Dainius Dirgėla. Vėl gegužio žiedai

2025 m. Nr. 5–6

Kiekvieną vakarą geriu kavą Thomo Manno namo terasoje Nidoje. Sakoma, kad kava vakare nesveika. Tuo labiau su pienu. Protas šią informaciją priima. Kūnas nieko nesako. Vakarinė kava užmigti netrukdo.

Thomo Manno namo langai žvelgia man į nugarą, aš dairausi po marių horizontą.

Thomas Mannas seniai išvykęs. Ir iš Nidos, ir iš Vokietijos, ir iš JAV, ir iš Šveicarijos, iš kurios kadaise galutinai emigravo į dangus ir pragarus.

Susiliejančių dangaus ir marių horizonte kaskart vis kitų debesų laivų katalogas, kintančios spalvos ir atspalviai.
Mano minčių horizonte – galvojimai apie būsimą festivalį „Poezijos pavasaris“.

Jei tą „Poezijos pavasarį“ organizuotų gamta, tai geriausias laikas jam vykti būtų per patį pavasarinį žydėjimą. Juk kiekvieną pavasarį Vilniuje prie Baltojo tilto žydint sakuroms jomis džiaugiasi minios žmonių – vaikštinėja, sėdinėja ir gulinėja, fotografuojasi, bendrauja. Jei tą žydėjimo savaitę ten ateitų poetai ir skaitytų susirinkusiems savo eilėraščius, būtų pats geriausias Poezijos ir Pavasario festivalis. Jei visoje Lietuvoje visuose žydinčiuose soduose ir sodeliuose tuo žydėjimu džiaugtųsi visi ir skaitytų vieni kitiems savo ar kitų poetų poeziją, būtų pats masiškiausias Poezijos ir Pavasario festivalis. O fotografas Romualdas Rakauskas iš dangaus viską fotografuotų ir fotografuotų. Ir nereikėtų jokių organizatorių ir rėmėjų, laureatų ir kitų premijų gavėjų – juk rinktis kas pavasarį prie žydinčių Vilniaus sakurų niekas nekviečia. Pats Pavasaris kasmet vis kitu metu ima ir apipila sodus bei parkus žiedais, ir to vaizdo bei kvapų poezijos įkvėpti žmonės traukia į juos ir nekviečiami. Galbūt tokių žydėjimų įkvėpti poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ tėvai ir mamos ir nusprendė, kad geriausias laikas susitikti Poezijai ir Pavasariui – gegužės antroji pusė. Bet sugauti ir patupdyti Poeziją, Pavasarį ir Žydėjimą į tuos pačius keturiolika gegužės kalendorinių lapelių – misija turbūt neįmanoma jokiam organizatoriui. Be abejo, kalendoriuje bus pavasaris, pagal programą bus poezija. O žydėjimas? Gal bus jau praėjęs arba dar neatėjęs. Gal svaigins baltais ir rausvais žiedais. Gal bus vėjo nupūstas ir trumpam pakeistas sniego žiedais. Ir žydėjimo neužsakysi už jokius honorarus. Ir nežinosi, kas šiemet taps žydėjimo laureate – japoniška sakura, kaukazinė slyva ar senelių sodo alyvinė obelis.

Todėl ir būtų smagu, kad vos tik ištinka žydėjimas, tuoj renkasi prie žydinčių medžių žmonės, ateina poetai ir skaito eiles. Net ir Jungėnų kaimo kapelos daina „Vėl gegužio žiedai“ tegul skamba. O kitiems tegul groja Antonio Vivaldi „Pavasaris“. Dar kitiems – varnėnai jų soduose.

Tegul lakštingalos neduoda miegoti naktimis, kai viskas žydi. Varlių kurkimas – ir tas poezija. Motociklų riaumojimas gegužės naktimis, kai viskas žydi – irgi poezija. Visi, transliuojantys feisbuko burbuluose asmenukes prie žydinčių sakurų, slyvaičių, obelaičių, net prie magnolijų – visi jie poetai, fotografai, žiedai tarp žiedų. Toks yra tikrasis, nesuorganizuotas, nemecenuotas, nesurežisuotas Poezijos, Pavasario ir Žydėjimo festivalis.

Susiliejančių dangaus ir marių horizonte balandį – vos vienas kitas laivas. Dar ne sezonas. Dar daugelis jachtų, katerių ir kurėnų ilsisi ant kranto Nidos prieplaukoje.

Mano minčių horizonte – galvojimai apie analogijas. Gamtines, geografines, istorines.

Kuršių nerija yra pusiasalis. Ukrainos Krymas irgi pusiasalis. Gamtinė, geografinė analogija.

Abu – Rusijos kaimynystėje. Irgi analogija. Kadaise buvau Kryme, Sevastopolyje, tiksliau – jo pirmtake Chersonèse, įkurtame senovės graikų. Ten mes, VU klasikinės filologijos studentai, kasinėjome istorinius sluoksnius kartu su Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetų archeologijos studentais. Apie tai jau rašiau 2014 m. balandžio mėnesio „Metų“ įvadiniame tekste „Apie Dramaturgus, Kung Fu Pandą ir kitus balandžio scenarijus“. Praėjus vienuolikai metų tas tekstas, deja, tebeturi tęsinį su tūkstančiais mirčių, nes Dramaturgas V. P. toliau realizuoja savo kruvinus scenarijus Kryme ir Ukrainoje, o Drakono karys Kung Fu Panda su savo tūkstantmete kiniška išmintimi tebestebi viską, kas vyksta, ir nežinia, kada ir kokį judesį atliks. Pagūglinu – nuo Nidos iki sienos su Rusijos Karaliaučiaus sritimi mažiau nei šeši kilometrai. Pajūriu šį atstumą iki ženklo „Stop, valstybės siena“ esu nuėjęs ne kartą. Nidoje miegu prie lango. Ir kasryt prabudęs žiūriu pro jį, koks oras ir ar nevaikšto gatvele vyrai kamufliažinėmis uniformomis be skiriamųjų ženklų. Balandžio orai Nidoje permainingi, orų prognozė pro langą galioja kelias ar keliolika minučių. Balandį gatvelės Nidoje tuščios. Pavieniai vietiniai ir vasaros apartamentų remontininkai su „Maximos“ maišeliais į kamufliažą vilkinčius vyrus nepanašūs. Bet jeigu… vieną dieną Nidoje ir visoje Kuršių nerijoje pasirodytų kamufliažiniai be skiriamųjų ženklų, įsitvirtintų Smiltynės Kopgalio buvusioje tvirtovėje – dabartiniame Jūrų muziejuje – tiesiai prieš Klaipėdos jūrų uostą, priešais mūsų suskystintų dujų „Nepriklausomybę“ ties Kiaulės nugara ir… Nežinau, ar kariniu požiūriu toks scenarijus vertas dėmesio. Bet dramaturginiu požiūriu… Toliau šio scenarijaus nebevystau. Pastarųjų metų įvykių visame pasaulyje siužetų negalėtų sukurti joks dramaturgas. Todėl kasryt tiesiog dairausi pro langą, prisimindamas, kad Kuršių nerija, kaip ir Krymas, yra pusiasalis.

Kas vakarą einu pas Thomą Manną į jo namo terasą ne tik išgerti kavos. Kartais ir paskaityti, kol balandžio šaltukas sustingdo. Tas laikas iki sustingdymo trumpas – dešimt–penkiolika minučių. Bet perskaityti keliolika eilėraščių ar kelias trumpas esė – pats tas. Vieną vakarą skaitau Alfonso Andriuškevičiaus „12 esė ir A. A. biblioteką“. Ir man širdį gildo mintis, kad niekada esė neparašysiu taip, kaip A. A. Ir taip, kaip RoRa neparašysiu. O dar Sigitas Parulskis ir Gytis Norvilas. Giedra Radvilavičiūtė! Užsienio autorių net nevardinsiu. Kita vertus, ir jie visi neparašys taip, kaip aš. Nusiraminu ir ganau akimis marių horizonto linija riedančius kamuolinius debesis. Vėjas pamariu, o gal iš atminties atpučia …ir bulvės vėl žydės!

…dainuoja Vytautas Kernagis, sėdintis Nidoje ant suolelio prie marių.

Taip, ir bulvės vėl žydės. Tikriausiai tai bus jau birželį, nebent pavasaris su vasara nepasidalintų savais žydėjimais. Nebent Libertas Klimka, remdamasis senolių tradicijomis, ar dzūkė iš Marcinkonių Janina pagal gamtos ženklus šiemet išpranašautų kitaip. Kai bulvės žydės, gegužio žiedai jau bus nubyrėję ir išnešioti vėjo. Bus po poezijos ir pavasario. Ir po „Poezijos pavasario“. Poezijos, žinoma, bus. Kad ir būsimajame „Metų“ liepos numeryje. Bet čia jau kitas metų laikas. Kitas „Metų“ numeris. O kol kas –

 

vėl gegužio žiedai
dainuoja Jungėnų kaimo kapela

vėl pavasa-rrrrrrrrrrrr-is
riaumoja nakties motociklai

vėl pavasa-rrrrrrrrrrrr-is
pritaria kurkdamos varlės

vėl t-rrrrr-umpėjančios naktys
miegoti neleidžia lakštingalos

vėl k-rrrr-uvinos žinios iš Ukraujinos
praneša naujienų portalai

vėl poezija
po Lietuvą pabyra poetai

vėl žydėjimas
iš dangaus mus fotografuoja
Romualdas Rakauskas

vėl užburtas kalnas
danguj debesų kamuolius vaiko
Tomas Manas

2025 m. balandis, Nida