Eglė Elena Murauskaitė. Rudenio giesmės. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 12
Eglišakiai
trys dienos prieš Vėlines
sapnuoju močiutę
žemė jau užrakinta
apie vandenį nieko nesakė
dvi dienos prieš Vėlines
balso šuliny žalios kerpės
žvakės drugelis ir bičių kvapas
šikšnosparniai jaunatį kanda
dieną prieš Vėlines
išplaukia valtys
kapinaitės tarp turgaus ir parkingo
čia miršta tik austrės, koralai ir žvaigždės
per Vėlines
deginu nugarą ant šalto akmens
neriu tarp saulės rašmenų
chrizantemų krūmas moja gedulo nosinėm
nuo kaimynų tvoros
priskinu mylimai puokštę
Metinės
mes dvi pusryčiaujančios hienos
aš atnešu tulpių
tu – baltą balandę dantyse
šikšnosparnis virpa virš vazos
ir ritmiškai iškvepia orą fleitos vamzdelin
brendu per lapkričio purvą
austrių – vėriniui
bet keičiantys lytį moliuskai
reikalauja kraujo
nenusiteikę dalintis
nei mirti romantiško gesto vardan
Kandis
tavo žodžiai nuskustų undinei žvynus
o akivaras rusvas įtrauktų skęstančią stirną
tavo žylančio kailio malonei neperlyt
tik tarp šonkaulių vietos kiek palikta
plaktis kandžiai į prieblandą
„Heaven is not a gated community“1
stovėjau prie gėjų duobės
jeigu jau viskas, gal galim kartu su visais
bet tunelio galas atsišakoja
kam link šlagbaumo prie vartų į dangų
be apeiginio pultelio
kam į valtelę Charono
be skambančio vario
kam iki antro mesijo čia pat ir todėl atskirai
prie aukštesniosios pušies, patogesnio akmens
VIP amžinybės eilėj
kad kaulams trintis nereiktų su tais
kurių neateis
1 Dangus – ne privačių kotedžų kvartalas (angl.)
Karaitė2
žydo tarnaitė išsėlina ežero rūku
kitapus
eglių karolius rasotus matuojas
burmistrui galvą spaudžia pušaitė
apkerpėję skaros
puošnių karaimių pečius apglėbia
supeštos plunksnos sušlaps chrizantemų
rabino sūnūs išplėšia obuolį
tiesiai šalnoms iš dantų
pirštais gilyn per drėkstančius pūdymus amžių
akmenys, kardas, fesas ir kurpė
pasagos žirgo
trikampis gimtojo stogo ir antkapinio akmens
2 Trakų karaimų bendruomenė.
Kai baigiasi akys
pilnas sodas akių obuolių
krituoliai
suskaičiau visus žemės paslaptims
kiek žiemų, kol užaugo puslapiai
iš obelų ir pušų
kiek lapų užrašų
sudegė sudegė
akys
patvino paslaptimis
kiek pavasarių, kol lašais išvarvėjo
subrendo gal – sako
skruostai
supuvo supuvo
kiek obuolių mirksėjo prieš šviesą
verdant dienas į stiklainį – senatvei
kiek įmirkusių ryto rasoj negatyvų
išdžiūvo išdžiūvo
šakos
ir perniek apakus…
ar parinktum
nuo mano žemės prisiminimų
Žaidimas obuoliais
močiutė skarų nenešiojo
laukė eilėj prie bananų
atsikando
žali
užtat obelų prisodino tiek
kad nuo kiekvieno rudens
man sutraukia dantis
mama stovėjo eilėje prie buto
Paneriuose
ne taip toli žudynių vietos
kai tėtis iškrito iš obelies močiutės sode
sesė užsirašė į eilę vaikų darželiui
dar negimusiems
buvau pamiršusi
kad mano eilė
kairės alternatyvos sostinėje
nuo ryto eiliuojasi
norintys iš archyvo
skanauti šaltojo karo likučių
ekranuose obuolius sveria močiutės
trys sušukuoti vaikučiai
tėvų priparkuoti prieš nuogą moteries biustą
eilės lygios prie durų į fikcijos pasaulius
vienas iš antikvarinio įrišto popieriaus
pertekliniai vaisiai, suėda akių obuolius
kitas iš žvilgančio naujo – leidimams čia likti
močiutė juoda
prisidengus skara
lesina albinosę antelę
banano likučiais
Latakai
senelė tebegyvena ten, kur prunkščia lietus
pasodina po braškę už kiekvieną
o gal po broliuką į tą juodą žemę, kokie ten lapai – karpyti ar ne?..
pabundu nuo lietaus, verkiančio man į palangę
šaltas birželis, apniukęs balandis
trenkia lietus per dobilo skruostą
suvarpo liepą
aikštingai į skardą lašų kumštukais
nes užsikimšo latakai
latakams pasiekti reikia labai labai aukštų kopėčių
žalias gedulas srūva sienom, visiems po akių
akis nusukam
mano siena gerai impregnuota
o latake užtikrintai nieks nesiperi
joks balandis nei gegužė
tik lapkritis lyja ledo migdolais
Ernst 3D
tėvelis buvo minotauras
mamytė tiesiog bronzinė karvė
turint tai omeny
visai nebloga undinėlė išėjo
iškėlę puikuojas minioms
alkūne diskretiškai pritrėškę
labirinte paklydusį pirmagimį
Romos jaučių legione
žygiuoti nebūtų pajėgęs
iš Koliziejaus rungtynių išspirtas
nuskries kamuolys už kelių šimtų metų
tarp antkapių priemiesčio
Svarbu pavalgę
kiekviena gegutė mus paliko skirtingai
viena numirė
kita dirbo
viena per karą, kita per karjerą
viena per klaidą, nelaukė
kita laukė kažko kito
už kurio laiko kiekviena užkukuoja vienatvę
kukū kukū
kaip tu galėjai
kukū ką tu sau leidi
kukū ko nieko neleidi sau
kukū kaip tu čia leidi
su savim elgtis
kukū kaip aš su tavim
ir viską atleistum (kukū!)
ir joms, ir pakaitiniams paukščiams
kad tik raibas plunksneles pagirtų
po sparnu priimtų
atgal
Pirtis
tėvo suknelė
plevena gėlėta ant virvės
išeina
tyras ir naujas
šoka ant šąlančių lapų
Rūšiavimas
atskirti
gera ir bloga
kaip plastiką nuo komposto
kaip slieką nuo invazinio šliužo
kaip gerąsias bakterijas
cholesterolį
grietinėlę
ir saulę nuo mėnulio palaidūno
ir kultūras, kurioms mėnulis yra ji
buvo rojaus pabaigos priežastis
nes daryti buvo gera
bet šventa buvo tik būti