Genovaitė Dručkutė. Oskaras Milašius: tapatybės beieškant
2025 m. Nr. 7
Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Oskarui Milašiui, lietuvių kilmės prancūzų poetui ir rašytojui, tapatybės klausimas greičiausiai nė nebuvo iškilęs. Kartu su šeimos tradicija jis, be abejo, perėmė Abiejų Tautų Respublikos – „lietuvių kilmės, lenkų tautybės“ – savimonę. Ją savaip koregavo politinė priklausomybė carinės Rusijos imperijai, kuriai po paskutinio LDK padalijimo atiteko dabartinėje Baltarusijoje esanti O. Milašiaus gimtinė. Tokią O. Milašiaus paveldėtą tautinę tapatybę papildė itališkas (per senelę iš tėvo pusės) ir žydiškas (per motinos liniją) dėmenys. Įdomu pastebėti, kad dviem pirmaisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais jo rašytuose laiškuose krenta į akis geografinių nuorodų ir etnonimų įvairovė: kilmės šalis čia vadinama „snieguotąja Rusija“, Lietuva ir Lenkija, Baltijos provincija ir Šiaurės kraštu. Antai 1904 m. sausio 6 d. Christianui Gaussui iš Čerėjos rašytame laiške patenkama į paradoksalią, kone groteskišką situaciją, kai išvardijama visa tapatybių puokštė. Laiško pradžioje konstatuojama: „Jau pusantrų metų gyvenu visiškai vienas Lietuvoje, Baltijos provincijoje, savo protėvių valdose“, o kiek toliau, už kelių pastraipų, prisipažįstama: „Mane patį, nė akimirką nepasigedusį savo tėvynės Lenkijos, jau dvejus metus kamuoja Paryžiaus ir Prancūzijos ilgesys“[1]. Tam pačiam adresatui 1915 m. rugsėjo 19 d., jau prasidėjus karo veiksmams, rašytame laiške O. Milašius užsimena apie nerimo apimtą dvasią ir priduria, kad, jo manymu, tokia „ir turėtų būti lenko dvasia ir širdis“[2]. Toliau nuo Prancūzijos sienų plytinčios Centrinės ir Rytų Europos istoriją menkai išmanantiems poeto korespondentams jo tėvynė galėjo atrodyti kaip žemėlapyje sunkiai lokalizuojama žemė. Tai tokia pusiau reali mitinė šalis, kurios – vėl iš laiško tam pačiam Ch. Gaussui – „užsieniečiui neįmanoma įsivaizduoti“[3]. Konkrečių geografinių apybraižų stokos įspūdį pabrėžia ir O. Milašiaus poezija, nevengianti romantizuotų gimtųjų namų ir seno pilies sodo (parko) įvaizdžių.
Panašioje geografinės sumaišties padėtyje atsiduria ir romano „Zborovskiai“ („Les Zborowski“) pasakotojas. Palyginus su pirmuoju romanu „Meilės įšventinimas“ („L’Amoureuse Initiation“, 1910), antrame romane[4] gerokai ryškesnis autobiografinis lygmuo; taip pat ir laiškuose draugams bei bičiuliams O. Milašius pabrėžia, kad „Zborovskių“ veiksmas rutuliojasi jo šalyje. Tad romano pasakotojas, jaunas anglas, pakviestas paviešėti Zborovskių dvare, stebisi šalies vardų gausa ir važiuodamas per kraštą regi, kaip „šnarančią Piasto lygumą pakeitė letargiška Gedimino vienatvė“[5]. Metaforiškai Piastas (Piastai) ir Gediminas čia nurodo du skirtingos prigimties, bet vienos struktūros dėmenis: Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Šiame romane, regis, net labiau linkstama į lenkiškosios tapatybės pusę, kurią gana aiškiai deklaruoja vienas veikėjų, Žanas Zborovskis, o jo sūnus Eduaras rengiasi kovai už Lenkijos išlaisvinimą. Turėdami tik romano fragmentus, negalime žinoti, ar ši „kovos“ užuomina būtų tapusi savarankiška, idėjiškai kryptinga siužetine linija. Nereikėtų nė šiuo tarpsniu, tai yra iki karo, parašytame romane ieškoti aiškesnės paties autoriaus politinių pažiūrų išraiškos, vargu ar tokių pažiūrų iš viso būta.
Kada neapibrėžta, taki rašytojo tautinė tapatybė pradeda įgyti konkretesnius kontūrus? Kaip žinome, 1916 m. O. Milašius įsidarbino Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Spaudos biure; būtent ten, kaip rašo 1922 m. rugsėjo 22 d. laiške Ch. Gaussui, „sužinojo apie tautinį separatistinį lietuvių sąjūdį“[6]. Kitam bičiuliui, Carlosui Larronde’ui, keleriais metais anksčiau siųstame laiške švelniai ironizuoja, kad Lietuvą „Prancūzijoje visai neseniai atrado toks vienas spaudos štabo pranešimų redaktorius“[7]. Laiškai draugams ir bičiuliams, Jonui Griniui[8] pateikti biografiniai duomenys leidžia svarstyti apie tai, kas lėmė lietuvišką O. Milašiaus pasirinkimą. Akivaizdu, kad būta ir emocinių, ir racionalių argumentų, kai teisėtai sukilusius jausmus remia svarstymai, kokia turėtų būti ne tik morali, bet ir protinga politika. Priminęs, kad yra kilęs iš senos lietuvių giminės, sulenkėjusios, kaip ir kitos jo krašto šeimos, O. Milašius rašo apie jį papiktinusią ir jaunystės maištingumą širdyje pažadinusią Lenkijos politiką, kurios šioji, „pamiršusi bendrą Maskvos jungą, drįsta imtis prieš mūsų taikią valstietišką demokratiją“[9]. Juk, „logiškai mąstant“, Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lenkija būtų galėjusi tapti jos siekių gynėja tarptautinėje plotmėje, bet nutiko priešingai. Taigi O. Milašiui iš naujo „atrasta“ ir lokalizuota tėvynė turėjo reikšti tam tikrą stabilumą, sutelktas dvasines ir intelektines pastangas, konkretų gyvenimo ir veikimo tikslą. Ankstesnes romantiškas klajones po Europą „ieškant savęs“ dabar pakeitė tikslingos diplomato išvykos į „begalines konferencijas“, kuriose sprendžiami jo oficialiai atstovaujamos šalies reikalai: „Iš Spa į Londoną ir iš Ženevos į Kauną, užsukant į Briuselį ir Genują“[10]. 1920 m. spalio 28 d. Maurice’ui Prozorui rašytame laiške O. Milašius atskleidžia, kad „realios tėvynės poreikis“[11] tapo visos jo veiklos akstinu, materialiu kūrybos ir veiksmo pagrindu. Tokiu būdu tautinė O. Milašiaus tapatybė ima įgauti pastovias apybraižas; atrodo, kad jis bus suradęs atsakymą į esminį egzistencinį savo gyvenimo klausimą: „kur aš esu“, leidusį suvokti, „kas aš esu“.
Vis dėlto tiek pasakius vaizdas dar būtų nepilnas, tarsi trūktų jungiamųjų grandžių. O. Milašiaus diplomatinei veiklai dėmesio skyręs Julienas Gueslinas iš pažiūros staigoką poeto „atsivertimą“ į lietuvybę pavadina „politiniu nušvitimu“[12]. J. Gueslino pavartotas posakis reiškia daugiau nei taiklią metaforą, jis nurodo 1914 m. gruodžio 14 d. O. Milašiaus išgyventą mistinį patyrimą, nušvitimą (illumination), vėliau aprašytą ir 1917 m. paskelbtą „Laiške Storgei“ („Lettre à Storge“); iš šio aprašymo, kaip iš pirminio impulso, radosi visi kiti jo metafiziniai veikalai. Aprašęs jam suteiktą nežinomą galią laisvai pakilti ir sklęsti erdvėje ir „milžiniškos rausvos ovos“ – mistinės saulės regėjimą, O. Milašius pažymi šios išskirtinės patirties kulminaciją: „Į mano vardą buvo įterpta raidė H; aš mėgavausi ramybe, taip, Storge, Storge! Aš, aš mėgavausi šventąja ramybe, mano galvoje nebebuvo nė žymės nerimo ar skausmo, aš buvau kunigas Melchizedeko būdu“[13].
Kulminacinis vizijos momentas – tai aliuzija į Senojo Testamento pasakojimą apie Dievo sudarytą sandorą su Abramu (Abromu), įterpiant į jo vardą raidę H ir taip tą vardą pakeičiant Abrahamu (Abraomu). Vadinasi, Abraomas – perkeistas žmogus, Dievo palytėtas pranašas, gavęs tam tikrą gyvenimo kryptį ir užduotį.
Čia turime sugrįžti prie O. Milašiaus – kūrėjo ir prisiminti, kad baigiantis karui jis kurį laiką buvo įsitraukęs į menininkų, rašytojų, poetų ezoterinę grupę, pasivadinusią „Apaštališkuoju centru“ (Centre Apostolique, nuo 1920 m. – „Budėtojais“ – Les Veilleurs), turėjusią ir savo leidinį – žurnalą „L’Affranchi“. 1917 m. rugsėjo 20 d. žurnalo redakciniame straipsnyje buvo išreikštas grupės siekis sukurti tam tikrą socialinės ir politinės veiklos programą, kuri užtikrintų menininko kūrėjo ir paprasto dirbančio žmogaus brolišką ryšį ir nukeltų poeziją ar, plačiau imant, bet kokią kūrybinę žmogaus veiklą nuo socialinio elito pjedestalo. Apie šios ezoterinės grupės veiklos tikslus galima spręsti iš O. Milašiaus parašytos ir perskaitytos kalbos inauguraciniame grupės susirinkime. Joje akcentuojama, kad iš esmės pasikeitusi socialinė ir politinė tikrovė reikalauja naujų gyvenimo formų, kurias rengiant ir steigiant poetui (kūrėjui) yra skirta atlikti politiko ir sociologo veikimą pranokstantį vaidmenį. Inauguracinėje kalboje O. Milašius teigia, kad jo kartą įkvėpę meno autoritetai klydo, atskyrę poeziją nuo „religijos ir moralės“ ir skelbę, jog poezijos tikslas – „atspindėti ir aukštinti grožį“, būti sustingusiu „amžino nepajudinamo Grožio veidrodžiu“. Tikras menininkas kūrėjas yra tas, kuris turi pranašiškų galių; jam ir teks užduotis „sujaudinti, apšviesti, subrandinti“ minias ir jas „nukreipti naujo gyvenimo kūrybos keliu“[14]. Taigi O. Milašiaus tapatybė pasipildo nauju reikšmingu aktyviai gyvenimo kūryboje dalyvaujančio poeto dėmeniu, ir abstraktūs siekiai nelieka tik tuščia deklaracija.
Sakėme, kad nei iki karo paskelbta kūryba, nei asmeninis susirašinėjimas neleidžia susidaryti aiškesnės nuomonės apie politinius O. Milašiaus įsitikinimus. Jis apie juos prabyla jau minėtame kone „programiniame“ 1922 m. rugsėjo 22 d. laiške Ch. Gaussui tardamas, kad jau keleri metai, kaip įvairiuose spaudos leidiniuose „visiškai atvirai ir ryžtingai“ išsakė savo politines pažiūras. Nauja senoji tėvynė jam atsivėrė kaip aistringos gynybos ir atkaklaus veikimo laukas, iš pradžių – žurnalų „L’Affranchi“, „La Revue Baltique“ ir „La Revue Parlementaire“ puslapiuose[15], kiek vėliau – ir einant diplomatines pareigas. Pirmutinis spaudos straipsnių tikslas buvo, be abejo, Europai, Prancūzijai ir prancūzų kalbą suprantantiems skaitytojams paskelbti žinią apie tarsi iš niekur išnirusią šalį, apibūdinti jos savitumą, apibrėžti jos vietą naujoje pokarinėje žemyno erdvėje. Antai straipsnyje „Baltijos valstybių sąjunga“ („L’Alliance des Etats Baltiques“, 1919) formuluojami Lietuvos laukiantys uždaviniai: ji turinti parodyti iniciatyvą ir, susivienijusi su Latvija bei Estija, sudaryti Baltijos valstybių sąjungą. Tai būsianti Europos, kaip tautų sąjungos, užuomazga. Prie Baltijos valstybių prisijungus Suomijai, šis teritorinis darinys iš esmės pakeistų politinių jėgų pasiskirstymą Europoje.
O. Milašiaus straipsniuose pavergėjų atsikračiusi ir nepriklausomybę paskelbusi jo atrastoji tėvynė matoma kaip būsimos Europos pagrindas. Išsaugotos senosios civilizacijos šaknys, krašto atsparumas, arijiška gyventojų prigimtis sudarė sąlygas atsinaujinti jai pačiai ir padės atgimti Europai. Šitaip jau pačiuose pirmuose paskelbtuose straipsniuose romantizuotas Lietuvos vaizdinys prisipildo dar ir pranašiško turinio. Pagarbiai išsaugotos dvasinės vertybės, ori dvasinė sankloda, jų tęstinumas laike iš naujo atrastai tėvynei ir visai Europai užtikrinsiąs šviesią ateitį: „Kai mūsų neseniai atgimusioje hierarchinėje respublikoje bus atkurta socialinė ir ekonominė tvarka, mes pakviesime menininkus, poetus, mąstytojus – visus mūsų kvailos ir gėdingos epochos nuilsusius didvyrius, visus plutokratiškų ir materialistinių Vakarų intelektualius parijus – atvykus neskubant pasimėgauti dvasios ir kūno ramybe ant kalvų, kur mūsų protėviai kurstė Tyrąją ugnį, ir tos kalvos dar šiandien vadinamos dvasinio pasaulio vardais“[16]. O. Milašiaus akimis žvelgiant, Lietuva svarbi Europai ne vien kaip materialinis ar politinis, bet ir kaip dvasinis dydis, turintis nenykstamo pavyzdžio vertę. Ant antikinio ir biblinio pamatų išaugusiai Europai O. Milašius pasiūlo dar ir trečią pamatą – lietuvišką.
Politiniuose straipsniuose vis pasigirstančios pranašiškos gaidos atvirai suskamba „Išaiškintame Apreiškime Jonui“ („L’Apocalypse de Saint-Jean déchiffrée“, 1933) – viename paskutiniųjų O. Milašiaus kūrinių. Šis metafizinis veikalas užbaigia metaforinės kalbos funkcijos atsisakiusio kūrėjo perėjimą „nuo poeto prie pranašo būvio“. Pranašas nustoja būti kūrėju, poetu, nes per jį įsakmiai prabyla kitokios tikrovės balsas. O. Milašius imasi aiškinti paskutinę Naujojo Testamento knygą – „Apreiškimą Jonui“, taikydamas anagraminį – raidžių ir skiemenų perkeitimo metodą ir remdamasis baskų ir hebrajų kalbų žiniomis. Paslaptingi alegoriniai ir simboliniai laikų pabaigos įvykiai jo „Išaiškinime“ įgauna žmonėms daugiau mažiau suvokiamą konkretybę.
Netikėčiausias O. Milašiaus „Išaiškinimo“ aspektas – interpretuojant biblinius vaizdinius juose atrasti paslaptingai įrašytą savo paties lemtį ir pranašo pašaukimą. Jo interpretacijoje susijungia visos tapatybės pusės: savo tautos atstovo, poeto ir pranašo. Paaiškėja, kad „Apreiškime Jonui“ užkoduotas rašytojo šeimos herbas ir Lietuvos Vytis, giminės lizdo Labūnavos ir gimtosios Čerėjos vietovardžiai. Kūdikio besilaukiančios moters vardas toks pat kaip O. Milašiaus motinos – Marija Rozalija. Ji turi pagimdyti „žmogiškąjį Schilo“ – O. Milašių, būsimą poetą ir pranašą. Šitaip atsiskleidžia jo gimimo paslaptis ir paaiškėja jam tekusios lemties prasmė: O. Milašius gimė kaip lietuvis ir žydas. Tačiau, pasak jo teorijos apie bendrą iberišką lietuvių ir žydų kilmę, prigimties prieštaringumo nebelieka. Pranašiškoji tapatybės pusė iki galo pasirodys, kai jis, „žmogiškasis Schilo“, atėjus laikui kartu su „dangiškuoju Schilo“ – Dievo Sūnumi dalyvaus pasaulio pabaigos įvykiuose.
[1] Milašius O. Laiškai / iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė. – Vilnius: Žara, 2020. – P. 36–37.
[2] Ten pat. – P. 74.
[3] Ten pat. – P. 41.
[4] 1913 m. pradėtą rašyti romaną O. Milašius užbaigė kitų metų pavasarį ir įteikė leidėjui. Greičiausiai dėl prasidėjusių karo veiksmų romanas taip ir nebuvo išspausdintas rašytojui dar esant gyvam. Pilnas rankraštis neišliko, jo fragmentai buvo paskelbti tik 1982 m.
[5] Milašius O. Meilės įšventinimas. Zborovskiai / iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – P. 165.
[6] Milašius O. Laiškai. – P. 80.
[7] Ten pat. – P. 188.
[8] Milosz O. V. de L. Quelques renseignements biographiques destinés à Monsieur Grinius // Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 16–17. – Paris: Editions André Silvaire, 1979. – P. 20.
[9] Ten pat. – P. 80–81.
[10] Ten pat. – P. 81.
[11] Ten pat. – P. 235.
[12] Gueslin J. Une „illumination“ politique? Ou comment Milosz est (re)devenu Lituanien (1917–1918)? // Cahies de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 53. – Paris: L’Harmattan, 2014. – P. 20.
[13] Milašius O. Ars Magna. Slėpiniai / iš prancūzų k. vertė Petras Kimbrys. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 22.
[14] Milosz O. V. de L. L’Allocution prononcée à la séance inaugurale du Centre Apostolique // Cahiers de l’Association Les Amis de Milosz. – Nr. 26. – Paris: Editions André Silvaire, 1987. – P. 39–40. Inauguracinėje kalboje išdėstytos O. Milašiaus mintys apie poeto paskirtį ir ateities poeziją nėra atsitiktinės. Apie tai galime spręsti iš 1937 m. suformuluotų „Keleto žodžių apie poeziją“ („Quelques mots sur la poésie“), kuriuose poetinė kūryba įvardijama kaip „aistringas Tikrovės ieškojimas“, o poetas neišvengiamai būsiąs „įšventintas į dirbančių, <…> gyvų, jaudrių ir kenčiančių masių giliausią paslaptį“. Naujoji poezija nevengs „kreiptis į žmoniją“ ir gims „iš mūsų akyse vykstančių mokslinių ir socialinių permainų“ (žr. Milašius O. Lituanistinė ir politinė publicistika / iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013. – P. 243–248).
[15] 1917–1926 m. periodikoje ir atskiromis brošiūromis O. Milašius paskelbė beveik tris dešimtis straipsnių.
[16] Milašius O. Lituanistinė ir politinė publicistika. – P. 116.