2019 04 09

Antano A. Jonyno nuotrauka

Per pastaruosius trejus-ketverius metus užsipildė spraga, kurią tuo metu ir artikuliavome esant spragą: atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą nuo vėlyvojo sovietmečio iki maždaug dutūkstantųjų – vadinamąjį gariūnmetį, pasižymėjusį destrukcija ir agresija, verslumu, girtais tūsais, specifiniu posovietiniu dvasingumu ir sentimentaloku žiaurumu.

Tai nutiko dėl keleto priežasčių: pirmiausia, matyt, dėl to, kad subrendo karta rašytojų, augusių ir savo kūrybines potencijas stiprinusių būtent šioje epochoje, o kritinė ir finansiškai pajėgiausia skaitytojų bei knygų pirkėjų masė pasiekė amžių, kai sentimentalus žvilgsnis į jaunystę pradeda kelti malonias emocijas. Rašytojai taip pat pastebėjo, kad pristatyti literatūroje tam tikrą laikmetį (ar pristatyti kūrinį kaip pristatantį tam tikrą epochą) atsiperka – ne vieną tokį bandymą lydėjo komercinė sėkmė. O jų žvilgsniai į gariūnmetį ėmė krypti, nes tai ne toks kontroversiškas ir mažiau skaudžios atminties talpinantis (vadinasi, saugesnis autoriui) laikotarpis kaip sovietmetis, ir tai yra tarpsnis, kurio vaizdinys ir herojai jau egzistavo žodinėje tradicijoje – tereikėjo jį aprašyti.

Žinoma, nieku gyvu negalima neįvertinti ir šio konkretaus laikotarpio diktuojamų temų potencijų komercializuotoje literatūros aplinkoje – jis palankus kurti dinamiškus, įkvepiančius, beprotiškus, neįmanomus, ne lėkštai komiškus, žaismingus, sentimentalius siužetus, kuriuos galima pasiūlyti itin plačiam ratui (taip pat ir neskaitančių) žmonių. Šiuo požiūriu gariūnmečio tematika literatūroje yra itin racionali ir netgi, galėčiau spėti, iš dalies inicijuota pačių leidėjų.

Minėdamas knygų apie gariūnmetį tendenciją, turiu galvoje šias knygas: Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“, Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“, Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“ (nors ši apie gariūnmetį pasakoja kitaip, ir tik tam tikru kampu) bei Jono Žakaičio „90s“, į šį kontekstą įsiliejančią bene tik dėl pavadinimo, mažai ką bendro turinčio su trumpų tekstų turiniais. Čia dar galėtų būti minima Gerdos Jord komiksų knyga „Gertrūda“, kurioje gariūnlaikis skleidžiasi iš vaiko perspektyvos.

Be abejo, pati žinomiausia iš jų yra R. Kmitos bestseleris „Pietinia kronikos“, kurią pats autorius ir palanki kritika pristato kaip savotišką Bildungsroman, tačiau jis veikiau yra įsivaizduojama chronologine tvarka talentingai sudėliotų, smagių pasakojimų apie jaunystę gariūnmečiu rinkinys, kuriame siužetas vis dėlto vaidina antraeilį vaidmenį – pagrindinę intrigą kuria gausiai minimi epochos artefaktai, elgsenos modeliai, skatinantys amžininkus identifikuotis su herojumi, ir netgi lokacija bei tarmė. Pastarąja prasme „Pietinia kronikoms“ netgi pavyko peržengti ankštas literatūrinio kūrinio ribas ir tapti socialiniu projektu, keliančiu šiauliečių (ir Šiaulių kaip miesto apskritai) savivertę ir savivoką; mieste, kuriame ilgus dešimtmečius apskritai nebuvo jokios kultūrinės dimensijos, tai neeilinis įvykis.

Kiek kitokia – K. Šapokos „Pušis, kuri juokiasi“: vaizdinga kalba ir šmaikščiai aprašytų, labai dinamiškų epizodų, kuriuose veikiančių herojų elgsenos modeliai gerai atpažįstami, nejungia absoliučiai joks naratyvas – drauge jie vargais negalais laikosi tik dėka gana gudragalviškos (ir visgi pritemptos) koncepcijos, besiremiančios kitados populiaraus žaidimo siųsti laišką, nurodant gavėjui jį perrašyti ir persiųsti kitiems penkiems adresatams, idėja bei fiktyviais tokių laiškų turiniais. (Ir būtent tuo K. Šapokai nepavyksta ištrūkti iš dailiokų rašomos literatūros savotiškos tradicijos – labai tiesmuko konceptualizavimo ir nebūtinai pasiteisinančio detalumo.). Tačiau pasakojimas labai autentiškas – nors kiek perspaustas ir, kaip vėliau pamatysime, tendencingas laikmečio vaizdinys čia iškyla neįtikėtinai ryškiai, ir ypač jį padeda kurti teksto dinamika (nes ir laikmetis buvo nuostabiai nepastovus ir dinamiškas) ir įvairi, taip pat ir nenorminė leksika.

Naujutėlė V. Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, jei netikėsime (o reikėtų netikėti) informacija ant ketvirtojo viršelio, nelaužo jokių stereotipų nei ribų. Tai ištįsęs, (vietomis) nuobodokas, bet visgi nuoseklus ir žodingas pasakojimas apie jaunos merginos brendimą Krasnūchos mikrorajone, ir būtent tai, – o ne kažkokie tariamai ribiniai patyrimai ar skaitytojų vis minima grupinio sekso scena, – yra šio teksto tvirtybė. Apskritai šį kūrinį sunkiau nei ankstesniuosius du laikyti kūriniu apie gariūnmetį – kontekstas, taip, jis kaip ir aukščiau minėtose knygose auginamas iš gausių laikmetį apibūdinančių detalių, bet čia jis – vis dėlto tik fonas keroti autorės / herojės, įtikėjusios išpažintinės, (kvazi)biografinės literatūros šiuolaikiškumu ir jos misija lietuvių literatūros lauke, milžiniškam ego, skatinančiam autorę-heroję knygos antroje pusėje iš nostalgijos srities (o ji čia labai ryški) išstumti ir žūtbūt racionalizuoti lyg ir natūraliai atrodžiusius ieškojimus, aiškintis dėl pasirinkimų; šis tekstas taip pat yra kito savarankiško tekstų, kuriuos sukūrė autorės moterys ir kuriuose liečiamas buvimo moterimi visuomenėje klausimas, bloko dalis.

Beje, keli knygos epizodai, kuriuose tarsi atsitiktinai atitrūkstama nuo asmeninio patyrimo ir „aš“ žiūros ir prabylama herojų vidiniu balsu, yra ryškiai literatūriškai įtaigesni, ir tarsi sufleruoja, kad autorei, ne sykį deklaratyviai kritikavusiai „literatūriškumą“ ir priešinusiai jį su „autentika“, būtų pasisekę nutapyti žymiai platesnį ir įtaigesnį epochos paveikslą, jei ji būtų turėjusi tokių intencijų.

Elektroniniu formatu išleistas J. Žakaičio opusas „90s“ šičia minėtinas grynai formaliai, nes gariūnmečio tematiką autorius eksploatuoja (beveik vien tik) pavadinimo lygmenyje, neskaitant pavienių atvejų, kai tam tikri laikmečio artefaktai iškyla, protagonistui lyginant aplinkas su tomis, kurios iškyla jo atmintyje. Gerdos Jord komiksas aptariamame kontekste taip pat mažiau iliustratyvus, mat knygos veikėja yra vaikas – moksleivė, patirianti minėtą laikmetį ne betarpiškai, bet per artimųjų pasakojimus, leidžianti viskuo stebėtis, nes ji – jau laisvės kūdikis. Tačiau detalių ir faktų, apsakančių aną laikmetį, čia taip pat esama nemažai.

Kaip matome, tai gana skirtingos, nevienodas prieigas prie faktinės medžiagos taikiusios knygos – beje, gražiai papildančios viena kitos spragas: K. Šapoka praplečia spalvingą R. Kmitos gariūnlaikio paveikslą Vilniaus geografija ir vilnietišku žargonu, čia daugiau dinamikos; V. Kulvinskaitė kaip ir R. Kmita (ir iš dalies – K. Šapoka) regi laikmetį iš bręstančio žmogaus perspektyvos, bet jos kuriamas epochos paveikslas ne toks detalus ir mažiau savitikslis – nemažai teksto skirta herojės išgyvenimams / apmąstymams. Visose knygose – net tose, kurias įtraukiau „su pritempimu“, – palčiai eksploatuojamos epochos detalės, artefaktai, raktiniai įvykiai (tarkim, mafijozo susprogdinimas – gal net tas pats – minimas tiek V. Kulvinskaitės, tiek K. Šapokos tekstuose).

Visus minimas knygas apie gariūnmetį sieja ir iš pažiūros nereikšmingas faktas, kad jos parašytos pirmuoju asmeniu. Gali būti, kad tai – tiesiog atsitiktinumas, bet sunku paneigti, kad pirmas asmuo daug parankesnis siekiant parodyti herojaus patirtis kaip asmenines paties autoriaus patirtis (tegul viešai tai ir neigiant). Ši perspektyva leido autoriams, sekant šiuolaikinės komunikacijos madomis, pasitelkti skaitytojui šiuolaikinių intymumo ir asmeniškumo trendų šviesoje (tai visiškai atvirai daro V. Kulvinskaitė, bet tinka ir kitiems), bet galiausiai lėmė, kad anapus pačių pasakotojų ir jų patirčių (kurios, beje, įvairesnės ir sodresnės už pačius pasakotojus), tekstuose mažai „gyvų“ žmonių – tik fonas, kuriame šmėžuoja apyplokštės tėvų, sugėrovų, mylimųjų ir t. t. figūros.

Kitaip kalbant, pasakojimas pirmuoju asmeniu tapo priemone autoriams legaliai nusišalinti nuo žmonių santykių ir formuoti vaizdą grynai iš kultūrinių detalių ir anoje epochoje gyvenusiems žmonėms atpažįstamų artefaktų, ir tai tapo viena iš priežasčių, kodėl epochos vaizdinys daugelyje šių knygų – nugludintas, bet statiškas ir vienaplanis (ir šiuo požiūriu nedaug ką bendro turintis su tikruoju gariūnmečiu).

Neįtikėtinai šiose visose knygose išplėstą (veikėjų sąskaita) kultūrinių nuorodų į epochą lauką netgi galėtume laikyti savarankišku kūrybiniu principu, leidusiu autoriams ankštinti veikėjų erdvę, paprastinti juos ir jų mąstymą, nekurti individualaus balso, ir lėmusiu, kad tikrasis protagonistas čia yra ne pasakotojas, kuris (iš dalies) yra mūsų išankstinių nuostatų klišė, bet pati epocha, kurią norima skaitytojui atskleisti, o fabulą, daugelyje šių tekstų nesančią, arba esančią tik iš dalies, atstoja (irgi iš dalies) chronologija, bet labiau – komizmas, prikolai ir aštresni intymūs momentai.

Vis dėlto šiame tekste labiau norėjau atkreipti dėmesį į dar vieną, mano galva, svarbų, gal net svarbiausią niuansą, su kuriuo man kaip skaitytojui buvo itin sunku susitaikyti – tai gariūnmečio vaizdinio monolitiškumas. Tiek iš girtaujančio jauno proletaro (K. Šapoka), tiek iš bręstančio jaunuolio (R. Kmita), tiek iš būsimos intelektualės (V. Kulvinskaitė) žiūros perspektyvų gariūnmetis atrodo visiškai toks pats – kaip siautulio, beprotybės, mafijozų sprogdinimo, tūsovkės epocha, alaus, degtinės ir narkotikų epocha (kas jau savaime rodo, kad čia esama pritempimo, klaidos, sąmoningo ar nesąmoningo klastojimo, netgi gal vertybinio pasirinkimo).

Viena vertus, šitoks laikotarpio suplokštėjimas literatūroje tarsi patvirtina aukščiau iškeltą prielaidą, kad laikmetis kaip herojus literatūros kūrinyje neturi daug perspektyvų – tokiu atveju jis anksčiau ar vėliau papuola į stereotipų nelaisvę. Tačiau drauge atsiskleidžia ir dar vienas svarbus momentas – šie tekstai parodė, kad žodinėje tradicijoje jau susiformavęs monolitiškas ir labai nedaug atspalvių turintis gariūnmečio vaizdinys, kuriuo transformuoti arba pateikti kitoje šviesoje autoriai nenorėjo arba nedrįso, arba jiems tai atrodė neaktualu ir komerciškai nenaudinga (išties būtų įdomu sužnoti, kodėl).

Tai be galo įdomus aspektas, nes jis bloškia skaitytoją iš literatūros ir kultūros aprėpties lauko į socialinių konstruktų, minties inžinerijos pasaulį. Ar tai reiškia, kad pastaruoju metu mūsų visuomenėje patyliukais įvyko tam tikras žinios apie gariūnmetį perkūrimas ar netgi jos suklastojimas? Ar tai – tik autorių inercija, tingulys ieškoti tiesos anapus madingų sampratų klišių, ar visgi ženklas, kad ir visuomenei baugu peržengti ribą, kuri skiria linksmą pasaką/herojinį epą ir liūdną realybę, suvaržytą problemų, kurių dalį tebesprendžiame iki šiol?

Kad ir kaip ten būtų, faktas, kad autoriai nekritiškai lipdė savo pasakojimus aplink jau susiformavusį, nugludintą (nuskurdintą, suprimityvintą, suherojintą) vaizdinį, ir nematė reikalo jo išplėsti jiems neabejotinai žinomų socialinių problemų lauko. Užuot demaskavę socialines, politines ir kultūrines problemas jie rinkosi to sustabarėjusio vaizdinio presuponuojamą herojinio epo struktūrą ir drąsiai naudojosi tais pačiais gausiais stereotipais, kuriais gariūnlaikį spėjo apsiausti žodinė tradicija.

Vadinasi, ir jiems tenka atsakomybė dėl istorinės haliucinacijos, kurią čia pavadinsiu „linksmuoju gariūnmečiu“ ar net „herojiškuoju gariūnmečiu“ ir kurios iš tikrųjų nebuvo, plitimo, taipogi ir dėl atminties transformacijų, galbūt lemsiančių, kad ir ateityje šis laikmetis bus apžvelgiamas rakursais, kurie realybėje buvo mažai aktualūs arba neesminiai.

Šiuo požiūriu tikslesni šaltiniai apie gariūnmetį yra ne šios minėtos, sukūrusios tam tikrą gariūnlaikio vaizdavimo tendenciją, knygos, bet pregariūninis Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas ir praktiškai visa Jurgos Ivanauskaitės kūryba, įskaitant jos tapinius ir netgi jai atminti skirtus ženklus, iš dalies – Kęstučio Navako „Gero gyvenimo kronikos“. Yra dar tokia Evaldo Janso kitados išleista knyga „Odė rutinai“ – gal mažiau vykęs kaip literatūros kūrinys, bet tikrai labai įdomus, iš dalies dokumentinis (nes kai kurie dialogai perrašyti iš diktofono) epochos liudijimas. Lygiai kaip tikslesnis liudijimas apie sovietmetį yra, tarkim, ne latvių autorės Noros Ikstenos „Motinos pienas“, Vakaruose išpopuliarėjęs „Soviet milk“ pavadinimu, bet Gintaro Patacko „Kapitono Homero vaikai“.

Iš tikrųjų gariūnmetis neaplenkė vienišų žmonių, asmenų, sąžiningai ir dorai dirbusių visose sistemose, neįgaliųjų, komunistų ir banaliųjų namų šeimininkių. Kasdienybės (taip pat banaliame) rate sukosi ne tik buteliai, o į darbą buvo paleidžiami anaiptol ne vien kumščiai: anapus razborkių ir urlų, toliau nuo načnykų šurmulio ir susidomėjimo, kurį kėlė Janio Zalyčio sovietinė seksologija, egzistavo ir paprastos aistros, svajonės, graužė tikras kartėlis.

Visas šis pasaulis, tvyrantis anapus kone archetipinių urlagano, bandito, mento, jauno agresyvaus latro figūrų, šiose knygose liko neaprašytas, net nepaminėtas, ir tai rodo, kad gariūnmetis, nepaisant knygų ir pasakojimų apie jį skaičiaus, vis dar yra tarp mažiausiai suvoktų ir įsisąmonintų Lietuvos istorijos laikotarpių (ir tai yra keista, nes gariūnmečio nelydi tokios gilios traumos kaip sovietmečio. O gal vis dėlto lydi?), ir jį dar teks narplioti ateityje – žinoma, nebūtinai literatūrai. Bet gal ir jai?!

Artėdamas prie pabaigos norėčiau pridurti, kad visas mano minėtas knygas, netgi nepaisant jų pasyvumo ieškant objektyvaus meninio epochos vaizdo, vienija dar vienas bendras bruožas, kurį galima laikyti ir didžiausiu visų jų trūkumu (ir drauge – didžiausiu visos lietuvių literatūros, ypač prozos, trūkumu): jos vengia socialinių, politinių ir netgi metafizinių klausimų. Iš principo bet kokių klausimų ir apskritai bet ko, kas nevienareikšmiška ir ne itin paprasta.

Tai prieštarauja pačiam tikslui, dėl ko yra verta – jei, žinoma, manome, kad apskritai verta, – mene ar konkrečiai literatūroje vaizduoti kokį nors laikotarpį. Juk iš jį vaizduojančio kūrinio paprastai tikimasi, kad šis skatins mąstyti apie santykius ir vertes, lavins, ugdys ir mokys diskutuoti, o ne pateiks stereotipų rinkinį apie tai, kaip, neva, šauniai gyvenę ir smagiai leidę laiką tuomečiai jaunuoliai.

Kaip minėjau, tai nėra priekaištas šių kūrinių autoriams – pripažįstant (o neigti būtų kvaila), kad bet koks meno kūrinys yra kompromisas tarp autoriaus ir meno vartotojų lūkesčių, ir žinant, kaip gerai priimti šie kūriniai, galima sakyti, kad savo vietą lietuvių literatūroje jie rado. Vis dėlto gariūnmečio vaizdinio sustabarėjimas ir faktas, kad rašytojai jį retransliavo praktiškai be pakeitimų, kelia pavojų, kad daugybės klausimų, kylančių iš to meto prievartos, laisvės ir tradicijų, niekas niekuomet nebeužduos. Nors daugelis jų – ne tokie jautrūs kaip sovietmetį ar, tarkim, Antrąjį pasaulinį karą liečiantys klausimai, kuriuos iškėlus ar, neduokdie, suabejojus naratyvu (netgi atsitiktinai tarus, kad gal sovietiniai ledai ir dešrelės nebuvo tokie neskanūs), išsyk gautum per pirštus, – bent į kai kuriuos iš jų būtų neprošal kada nors atsakyti.

Kad teiginys neatrodytų abstraktus ir grynai retorinis, čia išguldysiu ir kelis šią akimirką pirmiausia į galvą šovusius klausimus ir rakursus. Apsidrausdamas privalau pasakyti, kad rašydamas juos neturėjau tikslo pateikti jų kaip svarbiausių iš visų galimų ar itin originalių, tiesiog norėjau parodyti, kiek daug ir kokių įvairių jų gali kilti. Dar atkreipti dėmesį, apie kiek daug su gariūnmečiu susijusių dalykų mūsų viešojoje erdvėje ničnieko nekalbėta ir nerašyta. Būčiau laimingas, jei jie kam nors kada nors pasitarnautų, kuriant detalesnį ir išsamesnį, plačiau pritaikomą pervartos epochos naratyvą.

•  Kaip gariūnmetis susijęs su laisve? Kodėl galima apie gariūnmetį kalbėti kaip apie laisvės epochą ir kodėl negalima? Jei galima, ar tai, kuo naudojamės nūdieną, yra laisvė? Kaip kintančios laisvės ir nelaisvės proporcijos veikė meną, humanitarinę kultūrą?
• Ar verta kalbėti apie gariūnmetį kaip ribinių procesų inkubatorių – tam tikrą vakuumą, kuriame socialinės dogmos ir stereotipai įgijo maksimalią potenciją? Kaip kolektyvinis pažinimas, kurio taip veržliai siekta, plėtė individualaus žinojimo erdvę? Koks šio proceso santykis su alkoholizmo, savižudybių, gatvės nusikalstamumo mastais? Kas buvo laikomi ir kas iš tikrųjų buvo herojai gariūnmečiu?
• Kiek gariūnmetis trauminė, ir kiek – traumos įveikimo patirtis? Ką liudija akivaizdus dabarties poreikis stereotipizuoti epochą? Kaip gariūnmečio ir tuomečių kultūrinių ir bendravimo kodų pažinimas gali prisidėti dekonstruojant sovietmetį?
• Kiek gariūnmetis kaip ribinė epocha iliustravo ir skatino arba buvo pasekmė agrarinės visuomenės virsmo į šiuolaikinę miesto visuomenę? Galimybių ar visgi priespaudos epocha? Ar turi gariūnmetis pranašumų prieš dabartinę sistemą? Jei taip, kokie jie, ir iš ko jie kyla?
• Kas gariūnmečiu buvo normalu ir kas – nenormalu? Kaip slinkosi ribos to, ką laikome beprotišku dalyku, o ką – jau nebe? Kaip respektabilumas koreliavo su beprotybe, su rizika ir su iššūkiu? Kaip yra suvokiamas ir buvo suvokiamas vykęs darbo rezultatas ir nesėkmė gariūnmečiu ir dabar? Žodžio „prasmė“ migracija iš religinės į hipsteriško „iššūkio“ sritį.
• Koks prievartos vaidmuo to meto visuomenėje, ir kaip skyrėsi prievartos-laisvės ribos tada ir dabar? Kaip ir kodėl prievarta tapo ir savotiška saviraiškos, ir komunikacijos, ir netgi ugdymo forma? Kokią vietą šiame procese užėmė asmens laisvas apsisprendimas, ir kiek tą poziciją lėmė asmeninių santykių ir įsivaizdavimų apie visuomenės sąrangą klišės?
• Kiek gariūnmetis prisidėjo prie patriotizmo diskreditavimo, iš dalies lėmusio jo atgimimą primityvia rėksminga forma?
• Kaip kuriamas/kuriasi epochos vaizdinys? Kurie niuansai ir aspektai perspektyvoje pasirodo svarbiausi, o kurie – apskritai neminimi? Ar čia esama kokių tendencijų? Temos stereotipizavimas ir komercializavimas – plečia ar siaurina pažinimo erdvę? (Šie klausimai gali būti aktualūs ir naujiems kūriniams rastis, ir aptariant jau parašytuosius.) Kaip ir kur randasi valia matyti epochą tam tikroje šviesoje, turėti tam tikrą pastovų naratyvą? Ką tai sako apie mūsų kaip visuomenės brandą?

ir t. t. ir t. t.

Žodžiu, klausimų yra milijonas – ir į juos atsakyti dar visai reikėtų kokio milijono ar bent kelių dešimčių romanų, novelių, pasakojimų, kino filmų, paveikslų. Nepaisant tiek bandžiusių ją užimti, niša tebėra nejaukiai tuščia.

Šturmuokime ją, greičiau.