Antanas Šimkus. Paprasti pavasario balsai
2025 m. Nr. 4
Paprasta tekstą pradėti žodžiais „Kai manęs paprašė parašyti redaktorius, aš…“ arba „Šią proginę esė, žurnalo komandai užsakius, pradėjau dar aną pavasarį…“ Kiek sunkiau kalbėti tarsi be ypatingesnio įvykio, dedikacijos ar parengtos kaltinimų tirados. Tiesiog žvelgiant pro langą, žvelgiant į pavasarį, kuris šią akimirką atrodo saulėtas ir kartu kažkoks iki skausmo kupinas netikrumo. Tokio netikrumo, kuris verčia tarti: „Betgi aš čia, mes, jie – visi čia yrà.“ Galbūt tai susiję su vis dar pasivejančiu – „tai nerašai? Kodėl? Nekalbi? Kur rašytojo balsas? Kur intelektualai?“ Lyg ir neturėčiau atsakyti už visus, bet tuo metu susigūžiu viduje. Dažniausiai nerandu tinkamų žodžių. Tiesą sakant, niekada nerandu tų, iki galo tinkamų. Tarsi pradedu sakinį, einu pãskui, tolyn, gilyn, su visais tais ištarimais, pertarimais, vingiais, posūkiais, – o paskui matau – nieko. Ten pat. Ties pradėtu sakiniu. Taip ir nebaigtu, ne laiku nutrūkusiu ar nutrauktu. Gausybė tokių tekstų pilkapynų ir kapinynų. Kartais aplankau. Rudenį netgi gražu. Švieselių miestai. Pavasarį jau kitokia šviesa. Plėšri, akinanti. Reikalaujanti. Negailestinga nerašančiam. Todėl vis rašau, vis bandau iš naujo.
Paprasta tekstą pradėti žinančiojo tonu. Pacituoti. Vėliau argumentuoti. Dar kartą pacituoti. Mestelėti apibendrinamąją išvadą. O kai neturi to žinojimo? Kai pildai šūsnis dokumentų, anketų, apklausų, kai rašai gausybę beveik žinybinių laiškų, ir taip dienų konteineriai prisivalgo iki soties, iki kraštų, lieka tik naktis, tačiau ir ta trumpėja, kaip ir tavo žodis, jo šešėlių karalystė. Po truputį pereinanti į sapnų. Todėl į klausimus apie kūrybą jau senokai neatsakinėju. Tiesiog nežinau, kaip pradėti atsakymą. Tiesiog nežinau.
O pavasario šviesa taip negailestingai apšviečia peržiem saugotus eilėraščių drabužėlius – skudurėliai, skiautės, lopiniai – kaip tos Vilniaus pakraščio gatvės – nei pats pasidžiaugsi, nei valdžiai parodysi. Užtat ir sėdi kampe, pildai eilinę ataskaitą apie švietimą ir kultūrą. Tai pačiai valdžiai, apie kurią nieko nežinai. Tiesą sakant, ir ji apie tave.
„Tai kur rašytojo balsas?“ – klausia kai kurie. Nežinau. Gal ten, kur ir turi būti. Matau kalbant per televiziją įvairiausio formato laidose, skaitau įvairiausioje žiniasklaidoje nuomones visokiausiais klausimais, girdžiu radijo eteryje apžvelgiant ir komentuojant. Kaip silkės aliejuje. Daug, tiršta. Tinka ir pasninkaujant, jei norisi be mėsos. O dar podkastai, socialiniai tinklai, viešų paskaitų įrašai beigi kalbos balkonėliuose. Taip ir noris atsakyti. Visur tas rašytojo balsas. Intelektualaus ar kiek mažiau prisodrinto terminija, vizijomis bei kontekstais. O kodėl tų rašytojiškų pavasario balsų visuotinai nesigirdi? Tai jau kitas klausimas. Galbūt susijęs su tuo, ar kieno nors balsas išvis gali būti visuotinis? Kai tiek informacinio klegesio, žviegimo, triukšmo – ypač pavasarį. Ar tokio formato pasaulyje gali būti paveikus humanitaro kalbėjimas? Ne pro kultūrinės spaudos langelį, ne per premijines iškilmes, kai premijas teikiantieji žiburiavimu nustelbia jas gaunančiuosius, ne diskusinėje apie velniaižin ką paviršinėje laidoje… Nesu įsitikinęs.
Žinoma, gera girdėti tiek vyresniųjų, tiek savo kartos, tiek jaunesniųjų pasisakymus, pastebėjimus, interviu, nuomones, bet neabejoju, kad ir jie neabejoja, jog neatstovauja kažkokiam balsui. Rašytojas dažniausiai nėra bendruomeninis gyvūnas. Kuris, vos sušukus „Balsas!“, puola jį demonstruoti čia ir dabar, vizgindamas uodega.
Aš labiau tikiu rašytojo veiksmu. Ir šiuo atveju kalbu ne apie rašymą, o apie kitokią veiklą. Ten, kur kūrėjas gali būti pavyzdys. Turiu omeny ne tik tekstų vertimus iš okupuotų, karo apimtų kraštų, jų autorių pagerbimą rengiant, leidžiant knygas, bet ir renkamą, organizuojamą, koordinuojamą paramą kovojantiems, pagalbą nukentėjusiems. Čia rašytojo balsas, jo laikysena, ko gero, reikalingiausi. Kaip ir bet kurio kito apsisprendusio žmogaus veiksmas. Ir nebesvarbu, kiek jis paveiks. Tokie dalykai yra anapus matavimo sistemų. Svarbu, kad veikia.
Kiek tame gali būti visuotinės vilties, nežinau. Tačiau yra dar viena jungtis. Balsai tų, kuriuos prisimeni. Ne kasdien. Tada, kai atsikartoja kažkas tavo vidinio ir kažkieno išorinio pasaulio sankirtoje. Ir atsimenu ne ištartus žodžius, sakinius, o melodiją, ritmą, būseną. Jie nepataria, nenurodo konkrečių išeičių, nekviečia kur nors, bet jų buvimas ramina ir guodžia. O gal tai tiesiog įsivaizdavimas šitoje visa plėšiančioje balandžio saulės šviesoje. Rašytoja ir redaktorė Neringa, taisanti kažkokį beviltišką tekstą senojoje „Litmenio“ redakcijoje, poetas Tomas Arūnas, kažką besiaiškinantis su gatviniais personažais Antakalnyje, profesorius Kęstutis, einantis per Žirmūnų tiltą, rankoje, žinoma, portfelis, o ten kritikas Vygantas, kažko laukiantis Šventų Jonų gatvėje, besižvalgantis į praeivius, visi jie – pavasariniai, sutikti saulės šviesoje, tokie ir likę – nebūtinai ką nors sakantys, bet girdimi. Ne kasdien. Nekasdieniai. Bet tikri. Tikresni už tą netikrumo kupiną balandį, kuris, žinoma, tik taip atrodo, tik taip jaučiamas.
Paprasta būtų tekstą baigti viltingais apibendrinamaisiais žodžiais, pridedant daugiau jėgos, daugiau balso įtaigos, pasiremiant kokiu nesvyruojančiu autoritetu. Tačiau aš nežinau. Iš tikrųjų nežinau, kur turėtų baigtis šis tekstas. Tokiame pasaulyje kaip šis. Tegu pabūna taip. Su saulės šviesa. Jos balsais. Pavasario. Mūsų. Mums girdimais.
Belaukiant tikrosios vilties.