Neringa Butnoriūtė. Kokybinis kūlverstis išgyvenimo krepšiui
2025 m. Nr. 10
Marius Burokas. Seismografas. – Vilnius: Lapas, 2025. – 104 p. Knygos dailininkė – Aurelija Slapšytė.
Šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ rengėjai pasiūlė karštą temą „Minkštoji poezijos galia“ ir pakvietė pasvarstyti, ką šiandien gali poezija. Ta proga trumpuose vaizdo įrašuose pasisakė poetai. Atsakymų buvo įvairių, bet dažniausiai jie sukosi apie paguodą, šviesą ar net gyvybinę jėgą vienišam individui. O vis dėlto, klausant poetų pasisakymų, susidarė įspūdis, kad poezija – vaistai pačiam kūrėjui.
Tarp kalbintų poetų nemačiau Mariaus Buroko. Tačiau jis, pavadindamas naują knygą „Seismografu“, savaip atsakė į minėtą klausimą. Seismografo įvaizdis išties burokiškas, tinka poetui, kūryboje neatsisakančiam jautrumo. Nors kasdienybėje jautrumą tapatiname su perdėtu jausmingumu ir netgi stengiamės jo nepadauginti, M. Buroko poezija atskleidžia, kad mene jis prideda kokybės: leidžia pagal nedidelius virpesius prasmingai interpretuoti didesnio masto įvykius. Tai jo stiprybė. Protingai dozuojamas jautrumas aštrina jusles, padeda giliau suvokti reiškinius ir apskritai skatina empatiją bei neabejingumą. Neatsitiktinai knygoje išskirtas ciklas „Neregėjimai“, kuriame subjektui žalingas būtent aklumas ir nejautra.
„Seismografe“ M. Burokas dar kartą patvirtina, kad yra įgudęs fiksuoti kasdienybę kaip judėjimą „tiltu virš ašmenų“ (p. 13). Tačiau pasikeitė raiškos būdas: sumažėjo verlibro, išduodančio M. Buroko lyrizmą. Naujoje knygoje dominuoja savotiški esė-vaizdai, kuriuose subjektas dažniau užima stebinčio pasakotojo vaidmenį. Atsiradusi distancija apie į pragarmę nyrantį pasaulį leidžia rašyti „šalčiau“, jautrumą sutelkti į meninio vaizdo jusliškumą: „kai baigsis žiema, kai atitirpsim, pajudės mūsų suodžiai ir / žvyras, apguls miesto sienas, gremš jas juodom panagėm, norės / patekti į jomarką, į šventę, kuri niekada nesibaigia“ (p. 23). Manau, tai reikšmingas pokytis, koreguojantis anksti kritikos įtvirtintą šio poeto, neva rašančio „eilėraštį kaip žaizdą“, įvaizdį.
Naujieji eilėraščiai primena fotografijas, kurias galima lėtai „apžiūrėti“. Kai kurios iš jų labiau dokumentinės, kitos estetiškai giminingos slopiai Remigijaus Treigio kūrybai. Jose nesyk atsispaudžia M. Buroko poezijos ženklas – audringą kraštovaizdį sieti su būsenos analogu, dažnai tarsi „blogąja puse“ išversti pilnatvės pavidalą: „Kylant į kalną – juodi medžių žaibai raudoname danguje. Niūrios / tavo dienos, Viešpatie, patežusios“ (p. 27). Skamba tarsi antikomentaras „gerovės valstybei“. Poetas tokį peršlapusios, prieblandoje skendinčios „bevaisės žemės“ vaizdinį vadina „gimtąja tuštuma“. Jei tai būtų rentgeno nuotrauka, nesunku įsivaizduoti joje išryškintus trikdžius ir kūną sargdinančius svetimkūnius. Tačiau M. Buroko poezija funkcionuoja atvirkščiai – nykimui pasmerktoje tikrovėje ieško saugumo simptomų, o jo „bevaisė žemė“ koreliuoja su daug sričių, tarp jų – dvasinio pasaulio analogu. Dėl to užrašyta nykuma nėra svetima, iškamuota beprasmybės, priešingai – tai tanki tekstūra, vietomis net plyštanti nuo metaforų apie žmogaus buvimo pėdsaką.
Tokiomis aplinkybėmis skleidžiasi visos M. Buroko poezijos varomoji jėga – nesaugume pulsuojantis poreikis gyventi. Jis glaudžiai susijęs su namų kategorija, kurią galima laikyti poeto pasaulėjautos ramsčiu. Kiekvienoje knygoje autorius permąsto, ką reiškia grįžti namo, juos turėti, jaustis namie, t. y. savo vietoje, kur viskas tikriausia. Rinkinyje „Išmokau nebūti“ (2011) tai buvo siekiamybė (pamenate eilutes „namo, mieste, namo“?), „Švaraus buvimo“ (2018) kūrėsi pilnatvės vaizdinys, kur „knygos yra mano takeliai ir sodas“, skleidėsi meilės santykis, duoklė šeimai – dėl šių temų eilėraščių poetui itin lengvai klijuojama šeimos tėvo, kultūringo miestiečio etiketė. Tačiau, manau, svarbiausia, kad namai M. Buroko poezijoje – plati kategorija, kurios reikšmė subjektui neleidžia telktis vien į save. Padidėjus išorinei grėsmei, „Seismografe“ namų reikšmė vėl permąstoma: „niekada neturėsiu / namų kurių noriu / neįmanomi mano namai / su liepomis už langų / į ramią aikštę / su knygomis ir paveikslais“ (p. 9). Į šią paradigmą patenka pojūtis, lyg „iš karto už Vilniaus – / plikas horizontas, niekieno žemės“ (p. 29), blyški viltis, sklindanti iš vaizdo įrašo apie paramedikę (p. 91), ar žvilgsnis į dukrą kaip kibirkštį „amžinos taikos grumtynėse“ (p. 55). Skirtingais registrais fiksuojamas laikinumas ir nesaugumas sudaro „Seismografo“ pagrindą.
Nenuostabu, kad iš principo teigiamoje M. Buroko poezijoje net juodžiausi įvaizdžiai nesiejami su subjekto destrukcija. Net cikle „Neregėjimai“ jie formuoja vertybinį poezijos stuburą: atskleidžia egzistencinius lūžius, kurie skatina atsilaikyti, teikia orientyrų, kokiu žmogumi reikia būti, ar to siekiant jo buvimas „švarus“. Iki „Seismografo“ kelti šiuos klausimus M. Buroko poezijoje skatino asmeninės įtampos (ir jos labai atitiko tuometines lietuvių poezijos tendencijas), šiandien akivaizdu – ir geopolitinės. Tą pabrėžia ir eilėraščių skirstymas pagal seisminių dažnių intensyvumą. Pavojingiausiems reiškiniams priskirtieji, be abejo, parašyti po 2022-ųjų rusijos invazijos į Ukrainą. Karo tikrovė priartėja ir vidinė įtampa sutinka išorinę, metaforinis mirtingumas – realią mirtį, todėl šioje knygoje spausdinamuose eilėraščiuose ypač smeigia laikinumas dėl to, kad pasaulis pavojingai pasikeitė. O tai esminius M. Buroko poezijos klausimus suaktualina.
Todėl itin svarbus poeto pasirinktas kalbėjimo būdas. Aižėjant politinėms koordinatėms, pasitikima juslėmis, o sujautrėjus visuomenei staiga ramiai konstatuojama: „rytų europietis. apsigau- / bęs nudryžusiu istorijos apklotu. kam man jis? // kas aš čia? // klaustukas. eilutė. // erdvę skiriantis kūno kablelis“ (p. 17). Šioje citatoje susipynę du M. Buroko pasaulėjautai būdingi poliai – santūriai konstatuojantis ir romantinis. Toks junginys atspindi dažno šiuolaikinio lietuvių poeto laikyseną: subjektas nesistengia užimti autoriteto vietos tribūnoje, o tiek nusitolina, kad įsirašo į dominuojantį vaizdą kaip vienas iš jo estetiško „sakinio“ elementų. Man šis įvaizdis taikliai įprasmina lietuvišką pasyvumą ir, manau, M. Buroko eilėraštyje atsiranda ne veltui (kaip prisikentėjusi tauta mėgstame save plakti arba pervertinti), tačiau jo poezijai vis dėlto netaikytinas. Šis poetas rašo iš jautrumo, kitaip sakant, neabejingai reflektuoja (vidinius) įvykius, o jo žodžiai stengiasi atitikti veiksmus. Jis tarsi kalba iš to paties kambario ar gatvės, bet prireikus sugeba pabūti autoritetu: tiek per vertimus, tiek pastebimu susidomėjimu menu ir literatūra, kuris, pasikeitus aplinkybėms, natūraliai pereina į visuomenines veiklas (pvz., darbą fondui, padedančiam ukrainiečiams). Tai kasdieniškas veiksmas, be heroizmo.
Kaip gyvenime, taip ir poezijoje: keičiantis realijoms, poetas persvarsto kūrybinės veiklos paskirtį. Vėl reaguojama į legendines Aido Marčėno eilutes „Pasaulis baigias todėl / reikia rašyti eilėraščius“: nežinant, kiek „pasaulis, kalba ir Dievas“ gyvi, makaluoti žodžių žibintuvėliu, kol „iš tamsos galbūt atsakys tuo pačiu. Bet daugiau tikėtis neverta“ (p. 69). Tokia poeto laikysena – matyti, kas vyksta, bet nepasiduoti panikai ir naudoti poeziją ieškant kontakto su saviškiais – įtaigi. Realus nestabilumas įgalina, todėl „Seismografas“ atspindi ir paties M. Buroko poezijos virsmus.
Kalbant apie juos, įdomu, kad šios knygos seisminiais dažniais „matuojamas“ ne eilėraščio pavojingumas, o teksto jautrumas tuos signalus skleidžiančiam šaltiniui: nuo namų artėjama prie fronto. Taip dėstoma ir knygos struktūra. Kraštovaizdžio poetika – pagrindinis M. Buroko „arkliukas“ – „Seismografe“ netikėtai keičia režimus nuo iškalbingos vizijos prie žadą atimančių liudijimų. M. Burokui sunkiausia nesuklastoti patirčių: jis randa žodžių nuožmioms būsenoms įvardyti, bet linkęs jas užkloti virtine žavių metaforų (kaip minėtas „kūno kablelis“), kurios paminkština teksto kampus, kad nesusižeistume į jo apokaliptines vizijas. Net kalbėdamas apie norą „palikti nerašymo pėdsaką – ketinimo tylą, / neišsakymo sakinį, traškų tašką, kaip nuo pėdos įlūžusią sniego / plutą“ (p. 71), tuoj pat, bent jau mano skoniui, padaugina gražių žodžių – atrodo per sodru, o kartais per įmantru. Tačiau eilėraščiuose, kuriuose nealegoriškai aprašomas mirties pritvinkęs pasaulis, nustebina skaidri poetinė dokumentika: „Žali mirties laukai ir pievos. Žiūriu į tą būsimą vešlumą ir trokštu, / kad šaknies ranka suspaustų geležį, išsunktų iš jos mirtį kaip / vandenį“ (p. 89). Šie tekstai suveikia stipriai, nes tai ne vidinė „bevaisė žemė“, kurią aprašant paprasti dalykai mėginami įgilinti per kalbą. Keičiasi maniera, bet įtampa išlieka, kai jos iš tikrųjų reikia.
Todėl M. Buroko poezijos formos prozėjimas – svarbus stilistinis pareiškimas, darantis įtaką intensyviausiems knygos tekstams. Nors ką tik cituotame eilėraštyje, kuris dedikuotas ukrainietei poetei Katerynai Michalicynai, poetas nežino, ar aprašęs karo kraštovaizdį „išsaugojo ar užminavo“ kaip būseną, manau, svarbiau, kad pavyko ne tai. Bent kol kas lietuvių poezija – nei puolamasis, nutaikytas į priešą, nei savigynai skirtas ginklas. Sutinku su Giedre Kazlauskaite: ji rašoma išgyvenimo krepšiui. O Mariaus Buroko poezija kalba apie sunkiai pakeliamą tikrovės spaudimą, parašyta su empatija ir moko mąstyti jaučiant. Kad to pasiektų, poetas „Seismografe“ sėkmingai atlieka kokybinį kūlverstį.