Antanas Šimkus. Nuo kalbos pakraščio
2025 m. Nr. 8–9
Nežinau, kiek kalbų suteka literatūros upėn, bet aišku, kad srautas ne vienas, net ne keli. Ne visada tiksliai ir pasakysi, kaip istoriškai atsirado vienoks ar kitoks pavadinimas, kuria kalba jis buvo ištartas, o net jei ir turėsi informacijos, ji pasirodys ne visai išbaigta. Daug dalykų supranti iš jausmo – nebūtinai iš kalbos, nebūtinai iš sakinio ar eilutės formos, rašmenų, nors ir tie svarbūs.
Pasaulyje telpa daug pasaulių. Šitai supratau dar ankstyvoje vaikystėje, kai teko gyventi kaime, kuriame lietuviškai kalbama labai nedaug, mes ir dar viena sodyba pamiškėje, visur kitur – kitos kalbos, kalbų pasauliai, kraštai, tačiau visa kažkaip tilpdavo tose pievose, soduose, dulkėtam vieškely, kur arklio tempiamo vežimo dardėjimas girdėdavosi ne rečiau nei automobilio ūžesys.
Neišmokau kalbėti kita kalba, bet gebėjimą klausytis, paskaitinėti, ko gero, įgijau. Šį sykį turiu omeny ne carinių kvadratinių raidžių imperinį paveldą (nors to srauto įtakos irgi būta), bet lenkiškąjį, jo aidus mūsų krašte. Mačiau įvairiausių žmonių (girininkijos raštinė ir jos prieigos – puikus stebėjimo punktas miškininkų vaikui) – su savo bėdom, gerumais ir negerumais, pakalbinančių ir šnairuojančių, linksmų ir nelabai, blaivių ir ne visai – labai keistų, randuotų gyvenimų, kurių tada nesupratau nei kaip keistų, nei kaip randuotų.
Grandininių pjūklų ir išgaląstų kirvių šeimininkai, vilkintys juodom su oranžine uniformom, avintys kerziniais batais, rūkantys cigaretes be filtro, tarp keiksmažodžių įterpiantys ir gimtosios kalbos žodžių, vienas kitą dažniau apšaukiantys nei šaukiantys, dar dažniau ir garsiau besijuokiantys iš tik jiems vieniems suprantamų vakardienos įvykių, šnekantys daug, gal net pernelyg daug kaip vyrams tokiais pajuodusiais ir rūškanais veidais, – po susirinkimo raštinėje išsivaikštantys kas prie vežimo, kas prie dviračio ar mopedo, per pusvalandį jie kažkur išnykdavo – ir kontoroje likdavo tik tos kitos kalbos debesis, kiti turbūt sakytų – tabako, bet jį dar kurį laiką galėdavau stebėti, kaip jis keičia formas, mažėja, dyla, po truputį tampa perregimas ir nepermaldaujamai išsisklaido, iki kito karto, kai tarp pažįstamų veidų ir balsų ta keista kalba vėl čia grumės…
Galbūt tos vaikiškos patirtys, įspūdžiai dar kada ir išsiguldys kokiuose kituose popieriuose, kas ten žino, tačiau šiandien, kai bandau asmeniškiau argumentuoti, dėl ko svarbi ne tik gimtoji kalba, prisimenu tą debesį – kaip kažkokį buvusio, esamo gyvenimo ženklą, kad ir kitõs kalbõs, bet šio krašto žmonės gyveno, gyvena, gyvens su mumis, šalia mūsų. Ir tie gyvenimai kuria literatūrą. O kelintas ji yra upelis, kur įteka – ar į Viliją, ar į Nerį, spręsti skaitytojui, atsivertusiam šį daugiabalsį „Metų“ numerį.
Žinoma, šis žurnalo numeris anaiptol nėra manifestas, siekiantis išskirti vieną kurią kalbą ar kultūrą iš daugelio, bet, tęsdami tradiciją atkreipti dėmesį į ryšius su šalia esančių kaimynų literatūromis (esame dedikavę numerių estams, latviams, baltarusiams, ukrainiečiams – pastarųjų autorių vertimų yra ir šiame), vis dėlto nenorėjome apeiti ir daugiataučiame mūsų krašte kuriamų tekstų ir jų autorių.
Turbūt visos su vidiniu kraštovaizdžiu siejamos ribos yra sąlyginės, punktyrinės, tad atrodo visai prasminga, kad greta rašytojų Almio Grybausko, Rimanto Vanago, Indrės Valantinaitės ar Ievos Tumanovičiūtės kūrinių, naujausių aktualių vertimų galima išvysti jaunos poetės Dominikos Olickos eilėraščių ar jau spėjusio pagarsėti romanu „Robčikas“ Bartoszo Połońskio novelių, su Vilniumi, Vilniaus kraštu vienaip ar kitaip susisaisčiusių rašytojų Romualdo Mieczkowskio, Odo Bujwido atsiminimų, Tadeuszo Konwickio ir Adamo Michniko pokalbio fragmentų, tuos fragmentus vertusios Irenos Aleksaitės pasakojimą apie vertėjos darbą, Akvilinos Cicėnaitės esė pavadinimu vaikystės šnekta, dar vieną kitą akcentą, liudijantį tam tikrą mūsų literatūros daugiasluoksniškumą, tekstų debesį – nuo jo pakraščio galbūt gali būti atpažįstami ir kadaise buvusios karalystės kontūrai, kurių kasdienybės paviršiais vaikščiodami jau nepastebime…