Donatas Petrošius. Apie atlyginimus ir silpnybes
2025 m. Nr. 10
Tiek kartų girdėjau man sakant: tau atlygins už tai, ką darai.
Vis pamiršdavau sakančiųjų paklausti – kas atlygins? Kur ir kada? Kuo ir kaip kažkas kažkam turėtų atlyginti? Kur tas stebuklingas lygintuvas, kurio galiose viską atlyginti – duokit, nuvešiu į Ukrainą, ten jam būtų ką veikti.
Kame ta skydinė, kur skaičiukuose sukasi mūsų nuvažiuotų kilometrų, sudegintų neuronų, paaukotų laikpinigių sumos? Net jei gaučiau prieigą prie tikslių rodmenų – nesitikrinčiau, nes iš anksto žinau, kad smarkiai nusivilčiau. Man pakanka perskaičiuoti sienos kirtimo antspaudukus paso puslapiuose – jų ten daug mažiau, nei pats įsivaizdavau turįs. Neturime sudarę kariams nuvarytų automobilių sąrašo, nes vis viena – žiauriai per mažai ir negana.
Gali važinėtis visus metus pirmyn atgal be poilsio, vis viena mintimis būsi nukeliavęs daugiau nei iš tikrųjų.
Kuo dažniau nuvažiuoji į Ukrainą, tuo aiškesnis supratimas, kad reikia dar didesniais tempais, dar daugiau visko nugabenti. Tuo aiškiau supranti, kad niekas nieko tau neprivalo atlyginti ir niekada neatlygins.
Niekas niekada neatlygins apkasuose beginant savo šalį žuvusio poeto Maksymo Kryvcovo tėvui Oleksandrui. Niekas niekada neras kaip atlyginti neįgaliam berniukui Vitalikui, kurio tėtį, vaikų poetą Volodymyrą Vakulenko, prie Iziumo nužudė okupantai. Būtų kvaila klausti kolegės poetės iš Lvivo Katerynos – ar įmanoma kažkuo tau atlyginti netektį, kuri radosi po geriausios draugės rašytojos Viktorijos Amelinos žūties? Ir galo nematyti tokiems sąrašams.
Niekas niekada neatlygins Ukrainai kelintąkart pastaraisiais amžiais praretinto kultūrinio elito, šimtų nužudytų menininkų, užnuodytų dirvožemių ir vandenų, nusiaubtos gyvosios gamtos, atimto laiko, pagrobtų vaikų ir ateities. Nėra tokio glaisto, kuris pataisytų įtrūkius, sutvarkytų suluošintą tikrovę.
Jokiose kalbose nėra nuosakos, kurią vartodamas teisingai pratęstum pasakojimus apie dešimtis tūkstančių karių, kurie būtų gyvenę, jei nebūtų žuvę. Apie dingusius miestus ir nuo žemės paviršiaus sprogimų bangų nušluotas gyvenvietes – koks ten būtų viręs gyvenimas, kaip ten visi būtų kūrę šeimas, namus, gyvybę.
Ir dabarčiai nusakyti labiausiai tinka paradoksai. Iš viso to nuoširdaus susirūpinimo Ukrainos tragedija – tiek mažai paramos. O gal vis dėlto – gana nemenka, bendrai paėmus, parama, turint omeny, kad mums ant tos Ukrainos, tiesą sakant, nusišvilpt.
Nes pavargom jau nuo to karo. Kiek jie dar gelbės tą pasaulį? Kas juos įgaliojo?
Pastebėjau, kad daugiausia išsekusių yra tarp tų, kurie karą paregėjo 2022-ųjų vasario 24-ą. O gretose tų, kurie gyvena karu nuo 2014-ųjų, visa galva Ukrainoje nuo Orumo revoliucijos – Maidano, pavargusių beveik nėra. Gal teisingiau sakyti, kad tie, kurie nuo 2014-ųjų, pavargti sau neleidžia.
Kartais atrodo, kad žmones labiausiai sekina iliuzijos. Kai iliuzijų nebeturi, tai ir pavargti nebėra nuo ko.
O kartais – atvirkščiai. Niūru be iliuzijų ir visokių tikėjimų stebuklais.
Štai naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Jis turėjo iliuzijų, esą karą galima užbaigti labai greitai. Per dieną, mėnesį. Europiečius, mus, pamokė neturėti iliuzijų dėl karinės JAV paramos rusijos agresijos atveju. Tuo suteikdamas iliuzijų žmogėdroms iš rytų – gal pamėgint išbandyt, kas slypi už 5-ojo NATO straipsnio – tuštuma ar geležinis kumštis? Šiomis dienomis jis jau kalba, kad gintų Baltijos šalis ir Lenkiją – ar tie žodžiai atima iliuzijas iš potencialių agresorių, ar viso labo sutirština mums anksčiau atpūstas iliuzijas.
Europos lyderiai pynė begalines iliuzijų girliandas – apie taikdarių kontingentą, apie įšaldyto agresoriaus turto perleidimą aukai. Apie griežtas sankcijas šešėliniam laivynui. Atsikando ukrainiečiai viso to. Patys įvedinėja kinetiniu būdu sankcijas – benzinui, naftos eksportui, logistikai, karo pramonei.
D. Trumpas iš dalies teisus, kai sako, kad tai yra Joe Bideno karas. 2023-iųjų pavasarį tuometė JAV administracija pabijojo ar patingėjo perduoti Ukrainai adekvačią karinę paramą. Kas suveikė – branduolinis šantažas, baimė, kad rusija subyrės į aibę neprognozuojamų kalifatų su branduolinio vėzdo fragmentais. 2023-iųjų kontrpuolimas vyko praktiškai plikomis rankomis prieš iki dantų ginkluotus, giliai apsikasusius, kiekvieną pėdą užminavusius okupantus.
Iki 2023-iųjų vasaros išvykos į Ukrainą buvo kupinos vilties apie artėjantį priešo sutriuškinimą ir išvijimą iš visų okupuotų žemių. Vėliau radosi nusivylimas kolektyviniais Vakarais, savimi, kaip to turtingo ir abejingo darinio dalimi. Gali dažnai nugirsti Ukrainoje – esą jei visi tiek aukotų, kiek lietuviai, latviai, estai… Kai kas pamėgina apibendrinti, suabsoliutinti – prašauna pro šalį. Lietuviai daug aukoja? Gal. Bet ne tiek, kiek galėtų. Visur pilietiškų, adekvačių žmonių skaičius ribotas. Tokių, kuriems nėra atrofavęsis savisaugos instinktas. Blaiviai vertinančių padėtį.
Prieš porą metų Ukraina gyvybiškai priklausė nuo paramos iš Vakarų – artilerijos sviedinių, vamzdžių, ratų. Ne iš gero gyvenimo ėmėsi vystyti dronų pajėgas. Kamšyt įprastų ginkluotės rūšių spragas. Kai tokia mirties sėjomaina davė gerų rezultatų, priešai puolė kopijuoti. Norint atsilaikyti prieš keleriopai skaitlingesnį priešą, turi būti technologijų lygmeny keliais žingsniais prieky. Per porą metų abi pusės pakėlė dronų karą į visus mus, pašalinius, gluminantį lygį. Vartai į pragarus atkelti – iš ten lenda nematytų padermių robotizuotas blogis. Dabar jau lenkų, mūsų ir visos kitos NATO kariuomenės priklausomos nuo ukrainiečių žinių, išradimų, sukauptų patirčių. Prasidėjo nauja karybos epocha, kurioje mes su visais formaliais sąjungininkais – mažaraščiai pradinukai. Spės savo NATO partnerius Ukraina apmokyti? Svarbiausia – ar yra norinčių mokytis, ar tiesiog visi toliau gyvensime iliuzijomis, kad blogis pasprings ir nusprogs begrauždamas Ukrainos pakraščius.
Vasaros pradžioje „Mint Vinetu“ knygyne į rankas papuolė Vandos Juknaitės pokalbių knyga „Kalbasi susitikę“. Pamiršau, ar buvau skaitęs. Pradėjau iš naujo. Nuo pašnekesio su Viktorija Daujotyte, ten aptinku pacituotą Justiną Marcinkevičių: „Silpnieji privalo laikyti ir ginti pasaulį, nes niekam daugiau jis nerūpi.“ Pirmas įspūdis – skaudžiai teisinga mintis. Nusifotografuoju telefonu. Šiaip aš daug ką pastaruoju metu nusifotografuoju, bet iškart pamirštu. O šita mintis neužsimetė užmaršties užkaboriuose. Vasara vis primindavo apie mūsų, silpnųjų, pareigą, pasišventimą gelbėti pasaulį. Kokia teisinga ir tauri mintis, pagalvodavau.
Bet štai atėjo ruduo, ir viena tokia gerų žmonių kompanija pasikvietė mane vėlų šeštadienio vakarą, praktiškai ant nakties, taip toli nuo Vilniaus, kad jau beveik prie Druskininkų, labai gražiame buvusiame vienuolyne papasakoti apie mūsų bendras veiklas, Ukrainos literatūrą.
Bendrai apie Ukrainos literatūrą išmanau nedaug, todėl pasakojau apie poetus karius, kurie narsiai gina savo šalį ir mus, ir visą šitą pasaulį, kaip kad mes jį įsivaizduojame.
Pasakojau apie Arturą Dronį, poetą iš Lvivo, kaip susipažinom, kaip jis pernai buvo sužeistas, kaip mes jo knygą baigiam išversti – tiksliau, visi kiti savo darbus baigė, o aš pakibęs su keletu rimuotų tekstų – ir pats nebežinau, kodėl – ar rimuoti nebemoku, ar dėl to, kad per tuos automobilių eksporto biurokratizmus atbukau.
Pasakojau apie Jaryną Čornohuz – poetę, iš karo medikių perėjusią į žvalges-desantininkes, vėliau – į dronų pajėgas, palaidojusią aibę kovos draugų, kažkokiu būdu motinystę suderinančią su karyba.
Apie poetę Oleną Herasymiuk, iš pažiūros – smulkutę mergaičiukę, karo medikę, dešimt metų – nuo Donecko oro uosto iki visų tų bachmutų, avdijivkų – tampiusią sužeistuosius, mirštančiuosius.
Apie poetą Fedirą Rudyj, su kuriuo kalbantis pajunti plieskiant tokią ramybės jėgą, nenusakomą energijos rūšį – ar karas juos taip pakeičia? Ar jie jau būdami tokie į karą įsiliejo?
Papasakojau, kad net jų literatūros superžvaigždė, charkivietis Serhijus Žadanas, taip pat priklauso vienai iš brigadų, kurios pavadinimą pats sugalvojo – Chartija – ir ne tik užsiima ten viešaisiais ryšiais, bet ir vyksta į kovines užduotis.
Žinoma, priminiau ir apie užpraeitą žiemą žuvusį poetą Maksymą Kryvcovą, apie „Bazilisko“ išleistą jo knygą, apie jo dienoraščius, kuriuos skaitau ir gal net pavyks šį tą išversti publikacijai. Maksymas kariavo beveik dešimt metų, nuo 2014-ųjų, nors, pasakytum – buvo sutvertas visai kitokiam gyvenimui – rašyti, mokytojauti, mylėti.
Ir jau po viso to vakaro, su galvoje besisukančiomis pokalbių nuotrupomis, tamsią šiltą, žvaigždėtą rugsėjo naktį važiuodamas tuščiu plentu į Vilniaus pusę, galiausiai suvokiau, kad ne silpnieji mūsų pasaulį gelbsti. Ne silpniausiems jis rūpi. Viskas yra priešingai, nei parašyta toje Just. Marcinkevičiaus citatoje. Ukrainos rašytojai, fotomenininkai, aktoriai, muzikai ir visi kiti, kuriuos mums teko garbė sutikti, pažinti – anaiptol nėra folkloriniai mažutėliai, kurie nuolankiai, paklusniai susitaikytų su svetimų primetama lemtimi. Jie arba nežinojo, kad menininkams dera būti silpniems, arba visokias mintis apie silpnumą atmetė kaip svetimkūnius.
Jie todėl ir laikosi, nepasiduoda, kasdien atremia šimtus priešų atakų – būtent dėl to, kad yra neapsakomai stiprūs.
Gal pasimokė iš kitų klaidų, o gal – patys nujaučia, kad silpnųjų aimanų niekas pasaulyje nesiklauso, negirdi. Su silpnaisiais niekas nesiskaito. Juos tiesiog nutildo, viską atima. Pirmiausia – orumą. Tuomet nesivaržydami spjaudo iš aukštai. O kad tokia dalia dalužė ištiktų mažutėlius – nereikia nė tikro karo.