Aistis Žekevičius. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 10
I
retsykiais planeta springteli
būna užsikosti iki ašarų
bet paprastai kvėpuoja ritmingai
kaip tas artimasis ligoninės skyriuje
padarysiantis viską
kad tik atrodytų sveikesnis
kad visiems būtų ramiau
nors pats viską puikiai supranta
– gyventi pilnais plaučiais
tai šitaip svarbu –
atrodytų nieko čia tokio
pagulės ir veikiausiai praeis
juk gerų specialistų netrūksta
kam dar kišti trigrašį savo
jei reikės bus galima imtis
realių veiksmų veiksmužėlių
o kol kas pakaks deklaruoti
kad jautiesi šiek tiek neramiai
kai klausaisi kaip sirpsta emisijos
ant klastingojo CO2
medžio
kurs vylingai lapoja kol tu
prie rytinio kavos puodelio
stropiai tikrini skrydžių pasiūlymus
II
Po vieną paukštį, bičiuli.
Tiesiog imk vieną paukštį po kito.
John Perry
iš esmės nieko kaip ir nenutiko
gal tik viena kita rūšis
išnyko nuo gajos paviršiaus
dėl dokumentacijos stokos
galima tik spėlioti
kaip klostėsi kova dėl išlikimo
liudininkų vos keli
ir tie atsitiktiniai
keičiantys savo parodymus
kaip kailį keičiantis sezonams
kažkodėl įsivaizduoju ją
transliuojamą geriausiu laiku
ant karštųjų kėdžių
interaktyviai kėpsant
dviejų nelaimėlių rūšių atstovams
žemę palieka…
palieka žemę…
atrodo nieko nenutinka
tačiau gamtos pasaulio apskaitoje
nelieka dar vienos margos eilutės
III
jei tikėsime geologais
dar nėra nieko
nieko kas aiškiau paliudytų
mūs įspūdingos padermės
bukaprotystę ir kūrybiškumą
kaip nesuvokiama vienatinė
vištų kaulų viešpatystė
holoceno epochos sluoksniuose
kas žino galbūt tai paminklas
nežinomam broileriui
gal tik ironiškas neapdairumas
perrašant žemės istoriją
iš dievo žiūros taško
tiek tų vadinamųjų šaltų faktų
to racionalaus proto balso
tik kad naudos iš jo ne daugiau
nei suskirdusiai žemei
iš kompresų su ledu
sakai visatos judesiai
veikiau primena kvėpavimą
nei vilnijančią sprogimo bangą
tik kodėl šiame lėtame šokyje
taip trūksta oro
IV
Austėjai
atmosferai nepaliaujant kaisti
mąstyti tampa sudėtinga
sprendimų vis dažniau ieškome
gvildendami kūnų sąveikos slėpinius
šiandien mums beprotiškai reikia vilties
todėl gariname prakaito druskas
be žodžių ryškindami kristalų negatyvus
ant vienas kito odos
niekaip nepailsdami stebėtis
iš kur tiek meilės
šitiek švelnumo
kai įnirtęs pasaulis
purtosi ir putoja
V
kol kas tiesiog stumiamės
– kitaip nepavadinsi
lėtai bet užtikrintai
stumdami dienas
lyg žinotume kursą
kuriuo judame
tarsi turėdami viziją
nors iš tikro blaškomės
kaip elektronai spektrometre
dabar čia mūsų laboratorija
čia viskas mūsų ir mums
todėl be gailesčio išnaudojame
kiekvieną laisvą centimetrą
visas neišrūšiuotas akimirkas
vietoje rattus norvegicus domestica
ratus čia suka verslo rykliai
nes šitaip labiau apsimoka
su jais sukamės ir mes
sukamės ir šypsomės
ei tai visai smagu
dar pašėlkim truputį
atpalaiduoti nuo istorijos nešmenų
mėginame neišsiduoti
kad mus pasiglemžė užmarštis
kad viskas tik akių dūmimas
o visa kita vien greitis
abstraktus
apvalantis
abejingas
VI
šiandien neįprastai tyku
tik pasiutiškai plieskia saulė
netrukus ji nuspalvins scyles
ir kvies drumsti mirusiųjų ramybę
mainais į nepriekaištingas nuotraukas
nors dabar tik droviai bučiuoja
popieriškus gyvųjų veidus
svaigiame balandžio žiaurume
liūdesio freonai pusėja dusyk greičiau
neklauski kaip susigyventi
su artėjančios pabaigos nuojauta
kol kas nė neįsivaizduoju
kaip tarti sudie seniausiai tolstančioms
kaip užverti negailestingas ertmes
vidinio ozono sluoksnyje
chaoso savyje dar būtina turėti
kad žvaigždę šokančią įžiebtum
kartojo vienas filosofas
mylėjęs kalnus ir griaustinį
kol vieną dieną išprotėjo
kambaryje neįtikėtinai ramu
tik palubėje žėri šokanti žvaigždė
jos aštrūs judesiai nepriekaištingi
VII
nė vienas nedrįstame balsiai spėlioti
apie planetą po penkiasdešimties metų
todėl tik įdėmiai klausomės
kaip tylos regimybėje dūzgia minčių aviliai
atsidavę šliaužiančios pragaišties stuporui
skaičiuojame praleistas progas pasimokyt
iš savo giminės liapsusų
įvertinti dar nepraradus
užuot godžiai siurbus akimirkos nektarą
iki pat paskutinio lašo
visi atrodo tik ir laukia
kol galės lengviau atsikvėpti
na štai ir viskas
pagaliau pasibaigė
lyg žiūrovai po šiurpaus kino seanso
pamiršę patys esą
kraują stingdančios dokumentikos herojai
VIII
kas laukia kas atkakliai tęsia kas pradėta
užuot išsižadėję sizifiškos ambicijos
laimėti karą su laukiniškumu
be atvangos tuština žemės kišenes
darbais ne žodžiais įrodinėdami
ne plokščia ji tuščiavidurė
tam tikra prasme jiems puikiai sekasi –
vienam gamtiniam rezervatui
šiandien tenka 10 prekybos ir pramogų centrų
kuriuose dosniai mokame už galimybę
kultūringai pasislėpti nuo klimato išdaigų
gerai kondicionuojamose patalpose
kartkartėmis dar ataidi klausimas
kaip išlaikyti pusiausvyrą
paprastai jį palydi chrestomatinis ūžesys