Dalia Staponkutė. Istorija negailestinga nevykėliams

2025 m. Nr. 3

Romano fragmentas

Nėra nieko liūdniau už neišsipildžiusią profesiją ir nebūna didesnio moralinio nuostolio. Tačiau, keičiantis socialinei santvarkai arba gyvenimui bloškus svetur, tai neišvengiama ir kito pasirinkimo greit nesitikėk. Kiek tokių, praradusių savo profesiją, mano šalyje, galvojau, žingsniais pirmyn atgal matuodama tuščią auditoriją: pažvelgus į savo kartą – turbūt kas antras. Būta ir sėkmingų profesinių virsmų ar harmoningų perėjimų iš „viena“ į „kita“, bet jie veikiau – išimtys. 

Tokios ir panašios mintys lindo į galvą ką tik gavus ir perskaičius rektoriaus laišką apie etatų mažinimą universitete: viena iš „aukų“ turėjau būti ir aš. Žinia sužeidė mane labiau už rektoriaus viešai reikštą nepasitikėjimą, jo „pasalas“ ir nekolegiškus išpuolius. Žinoma, nėra dūmų be ugnies – visa tai mainais už atvirą kritiką jam iš mano pusės. Sužeidė todėl, kad laiškas palietė ne tik mano amour–propre, tai yra savigarbą, bet – skaudesnę vietą: įsitikinimą (pasirodo, naivų), kad bendradarbiai, nepaisydami asmeninių interesų skirtumo, vis dėlto gali su-si-tar-ti, kad žmogus ir jo užimama kėdė gali ir turi reikšti du skirtingus dalykus. Iškilus darbo konfliktui, regis, turėtų nugalėti ne kėdė, o moralinės vertybės, žmogiškumas ir kolegiškas pasitikėjimas, atjauta, verčianti tartis ir rūpintis esančiu šalia. Kaip ir dauguma „lengvai pažeidžiamų“ humanitarų, nebuvau pasiruošusi akistatai su nuogu faktu, kad vadovas, teisindamasis „žemais reitingais“, iš tikrųjų naudojasi galia prieš savo pavaldinę. Pagal „rodiklius“, kad ir kokie jie būtų, humanitarai visad kalti. Mano nuomonė apie save, stojišką ir galinčią atlaikyti bet kokį išbandymą, susvyravo. Kovoti pasirodė beprasmiška, nes biurokratėjantis universitetas – kaip niekad saugi vieta administratoriams. Tai tik didins nesusipratimų tarp manęs ir rektoriaus prarają, kurios užpildyti nebeužteks nei jėgų, nei laiko, būtino kilnesniems tikslams. 

„Aplinkybių anomalija“ (taip tada pavadinau šią situaciją) gramzdino mane į neišvengiamą, bet sykiu ir guodžiančią savianalizę. Žinoma, ne tą, kurią dėl ataskaitos privalo atlikti fakultetų katedros (aha, jau perėjome nuo graikiškojo kathedra mąstymo prie lotyniškojo instituto, reiškiančio, kad svarbiau ne oratorius, o administratorius), bet į asmeninę savianalizę. Vien mintis, kad aš, profesorė, turiu paklusti administratoriui kaip tokiam, priminė moralinę tragediją, verčiančią daryti sardoniškas filosofines išvadas. Atsisukusi termosą su kava atsisėdau į suolą ir galvoje žaibiškai lyg gynybinis būrys išsirikiavo eklektiškos akademinės biografijos faktai ir ne mažiau eklektiška jų geografija: Šiauliai, Piteris, Londonas, Vorikas, Nikosija, Atėnai, Kaunas, Kopenhaga, Hamburgas, Vilnius… Kas toliau? Šito aš nežinojau, o artėjo penkiasdešimt. Tiesa, akademiniame pasaulyje amžius gali būti ir pliusas (nors šioji šimtmečius egzistavusi nuostata šiandien drastiškai keičiasi). 

Susimąsčiau, kodėl taip ilgai ir užsispyrusiai laikausi akmenuoto profesinio kelio, nors ir pasirinkto su triumfu. Kodėl neišsuku iš jo į lygesnę ir ramesnę šalikelę? Juk jau vargina kliūtys ir praradimai, žaizdos ir randai, o apdovanojimai kuklūs ir vos keli. Sunkiausia ir yra šiame kelyje išlikti, o gyvenamą šalį pakeitusiam akademiniam žmogui – beveik neįmanoma, kad ir kiek stengtumeisi: ilgai tenka laukti ir blaškytis kaip pasimetusiai sielai po pragarą, tikrąja šių žodžių prasme. Reikia gerai apgalvoti, ką akademinis, pro centrus ir periferijas vedantis kelias reiškia tau asmeniškai ir ar verta jį tęsti? Svarbiausia, kiek gyvenimo laiko jis reikalauja ir ką jame tenka pakelti mažytei akademinei ląstelei, vienam mokslininkui? Ar šis savo ribotu ir tolydžio kintančiu žvilgsniu iš viso įstengia tą kelią aprėpti? 

Akademinė karjera, viena vertus, tai kasdienės, rutininės derybos su kolegomis dėl kiekvieno ištarto žodžio, termino, klausimo ar laiško. Kita vertus, universitetas, kaip visuomenės mikropasaulis, atrodo daug laisvesnis nei kitos organizacijos ir sukuria iliuziją, kad jame esi matomesnis ir tavo nuomonė svaresnė, nei būtų triūsiant kitur. Mokslininkai darbo vietoje mažiau susaistyti hierarchiniais saitais, todėl, iš pirmo žvilgsnio, gali bendrauti bet kokia tema ir prireikus principingai pasiginčyti. Tai netgi padeda išsaugoti savo savastį ir, stumiamam į kompromisą, lengvai nepasiduoti: mokslininkai negali būti konformistai. Universitetuose išties sutikau ne vieną ekscentrišką asmenybę, kurios kitų organizacijų kolektyvai nė netoleruotų. Profesorius keistuolis, diskutuojantis su studentais per uždarų durų rakto skylutę, universitete gali gyvuoti ilgai: akademiniame gyvenime tokios savybės paprasčiausiai vadinamos ekscentriškomis, o būti jų įsikūnijimu kartais svarbiau net už gerą algą. Juk tai asmenybės traukos elementas, neretai – lemiamas autoritetui ir sėkmei, ne tik profesinei, bet ir asmeninei, netgi erotinei. Nors mokslininkai būna prisiekę kitoms nei meilės aistroms, vis dėlto, kaip mėgsta sakyti kolegos filosofai, erotikai pasitraukus iš universitetų, juos galima bus uždaryti. Ji dera prie mokslininko charizmos ir erudicijos, net prie valdžios kostiumo. 

Pati gi jaunystės studijų laikais degiau tradicine žinių aistra, tapatindama ją su erotine. Galvojau, kad susikrovusi didelį žinių bagažą sulauksiu visapusio pasisekimo. Matydama, kaip greit gražuolės kurso draugės pasinaudoja tuo, kad profesoriai irgi vyrai, ir kaip kartais liūdnai tai baigiasi joms ir tiems vyrams, neigiau „tiesioginę“ erotiką. Pernelyg paprasta ir banalu, naiviai svarsčiau, nes profesorius, norintis įrodyti sau, kad jis vyras – ne toks jau retas atvejis. Ir vis dėlto, tikrai, jei erotika universitetuose išnyktų, išsikvėptų ir aistra mokslui, kuriame viskas prieštaringa ir nuo senovės laikų palaiminta Eroto.

Mano mintys tądien vis dėlto suko akademinės valdžios link: krimtausi dėl neteisybės ir savianalizė ar smagūs prisiminimai nepadėjo. Juose tokiais atvejais nieko guodžiančio nėra. Pirmiausia, akademinė valdžia nepanaši į kitas. Pasitelkusi demokratiją kaip įrankį, moka įteigti (net įbauginti), kad jai pritartum, nors kova už „vietas“ čia ne tokia pavojinga kaip politikoje ir labiau primena nesurežisuotą spektaklį. Universitetas – savipakankama erdvė, ir viskam, kas joje vyksta, būdinga sava specifika ir tempas, dažniausiai – lėtas. Didžiausi mokslo pasiekimai nutinka ne dažniau kaip kartą per dešimtmetį, o revoliucijos ar tikrieji perversmai – kartą per šimtmetį. 

Prisiminiau kelis dalykus, sukėlusius tokią revoliuciją man esant studentei. Tai buvo lėktuvai, telefonai ir kopijavimo aparatai, nors mano studijų laikais kseroksų dar nebuvo, naudojomės laidiniais telefonais, o lėktuvai skraidino profesorius po pasaulį vos kartą ar du per gyvenimą. Mokslininkai paprastai nelinkę grįžti į jaunystę net mintimis: niekas nenori vėl atsidurti pradžių pradžioje, nors apgalvoti, kur buvai ir kur atsiradai, prasminga. Savo istoriją užmiršta tik nevykėliai, o XXI amžiuje galioja ir kitas moto: savo istoriją mena tik nevykėliai (bet ne akademiniame pasaulyje). 

Vis dėlto, žvelgiant iš retrospektyvos, paradoksalu, kad šiandien, kai po ranka lėktuvai, kopijavimas ir nuolatinis ryšys ir kai universitetų pasaulyje tiek daug, nedaugėja nuolatinių darbo vietų ir nemažėja akademinių migrantų. Nė nebereikia įsivaizduoti, jau akivaizdu, kaip akademinės kelionės ir darbo paieškos be numanomos pabaigos keičia mokslininkų mąstymą. Koks tai galingas didžiojo kultūrinio virsmo universitete variklis! Akademinės kelionės – jos ir emocinės. Per santykį su kita kultūra ir pažintį su dar vienu „transplantuotu“ charakteriu kiekvieną kelionę persmelkia naujas savęs atradimas. Kaskart esi subjekto ieškantis objektas. Patirties intensyvumas – štai ko iš tikrųjų ieškome, aistros, nesuterštos nuobodulio ir inercijos, todėl universitetuose nebesvarbi net tautybė. Lietuva – kol kas išimtis, pamaniau. Ir biurokratinės struktūros tebedirba vienam tikslui – apginti save. Tegu ir neatitinka Viktoro Hugo idėjos, kad universitetui būtina „atskiesti kraują“ svetimu, tačiau gal pasitarnaus ateičiai… 

Atmintyje iššoko pirmasis darbo interviu, vos tik įgijus daktaro laipsnį. Tai buvo Britanijoje, Vorike, du tūkstantaisiais.

„Welcome! Mus domina kalba, kuria jūs kalbate. Turiu omenyje, rusų, anot jūsų CV. Ne visi rusų formalistai išversti į anglų kalbą. O ši mokykla svarbi postmodernizmui. Vien vertimais galėtumėte padaryti puikią akademinę karjerą“, – žadėjo guvi Voriko universiteto anglų literatūros profesorė vardu Aspazija Leventi. 

„Bet mano gimtoji – lietuvių…“ 

„O jūsų akademinė kalba? Mano anglų irgi ne gimtoji, tačiau, kaip matote, o tiksliau – girdite, ji – mano profesinė kalba.“

„Be to, skeptiškai vertinu postmodernizmą…“ 

„Teorijai svarbus ir jūsų skeptiškumas. Galite papildyti teoriją kritišku žvilgsniu ar sukurti naują, oho! Teorinės koncepcijos – ne tušti žodžiai. Dar siūlyčiau jums išmokti prancūzų, tada – daugiau galimybių.“

Prancūzų aš taip ir neišmokau… Tiesa, įveikiau skaitymo pakopą, o paskui visomis jėgomis mečiausi į anglų literatūrą plačiąja prasme, kuri tada, po disertacijos kultūros studijų srityje, buvo, kaip sakė Leventi, mano profesijos kasdienė duona. 

Su nuostaba galvojau, kaip aklai karjeros pradžioje pasitikime naujų kolegų patarimais, net jei sakoma (o juk sakoma): „nieko nesitikėk“. Tai yra patariu, bet už savo patarimą neatsakau. Būdavo keista tai girdėti. Juk būtina tikėtis „kažko“, juk mokslininkai – susisiekiantys indai, nepaisant asmeninių ryšių, skirtingų mokslo sričių ir kultūrų, politikos (tegu ir tokios kaip šaltojo karo, persmelkusio mano jaunystę). 

„Vakarų mokslas atsigauna Rytų sąskaita, sakau jums gana ciniškai. Visų jūsų emigracija į Vakarus – gera „injekcija“ Vakarų mokslui. Bet garantuotos vietos Britanijoje nesitikėkite“, – perspėjo kitas kolega Vorike, iš kito, Fizikos fakulteto, kai susipažinome universiteto kavinėje ir jis prisistatė esąs Džordžas Samutis. Paskui netikėtai paklausė: „Kaip jūs manote, kas nugalėjo Antrajame pasauliniame?..“ 

Suglumau, nenorėjau atsakyti į klausimą ne iš savo srities. Jei ir atsakyčiau, mano atsakymas galėjo nustebinti, o Vakaruose jau buvau įpratusi kalbėti dar atsargiau nei Rytuose. Ne dėl politinių, o dėl praktinių priežasčių (kurios galų gale virsdavo politinėmis). 

„Tik nesakykite, kad Raudonoji armija… – tęsė pašnekovas, nesulaukęs mano atsakymo. – Aš nuosekliai perskaičiau visą istoriją, baltarusių partizanų kova buvo lemiama, be jų nebūtų buvę reikiamos persvaros.“

Toje pačioje kavinėje, už to paties staliuko sėdėjo ir istorikas vardu Džonas Lychas. Jis nesivėlė į populiarius fiziko svarstymus apie karą, o ėmė įkalbinėti mane tirti „naujųjų kairiųjų“ judėjimus Vakarų šalyse. Siūlė palyginti, pavyzdžiui, prancūzus ir italus su graikais. Esą, mano žvilgsnis „iš posovietinės perspektyvos“ būtų įdomus. Atsisakiau nedvejodama. Maniau, kad nesu subrendusi politinei temai, ir apskritai, netgi mokslininkai, mano giliu įsitikinimu, įgauna brandesnį žvilgsnį į politiką gerokai po penkiasdešimties. Man ėjo trisdešimt pirmieji…

Kavos gurkšnis iš termoso vėl sugrąžino mane į šiandienos laiką, atsainiai pažvelgiau į rektoriaus laišką ir šyptelėjau savo akademinei karjerai su nuotykiais, atsitiktinumais, gal klystkeliais – bet argi juose nebuvo sėkmės stotelių? Turbūt reikėtų grįžti į mokyklą, kad galėčiau visa tai paaiškinti. Kad ir kaip ten būtų, guodžiau save neeiline patirtimi: vien studijos Britanijoje tuoj po šaltojo karo ką reiškia, kai nesi pasiruošusi realiai egzistuojantiems „klasiniams“ skirtumams moksle. Tik dabar suvokiau, kad, kilusiai iš lietuviško kaimo, o ne iš britų viduriniosios klasės, mokytis ir dirbti Vorike buvo savotiškas (keista – ne tik asmeninis, bet ir kilmės) pripažinimas. Ne veltui tada patraukiau britų marksistų dėmesį ir patekau į gana platų, savo nuostabai, jų ratą. Jie žvelgė į marksizmą kitokiu nei mano žvilgsniu: man marksizmas buvo dominuojanti teorija, virtusi visuotine ideologija, įgrisusia ir verčiančia trauktis nuo jos kuo toliau. O britų marksistams ji buvo viena iš konkuruojančių tarpusavyje, todėl „intriguojanti“! (Šito Vorike dar nesuvokiau.) Užtat ilgainiui įsivėliau į įdomią diskusiją apie „dvi kultūras“, ir jos niekad nepamiršau. Ją prisimenu iškilus būtinybei apmąstyti savo akademinę sėkmę ar nesėkmę, blaškymąsi, nuovargį ir naujas viltis. Kaip dabar… Diskusija, prasidėjusi paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje, persirito į naująjį amžių ir daugybę metų tęsėsi susitikimuose su bičiuliais, laiškuose ir auditorijose. Kai kas joje tapo nebeaktualu, kai kas dar aktualiau. Juk būna ir visą gyvenimą besitęsiančių temų… 

Taip galvojau tada, auditorijoje, gerdama jau atšalusią kavą ir pro langą žiūrėdama į apsnigtas universiteto rūsio duris uždarame kieme. Ant kabančios durų spynos – gniūžtė sniego.

„Tie, kurie įnikę tik į literatūrą, ateityje atsiliks nuo tiksliųjų mokslų, kaip ir šie atsiliks nuo literatūros, – tvirtino tas pats fizikas Samutis Voriko kavinėje. – Gamtos mokslai dar ne taip seniai buvo integruoti į filosofiją, fizika buvo filosofijos dalis. Žmonės nuolat bijodavo gamtos, dėl to viskuo abejodavo ir daug filosofuodavo. Beje, apie tą patį, apie ką filosofuoja ir šiandien – apie neaiškią ateitį ir nykstančias vertybes.“ 

Aš atsakiau jam, kad literatūra keičiasi lėčiau negu mokslas. Ji negali atsinaujinti spragtelėjus pirštais pamišusiems dėl naujovių kritikams ar komentatoriams. Literatūros paklydimo ir ieškojimo laikotarpiai ilgesni nei kitų menų. Štai kodėl kai kurie rašytojai palaiko ir išreiškia idėjas, kurios jau esą nebemadingos. Literatūroje atsilikti nuo laiko – vertingiausia. Svarbu būti nemadingam ir plaukti prieš bangas. Koks mokslo ir literatūros santykis? Pastaroji išreiškia visuomenės, nesusijusios su mokslu, balsą. Gal rašytojai nieko nesprendžia, bet jų kūryba netiesiogiai smelkiasi ten, kur priimami sprendimai. Kodėl negalėtų būti glaudesnio ryšio tarp mokslininkų ir rašytojų? Juk abi grupes sieja logos, tad kam toji atskirtis ar susvetimėjimas? 

„Galėtų, – girdžiu Džordžo balsą. – Juk mokslininkus ir rašytojus labiau už viską jaudina moralinė motyvacija. Tai mus sieja. Be to, kiekvienas turime savo nuomonę apie moralę. Bet tiksliesiems mokslams šiandien parūpo greitis. Skubame pamatyti savo darbo rezultatą ir nebeturime kantrybės laukti, kol įvertins moralinį mūsų indėlį. Dėl nekantrumo ir aistros žaibiškai pakeisti pasaulį tikslieji mokslai žvelgia į „humanitariją“ kaip į nutolusią nuo tikrovės ir nebemokslišką. Todėl ir girdime klausimus: „Kodėl dauguma rašytojų „atsilieka“ ir išreiškia nebemadingą socialinę poziciją?“ Tai yra – ne tiksliųjų mokslų poziciją…“ 

Tada paklausiau: „Įdomu, kiek jūsų perskaito bent trečdalį to, kas rašoma ar diskutuojama literatūroje?“ 

Fizikas pusiau juokaudamas atsakė: „Keblus klausimas. Tik žinau, kad tikslieji mokslai susikūrė „savo kultūrą“ – ne mažiau dinamišką už humanitarų, esmingai kitokią. Mūsų diskusijos konceptualesnės ir aštresnės, nors nebūtinai egzistencinės. Mūsų kultūroje nedaug meno, išskyrus gal muziką, tačiau vyksta kasdienė verbalinė drama, verda aistros. Mūsų knygose – vienas herojus: formulės. Paklausk fiziko, kiek grožinės literatūros knygų šiemet perskaitė, ir išgirsi ekstravagantišką atsakymą. Pavyzdžiui: „Naudoju knygas kaip įrankius.“ Įdomu, kokį įrankį geriausiai atstotų knyga, ką? Gal plaktuką, jeigu pakankamai sunki?“ 

Galų gale abu sutarėme, kad XX amžiaus pabaiga buvo ypatinga netikėtu ryšiu tarp šiuolaikinio meno ir socialinio autizmo. Galbūt tai viena priežasčių, dėl kurios daug kas iš tiksliųjų mokslų nusigręžė nuo meno ir užsidarė „savyje“. Nuo šito, regis, akademiniame gyvenime prasidėjo ir poliarizacija. Įsiviešpatavo „mes“ ir „jūs“. Įsigalėjo skaičius „du“. „Apskritai, „du“ yra labai pavojingas skaičius – kaip ir dialektika tarp dviejų“, – paaiškino fizikas. Taigi, pripažinome, kad brėkštant XXI amžiui pastanga skaidyti viską pasaulyje į „du“ – gan įtartina, o poliarizacija – ydingos visuomenės bruožas, žalojantis praktiką ir mintį, ypač moksle.

Mano atmintyje iškilo ir viena diskusija Kembridže dar 1996-ais. Atvykau porai turiningų dienų aplankyti savo kolegos. Mokslininkai tais laikais turėjo tradiciją kiekvieną vakarą rinktis bendrai vakarienei. Pamatę viešnią ir sužinoję kelis mano biografijos faktus, vakarieniautojai pralinksmėjo, nes mano apsilankymas kai kam priminė už to paties stalo aptarinėtą „sputniką“. O vienas profesorius mąsliai ir gana pesimistiškai nutęsė: „Šaltasis karas parodė, kad konfliktuojančios ideologijos niekur neveda. Niekur tai nenuvedė, tik paskatino nacionalistinius ir religinio fundamentalizmo judėjimus bei etninį uždarumą.“ Kažkodėl pamaniau, kad taiko šiuos žodžius man kaip lietuvei, bet ginčytis nedrįsau. Jis dar pasakė: „Esame kultūrinio išsiskaidymo liudininkai. Pasirodo, tai ne tik anglosaksų fenomenas. Gal dėl to tiek mažai mokslo integruojama į meną. Nesvarbu, kad poetai kartais panaudoja mokslinius terminus – jie iki galo nesupranta jų reikšmės…“

Turbūt ir šiandien nedaug rasčiau sąlyčio taškų, kuriuose šios „dvi kultūros“ plačiąja prasme susitinka, – tyliai svarsčiau žiūrėdama pro langą į sniegą. Gaila. Juk tai siaurina galimybes geriau suprasti vienas kitą, veikti išvien visuomenės labui. Abiejų kultūrų sąlytis pažertų žymiai daugiau kūrybinių idėjų, svajojau. Dviem susitikus gimsta kažkas trečia – šitaip įvyko didieji perversmai moksle (ir visuomenėje). Galimybės neužsivėrė, bet vis labiau užsiveria „dvi kultūros“, tarsi kiekvienai svarbiau būtų savos ribos. 

Nors buvo praėję beveik dvidešimt metų nuo atmintyje išnirusių diskusijų, pagalvojau, kad kai kurie tada aktualūs klausimai šiandien tik dar labiau paaštrėję. Siaurų specializacijų karštligė, kurios britai norėjo atsikratyti, bet neatsikratė, išsluoksniavo socialinį gyvenimą toli už Britanijos ribų. „Ar mes supratome, kad tapome nebelankstūs ir gyvename iš mokyklos suolo žvalgydamiesi į nutolusius laike ir erdvėje universitetų egzaminus?“ – su nevilties gaida sakė sociologas Robertas Steinlis vienoje iš Voriko auditorijų. „Studento savarankiškam mąstymui gali padėti tik egzaminas žodžiu ir gyva diskusija“, – aiškino jis. „Specializacijos sukuria elitą, – nuogąstavo, – o išsluoksniuota visuomenė skaido ir mokslą, padarydama jį prieinamą ne kiekvienam. Kuo toliau, tuo labiau. Dėl to jaunimo mąstymas ir veiksmai radikalesni. Net profesoriai nebesulaukia jų pagarbos – vien grimasų. Jaunieji mokslininkai reiklūs dėmesiui, bet ne žinioms. Jie puikiai žino, kad būdami tam tikros klasės atstovais susiras darbą, o humanitarai, bet kuriuo atveju, uždirbs pusę tiek, kiek tiksliųjų mokslų specialistai. Vakarietiška visuomenė prarado tai, ką istoriškai vadinome kultūringu žmogumi. Su dauguma nebeįmanoma net populiariai sušnekti apie savo mokslinį tyrimą ar interesus. Niekam niekas nebeįdomu. Vizijos siaurėja, įsigali nuviliantis fragmentiškumas. Svarbiausia, net praeitį imame interpretuoti neteisingai. Pagaliau, teisiame dabartį ir neigiame ateitį.“ 

Pati irgi – fragmentiškai – prisiminiau, kuo dar vakar gyveno britų humanitarai. Žiūrėdama į lemtingą laišką, graudenausi, kas laukia visų humanitarų. Negi „nutolusiųjų nuo tikrovės“ etiketė (pernelyg optimistiškų, arba atvirkščiai)? Banalu tai vadinti etikete ar kaltinimais, nors pastarieji girdėti aplink taip įkyriai, lyg kažkas turėtų istorinį tikslą atkalbėti nuo humanitarinių studijų. Profesiją renkiesi ne iš oro, o iš nuojautos. Ir individualios būties. Ši visad kupina netikrumo, nes renkiesi vienas, o vėliau ir darbuojiesi vienas. Tiesa, kartais pabėgi nuo vienišumo per meilę, kūrybą ar kitokias aistras. Tačiau tai tik spindintys palaimos ežerėliai, kuriuos pats išsikasi atokiau nuo pasirinkto, dažniausiai tamsaus ir neapšviesto kelio. „Mes ir mirsime vieni“, – dramatiškai ištarė mano jaunystės draugas mokslininkas, privertęs mane pašiurpti. Gal dėl to, kad neslėgtų panašios nuojautos, keli mano pažįstami humanitarai pasuko religijos link. Ar mirties nuojauta juos persekiojo ir toliau, nežinau. Tačiau mokslo misijoje net sėkmingiausieji jaučiasi vieniši ir jų pasaulėjautoje niekad nestinga tragizmo. Jeigu šito kupina individuali mokslininko būtis, tai socialinė – nebūtinai. Ir jei nekovosiu už pastarąją, pasiduosiu kaip socialus žmogus. Istorija negailestinga nevykėliams, kad ir kurioje pusėje būtum. Štai ko neturėčiau daryti – visiškai pasiduoti kaip žmogus… kabinausi už šios silpnos, bet žmogiškos išvados. 

Kam galvoti apie dvi atskiras kultūras, kai galiu pasinerti į abi iš karto, drąsinau save kadaise. Juk buvau užsidegusi idėja (net pasiūliusi ją universitetui) skaitmenizuoti humanitarinius mokslus! Dabar, kai horizonte – naujo darbo paieškos, idėja nebeatrodė tokia patraukli, greičiau – svetima. Tiksliau, šiandien ji atrodė kaip humanitarų kultūros kapituliacija. Kaip sumažinti ar bent sustabdyti didėjančią prarają tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų? Vien tam, kad humanitarui nereiktų blaškytis po pasaulį darbo paieškose, jaustis pažemintam ir nebereikalingam? O svarbiausia tam, kad abiejų idėjos neišsiskirtų visuomenės kontekste ir jos nesuskaidytų. Tiksliųjų mokslų sukurtos technologijos virto kasdiene visuomenės praktika, kurią įsisavinti nebuvo labai sudėtinga ir iš pradžių tai turėjo privalumų. Išsipildė tiksliųjų mokslų svajonė – žaibiškai pakeisti pasaulį. Pakeitė greit, atverdami kitą problemą – vertybinę žmonių su naujais įgūdžiais krizę. Ką turėčiau daryti, kad savo profesija ir patirtimi būčiau naudinga visuomenei, – pagaliau uždaviau sau patį paprasčiausią klausimą. Veltis į diskusiją universitete, kol etatų mažinimo klausimas dar neatvėso? Ginčas kartais suteikia psichologinį pasitenkinimą, net didesnį už mąstymo procesą, bet atitraukia nuo tiesos ir kūrybiškumo. Ar – išeiti iš darbo ir viską ramiai apgalvoti, perkratyti mintyse, ką galėjau padaryti kitaip, bet nepadariau? Kiek ilgai galvosiu – metus? Tikriausiai metų metus. Mokslui tai – akies mirksnis. Atskiram žmogui, mažytei akademinei ląstelei moksle skirta tragiškai mažai laiko. Tiek mažai, kad baisu ir neverta apie tai kalbėti. Tačiau greitis irgi žudo. Galvok. Skubėti – tai pasiduoti.