp nublukusių freskų keturiom ieškantis Dievo
* * *
vargšas eiliuotojas
kūdikis be užkloto, be pagalvės
vien maskatuojančiom kojom
o taip – pimpaliukas!
bet ką jis?