Jasuši Inoujė. Medžioklinis šautuvas

2007 m. Nr. 8–9 

Iš rusų k. vertė Petras Venclovas

Jasuši Inoujė (1907.VI.6–1991.I. 29) – vienas garsiausių XX a. japonų rašytojų, Japonijos menų akademijos narys. Kioto universitete studijavo filosofiją ir estetiką. Jau tuo metu rašė eilėraščius, o dirbdamas žurnalistu išbandė jėgas prozos žanre. 1936 m. išleido istorinį romaną „Klajonė“, už kurį buvo apdovanotas Tibo Kameo premija. Išgarsėjo apysakomis „Medžioklinis šautuvas“ ir „Bulių kova“. Tais pačiais 1949 metais J. Inoujė tapo vienos prestižiškiausių – Akutagavos – premijos laureatu. Nuo to laiko parašė daugybę romanų, apysakų ir apsakymų, kelionių įspūdžių bei esė. Leidykla „Sintosia“ yra išleidusi per 30 J. Inoujė raštų tomų. Žymiausi romanai: „Juodoji peteliškė“, „Ledo siena“, „Mėlynasis vilkas“, „Iškasena“, „Tempio epochos čerpės“, „Vėjas ir bangos“, „Bekraštė jūra“, „Sapnai apie Rusiją“ ir kiti.
Inoujė kūrybos dvasia yra giliai nacionalinė, persunkta budizmo pasaulėjauta, kuria grindžiama kone visa tūkstantmetė Japonijos kultūra.

 

 

Prieš kelias dienas pasirodė naujas „Medžiotojo draugo“ numeris. Šį plonytį žurnalą leidžia japonų medžiotojų klubas. Pavartęs radau savo eilėraštį „Medžioklinis šautuvas“.

Kad niekas nepamanytų, jog domiuosi medžiokle, iš karto pasakysiu: mano motina nieko nenorėdavo girdėti apie žudymą, tad per visą savo gyvenimą nesu rankose laikęs net orinio šautuvo.

Bet taip jau atsitiko, kad „Medžiotojo draugo“ redaktoriumi tapo mano mokyklos laikų draugas. Nors mudu seniai nebesusirašinėjome, jis žinojo, kad vis dar domiuosi poezija; juk jaunystėje, kai leidome mėgėjišką literatūros žurnalą, buvau tiesiog pamišęs nuo eilėraščių rašymo. Štai jis ir pasiūlė man – gal apimtas ūmaus impulso, o gal norėdamas, kad atleisčiau už ilgą tylėjimą, – parašyti žurnalui eilėraštį medžioklės tema.

Jei taip anksčiau būtų nutikę, nedvejodamas būčiau atkirtęs: ir žurnalas specifinis, ir medžioklės tema man visiškai svetima. Tačiau keista, kad kaip tik tuo metu mane staiga sudomino medžioklinio šautuvo ir žmogaus vienatvės ryšys, tad, pagautas poetinio įkvėpimo, ketinau apie tai rašyti. Padėkojau redaktoriui už pasiūlymą, nes man pasirodė, kad žurnalas „Medžiotojo draugas“ labai tinka mano sumanymui įgyvendinti. Lapkričio pabaigoje, kai naktimis iš Šiaurės vis dažniau dvelkia šaltis, įsitaisiau prie stalo ir po vidurnakčio baigiau eilėraštį, kurį kitą dieną pasiunčiau į redakciją.

Štai taip parašiau eilėraštį proza „Medžioklinis šautuvas“, kurį čia pateiksiu, nes jis turi tiesioginį ryšį su tolesniu pasakojimu.

Vyriškis,įsikandęs didelę jūreivišką pypkę,lėtai kopė siauru taku,vingiuojančiu tarp krūmų,aukštyn į Amagio kalną. Ten,kur žengė jo ilgaauliai batai,patamsėdavo šerkšno parklupdyta balsva žolė. Priekyje bėgo seteris. Tamsiai rudą medžioklio striukę juosė šovininė su dvidešimt penkiais patronais. Ant pečių kabojo dvivamzdis Čerčilio markės šautuvas. Kas paskatino šį vyrą visiškai ramia sąžine pasiimti plieniniais vamzdžiais akinamai spindintį šautuvą,kuris gali atimti bet kurio padaro gyvybę? Žvelgiau į ramiai linguojančią aukšto medžiotojo nugarą,ir staiga mane pagavo nesutramdomas noras žingsniuoti paskui jį.

Nuo to laiko didelio miesto stoties grūstyje arba besistumdant dykinėjančioje minioje mane dažnai nusmelkdavo troškimas kiūtinti kur nors vienišam,kaip tas medžioklis: lėtai,ramiai,abejingai… Tom valandėlėm nežinia kodėl prieš akis sušmėžuodavo ne ankstyvas žiemos šalčio padabintas Amagio kalno peizažas,bet niūri balta išsekusios upės vaga. O švytintis žvilgančiais vamzdžiais šautuvas,kuris,regis,sunkiai slėgė prie žemės vienišo pagyvenusio medžioklio kūną ir sielą,sukeldavo nenusakomą mirtį nešančio grožio pojūtį,kuris niekada nesmilgtels,jeigu šautuvas nutaikytas į gyvą būtybę.

Gavęs iš savo draugo žurnalo numerį su šiuo eilėraščiu, versdamas vieną po kito lapus, pirmąsyk supratau, kad pasielgiau šiek tiek lengvabūdiškai: nors mano kūrinėlio pavadinimas „Medžioklinis šautuvas“ visiškai tiko prie kitų straipsnių, tačiau pats eilėraštis smarkiai skyrėsi nuo pagrindinės leidinio krypties ir niekaip nepritapo prie jo puslapiuose mirguliuojančių žodžių: „medžioklės taisyklės“, „sportinis įgudimas“, „naudingas pomėgis“. Puslapis, kuriame buvo išspausdintas tik mano eilėraštis, asocijavosi su vieniša ypatinga zona, visiškai atskirta nuo likusio pasaulio. Eilėraštyje atskleidžiau esmę to, ką vadiname medžiokliniu šautuvu, kaip jį suvokiau savo poetine intuicija, – bent jau stengiausi ją atskleisti, jeigu ankstesnis mano pasakymas skamba pernelyg pompastiškai. Įtikinėjau save, kad reikia būti išdidžiam ir nežeminti savęs bereikalingu kuklumu. Be abejo, nebūtų jokios problemos, jeigu eilėraštis būtų išspausdintas kitame žurnale, bet japonų medžiotojų klubo leidinyje, propaguojančiam medžioklę kaip sveikiausią ir kilniausią pomėgį, mano požiūris į medžioklinį šautuvą buvo odiozinis, o gal net eretiškas. Numaniau, kaip sutriko mano draugas, pirmąkart perskaitęs eilėraščio rankraštį. Įsivaizdavau, kaip jis tikriausiai abejojo nuspręsdamas publikuoti mano kūrinėlį, ir man suspaudė širdį pagalvojus, kaip jis jaudinosi ir kiek turėjo rūpesčių, nenorėdamas, kad mūsų draugystę aptemdytų svetimumo šešėlis. Man net toptelėjo mintis: juk kas nors iš klubo narių gali smarkiai pasipiktinti, jog žurnalas išspausdino tokį eilėraštį. Bet, pasirodo, bijojau be reikalo – negavau nė vieno pikto laiško. Laimė ar nelaimė, tačiau medžiotojai mano kūrinėlį perskaitė be jokių emocijų. O jei tiksliau – galbūt niekas jo ir neskaitė. Tačiau vieną dieną, praslinkus dviem mėnesiams, kai eilėraščio istorija jau buvo išdilusi iš atminties, gavau laišką nuo kažkokio Dziosukės Misugio – man visiškai nepažįstamo žmogaus.

Kažkur skaičiau, kad hieroglifai, iškirsti viename senoviniame Taišanio kalno paminkle, pasak vėlesnių epochų istorikų, buvę panašūs į ryškią saulės šviesą ką tik praūžus uraganui. Kalbant šiek tiek hiperboliškai, užrašas ant didelio balto japoniško popieriaus voko man asocijavosi su anais hieroglifais. Laikas ištrynė senoviniame paminkle iškirstą užrašą, neliko nė vienos jo kopijos, tad dabar sunku ką nors pasakyti apie jo kaligrafinius ypatumus. Plataus užmojo, stambūs, galima sakyti, reljefiški Dziosukės Misugio hieroglifai atrodė nuostabiai dailūs, bet pakako įsižiūrėti į juos – ir kiekvienas hieroglifas pradėdavo skleisti betiksliškumą, tuštybę, tad nejučiomis prisiminiau istorikų pasakymą apie užrašą, iškirstą Taišanio kalne. Tikriausiai vyriškis laikė voką kaire ranka ir, negailėdamas tušo, smarkiai suvilgytu teptuku vienu atsikvėpimu užrašė adresą. Nepasakytum, kad jo rašysena buvo sausa, bet iš jos galėjai spręsti apie bejausmiškumą ir pernelyg didelį pasikliovimą savimi. Trumpai tariant, jo plataus užmojo rašmenys iš pat pradžių bylojo apie šiokį tokį blaškymąsi, bet kartu ir siekį įtvirtinti save, tokį būdingą šiuolaikiniams žmonėms, nors pats braižas nebuvo erzinamai įmantrus, kokiu pasižymi linkę didžiuotis mokantieji gražiai rašyti.

Šiaip ar taip, vokas darė impozantišką įspūdį ir buvo toks puošnus, kad tik per klaidą galėjo atsidurti mano kuklioje kaimietiškoje pašto dėžutėje. Atplėšiau voką ir ištraukiau kelis didelius kiniško popieriaus lapus, kokius paprastai naudoja dailininkai. Jie buvo išmarginti tokiais pat plačiais rašmenimis – kiekvienoje eilutėje tik penki ar šeši stambūs hieroglifai:

Šiek tiek domiuosi medžiokle. Prieš kelias dienas vartydamas žurnalą „Medžiotojo draugas“ atsitiktinai atkreipiau dėmesį į Jūsų nuostabų kūrinį „Medžioklinis šautuvas“. Žmogus aš paprastas,poezijos subtilybių nesuvokiu ir,tiesą pasakius,apskritai pirmą kartą gyvenime perskaičiau eilėraštį. Nuolankiausiai prašau atleisti už mano neinformatyvumą,tačiau ir Jūsų pavardės iki šiolei nebuvau girdėjęs. Vis dėlto baigęs skaityti „Medžioklinį šautuvą” pajutau tokią didelę sielos sumaištį,kokią seniai buvau patyręs…

Taip prasidėjo laiškas. Perskaitęs šias eilutes, prisiminiau jau pamirštą savo eilėraštį proza ir pagalvojau: vadinasi, jis vis dėlto atėjo – medžiotojo protestas, ir, atrodo, priešininkas tikrai vertas pagarbos. Bet skaitydamas toliau įsitikinau, kad mano būgštavimas neturi pagrindo ir kad visiškai nenuspėjau laiško turinio. Dziosukė Misugis rašė nepaprastai pagarbiai ir grakščiai, tačiau jo posakiuose vis šmėsteldavo pernelyg didelis pasikliovimas savimi ir kartu abejingumas:

Tegu bus man leista pareikšti prielaidą,jog vyriškio,kurį Jūs aprašėte „Medžiokliniame šautuve“,prototipas buvo mano kukli asmenybė. Manau, kad kaip tik mano išstypusi figūra atsitiktinai pakliuvo Jums į akis,kai lapkričio pradžioje ėjau medžioti į Amagio kalno apylinkes. Mane giliai sujaudino,kad atkreipėte dėmesį į juodą su baltais lopais seterį,išmokytą gaudyti fazanus,į Čerčilį,kurį gavau dovanų iš savo mokytojo Londone,ir netgi į mano mėgstamą pypkę. Bet argi tai viskas?! Jūs prasiskverbėte į pačią mano dvasinės būsenos gilumą,– kur aš pats pasijuntu bejėgis ir nesugebu visko iki galo išsiaiškinti,nes mane užplūsta sąmonę temdanti gėda,– ir stulbinama jėga atskleidėte jos paslaptį eilėraščio forma. Iš tiesų poetas disponuoja nepaprasta išmintimi,nepasiekiama eiliniam žmogui,ir man nieko kita nelieka, tik nulenkti galvą prieš didelį Jūsų talentą.

Perskaitęs iki šios vietos, pamėginau prisiminti išvaizdą to medžiotojo, kurį prieš penkis mėnesius pasivaikščiodamas atsitiktinai sutikau siaurame takelyje, vingiuojančiame per kriptomerijų giraitę Amagio kalno papėdėje. Bet kad ir kaip stengiausi atkurti jo išvaizdą, man nepasisekė. Vien tik miglotai prisiminiau, kad mane patraukė keistas vienatvės pojūtis, sklindantis nuo jo lėtai tolstančios figūros. Ir dar – tai buvo pagyvenęs aukštaūgis ponas.

Tiesą sakant, nebuvo ko stebeilyti į jį. Tiesiog žingsniavusį manęs link vyriškį su pypke dantyse ir medžiokliniu šautuvu ant peties supo nepaprasto mąslumo aura, išskirianti jį iš eilinių medžiotojų, tad, kai jis praėjo pro šalį, nejučiomis atsisukau ir žvilgtelėjau pavymui. Vyriškis išsuko iš tako ir atsargiai, nenorėdamas paslysti, pradėjo kopti gana stačiu šlaitu, apžėlusiu tankiais krūmokšniais. Palydėjau jį žvilgsniu mąstydamas apie tai, koks vienišumas sklinda nuo jo figūros. Kaip tik tą vienatvės pojūtį ir mėginau perteikti „Medžiokliniame šautuve“. Kadangi apie šunis šiek tiek nutuokiu, tai nustačiau, jog paskui šeimininką liuoksėjo puikus seteris. Tačiau, nesidomėdamas medžiokle ir jos reikmenimis, nepajėgiau atspėti vyriškio šautuvo markės.

Tik daug vėliau, tą naktį, kai sėdau rašyti eilėraščio proza, išsiaiškinau, kad geriausi medžiokliniai šautuvai – tai Ričardai ir Čerčiliai. Tad apginklavau tą poną puikiu anglišku šautuvu. Koks keistas sutapimas, Dziosukė Misugis turėjo kaip tik tokios markės šautuvą! Ir nors jis save laikė mano eilėraščio personažu, tas Dziosukė Misugis, kuris apsireiškė mano apmąstymuose, kaip ir anksčiau man buvo nepažįstamas, todėl, atsakydamas į laiško siuntėjo spėliojimą, galėjau tiktai papurtyti galvą ir paklausti: „Nejaugi?“

Dziosukė Misugis laiško pabaigoje rašė:

Jums gali pasirodyti,kad tai,ko prašysiu,yra keistas ir nesuvokiamas dalykas. Prieš mane dabar guli trys man adresuoti laiškai. Iš pradžių ketinau juos sudeginti,bet kai perskaičiau Jūsų nuostabų kūrinėlį ir sužinojau,kur Jūs gyvenate,man kilo noras parodyti laiškus Jums. Nuolankiai prašau atleisti,kad trikdau Jūsų ramybę,bet aš jau išsiunčiau Jums tuos laiškus banderole ir tikiuosi,jog rasite valandėlę laisvo laiko ir viską perskaitysite. Jokių kitokių ketinimų neturiu. Vien tik noriu,kad sužinotumėte,kas yra ta „balta išsekusios upės vaga“,į kurią man,norom nenorom,teko pažvelgti. Žmogus – kvaila būtybė. Jam būtinai norisi,jog kas nors apie jį sužinotų. Ligi šiolei tokio noro nejutau,bet,sužinojęs apie Jus ir patikėjęs,kad susidomėjote mano kukliu asmeniu,netikėtai būtinai užsimaniau papasakoti Jums apie save viską, nieko neslėpdamas. Perskaitęs laiškus,galite juos sudeginti. Tikriausiai neseniai buvau juos gavęs,kai atkreipėte į mane dėmesį Amagio kalno papėdėje. Beje,medžiokle susidomėjau prieš daugelį metų,kai dar nebuvau toks vienišas šiame be galo dideliame pasaulyje,ir medžioklinis šautuvas tapo nepakeičiamu mano palydovu dar tais laikais,kai tarsi niekas nepranašavo mano asmeninio gyvenimo ir tarnybinės karjeros žlugimo.

 

Po poros dienų gavau gana storą paketą, siuntėjo adresas buvo toks pats kaip ir pirmame laiške: „Dziosukė Misugis, viešbutis „Idzu“. Pakete buvo trys trijų moterų laiškai, siųsti Misugiui. Kai aš juos perskaičiau… Ne, geriau nepradėsiu pasakoti apie jausmus, kurie tuomet mane apėmė. Imsiu ir tiesiog pažodžiui juos perrašysiu. Dar pridursiu, kad man pasirodė, jog Misugis užima solidžią padėtį visuomenėje, tad pamėginau surasti jo pavardę „Įžymių žmonių žinyne“, taip pat „Informacinėje pavardžių ir šeimų knygoje“, bet niekur jos neužtikau, todėl nusprendžiau, jog siuntėjas pasirašinėja išgalvota pavarde. Perrašinėdamas laiškus pastebėjau, kad kai kurie hieroglifai storai užtepti tušu. Matyt, buvo užbrauktas tikras jo vardas, tad pamaniau, jog turiu teisę ten įrašyti Dziosukės Misugio pavardę. Taip pat noriu pasakyti, kad laiškuose minimi žmonės pavadinti pramanytais vardais.

 

Siokos laiškas 

Dėde! Dėdule Dziosuke!

Praslinko trys savaitės, kai mirė mamytė. Vakar ir šiandien niekas nebeatėjo pareikšti užuojautos, ir namuose pasidarė tuščia. Pirmą kartą iš tikrųjų supratau, kad mamytės nebėra, ir nesuvokiamas liūdesys įsėlino į mano sielą. Jūs turbūt labai pavargote. Juk turėjote viskuo pasirūpinti: ir laidotuvėmis, ir pranešimais giminaičiams, ir net maistu žmonėms, naktimis budėjusiems prie karsto. Be to, kadangi mamos mirtis buvo labai keista, daug kartų vietoje manęs ėjote į policiją ir viską tvarkėte. Nerandu žodžių, kad galėčiau padėkoti Jums už tai, ką padarėte. Ir kai Jums tuoj pat teko išvažiuoti tarnybon į Tokiją, labai jaudinausi: kad tik nepaprastai didelis nuovargis nepakenktų Jūsų sveikatai.

Jeigu aplinkybės susiklostė taip, kaip Jūs planavote prieš išvažiuodamas, vadinasi, jau sutvarkėte savo reikalus Tokijuje ir tikriausiai grožitės ir man pažįstamu nuostabiu Idzu vietovių miško peizažu, panašiu į vaizdus ant porceliano – skaidriu, bet šaltu ir liūdnu. Ir aš nusprendžiau imtis plunksnos tikėdama, jog mano laišką perskaitysite būdamas Idzu.

Norėjau Jums parašyti tokį laišką, kad, perskaitęs jį, užsimanytumėte prisidegti pypkę ir išeitumėte pasivaikščioti jūros pakrante, atsukęs vėjui veidą. Bet man nieko neišėjo. Kiek kartų, pradėjusi rašyti, suplėšydavau popierių ir paimdavau naują lapą! Negalvojau, kad rašyti bus taip sunku. Kelias valandas mąstydavau apie laiško turinį, nes norėjau atvirai pasidalyti su Jumis mane audrinančiomis mintimis, tikėjau, kad suprasite mane. Bet kai tik paimdavau į rankas plunksną, viskas susimaišydavo mano vargšėje galvoje… Ne, ne taip būdavo! Skaudžios mintys apnikdavo mane iš visų pusių tarsi didžiulės putotos pasišiaušusiomis keteromis jūros bangos vėjuotą dieną Asijoje, ir aš sutrikdavau… Bet ne, privalau parašyti Jums šį laišką.

Dėde! Leiskite Jums pasakyti: aš žinau apie Jūsų ir mano mamos santykius. Sužinojau tatai jos mirties išvakarėse, paslapčiomis perskaičiusi jos dienoraštį.

Kalbėti su Jumis apie tai būtų buvę tiesiog baisu, be to, nebūčiau pajėgusi ištarti nė žodžio. Todėl nusprendžiau, jog bus geriau, jeigu parašysiu Jums laišką. Tačiau visiškai ne dėl to, kad atsitiko kažkas baisaus ir aš bijau… Tiesiog mane sukaustė nepaaiškinamas liūdesys, kuris neleidžia man kalbėti. Sielvartauju ne dėl Jūsų, ne dėl mamytės ir ne dėl savęs. Bet vos tik pamėginu prabilti apie tai, kas atsitiko, mėlynas dangus ir rudeniškos saulės spinduliai, indiškos alyvos krūmas mūsų sode ir vėjo supami bambuko lapai, vanduo ir akmenys, ir žemė – viskas aplinkui įgyja liūdesio atspalvį. Pakanka tik prisiminti, kas buvo tarp jūsų, ir visas pasaulis akimirksniu ima keistis. Ar Jūs, dėdule, žinote, kad, be raudonos ir mėlynos – be daugiau nei trisdešimties spalvų paletės, – egzistuoja dar ir aiškiai akimi įžiūrima liūdesio spalva?

Sužinojau, kad Jus ir mamytę rišo meilė, kurios niekas nepalaimino, nes neturėjo tam teisės. Apie ją, apie jūsų meilę, nežinojo nei teta Midori, nei aš, nei giminaičiai, nei kaimynai, nei artimiausi draugai. Nežinojo ir neturėjo žinoti. Apie ją žinojote tik Jūs ir mano mama.

Ligi šiolei tikėjau, kad meilė – tai spindintis, Dievo ir žmonių laiminamas, šviesus it saulė jausmas. Maniau, meilė – tai skaidrus upokšnis, švytintis ir mirguliuojantis saulėje, genantis savo bangas tarp krantų, apaugusių medžiais, žolėmis ir gležnomis gėlėmis. Man atrodė, meilė gimsta ir stiebiasi į viršų skambant nuostabiai, nežemiškai muzikai. Argi galėjau įtarti, kad egzistuoja meilė, panaši į niekada saulės nemačiusią požeminę upę, kuri nežinia iš kur atiteka ir nežinia kur nugarma?

Trylika metų motina mane apgaudinėjo. Ji taip ir mirė nepasakiusi tiesos. Argi galėjau pagalvoti, kad ji kažką slepia nuo manęs? Juk ne kartą sakė: „Mudvi, dukrele, su tavimi vienos visame pasaulyje.“

Jei tik kalba pasisukdavo apie tai, kodėl mama išsiskyrė su tėte, ji nieko nenorėdavo aiškinti. „Vis tiek nieko nesuprasi, kol pati neištekėsi“, – sakydavo ji. Tad norėjau kuo greičiau užaugti ir ištekėti. Bet ne tam, kad sužinočiau, kodėl išsiskyrė mano tėvai. Ne, tiesiog supratau, kaip sunku mamytei saugoti tą paslaptį. Ji iš tiesų dėl to labai kankinosi. Tačiau ar galėjau pamanyti, kad tai – ne vienintelė paslaptis, kurios ji man nepasako?!

Kai buvau maža, motina dažnai sekdavo pasaką apie zuikutį, apgautą vilko, kurį buvo apsėdusi piktoji dvasia. Už tai vilkas buvo paverstas akmeniu. Kaip galėjo mamytė apgaudinėti mane, tetą Midori, visus žmones pasaulyje? Kokia siaubinga piktoji dvasia ją valdė? Mama savo dienoraštyje parašė: „Aš ir Dziosukė – nusidėjėliai.“ Mano nelaimingoji mamaitė – šimtąkart nelaimingesnė nei vilkas, apgavęs zuikutį! Kaip ji ir mano karštai mylimas dėdė Dziosukė galėjo tapti nusikaltėliais, didžiausiais nusidėjėliais?! Ir kokia liūdna turi būti meilė, kurią galima išsaugoti tik protu neaprėpiamo nusikaltimo kaina? Prisimenu, vaikystėje per vienus atlaidus Nisinomijos mieste man kažkas padovanojo stiklinį rutulį, kurio viduje buvo uždarytas raudonas žiedlapis. Spausdama rankoje dovaną, graudžiai pravirkau ir pabėgau. Tada niekas nesuprato, kodėl taip netikėtai pradėjau raudoti. O aš pagalvojau apie įgrūstą į šaltą stiklą, tarsi nukryžiuotą žiedlapį, kuriam negrąžins gyvybės nei ateinantis pavasaris, nei ruduo; man taip pagailo jo, kad nebepajėgiau sulaikyti ašarų. Ir štai vėl mano sielą plėšo graudulys, gailėjimasis jūsų meilės, tokios panašios į bedalį žiedlapį.

Dėde! Dėdule Dziosuke!

Tikriausiai Jūs labai supykote sužinojęs, jog paslapčiomis perskaičiau mamytės dienoraštį. Bet jos mirties išvakarėse mane pradėjo kankinti bloga nuojauta, kad ji mirs ir jau nieko nebeįmanoma padaryti. Mamos išvaizda tik patvirtino intuityviai suvoktą pranašystę. Juk žinote – pastarąjį pusmetį mano motina sirguliavo, bet, jei nekreiptum dėmesio į šiek tiek pakilusią temperatūrą, ji atrodė visiškai sveika: veido spalva buvo normali, apetitas puikus, ji net šiek tiek papilnėjo. Ir vis dėlto, kai žiūrėdavau į ją, visoje jos figūroje įžvelgdavau neaiškų liūdesį, ypač jos bejėgiškai nuleistuose pečiuose. Likus dienai iki mirties, jos aplankyti atėjo teta Midori. Pravėriau mamaitės kambario duris norėdama pasakyti jai apie viešnią ir aiktelėjau. Mama sėdėjo nugara į mane, apsirengusi šventišku chaoriu² pilkai melsvomis juostelėmis, išsiuvinėtu stambiais kardažolės žiedais, – tuo pačiu chaoriu, kuris jau daug metų gulėjo komodoje popierinėje įmautėje. Mamutė pažadėjo padovanoti jį man, tvirtindama, kad jis jai per daug ryškus.

– Kas atsitiko? – atsisuko į mane ir nustebusi paklausė.

– Bet juk… – pradėjau, tačiau nepajėgiau daugiau ištarti nė žodžio. Keista, toptelėjo man į galvą. Kodėl, tiesą sakant, sutrikau? Kas čia nuostabaus, jei mamytė apsivilko senovišką ryškų švarkelį? Ne tiek daug turėjo šviesesnių valandėlių nuo to laiko, kai susirgo. Vėliau, mąstydama apie tai, supratau: ji buvo nuostabiai graži su tuo puošniu drabužiu ir kartu liūdna kaip niekad, – štai kas mane suglumino. Midori, įslinkusi paskui mane, negalėjo nešūktelėti iš susižavėjimo ir valandėlę tylėdama žvelgė į mamą. Nuostabi ir neapsakomai liūdna mano motinos išvaizda, kai ji vilkėjo šventinį chaorį, visą dieną neleido man nusiraminti, o širdį vis perverdavo sielvartas.

Dieną siautėjęs vėjas vakarop nurimo, mudvi su tarnaite Sadaja išėjome į sodą grėbstyti ir deginti nukritusių lapų. Aš nusinešiau neseniai už pasakišką kainą pirktą šiaudų kūlį, kad tuo pat metu sudeginčiau jį, o pelenus supilčiau į motinos žarijų krosnelę. Mama, iš svetainės stebėjusi mūsų darbą, išėjo į atvirą galeriją laikydama rankose kažką, suvyniotą į gražų tvirtą popierių.

– Sudegink, – tarė ji.

– Kas čia yra? – paklausiau.

– Ne tavo reikalas, – staiga irzliai atkirto mamaitė. Paskui jos veidas sušvelnėjo, ir ji pridūrė: – Dienoraštis, mano dienoraštis. Sudegink jį neišvyniodama. Staiga nusisuko ir, tarsi vėjo siūbuojama, nusvirduliavo į namus.

Prireikė kelių minučių, kol sudegė šiaudai. Kai ruseno paskutinis kuokštelis, skleisdamas melsvas dūmų sruogas, pagaliau lioviausi abejoti: paėmiau mamytės dienoraštį, pirštų galiukais užlipau į antrą aukštą, įslinkau į savo kambarį ir paslėpiau jį kuo giliau knygų lentynoje. Naktį vėl pakilo vėjas. Pažvelgiau pro langą. Sodas skendėjo nepaprastai ryškioje mėnulio šviesoje. Vėjas stiprėjo. Atrodė, tarsi bangų mūša dužtų į uolėtą šiaurinį krantą. Motulė ir Sadaja seniai sumigo, tik aš viena blaškiausi nepajėgdama sumerkti akių. Kad niekas staiga neįeitų į kambarį, užgriozdinau duris sunkiais enciklopedijų tomais, paskui nuleidau ant lango užuolaidas (netgi mėnulio šviesa, prasiskverbusi į kambarį, kėlė instinktyvią baimę), įžiebiau stalinę lempą ir šalia jos pasidėjau storą sąsiuvinį (tokiuose paprastai rašo studentai). Tai ir buvo mano motinos dienoraštis.

Dėde! Dėdule Dziosuke!

Pagalvojau, nepraleisiu progos, nes kitaip niekada nesužinosiu, kodėl išsiskyrė mano tėvai. Tiesą sakant, anksčiau nesistengiau nieko sužinoti apie tėvą ir laukiau, kad mama pati viską papasakotų, kai ištekėsiu. Tik rūpestingai saugojau atmintyje jo vardą: Rejitiras Kadota. Bet tą valandėlę, kai pamačiau mamytę su šventiniu chaoriu, viskas tuojau pat pasikeitė – mano sieloje ėmė viešpatauti skaudus įtikėjimas, kad ji jau nebepasveiks.

Atsitiktinai išgirdau giminaičių iš Akasio pokalbį apie tai, kodėl motulė buvo priversta išsiskirti su tėvu. Kai jis išvyko į Kioto universitetą rašyti disertacijos, mes – tuo metu man buvo penkeri metai, – mama, senelė ir tarnaitė, likome Akasyje. Vieną vėjuotą balandžio dieną į duris pasibeldė jauna moteris su kūdikiu ant rankų. Ji įėjo į svetainę, paguldė vaikutį į tokonomą[1], išsitraukė iš nedidelės kraitės apatinį kimono[2] ir, atsirišusi obę[3], pradėjo visų akivaizdoje rengtis. Motina, atnešusi padėklą su arbata, sustingo iš nuostabos. Matyt, moteris buvo pamišusi. Vėliau supratau, kad liguistas kūdikis, miegojęs tokonomoje, kur ant lentynėlės puikavosi raudoni nandino vaisiai, buvo tos moters ir mano tėvo vaikas.

Netrukus kūdikis mirė, o moteris, visų džiaugsmui, pasveiko ir ištekėjo už prekybininko iš Okojamos miesto. Dabar, regis, juodu gyvena laimingai. Veikiai po to atsitikimo mamytė pasiėmė mane ir apleido namus Akasyje.

Vėliau, kai jau mokiausi moterų koledže, senelė vieną kartą pasakė:

– Ajaka per daug pasikarščiavo, bet dabar nieko nebepadarysi.

O aš tada pagalvojau: tikriausiai mamaitė, būdama tokios tyros sielos, negalėjo atleisti tėvui šitokio pažeminimo. Iki septynerių metų tikėjau, kad tėvas mirė. Ir dabar širdies gilumoje manau: jis man miręs. Niekaip negaliu įsivaizduoti tėvo gyvo, bet juk Hioge, tik už valandos kelio nuo čia, jam priklauso didelė ligoninė. Tačiau nors jis iš tikrųjų gyvas ir sveikas, man tėvas – seniai miręs.

Atverčiau mamytės dienoraštį, ir pirmasis žodis, kurį perskaičiau, buvo… „nusikaltimas“. Taip, „nusikaltimas“! Jis kartojosi daug sykių ir buvo parašytas šokčiojančiu braižu, visiškai nepanašiu į motinos rašyseną. O apačioje, tarsi prispausta besigrūdančių vienas ant kito hieroglifų, kurie reiškė žodį „nusikaltimas“, visiškai paliegusi, nepajėgianti atlaikyti jų svorio, buvo parašyta tik viena frazė: „Dieve, atleisk man! Midori, atleisk man!“ Tuojau pat pasivaideno, kad visi kiti žodžiai tame puslapyje išnyko, ir tik vienintelė frazė, tarsi netikėtai užgriuvusi piktoji dvasia, siaubingai išsišiepusi, spokso į mane.

Pagauta baimės, užverčiau dienoraštį. Kokia slogi valandėlė! Aplinkui viešpatavo tyla, girdėjau tik garsų savo širdies dunksėjimą. Pakilau nuo kėdės, dar kartą patikrinau, ar gerai uždarytos durys ir langas, tada, grįžusi prie stalo, ryžtingai atverčiau dienoraštį ir perskaičiau jį iki galo, nepraleisdama nė vieno žodžio. Apie tėvą ten nebuvo nė eilutės. Visas dienoraštis – negalėjau patikėti savo akimis – buvo skirtas judviejų su mamyte santykiams. Ji kentėjo, džiūgavo, meldėsi, prarasdavo viltį, galvojo apie mirtį – o taip, ji ne kartą ketino palikti šį pasaulį. Dienoraštyje rašė: „Jeigu Midori sužinos apie mūsų santykius su Dziosuke, aš nusižudysiu.“ Argi galėjau numanyti, kad mamaitė, visada džiaugsmingai sutikdavusi Midori ir linksmai su ja šnekučiuodavusi, taip klaikiai jos bijojo?

Skaitydama dienoraštį supratau: ištisus trylika metų mano motinos neapleido mintis apie mirtį. Kartkartėm kelias dienas iš eilės, retsykiais – net du ar tris mėnesius ji nieko neužrašydavo. Iš kiekvieno puslapio į mane žvelgė mamytės veidas, kurį temdė mirties šešėlis. „Ak, geriau numirti! Mirtis viską išspręs!“ Kodėl ji parašė šiuos nevilties kupinus žodžius? „Ko bijau, jeigu nutariau mirti? Drąsiau! Būk įžūli, Ajaka!“ Kas privertė mano gerąją mamaitę parašyti tokius žodžius? Nejaugi meilė? Tas nuostabus, spindintis jausmas, vadinamas meile? Vieną kartą Jūs, dėde, padovanojote gimimo dienos proga man knygą, kurioje meilė buvo palyginta su nuoga moterimi palaidais plaukais: ji, prispaudusi delnus prie aukštos krūtinės su stangriais tarsi žiedpumpuriai speneliais, išdidžiai stovėjo prie stebuklingo šaltinio. Kokia nepanaši į šį simbolį buvo meilė, jungusi Jus ir mano mamaitę!

Kai perskaičiau dienoraštį, Midori ir man tapo baisiausias žmogus, o motinos, būgštavusios, kad tik ši moteris nesužinotų jos paslapties, kančios dabar pasidarė ir mano skauduliais. Pradėjau bijoti tetos Midori, kuri, atkišusi lūpas, taip dažnai mane bučiuodavo! Tos pačios tetos Midori, kurią mylėjau turbūt ne mažiau nei savo mamytę! Juk ji, kai įstojau į pirmąją pradinės mokyklos klasę Asijoje, padovanojo man kuprinę, papuoštą stambiomis rožėmis! O kai vasarą mus išvežė į sveikatingumo stovyklą prie jūros į Juros miestelį, ji padovanojo man pripučiamą guminę žuvėdrą. Tai ji beveik kiekvieną dieną atnešdavo dovanų versdama atmintinai mokytis brolių Grimų pasaką „Nykštukas“, kurią taip gražiai perskaičiau mokyklos vakarėlyje. Kad ir kas man vaikystėje atsitikdavo, visada šalia atsistodavo teta Midori. Ji buvo mylimiausia mano mamaitės pusseserė. Midori ir dabar puikiai šoka, bet kadaise jai niekas neprilygdavo, kai ji žaisdavo golfą ir madžongą[4], plaukiodavo ir slidinėdavo. O štai dabar pradėjau labiausiai baimintis tos pačios tetos Midori, kuri kepdavo įstabius saldžius pyragus, mokėjo linksmintis pati ir prablaškyti mus pasikviesdama jaunų artisčių iš Takaradziukio teatro. Tos, kuri man visada atrodė tauri ir nuostabi, tarsi ką tik prasiskleidusi rožė!

Jeigu šiame pasaulyje egzistuoja slapta nelaimės nuojauta, tai vieną kartą ją patyriau, ją sukėlė Jūsų ir mamytės santykiai. Praėjusiais metais, kaip tik panašiu laiku, su drauge ėjau į elektrovežio stotį – mudvi turėjome važiuoti į mokyklą – ir staiga prisiminiau, kad pamiršau užklasinio skaitymo anglų knygą. Įkalbėjusi draugę palaukti stotyje, nuskubėjau namo. Bet prie vartų ūmai sustojau: kažkas neleido įeiti į vidų. Rytą motina pasiuntė tarnaitę apsipirkti ir liko namuose viena. Visiškai tatai pamiršau, bet staiga pajutau pavojų, netgi baimę. Stovėjau prieš vartus, žiūrėjau į rododendrų krūmus ir dvejojau: eiti ar neiti? Galiausiai taip ir nepasiryžusi įžengti į vidų, be knygos sugrįžau atgal į stotį. Tada mane apėmė keistas jausmas: atrodė, jei įeisiu į namus ir sudrumsiu mamos ramybę, ji bus nepatenkinta ir net sielvartaus. Slegiama nenusakomos vienatvės, žingsniavau Asijos upės pakrante spardydama po kojomis pasitaikančius akmenėlius. Stotyje, laukimo salėje, nuvargusi atsisėdau ant medinio suolo ir beveik nesiklausiau, ką tarškėjo draugė.

Nei anksčiau, nei vėliau ko nors panašaus nebuvau patyrusi ir nepatyriau. Dabar baimingai prisimenu tada mane apėmusią nelaimės nuojautą. Kas žino, gal ir Midori pajuto tokį keistą praregėjimą? Juolab kad ji pati ne kartą išdidžiai tvirtino, kad turi, nelyginant pointeris, nepaprastą uoslę, kuria akimirksniu atspėja priešininko užmačias lošiant kortomis. Vien tik pagalvojusi, kad Midori galėjo numanyti apie jūsų meilę, pradedu virpėti iš baimės. Tačiau ne! Tai tiesiog mano kvaili nuogąstavimai. Juk viskas jau baigta. Paslaptis išsaugota. Ir mamytė iškeliavo į kitą pasaulį vien tik dėl to, kad išsineštų ir šią paslaptį. Taip aš galvoju.

Niekada nepamiršiu tos nelaimę pranašavusios dienos. Kelios minutės prieš agoniją, neilgą, tačiau kraupią – jos negaliu prisiminti be vidinio virpulio, – mamaitė pašaukė mane į savo kambarį. Jos veidas buvo keistai glotnus, tarsi lėlės iš Bunraku teatro.

– Ką tik išgėriau nuodų… – tarė ji. – Aš taip pavargau. Nebeturiu daugiau jėgų gyventi.

Jos balsas buvo tyras lyg dangaus muzika, ir atrodė, kad ji kalba ne su manimi, bet per mane kreipiasi į Dievą. Tą akimirką aiškiai išgirdau, kaip dundėdamas griūva Eifelio bokštas, pastatytas iš žodžių, kurie grūdosi vienas ant kito jos dienoraštyje. „Nusikaltimas…“ Milžiniškas nusidėjimų statinys, išstovėjęs trylika metų, užvirto ant nuovargio iškankintos mano motinos. Sėdėjau net nekrustelėdama. Mamaitės žvilgsnis buvo nukreiptas kažin kur į tolumas. Ūmai tarsi rudens vėjas, prilenkiantis prie žemės žoles, mane užplūdo nesuvokiamas pasipiktinimas. Įdėmiai žvelgdama į liūdną mamytės veidą pasakiau:

– Taip.

Tik vieną žodį – tarsi būčiau kalbėjusi apie visiškai svetimą žmogų.

Pasakiau – ir širdis pašiurpo, lyg ją būtų užliejusi ledinio vandens banga. Paskui, apimta keisto, nesuvokiamo abejingumo, palengva atsistojau, išėjau iš motinos kambario ir nužingsniavau ilgu koridoriumi prie telefono, nusprendusi paskambinti Jums. (Kaip tik tą akimirką išgirdau trumpą priešmirtinį mamos riksmą.) Bet po mano skambučio atėjote ne Jūs – atidūmė Midori. Mamaitė mirė spausdama ranką moteriai, kurią taip mylėjo ir kurios taip bijojo. Ir Midori uždengė balta skepeta mamos veidą, iš kurio pasitraukė liūdesys ir išnyko šio pasaulio kančių atšvaitai.

Dėde! Dėdule Dziosuke!

Tą pirmąją mūsų budėjimo prie mirusiosios karsto naktį viešpatavo neįsivaizduojama tyla. Išsivaikščiojo policininkai ir gydytojas, išsiskirstė kaimynai, atėję atsisveikinti su mamyte. Prie karsto likome tik Jūs, Midori ir aš. Niekas nepratarė nė žodžio. Atrodė, kad visi trys klausomės vos girdimo bangų teliūskavimo, atsklindančio iš labai toli. Kai sudegdavo šermenų žvakės, paeiliui pakildavome ir uždegdavome naujas; vėliau trumpam atidarėme langą, kad prasivėdintų kambarys, ir, liūdnai žiūrėdami į velionės fotografiją, sugrįžome atgal. Kai atėjo Jūsų eilė keisti žvakes, ilgai ir graudžiai žvelgėte į motutės nuotrauką, ir tyli nesuvokiama šypsena šmėstelėjo Jūsų sielvartaujančiame veide. Tą naktį man ne kartą toptelėjo mintis, kad motulė, gyvenusi tokį skaudų gyvenimą, vis dėlto buvo laiminga.

Buvo devinta valanda, kai prislinkau prie lango ir staiga pravirkau. Jūs uždėjote man ant peties ranką, kelias minutes pastovėjote šalia ir tylėdamas grįžote atgal. Verkiau tada ne iš sielvarto, kad mirė mama. Ne, aš pagalvojau apie tai, kad ji net paskutinę savo valandą nedrįso ištarti Jūsų vardo, kad ne Jūs atskubėjote, kai aš paskambinau, o Midori, ir ūmai pajutau tokią beviltišką širdgėlą… Ir meilė, kurią jums abiem teko slėpti iki pat motutės mirties, pasirodė tokia pat nelaiminga kaip ir nukryžiuotas žiedlapis, įkalintas į man padovanotą stiklinį rutulį. Atvėriau langą ir, žiūrėdama į dangų, nutviekstą šaltos žvaigždžių šviesos, mėginau sulaikyti ašaras, bet netikėtai man pasivaimėjo, kad dabar mamytės meilė kyla į žvaigždėtą dangų ir tyliai sklendžia tarp šaltų žvaigždžių; man pasidarė taip nyku, kad neištvėrusi ėmiau raudoti. Staiga smigtelėjo mintis, jog gailesys dėl vienišos, tarp žvaigždžių pasiklydusios meilės toks didelis, kad su juo negalima lyginti sielvarto dėl vieno žmogaus – mano mamytės – mirties.

Dar kartą pravirkau naktį, kai paėmiau į rankas pagaliukus, norėdama užvalgyti suši[5].

– Pasistenk nusiraminti. Man labai gaila, kad niekuo negaliu tau padėti, – tyliai tąsyk pasakė Midori.

Ir aš pamačiau, kad jos akys irgi sklidinos ašarų. Žvilgtelėjau į nuostabias Midori akis ir papurčiau galvą. Ji tikriausiai tada manęs nesuprato. O juk pravirkau gailėdama jos, Midori. Žiūrėdama, kaip ji dėlioja suši į keturias lėkštes: Jums, sau, man ir – velionei motulei, staiga pagalvojau, jog nelaimingiausia iš mūsų – Midori, ir ėmiau kūkčioti.

Tą naktį raudojau dar kartą. Prisimenate? Jūs pasiūlėte man pailsėti, nes mūsų laukia labai sunki diena. Atsiguliau gretimame kambaryje ir tuojau pat užmigau. Vidurnaktį ūmai pabudau išpilta prakaito. Dirstelėjau į laikrodį, stovintį ant knygų lentynos, ir supratau, kad miegojau beveik valandą. Kitame kambaryje, kur buvo karstas, kaip ir anksčiau tvyrojo tyla, kurią retkarčiais sutrikdydavo Jūsų žiebtuvėlio spragtelėjimas. Paskui Jūs pasakėte:

– Eik truputį pailsėti, aš pasėdėsiu vienas.

– Aš nepavargau, bet jums tikrai reikėtų pailsėti, – atsakė Midori.

Vėl įsivyravo ilga tyla, o aš neištvėrusi pravirkau. Jūs turbūt neišgirdote mano gaikčiojimo. Pagalvojau, kad Jūs ir Midori dabar sėdite viename kambaryje su velione, tačiau abu mąstote katras sau. Ir visas suaugusiųjų pasaulis man pasirodė toks siaubingas, toks liūdnas ir baisus, kad nejučiomis paplūdau ašaromis.

Dėde! Dėdule Dziosuke!

Nieko neslėpdama parašiau viską, ką galvojau ir jaučiau tomis dienomis, tikėdama, kad Jūsų nepapiktins mano prašymas: nebenorėčiau daugiau susitikti nei su Jumis, nei su Midori. Daugiau nebegaliu, kaip tai būdavo anksčiau, patikliai reaguoti į Jūsų dėmesį, įkyrėti Midori savais kaprizais. Noriu pamiršti nusidėjimą, pražudžiusį mano mamytę.

Nebeturiu jėgų toliau rašyti.

Paprašiau dėdės Cumuros, kad jis pasirūpintų namu Asijoje. Aš pati grįšiu į Akasį, atidarysiu nedidelę ateljė ir savo darbu pelnysiu duoną. Motutė testamente parašė, kad dėl visko tarčiausi su Jumis, tačiau jeigu ji žinotų, ką dabar kenčiu, tikriausiai atsisakytų savo žodžių.

Šiandien sode sudeginau mamytės dienoraštį. Iš jo liko tik saujelė karštų pelenų. Nuėjau vandens, kad juos užliečiau, bet kai grįžau, pelenų nebebuvo: vėjas juos išnešiojo kartu su nukritusiais lapais, išnešiojo ir išblaškė.

Persiunčiu motutės laišką, kuris skirtas Jums. Radau jį kitą dieną tvarkydama jos stalą, kai Jūs išvykote į Tokiją.

 

Midori laiškas 

Pone Dziosuke Misugi!

Kai taip oficialiai į Jus kreipiuosi, man pradeda atrodyti, kad metų našta išnyko (juk man tik trisdešimt treji), ir širdis ima virpėti, tarsi rašyčiau meilės laišką. Beje, per pastaruosius dešimt su trupučiu metų – kartkartėm paslapčiomis nuo Jūsų, kartkartėm atvirai – parašiau nemažai meilės laiškų, tačiau nė vienas jų kažkodėl nebuvo skirtas Jums. Man ir pačiai, tiesą sakant, tatai atrodo keista. O Jums?

Vienąsyk pono Takagio žmona (Jūs tikriausiai prisimenate šią damą: kai ji užsitepa per storą kosmetikos sluoksnį, jos veide išryškėja kažkas lapiška) liežuvaudama apie žymius Osakos ir Kobės žmones, neaplenkė ir Jūsų, ir, pripažinkim, gana aštriai iš Jūsų šaipėsi: girdi, Misugis moterims neįdomus, nes nesugeba suvokti subtilių moters dvasios pojūčių; jis pats, žinoma, gali įsimylėti, tačiau moteris niekada nepamils tokio vyriškio „iki karsto lentos“. Neverta dėl to labai krimstis – ji taip užgauliai leptelėjo truputį apgirtusi, bet, šiaip ar taip, jos žodžiuose esti tiesos. O ne, Jūs ne iš tų žmonių, kurie kankinasi dėl vienatvės arba patiria melancholijos priepuolius; Jūsų veide vyrauja ne liūdnumas, o nusivylimas. Į viską turite visiškai nesikeičiantį požiūrį, kurį, savaime aišku, laikote neabejotinai teisingu. Kažkodėl šis Jūsų pasitikėjimas savimi erzina aplinkinius, kelia norą, kad vieną kartą imtumėte ir suabejotumėte. Žodžiu, žmogus Jūs neįdomus, moterys negali Jūsų pakęsti, ir įsimylėti Jus nėra jokios prasmės. Pamąstykite, kodėl nė vienas mano parašytų meilės laiškų nebuvo Jums adresuotas? Bet vis dėlto man tatai atrodo keista. Bent vieną ar du laiškus reikėjo pasiųsti ir Jums. Tegu jie būtų buvę skirti net ne Jums, tačiau jei būtume manę, kad rašiau juos galvodama apie Jus, tai argi taip svarbu, kam jie adresuoti? Argi negalėjau, nuo pat vaikystės būdama, palyginti su vienmečiais, drovi ir naivi, varžytis savo vyrui rašyti švelnius laiškus ir, mąstydama apie jį, išsiųsti juos kitiems žmonėms? Turbūt gimiau po nelaiminga žvaigžde, iš pat pradžių nulėmusių mano lemtį.

 

Iš tiesų man neduota
Sužinoti Jūsų šviesių minčių.
Noriu prieiti,
Tačiau bijau,kad netyčia sudrumsiu
Kilnų Jūsų tylėjimą.

 

Šį eilėraštį sukūriau praėjusį rudenį, kai Jūs sėdėjote savo kabinete. Pamėginau poetine forma išreikšti tuometinį savo nusiteikimą. Į šiuos žodžius sudėjau nelaimingos žmonos jausmus, kuri bijojo (tiksliau – norėjo, bet nesiryžo) sudrumsti Jūsų neįkainojamą ramybę, juk sėdėjote savo kabinete, apžiūrinėjote senovinį porcelianinį puodelį. (Ak, koks bejausmis, koks bedvasis Jūs buvote!) „Melagė!“ – galbūt ištarsite Jūs. Bet tai bus netiesa! Visą naktį, žaisdama madžongą, paslapčiomis vis žvilgčiojau į Jūsų kabineto pusę. Tiesa, šį eilėraštį aš taip pat atidaviau ne Jums, o nemačiomis padėjau ant stalo Tagamio namuose – to paties jauno filosofo, kuris suspėjo padaryti puikią karjerą ir šį pavasarį tapo universiteto docentu. Savo išdykumu, Jūs tai irgi žinote, sutrikdžiau dvasinę jauno mokslininko ramybę, ir bulvariniai laikraščiai trypė mano vardą skandalingų istorijų skiltyje, Jums, be abejo, buvo labai nemalonu. O juk norėjau tik šiek tiek paklibinti Jūsų pasitikėjimą savimi. Ar man pavyko?

Tačiau lengvabūdiški mano tauškalai tikriausiai tik padidino Jūsų priešiškumą, tad sunku išdėstyti tai, kas svarbiausia.

Mūsų santuoka jau seniai tapo fikcija. Ar, Jūsų nuomone, ne per ilgai ji užsitęsė? Man regis, įgijęs daugiau laisvės, pajusite palengvėjimą. Visa tai, žinoma, labai liūdna, bet jeigu Jūs neturite kokių nors įtikinamų prieštaravimų, ar Jums neatrodo, kad mums laikas oficialiai išsiskirti?

Dabar, kai Jus paprašė garbingai atsistatydinti iš užimamų svarbių postų (aš, tiesą sakant, šiek tiek nustebau, kai perskaičiau Jūsų pavardę verslininkų sąraše, kuriems siūloma pasitraukti), turbūt atėjo patogiausias metas nenatūraliems mūsų santykiams užbaigti. Mano sąlygos, trumpai tariant, būtų tokios: mane visiškai patenkintų užmiesčio namai Takaradzukyje ir Jasėje. Namas Jasėje gana didelis, o ir aplinkos peizažas man patinka. Ten ir norėčiau įsikurti. Namą Takaradzukyje parduočiau už porą milijonų jenų. Tiek pinigų man pakaktų visam gyvenimui. Manykite, kad tai paskutinis mano kaprizas, vienintelis mano prašymas. Per visą bendrą mūsų gyvenimą neprisimenu nė vieno atvejo, kad būtumėte mane palepinęs. Toks mano Jums galbūt netikėtas pasiūlymas; tačiau, būkite tikras, tatai visiškai nereiškia, jog esu nusižiūrėjusi kokį nors žmogų, kurį galėčiau laikyti mylimuoju. Ir visiškai nepagrįsti būtų Jūsų būgštavimai, neva kas nors mėgins pasinaudoti mano pinigais. Deja, iki šiolei nesutikau žmogaus, kurį nesigėdydama galėčiau pripažinti savo mylimuoju. Matyt, ir dabar, praėjus dešimčiai metų, vis dar stiprus pirmojo džiaugsmo pojūtis, kurį suteikėte savo jaunai žmonai. Dabar, beje, ne taip lengva surasti vyriškį, kuris atitiktų bent du reikalavimus: būtų tvarkingai apsikirpęs ir stotingas.

Vieną kartą laikraštyje perskaičiau, kad Sirijos dykumoje surado nuogą jaunuolį, kuris gyveno kartu su elnių banda. Koks gražus jis buvo išspausdintoje fotografijoje! Koks gražus buvo jo vėjų nugairintas profilis po kupeta sutaršytų plaukų, kokios puikios tiesios ilgos kojos! Net dabar, kai prisimenu jį, nesuvokiamas karštis nuvilnija mano krauju.

Nuo to laiko, kai pamačiau to jaunuolio nuotrauką, visi kiti vyrai man pradėjo atrodyti nepakenčiamai nuobodūs ir banalūs! Tad štai! Jeigu Jūsų žmona vieną vienintelę akimirką ir pagalvojo apie neištikimybę, tai tik tą valandėlę, kai apžiūrinėjo jaunuolio-elnio nuotrauką. Tereikia tik įsivaizduoti švarią elastingą to vaikino odą, sudrėkusią nuo dykumos naktinės rasos… Ak, vos tik pagalvoju apie nepaprastą to jaunuolio likimą, mano širdis pradeda pašėlusiai daužytis.

Prieš dvejus metus susižavėjau ponu Macuja – menininku modernistu. Tuo metu apie mūsų santykius sklido įvairūs prasimanymai, bet manęs tatai nė kiek nejaudino. Jūsų akyse, kai pažvelgdavote į mane, pastebėdavau tam tikrą liūdesį, kažką panašaus į užuojautą. Nors, tiesą sakant, nebuvo priežasties manęs gailėtis. Ir vis dėlto Jūsų žvilgsnis sujaudrindavo mano sielą. Jūsų akys, nors ir ne tokios kaip jaunuolio-elnio, buvo nuostabios. Kodėl nepanorote savo žvilgsniu pasakyti ką nors daugiau? Tačiau Jūs to nepadarėte, ir man nieko daugiau neliko, kaip nukaukšėti į šaltą Macujos ateljė ir sutikti jam pozuoti. Aš ir dabar, beje, vertinu jį kaip dailininką. Savo stiliumi jis šiek tiek panašus į Utrilją. Bet, kaip žmogus, jis niekam tikęs. Ir jeigu Jus būtų galima įvertinti šimtu balų, tai jis nenusipelnytų daugiau nei penkiasdešimties. O taip, jis talentingas, bet sugadintas šlovės. Jo veidas malonus, tačiau išvaizda kažkodėl nepatraukli. Jis būna tiesiog juokingas, kai patenkintas savimi papsi pypkę.

Praėjusios vasaros pradžioje susižavėjau žokėjumi Cumura, laimėjusiu su kumelaite Žydroji Strėlė lenktynes dėl žemės ūkio ir miškininkystės ministerijos prizo. Ir tada Jūsų žvilgsnyje pamačiau jau ne užuojautą, bet šaltą panieką. Iš pradžių, kai atsitiktinai susitikome koridoriuje, pamaniau, kad tai žalsvi lapai atsispindi Jūsų akyse. Ir tik vėliau supratau, kaip smarkiai apsirikau, – Jūsų žvilgsnyje spindėjo nesitaikstymo ugnis. Koks nedovanotinas neapdairumas! Jeigu būčiau tatai supratusi iš karto, būtų pasisekę pripratinti savo sielą prie bet kokių Jūsų žvilgsnių. Deja, tuo metu visi mano jausmai, visi pojūčiai krypo viena linkme, – buvau susižavėjusi greičiu! Ir Jūsų neįveikiamas užsisklendimas, Jūsų siekimas paslėpti tikruosius jausmus man buvo nepasiekiamas ir nesuprantamas! Kaip troškau bent kartą Jums parodyti Cumurą, kai jis lekia su Žydrąja Strėle smarkiai aplenkdamas varžovus. Esu tikra, kad ir Jūs pats būtumėte nusimetęs abejingumo kaukę pro akinius žiūrėdamas į tą mielą būtybę, sukaupusią visas jėgas, kad tik pasiektų vienintelį tikslą (žinoma, aš turiu galvoje ne Žydrąją Strėlę, o žokėjų Cumurą).

Tad pakako vieno mano žvilgsnio, jog šis jau sėkmės išpaikintas dvidešimt dvejų metų vaikinas pademonstruotų nematytą valią siekdamas pergalės ir netgi dusyk laimėdamas. Anksčiau nebuvau susidūrusi su tokiu temperamentu. Jis trokšdavo mano pagyrų, tačiau pamiršdavo viską pasaulyje, deja, taip pat ir mane, vos tik užšokdavo ant savo rausvosios Žydrosios Strėlės ir visiškai paklusdavo greičio demonui. Štai tokiomis valandėlėmis pajusdavau gyvenimo pilnatvę ir nė kiek neapgailestaudama būčiau atidavusi jam tris briliantus, kuriuos išsaugojau dar nuo prieškario laikų. Tačiau jaunasis žokėjus būdavo žavus tik jodamas Žydrąja Strėle. Vos nušokęs ant žemės, jis tapdavo neišprususiu bernioku, kuris dorai nenusimanydavo net apie kavos skonį. Ir vis dėlto man būdavo maloniau eiti pasivaikščioti su šiuo neprotingu drąsuoliu, užgrūdinusiu savo valią lenktynėse, nei su literatu Senoja arba buvusiu kairuoliu Micuja.

Jokių gilesnių jausmų jam nepuoselėjau ir nė kiek neapgailestaudama pripiršau jam aštuoniolikametę šokėją putliomis lūpomis, kuriai irgi simpatizavau, ir net padėjau jiems surengti vestuves.

Bet, regis, vėl užsiplepėjau ir pamiršau svarbiausią dalyką. Tad štai, įsikūrusi Jasėje, vis dėlto nenorėčiau tapti atsiskyrėle. Sumaniau ten auginti gėles. Atrodo, pardavinėjant gėles Sidzio turguose, galima padoriai uždirbti. Esu tikra, kad, padedant auklei, jaunai tarnaitei ir dviem merginoms, galima be didelio vargo išauginti keletą šimtų gvazdikų. Kurį laiką vyrai į namus Jasėje nebus įleidžiami. Vyrų kvapas mums šiek tiek įgriso. Patikėkite, aš neveidmainiauju. Nuo šiolei rimtai ketinu pradėti naują gyvenimą ir tikiuosi surasti tikrąją laimę.

Jus veikiausiai nustebins netikėtas ištuokos prašymas. Ne, ne! Greičiau Jums turėtų atrodyti keista, kad ligi šiol apie tai nė karto neprabilau. Aš irgi, retkarčiais atsigręždama į praeitį, apmaudžiai pagalvoju, kaip galėjome kartu išgyventi per dešimt metų. Tiesa, man priekaištaudavo dėl nederamo elgesio, ir aplinkiniams turbūt pradėjo atrodyti, jog mudu esame keista pora. Ir vis dėlto mūsų reputacija visuomenėje išliko nesuteršta. Kartkartėmis mus netgi pagerbdavo pakviesdami piršliauti. Ne, čia Jums turbūt nėra dėl ko man priekaištauti. Ko gero, nusipelniau pagyrimo, argi ne?

Kaip vis dėlto sunku rašyti atsisveikinimo laišką. Nemalonu lieti ašaras, bet nė kiek ne maloniau būti familiariai. Norėčiau, kad mano laiškas padėtų mums išsiskirti oriai, kad neįskaudintume vienas kito be reikalo. Bet, mano manymu, nieko iš to nebus, ir aš tikriausiai Jums atrodau neapsakomai kvaila, kai skaitote šias eilutes. Ką padarysi? Kažin, ar kas geba gražiai rašyti apie skyrybas. Todėl man teks prabilti oficialiu tonu, labiau tinkamu laiškui dėl ištuokos. Paprašysiu Jūsų nesupykti, jeigu mano laiško pabaiga bus nemaloni, nes aš irgi nusprendžiau ginti save užsidėjusi abejingumo šarvus.

Viskas prasidėjo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt ketvirtųjų vasarį. Apie devintą valandą ryto žvilgtelėjau pro viešbučio „Atamis“ langą. Mano numeris buvo antrame aukšte. Ūmai pamačiau Jus. Vilkėjote pilką kostiumą, neskubėdamas žingsniavote palei statų uolėtą krantą. Ak, kaip seniai tai buvo! Ta diena išnyko nebūtyje tarsi sapnas. Nusiraminkite ir skaitykite toliau. Netrukus Jus pasivijo aukšta moteris, apsirengusi gražiu chaoriu pilkomis juostelėmis, išsiuvinėtu stambiais kardažolės žiedais. O, kaip skaudžiai man tada dilgtelėjo širdį! Nemaniau, kad taip tiksliai išsipildys mano nuojauta. Norėdama ją patikrinti, atvažiavau į Atamį vakariniu traukiniu. Visą naktį nesudėjau akių, o galvoje visą laiką sukosi vienintelė senoviška frazė: „Jeigu tai sapnas – atsibusk!“ Tada man buvo dvidešimt metų (tiek, kiek dabar Siokai). Naiviai, nepatyrusiai jaunai moteriai, ką tik ištekėjusiai, tai buvo pernelyg skaudus smūgis. Paskambinau ir paprašiau nieko nesuprantančio patarnautojo tuoj pat atnešti čekį. Nebenorėjau čia būti nė vienos valandėlės ir užsimokėjusi nedelsdama išėjau iš viešbučio. Šiek tiek pastovėjau gatvėje mėgindama nuslopinti aštrų skausmą krūtinėje ir svarstydama, ar man eiti jūros link, ar bėgti į stotį. Galiausiai žengtelėjau keletą metrų jūros link ir vėl dvejodama sustojau. Ilgai žiūrėjau į žaižaruojančią nuo saulės spindulių žiemos jūrą, savo spalva panašią į išspaustą iš tūbelės Berlyno mėlį, paskui apsisukau ir ryžtingai patraukiau į stotį. Gerai pagalvojus, nuo to laiko vis ėjau, dūlinau tuo keliu, kol pagaliau pasiekiau šią dieną. Jei tada būčiau nuklibikščiavusi prie jūros kranto, kur judu stovėjote, dabar tikriausiai viskas būtų kitaip. Tačiau – laimė ar nelaimė – aš to nepadariau. Šiandien man atrodo, kad tai buvo lemtingiausia sankryža mano gyvenime.

Kodėl tada nenužingsniavau prie jūros? Sustojau, nes suvokiau, jog niekuo negaliu prilygti savo seseriai – gražuolei Ajakai: nei gyvenimo patirtimi, nei žiniomis, nei talentu, nei mokėjimu elegantiškai laikyti kavos puodelį, nei literatūros supratimu arba gebėjimu panirti į muziką, nei kosmetikos naudojimo subtilybėmis. O, tas nelemtas savęs žeminimas! Dvidešimtmetės žmonos žeminimasis, kurį galima pavaizduoti paveiksle tik nepriekaištinga linija. Kai paneri į ledinę jūrą, sustingsti, nes kiekvienas judesys šimtą kartų padidina šalčio pojūtį. Ar Jums teko tai patirti? Štai tada ir aš bijojau krustelėti. Ir tik daug vėliau nusprendžiau: jeigu jis mane apgaudinėja, atsimokėsiu jam tuo pačiu.

Vienąsyk per ekskursiją, kai su buvusiomis mokyklos draugėmis įėjau į Sanomijos stoties laukiamąjį, vos spėjau išbėgti į lauką, nes ten pastebėjau Jus ir Ajaką. Tatai atsitiko praslinkus metams, kai pamačiau judu pro viešbučio „Atamis“ langą.

Niekada nepamiršiu vakaro, kai tarsi lenktyniaudamos čirpė cikados, o aš neapsakomai ilgai stovėjau prieš sandariai nelyg geldelės sąvaras uždarytus Ajakos namų vartus, žvelgiau į švelnią šviesą, besiskverbiančią iš antro aukšto pro šilkinių užuolaidų tarpą, ir niekaip nesiryžau paliesti ranka skambučio. Neprisimenu, ar tada buvo ruduo, ar pavasaris. Aš apskritai prastai prisimenu metų laikus. Ir dar daug, labai daug galėčiau Jums papasakoti tokių dalykų, kurie priverstų Jus suaimanuoti. Bet aš kantriai tylėjau ir nemėginau ko nors griebtis. Netgi tada, Atamyje, nenusekiau paskui jus prie jūros. Netgi tada! Labai keista, tačiau, kai prieš mano akis netikėtai sužaižaravo spindintis, panašus į Berlyno mėlį jūros ruožas, staiga atslūgo veriantis skausmas, kuris vos neišvarė manęs iš proto, ir mano sieloje įsiviešpatavo ramybė.

Neslėpsiu, mano gyvenime būta ilgų mėnesių, kai jausdavau beprotybės alsavimą, bet laikas – geriausias gydytojas, jis išsprendė visas problemas palankiausiu man būdu.

Panašiai kaip atvėsta įkaitinta geležis, taip atšalo ir mūsų santykiai. Kuo abejingesnis darėtės Jūs, tuo abejingesnė buvau ir aš, neatsilikdama nuo Jūsų nė per plauką. Dabar mūsų santykiai panašūs į apšarmojusių blakstienų susilietimą. Šeima? Ne, šis šiltas žmogiškas žodis čia visiškai nedera! Labiau tiktų „tvirtovė“ – manau, ir Jūs tam neprieštarautumėte. Užsidaręs šioje tvirtovėje, Jūs apgaudinėjote mane, o aš – Jus (tačiau Jūs pradėjote pirmasis!) Kokius niūrius sandėrius gali sudaryti žmonės! Visas mūsų gyvenimas buvo pagrįstas dviem paslaptimis, kurių neatskleidėme vienas kitam. Į mano neleistinus išsišokimus retkarčiais reaguodavote nepritariamai, retkarčiais paniekinamai ir su širdgėla, bet visada apsimesdavote, tarsi nieko nepastebite. Kiek kartų lepindamasi vonioje nepadoriai garsiai šūkteldavau tarnaitei, kad atneštų cigarečių; svetainėje arba koridoriuje nevalyvai pribarstydavau pudros; telefonu pasikalbėjusi su pažįstamu vyriškiu, kambaryje šokdavau valsą; prisikviesdavau aktorių iš Takaradzukio, vaišindavau juos ir fotografuodavausi su jais; savo gimimo dieną netgi tarnaitėms liepdavau pasipuošti kaspinais; pakviesdavau studentų ir surengdavau triukšmingas išgertuves. Taip elgiausi visiškai sąmoningai, suprasdama, kad Jums tatai labai nemalonu. O, jeigu Jūs bent kartą rimtai būtumėte papriekaištavęs! Ne, Jūs to nedarėte, negalėjote daryti. Todėl mudu paprasčiausiai nesusipykdavome. Mūsų tvirtovėje viešpatavo ramybė; tik mus supantis oras, tarsi pūstelėjus dykumų vėjui, keistai atšaldavo ir šlamėdamas bei švokšdamas lėkdavo nežinia kur. Kodėl Jūs, įpratęs medžioti laukinius karvelius ir fazanus, nepajėgėte kilstelėti savo medžioklinio šautuvo ir iššauti man į širdį? Kodėl Jūs, ėmęs mane apgaudinėti, nepradėjote to daryti dar atviriau ir negailestingiau? Kodėl nesiryžote galutinai įklimpti į apgaulių liūną? Argi nežinote, kad moteris gali atleisti vyrui bet kokį melą?

Per dešimt metų kentėjau tokį gyvenimą ir vis galvojau: kada nors tatai turi baigtis. Turi kažkas atsitikti! Kas nors įvykti! Mano sieloje visą laiką ruseno silpna, bet atkakli viltis. Kokia bus ta pabaiga? Įsivaizdavau ją dvejopai: arba aš vienąkart priglusiu prie Jūsų krūtinės ir ramiai užmerksiu akis, arba iš visų jėgų smogsiu, kad fontanu imtų trykšti kraujas, o taip, smeigsiu Jums į krūtinę peilį, tą patį, kurį – prisimenate? – atvežėte man iš Egipto. Kaip manote, ko labiau troškau? Tiesą sakant, aš ir pati nežinau.

O ar prisimenate, kas įvyko prieš penkerius metus, kai grįžote iš kelionės po Pietų šalis? Nebuvau namuose dvi dienas. Trečią dieną parsiradau truputį kauštelėjusi. Jūs buvote išvažiavęs į Tokiją kelioms dienoms reikalų tvarkyti ir aš maniau, kad dar negrįžote iš kelionės. Bet buvote netikėtai parsibeldęs į namus – sėdėjote valgomajame ir valėte šautuvą. Pasisveikinau ir tuojau pat nėriau į verandą, klestelėjau ant kanapos nugara į Jus ir atstačiau gaiviam vėjui įkaitusį veidą. Tentas, ištemptas virš pietų stalo sode, buvo savotiškas ekranas, stiklinėse terasos duryse atsispindėjo dalis kambario, tad neatsigręždama galėjau Jus matyti. Pavargusi po dviejų parų triukšmingų linksmybių, leisgyvė sėdėjau ant kanapos nepajėgdama net krustelėti ir abejingai žvelgiau į Jūsų atvaizdą. Išvalęs vamzdį, įtvirtinote jį į apsodą, keletą kartų kilstelėjote šautuvą ir vėl nuleidote. Paskui, prispaudęs buožę prie peties, šiek tiek prisimerkėte ir nusitaikėte. Nusitaikėte į mane!

Galbūt nusprendėte mane nušauti? Ir nors šautuvas buvo neužtaisytas, staiga panorau sužinoti: ar tą valandėlę troškote mane nužudyti? Apsimečiau nieko nepastebinti ir užsimerkiau. Įdomu, kur taikėtės – į petį, sprandą, o gal į pakaušį? Nekantriai laukiau, kol tyloje spragtels gaidukas, nes pasiruošiau gelbėtis: tą akimirką, kai pasigirs trakštelėjimas, nugriūsiu nuo kanapos. Džiaugsmingai virpėdama – tokio jausmo nebepatirdavau daugelį metų, – laukiau šios akimirkos, kad galėčiau suvaidinti geidžiamą sceną.

Pramerkiau akis ir pamačiau: Jūs vis dar taikotės į mane. Valandėlę sėdėjau nejudėdama, paskui staiga – net nesupratau kodėl – atsigręžiau ir dėbtelėjau jau ne į atvaizdą, bet į Jus patį. Tą sekundę pasukote šautuvą į šalį ir nusitaikėte į pirmąsyk šią vasarą pražydusį rododendro krūmą, kurį atsivežiau iš Amagio. Pasigirdo tylus spragtelėjimas. Kodėl tada neiššovėte į savo neištikimą žmoną? Tą valandėlę ji buvo visiškai to nusipelniusi. Jūs taip norėjote nužudyti mane, bet nepasiryžote nuspausti gaiduko! O, jeigu tada būtumėte paspaudęs gaiduką, būtumėte neatleidęs mano neištikimybės ir pervėręs neapykanta mano širdį! Galbūt atgailaudama būčiau puolusi Jums ant kaklo… gal, atvirkščiai, būčiau nusprendusi parodyti Jums, kad irgi moku taikliai šaudyti. Tačiau to nepadarėte, ir aš, atitraukusi akis nuo rododendro, kurį pasirinkote taikiniu vietoje manęs, tyčia svirduliuodama nušlitiniavau į savo kambarį. Regis, net niūniavau „Po Paryžiaus stogais“ ar kokią kitą madingą dainelę.

Nuo to laiko praslinko keleri metai, bet tinkamos progos mūsų santykiams nutraukti vis nepasitaikė. Tačiau praėjusią vasarą lelijos sode pražydo tokia geliančia raudona spalva. Žiūrėdama į jas, puoselėjau vienokių ar kitokių permainų viltį…

Paskutinį kartą lankiausi pas Ajaką jos mirties išvakarėse. Tą dieną vėl daugiau nei po dešimties metų pamačiau ją, vilkinčią chaorį, kuris tvieskiančiuose ryto saulės spinduliuose Atamyje lyg košmariškas sapnas įstrigo mano atmintyje. Stambūs violetiniai kardažolių žiedai atrodė taip, lyg iš tiesų būtų gyvi. Man pasivaimėjo, kad chaoris tarsi švininis slegia jos silpnus, bet tokius mielus Jūsų širdžiai pečius. Įžengiau į kambarį, atsisėdau prieš Ajaką ir šūktelėjau: „Kokia tu nuostabi!“ Iš pradžių mėginau susitvardyti, bet netrukus pagalvojau: kodėl ji apsivilko šį chaorį ir sėdi nieko nepaisydama prieš mane? Tą akimirką kraujas ėmė pašėlusiai tvinkčioti smilkiniuose, ir aš nebepajėgiau ilgiau savęs tramdyti. Savivalė moters, atėmusios vyrą iš kitos, ir dvidešimtmetės žmonos, praradusios jį, didžiulė kantrybė anksčiau ar vėliau vieną sykį turėjo atsidurti ant teisingumo svarstyklių. Tikriausiai tas laikas atėjo. Ir aš atskleidžiau paslaptį, šventai saugotą per dešimt metų, ramiai išklojau ją prieš violetinius kardažolės žiedus.

– Pažįstamas chaoris, – pasakiau.

Ajaka vos girdimai aiktelėjo ir dirstelėjo į mane. Mūsų akys susidūrė. Žvelgiau jai į akis ir neketinau nuleisti galvos – tatai turėjo padaryti ji.

– Tu vilkėjai šį chaorį, kai važiavai kartu su Misugiu į Atamį. Atleisk, mačiau judu tą dieną, – kreivai šyptelėjau.

Ajaka išblyško, o netrukus išbalo tarsi popierius. Jos lūpos trūkčiojo, lyg norėtų ką pasakyti, tačiau nepratarė nė žodžio. Panarinusi galvą, ji įsmeigė akis į savo baltas rankas, sudėtas ant kelių.

Ir tada mane užliejo toks džiaugsmas, tartum ant manęs būtų prapliupęs palaimingas šviesos ir teisybės lietus: štai ji – toji valandėlė, kurios laukiau šitiek metų! Ir tuo pat metu sielos gilumoje krustelėjo nesuvokiama širdgėla, nes supratau, ką būsiu priversta toliau daryti. Mudvi ilgai sėdėjome viena priešais kitą. Buvau pasirengusi suakmenėti ir be galo ilgai spoksoti į Ajaką. Įsivaizduoju, kaip ji norėjo, kad prasmegčiau skradžiai! Paskui ji kilstelėjo vaškinį veidą ir ramiai pažvelgė į mane. Suvokiau, kad ji greitai mirs. Tą akimirką mirtis įžengė į Ajaką. Argi kitaip ji būtų galėjusi taip ramiai žiūrėti į mane? Saulė švystelėjo iš po debesies ir ligi tolei apniukusiame sode beregint pasidarė šviesu. Ūmai nuslopo fortepijono garsai, atsklindantys iš gretimo namo.

– Nesikrimsk, aš neliepsnoju pykčiu. Galiu atiduoti Misugį visam laikui! – pasakiau ir nuėjau į verandą, kur buvau palikusi Ajakai atneštą baltų rožių puokštę. Grįžau nešina gėlėmis į kambarį, pamerkiau jas į vazą knygų lentynoje, šiek tiek atlenkiau stiebus, kad puokštė įgytų gražią formą, paskui dirstelėjau į galvą panarinusią Ajaką ir vėl pamąsčiau: tikriausiai matau ją paskutinį kartą. (Kokia keista nuojauta!)

– Neimk viso to giliai į širdį, – tariau atsisveikindama. – Juk ir aš apgaudinėjau tave per dešimt metų. Dabar mudvi atsiteisusios, – ir nejučiom nusijuokiau. Net ir tada ji nieko nepasakė. Nuo pat pradžių Ajaka nepratarė nė vieno žodžio. Sėdėjo taip tyliai, tarytum net nealsavo. Teismas baigėsi. Dabar ji turėjo teisę elgtis, kaip jai patinka. Nusprendžiau, jog man nebėra daugiau ką čia veikti, tad paskubom atsistojau ir išėjau iš kambario.

– Midori, – išgirdau už nugaros Ajakos balsą. Tai buvo pirmasis žodis, kurį ji ištarė. Tačiau aš nė nestabtelėjau.

– Teta, kas jums atsitiko? Jūs tokia išblyškusi! – šūktelėjo Sioka. Ji nešė Ajakai arbatos puodelį ir koridoriuje mudvi susidūrėme. Tik tada supratau, kaip esu baisingai susijaudinusi. Dabar Jums aišku, kodėl turiu su Jumis išsiskirti, arba tiksliau – kodėl Jūs nebegalite ilgiau būti su manimi. Prašau atleisti, kad išdrįsau pažerti tiek įžūlybių šiame ilgame laiške. Matyt, nesmagiems mūsų santykiams, kuriuos palaikėme tiek metų, atėjo galas. Štai tikriausiai ir viskas, ką norėjau Jums pranešti. Jeigu tai įmanoma, tikiuosi gauti Jūsų sutikimą skirtis, kol dar būsite Idzu mieste.

Baigdama norėčiau pasakyti, jog šiandien už tarnaitę tvarkiau Jūsų kabinetą – net neprisimenu, kada tatai buvau dariusi. Mane pribloškė ten tvyranti tyla. Kokia rami ir jauki vieta mąstyti. Patogus krėslas taip ir traukia atsisėsti, o gėlės vazoje, sukurtoje Ninsėjaus[6], skaisčiai plieskia. Šį laišką parašiau Jūsų kabinete. Man atrodo, Gogeno paveikslas jam netinka. Aš paveikslą savavališkai nukabinau, norėdama – jeigu neprieštarausite – papuošti Jūsų namą Jasėje. Vietoje Gogeno drobės Jūsų kabinete pakabinau Vlaminko žiemos peizažą. Taip pat atnaujinau Jūsų garderobą: pakabinau ten tris žieminius kostiumus ir pagal savo skonį parinkau prie jų tris kaklaraiščius. Nežinau, ar jie Jums patiks.

 

Ajakos laiškas 

Kai gausite šį laišką, manęs nebebus. Negaliu įsivaizduoti, kas yra mirtis, tačiau neabejoju dėl vieno dalyko: ji išsineš iš šio pasaulio ir mano džiaugsmus, ir mano kančias. Kartu su manimi iškeliaus ir nesibaigiančios mintys apie Jus, ir rūpestis dėl Siokos ateities, o mano kūnas ir siela pavirs į nieką.

Jūs perskaitysite šį laišką po mano mirties – bus praėjusios kelios valandos, gal ir dienos. Ir tada sužinosite, apie ką be paliovos dabar – dar būdama gyva – mąstau. Iš laiško sužinosite, ką galėjau ir pati papasakoti – apie tai, ko Jūs net neįtariate. Galėsite klausytis mano balso, kalbėtis su manimi, tarsi būčiau gyva, stebėtis, kentėti, mane barti… Vargu ar Jūsų akys patilš ašaromis, tačiau veidas pasidarys toks liūdnas, kokį mačiau tik aš (netgi Midori nežino, kad Jūsų veidas toks gali būti!). Ir Jūs pasakysite: „Kokia tu kvailutė!“ Dabar nepaprastai aiškiai įsivaizduoju Jūsų veidą ir girdžiu Jūsų balsą.

Kol skaitote šį laišką, mano gyvybė, nors būsiu jau mirusi, nepastebimai atgis jo eilutėse: ji suspurdės tą akimirką, kai atplėšite voką ir pamatysite pirmąjį žodį, ir tikriausiai plazdės penkiolika dvidešimt minučių, kol baigsite skaityti paskutinę frazę. Ji vėl, tarytum vis dar nebūčiau mirusi, įsismelks į visą Jūsų esybę, pripildys Jūsų sielą prisiminimų. Pomirtinis laiškas… Kokie keisti žodžiai! Toks pats keistas Jums pasirodys ir mano neilgas gyvenimas, glūdintis laiško eilutėse. Tačiau per tą trumpą laiką noriu papasakoti Jums tiesą. Trokštu atskleisti teisybę. Baugu tokią valandėlę kalbėti apie slėptus dalykus, bet žinokite: Jūs niekada nepažinote manęs tokios, kokia iš tikrųjų esu. Tik šis laiškas parodys, kokia iš tiesų buvau… Pamatysite mane be kaukės!

Ligi šiolei man prieš akis šmėsčioja lietaus nuprausti medžiai Jamadzakyje, ant Teno kalno, kuris buvo pasipuošęs skaisčiai raudonais rudenio lapais. Ak, kaip buvo gražu! Mudu laukėme, kada liausis lietus, susiglaudę po senų vartų stogeliu, priešais Miokano arbatinę, ir gėrėdamiesi žiūrėjome į Teno kalną, dunksantį už stoties. Piktą išdaigą mums iškrėtė ana rudens diena. Pamažu ėmė dulksnoti. Žiūrint pro smulkius lietaus lašelius, kalnai, į kuriuos ketinome kopti, atrodė pasakiškai gražūs. Nuo tos dienos praslinko trylika metų, bet iki šiol mano sieloje rusena prisiminimas apie nepaprastą rudenio purpuru pasipuošusių medžių grožybę.

Tą dieną pirmą kartą buvome vienu du. Jūs vežiojote mane po Kioto apylinkes, – ir aš buvau beprotiškai pailsusi. Tikriausiai ir Jūs buvote pavargęs. Visą laiką kalbėjote man mielas kvailystes, tarkim, kad meilė – susižavėjimas, kad domitės retomis vazomis ir kad tatai nėra blogas polinkis, jog įsimylėjote mane – ir jog čia taip pat nieko bloga nesą. Ir dar sakėte, neva tik mudviem visa rudeniška grožybe atsiskleidė Teno kalnas, mudu tą pajutome vienu metu, ir dabar kelio atgal nebėra – viskas iš anksto nulemta ir nieko nebeįmanoma pakeisti. Įkalbinėjote mane tarsi mažą vaiką ir net grūmojote.

Tą dieną iš paskutiniųjų stengiausi atitolti nuo Jūsų, tačiau Jūsų lyg ir paiki palyginimai ir tuščios šnekos privertė mano širdį dažniau plakti. Jūsų begalinis ilgesys, slypintis po šiurkštybėmis ir grasinimais, pražydo manyje laimės gėlėmis, nes supratau, kad esu mylima.

Kaip paprastai ir lengvai, neatleidusi savo vyrui Kadotai jo vienintelio nusižengimo, pati pasukau neištikimybės keliu!

Atamyje, kai likome dviese viešbutyje, Jūs pirmasis pasakėte: „Būsime nusidėjėliai!“ Ar prisimenate? Buvo vėjuota naktis, ir nesandariai nuo jūros pusės uždarytos langinės visą laiką girgždėjo. Vidurnaktį nusprendėte jas tvirčiau suverti ir atidarėte duris. Tada toli jūroje pamačiau liepsnojančią žvejų valtį. Ji ryškiai žioravo, tarsi signalinis laužas. Tikriausiai toje valtyje žmones ištiko nelaimė ir mirtis jiems jau žiūrėjo į akis. Bet mudu neišsigandome, mus pribloškė tik šio reginio grožis. Kai užtrenkėte duris, mane ūmai užplūdo nerimas. Aš vėl jas pravėriau, bet žvejų valtis, matyt, jau buvo sudegusi, nes prieš mano akis tvyrojo tik tamsi jūros plynė be jokio žiburėlio. Ligi tos nakties širdies gilumoje dar tikėjausi surasti savyje jėgų ir išsiskirti su Jumis, tačiau po gaisro jūroje pajutau, kad tai, kas vyksta, yra neišvengiama. Prisimenate? Jūs pasakėte: „Būsime nusidėjėliai, visą gyvenimą apgaudinėsime Midori“, ir aš nedvejodama pritariau: „Būsime didieji nusikaltėliai ir apgaudinėsime ne tik Midori, bet ir visus žmones, visą pasaulį.“ Ir pirmąsyk nuo to laiko, kai pradėjome slapta susitikinėti, aš ramiai užmigau.

Tą naktį man pasivaideno, tarsi jūroje sudegusios žvejų valties likimas – tai mūsų meilės likimas, kurio nebeįmanoma išvengti. Netgi dabar, kai rašau Jums atsisveikinimo laišką, man prieš akis šokčioja ryški ugnis, ryjanti laivelį nakties tamsoje. Tas gaisras tarsi įkūnijo vienoje akimirkoje kančias, kurias patiria moteris šiame nepatikimame pasaulyje.

Ar verta dar grimzti į prisiminimus? Juk jiems nebus galo! Per praėjusius trylika metų patyriau tiek sielvarto ir kančių. Ir vis dėlto buvau laimingesnė už visus šiame pasaulyje. Liūliuojama Jūsų didžiulės meilės bangų, be jokio saiko mėgavausi laime.

Dieną perverčiau dienoraštį. Jame dažnai kartojosi žodžiai: „mirtis“, „nusikaltimas“, „meilė“. Jie vėlei man priminė nelengvus metus, kurie buvo tik mudviejų. Ir vis dėlto laikydama delnuose dienoraštį jaučiau tik meilės ir laimės svorį. Mane visą laiką persekiojo kaltės jausmas dėl kartu daromo nusikaltimo. Kiekvieną dieną virš manęs kybojo mirties šešėlis, ir žiūrėdama į jį kartodavau: kai Midori viską sužinos, aš numirsiu; jeigu Midori viskas paaiškės, savo kaltę išpirksiu mirtimi. Štai kokia didelė ir neatšaukiama buvo mano laimė!

O, kas galėjo numanyti, kad šalia tos, kurią Jūs pažinojote, egzistavo dar viena aš – kita (Jums turbūt tokia frazė pasirodys netikroviška, bet nežinau, kaip kitaip pasakyti savo mintį). Pasirodo, manyje gyveno dar viena moteris, bet aš nieko apie ją nežinojau. Taip, tai buvo dar viena aš, apie kurios egzistavimą Jūs net nesapnavote.

Vieną kartą pasakėte, kad kiekviename žmoguje gyvena sava gyvatė. Prisimenate? Turėjote susitikti su Kioto universiteto profesoriumi Takada. Kol judu kalbėjotės, nuobodžiaudama ėmiau apžiūrinėti įmerktas į spiritą gyvates stiklinėse spintose, kurios stovėjo ilgo niūraus koridoriaus gale. Vaizdas, žinoma, buvo nemalonus, ir mano nuotaika sugedo. Po pusvalandžio išėjote iš profesoriaus kabineto ir, rodydamas į angis, juokaudamas tarėte: „Ši gyvačiukė – Ajakos, ši – Midori, o štai ta – mano. Kiekvienas žmogus turi savo gyvatę, tad neverta jų bijoti.“ Toji, kuri gyveno Midori, buvo nedidelė šviesiai ruda gyvačiukė iš Pietų šalių. Mano angis – visa baltai taškuota su smaila it yla galvute. Ji buvo atvežta iš Australijos. Ak, kam Jūs tada pasakėte, kad kiekviename žmoguje slypi gyvatė? Pasakėte – ir pamiršote, bet man Jūsų žodžiai įkrito į širdį ir nuo to laiko dažnai pagalvodavau: ką gi iš tikrųjų įkūnija ta gyvatė žmogaus viduje? Kartkartėmis man atrodydavo, jog užsispyrimą, kartais – pavydą arba lemtį.

Dar ir dabar nesuprantu, ką reiškia ta gyvatė, tačiau manyje – Jūs pats sakėte – tokia angis gyveno. O kaip kitaip pavadinti tą, kitą, kurios nepažinojau, bet kuri buvo mano būtybės dalis. Ir ji pirmąkart man apsireiškė šiandien.

Tatai atsitiko po pusiaudienio. Kai Midori atėjo manęs aplankyti, vilkėjau tą patį chaorį, kuri atvežėte man iš Mitos. Jaunystėje jį labai mėgdavau. Midori įėjo į kambarį, pamatė chaorį ir… nustėro. Norėjo kažką sakyti, bet, matyt, susitvardė, ir mudvi valandėlę tylėdamos žvelgėme viena į kitą. Tyčia neprabilau pirma džiūgaudama, kad net Midori apstulbino mano neįprastas drabužis. Bet staiga ji tyliai pasakė:

– Su tuo pačiu chaoriu buvai tada, kai važiavai kartu su Misugiu į Atamį. Aš mačiau jus tą dieną.

Ji siaubingai išblyško, jos žodžiai suskambėjo taip, lyg ji ketintų persmeigti mane jais tarsi durklais.

Akimirką nieko nesupratau. Tačiau kai suvokiau jos žodžių prasmę, instinktyviai tvirčiau susisiaučiau chaoriu ir apmiriau.

Vadinasi, ji viską žinojo! Žinojo jau daugelį metų! Ūmai mane sukaustė keista ramybė: tarsi saulėlydžio metu iš saugios vietos žiūrėčiau į jūrą, o kranto link ristųsi didžiulė potvynio banga. Panorau paimti Midori už rankos ir nuraminti.

Štai ir atėjo akimirka, kurios taip bijojau, bet nežinia kodėl nepajutau išgąsčio. Akimirksniu buvo nuplėšta uždanga nuo paslapties, o juk mudu ją saugojome trylika metų, tačiau už jos slypėjo ne mirtis, apie kurią tiek daug mąsčiau, bet tyli ir – kaip čia tiksliau pasakyti? – įstabi atvanga. Išnyko našta, daugelį metų sunkiai slėgusi mane ir nedavusi ramybės, tačiau ją pakeitė tuštuma, ir pasidarė taip graudu, kad vos nepravirkau. Mane apstulbino visiško išsilaisvinimo pojūtis. Sustingusi žiūrėjau Midori į akis, bet nieko prieš save nemačiau, negirdėjau nė vieno jos žodžio.

Kai atsitokėjau, Midori jau nebebuvo.

– Midori! – šūktelėjau. Kodėl? Nė pati nežinau. Galbūt norėjau, kad ji dar ilgai, be galo ilgai sėdėtų prieš mane. Tikriausiai, jeigu ji būtų grįžusi, nė kiek nesutrikusi būčiau pasakiusi:

– Atiduok man Misugį ir tegu jis tampa mano teisėtu vyru.

O gal lygiai tokiu pat tonu būčiau pareiškusi priešingai:

– Atėjo metas tau grąžinti Misugį.

Man ir pačiai neaišku, ką būčiau pasakiusi, jei Midori būtų grįžusi. Tačiau ji neatsiliepė į mano šūksmą.

Jeigu Midori viską sužinojo, aš mirsiu! Nusikaltimas, baisus nusikaltimas, nusidėjimas! Kam tas beprasmiškas savo kaltės suvokimas? Nejaugi žmogus, pardavęs velniui sielą, niekada nebeištrūks iš jo nelaisvės? Nejaugi trylika metų apgaudinėjau Dievą ir pati save? Taip samprotavau aš. Paskui kietai įmigau. Mane pažadino Sioka. Atsimerkiau ir ūmai pajutau siaubingą skausmą visame kūne, bijojau net krustelėti. Pasivaideno, tarsi ant manęs išsyk užgriuvo visas nuovargis, susikaupęs per trylika metų. Galvūgalyje sėdėjo dėdė iš Akasio. Jūs su juo vieną kartą buvote susitikęs. Jis užvažiavo manęs aplankyti pakeliui į Osaką, kur vyko verslo reikalais. Pusvalandį be paliovos tarškėjo, paskui susizgribo, kad pavėluos į traukinį, ir puolė atsisveikinti. Jau prie slenksčio, maudamasis batus, tarstelėjo:

– O žinai, Kadota vedė.

Kadota… Pirmąkart po daugelio metų vėl išgirdau pavardę vyro, su kuriuo išsiskyriau. Dėdė užsiminė apie tai lyg tarp kitko, bet mane ši žinia smarkiai sujaudino.

– Kada? – paklausiau ir pati pajutau, kaip virpa mano balsas.

– Regis, prieš mėnesį ar du. Sako, kad statydinasi namą Hioge. Šalia ligoninės.

– Šit kaip? – vargiai pratariau.

Palydėjusi dėdę, vos vilkdama kojas grįžau į svetainę. Staiga apsvaigo galva, ir, kad nepargriūčiau, įsitvėriau kėdės atlošo. Palengva atsigavau ir pro stiklines duris žvilgtelėjau laukan: stiprus vėjas siūbavo medžius, bet aš nieko negirdėjau. Atrodė, kad žiūriu pro akvariumo stiklą į nežinomą povandeninį pasaulį.

– Galas, – pasakiau pati sau, dorai net nežinodama, ką turiu galvoje.

– Kam galas? – pasigirdo Siokos balsas. Net nepastebėjau, kaip ji įėjo į kambarį.

– Pati nežinau, – atsakiau ir kažkodėl nusijuokiau.

– Kokias kvailystes, mamyte, kalbate. Geriau gulkitės į lovą.

Prilaikoma Siokos, šiaip taip nusigavau iki patalo. Mane kankino baisus pojūtis, tarsi būtų atsivėrusi užtvanka ir viskas aplinkui griūtų. Atsirėmiau ranka į pagalvę ir tvirtai laikiausi, kol dukra stoviniavo kambaryje. Bet vos tik ji išėjo į virtuvę, ašaros tiesiog ėmė trykšti iš mano akių.

Net negalėjau įsivaizduoti, jog Kadotos santuoka taip smarkiai mane įskaudins. Neprisimenu, kiek praėjo laiko, kol pro stiklines duris pamačiau Sioką – ji degino sode nukritusius lapus. Saulė jau buvo nusileidusi, sodą gaubė nuostabiai ramus vakaras.

– O, jau degina, – sumurmėjau, tarsi palengva kylančiuose dūmuose būčiau įžvelgusi lemtingą ženklą.

Išsirangiau iš lovos ir iš stalčiaus ištraukiau ten slepiamą dienoraštį. Na, žinoma, tai likimas – Sioka sukūrė sode laužą, kad galėčiau sudeginti savo dienoraštį, pagalvojau, net nesuvokdama, jog tai visiškas svaičiojimas. Paėmusi dienoraštį, išsvirduliavau į verandą, atsisėdau į pintą krėslą ir pradėjau vartyti lapus. Viename jų buvo išsirikiavę žodžiai: nusikaltimas, mirtis, meilė… Kiek kartų per trylika metų dienoraštyje kartojau šiuos žodžius! Dar vakar jie akinamai spindėjo ir kaitaliojosi gyvomis ryškiomis spalvomis, bet dabar išsyk nublanko, ir aš be jokio apgailestavimo pagalvojau, kad po valandėlės jie sudegs lauže ir violetinėmis dūmų sruogomis pakils į dangų.

Paduodama Siokai dienoraštį nusprendžiau, kad turiu mirti. Nebebuvo jėgų ilgiau gyventi.

Kai išsiskyriau su Kadota, jis gyveno vienas. Tikriausiai jam nepasitaikė palankios progos vesti: čia mokslas užsienyje, čia karas. Šiaip ar taip, palikęs mane, jis neatsivedė į savo namus kitos žmonos. Ir tai man buvo tvirta atrama, nors aš pati apie tai nieko nenutuokiau. Taip bent man dabar atrodo. Patikėkite, nuo to laiko, kai išsiskyriau su Kadota, nė karto nebuvau su juo susitikusi ir net nenorėjau jo matyti. Be paskirų gandų, kuriuos man persakydavo giminaičiai iš Akasio, nieko apie jį nežinojau, net jo vardą ištryniau iš atminties…

Atslinko naktis. Sioka ir tarnaitė seniai miegojo, o aš vis blaškiausi patale. Galiausiai atsiverčiau albumą su fotografijomis – mano ir Kadotos.

Vieną kartą prieš kelerius metus Sioka, žiūrinėdama šį albumą, pasakė:

– Mamyte, kaip čia įdomiai suklijuotos nuotraukos: jūsų ir tėtės veidai susiliečia…

– Netaukšk kvailysčių, – pyktelėjau tada.

Sioka tatai pasakė nieko bloga negalvodama, tačiau jos žodžiai įkrito man į širdį, ir nuo to laiko kasmet, kamuojama keisto jausmo, perversdavau albumą. Iš tikrųjų mano ir Kadotos nuotraukos, darytos medaus mėnesį, buvo suklijuotos gretimuose lapuose, ir kai užversdavau albumą, mūsų veidai prisispausdavo vienas prie kito. Ir vis dėlto per visus tuos metus man nė karto nesmigtelėjo mintis perklijuoti fotografijas arba apskritai išimti jas iš albumo. Tačiau dabar atėjo metas tatai padaryti. Išplėšiau Kadotos nuotraukas ir sukišau jas į Siokos albumą: tegu tėvas jai išlieka toks, koks buvo jaunystėje.

Dabar supratote, kokia buvau ta – kita aš, apie kurios egzistavimą net pati neįtariau. Štai kokia maža australiška gyvačiukė su baltais taškeliais, pasak Jūsų, lindėjo manyje. O toji, šviesiai ruda angis, slypinti Jūsų žmonoje Midori, vaizduodama niekuo dėtą, trylika metų saugojo mūsų paslaptį, kurią Atamyje lyžtelėjo raudonu it saulės protuberancas liežuvėliu ir prarijo.

Tad kas gi yra gyvatė, gyvenanti kiekviename žmoguje? Galbūt užsispyrimo, pavydo ir likimo įsikūnijimas, kai visa tai susivienija ir nėra jėgų tam priešintis? Kaip liūdna, kad žmogus, norom nenorom, turi nešiotis savyje savąją angį! Prisimenu, kažkokioje knygoje užtikau žodžius: „gyvenimo kančios“. Dabar, kai rašau šį laišką, atrodo, jog mano sielą palytėjo kažin kas ilgesingas ir šaltas, nuo ko nebeįmanoma išsigelbėti. Kas gi iš tiesų slypi žmoguje – nepakenčiamai šlykštus ir todėl neapsakomai graudus?

Prirašiau tiek daug ir staiga pastebėjau: beveik nė vienu žodžiu neprasitariau, kokia iš tikrųjų esu. Kuo toliau rašau, tuo labiau mąžta mano ryžtas ir atrodo, tarsi visą laiką vengiu įvardyti baisiausiąjį dalyką.

Kokia puiki dingstis pasakyti „kita aš, apie kurią pati nežinojau!“ – ir nieko nepasakyti. Jau minėjau, neva šiandien pirmąkart aptikau savyje gyvatę baltais taškeliais ir neva tik šiandien ji man pasirodė.

Melas! Taip tvirtinti – vadinasi, apgaudinėti Jus! Be abejo, jau seniai žinojau apie jos egzistavimą.

Prisimenu siaubingą vaizdą, kai rugpjūčio šeštos naktį visas rajonas tarp Osakos ir Kobės pavirto šėlstančia ugnies jūra. Tą naktį mudvi su Sioka slėpėmės priešlėktuviniame apkase, kurį Jūs išrausėte. Tąsyk, kai jau kelintą kartą danguje pasigirdo „skraidančių tvirtovių“ gausmas, netikėtai pajutau neapsakomą ilgesį ir nesiliaujančią gėlą, ir nieku gyvu nebegalėjau susitvardyti. Nepaprastas graudulys plėšė man širdį. Norom nenorom, turėjau išlįsti iš slėptuvės ir aš, vos pavilkdama neklusnias kojas, išsikapanojau į lauką… Ir pamačiau Jus.

Visas dangus raudonai žioravo. Šalia Jūsų namo siautėjo gaisrai, bet Jūs, viską metęs, atbėgote čia ir stovėjote prie mūsų apkaso. Kartu su Jumis grįžau į slėptuvę ir ten ūmai balsu pravirkau. Sioka ir Jūs tikriausiai nusprendėte, kad isteriškai raudu iš baimės. O taip, nei tada, nei vėliau negalėjau suvokti, kas privertė mane tada paplūsti ašaromis. Atleiskite! Jeigu Jūs iš didelės meilės, kurios nenusipelniau, atlėkėte prie mūsų slėptuvės, tai aš tą akimirką norėjau atsidurti švarioje, baltai išdažytoje Kadotos ligoninėje Hioge, kurią vieną kartą mačiau pravažiuodama pro šalį traukiniu. Visas mano kūnas virpėjo nuo šio troškimo, ir aš graudžiai pravirkau nebepajėgdama įveikti nesuprantamo savo noro.

Turiu Jums prisipažinti, kad ir anksčiau man taip atsitikdavo. Geriausias pavyzdys – baltai taškuota gyvačiukė. Pamačiusi ją, nutirpau iš baimės. Niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokio siaubo. Jūs turbūt neteikėte kokios nors reikšmės savo žodžiams, tačiau man pasivaideno, kad žvilgtelėjote į pačią mano sielos gelmę. Baimingai dirstelėjau į Jus. Įsikandęs neuždegtą cigaretę, mąsliai žiūrėjote kažin kur į tolį. Galbūt man tik pasirodė, bet Jūsų veidas buvo toks liūdnas, kokio dar niekada nebuvau mačiusi. Tatai truko tik valandėlę, paskui atsisukote į mane, ir Jūsų veidas vėl buvo toks kaip visada: ramus ir nuoširdus.

Anksčiau nelabai įsivaizdavau, kokia toji, kita, gyvenanti manyje. Bet dabar pradėjau galvoti, kad ji kaip tik tokia – gyvatė baltais taškeliais, kurią parodėte užkonservuotą stiklinėje spintoje. Tą naktį savo dienoraštyje net keliuose puslapiuose vis kartojau „baltai taškuota gyvatė“. Įsivaizdavau, kaip toji angis tūno manyje susirangiusi į stangrius, aukštyn siaurėjančius žiedus, o pačiame viršuje kyšo maža aštri galvutė, panaši į ylą. Tiesiog dailus niekutis! Ir man pasidarė

sieloje šiek tiek lengviau, pagalvojus, jog tai, kas bjauriausia ir šlykščiausia slypi manyje, yra įgavę tokią tobulą, net gracingą formą. Ko gero, net pats ponas Dievas, pamatęs tokią žiedais susirangiusią gyvatę, pajustų jai simpatiją. Galbūt ji net sulauktų Jo užuojautos. Štai kokios kandžios mintys sukosi mano galvoje. Nuo tos nakties pasijutau esanti dar didesnė nusidėjėlė, nei anksčiau maniau.

Jūs jau daug apie mane sužinojote, tačiau privalau sukaupti dvasios tvirtybę, kad galėčiau papasakoti viską iki galo. Būkite geras, nepykite! Ar prisimenate tą vėjuotą naktį Atamyje, kai mudu pasižadėjome apgaudinėti visus ir tapti didžiaisiais nusidėjėliais dėl mūsų meilės?

Taip akiplėšiškai prisiekę, mes nutilome: daugiau nebuvo apie ką kalbėti. Gulėjome ant baltų gerai iškrakmolytų paklodžių ir tylėdami žvelgėme į tamsą. Tos įstabios tylos akimirkos man įsiminė visam gyvenimui. Nežinau, ar ilgai mudu taip tylėjome – penkias minutes ar valandą?

Tuo metu, keista, buvau visiškai viena. Pamiršusi, kad Jūs gulite šalia manęs, likau viena, viena pati su savimi. Kodėl tada mane užplūdo begalinė vienatvė, nors ką tik mudu sudarėme slaptą sąjungą ir turėjome jausti abipusį artimumą?

Tą naktį sutarėme apgaudinėti visus, tačiau Jūs, iš to galima spręsti, nenujautėte, kad būsite pats apgautas. Priesaikos valandėlę pagalvojau, kad ir Jūs nebūsite išimtis. Apgaudinėsiu visus: ir Midori, ir Jus, ir net pati save – toks mano likimas! Štai kokia mintis šmėstelėjo tarsi žaltvykslė mano vienišos sielos gilumoje!

Taip, Kadotos nusižengimas buvo atsitiktinis, tačiau negalėjau jam atleisti neištikimybės. Šit kodėl nusprendžiau bet kokiomis priemonėmis sunaikinti savo jausmą Kadotai, – jausmą, kuriame sunkiai galėjai atskirti meilę nuo neapykantos. Buvau pasiryžusi viskam, kad tik tas jausmas išnyktų. Aš labai kentėjau. Ir visa siela ieškojau būdų, kaip numaldyti savo kančias.

Ir vis dėlto… vis dėlto! Nuo to laiko praėjo trylika metų, bet ir šiandien niekas nepasikeitė, viskas išliko taip pat kaip ir aną naktį.

Mylėti, būti mylimai – koks lemtingas pasirinkimas! Vieną kartą per anglų kalbos gramatikos egzaminą antrame ar trečiame moterų koledžo kurse mums uždavė apibūdinti veikiamosios ir neveikiamosios formos veiksmažodžius. Tarp lape surašytų veiksmažodžių buvo ir „mylėti – būti mylimai“. Kol mergaitės, žiūrėdamos į lapus ir kramtydamos pieštukus, apmąstė užduotį, kažkuri, matyt, norėdama paišdykauti, iš galinių suolų atsiuntė popieriaus skiautę, kurioje buvo parašyta: „Kas tau labiau patinka: mylėti ar būti mylimai?“ Prie žodžių „būti mylimai“ įvairiaspalviais rašalais ir pieštukais buvo pripaišyta daug skrituliukų, šalia žodžio „mylėti“ – visiškai tuščia. Aš irgi, kaip ir kitos mergaitės, nupiešiau skrituliuką prie žodžių „būti mylimai“. Tikriausiai šešiolikos ar septyniolikos metų mergaitės, kurios dar dorai nesusigaudė, ką reiškia „mylėti“ ir ką – „būti mylimai“, instinktyviai jau numanė: laimė – tai būti mylimai.

Tik mano suolo kaimynė, probėgšmais dirstelėjusi į popieriaus skiautę, nė akimirkos nedvejodama apsuko didelį ryškų rutuliuką prie žodžio „mylėti“. Išsyk pajutau jai priešiškumą, nes ji pasielgė ne taip kaip visos mergaitės, bet tuo pat metu – tatai prisimenu iki šiolei – man pasirodė, kad aš apsirikau. Ta mergaitė niekuo ypatingu nepasižymėjo. Mokėsi gana vidutiniškai, visada buvo paniurusi, su niekuo nedraugavo. Nežinau, kaip vėliau susiklostė jos gyvenimas, tačiau ūmai dabar, kai rašau Jums šį laišką, man prieš akis išryškėjo jos veidas, nors nuo to laiko praėjo dvidešimt metų ir aš daugiau jos nė karto nemačiau.

Katrai moteriai jos mirties valandą Dievas labiau links suteikti tylią atvangą: ar tai, kuri mėgavosi laime būti mylimai, ar tai, kuri beveik nematė laimės, tačiau gali pasakyti: „Aš mylėjau“? Bet ar rasis šiame pasaulyje moteris, kuri turės neabejotiną teisę pasakyti Dievui: „Aš mylėjau“? Ne, ne, tikriausiai tokių moterų esama, ir aš be reikalo dvejoju. O jeigu ta niekuo nepasižyminti mergiotė su kokčiai sušukuotais plaukais pateko tarp išrinktųjų? Ėmiau įsivaizduoti, kaip ji – nušiurusiais plaukais, nutįsusiais skarmalais – stovi prieš Dievą išdidžiai pakelta galva ir sako: „Aš mylėjau!“ Pasako – ir krinta negyva. Ak, kaip tai nepakenčiama! Norisi kažin kur bėgti, išnykti! Stengiuosi nuginti į šalį mane persekiojantį tos mergšės vaizdą, – tačiau veltui. Kodėl manęs nepalieka tos nepakenčiamos, neramios mintys, nors po kelių valandų ateis pabaiga ir aš mirsiu? Tikriausiai taip keršijama moteriai, neištvėrusiai meilės kančių, tikėjusiai, kad bus laiminga, jei bus mylima.

Labai apgailestauju, jog turiu rašyti Jums tokį laišką po trylikos metų laimės, kuria Jūs mane lepinote.

Atėjo paskutinė valanda – visada žinojau, anksčiau ar vėliau ji mane ištiks, – jūroje baigia degti žvejų valtis. Pernelyg pavargau, kad dar gyvenčiau. Tikiuosi, jog man pavyko papasakoti Jums, kokia iš tikrųjų buvau. Per penkiolika dvidešimt minučių, kurias sugaišote skaitydamas laišką, Jūs, be abejo, pagaliau supratote, koks buvo mano tikrasis gyvenimas, gyvenimas tikrosios Ajakos, be padailinimų ir apgaulės.

Atsisveikindama dar kartą norėčiau pasakyti: trylika mano gyvenimo metų buvo tarsi nuostabus sapnas. Svaiginama didelės Jūsų meilės, aš buvau laiminga. Laimingiausia visame pasaulyje.

 

Kai baigiau skaityti trečią laišką, adresuotą Dziosukei Misugiui, jau buvo vėlyva naktis. Išėmiau iš stalčiaus paties Misugio laišką, dar sykį perskaičiau jį ir atkreipiau dėmesį į frazę, kuria jis baigiasi. Ji man pasirodė reikšminga, tad ilgai negalėjau atitraukti nuo jos akių: „Beje, medžiokle susidomėjau prieš daugelį metų, kai dar nebuvau toks vienišas šiame be galo dideliame pasaulyje, ir medžioklinis šautuvas tapo nepakeičiamu mano palydovu dar tais laikais, kai tarsi niekas nepranašavo mano asmeninio gyvenimo ir tarnybinės karjeros žlugimo.“

Staiga kaligrafiškai parašyti hieroglifai dvelktelėjo į mane tokiu šiurpiu grauduliu, kad net prisimerkiau. Galbūt, pasak Ajakos, man kirto gyvatė, kuri tūnojo Misugyje.

Staiga pakilau iš už stalo, žengtelėjau prie šiaurinio kabineto lango ir ilgai stebeilijau į nakties tamsą, kur kartkartėmis tvyksteldavo žydri žaibai, kuriuos įskeldavo tolumoje pralekiantis elektrovežis. Kokią reikšmę turėjo Misugiui šie trys laiškai? Ką jis iš jų sužinojo? Ar atskleidė kokius nors naujus, nežinomus faktus? Nejaugi jis anksčiau nebuvo perpratęs tų angių, kurios gyveno ir Midori, ir Ajakoje?

Ilgai stovėjau prie atviro lango jausdamas, kaip nakties vėsa plūsta į veidą. Šiek tiek svaigo galva, lyg būčiau apgirtęs. Abiem rankomis įsitvėriau rėmo ir valandėlę įdėmiai žvelgiau į mažo užžėlusio sodo tamsą, tarsi ten būtų atsivėrusi „balta išsekusios upės vaga“, kurią pamatė Misugis.

---

[1]  Ilgas japoniško fasono švarkelis, puošnaus moteriško kostiumėlio dalis.
[2]  Niša sienoje japonų namuose.
[3]  Plati ir ilga viršutinio kimono juosta.
[4]  Kinų stalo žaidimas.
[5]  Virtų ryžių lazdelės su žuvies griežinėliais, užpiltos actu ir apibarstytos prieskoniais.
[6]  Žymus XVII amžiaus keramikos meistras.