Algimantas Baltakis. Iš dvylikto sąsiuvinio: dienoraštis

2025 m. Nr. 2

„Tiesą sakant, ir man pačiam kyla abejonės, ar turi kokią prasmę šiais laikais dienoraščio rašymas. Kas gi mano kringelius skaitys? Vaikai? Koks nukvakęs literatūros istorikas? Turbūt aš pats ir liksiu vieninteliu dienoraščio skaitytoju. Juk ir rašau pirmiausia sau, manydamas, gal tie rašymai kada nors pravers, jei imsiuos memuarų“, – 1998 m. kovo 7 d. dienoraštyje įrašė poetas Algimantas Baltakis (1930–2022). Buvo teisus – dienoraštis jam pravertė leidžiant knygas „Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščių 1960–1997“ (2008), „Privalau paliudyti“ (2017). Bet jis likęs ir mums kaip patikimas liudininkas. 

Dienoraštį A. Baltakis pradėjo rašyti 1945 m., būdamas penkiolikos, bet vis su didesniais ar mažesniais pertrūkiais, o nuosekliai savo dienas užsibrėžė fiksuoti 1990 m. gruodžio 11 d., nutaręs, kad tai šiokia tokia savikontrolė, būdas visiškai neapkerpėti, o „dienoraštiniai užrašai“ yra tuo geri, kad čia „neužsiimi stiliaus šlifavimu, o ir gudravimu (prisimindami praeitį, mes visados – ar dažniausiai – sau esame advokatai). Taigi, būtent dienoraštinis ekspromtas man, dideliam tinginiui, yra prieinamiausias žanras. Ir gal daugiausia teisybės gali pasakyti, kai tiesiog rašai, kas tuo metu į galvą ateina.“ Baigė rašyti 2020 m. birželio 4 d., sustabdytas ligos, beveik praradęs regėjimą. Per trisdešimt metų prirašyti keturiasdešimt trys stori sąsiuviniai, dabar jie saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos rankraštyne, kartu su kitu poeto archyvu (LLTI BR, F141).

Šiai publikacijai, kilusiai iš pasiilgimo, pasirinkti dvylikto sąsiuvinio puslapiai, dar pilni gyvenimo (iš pradžių parašiau – pilni Algimanto Baltakio), artimųjų – žmonos Sigitos, sūnaus Sauliaus, dukters Eglės, žento Romo (Romualdo) Kvinto, vaikaičių Ievos, Eglutės, Simo, draugų – Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio ir kitų, darbų, susitikimų, įvykių… Minimi ir eilėraščiai, o kaip be jų, todėl štai papildomai trylikto sąsiuvinio 2001 m. vasario 18-osios įrašas: 

Šiąnakt parašiau, atrodo, ne visai prastą eilėraštį be pavadinimo. Kadangi Ieva miegojo mano kambaryje, tą eilėraštį, pasišviesdamas žibintu („batareika“), užrašiau ant „Gimtosios kalbos“ nuotraukos. Štai tie du posmai: 

Kokia gležna žmogaus gyvybė.
Gležnesnė nei žolė, kurią
Šį rytą mano kojos trypė,
O ji atgijo vakare.

Dabar naktis. Lape rikiuoju
Žalius eilėraščio žodžius,
Kurie pražus po Krono kojom
Greičiau nei rašalas išdžius.

1999 m. 

Treč., gruodžio 1 d.

Turiu „Metams“ parašyti trumpą žodelį, skirtą naujo amžiaus pradžiai. Sunkiai sekasi rašyti. Prastai jaučiuosi.

Po pietų nuėjau į mūsų klubą, kur vyko Igno Pikturnos dviejų knygų pristatymas ir keliais mėnesiais pavėlavęs 75-mečio paminėjimas. Jo knyga suaugusiems vadinasi taip: „ Mergaitės, merginos, moterys ir jūra“, o vaikams – kažkas apie katiną. Tos knygos nenusipirkau. Man Ignas įdomus ne tik kaip beletristas, o kaip apybraižininkas, jūreivystės žinovas. Ir šiaip linksmų plaučių vaikinas, tikras vėjo botagas.

Išlydėjom Reginą, kurią vežė Romas į Telšius, bet prie Kauno sugedo jo mašina ir juos partempė į Vilnių. Vargšė Regina, ji ką tik po operacijos, jos nervai įtempti.

Gedimino prospekte sutikau Joną Petronį ir vos pažinau: taip susenęs ir su lazdele. Pasikalbėjęs su manim, užmiršo, kur atsidūrė. Paprašė parodyti, kur yra paštas. O dar pernai buvo toks guvus, pats šienavo, važiavo mašina. Šaipėsi nepiktai iš mano dėdės Vytauto Augustino, metais už jį jaunesnio. Graužiuosi, kam jo neparsivedžiau į namus ir patikėjau, kad jis pats apie save parašys. Reikės jam kitą laišką parašyti, priminti, ko iš jo noriu. Beje, jis ir į centrinį paštą užsuko biznio reikalais. Kaune turi leidyklėlę, leidžiančią gaidas ir atvirukus. Matyt, atvežė čion atvirukų.

Nusipirkau bilietus į Akademinį dramos teatrą, gruodžio 10 d., į spektaklį, kuriame vaidina Banionis, Adomaitis ir Tomkus. Mačiusieji šį spektaklį jį giria. Mano kartos žmonės pasiilgo aktorių teatro, privargo nuo režisierių eksperimentavimo…

Ketv., gruodžio 2 d.

Paskutinį sykį susirinko Puškino 200-ųjų gimimo metinių respublikinė komisija, šį kartą ne Kultūros ministerijoje, o kavinėje „Maldis“ Teatro gatvėje. Čia vyko knygų, išleistų šia proga, pristatymas ir koncertėlis. Ir manęs paprašė perskaityti Puškino vertimų.

Beje, išleista, turint omenyje sunkią finansinę būklę, gana daug, ar ne dešimt knygų, tarp jų – „Vagos“ išleistas tomas Pasaulinės literatūros serijoje, mūsų leidyklos dvikalbė knyga „Lyrika“ (abiejose yra mano vertimų), Rimanto Sideravičiaus „Puškinas ir Lietuva“ (rusų kalba, dar viena rusų kalba knyga, išleista RS leidyklos – „Пушкин в литовском литературоведении“), A. Mažrimo „Puškinas. Antinatalininkai ir natalininkai“.

Toje komisijoje iš RS buvome dviese su Valentinu Sventicku.

Šešt., gruodžio 4 d.

Ėjau pasivaikščioti prie savo ąžuolo, bet šiandien pakilo toks štorminis vėjas, kad teko iš Varnų kalno sprukti: lūžinėjo šakos, medžiai braškėjo, linko neįtikėtinai žemai. Beje, atodrėkis jau prieš kelias dienas sugraužė žiemą. Žemė plika, rodos, kad ne gruodis, o kovas…

Vakar Justinui nunešiau naują „Metų“ numerį ir Valdo knygą. Pasišnekučiavom. Ir jo nuotaikos niūrios… Beje, Justinas pasiūlė Menininkų rūmuose suruošti septyniasdešimtmečio proga bendrą vakarą. Atsisakiau: nenoriu, kad kas nors sakytų, kad „mazinuosi“ prie savo bičiulio. Jam tinka vienam daryti vakarą. Nebent kitais metais mes visi trys (+ Alfa) surengsime ciklą vakarų, kuriuos juokais pavadinsim „trys poezijos vilkai“ (analogija su operos trimis tigrais)…

Vis dar neparašau „Metams“. Ramūnas Klimas sakė, kad dar ne vėlu, jie gali laukti iki pirmadienio. O antrajam numeriui paprašė eilėraščių. Reikės atrinkti iš tų, kuriuos jau perrašiau mašinėle. Gal dar ką ir baigti sutvarkyti iš „apmatų“?

Šiandieniniame „Šiaurės Atėnų“ numeryje išspausdintas paskutinis Eduardo Mieželaičio dienoraščių gabalas. Ta publikacija man paliko slogų įspūdį. Tik vietomis šmėkšteli pozityvesnė mintis, o visur juodas pesimizmas, dejonės dėl pinigų, dėl to, kad knygos įstrigusios leidyklose, žodžiu, dėl to, kas ne jį vieną šiais laikais slegia. Bet Eduardą galima suprasti: tai jo paskutiniųjų metų saviraiška, ligoto mirties akivaizdoje esančio žmogaus reakcija į iš tikrųjų siaubingą pasaulį. Ir net galima stebėtis, kaip jis nieko nepaisydamas netgi paskutiniais gyvenimo metais nepadėjo plunksnos, rašė ne tik šį dienoraštį, bet ir eilėraščius.

Antrad., gruodžio 7 d.

Ir vėl gamtos stichijos priminė, kad ne mes, žmonės, esam tikrieji žemės ir visatos šeimininkai. Naktį iš penktadienio į šeštadienį ir šeštadienį siautusi vėtra vertė miškus ir namus, griovė tiltus, daužė laivus, žudė žmones. Ypač stipriai vėjas niokojo mūsų pajūrį. Netgi nugriovė saulės laikrodį Nidoje, ant Parnidžio kopos. Didžiausių nuostolių patyrė elektros tinklai.

Ir man teko patirti Anatolijaus (taip buvo pakrikštytas šis uraganas) grybštelėjimą. Šeštadienį, apie vidudienį, išėjau pasivaikščioti. Pūtė stiprokas vėjas, bet man jis nepasirodė grėsmingas, todėl nutariau aplankyti savo ąžuolą Varnų kalne. Vos tik užkopiau į tą kalno terasą, kur auga tas mano mėgstamas medis, staiga atūžė vėtros šuolis. Ėmė braškėti ir linguoti pušys, krito jų šakos, o berželius vėtra nulenkdavo neįtikėtinai žemai, lyg kokius botkočius. Vėjo šuoras išlupo ir vieną mano akinių stiklą, kol jo ieškojau, atrodė, praėjo amžinybė. Netgi maniau nebeieškoti to stiklo, o mauti šalin, kol su manimi neatsitiko nelaimė, kadaise atėmusi gyvybę brolienės Zitos tėvukui: ant jo užgriuvo pušis, kai jis grybavo Pakaunės miškelyje… Žodžiu, turėjau „strioko“…

Kai draugams papasakojau šį savo nuotykį, Mykolas Sluckis paklausė: gal tu televizijos nežiūri, kad tokią dieną ėjai į mišką?

Prisiminiau ir kitą audrą, kadaise nunešusią Palangos tiltą. Tąsyk didžiausias nuotykis buvo, kai mums pietaujant Palangos viešbučio restorane vėjas atplėšė langą ir vėjo šuoras nušlavė viską, kas buvo padėta ant stalo, kartu su staltiesėm…

Vakar pagaliau baigiau tvarkyti straipsnelį „Metams“ ir nunešiau jį redakcijai. Tiesa, Ramūnas Klimas skambino ir pasakė, kad jie pakoregavo mano rašinėlio teiginius apie amžių sandūrą: girdi, XXI-asis prasidės ne 2000, o 2001-aisiais. Aš tai žinojau, tačiau ir dabar manau, kad žmonėms įspūdį daro pati apvali data. Čia tokia savotiška kabalistika. Bet su jų pataisom sutikau.

Vakar buvau nuėjęs į RS klubą, kur buvo pristatoma Alfredo Franckaičio knyga „Meilės ir ilgesio eilės“. Kadangi piniginėje teturėjau du litu, o knyga kaštavo 6, jos nenusipirkau. Apie šį pusiau vokietį, pusiau lietuvininką gražiai pašnekėjo Justinas ir kiti vakaro dalyviai (vakarą vedė Valentinas Sventickas, Vladas Šimkus, redagavęs knygą, ir amžinas „tautų draugystės konsulas“ Jokūbas Skliutauskas). Turbūt mums visiems Alfredo Franckaičio poezija įdomi pirmiausia dėl šio autoriaus kilmės, dėl to, kad jis yra lyg koks paskutinis lietuvininkų poezijos mohikanas…

Dar liko vienas darbelis, kurį šią savaitę būtinai turiu padaryti – parašyti atsiminimus apie Joną Avyžių. Irena porą sykių skambino, nors ir primygtinai nereikalavo parašyti tų prisiminimų, bet suprantu, kad ji to nori. Tik ar jau nebus vėlu?

Po A. Franckaičio vakaro prajuokinau profesorių Juozą Girdzijauską savo etimologija: žodį krizė sujungiau su žodžiu krizenti. O jis juokais tą etimologiją komentavo: neaišku, ar krizė atsiranda todėl, kad visuomenė pernelyg krizena, ar patyrę krizę, kaip savotišką priešnuodį, vartoja krizenimo terapiją…

Saulius vis dar pluša, vykdydamas kažkokius darbus Molėtams, o pinigų vis negauna. Ir mums skolų negali grąžinti: nei didžiosios, dolerinės skolos (500 dol), kurios ir nereikalaujam tuoj pat grąžinti, nei mažosios, „operatyviosios“ skolos, kurią paprastai Saulius tuoj pat atiduodavo. Visur krizė.

Ketv., gruodžio 9 d.

Užvakar RS klube buvo pristatomas Bernardo Aleknavičiaus albumas „Vydūnas“. Vakarą vedė Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius, kalbėjo Petras Dirgėla, „Minties“ leidyklos direktorius Aleksandras Krasnovas, dailininkė Eva Labutytė, lietuvininkė. Dainavo simpatiškas ansambliukas „Vilkaucinis“. Į atmintį įstrigo tokie mažlietuvių dainos žodžiai: „…paukštuke, / Marių rožių mažiuke“. Kas tos „marių rožės“, gal žara?

O Vydūnas man vis lieka mįslė neįminta. Iš mažens mūsų kartai buvo į kaktą kalama: lietuvių tautos du kamienai pagimdė du genijus – Didžioji Lietuva – Čiurlionį, Mažoji – Vydūną. Čiurlionis tapo ne tik legenda, mitu, bet ir realia estetine vertybe – ir jo paveikslai, ir jo muzika. O Vydūnas vis dar lieka legenda, mitu. O jo filosofija ir dramos, bent man, o ir daugumai skaitančiosios publikos, taip ir liko neprakąstu riešutu. Mėginau sąžiningai skaityti jo raštus, bet man vis būdavo nuobodu. Gėdinausi, kad jo neįkandu, bet…

Šiandien visą rytą rašiau laiškus – Gr. Kanovičiui, Dainai Avuotiniai, dėdei Pranui, pusseserei Taurai, pusbroliui Gintui. Juk artėja šv. Kalėdos ir 2000-ieji.

O po pietų vyko valdybos posėdis. Svarbiausias dalykas buvo sudaryti reitinguotą stipendiatų sąrašą. Dvimetei stipendijai („suaugusiems“) buvo net 43 kandidatūros, o jauniems – 12. Prisimenu tik 3 pirmuosius, kuriuos įrašiau į savo reitingo biuletenį: Juditą Vaičiūnaitę, Onę Baliukonytę ir Romualdą Lankauską (nors jis ir nėra mūsų sąjungos narys).

O po posėdžio ėjau į Donaldo Kajoko vakarą. Jis susidėjo lyg ir iš dviejų dalių: kalbos apie eseistikos knygą „Dykinėjimai“ ir kalbos apie jo poeziją ir jos skaitymas. Vakarą, puikų, įdomų, vedė Valentinas Sventickas. Jis perskaitė savo recenziją, kurią, matyt, netrukus koks laikraštis ar žurnalas išspausdins. Malonu, kad salėje buvo ir nemažai studentų. Gaila, kad publika nelabai uždavinėjo vakaro kaltininkams klausimus. Ir vėl mudu su One Baliukonyte buvome pagrindiniai klausinėtojai…

Sigita po ilgokos pertraukos vėl pradėjo važinėti į Kauną pas sąnarių ligų specialistą Didžiulį, gydantį homeopatiniais metodais. Jis mėgina atauginti kelio kremzlių audinį, tuo būdu išvengiant kelio sąnario pakeitimo operacijos.

Tiesa, dar radijo darbuotoja Rasa Pekarskienė paėmė iš manęs interviu, kuris bus transliuojamas gruodžio 30 d., 11.15 val. per antrąją programą, o kartojamas sausio 2 d. 18.10 val. per pirmąją programą. Tema – kokie mes ateiname į naująjį amžių.

Vyt. Račickas įteikė savo medžiagą mūsų knygai apie Leliūnus. Ją spėjau perskaityti, smulkmenas pataisyti ir padauginti.

Žodžiu, šiandien sukausi kaip vijurkas. Užtat atsakančiai nusikaliau.

Beje, spėjau ir mūsų kavinėje pusvalanduką pasėdėti prie kavos puodelio su Judita, One ir Viktorija. Tik „Trečio brolio“ aplinka ne itin maloni: girti šūksniai (vis girdėjau savo pavardę), prišnerkštos grindys. Garsiausiai šnekėjo Tomas Rudokas. Jis čia „priregistruotas“…

Penkt., lapkričio [gruodžio] 10 d.

Buvo užėjęs Justinas. Gaila, kad negalėjome ilgiau pasišnekėti, nes ėjome į Akad. dramos teatrą žiūrėti Paulo Barco (g. 1943, Paul Barz) pjesės „Susitikimas“. Vaidino šauni trijulė: Georgą Frydrichą Hendelį – Regimantas Adomaitis, Johaną Sebastianą Bachą – Donatas Banionis, Johaną Kristofą Šmitą, Hendelio tarną – Vytautas Tomkus. Režisierius – Raimundas Banionis. Komiška pabaigos situacija: patarnautojas po spektaklio Adomaičiui įteikia rožę, Tomkui – didžiulę puokštę, o Banioniui, [neperskaitoma] – nieko…

Teatre mačiau vos kelis pažįstamus, tarp jų – Arvydą Juozaitį, Gražiną Bigelytę, Tomą Sakalauską. Kadaise per pertrauką nespėdavai linkčioti besisveikindamas…

Šešt., gruodžio 11 d.

Po skyrelį, po skyrelį ir perskaičiau Edvardo Gudavičiaus „Lietuvos istoriją“. Nuo seniausių laikų iki 1566 metų, taigi iki nelemtosios Liublino unijos. Nesiryžtu, nebūdamas istoriku, vertinti šio didžiulio darbo. Galiu tik pasakyti bendrą įspūdį, gan kuriozišką. Gal todėl, kad „Būtovės slėpinių“ Gudavičius mane, turbūt ir kitus teležiūrovus, įpratino prie netikėtų, originalių įžvalgų, lauki to ir iš istorijos veikalo, ir, žinoma, nesulaukęs – nusivili. Nevisiškai, bet nusivili. Nors ramiai pagalvojęs supranti, kokį rimtą darbą atliko Gudavičius. Ypač įdomios jo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teisės istorijos pastabos. Atrodo, niekas iki jo šiuo požiūriu nėra nagrinėjęs taip nuodugniai mūsų istorijos.

O Gudavičių šiandien visą dieną skaičiau, prisipažinsiu, todėl, kad bodėjausi rašomojo stalo: vis dar neparašiau prisiminimų apie Joną Avyžių, tik kaupiau šiokią tokią medžiagą, apmąsčiau prisiminimų apmatus. Norėčiau iki pirmadienio baigti.

…Paskambino Kazys Saja ir pranešė, kad šiandien mirė Stasė Čekienė, taigi ją pasišaukė Jonelis. Su ja bus galima atsisveikinti antradienį „Lakrimoje“, po to ji, kaip ir Jono palaikai, bus kremuojama Rygoje.

Sekmad., gruodžio 12 d.

Visą dieną plušau ir pagaliau parašiau prisiminimus „Keli štrichai Jono Avyžiaus portretui“. Išėjo 14–15 puslapių (rašydamas praleidau du jam skirtus eilėraščius, todėl tiksliai nežinau apimties). Daug ko nesugebėjau į tuos „štrichus“ įtraukti, pvz., kaip mudviem buvo 1986 metais suteikiami (jam – liaudies rašytojo, man – liaudies poeto) garbės vardai.

Žinoma, dar teks tekstą pašlifuoti, perrašyti mašinėle, bet juodraštį jau turiu, galiu lengviau atsikvėpti. Beje, pirmą sykį mėginu rašyti memuarus, iki šiol rašiau tik nekrologinio pobūdžio straipsnelius – apie A. Miškinį, P. Širvį, St. Krasauską, V. Sirijos Girą, Ed. Mieželaitį ir kitus. Nežinau šio „žanro“ paslapčių. Ypač sunku atskirus epizodus sunerti ant vieno iešmo.

Skauda gerklę, baisingai varva nosis. Čiulpiu „Neo-angin“ tabletes, bet jos mažai padeda. O čia kaip tyčia manęs laukia serija vakarų: rytoj net du – vienas Chodkevičių rūmuose, kur bus minimas „Santaros“ almanacho leidyklos dešimtmetis (čia buvo išleista ir mano rinktinė „Apvirtę Grįžulo Ratai“) (16 val.) ir Menininkų rūmuose – Augustino Griciaus šimtmečiui skirtas vakaras (18 val.); poryt – pokalbis mūsų klube „Ar dar turime vertybių?“ (kur aš turiu kalbėti, įrašytas į programą), o dar tarp 12 ir 16 d. reikės kaip nors nueiti atsisveikinti su Stase Čekiene.

Pirmad., gruodžio 13 d.

Įtempta diena. Redagavau ir perrašinėjau memuarus apie Avyžių.

16 val. – Chodkevičių rūmuose kultūros žurnalo „Santara“ dešimtmečiui skirtas vakaras, kurį gražiai vedė komp. Giedrius Kuprevičius. Gražus ir šio žurnalo lozungas: „Procul omnis esto clamor et ira“ (Tenutolsta visoks riksmas ir pyktis). „Santarai“ esu dėkingas, kad jos bibliotekoje pasirodė ir mano rinktinė „Apvirtę Grįžulo Ratai“. Beje, redaktorius Romualdas Norkus pažadėjo man parūpinti dar 10 šios knygos egzempliorių (turiu tik vieną).

18 val. Menininkų rūmuose vyko Augustino Griciaus 100-osioms gimimo metinėms skirtas vakaras. Į šį vakarą negalėjau nenueiti, nes man miela visa Gricių šeimyna. Tingėdamas rašyti, įklijuoju pakvietimą.

…Mirė Albertas Zalatorius. Nepadėjo jam ir Amerikos daktarai. Sirgo vėžiu (ryklės?).

Antrad., gruodžio 14 d.

Su Sajomis važiavom atsisveikinti su (dukart „su“) Stasele Čekiene. Užuot dovanoję gėles, giminėms įteikėm voką su litais. Stasės kremavimas Rygoje nemažai kainuos.

RS klube vyko pokalbis (įklijuoju kvietimą). Vandai Juknaitei, mano galva, nepavyko vesti gyvo pokalbio. Gal kad per daug buvo kalbėtojų. Būtų užtekę kokių keturių. Savo žodyje pokalbio temą („Ar dar turime vertybių?“) pabandžiau pakeisti klausimu: be ko mes (dar geriau aš) negalime (negaliu) apsieiti? Pirmiausia negaliu apsieiti be savęs paties! Be pasaulio (pasaulis be manęs gali išsiversti). Negaliu be kitų žmonių. Netgi jei esi peštukas, negali peštis be priešininko. Negali be kalbos ir t. t., ir t. t. Žodžiu, ėmęs ieškoti tokių maksimų, įsitikini, kad vis dėlto yra daug dalykų, be kurių neišsiversi. O jei ir kiti žmonės padarytų tokį „rejestrą“ ir aš su jais palyginčiau savąjį, įsitikinčiau (ir kiti galėtų įsitikinti), kiek daug bendrų vertybių mes turime…

Dar mėginau prieštarauti mūsų epochos apibrėžimui (Vandos darytam) „postmodernistinis laikas“. Man regis, kad aplink mus labai daug dalykų ir reiškinių, kurių niekaip nepavadinsi „postmodernistiniais“.

Bet tingiu rašyti dienoraštyje.

Beje, esu nepatenkintas dienoraščiu: tapau savotišku Rašytojų klubo metraštininku. Tačiau rašau, kas ateina į galvą.

…Paskambino Albinas Bernotas. Jis ką tik grįžo iš Amerikos, savaitę praleido Santa Barbaroje, Los Andžele, perdavė man linkėjimus nuo Alės Rūtos. Gal reikės jai pasiųsti Kalėdų pasveikinimą. Gaila, kad su Albinu taip retai matomės. Anksčiau nuvažiuodavau į jo Argirdiškę, pasišnekėdavau su šiuo be galo šiltu žmogum, kietu žmogum: ne kiekvienas galėtų gyventi miške žiemą vasarą…

Treč., gruodžio 15 d., 1 val. nakties

Kankina nemiga, ir štai nei iš šio, nei iš to prisiminiau savo senelio Antano Zarankos man, visiškai mažam, dainuojamą dainelę:

Pavasarėlis mirga,
Saulutė švieč gražiai.
Širdis iš džiaugsmo virpa,
Saldu, malonu jai.
(Ketvirta eilutė gal ir tokia: „Smagu ir miela jai“.)

Atmintis – keistas fenomenas. Kodėl staiga prisiminiau būtent šią, o ne kitą praeities nuotrupą? Gal mūsų atminty viskas lieka užfiksuota, tik nemokam iš jos „ištraukti“ tų fragmentų ir reikia kažkokių pasąmonės „manipuliacijų“, kad atmintis atgamintų tai?

Beje, kieno tie žodžiai? Reikės Leonardo Saukos paklausti, gal tautosakininkai tą dainą yra užrašę. Gal ji – iš kokios skylės, visų užmirštos.

Penkt., gruodžio 17 d.

Vakar buvo laidojamas Albertas Zalatorius, vienas stipriausių literatūrologų Lietuvoje. Gaila, kad jis taip ir nesulaukė žinios, kad jam paskirta Nacionalinė premija: mirė pirmadienį, o apie premiją buvo pranešta antradienį.

Su Albertu mano santykiai buvo įvairūs. Iš pradžių geri, Sąjūdžio pirmaisiais metais Albertas buvo pasidaręs aršus antikomunistas, bet vėliau pats nukentėjo nuo fanatikų nacionalistų. Tada vėl draugiškai ėmėm kalbėtis. Šiaip ar taip – Albertas stipri asmenybė.

Jo duktė Eglė papasakojo, kaip jis mirė – nesunkiai, nors sirgdamas ilgai kankinosi. Ir paneigė šnekas, kad Amerikos medikai jam nepadėję, tik daug pinigų išlupę. Eglė sutiko, kad tos pagalbos dėka Albertas išgyveno dar dvejus metus.

Šį kartą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai tikrai verti šio apdovanojimo: be jau minėto A. Z., dar poetas D. Kajokas, tapytojas L. Katinas, muzikologė O. Narbutienė, skulptorius M. Navakas, aktorė J. Onaitytė, architektai K. Pempė ir S. Ramunis (jis po mirties) ir dar du seni mano bičiuliai – Augustinas Savickas ir Saulius Sondeckis.

Šešt., gruodžio 18 d.

Šiandien gal penkias valandas prasėdėjau Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmuose, kur LDDP surengė iškilmingą posėdį, skirtą LKP atsiskyrimo nuo TSKP 10-mečiui paminėti. Žinoma, tai mūsų istorijoje svarbus įvykis. Tačiau posėdis buvo nuobodokas: labai jau ilgą pranešimą darė Algirdas Brazauskas, Česlovas Juršėnas ilgokai skaitė kitų partijų ir organizacijų sveikinimus. Žodžiu, buvo daug partinės rutinos. Nors E. Vilkas taikliai savo žodį pradėjo: „Nieko originalaus nepasakysiu, nes jūs visi puikiai prisimenat, kaip viskas buvo iš tikrųjų.“

Salėje buvo daug pažįstamų veidų, tik [neperskaitoma]. Pasimečiau, kai per pertrauką prie manęs priėjo „Tele-3“ stoties reporterė ir tarp kitų klausimų pateikė ir tokį: kas jums, kaip šios partijos nariui, buvo nemaloniausia? Sulemenau, kad nemaloniausia buvo, kai vadino kolaborantais. Užmiršau pasakyti, kad seniai (nuo 1991-ųjų sausio) esu nepartinis. Ir kad turbūt nemaloniausia buvo, kai rašiau Algirdui Pociui, tuo sudėtingu metu part. organizacijos sekretoriui, pareiškimą apie išėjimą iš partijos. Kad neatrodytų, jog išsigandau „panos“, ėmiau lankytis Ateities forumo renginiuose. Ir šiaip niekur nesigyriau, kad palikau savo partiją. Beje, ir dabar su ja mano santykiai geri. Šiaip ar taip čia daug padorių žmonių.

Alfa patarė paskaityti „Šiaurės Atėnuose“ Sigito Gedos dienoraščius, kur jis aršiai puola rusų „šeštidesiatnikus“, ypač du jų lyderius. Yra čia ir tokia frazė: „Voznesenskis tada buvo savo žydėjime (J. Brodskis vadino jį didesniu „podonok“ nei J. Evtušenka).“ Yra vaizduojamas ir toks, man regis, tikrovę iškraipantis epizodas: „Voznesenskis net neišsitraukęs cigaretės iš dantų demonstratyviai suskaičiavo pinigus – ar tikrai tiek.“ Netikiu tokia scena, tuo labiau, kad Andrejus nerūkė (o gal man taip atrodo?).

Puldamas Evtušenką ir Voznesenskį, S. G., aišku, taiko ir mano kartą. O iš tikro tik su Robertu Roždestvenskiu mes bičiuliavomės kaip su žmogumi, simpatišku, jaučiančiu Lietuvai sentimentų, o Evtušenka ir Voznesenskis patys (gal sunku patikėti) ieškojo su mumis kontaktų. Per daug mes buvome skirtingi. Rodos, dienoraštyje jau esu rašęs, kaip 1957 metais Gruzijoje, vykstant Iljos Čavčavadzės 120-mečio iškilmėms, visi šokinėjo apie Ženką, tik mudu su latviu Ojaru Vaciečiu laikėmės nuo jo nuošaliai. Per pokylį Dovydo kalne jau naktį mudu su Ojaru išėjome į restorano terasą pakvėpuoti grynu oru. Paskui mus išsekė ir Ženia. Ištiesė teatrališkai ranką į Tbilisio žiburius ir tarė: „Rebiata, pasmotrite – na čiornom barchate rassypali dragocennosti“. Ojaras iškart replikavo: „Jeigu tiek brangenybių, tai čia jokios ne brangenybės.“ Ženia nuėjo lyg musę kandęs.

Neneigiu, kad su šia rusų poetų grupe nemažai bendrauta: juk esam vienos kartos žmonės! Bet mums tikrai nepatiko Andrejaus ir Jevgenijaus arogancija, netgi „pižonizmas“, šiuo požiūriu Robertas buvo kitoks, be pasipūtimo, didžiavimosi, nors ir jie Lietuvai buvo palankūs…

Pirmad., gruodžio 20 d.

Nunešiau „Metams“ dvylika eilėraščių. Džiaugiuosi, kad pagaliau baigiau eilėraštį, skirtą Stasiui Krasauskui – „Vasara. Bėgantieji“.

RS palikau ir esė apie Joną Avyžių. Taigi praėjusi savaitė (ar dešimtadienis) buvo tikrai vaisingi: keturi straipsniai + eilėraščių pluoštas. Ir dar dalyvavau įvairiuose renginiuose. Juozas Aputis sekmadienį, sakė, per radiją girdėjęs Vandos Juknaitės vestą pokalbį apie vertybes, jam mano žodis patikęs.

Nuėjau ir į RS klubą, kur šiandien vyko Martyno Vainilaičio pasakų knygos „Kaulo bobos apžavai“ pristatymas. Su Martynu Papartynu, kaip aš jį pravardžiuoju, esam seni bičiuliai. Jis mane paakino ir kataraktos operaciją darytis, sakė, nebaisu. Tos knygos nenusipirkau – brangi. Vakaro vedėjo Kęstučio Urbos netgi paprašiau pakomentuoti – kodėl vaikiškų knygų tokia nevaikiška kaina? Beje, mūsų bibliotekos nebegauna netgi vaikiškų knygų. Čia jau pasaulio pabaiga!

Antrad., gruodžio 21 d.

Pirma diena (po ilgokos įtampos) vėl esu laisvas žmogus, be jokių įsipareigojimų.

Su Saulium 12 val. važiavom į oro uostą sutikti Rimo dukters Jurgos, kuri šiuo metu gyvena Amerikoje, netoli Čikagos, o jos berniuką augina Stefa su Rimu. Beje, Amerikoj ir kito Rimo duktė, vyresnioji, Daiva. Kiek dabar tokių, palikusių gimtinę! Vos pažinau Jurgą, taip pasikeitusi.

Vos nepražiopsojau valdybos posėdžio. Atbėgau pavėlavęs, tik į naujų narių priėmimo procedūrą. Priėmėm visus kandidatavusius: mokytoją iš Veiviržėnų Eleną Skaudvilaitę, Juozo Apučio kurso draugę, rašančią senamadišku, bet „kokybišku“ stilium poetę; „Respublikoje“ dirbančią poetę Dalią Jazukevičiūtę; jauniausią iš priimtųjų, jauną mokslininkę, rašančią šaunius verlibrus Eriką Drungytę (g. 1971); Šiaulių laikraštyje dirbantį poetą Vytautą Kirkutį (g. 1956) ir Arūną Spraunių, poetą, Marcelijaus Martinaičio kraštietį, beje, vietomis „kukučiuojantį“, išvaizda panašų į režisierių Latėną, jis irgi dar palyginti jaunas, g. 1962. Žodžiu, šį sykį niekam nepagadinau nuotaikos, galės ramiai kūčioti.

Iš posėdžio su One Baliukonyte ir pirmininku Valentinu Sventicku (kiti valdybos nariai, matyt, ėjo namo) nuėjom į mūsų klubą, kur buvo pristatoma Fransua Vijono poezijos rinktinė, išversta Sigito Gedos. Nors vertimo dar neskaičiau, bet neabejoju, kad Vijonas artimas Gedai. Prisiminiau, kaip mes „Pergalėje“ spausdinome S. Gedos ciklą „Keturi paskyrimai Fransua Vijonui“. S. Gedai padėjo prancūzistė Genovaitė Dručkutė, simpatiška moteriškaitė. O vakarą vedė knygos redaktorius Saulius Repečka. Dar turėjo dalyvauti aktorius Andrius Bialobžeskis ir kompozitorius Algirdas Klova, bet atkrito, susirgo. Dabar Vilniuje daug sloguojančių, kosinčių (kaip ir aš).

Knygos nereikėjo pirkti, nes Valentinas visiems posėdyje dalyvavusiems valdybos nariams padovanojo po egzempliorių.

Nebūčiau sena redakcijos žiurkė: užtikau klaidų atitaisymo lapelyje (užfiksuota tik viena, bet stambi klaida) naują klaidą – ieškojau klaidos 210 p. (kaip nurodyta), o ją užtikau 201 puslapyje. 

Sąmoningai nekomentuoju (ir nefiksuoju) politikos įvykių. Bet neiškenčiu neužfiksavęs rinkimų į Rusijos dūmą, kurie vakar vyko. Nors komunistų partija, atrodo, liks didžiausia politinė jėga, tačiau daugumą turės ne ji. Mūsų komentatoriai džiūgauja, kad daugiau kaip 50 proc. balsų gavo centristinės partijos – premjero Vladimiro Putino remiamas politinis blokas „Vienybė“, Maskvos mero Lužkovo ir buvusio premjero Primakovo blokas „Tėvynė – visa Rusija“, G. Javlinskio partija „Jabloko“ ir kt. Tik Javlinskio partija „senbuvė“, kiti – nauji dariniai. Komentatorių džiūgavimo dėl Vladimiro Putino sėkmės nelabai suvokiu. Užtenka pagalvoti, kaip šis saugumo generalinis susikrovė politinį kraitį – ogi Čečėnijos bombardavimu, karo eskalavimu. Dar neaišku, ką jis veiks, jei taip Rusija pasielgtų ir su Baltijos šalimis. Beje, Klintonas, nutaręs bombarduoti Jugoslaviją, suverenią šalį, davė mums nepalankų precedentą: juk Rusija gali sakyti, kad ir jie turi teisę naudoti jėgą, tuo labiau „savo“ žemėje.

Neseniai susiformavusių blokų pergalė Rusijoje leidžia prognozuoti, kad ir Lietuvoje, reikia manyti, Rolando Pakso ir liberalų aljansas taps ryškia politine jėga, nustumdami tolyn centristus; Ozolas be reikalo iš anksto elgėsi kaip būsimas politinio gyvenimo hegemonas. O Paksas, matyt, numatė, kad jam naudinga nepasirašyti sutartį su „Viljamsu“. Tai ėjimas žirgu šachmatų partijoje, gal mes be reikalo jį laikėme didvyriu. Nors visai man šis jaunas, energingas lakūnas simpatiškas.

Ketv., gruodžio 23 d.

Su Sigita užėjom nusipirkti lelijos žiedo, ėjom į Nacionalinį dramos teatrą atsisveikinti su Lidija Kupstaite-Drobniene, kuri mirė vakar, eidama 79-uosius. Kažkodėl ją pirmiausia prisimenu kaip karalienę Mariją Stiuart iš Šilerio dramos: ji tikrai turėjo karalienės išvaizdą. Teatro scenoje buvo tik jos dukros, o salėje ilgokai sėdėjom tik mudu su Sigita. Kaip greitai publika užmiršta tuos, kuriuos dar vakar šlovino!

Šešt., gruodžio 25 d.

Ačiū Dievui, vakar pas Eglę ir Romą vėl kūčiojom visi, netgi prisidėjo Ievos vyras Ugnius, vadinas, mūsų buvo jau dvylika. Paruošėm vienas kitam dovanėles. Kadangi šiemet Sigita atsisakė rūpintis jomis, to imtis teko man. Labiausiai dovanėlėmis džiaugėsi mažoji Eglutė, ji ir apdovanota buvo dosniausiai. O šiaip tos dovanėlės – super kuklios, kaip ir mūsų pajamos.

Beje, vakar prie centrinio pašto sutikau dailininką Vytautą Valių. Jis labai pergyvena dėl valstybinės pensijos – gal jos iš viso nebemokės. O jis gauna 230 (ar panašiai), o jo Sigutė – 310. Net nustebau, kad jo tokia maža pensija. Beje, vakar tą pensiją vis dėlto gavau, Saulius nuvežė. Ta proga aš jam padovanojau savo kostiumą, dar visiškai neblogą, tik jis man nebetiko, nes sustorėjau.

Prie Kūčių stalo traukėm šienagalius. Mudu, kaip ir turi būti, su Sigita ištraukėm trumpučiukus. Saulius – trumpiausią…

Kalėdų rytas išaušo labai gražus, tikrai šventiškas. Kadangi mudu su Sigita pakvietė Ugniaus mama ir patėvis papietauti jų namuose, bėgu pirkti torto ar saldainių. Ugnius atvažiuos mūsų paimti.

O zylių kiek prie mano lesyklėlės! Beje, šį rytą Antanas Grigelis paskutinį sykį vedė laidą „Gamta – visų namai“. Vedė 42 metus! Reikės jam paskambinti.

…Aplankėm Ievos ir Ugniaus „lizdelį“. Ponia Irena su Jonu, iškart matyti, tvarkingi žmonės. Mus gražiai priėmė. Gyvena be patogumų, tačiau švariai. Ugnius žada įsitaisyti ir vietinį vandentiekį, miestišką tualetą. Tada ir žiemą čia bus visai patogu, o vasarą ir dabar čia puiku, Ievai labai patinka. Jų gyvenvietė – 6 km nuo Nemenčinės ir 12 km nuo Vilniaus, prie Antavilių, girininkijon vedančio keliuko.

Dabar svarbu, kad Ieva sėkmingai išnešiotų ir pagimdytų vaikelį, kurio jau laukiasi.

Antrad., gruodžio 28 d.

Antrąją Kalėdų dieną aplankiau Marcinkevičius. Pasikalbėjom ir apie Alfonsą. Justas juokauja: Alfa apnuogino vieną mūsų fronto flangą. Išties sunku suvokti, kodėl jis ėmė vengti savo senųjų bičiulių. Suprantu, kad vienatvė ir vienišumas – ne tas pats. Menininkas tik vienatvėje gali kurti. Bet jis neturi tapti vienišu. O gal Alfa paprasčiausiai nekaip jaučiasi ir todėl vengia bendrauti netgi su artimiausiais bičiuliais? Kaip ten būtų, mano geriausi bičiuliai buvo ir lieka tie patys: Justinas, Alfa ir Mikas. Gal dar plius Mykolas Sluckis. O per Sigitą ir Pociai.

Įklijuoju radijo surengtus įtakingiausių Lietuvos žmonių šį šimtmetį rinkimus. Žinoma, šis dalykas nėra rimtas, primena gražuolių rinkimus, bet šiokios tokios intrigos ir čia rastume. Į šimtuką įėjo net 16 rašytojų. Daugiausia balsų surinko tie, apie kuriuos buvo paruoštos specialios laidos. Apie Justiną tik šiandien rytą, kai jau buvo „šaukštai po pietų“. Įklijuoju iškarpą iš vakarykščio „Lietuvos ryto“.

Ketv., gruodžio 30 d.

Rašau trumpai, nes po dešimties minučių eisim su Sigita į Rašytojų klubą palydėti senųjų metų.

Užvakar toks pobūvis vyko „Metų“ redakcijoje: neva redakcinės kolegijos posėdis, o iš tikro smagi vakaronė, į kurią buvo pakviesti ir „Pergalės“ senbuviai – Feliksas Vaitiekūnas, Janina Lankutienė, Vytautas Rudokas, Vladas Šimkus, Michalina Kunčinienė.

Šiandien visą rytą prakalbėjau su kritiku Viliumi Gužausku. Jis į magnetofono juostą užrašinėjo pokalbį „Mūsų žodžio“ redakcijai. Buvau pasiruošęs pokalbiui apie kalbos problemas, o jis norėjo ir literatūros dalykų.

Per radiją (II programą) abu išklausėm ir pokalbį apie naujojo amžiaus sutiktuves (Vilius tą pokalbį užsirašė). Buvo šnekinami Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis, Vanda Juknaitė ir aš. Atrodo, nekalbėjau labai kvailai.

Žodžiu, šurmuliuoju… Ir nesijaučiu iškritęs iš ratų. Nesakau, kad laikau vadžias, bet ar mums, seniams, reikia jas laikyti?..

Penkt., gruodžio 31 d.

Aplankiau Sluckius ir Maldonius. Pajuokavau: noriu juos pamatyti paskutinį kartą šiame amžiuje (tiesą sakant, naujas amžius prasidės po metų, bet man, kaip ir visiems, įspūdingesnė apvali data – 2000). Pas Sluckius vieši iš Švedijos atvykusi jų duktė Snieguolė ir anūkė Dovainė. Snieguolė labai simpatiška moteris gydytoja. Ji dirba Upsaloje su vyru Vitu, irgi gydytoju. Upsaloje ir man teko būti, pietavom pas tokį veterinorių lietuvį, kurį ir Snieguolė pažįsta. Pas Mykolą užėjau neatsitiktinai: pastaruoju metu su juo dar labiau suartėjau. Išgėrėm po taurelę viskio, užkandom rūkyta elniena (Snieguolė atvežė).

Pas Alfonsą užtrukau trumpiau, nes reikėjo grįžti namo pietauti. Žinoma, būtinai turėjau savo geriausią draugą aplankyti. Turbūt su niekuo tiek nesu bendravęs, kaip su juo. Mus sieja ne tik studijų metai, literatūros darbas, bet ir bendros kelionės, meškerionės, kortavimai, vaišės ir t. t. Gaila, kartu nebemeškeriojame, nebekortuojame (iš pinigų – kapeikų – lošdavom tūkstantį: Alfa, Justas, Kazys Ambrasas ir aš). Alfonsas šį sykį atrodė pavargęs, senstelėjęs. Tiesą sakant, mes visi, bendraamžiai, senstelėjom.

Vakar Rašytojų klube atsisveikinom su senaisiais metais. Programą atliko simpatiškas kvartetas (neatsimenu jo pavadinimo, tame kvartete pažįstu tik violončelininkę Ramutę Kalnėnaitę: su ja kartu buvom Onės Baliukonytės tėviškėje). Kalbą pasakė mūsų „kolūkio pirmininkas“ Valentinas Sventickas ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurį pavadinau rašytojų kapelionu. Beje, užmiršau pasakyti, kad mane labai sujaudino Bramso kvartetas, ypač trečioji dalis (jų – penkios). Dar kvartetas grojo, berods, kažkokį čekų kompozitorių, nepamenu pavardės.

Mūsų klubo moterys – direktorė Janina Rutkauskienė ir Valdo Kukulo žmona Deimantė – ir šiemet šauniai padirbėjo.

Po vakaro Genutė pasiūlė pavakarieniauti „Neringoje“, Sigita pritarė, todėl mudviem su Justinu teko paklusti žmonoms. Tačiau „Neringa“ tą vakarą visa buvo jau užsakyta, todėl grįžom nieko nepešę. Marcinkevičiai šiandien eis pietauti pas Prezidentą, vėliau – į tradicinį Sondeckio koncertą Jonų bažnyčioje, o po to žadėjo užeiti pas mus sutikti 2000-ųjų.

Netikėta naujiena! Jelcinas per televiziją pareiškė, kad atsistatydina ir laikinai jo pareigas eis Vladimiras Putinas. Tiesą sakant, liūdna buvo žiūrėti į vos judantį Borisą, klausytis jo nerišlių šnekų. O juk jis – metais jaunesnis už mane… Neaišku, koks bus jo įpėdinis. Man šis saugumietis nekelia pasitikėjimo. O gal aš klystu?..

Nesinori daryti metų „revizijos“. Pasitenkinsiu keliomis bendromis pastabomis.

Šie metai buvo Lietuvai (taigi ir man) nelengvi. Biudžetas braška, kultūra prastai finansuojama ir t. t. Bet mano kartos žmonės prisimena ir liūdnesnių laikų. Ačiū Dievui, mūsų žemėje palyginti ramu. O juk šiemet buvo bombarduojama Jugoslavija. Rusija, pasinaudodama šiuo precedentu, pradėjo naują karinę akciją Čečėnijoje.

Sigita turėjo (ir tebeturi) problemų su kojų sąnariais. Štai ir šiandien, kai vakare išėjom pasivaikščioti po Vilnių, turėjom užeiti pas Eglę pailsėti. Ten sutikom visus Kvintus, nebuvo tik Simo. Ir su jais atsibučiavome.

Naująjį amžių pasitinku šį tą dirbdamas. Parašiau ir eilėraščių, kurie man svarbiausi. Gal dar sugebėsiu paruošti naują rinkinį.

Norėjau, kad mano 70-mečiui išeitų mano dainų rinktinė, buvau ir pavadinimą sumanęs „Posmai, virtę dainomis“. Kalbėjausi su „Tyto alba“ redaktore Lolita, ji nepasakė nei taip, nei ne. Todėl tos knygos ir nesudarinėju.

Jaučiuosi privargęs, tingiu „filosofuoti“, nors tūkstantmečio akivaizdoje tai lyg ir derėtų daryti. Be to, prišnekėjau ir per radiją, ir spaudai šį tą šia tema esu parašęs.

Žvelgiu ramiai į amžių, kuris bus jau nebe mano, o mano anūkų ir proanūkių. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau sulaukti 2000-ųjų, ypač po 1980-ųjų, mane ištikusios komos ir vizitų į Onkologijos institutą. O sulaukiau ir dar vis krutu, kruta ir mano Sigita. Įdomu, ar dar ilgai krutėsim…

Paskambino Justinas, kurį ką tik mačiau per televiziją kalbantį prezidentūroje, todėl tikrai laikas baigti rašyti, nes tuoj jiedu su Genute ateis pas mus.

Parengė Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė