Jorge Luis Borges. Penkios esė

2003 m. Nr. 12

Iš ispanų k vertė Linas Rybelis

Siena ir knygos

He, whose long wall the wand’ring Tartar bounds¹… („Dunciad“, II, 76)

Neseniai skaičiau, kad žmogus, įsakęs pastatyti kone begalinę kinų sieną, buvo tas pats pirmasis imperatorius Shi Huangdi², kuris liepė sudeginti visas iki jo buvusias knygas. Tai, kad abu šie milžiniški darbai – penki ar šeši šimtai akmens lygų barbarams atremti ir rūstus istorijos, tai yra praeities sunaikini­mas – buvo vykdomi vieno ir to paties žmogaus valia ir net kažkaip tapo jo veik­los simboliais, nelauktai mane pradžiugino ir kartu sukėlė nerimą. Ištirti šio jausmo priežastis ir yra šios apybraižos tikslas.

Istoriniu požiūriu abi šios priemonės neslepia jokios paslapties. Hanibalo karų amžininkas, Shi Huangdi, Cino valdovas, paveržė šešias karalystes ir panaikino feodalinę sistemą; pastatė sieną, nes sienos užtikrina gynybą; sudegi­no knygas, nes jo priešininkai griebėsi knygų senovės imperatoriams šlovinti. Deginti knygas ir rengti įtvirtinimus yra įprasta valdovų dalia; išskirtinis buvo tik Shi Huangdi užmojis. Kai kurie sinologai taip ir mano, bet pateikti įvykiai, man regis, liudija kažką daugiau negu banalių įsakymų hiperbolizavimą. Įpras­tas dalykas aptverti daržą ar sodą, tačiau ne imperiją. Taip pat kvaila teigti, kad viena iš konservatyviausių rasių ima ir atsižada savo atminties apie praeitį, mi­tinę ar tikrą. Kai Shi Huangdi įsakė pradėti istoriją nuo jo, kinai skaičiavo jau trečiąjį tūkstantmetį (o anais laikais buvo Geltonasis imperatorius ir Chuangzi³ Konfucijus⁴ ir Laozi⁵).

Shi Huangdi ištrėmė savo motiną už paleistuvystę, ir šis griežtas nuosprendis tradicijų puoselėtojams atrodė žiaurus; turbūt Shi Huangdi norėjo pašalinti vi­sas kanonines knygas, nes jose įžvelgė jam skirtų kaltinimų; turbūt Shi Huangdi norėjo sunaikinti visą praeitį, kad atsikratytų vieno atsiminimo – savo motinos nešlovės. (Ar ne toks pat buvo vienas Judėjos karalius⁶ liepęs išžudyti visus kū­dikius, kad nužudytų vieną.) Šis spėjimas vertas dėmesio, tačiau nieko nesako apie sieną, kitą mito pusę. Pasak istorikų, Shi Huangdi uždraudė minėti mirtį, jis ieškojo nemirtingumo eliksyro ir pasitraukė į pasakiškus rūmus, kur buvo tiek menių, kiek metuose – dienų. Šie pasakojimai įteigia mintį, kad siena erd­vėje, o gaisras laike buvo magiškos kliūtys apsisaugoti nuo mirties. „Kiekvienas daiktas siekia išsaugoti savo būtį“⁷, – rašė Baruchas Spinoza; turbūt imperato­rius ir jo burtininkai tikėjo, kad nemirtingumas yra pradas ir kad irimas negali įsiskverbti į uždarą pasaulį. Matyt, imperatorius norėjo atkurti laikų pradžią ir pasivadino Pirmuoju, kad iš tiesų būtų pirmasis, ir pasivadino Huangdi, kad kažkaip taptų Huangdi, legendiniu imperatoriumi, išradusiu raštą ir kompasą. Pasak Ritualų knygos, jis vadino daiktus tikraisiais vardais; kartu, kaip liudija likę užrašai, Shi Huangdi gyrėsi, jog jam valdant visi daiktai turi juos atitinkan­tį vardą. Jis svajojo įkurti nemirtingą dinastiją; jis įsakė, kad jo įpėdiniai vadin­tųsi Antruoju imperatoriumi, Trečiuoju imperatoriumi, Ketvirtuoju imperatoriu­mi ir taip iki begalybės… Aš kalbu apie magišką tikslą; taip pat galima daryti prielaidą, kad pastatyti sieną ir sudeginti knygas buvo nevienalaikiai veiksmai. Tai (nelygu, kokios sekos mes laikysimės) mums piešia paveikslą valdovo, kuris pradėjo viską griauti, bet vėliau liovėsi ir ėmė saugoti, arba nusivylusio valdovo, kuris griovė tai, ką saugojo anksčiau. Abiem spėjimams netrūksta dramatizmo, tačiau, kiek žinau, jie istoriškai nepagrįsti. Herbertas Allenas Gilesas⁸ pasakoja, kad žmones, slėpusius knygas, įdaguodavo įkaitinta geležimi ir nuteisdavo iki gyvos galvos statyti milžinišką sieną. Ši žinia teikia pirmenybę kitokiam aiški­nimui ar bent nepašalina jo galimybės. Galbūt siena buvo metafora; galbūt Shi Huangdi nuteisė praeities mylėtojus dirbti darbą, tokį pat neaprėpiamą kaip praeitis, tokį pat tuščią ir beprasmį. Galbūt siena buvo iššūkis, ir Shi Huangdi mąstė: „Žmonės myli praeitį, ir šitai meilei nei aš, nei mano budeliai negali nieko padaryti, tačiau kada nors ateis žmogus, kuris jaus tą patį, ką ir aš, ir jis su­naikins mano sieną, kaip aš sunaikinau knygas, ir ištrins atmintį apie mane, taps mano šešėliu ir pats to nežinodamas taps mano atvaizdu“. Galbūt Shi Huangdi siena apjuosė imperiją suvokęs, kad imperija yra trapi, ir naikino kny­gas suvokęs, kad jos šventos ar kad jose slypi visas pasaulis ar kiekvieno žmo­gaus sąmonė. Galbūt bibliotekų deginimas ir sienos statyba yra veiksmai, paslapčia naikinantys vienas kitą.

Tvirta siena, kuri tiek dabar, tiek visada ant žemių, kurių niekada neregėsiu, kloja savo šešėlių raštą, yra paties Imperatoriaus šešėlis, įsakiusio garbingiausiajai iš tautų sudeginti savo praeitį; tikėtina, jog mus dominanti mintis anaip­tol neišplaukia iš galimų spėlionių (gali būti, kad ji yra milžiniško masto kūrimo ir griovimo priešprieša). Apibendrindami šį atvejį, mes galime daryti išvadą, jog visos formos yra prasmingos pačios savaime, o ne kokiame nors menamame „turinyje“. Tai sutampa su Benedetto Croce⁹ nuomone; dar Pateris¹⁰ 1877 metais teigė, kad visi menai siekia tapti muzika, kuri yra ne kas kita, o forma. Muzika, laimės būsenos, mitologija, laiko paženklinti veidai, o kartais sutemos ir tam tikros vietovės mums nori pasakyti ar sako kažin ką, ko mes neturime teisės prarasti, ar egzistuoja, kad mums kažką sakytų; ši artėjanti apreiškimo akimir­ka, kuri taip ir neišsipildo, turbūt ir yra estetinis reiškinys.

Buenos Airės, 1950

Pascalio sfera

Galbūt pasaulio istorija tėra kelių metaforų istorija. Mano apybraižos tikslas yra trumpai apžvelgti šios istorijos skyrių.

Šešis amžius prieš krikščionišką erą rapsodas Ksenofanas Kolofonietis¹¹, pavargęs nuo Homero eilių, kurias giedojo keliaudamas iš miesto į miestą, išpei­kė poetus, priskyrusius dievams antropomorfines savybes, ir pasiūlė graikams amžiną rutulio formos Dievą. Platono „Timajuje“¹² skaitome, jog sfera yra tobuli­ausia ir paprasčiausia figūra, nes visi jos paviršiaus taškai yra vienodai nutolę nuo centro; Olofas Gigonas¹³ („Ursprung der griechischen Philosophie“¹⁴, 183) mano, kad Ksenofanas mąstė pagal analogiją: Dievas yra rutulio formos (esferoide), nes ši forma yra geriausia ar bent jau mažiausiai netinkama dievybei vaizduoti. Po keturiasdešimties metų Parmenidas¹⁵ pakartojo šį vaizdinį („Būtis yra panaši į tobulai apvalios sferos masę, kurios jėga yra vienoda bet kuria kryptimi nuo centro“); Calogero¹⁶ ir Mondolfo¹⁷ samprotauja, kad jis turėjo omenyje begalinę ar be galo didėjančią sferą ir kad anksčiau pacituoti žodžiai turi dinaminės pras­mės (Albertelli¹⁸, „Gli Eleati“¹⁹,148). Parmenidas mokė Italijoje; praėjus keleriems metams po jo mirties, Empedoklas Akragantietis²⁰ išplėtojo labai įmantrią kos­mogoniją; vieną kartą ji pasiekia tokį etapą, kai žemės, vandens, oro ir ugnies dalelės susijungia į begalinę sferą, „apvalų rutulį (Sfairos), palaimintai rymantį savo apskritoje vienatvėje“.

Pasaulinė istorija ėjo savo eiga. Pernelyg žmogiški dievai, kuriuos puolė Ksenofanas, buvo pažeminti iki poetinių išmonių ar demonų, tačiau buvo kalbama, kad vienas iš jų, Hermis Trismegistas, padiktavo kažkiek – skaičiai skiriasi – knygų (42, pasak Klemenso Aleksandriečio²¹; 2000, pasak Jamblicho²²; 36 525, pasak Toto²³, tai yra to paties Hermio, žynių), kurių puslapiuose yra užrašyta visa, kas yra. Šios tariamos bibliotekos fragmentai, kompiliuoti ar sufabrikuoti nuo III a. pradžios, sudaro vadinamąjį „Corpus Hermeticum“²⁴; viename iš jo traktatų, „Asklepijuje“, kuris taip pat priskiriamas Trismegistui, prancūzų teolo­gas Alanas Lilietis²⁵ – Alanus ab Insulis – XII a. pabaigoje aptiko formulę, kurios vėlesni amžiai niekada nepamirš: „Dievas yra inteligibili sfera, kurio centras yra visur, o kraštas – niekur“. Ikisokratikai kalbėjo apie begalinį rutulį; Albertelli (kaip anksčiau Aristotelis) mano, kad toks samprotavimas yra contradictio in adjecto²⁶, nes subjektas ir predikatas neigia vienas kitą; galbūt tai tiesa, tačiau hermetinių knygų formulė mus skntina intuityviai įsivaizduoti šį rutulį. XIII a. šis vaizdinys vėl pasirodo alegoriniame „Roman de la Rose“²⁷, kuriame suvokiamas taip pat, kaip jį aiškint Platonas ir enciklopedija „Speculum Triplex“²⁸; XVI a. paskutiniame paskutinės „Pantagriuelio“ knygos skyriuje yra užsimenama apie „šią intelektualinę sferą, kurios centras visur, o kraštas – niekur ir kurią mes vadiname Dievu“. Viduramžių protui prasmė yra aiški: Dievas yra kiekvie­name iš savo kūrinių, tačiau nė vienas Jo neaprėpia. „Net dangtis ir dangaus aukštybės negali Tavęs sutalpinti“, – sakė Saliamonas (1 Kar 8, 27); šie žodžiai, atrodo, būdavo aiškinami geometrinės sferos metafora.

Dante’s poema išsaugojo Ptolomėjaus astronomiją, kuri tūkstantį keturis šimtų metų valdė žmonių vaizduotę. Žemo rymo visatos centre. Ji yra nejudan­tis rutulys, aplink kurį sukasi devynios koncentrinės sferos. Pirmosios septynios yra planetų dangaus sferos (Mėnulio, Merkurijaus, Veneros, Saulės, Marso, Jupiterio, Saturno); aštuntoji – nejudančių žvaigždžių dangus; devintoji – kriš­tolinis dangus, taip pat vadinamas Pirmuoju Judintoju. Šį dangų supa Empirėjus, dangaus sluoksnis, pilnas šviesos. Visas šis sudėtingas tuščių, skaidrių ir besisukančių sferų mechanizmas (vienai iš sistemų prireikė penkias­dešimt penkių) tapo mąstymo būtinybe; „De hypothesibus motuum coelestium commentariolus“²⁹ yra kuklus pavadinimas, kuriuo Kopernikas, Aristotelio neigėjas, įvardijo rankraštį, transformavusį mūsų kosmoso supratimą. Kitam žmogui, Giordanui Bruno, žvaigždėtųjų skliautų suskaldymas buvo tikras išsi­vadavimas. „Pelenų trečiadienio puotoje“ jis paskelbė, kad pasaulis esąs begalinė begalinės priežasties pasekmė ir kad dievybė esanti arti, „nes ji mumyse dar labiau nei mes patys savyje“. Jis ieškojo žodžių, kad žmonėms pavaizduotų Koperniko erdvę ir viename savo garsiųjų puslapių išspausdino: „Galime užtikrintai teigti, kad visata yra vien centras ar kad visatos centras yra visur, o kraštas – niekur“ („Apie priežastį, pradą ir vienovę“, V).

Tai buvo parašyta džiūgaujant 1584 metais, dar šviesiais Renesanso laikais; po septyniasdešimties metų šio įkarščio neliko nė ženklo, o žmonės pasijuto pamiršti ir vieniši, apleisti laike ir erdvėje. Laike, nes jei ateitis ir praeitis yra begalinės, tai iš tiesų nėra jokio „kada“; erdvėje, nes jei kiekviena būtybė yra vienodai nutolusi nuo be galo didelio ir be galo mažo prado, tuomet nėra ir jokio „kur“. Niekam nėra jokios dienos, jokios vietos; niekas nežino net savo veido matmenų. Renesanso laikais žmonija tikėjo pasiekusi brandos amžių, ir skelbė apie tai Bruno, Campanellos ir Bacono lūpomis. XVII a. ją išgąsdino senatvės pajauta; kad pasiteisintų, ji ekshumavo tikėjimą lėtu ir neišvengiamu visos kūrinijos išsigimimu dėl gimtosios Adomo nuodėmės. (Penktajame Pradžios kny­gos skyriuje sakoma, kad „iš viso Metušelachas gyveno devynis šimtus šešias­dešimt devynerius metus“; šeštajame, kad „tomis dienomis žemėje pasirodė mil­žinai“.) „Anatomy of the World“³⁰ „Pirmosiose metinėse“ Johnas Donne’as aprauda trumpą šiuolaikinių žmonių gyvenimą ir menką ūgį, nes jie panašūs į fėjas ir pigmėjus; Miltonas, pasak Johnsono³¹ biografijos, baiminosi, kad epo žanras žemėje jau nebus įmanomas; Glanvillis³² manė, kad Adomas, „Dievo paveikslas“, pasižymėjo teleskopiniu ir mikroskopiniu matymu; Robertas South’as³³ nuostabi­ai parašė: „Aristotelis buvo ne kas kita, o Adomo skeveldros, o Atėnai – rojaus liekanos“. Šiame silpnadvasiškame amžiuje absoliuti erdvė, inspiruota Lukrecijaus hegzametrų, absoliuti erdvė, kuri Brunui tapo išsivadavimu, Pascaliui tapo labirintu ir bedugne. Jis baisėjosi visata ir norėjo garbinti Dievą, tačiau Dievas jam buvo ne toks realus, kaip jį bauginanti visata. Jis apmaudavo, kad dangaus skliautas negali kalbėti, o mūsų gyvenimą lygino su nuskendusio laivo keleivių gyvenimu negyvenamoje saloje. Jis nuolat jautė gniuždančią fizinio pasaulio sunkybę, jautė svaigulį, baimę ir vienatvę ir šį jausmą išreiškė kitais žodžiais: „Gamta – tai begalinė sfera, kurios centras – visur, o kraštas – niekur“. Bent toks yra Brunschvicgo³⁴ išspausdintas tekstas, tačiau kritinis Tourneuro³⁵ leidimas (Paryžius, 1941), atkuriantis rankraščio išbraukymus ir dvejojimus, atskleidžia, kad Pascalis buvo pradėjęs rašyti žodį effroyable³⁶: įauginanti sfera, kurios centras – visur, o kraštas – niekur“.

Galbūt pasaulio istorija tėra kelių skirtinga intonacija ištartų metaforų istorija.

Buenos Airės, 1951

Analitinė Johno Wilkinso kalba

Aš įsitikinau, jog į keturioliktą „Encyclopaedia Britannica“ leidimą nėra įtrauktas straipsnis apie Johną Wilkinsą. Toks aplaidumas pateisinamas prisi­minus, kaip nuobodžiai buvo parašytas straipsnis (dvidešimt sausų biografinių eilučių: Wilkinsas gimė 1614 m., Wilkinsas mirė 1672 m., Wilkinsas buvo Karlo Liudviko, Pfalco kurfiursto³⁷, kapelionas; Wilkinsas buvo paskirtas vieno Oksfordo koledžo rektoriumi, Wilkinsas buvo pirmasis Londono Karališkosios draugijos sekretorius ir t. t.), tačiau nusikalstamas atsižvelgus į spekuliatyviąją Wilkinso kūrybą. Kokių tik laimingų įvairenybių joje nėra: jį domina teologija, kriptografija, muzika, permatomų avilių kūrimas, neregimosios planetos judėji­mas, kelionės į mėnulį galimybė, pasaulinės kalbos galimybė ir pagrindai. Šiai paskutinei problemai jis paskyrė knygą „An Essay towards a Real Character and a Philosophical Language“³⁸ (600 puslapių dideliu in quarto formatu, 1668). Mūsų Nacionalinė biblioteka šios knygos neturi; rašydamas esė aš naudojausi P. A. Wrighto Hendersono „The Life and Times of John Wilkins“³⁹ (1910); Fritzo Mauthnerio „Woerterbuch der Philosophie“⁴⁰ (1924); E. Sylvijos Pankhurst „Delphos“⁴¹ (1935); Lanceloto Hogbeno „Dangerous Thoughts“⁴²(1939).

Visiems mums kada nors teko iškęsti tas neišvengiamas diskusijas, kuriose kokia nors viena dama, žarstydama jaustukus ir anakolutus⁴³, prisiekia, kad žodis luna turi daugiau (ar mažiau) ekspresijos negu žodis moon⁴⁴. Be savaime aki­vaizdžios pastabos, kad vienskiemenis moon turbūt geriau tinka labai paprastam objektui apibūdinti negu dviskiemenė luna, daugiau nėra ko pridurti; išskyrus sudėtinius žodžius ir vedinius, visos pasaulio kalbos (tarp jų ir Johanno Martino Schleyerio⁴⁵ volapiukas bei romantiška Peano⁴⁶ interlingua) yra vienodai neekspresyvios. Nėra nė vieno Karališkosios akademijos gramatikos leidimo, kuris ne­liaupsintų „pavydėtino turtingiausios ispanų kalbos vaizdingų, taiklių ir eks­presyvių žodžių lobyno“, tačiau tai grynų gryniausias gyrimasis, neturįs jokio pagrindo. O kol kas ta pati Karališkoji akademija kas kelerius metus rengia žodyną, apibūdinantį ispanų žodžių reikšmę… O Wilkinso XVII a. sukurtoje visuotinėje kalboje kiekvienas žodis apibrėžia pats save. Descartes’as dar 1629 m. lapkričio mėnesiu datuotame laiške⁴⁷ rašė, kad dešimtaine skaičiavimo sistema mes galime per dieną išmokti visus dydžius iki begalybės ir užrašyti juos nauja kalba, skait­menų kalba⁴⁸; jis taip pat pagal analogiją pasiūlė sukurti visuotinę kalbą, kuri orga­nizuotų ir aprėptų visas žmonių mintis. 1664 m. Johnas Wilkinsas ėmėsi šio darbo.

Visą pasaulį jis suskirstė į keturiasdešimt kategorijų ar giminių, toliau dali­jamas į skyrius (diferencias), kurie savo ruožtu skirstomi į rūšis. Kiekvienai giminei jis priskyrė dviejų raidžių skiemenį, kiekvienam skyriui – priebalsę, kiekvienai rūšiai – balsę. Pavyzdžiui: de reiškia pradą; deb – pirmąjį pradą – ugnį; deba – ugnies prado dalį, liepsną. Analogiškoje Letellier⁴⁹ kalboje (1850) a reiškia gyvūną; ab – žinduolį; abo – mėsėdį; aboj – kačių šeimą; aboje – katę; abi – žolėdį; abiv – arklių šeimą ir t. t. Bonifacio Sotoso Ochando⁵⁰ kalboje (1845) imaba reiškia pastatą; imaca – haremą; imafe – ligoninę; imafo – izoliatorių; imari – namą; imaru – vilą; imedo – stulpą; imede – koloną; imego – grindis; imela – stogą; imogo – langą; bire – knygrišį; birer – įrišti knygą. (Už paskutinį sąrašą esu dėkingas daktaro Pedro Mato knygai „Visuotinės kalbos kursas“, išleistai Buenos Airėse 1886 m.).

Johno Wilkinso analitinės kalbos žodžiai nėra atsitiktiniai sustabarėję ženk­lai; kiekviena iš žodžio raidžių turi savo reikšmę, lygiai taip kaip Šventojo Rašto raidės kabalistams. Mauthneris pažymi, kad vaikai galėtų mokytis šios kalbos nenutuokdami, kad ji yra dirbtinė, ir tik paskui po mokyklos jie sužinotų, kai ji taip pat yra visraktis ir slapta enciklopedija.

Apibūdinus Wilkinso metodą, dar teks ištirti problemą, kurios neįmanoma ar sunku apeiti: ko verta keturiasdešimties kategorijų sistema, sudaranti jo kalbos pamatą. Panagrinėkime aštuntąją – akmenų kategoriją. Wilkinsas juos skirsto į paprastus (titnagas, žvirgždas, skalūnas), pusiau brangius (marmuras, gintaras, koralas), brangakmenius (perlas, opalas), skaidrius (ametistas, safyras) ir netir­pius (akmens anglis, kreida, arsenas). Kaip ir aštuntoji, tokia pat stebinanti yra ir devintoji kategorija. Pastaroji mums atskleidžia, kad metalai gali būti netobu­li (cinoberis, gyvsidabris), dirbtiniai (bronza, žalvaris), šalutiniai (drožlės, rūdys) ir natūralūs (auksas, alavas, varis). Tikrą grožį matome šešioliktoje kategorijoje – tai gyvavedė, pailga žuvis. Šios dviprasmybės, daugiažodiškumas ir trūkumai primena tuos, kuriuos daktaras Franzas Kuhnas⁵¹ priskiria vienai kinų enciklo­pedijai – „Dangiškasis labdaringojo mokslo emporijus“. Jos senoviniuose pus­lapiuose parašyta, kad gyvūnai skirstomi į a) priklausančius Imperatoriui, b) išbalzamuotus, c) prijaukintus, d) žinduklius, e) sirenas, f) mitinius, g) benamius šunis, h) įtrauktus į šią klasifikaciją, i) siautulingus, j) nesuskaitomus, k) nupieš­tus ploniausiu kupranugario vilnos teptuku, 1) visus kitus, m) ką tik sudaužiu­sius vazą, n) iš toli panašius į muses. Briuselio bibliografiniame institute taip pat vyrauja chaosas: visas pasaulis yra suskirstytas į 1000 poskyrių, iš kurių 262 poskyris skirtas popiežiui; 282 – Romos katalikų bažnyčiai; 263 – Devintinėms; 268 — dominikonų bažnyčioms; 298 – mormonams; 294 – brahmanizmui, budiz­mui, sintoizmui ir daosizmui. Jis neatmeta ir nevienalyčių poskyrių, pavyzdžiui, 179: „Žiaurus elgesys su gyvūnais. Dvikova ir savižudybė moralės požiūriu. Ydos ir įvairūs trūkumai. Dorybės ir įvairios teigiamybės“.

Aš užfiksavau Wilkinso, nežinomo (ar apokrifinio) kinų enciklopedisto ir Briuselio bibliografinio instituto klasifikacijų savivalę; savaime aišku, kad nėra pasaulyje tokios klasifikacijos, kuri nebūtų savavališka ir hipotetinė dėl visai paprastos priežasties: mes nežinome, kad yra pasaulis. „Pasaulis, – rašo Davidas Hume’as, – tai, ko gero, pirminis eskizas kažkokio vaikiško dievo, kuris metė įpusėtą darbą, nes susigėdo galimos nesėkmės; tai antraeilio dievo kūrybos vai­sius, iš kurio šaiposi aukštesnieji dievai; tai chaotiškas nukaršusio Dievo, kuris atsistatydino ir jau seniai mirė, kūrinys“ („Dialogues concerning natural religion“⁵², V, 1779). Galima pasakyti dar daugiau; galima įtarti, kad pasaulio orga­nine, vienijančia prasme, pretenzinga šio žodžio prasme, nėra. O jeigu jis yra, apie jo tikslą galima tik spėti; galima spėti apie slėpiningo Dievo žodyno žodžius, apibrėžimus, etimologijas ir sinonimus.

Negalėjimas perprasti dieviškojo pasaulio plano vis dėlto negali mūsų atgra­sinti kinti žmoniškų projektų, nors mums ir aišku, kad jie yra laikini. Analitinė Wilkinso kalba toli gražu nėra prasčiausia iš tokių projektų. Jos giminės ir rūšys – prieštaringos ir miglotos; užtat išmonė raidėmis apibūdinti skyrius ir poskyrius, be abejo, išradinga. Žodis lašiša mums nieko nesako; žodis zana reiškia (žmogui, suvokusiam keturiasdešimt kategorijų ir šių kategorijų gimines) žvynuotą, upinę žuvį, kurios mėsa – rausva. (Teoriškai galima įsivaizduoti kalbą, kurioje kiekvienos būtybės pavadinimas nurodytų visas jos likimo praeityje ir ateityje detales.)

Bet palikime savo lūkesčius ir utopijas nuošalyje. Ko gero, blaiviausiai apie kalbą yra išsireiškęs Chestertonas. Jis rašė taip: „Žmogus žino, kad jo siela savy­je slepia pustonius, kurie yra tokie pribloškiantys, įvairialypiai ir nebylūs, kad jiems neprilygsta jokios rudeninio miško spalvos… Visgi jis tiki, kad Šiuos pusto­nius, su visais jų atspalviais ir virsmais, galima tiksliai atvaizduoti sutartine kriuksėjimų ir cyptelėjimų sistema. Jis tiki, kad iš civilizuoto maklerio esybės iš tiesų sklinda garsai, išreiškiantys visas atminties paslaptis ir visas troškimo kančias“ (G. F. Watts⁵³,1904, p. 88).

Kafka ir jo pirmtakai

Jau seniai esu sumanęs panagrinėti Kafkos pirmtakus. Kai skaičiau jį pirmą kartą, jis man atrodė į nieką nepanašus – lyg koks retorinių panegirikų feniksas; vėliau apsipratęs su juo tariausi atpažinęs jo balsą ar įpročius kitų literatūrų ir kitų epochų tekstuose.

Pirmiausia – Zenono⁵⁴ paradoksas, neigiantis judėjimą. Keleivis, einantis iš taško A (teigia Aristotelis) niekada nepasieks taško B, nes iš pradžių jam reikės įveikti pusiaukelę tarp abiejų taškų, bet prieš tai – pusiaukelės pusę, o dar anksčiau – šios pusiaukelės pusės pusę ir taip iki begalybės. Šios garsios apori– jos formą tiksliau atvaizduoja „Pilis“; keleivis, strėlė ir Achilas yra pirmieji kafkiški personažai pasaulio literatūroje. Antrasis tekstas, kurį man padovanojo atsitiktinai po ranka pasitaikiusi knyga, panašus jau ne forma, o tonu. Turiu omenyje Han Yu⁵⁵, IX a. prozininko, apologiją, ją galima rasti puikioje Margouliès’o⁵⁶ „Anthologie raisonnée de la littérature chinoise“⁵⁷ (1948). Štai slėpiningas ir blaivus skirsnis, kurį pasižymėjau: „Visuotinai manoma, kad vienaragis yra antgamtinis gyvūnas ir neša sėkmę; apie tai kalba odės, metraščiai, garsių didžiavyrių biografijos ir kiti šaltiniai, kurių autoritetas – neginčytinas. Net vaikai ir kaimo moteriškės žino, kad vienaragis žada sėkmę. Tačiau šis gyvūnas lėra naminis gyvūnas, jis retai sutinkamas ir sunkiai apibūdinamas. Tai ne arklys ar bulius, ne vilkas ar elnias. Tad sutikę vienaragį mes paprasčiausiai galime jo neatpažinti. Tik žinome, kad toks gyvūnas su karčiais yra arklys, o toks gyvūnas su ragais yra bulius. Tačiau koks yra vienaragis, nežinome“⁵⁸.

Trečiojo teksto šaltinį nuspėti ne taip jau sunku – tai Kierkegaardo raštai. Dvasinė šių abiejų autorių giminystė visiems yra akivaizdi, tačiau, kiek žinau, ar niekas nepažymėjo to fakto, kad Kierkegaardas, kaip Kafka, mėgo religines paraboles šiuolaikinės buržuazijos tema. Lowrie⁵⁹ savo knygoje „Kierkegaard“ Oxford University Press⁶⁰, 1938) pateikia dvi tokias. Pirmoji – istorija apie pinigų klastotoją, kuris nuolat stebimas tikrina Anglijos Banko kupiūras; panašiai ir Dievas, lyg nepasitikėdamas Kierkegaardu, pavedė jam užduotį, kad sužinotų, ar jis galės apsiprasti su blogiu. Antrosios tema – ekspedicijos į Šiaurės ašigalį. Danų pastoriai iš sakyklų paskelbė, kad tokios ekspedicijos pelno sielai po mirties amžinąjį gyvenimą. Tačiau vis dėlto jiems teko pripažinti, kad Pasiekti ašigalį yra sunku ir ne kiekvienas gali imtis tokio rizikingo žygio, valiausiai jie praneša, jog bet kurią kelionę – tarkim, kelionę garlaiviu iš Danijos Londoną ar sekmadieninę iškylą karieta, giliau pažvelgus, galima laikyti tikromis ekspedicijomis į Šiaurės ašigalį. Ketvirtasis pranašingas ženklas, kurį adau, yra Browningo⁶¹ eilėraštis „Fears and Scruples“⁶², išspausdintas 1876 m. herojus turi, ar mano turįs, įžymų draugą, kurio jis, tiesą sakant, nė karto nėra matęs ir kurio pagalba iki šiol jam dar niekada neteko pasinaudoti, užtat jis garsėja kilniais darbais; be to, egzistuoja jo ranka rašyti laiškai herojui. Tačiau dėl jo darbų kyla abejonių, o grafologai patvirtina, jog laiškai – suklastoti. Tad herojus paskutinėje eilutėje klausia savęs: „O jei tai buvo Dievas?“

Turiu pasižymėjęs dar du apsakymus. Vienas yra iš Léono Bloy⁶³ „Histoires désobligeantes“⁶⁴; apsakymo veikėjai visą laiką kaupia gaublius, atlasus, geležinkelių žinynus ir lagaminus ir galop miršta taip ir neišvykę iš gimtojo miesto. Kitas vadinasi „Karkasonas“, jo autorius – lordas Dunsany⁶⁵. Nenuga­lima kariuomenė iškeliauja iš begalinės pilies, pavergia karalystes, susiduria su pabaisomis, vargsta įveikdami dykumas ir kalnus, tačiau taip ir nepasiekia Karkasono, nors kartais mato jį iš toli. (Nesunku pastebėti, kad antrasis pasakoji­mas tiesiog apverčia pirmąjį: aname herojai niekada nepalieka miesto, o šiame – niekaip jo nepasiekia.)

Jei neklystu, įvairūs mano išvardyti tekstai yra panašūs į Kafkos; jei ne­klystu, jie ne viskuo panašūs vienas į kitą. Tai ir yra svarbu. Juk kiekvienas iš šių tekstų turi tik Kafkai būdingą braižą – vieni daugiau, kiti mažiau, – tačiau jei Kafka nebūtų rašęs, panašumo nematytume, tiksliau, jis neegzistuotų. Ro­berto Browningo eilėraštis „Fears and Scruples“ pranašauja Kafkos kūrybą, ta­čiau perskaitę Kafką mes giliau ir kitokiomis akimis skaitome ir patį eilėraštį. Browningas jį suvokė kitaip nei mes dabar. Literatūros kritiko žodyne žodis „pirmtakas“ yra būtinas, tačiau seniai laikas pamėginti jį apvalyti nuo bet kokios polemikos ar konkurencijos priemaišų. Esmė yra ta, kad kiekvienas rašytojas sukuria savo pirmtakus. Jo kūryba pakeičia ne tik mūsų ateities, bet ir praeities suvokimą⁶⁶. Asmenybė ar žmonija tokiam sąryšiui tiesiog nieko nereiškia. Ankstyvasis Betrachtung⁶⁷ laikų Kafka kur kas mažiau pranašauja rūškanų mitų ir negailestingų žinybų Kafką negu, tarkim, Browningas ar lordas Dun­sany.

Buenos Airės, 1951

Apie klasikus

Retas mokslas yra toks įdomus kaip etimologija; už tai ji turi būti skolinga netikėtiems pradinės žodžių reikšmės pasikeitimams laikui bėgant. Dėl tokių pasikeitimų, kurie kartais suartėja su paradoksu, žodžio kilmė kokiai nors sąvokai paaiškinti mums nieko ar beveik nieko neduoda. Žinojimas, kad žodis calculus lotynų kalba reiškia akmenėlį, o pitagoriečiai naudojosi akmenėliais dar iki skaičių išradimo, mums nė kiek nepadeda perprasti algebros paslapčių; žino­jimas, kad hypocrita⁶⁸ reiškė aktorių, kaukę, mums nė kiek nepadės studijuojant etiką. Panašiai ir siekdami apibrėžti tai, kas, mūsų supratimu, yra klasikinis [veikalas], mes veltui aiškinsimės, kad šis būdvardis yra kilęs iš žodžio classis⁶⁹ laivynas, o vėliau įgijo tvarkos prasmę. (Beje, priminsime analogišką žodžio ship-shape⁷⁰ darybą.)

Kas gi dabar yra klasikinė knyga? Po ranka turiu Elioto⁷¹, Arnoldo⁷² ir Sainte-Beuve’o⁷³ apibrėžimus – be abejo, protingus ir aiškius, – ir man būtų malonu pri­tarti šiems garsiems autoriams, tačiau aš nesiremsiu jais. Man jau daugiau kaip šešiasdešimt metų; mano amžiuje sutampančios ar naujos mintys yra ne tokios svarbios kaip tai, ką laikai tiesa. Tad pasitenkinsiu išdėstydamas savo nuomonę šiuo klausimu.

Mano pirmuoju stimulu tapo Herberto Alleno Gileso „Kinų literatūros istori­ja“. Antrajame knygos skyriuje aš perskaičiau, kad vienas iš penkių kanoninių Konfucijaus redaguotų tekstų⁷⁴ yra „Permainų knyga“ arba „Yijing“, susidedanti iš 64 heksagramų, kurios numato visas šešių pertrauktų ir ištisinių linijų kom­binacijas. Pavyzdžiui, viena iš tokių sistemų: dvi ištisinės linijos, viena per­traukta ir trys ištisinės, išdėstytos vertikaliai viena ant kitos. Pasak padavimo, priešistorinis imperatorius jas rado ant vieno iš šventų vėžlių kiauto. Leibnizas manė įžiūrėjęs heksagramose dvejetainę skaičiavimo sistemą; kiti – mįslingą filosofiją; treti, pavyzdžiui, Wilhelmas⁷⁵ – ateities būrimo įrankį, mat 64 figūros atitinka 64 bet kurio vyksmo ar proceso stadijas; ketvirti – tam tikros genties žodyną; penkti – kalendorių. Prisimenu, kad Xul-Solaris⁷⁶ rekonstruodavo šį teks­tą dantų krapštukais ar degtukais. Svetimšaliams „Permainų knyga“ rizikuoja atrodyti paprasčiausiu chinoiserie⁷⁷, tačiau tūkstančiai labai išsilavinusių žmo­nių karta iš kartos pamaldžiai skaitė, perskaitinėjo ją ir skaitys toliau. Konfu­cijus kartą savo mokiniams pasakė, kad jei likimas jam skirtų gyventi dar šimtą metų, tai pusę jis pašvęstų jai ir jos komentarams ar „sparnams“ studijuoti.

Aš tyčia pasirinkau kraštutinį pavyzdį, skaitymą, kuriam reikia tikėjimo. Dabar pereinu prie savo teiginio. Klasikine laikoma tokia knyga, kurią tam tikra tauta ar tautų grupė ilgą laiką nusprendė skaityti taip, lyg jos puslapiuose viskas būtų apgalvota, neišvengiama, gilu kaip kosmosas ir atvira nesuskaičiuojamoms interpretacijoms. Galima numanyti, jog panašūs sprendimai keičiasi ir mainos. Vokiečiams ir austrams „Faustas“ yra genialus kūrinys; kitiems – viena iš garsiausių nuobodulio apraiškų, tarsi antrasis Miltono „Prarastasis rojus“ ar Rabelais kūryba. Tokių knygų kaip „Jobo knyga“, „Dieviškoji komedija“, „Mak­betas“ (o man – ir kai kurios skandinavų sagos) tikriausiai laukia ilgas ne­mirtingumas, tačiau mes nieko nežinome apie ateitj, išskyrus tik tai, kad ji ski­riasi nuo dabarties. Bet kuris pirmenybės teikimas nesunkiai gali pasirodyti esąs prietaras.

Aš nesu pašauktas versti stabų. Būdamas trisdešimtmetis, aš, pasidavęs Macedonio Fernandezo įtakai, maniau, kad grožis yra nedaugelio autorių privilegi­ja; dabar aš žinau, kad jis plačiai paplitęs ir laukia mūsų atsitiktiniuose vidu­tiniško autoriaus puslapiuose ar gatvės pokalbyje. Taigi aš ničnieko neišmanau apie malajiečių ar vengrų literatūrą, bet esu įsitikinęs, kad jei laikas man suteik­tų progą jas pastudijuoti, aš pasisemčiau iš jų viso dvasiai būtino peno. Be kal­bos barjero egzistuoja ir politiniai ar geografiniai barjerai. Burnsas yra škotų klasikas, o į pietus nuo Tvido⁷⁸ upės juo domimasi mažiau negu Dunbaru⁷⁹ ar Stevensonu. Apskritai poeto šlovė priklauso nuo bevardžių žmonių, išmėginančių ją vienišoje bibliotekų tyloje, susijaudinimo ar apatijos.

Galbūt literatūros žadinami jausmai yra amžini, tačiau priemonės turi nors mažumėlę keistis tam, kad neprarastų savo veiksmingumo. Kuo geriau skaityto­jas jas perpranta, tuo labiau jos sensta. Štai kodėl rizikinga teigti, kad egzistuo­ja klasikiniai veikalai ir kad jie tokiais bus visada.

Kiekvienas netenka tikėjimo savo menu ir jo išmonėmis. Pasiryžęs suabejoti neapibrėžta Voltaire’o ar Shakespeare’o gyvavimo trukme, aš tikiu (šį vieną iš paskutiniųjų 1965 m. dienų vakarą) Schopenhauerio ir Berkeley amžinybe.

Klasikinė, kartoju, yra ne ta knyga, kuriai būdingi tokie ar anokie priva­lumai, o knyga, kurią žmonių kartos iš skirtingų paskatų skaito su pirmykščiu įkarščiu ir nesuvokiamu atsidavimu.

Versta iš: Borges J. L OTRAS INQUISICIONES. Alianza Editorial, SA, Madrid, 1998

---

1 Jis, kurio ilga siena sulaiko klajoklius totorius… (Angl.) „Dunsiada“(„Dunciad“, 1728) – komiška anglų klasicistinio poeto Alexanderio Pope’o (1688–1744) poema.
2 Qin Shi Huangdi (259–210 m. pr. m. e.) – Cino karalystės Kinijoje valdovas (246–221), imperatorius (221–210). Nukariavo kitas 6 karalystes ir įkūrė centralizuotą Cino imperiją, iš kurios ir kilo Kinijos pavadinimas. Įvedė vienodą matų ir pinigų sistemą, supaprastino ir suvie­nodino rašybą. Jo įsakymu 215 m. pr. m. e. pradėta statyti Didžioji kinų siena. Visi kinų vardai ir sąvokos vertime pateikiami visuotinai priimta tarptautine kinų kalbos transkripcija (pinyin).
3 Chuangzi arba Zhuangzi (3697–268 m. pr. m. e.) – kinų filosofas, plėtojęs Laozi mokymą. Jam priskiriamas traktatas „Zhuangzi“ yra vienas svarbiausių, įtaigiausių ir didžiausių daosiz­mo filosofijos tekstų. Šiam traktatui būdingas metaforinis stilius, netikėti minties šuoliai, paradoksai ir subtili ironija.
4 Konfucijus (tai lotynizuota Kong Fuzi forma; Kong – vardas, Fu – vietovė, kur gimė, o zi – mokytojas; 551–479 m. pr. m. e.) – kinų filosofas, valstybės veikėjas. Pasak autoritetingų liudi­jimų, pats Konfucijus nėra palikęs rašytų tekstų. Autentiškiausiai mokslo esmę perteikia jo traktatas „Lunyu“ („Pokalbiai ir apmąstymai“), pradėtas kurti netrukus po Konfiicijaus mirties.
5 Laozi (apie 600/585–500 m. pr. m. e.) – legendinis kinų filosofas, esą sukūręs garsųjį trak­tatą „Daodejing“ („Knygą apie dao ir de“). Šiuolaikiniai sinologai abejojo Laozi istoriškumu, ta­čiau vis dėlto jis laikomas daosizmo, kaip filosofinės mokyklos ir religinės doktrinos, pradininku.
6 Turimas omenyje Judėjos karalius Erodas Didysis (valdė 37–4 m. pr. Kr.).
7 Žr. „Ethica“, III, 6a teorema.
8 Herbertas Allenas Gilesas (1845–1935) – anglų sinologas. Pagrindiniai veikalai – „Kinų–anglų kalbų žodynas“ („Chinese–English Dictionary“, 1897), „Kinijos literatūros istorija“ („A History of Chinese Literature“, 1906), „Senovės Kinijos religijos“ („The Religions of Ancient China“, 1915) ir kt.
9 Benedetto Croce (1866–1932) – italų filosofas, literatūrologas, kritikas, politikos veikėjas. Sekdamas G. W. F. Hegeliu, kūrė absoliutaus idealizmo filosofiją, kurios principus taikė istori­jos, estetikos, logikos, lingvistikos, kultūros ir kitų sričių tyrinėjimuose.
10 Walteris Horatio Pateris (1839–1894) – anglų rašytojas, meno kritikas. Aukštino antikos ir Renesanso kultūrą, propagavo grožio kultą, „meno menui“ principą kaip atsvarą žmogaus gyvenimo tragizmui, mirties neišvengiamybei.
11 Ksenofanas Kolofonietis (apie 570–po 478 m. pr. m. e.) – graikų poetas ir filosofas. Elėjos mokyklos pirmtakas. Kritikavo politeizmą ir antropomorfizmą, teigė, kad Dievas esąs vienas, neturįs nei žmogaus, nei gyvūno pavidalo, visa savo esybe matantis, girdintis ir mąstantis, dva­sios jėga valdantis pasaulį.
12 „Timajas“, 33 b–d.
13 „Graikų filosofijos kilmė“ (vok.).
14 Olofas Gigonas (1912–1998) – vokiečių klasikinės filologijos profesorius, antikinės istorijos tyrinėtojas.
15 Parmenidas (apie 540–470 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, vienas iš pagrindinių elėjiečių mokyklos atstovų. Pagrindinis veikalas – filosofinė poemas „Apie gamtą“, kurios išliko apie 160 eilučių. Jo filosofija išsiskyrė būties samprata (būtį laikė amžina, begaline, viena ir nekintama; teigė būties ir mąstymo tapatumą) ir pažinimo metodų formulavimu.
16 Guido Calogero (1904–1986) – italų filosofas, antikinės filosofijos istorikas.
17 Rodolfo Mondolfo (1877–1976) – italų filosofas, antikinės filosofijos istorikas. Vienas iš italų socializmo teoretikų.
18 Pilo Albertelli (1907–1944) – italų filosofas ir antikinės filosofijos istorikas. Vienas iš italų pasipriešinimo organizatorių per Antrąjį pasaulinį karą.
19 „Elėjiečiai“ (it.).
20 Empedoklis Akragantietis (490–430 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, gydytojas, poetas ir politikos veikėjas. Teigė, kad daiktų įvairovės pagrindas yra keturi skirtingi pradai (šaknys) – ugnis, oras, vanduo, žemė, o varomosios jėgos – meilė ir neapykanta. Meilė jungianti pradus, o neapykanta skirianti, todėl pasaulis esąs daiktų atsiradimo ir išnykimo procesas.
21 Klemensas Aleksandrietis (tikr. Titus Flavius Clemens, apie 150–215 ar 216) – krikščio­nių filosofas ir teologas, Bažnyčios tėvas. Svarbiausias veikalas – „Kilimai“ („Stromata“, 7 kn.), kur jis išdėsto krikščionybės doktriną, bet ne kaip tikėjimą, o kaip mokslą.
22 Jamblichas (apie 250–330) – graikų filosofas, neoplatonizmo Sirijos mokyklos kūrėjas. Traktatų „Pitagoro gyvenimas“, „Apie egiptiečių misterijas“, Platono, Aristotelio veikalų komen­tarų (neišliko) autorius.
23 Totas – senovės egiptiečių mėnulio, išminties, mokslo dievas. Rašto, kalendoriaus išradė­jas, šventųjų knygų ir magijos globėjas. Vaizduotas ibiu arba žmogumi ibio galva. Graikai ta­patino jį su Hermiu.
24 „Hermetinių traktatų sąvadas“. Hermis Trismegistas –1, y. triskart didysis Hermis, – se­novės graikų dievas, magijos globėjas. Viduramžiais jis buvo laikomas hermetinių platoniškųjų ir pitagoriškųjų traktatų, sukurtų ne anksčiau kaip II–III a., autoriumi.
25 Alanas Lilietis (lot. Alanus ab Insulis, pranc. Alain de Lille; apie 1120 arba 1128–1203) – filosofas scholastas, teologas, neoplatonikas. Pramintas universaliuoju daktaru (doktor universalis). kabiausiai pagarsėjo alegorine poema „Gamtos skundas“ („Do planetu naturae“), kurioje vaizdavo žmonių ydas. Remdamasis dedukcija įrodinėjo, kad teologiniai teiginiai yra aksiomos. J. L. Borgesas cituoja iš Alano Liliečio traktato „Šventosios teologijos taisyklės“ („Regulae do saera theologia“).
26 Prieštaravimas tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio (lot.).
27 „Rožės romanas“ („Roman de la Rose“) – viduramžių prancūzų alegorinė dviejų dalių meilės poema. Pirmąją dalį (4058 eilutės) parade Guillaume de Lorris (apie 1237 in.), o antrąją, gerokai ilgesnę, – Jeanas de Meunas (apie 1275–1280). Kūrinys buvo labai populiarus XIV–XVI a.
28 Trigubas veidrodis (lot.). Tai yra trijų dalių dominikonų vienuolio Vincento de Beauvais (apie 1190–1264) sudaryta enciklopedija. Viduramžiais ji dažniausiai buvo vadinama „Didžiuoju veidrodžiu“ („Speculum majus“).
29 „Mažasis komentaras hipotezėms apie dangaus kūnų judėjimą“ (lot.).
30 „Pasaulio anatomija“ – anglų poeto Johno Donne’o (1572–1631) trijų elegijų ciklas. Antroji elegija „Pirmosios metinės“ (1611) yra skirta artimo J. Donne’o draugo ir globėjo sero Roberto Drury pirmosioms mirusios dukros metinėms paminėti. J. L. Borgesas cituoja antrosios elegijos 141–143 eilutes.
31 Samuelis Johnsonas Miltono biografijoje („Anglų poetų gyvenimai“ 1779–1781) rašo, kad Miltonas baiminosi, jog jo poema „Prarastasis rojus“ („Paradise Lost“, 1667) „parašyta herojinei poezijai pernelyg vėlyvoje epochoje“.
32 Joseph’as Glanvillis (1636–1680) – anglų dvasininkas, filosofas, demonologas. Veikale „Mokslinis skepsis“ („Scepsis scientifica“, 1665), nusivylęs savo laiku, priešpriešino jam tobulą žmonijos protėvio Adomo pasaulį.
33 Robertas Southas (1634–1716) – anglų dvasininkas, teologas, garsėjęs savo iškalba ir pamokslais. Citata paimta iš pamokslo Biblijos Pradžios tema: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“ (1, 27).
34 Léonas Brunschvicgas (1869–1944) – prancūzų filosofas ir filosofijos istorikas, mate­matiką laikęs tobuliausia žmogaus proto išraiška. Pagrindiniai veikalai – „Matematinės filosofi­jos etapai“ („Les étapes de la philosophie mathématique“, 1912), „Vakarų pasaulio filosofijos sąmonėjimas“ („Le progrès de la conscience dans la philosophie occidentale“, 2 t., 1927) ir kt.
35 Zacharie Tourneuras – kritinio Pascalio „Minčių“ teksto redaktorius ir leidėjas.
36 Bauginanti (pranc.).
37 Kurfiurstas – Šv. Romos imperijos pasaulietinis ar bažnytinis feodalas, turėjęs teisę kur­fiurstų kolegijoje rinkti imperatorių.
38 „Esė apie tikruosius ženklus ir filosofinę kalbą“ (angl.).
39 „Johno Wilkinso gyvenimas ir laikai“ (angį.). Patrickas Arkley Wright’as Hendersonas (1841–1922) – anglų istorikas, monografijų apie Johną Wilkinsą ir Oksfordą autorius.
40 „Delfas“ (angl.). Estelle Sylvia Pankhurst (1882–1960) – žurnalistė, feministė, sufražistė (kovotoja už moterų lygiateisiškumą), socialiste. J. L. Borgesas turi omenyje jos knygą „Delfas, arba Tarptautinės kalbos ateitis“ („Delphos, or the future of International Language“, 1928), kurioje ji propagavo dirbtinę kalbą – interlingvą.
41 „Pavojingos mintys“ (angl.). Thomas Lancelotas Hogbenas (1895–1975) – anglų zoologas ir genetikas, pradėjęs taikyti matematinės statistikos principus genetikoje. Jį ypač išgarsino veikalas „Matematika milijonams“ („Mathematics for the Millions“, 1933).
42 Anakolutas – stilistinė figūra: sintaksiškai ar logiškai netaisyklingas žodžių derinimas.
43 „Filosofijos žodynas“ (vok.). Fritzas Mauthneris (1849–1923) – žydų kilmės vokiečių filoso­fas, rašytojas, kritikas. Pamatiniame veikale „Kalbos kritikos klausimu“ („Beitrage zu einer Kritik der Sprache“, 1901–1902) abejojo kalbos kaip pažinimo priemonės verte.
44 Mėnulis (angl.).
45 Johannas Martinas Schleyeris (1831–1912) – vokiečių pastorius, sukūręs dirbtinę kalbą – volapūk („pasaulinė kalba“).
46 Giuseppe Peano (1858–1932) – italų matematikas ir logikas, 1903 m. pasiūlęs dirbtinės tarptautinės kalbos projektą – interlingvą arba, kaip jis pats ją pavadino latino sine flexione, t. y. supaprastinta lotynų kalba be galūnių.
47 Turimas omenyje Descarteso laiškas savo artimam draugui – prancūzų filosofui ir mate­matikui Marinui Mersenne’ui (1588–1648).
48 Teoriškai skaičiavimo sistemų skaičius yra neribotas. Pati sudėtingiausia sistema (tinka­ma dievams ir angelams) apimtų begalę ženklų, po vieną kiekvienam atskiram skaičiui; pačiai paprasčiausiai reikia tik dviejų. Nulis žymimas kaip 0, vienas – 1, du – 10, trys – 11, keturi – 100, penki – 101, šeši – 110, septyni – 111, aštuoni – 1000… Tai yra G. W. Leibnizo išradimas, kurį (regis) tam pastūmėjo paslaptingos I Ching heksagramos.
49 Charlesas Louisas Augustinas Letellier (1801—?) – prancūzų kalbininkas.
50 Bonifacio Sotosas Ochando (1785–1869) – ispanų kalbininkas, parengęs „Visuotinės ir filosofinės kalbos planą ir etiudą“ („Proyecto y ensayo de una lengua universal y filosofica“, 1851) ir „Visuotinės kalbos žodyną“ („Diccionario de lengua universal“, 1862).
51 Franzas Kuhnas (1884–1961) – vokiečių sinologas. Tačiau jam priskiriamas enciklopedi­jos pavadinimas tikriausiai yra paties J. L. Borgeso literatūrinė mistifikacija. 
52 „Dialogai apie prigimtinę religiją“ (angl.)
53 George’as Frederickas Wattsas (1817–1904) – anglų dailininkas ir skulptorius, išgarsėjęs menininkų portretais ir alegorinių paveikslų ciklais.
54 Zenonas Elėjietis (490–430 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, priklausęs Elėjos mokyklai. Plėtojo Parmenido būties koncepciją, pasak kurios, juslėmis suvokiamas pasaulis, daugialypis pasaulis yra netikras, todėl nepažinus. Tikrasis (mąstomasis) pasaulis yra absoliučiai vienalytis ir nejudrus, todėl gali būti pažintas tik loginiu mąstymu. Tuo remdamasis savo aporijose (paradoksuose) mėgino logiškai įrodyti, kad judėjimas šiame netikrame, juslėmis suvokiamame pasaulyje negalimas.
55 Han Yu (768–824) – kinų filosofas, prozininkas, poetas, valstybės veikėjas. Būdamas tvirtas konfucianizmo šalininkas kovojo prieš budizmą ir daosizmą Kinijoje.
56 Georgesas Margouliès (1907–?) – prancūzų sinologas. Svarbiausi veikalai – „Kinų meninės prozos raida“ („évolution de la prose artistique chinoise“, 1929), „Kinų literatūros istorija: proza“ („Histoire de la littérature chinoise: prose“,1949), „Kinų literatūros istorija: poezija“ Histoire de la littérature chinoise: poésie“, 1951) ir kt.
57 Aiškinamoji kinų literatūros antologija“ (pranc.).
58 Šventojo gyvūno neatpažinimas ir jo gėdinga ar atsitiktinė mirtis nuo prastuomenės yra tradicinės kinų literatūros temos. Žr. baigiamąjį C.-G. Jungo „Psychologie und alchemie“ (Zūrich, 1944) skyrių, kur jis pateikia įdomių pavyzdžių. (Aut.past.)
59 Walteris Lowrie (1868–1959) – amerikiečių S. Kierkegaardo kūrybos tyrinėtojas ir vertėjas.
60 Oksfordo universiteto leidykla (angl.)
61 Robertas Browningas (1812–1889) – vienas žymiausių XIX a. anglų poetų. Jo kūryba pasižymi subtilia psichologine analize, etine ir religine problematika, intelektualizmu, sudėtingu, paradoksaliu stiliumi, dramatinio monologo forma.
62 „Baimės ir dvejonės“ (angl.).
63 Leonas Marie Bloy (1846–1917) – prancūzų katalikų rašytojas, žurnalistas. Griežtai kritikavo materializmą, natūralizmą, gynė simbolizmą. Romanuose „Vilties netekęs“ („Le désespéré“, 1886), „Vargšė moteris“ („La pauvre femme“, 1897), apsakymuose „Nemalonios istorijos“ („Histoires désobligeantes“, 1894) ir kt. Vaizdavo bohemos, miesto varguomenės gyvenimą.
64 Nemalonių istorijų (pranc.) Borgesas turi omenyje vieną iš šio rinkinio apsakymų — „Lonžiumo belaisviai“ („Les Captifs de Longjumeau“, 1893).
65 Edwardas Johnas Moretonas Draras Plunkettas, Lordas Dunsany (1878–1957) – anglų rašy­tojas, fantastinių romanų, pjesių, novelių autorius. J. L. Borgeso cituojamas apsakymas „Karkasonas“ („Carcassonne“) yra iš rinkinio „Svajotojo pasakojimai“ („A Dreamer’s Talės“, 1910).
66 Žr.: Eliot T. S. Points of View (1941). – P. 25–26.
67 Apmąstymo (vok.).
68 Hipocryta (gr.) pirmiausia buvo ne aktorius, o mimas, palydintis aktoriaus žodžius ati­tinkamais gestais. Paskui jis ėmė reikšti veidmainys.
69 Classis dar reiškė ir klasę, skyrių. Apmokestinimo tikslais romėnų karalius Servius Tulius VI a. visą romėnų tautą suskirstė j šešias klases. Pati garbingiausia buvo pirmoji klasė, kurios pavadinimas vėliau buvo pritaikytas geriausiems rašytojams charakterizuoti. Pirmasis terminą „klasikiniai rašytojai“ pavartojo II a. romėnų teisininkas ir rašytojas Aulas Gellius veikale „Atikinės naktys“ („Noctes Atticae“, XIX, 8,15).
70 Tvarkingas (angl.).
71 Turima omenyje T. S. Elioto (1888–1965) esė „Kas yra klasikas“ („What is a Classic“, 1944).
72 Matthewas Arnoldas (1822–1888) – anglų poetas ir kritikas. J. L. Borgesas turi omenyje jo įžanginę paskaitą Oksfordo universitete „Apie šiuolaikinį pradą literatūroje“ („On the Modern Element in Literature“, 1857) ir esė „Literatūrinė akademijų įtaka“ („The Literary Influence of Academies“, 1864).
73 Charles’is-Augustinas Sainte–Beuve (1804–1869) – prancūzų literatūrologas, rašytojas. J. L. Borgesas turi omenyje Saint-Beuve’o esė „Kas yra klasikas“ („Qu’est-ce qu’un classique“, 1850) iš straipsnių rinkinio „Pirmadienio pokalbiai“ („Causeries de Lundi“, 111., 1851–1862).
74 Tiksliau – viena iš šešių kanoninių kinų išminties knygų. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Konfucijus paskyrė senovės kinų rašto paminklams – „Permainų knyga“ („Yijing“), poezijos knyga“ („Shijing“), „Istorijos knyga“ („Shujing“), „Muzikos knyga“ („Yuejing“), „Ritualų įjjyga“ („Liji“) ir „Pavasarių ir rudenų kronika“ („Lushi chunąiu“) – redaguoti, sisteminti ir interntuoti.
75 Richardas Wilhelmas (1873–1930) – vokiečių sinologas, išvertęs „Daodejing“, „Yijing“, „Zhuangzi“ ir kt. kinų klasikinius veikalus į vokiečių kalbą.
76 Xul–Solaras (tikr. Oscaras Agustinas Alejandro Schultz Solari; 1888–1963) – J. L. Borgeso draugas, argentiniečių dailininkas, iliustratorius, rašytojas, artimas siurrealizmui.
77 Kinų niekučiu (pranc.).
78 Tai reiškia Anglijoje, nes Tvidas (Tweed) Škotiją skiria nuo Anglijos.
79 Williamas Dunbaras (apie 1460–1520?) – škotų poetas, kartais net vadinamas Škotijos Chauceriu.