Ieva Dumbrytė. Du ratai ir būtis
2025 m. Nr. 7
Daug kas sako, kad judant, krutant, riedant šauna gerų idėjų, žmonės išsisprendžia problemas, viskas galvos stalčiuose susidėlioja į vietas. Bet man su dviračiu taip nėra. Kai minu, aš negalvoju nieko, tiesiog negaliu ko nors narplioti ar gimdyti idėjų. Teisingiau, galvoju, bet tos refleksijos yra padrikos, pavienės, nieko nereiškiančios ir niekaip nesusisiejančios. Jos maždaug tokios, kokie būna sapnai. Konkrečių minčių pasitaiko vos keletas: reikia pasikelti sėdynę, laikas nusivalyti grandinę, nes džeržgia. Ir tik vienas kitas vaiduokliškas pasvarstymas: įdomu, kada mane kas nors galiausiai nutrenks mašina… Bet štai prieš akis smagus vilnietiškas kalnas, tad tamsias mintis apie nebūtį greitai keičia užsispyrimas pakilti – ir minčių apie pražūtį kelyje lyg nebūta.
Kol dviratis vėjais galvą vėdina, nepamiršta ir siela pasirūpinti. Jis yra puikus nuodėmklausys, ant jo geriausiai išsiprakaituoja praeities nepadorumai, o sunkios mintys apie klaidas praranda svorį. Minant ir taip nėra lengva, tad egzistenciniai sunkumai kaipmat apleidžia tik užsėdus ant dviračio. Visa, kas tave kankina, palieka užnugary, o su kiekvienu pedalo išmynimu, rodos, tolsti nuo bėdos ir palieki ją ten, nuo kur pradėjai judėti. Ir kaskart, taip pildydamas sielą ir tuštindamas galvą, su kiekvienu važiavimu bent per garstyčios grūdelį tampi išmintingesnis. Kaip knygoje „Dviračių menas“ rašė jos autorius Jamesas Hibbardas: „Stingdančiame šaltyje ir svilinančiame karštyje, delnais liesdamas rankenas ir fizinio krūvio skausme daugiau nebesu mąstantis subjektas objektų pasaulyje, – aš paprasčiausiai esu, o visos intelekto abstrakcijos tiesiog išnyksta kaip triukšmas“[1].
Dviratis man nėra kas nors intelektualaus, tad nieko baisiai protingo negaliu ir papasakoti. Galiu pasakyti tik paprastus dalykus, pavyzdžiui, kad dviratis tam tikra prasme yra tiesiog primityvus stebuklas – paprasčiausias šalto metalo gabalas su dviem ratais, ant kurio atsisėdusi nebegalvoju apie nieką: mano galva – tuščia puodynė. Juk šiais laikais kiekvienas tik ir svajoja apie tokį išradimą, ir daugelis nė nežino, kad vienas toks dūla jų rūsiuose arba palėpėse. O ir mano aistra dviračiui, su kuria iki šiol kalbėjau, neatsirado iš karto. Savo aistros gimtadienį miniu nuo vieno keisto įvykio (taip būna visokiems ištvirkėliams, kurie dėl įvairių traumų atranda tik dar naujų savo fetišų atspalvių. Gali būti, kad taip nutiko ir man).
Norėčiau vengti žodžio „dviratis“, tad leiskite kiekvienam jų suteikti vardą.
Atsikrausčiusi gyventi į Vilnių turėjau aibę dviračių, tačiau nė vieno gero. Kiekvienas „naujas“ dviratis savo surūdijimo lygiu pranokdavo prieš tai įsigytąjį. Sprogus priešpaskutinio dviračio, vardu Podagra, padangai, jos nė nebekeičiau, mat kameros pakeitimas būtų kainavę daugiau nei pats dviratis: važinėjau tol, kol rato lankas tapo tikrąja to žodžio prasme kvadratinis.
Esminis mano istorijoje yra Dratas. Tai buvo visiškai supuvęs dviratis, kurio aš net nesistengdavau tįsti į antrą aukštą, nors tai ir nebūtų buvę itin sunku. Visada jį palikdavau prirakintą prie kilimų purtyklės. Maniau, jeigu kas sumąstys gvelbti, tai apžiūrėjęs iš arčiau supras, kad vagia gryniausią bėdą ir kaipmat persigalvos. Deja, sykį parėjusi į savo kiemą pamačiau, kad Dratas, po truputį pūdamas, galiausiai su visam išgaravo. Negalėjau patikėti tuo, ką matau, t. y. ko nematau, tad pirma šovusi mintis – aš sumaišiau kiemus (taip stipriai nenorėjau pripažinti, kas nutiko). Nuėjusi atgal per vieną kiemą, susivokiau, kad, ko gero, būsią taip, kad iš tiesų gyvenu tame, kuriame pirmiausia ir buvau. Tai gal dviratį aš prikabinau ne tame kieme? Išvaikščiojusi visą rajoną ir neradusi Drato, griebiausi paskutinio šiaudo: grįžau namo vildamasi, kad gal per kokį sąmonės aptemimą ten jį užsitempiau? Po geros valandos blaškymosi supratau, kad liudiju tikrų tikriausią Drato pagrobimą.
Tąkart gyvenau itin varganai, o dviratis buvo pagrindinė mano transporto priemonė. Širdį plėšė: pykau ant savęs, kad taip neapdairiai palikdavau savo vienintelį logistinį turtą, kad apie jį taip negražiai galvojau, visaip supuvėliu vadinau. Žinoma, labiausiai niršau ant vagišiaus, kuris savo ilgais pirštais nudžiovė mano brangenybę beveik iš po akių. Tada, pamenu, prie kilimų purtyklės balsu prisiekiau kada nors surasti plėšiką ir jam už tai atkeršyti. Juk iš manęs jis atėmė labai daug, nors, reikia pripažinti, Dratas turėjo tik du iš trijų veikiančius bėgius ir aštuoniolika kilogramų trūnijančio metalo.
Nuo tos dienos jučiomis ar nejučiomis niekada nepalioviau dairytis Drato gatvėse. Neabejoju, kad mano smegenys pasistengė šio dviračio paveikslui išraižyti atskirą vingį makaulėje. Taip stipriai į galvą įsirėžęs jo vaizdinys veikė net tada, kai mano budrumas būdavo gerokai apsnūdęs.
Prabėgus maždaug ketveriems metams, kai jau šiek tiek prakutau, įsigijau naują dviratį Jaunystę (tik vėliau sužinojau, kad ši Jaunystė man yra gerokai per maža). Kartą, važiuojant pro rusų ambasadą ir žiūrint tiesiai į kelią, akį nejučia patraukė pakelėje stovintis senas juodas dviratis, prirakintas prie vandentiekio žymeklio, su rūdimis nuvarvėjusia grandine ir sėdyne, apgaubta „Maximos“ maišeliu. Aš pralėkiau lyg niekur nieko, bet staiga dingtelėjo mintis, kad gal ten buvo mano senasis dviratis. Apsisukusi grįžau ir nė kiek nesudvejojusi atpažinau: tai buvo mano Dratas. Tačiau nenorėjau į viską reaguoti karštligiškai, tad dviratį nusifotografavau iš visų pusių, o grįžusi namo atlikau tyrimą, lygindama dabartinę medžiagą su istorine. Dar pasiklausiau savo tėvo nuomonės, ir jis taip pat buvo įsitikinęs, kad tai tas pats fufelis. Tuomet mano galvoje kilo purvinas ir niekšingas planas.
Kelių žmonių, neužsimindama, kam man to reikia, pasiteiravau, kaip nulaužti arba sugadinti pasagos formos dviračio spyną, kad ši atsidarytų. Mane patikino, kad pakaks metalo grąžto. Kaip tyčia per gimtadienį iš tėvo dovanų buvau gavusi suktuką. Lyg tokio likimo ženklo dar būtų maža, šalia jo mėtėsi nukirpta juodų pėdkelnių kojinė, užsilikusi nuo velykinių kiaušinių dažymo. Tądien namuose kaip tik svečiavosi draugų pora. Mums šiek tiek išgėrus supratau, kad dabar turiu pakankamai drąsos tai padaryti. Bičiuliai manęs nė nebandė atkalbėti. Maža to, iki vietos netgi pamėtėjo savo automobiliu. Kuprinėn įsimečiau suktuką, visus metalo grąžto antgalius, plaktuką, pamaniau, kad gali praversti ir tas nelemtas pėdkelnių gabalas. Atsidūrusi, kaip statybininkai sakytų, objekte, ant galvos užsitempiau kojinę. Jei atvažiuotų policija, sakyčiau, kad atlieku poetinį teisingumą. Na, o jei reikės, sumokėsiu baudą ir net sėsiu į kalėjimą – iškelta ir gražiai papuošta galva.
Reikia pripažinti, kad užsiimti tokiais reikalais su pėdkelne ant galvos yra sudėtinga. Visų pirma, medžiaga tampa nemaloniai drėgna ir prilimpa prie veido. Antra, gerokai sumažėja matymo galimybės. Būtent dėl šios priežasties pragręžti skylę spynoje iš pradžių sekėsi itin sunkiai. Pasikrapščiusi penkias minutes, galiausiai kojinę nusmaukiau ant pakaušio ir tuomet jau darbavausi gerokai efektyviau.
Deja, mokytų žmonių patarimas nepadėjo: metalo grąžtas buvo visiškai bejėgis prieš dviračio užraktą, tad iš kuprinės išsitraukiau plaktuką ir tiesiog ėmiau negailestingai spyną daužyti. O, koks tuomet kilo triukšmas: ramiai miegojusios antys ūžtelėjo nuo tvenkinio, drebėjo rusų pasiuntinybės langai, tačiau, rodos, niekam tai nerūpėjo, juk, gerai pagalvojus, prie ruso vogti – įprasta. Po pusvalandžio mano karšto atsidavimo, kleptomaninės aistros ir begaliniai garsaus plaktuko talžymo į spyną ši galiausiai palūžo ir atsirakino. O aš, ištikta visiškos euforijos, sėdau ant dviračio. Į priekinį krepšelį, kaip anksčiau darydavau važiuodama į darbą, įsimečiau kuprinę su visais rakandais, pamakalavau pavarų svirtį ir, pamačiusi, kad neveikia antra pavara, galiausiai įsitikinau šimtu procentų – tai mano eiklusis Dratas. Mano Bucefalas, mano Pegasas, ant kurio sparnų, rodėsi, kilau į rojų. Širdis buvo pilna meilės ir tikrosios laisvės – kažin ar tą akimirką būčiau galėjusi įsivaizduoti tauriau. Man rodos, kaip tik tą dieną supratau, kaip stipriai myliu dviratį. Matyt, šios niekšystės adrenalinas susimaišė su euforija ir įsikūnijo į tą dabar man taip brangų daiktą – dviratį. Ir jau nepaleido.
Dabar dviratis man yra viskas. Dviračiu kasdien keliauju į darbą vienuolika kilometrų nuo namų, tvarkau reikalus mieste, važiuoju į vakarėlius, verslo susitikimus, vestuves, šiltuoju metų laiku išvykstu ilgoms kelionėms. Norėčiau sakyti, kad visi nuolat manęs klausinėja, iš kur aš turiu tiek valios visur važinėti dviračiu. Bet iš tikrųjų niekas tuo nė kiek nesidomi. Tik pati save kamantinėju: kaipgi aš, tokia bevalė, šitiek to dviračio ištveriu. Ir po ilgų apmąstymų ne tik apie dviratį, bet ir apie maistą, sportą, alkoholį ir bet ką kita, ėmiau suprasti, kad „valia“ yra fikcija. Būtent tai aš įsisąmoninau važinėdama dviračiu. Valia, bent jau man, turi neigiamą konotaciją. Tai skamba lyg kančios iškentėjimas. O žmogui, norinčiam ką nors mesti ar prisijaukinti, iš tiesų reikia tikrosios kentėjimo meilės, kitaip tariant, pamilti tai, ką kenti, arba pamilti tą, į ką tai iškeiti. Esu įsitikinusi, kad šiame pasaulyje nėra žmonių, kurie neturi valios, yra tik žmonės, kurie nežino, jog gali taip pat pamilti kančią ar bet kokią kitą būseną, kaip ir dabartinę, iš kurios nori pabėgti.
Nemanau, kad Usainas Boltas turi valios bėgioti. Manau, kad šis žmogus turi daug kentėjimo meilės. Su tokiu požiūriu ne tik lengviau ištverti įvairias būsenas, bet ir keisti gyvenimą. Tad, kas kartą tai prisiminus, kėlimasis dviračiu į Rokantiškių, Belmonto ar Sapieginės kalnus man yra ne kančia, o gryniausia kentėjimo meilė, kurią aš prisijaukinusi tiek, kad nė nebejaučiu, jog kenčiu. Klausydamasi savo mėgstamų dviratininkų interviu, atkreipiau dėmesį, kad ne vienas profesionalus dviratininkas savo stipriąja savybe įvardina gebėjimą ištverti didelį skausmą. Tyleris Hamiltonas „Tour de France“ pateko į dviratininkų griūtį, susilaužė raktikaulius, tačiau ne tik pabaigė rungtynes, bet ir laimėjo etapą. Vėliau jis sakė, kad lenktynių metu bendras kūno skausmas buvo toks stiprus, kad lūžę raktikauliai nelabai baisiai tą skausmą ir padidino.
Labiau dviračių sportą praktikuojantis žmogus pasijuoktų iš mano kasdienio vilnietiškų kalnelių įveikimo. Tačiau važinėjimo dviračiu aš nenoriu paversti dar vienu būdu lenktyniauti gyvenime – to ir taip apstu kasdienybėje. Nenoriu visokių pulsą matuojančių aparatų ar rekordų, noriu, kad tai liktų šventu, niekuo neišmatuojamu vaikišku judėjimo džiaugsmu ir suaugusiojo kančios malonumu. Todėl ant savo mobiliojo telefono ekrano esu užsidėjusi nuotrauką, kurioje dviratininkas Jasperas Philipsenas laiko šampano taurę ir verkia, nes atvažiavo antras. Norėjau turėti šią nuotrauką prieš akis, kad žvilgtelėjusi pasąmonėje visada užfiksuočiau, jog aukštumų siekimas ir buvimas profesionalu toli gražu savaime neatneša laimės, net jei tuo metu esi geriausias tos srities žmogus – antras pasaulyje. Taip ir darbe, ir kūryboje, ir gyvenime.
Be tyros kentėjimo meilės, dviratis man yra ir nepriklausomybės įrankis, išlaisvinantis nuo grafikų, kamščių, trypčiojimų stotelėse, laukimų, priklausymo nuo kitų. Tai yra pats geriausias įrankis jaustis savo laiko šeimininku. Negana to, dviratininkai yra šių laikų kelio poetai, nes tik dviračiu keliaudamas pirmas pamatai šlaituose žibutes, neretai žiemą važiuodamas mišku esi gaubiamas žvaigždžių tinklo, o pilnatis nutiesia tau kelią, kai užmiršti pasiimti žibintuvėlį. Gali bet kada sustoti ir išūžtomis vėjyje ausimis pasiklausyti pirmos tais metais sukukavusios gegutės, o neretai tavo džiaugsmui ir laimei kelią perbėga lapė arba stirna. Ar gali būti kas geriau?
Kad ir kokia būčiau dvasinga kelio poetė, už dovaną jaustis laisvai ir nuo nieko nepriklausomai tenka kai ką ir paaukoti. O auka – tai tie keli trupinėliai moteriškumo, kurie visada yra su manimi. Tenka pripažinti, kad važinėjimas dviračiu yra labai nenaudingas užsiėmimas damai, mat su dviračiu niekada neatrodysi elegantiškai. Žinoma, kas nors man galėtų paprieštarauti ir sakyti, kad norinti žaviai atrodyti mergina gali savo eleganciją skleisti ir prie „Zilo“ vairo. Tačiau kai elegancija nėra įgimta ir nepakankamai jos susikrauta gyvenime, tai užsirioglinus ant dviračio ši ir visai išnyksta. O dar šviečianti liemenė, purvu nutaškyti batai, ant nugaros neretai pavasario ar žiemos mėnesiais nutįstanti rudo purvo dryžė, zateškėmis ne iki galo pritvirtinti barškantys daiktai ir mano dviračio prakeiksmas – nuolatos krentanti grandinė, kuri mano rankas nujuodina ne ką menkiau nei automechaniko delnus. Maža to, užsimiršusi, būna, tokiomis rankomis pasikasau ir veidą, tad galiausiai darbą pasiekiu atrodydama kaip angliakasys. Be to, turėdama galvoje tokias sąlygas, juk nesirengiu šliūbinių drabužių, o dažniau vilkiu senais suplyšusiais kombinezonais, skarmalais iš garažo maišo, užsidedu virinimo akinius, mat profesionaliems gaila pinigų. Štai kodėl kartais mėgstu pajuokauti: jei matote Vilniuje valkatą su dviračiu, pamojuokite jam, nes ten galiu būti ir aš.
Būna, kad žiemą nušąli kojos ir neatrodai gražiai. Būna, pameti krepšį, susilauki vairuotojų grasinančių judesių, grįžti nusikalęs kaip arklys, tačiau jau žinai, kad iki gyvenimo galo niekas tau nebepakeis dviračio. Dėl jo padarei pirmąją vagystės nuodėmę su visa jos kalte ir išganymu. Ir kai leki nuo kalno arba prakaituotas ir apdulkėjęs sukąstais dantimis kyli į viršūnę, dviratis plėšo laiko ir erdvės suvokimus labiau nei bet kokios filosofinės knygos. Tuomet jautiesi pabėgęs niekur nebėgdamas, pamiršęs nieko neketindamas pamiršti. Ir kai tu vėjo draikomais plaukais ir pilna burna mašalų mini pasitikti viso to grožio ir kopi susidraugauti su gražuole kančia, visi miškelių takeliai ir pakelės nebyliai tau kartoja, kad nesi jau toks blogas ir toks niekam tikęs, kaip kartais tau pačiam atrodo. Važiuodamas dviračiu paprastai sau galvoji: „Aš esu žmogus.“ Kartais to visiškai pakanka jaustis laimingam.
[1] Hibbard J. Dviračių menas / vertė Ieva Tomaševičiūtė. – Vilnius: Phi knygos, 2024. – P. 87.