literatūros žurnalas

Gražina Marija Martinaitienė. Iš atsiminimų

2020 m. Nr. 4

„Aina stribas, klumpės krypsta…“

Jau kiek metų, kai Marcelijus iškeliavo į Rojaus sodus, o aš iš visokių stalčių, dėžių, lentynų ir tarpuknygių vis traukiu ir traukiu seniausiai užmirštus lapelius, bloknotėlius su jo ir savo užrašais. Užtai šie mano rašymai ir perrašymai tokie sumaišyti, man pačiai sunku suprasti, kas po ko rašyta, kokia proga ir kada. Marcelijaus tekstus mėginu sukišti į kompiuterį – kad išliktų, nepražūtų, gal kada nors būtų paskelbta? Bet nebenustatysi, nebepaklausi. Kapstausi po vis labiau besidrumsčiančias savo smegenis ir silpstančią atmintį… Kažkas iš jos vis išneria, nušvinta, atkuria seniai matytą vaizdą, garsus, žodžius, žmones, laiką, o paskui kažkur prašampa ir nebeatgyja…

 

Negalėjau nė numanyti, kad senosios Marcelijaus sofos „stalčiuje“ išliko užsislėpęs ir seniai pamirštas sąsiuvinėlis. Teisingiau tik jo nykios pelės spalvos viršelis su visai neberyškiu užrašu „Surgučiai“ ir keli pageltę lapeliai. Jie nepastebimai glūdėjo tarp studentiškų užrašų ir iš kažkieno pasiskolinto, bet nesugrąžinto, nežinau ar anuomet mūsų įstengto perskaityti Vladimiro Lenino veikalo „Marksizmas ir empiriokriticizmas“ konspekto. Ko gero, tyčia juos ten įterpėm, manydami, jog čia bus pati saugiausia slėptuvė pieštuku rašytiems tekstams.

Tai – anų metų dainos, ne stulpeliais, o, turbūt kad suklaidintų, viena eilute užrašytos rytojaus dieną po to, kai du jų dainuotojai – mano draugai ir klasiokai – iškeliavo atgal į miestą, o trečiasis – dėdė Juozas – turbūt taip ar panašiai vis protino: gal neužrašinėkit, dą kas ras, tai paskui jum bus…

Dabar man rodos, jog kažkaip savaime tą popietę įprastai prieita prie dainos, kai, sulaukus svečių, ant stalo buvo padėta vyšnių sunka gražiai padažyta ropinukė ir užkandžio. Tiedu svečiai buvo ne tik pažįstami, bet vienas iš jų – Algis – net ir giminė, tad patikimas. Prasidėjo šnekos, prisiminimai – apie mokytojus, gimnaziją, mokslo metų nuotykius ir papročius. Žinoma, ir apie tuometį kaimo gyvenimą, gimines, kolchozo realijas.

Kad po vieno kito stiklelio ir uždainuota, nieko stebėtino: klasiokai buvo balsingi, išmankštinti gerų gimnazijos chorvedžių. Svarbiausia – dar buvo nesunaikintas savaiminis noras bet kokia proga ir net be jos praverti koseres dainai. Būtinai savai, lietuviškai. Kaip čia atsitiko, kad dabar, jau nepriklausomoje Marijos žemėje, droviuosi net anūkams pasisakyti, jog būdama visai maža drauge su tėveliais per Kalėdas, Velykas, vardadienius gražiai sudėjusi delnelius giedodavau šventąsias giesmes, šiaip daineles ir kad taip darė turbūt visi vaikai anuometėje Lietuvoje Arba štai ir dabar, septintajame dešimtmetyje, mudu su dėde ar ir trise su Mamute pagavus ūpui užtraukiam, prisimenu, „Pilnos pievos gėlių raudonųjų“, „Ant kalno karklai siūbavo“ ir būtinai – „Du broliukai kunigai, du broliukai urėdai…“

Marcelijus iš pradžių stebėdavosi nei iš šio, nei iš to kilusiais mūsų dainavimais, bet paskui vis dažniau ir pats mėgindavo „storai“ užmauroti pritardamas. Menu jo sakymą: tie „Du broliukai“ esąs pats ryškiausias suvalkiečių ambicijų bei „kultūrinių aspiracijų“ atspindys… „Mes nemesim rašyti, / neisim grėblio taisyti. / Tegu kyla debesėlis, / tegu lyja šienelį…“ [mano pabraukta – G. M. M.]. Tokios pat „suvalkietiškos“, tai yra su turtu ir medžiagine gerove asocijuojamos, jo nuomone, esančios ir dainuškos bei vakarėliuose (robaksuose) labai populiarūs kupletai. Gaila, tuo metu mūsų galvose jau buvo likę tik jų nuotrupos. Pavyzdžiui: „Nuvažiuosiu į Alytų, / nusipirksiu šimtą plytų, / išsimūrysiu namus / ir gyvensiu sau ramus.“ Vėlgi, pasak Marcelijaus, ir Raseiniuose jis kadaise girdėjęs, net pats apdainavęs tikrų tikriausią nebe vien suvalkietiškų, bet turbūt visų pradėjusių turtėti, prasigyventi anuomečių lietuvių svajonių vokalinį paveikslėlį bene iš Pupų Dėdės repertuaro: „Tu Lietuva, tu mano, / tu graži tėvyne, / naujas namas, stora boba, / pilna piniginė…“

Jei tokiame Surgučių pasidainavime dalyvaudavo mano Mamutė, „repertuarą“ būtinai papildydavo „smetoniški“ miestiški kupletai, su iškalbingomis to meto realijomis. Prisimenu nuotrupas:

Tam tam tara ram, čia patinka man:
kiekviena čia galva dailiai nuskusta.
Tam tam tara ram, čia patinka man:
Kiekviena čia kasa dailiai supinta…

Na, ar tai ne ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje atėjusių į madą šukuosenų iliustracija? Įdomiausia, jog po tiekos metų dabar, kai čia rašinėju, nelauktai vėl išpopuliarėjo plikai skustos vyrų galvos, atsirado ir panelių su dailiai ir kaip reta išradingai supintomis kasomis…

O štai dar viena, tikriausiai irgi Pupų Dėdės sudėtų kupletų ištraukėlė:

Kad prapuolė man šuniukas
prieš savaitę laiko jau,
aš į laikraščius skelbimą
padaviau tuojau.

Dešrų krautuvėn kilbasos
pirkti nuėjau,
toj kilbasoj savo šuns
apykaklę radau…

Marcelijus ne tik gerai įsidėmėjo šiuos posmelius, bet ir nevengdavo jų savaip priminti. „Ieškau Rudžio, arba Bigio, arba Naidos kalnieriaus“, – minėdavo vieno ar kito surgutiškio šunelio vardą, stengdamasis kuo plonesniais, beveik permatomais griežinėliais supjaustyti iš parduotuvės „dzeržinskyje“ parsineštą kelių centimetrų ilgio dešros gabalėlį. Dešra kažkodėl vadinosi „Krokuvos“, buvo pilna sausgyslių, bet skanesnė už vadinamąją „daktarišką“, kurios faršas, pasakota, gamintas iš kiaulių odelių, gyslotos mėsos ir mirkyto tualetinio popieriaus…

Kai romansinės „smetoniškos“ dainos ir kupletai išsibaigė, buvo prisimintos kitos ir kitokios. Ar ne Algis užvedė pačią pirmąją, kuri, pasak Marcelijaus, su nedidukais pakeitimais buvusi žinoma ir jo krašte, o prasidėjus Atgimimui netgi kažkur išspausdinta. Apiblukusiame sąsiuvinio puslapyje ji mudviejų užrašyta „suvalkietiškai“ ir, žinoma, su visais negražiais žodžiais, kuriuos čia vis dėlto pakeisiu daugtaškiais, o ištisines eilutes sukaposiu numanomais posmeliais:

Aina stribas, klumpės krypsta,
An banditų keikia pyksta,

Pančiu ružę pasirišęs,
Broku š… užsikišęs.

Penkakampė an kaktos,
Penki lopai an š…os.

Reikia paaiškinti: ružė tai rusų kalbos žodžio ružjo – „šautuvas“ perdirbinys. Brokas – „burokas“, suvalkietiškas, raidę u po r pametęs to šakniavaisio vardas, jau nebežinau, ar ir dabar ten tebevartojamas. Na, o kad nuo žodelyčių „ant“ nubyrėjo raidelės t, o iš „penkiakampės“ vidurio i – gal dėl suvalkietiško taupumo?

Gaila, kad sąsiuvinio lapeliuose užrašyti vos keli fragmentai dainų, kurias prisiminė ir šauniai traukė mūsų pritariami tiedu vyrai. Matyt, tai nuotrupos kupletų, nuo seno mėgtų ne tik kaimo vakarėliuose. Sako, juos užtraukdavę netgi gerai įkaušę stribai ir rinkimų prižiūrėti iš miestų atvaryti milicininkai. Tačiau ką žinai, gal tai būdavo jų provokacijos? Kas dabar benustatys, kiek dėl tokių kupletų nudardėjo pas baltas meškas jiems pritarę kiti dainuotojai ar klausytojai?

Persirašau tuos nelabai švankius fragmentus:

Atvažiavo iš Maskvos (variantai: Atsimėžė arba Atsigrūdo iš Maskvos)

kiaura uniforma,
išmatavo mūs‘ pilvus
ir nustatė normą:
valgyt po gramą,
š… po kilogramą
ir įvykdyt
penkmetinį planą…

Dėdė tvirtino, jog šią dainušką Surgučių jaunimas plėšdavęs dar vokietmečiu, o pirmosios jos eilutės buvusios „atvažiavo iš Berlyno ruda uniforma“. Tikriausiai, bet kaip tada su tuo „penkmetiniu planu?“ Tad baigiamosios „antifašistinio“ kupleto eilutės turėjo būti kitokios. Gal kraštotyrininkai yra jas užrašę?

O štai kiti kolchozinės būties ir buities vaizdeliai to meto dainose:

Ant tvoros aukštos užšokęs
Užgiedojo ir gaidys,
Ir visi nutilę laukė,
Ką dabar jis pasakys. 

„Mieli broliai, netesėsiu,
Mieli broliai, negaliu:
Dešimt tūkstančių vištukų
Šįmet padaryt turiu…“

*  *  *

Žiurkienos katlietus [t. y. kotletus] šveisim,
Utėlių kultūrą veisim,
Ir išgersim už Staliną,
Kuris myli mus ir gina…

*  *  *

Enkavediste, ko taip dažnai
Tu mano tėviškę lankai?
Mano pačios verptų linų
Veži tu rusam dovanų.

Motutės baltas drobeles,
Sesutės margas juosteles,
Mano austų užtiesalų
Veži katiušom  an patalų.

Brolelį mano raštavai [t. y. areštavai],
Sibiro kraštan išvarei.
Ar daugel grašių kruvinų
Gavai už kančią lietuvių?

 Iš gimto namo išvarei,
Už mūro sienų uždarei.
Manei, pabūgsim mes tremties,
Sibiro šalčio ir mirties?

Ir dar štai – visa nuo pradžios iki galo daina ta pačia kolchozinės būties / buities tema. Tų emtėes’ų (MTS – mašinų traktorių stočių) Lietuvoje ypač daug buvo pristeigta 1953-iaisiais, man rodos, didžiausio ūkininkų varymo į kolchozus, jų turto bei gyvulių atėmimo metais. Gal tada buvo sueiliuota ir toliau mano cituosima daina? Laikraščiai pleškėjo žiniomis apie milžinišką tuometę „didžiosios sesės Rusijos“ paramą, tiekiant Lietuvai žemės ūkio techniką.

Tačiau viena sau pagalvoju, kad didžiosios mano senelio – Tėvelio draugės ir darbininkės – stambios, geraširdės, darbščios ardėnų veislės kumelės Sartė ir Bėroji iš Daukšių sodybos pradingo kur kas anksčiau, vos užėjus rusams. Tėvelis sakėsi jiedvi abi ar pavieniui dar vis sutikdavęs Sasnavoje. Bet kaskart kūdesnes ir liūdnesnes, vis lėčiau ir sunkiau dėstančias dideles savo kanopas… Kada ir kaip jos baigė savo dienas? Jau nebėra ko paklausti. Ir ar verta? Kažkodėl manau, jog ta daina, visa nuo pradžios iki galo išsaugota atminty ir perkelta į tuos nušiurusius sąsiuvinio lapukus, yra šiek tiek ir apie jas… Prisimenu, buvo dainuota valso tempu ir tada populiarios dainos „Ar aš tau, sese, nesakiau“ melodija:

Per lauką bėgo jis risčia,
Kai valdė buožiška ranka,
Suspardė tvarto sieneles
Juodbėrėlis mylimas.

Bet kai pateko į emtėes,
Nespardo tvarto sieneles,
Pradėjo vilkti kojeles
Juodbėrėlis mylimas…

Bet neužilgo į emtėes
Traktorių gausim iš tėeseres,
Nebereikės mums šert žirgai,
Traktorius dirbs mums amžinai.

Jis į pakalnę pats važiuos,
O prieš kalnelį sustreikuos,
Lietuvos laukuos žaliuos
Traktorėlis negiliuos…

„Negiliuos“ – tai yra neveiks, netiks, neprigis. Iš kokios kalbos į Suvalkiją kažkada atklydo ir joje įsitaisė šis veiksmažodis?

Ar kur nors yra užrašyti pokariu per radiją nuolat skambėjusių rusiškų dainų nevieši perdirbiniai, paversti tokia pat kaip ir tie cituotieji kupletai patyčia iš sovietinės buities ir būties? Juos greičiausiai kūrė nebe kaimo kupletistai, o gerokai pasimokę ir netgi rusų kalbą mokėję eiliuotojai. Negi Kostas Kubilinskas? Nepanašu.

Tą popietę Daukšiuose buvo padainuotas ne vienas toks perdirbinys. Bet užsirašėme tik vieną, kitus, mums negirdėtus, padainavo svečiai ir rytojaus dieną Marcelijus jų gerai nebeprisiminė. O šio rusiškasis originalas nuolat buvo transliuojamas per Lietuvos radiją ir įsiėdęs iki gyvo kaulo. Dainuota apie berną (rusiškai – parenj), kuris vaikšto po Rusijos kaimą, vis pamirksėdamas merginai, bet nieko jai taip ir nepasakydamas. Kiekvienas posmelis baigėsi keliskart kartojamu klausimu: „Ir kas jį žino, ko jis mirkčioja? Ko nieko nesako? Ko…“ Na, nesvarbu, kaip ten toliau. Bet štai lietuviškas, šiek tiek makabriškas tekstas:

Maukia Stalinas bokalą [variantas: Laka Stalinas…],
Kremliaus rūmuose puota.
Sėdi Roza Kaganovič
Su diktatorium greta.
Ir kas juos žino,
Kiek jie išgėrė vyno?
Kiek jie išgėrė vyno?

Nors Kalininas pražilęs,
Bet pasiutęs kaip gaidys.
Jam patinka balerinos
Su nesutepta širdim.
Ir kas jį žino,
Kodėl balerinos?
Kodėl balerinos?

Maigo stribas komjaunuolę:
Ko tu spardais nuolatos?
Eikime į kagebinę,
Pasi…sim lig aušros.
Ir kas jį žino,
Kur vesis ją iš kino?
Kur vesis ją iš kino?

O kolchozninkė čekistui
Glosto kruvinus nagus:
Kur padėjai mano vyrą,
Buvo toks ramus žmogus.
Ir kas jį žino,
Už ką nukankino?
Už ką nukankino?

Maukia Stalinas bokalą,
Kremliaus rūmuose puota.
Sėdi Roza Kaganovič
Su diktatorium greta.
Ir kas juos žino,
Kurs pirmas gaus švino?
Kurs pirmas gaus švino?

Vėl pasikartosiu: ar suskaičiuota, ar bent apytikriai žinoma, kiek gimnazistų, šiaip jaunų Lietuvos bernelių anuomet buvo „paimta“ vien už tokio teksto padainavimą, užsirašymą, persirašymą, davimą kitam? Net ir dabar dvejoju: ar tikrai saugu jį terpti į šiuos mano paliudijimus apie aną laiką, apie jauną poetą aname laike, tame savo vardą praradusiame mieste ir kaime, kuris kelerius dešimtmečius buvo beveik jau dingęs nuo žemės paviršiaus.

Taip giliai tebėra įsiskverbęs įtarumo, baimės ir savicenzūros geluonis, kad net šiurpas supurto pagalvojus: kaip tada buvo drįsta dainuoti? Ir dar užsirašinėti, laikyti užrašus? Juk štai, pavyzdžiui, toksai, jo paties tvirtinimu, „visai neturintis kur gyventi“ mano anuometis bendradarbis iš radijo, kuriam patikliai buvome davę mūsų „rūsiu“ praminto būsto raktą, galėjo išknisti ir šiuos nutriušusius užrašus Po jo „nakvynės“, o, kaip paaiškėjo vėliau, iš tikrųjų tik slaptos mudviejų apgyventos Pranciškonų vienuolyno celės apžiūros, Bernardo Brazdžionio tomelį, kitus ne visai gerus spaudinius radome ištrauktus ir padėtus visai kitoje vietoje, nei buvome paslėpę… O vėliau sužinojom šį „benamį“ išvykus „tobulintis“ į Aukštuosius KGB kursus, žinomus ir KGB mokyklos Nr. 302 pavadinimu. Ji veikė Minske ir rengė aukštai kvalifikuotus saugumiečių kadrus…

Nomina sunt odiosa (vardai neminėtini).

 


Šunkojai

Marcelijus smaginasi, iš dėdės ir mano Mamutės – tikrų savo gimtųjų ir gerokai tolesnių vietų toponimikos žinovų – išsiklausdamas vis kitus, jam dar negirdėtus Suvalkijos kaimų ar bažnytkaimių pavadinimus. Kai ką užsirašinėja, linksmesniuosius įsimena, ir paskui, kai būnam tik mudu vieni, komentuoja ir „šidijasi“. Kaip ir iš tų tarmiškai tęsiamų balsių. Mėgina pats tarti – „vaikęęęęlis“, „panęęęęlė“, bet jam neišeina, o aš, beveik įsižeidusi, tyčia nemokau, kad suvalkietiškai reikia tarti ne kaip ę nosinę, o kaip ė – „vaikėėėlis“, „mergėėėlė“… Atsilyginu jam šaipymusi iš dūnininkiškų dvigarsių „kūlvirsčių“: iš uo į ū ir iš ie į y. „Duonikė“ – „dūnikė“ – gražu, bet jau „mieželiai“, kuriuose dvigarsis ie pavirsta y ilgąja – suvalkietės, kad ir negrynos, ausiai – fe! Negražu taip sakyti! Ypač moteriai.

Taip pat man atrodo baisiai „negražus“ ir toksai kalnujiškių daiktavardis, vienas iš „užpakalio“ sinonimų, kurio garsiai ištarti, juolab parašyti negaliu nė dabar, kai jau ausys užtuko nuo ne tiktai Lietuvos gatvėse, bet net teatruose ir viename kitame TV kanale skardenančių rusiškų „matų“. Bet kita vertus… Prisimenu, kaip nustėro uošviai, kai man, pamiršusiai Marcelijaus persergėjimą, netyčia iš burnos išsprūdo „rupūžė“ – kalnujiškiams baisių baisiausias keiksmažodis! Beje, Mamuliukas (taip mūsų duktė praminė ir visi vadinom Marcelijaus mamą) buvo „įsisavinusi“, savaip adaptavusi svarbiausiąjį tautinį rusų žodį. Sūnus užuolankomis mėgino paaiškinti, ką jis reiškia. Šiaip ne taip išaiškino, bet veltui.

O pats Marcelijus keiktis, mano manymu, taip ir neišmoko net tarnaudamas armijoje, kuri lietuviams tapo bene svarbiausia ir didžiausia rusiškų keiksmažodžių mokykla. Stipriausias, „žiauriausias“ epitetas, kurį Marcelijus adresuodavo jį kuo nors papiktinusiam vyrui, buvo „švancas“. Tai toks skundikas, vagis, apgavikas, šmeižėjas, dar kas tik gali būti negero – viskas viename asmenyje ir žodyje. Kai kada ir kai kam, ypač kokiam politiniam plepiui ir fantazuotojui tiko „durnius“, o truputį lengvabūdžiui, viską besigriebiančiam daryti, bet ne viską pabaigiančiam – „šmikis“, „šmikelis“. Moterį, nelabai nė prisimenu, kaip retkarčiais pavadindavo, lyg – „višta“ ar… tiek to, nesakysiu garsiai to kito, beje, lietuviško žodelio.

Tiesa, kas dėl keiksmų, tai Marcius kartą prisipažino, jog agurkus mūsų kaimyno dainininko Jono Girijoto darže grobiantį ir dar su malonumu juos trypiantį kareivį iš netolimo rusų karinio dalinio jam pavykę išvaryti tik visa gerkle paleidus raudonarmietiškų žodelių seriją. Bet aš kažkodėl tuo nelabai tikiu. Ar tik nebus pasigyręs? Bet štai – apytikriai taip prasitaria vienas iš Marcelijui artimesnių menininkų: „Nežinai tu nieko, Gražina… Matyt, nebūdavai tikrų vyrų kompanijoj!“ Lyg ir nebūdavau, išskyrus vienintelį kartelį, kai būrelis grynakraujų intelektualų susėdo aplink stalą mudviejų Vanaginėje ir dėl nebeprisimenu kokių politinių savo sielvartų paleido liežuvius… Bet man vis vien smagiau manyti, jog Marcelijus ne keikūnas ir ne blevyzgotojas, o jeigu jam koksai žodelis ir pasitaikydavo, tai netyčia ir tik ne prie moterų.

„Kaip čia pas jus yr? Vienos tik „pusės“ – Puskepaliai, Pusdešriai, Puskelniai, Puskepuriai. O kur Pussijoniai, Pusmarškiniai, Puspalčiai ir Puskailiniai?“ – kažkaip taip ar panašiai erzina mane Marcelijus. Kamantinėja ir dėdę su tetulyte – kodėl taip? Juk turėjo iš kažko rastis tokie vardai. Na, iš kur kilo pavadinimai su Būdom ir Mergom, maždaug aišku. Būdų Suvalkijoje išties apstu: ne tik dėdė, bet net ir mudu, šiaip ar taip lituanistai, žinom ir galim išvardyti visą virtinę. Yra tiesiog Būda ir Būdvietis ar Būdviečiai, ir bent kelios „būdos“ bei „rūdos“ su papildymais. Tai pirmiausia žinomesnės Kazlų Rūda, Višakio Rūda, Čysta Būda, Selemos Būda, po jų Gustabūdis, Graižbūdė (gal Graižbūdis?), Cykabūdė. Šiurkštokai skambančių „mergų“ suskaičiuojame trejetą: Mergašilis (Mergašilė? Mergašiliai?), Mergbūdis (ar Mergabūdė?), Mergutrakis. Dar svarstome, ar šiai kompanijai dėl smagumo negalėtų būti priskirtina ir, pavyzdžiui, Babiagūra? Turbūt yra kur nors užrašyta iš kokių seno laiko tragedijų radosi tokie vietovių ar gyvenviečių pavadinimai?

Yra tikrai „negražių“ (nebūk suvalkiečiai, kurie ne visada žodžius vynioja į vatą). Tik paklausykit: Tursučiai, Ožkasviliai su Galiakiaušiais tai dar visai nieko, bet štai Šikučiai, Utėlinė (Utalina, Utalinka?), o jau Tarpsubiniai – neduok tu sviete! Vėliau paaiškės, kad pirmasis iš šių tikriausiai ne be priežasties bjauriai pavadintų kaimų vietinio klebono pastangomis buvęs perkrikštytas Gražučiais, o Tarpsubiniai išnyks be pėdsako, savaime, kaip išnyko ir daugybė kitų kaimų pavadinimų kartu su jų gyventojais ir gyvenimais… Bet vėlgi – nebūtų Suvalkija be Bagotosios, Keturvalakių, Valakbūdės (?) ar dar kokių perteklių ir gerovę liudijančių pavadinimų. Apytikriai prie tokios išvados prieiname, gal bastydamiesi pašešupiais ar gal jau susiraitę šieno šalinėje po vakarienės ir po mėginimų išklausti kuo daugiau tų keistesniųjų, neįprastų žemaičio klausai žodžių bei pavadinimų.

Beveik kasvakar, atsargiai šlamėdamas, šienu atslenka ir po mūsų patalais taikosi įlįsti ir katinas. Nebepamenu, kuris iš daugybės jų, gyvenusių šiuose namuose. Greičiausiai tai Rainys, jeigu tais pirmaisiais mudviejų viešnagės Surgučiuose laikais mudu nakvojame dar nenugriautame kluone. Net ir žiemą. Vieni storieji suvalkietiški žąsų plunksnų patalai po šonais, antrieji – užsikloti. Kol vakarieniaujam, tetulytė atneša ir įkiša tarp patalų ant metalinių viryklės rinkių (suvalkietiškai – blekių) įkaitintą ir į rankšluostėlį suvyniotą statybinę plytą. Būna net per šilta.

Kaip toli nutolo praeitin ta gili klojimo tamsa, sauso šieno ir pelų kvapas, kažkokie negarsūs gal vabaliukų krebždesiai, katino murkimas…

Užrašau šį mudviejų „tarminį“ erzinimąsi, kuris po dešimtmečių virs truputį kitokiu, bet Marcelijų labai patraukusiu lyg ir žaidimu. Per paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jis stengėsi prisiminti, atgaivinti ir užrašinėti jo tėvų ir kaimynų sakytus svetimžodžius – barbarizmus. Klausinėdavo, ar ir Surgučiuose taip būdavo sakoma? Prašydavo įvardyti lenkiškai. Vokiškai mokėjo pats, tad galėjo numanyti to ar kito žodžio kilmę. Tie jo prisiminti barbarizmai išliko surašyti stulpeliais tuščiose jo rankraščių ertmėse ar šiaip popieriukuose, kiti jau buvo paties surinkti kompiuteriu. Iš viso apie tūkstantį aštuonis šimtus. Buvo užsiminęs, jog mėgins apie šį savo krašto paveldą rašyti ir net sugalvojęs kaip. Nebespėjo.

Dar vienas anuometis mudviejų „regioninis“, ar veikiau „ideologinis“, „kivirčas“ užsimezgė net ne Surgučiuose, o tame sovietmečiu itin nykiame ir nelaimingame Kapsuke, aplankius jo tuolaikines įžymybes. Ypač vadinamąjį kraštotyros muziejų, kurio svarbiausi eksponatai sovietmečiu tebuvo didokoje salėje parioglinti pieno separatorius, tešlos maišytuvas ir ant sienų eilėmis išrikiuotos „kovotojų už tarybų valdžią“ bei „socialistinio darbo pirmūnų“ nuotraukos. „Tai suvalkiečiai Kapsukas, Angarietis ir Sniečkus atnešė Lietuvai sovietų valdžią“ taip ar panašiai sako Marcelijus, pasipiktinęs tuo vargšu ir savaime niekuo dėtu maišytuvu, kurį paminės ir kažkurioje savo apybraižoje.

Mėginu atsilyginti tuo pačiu, iš atminties vargais negalais iškrapštydama Rocių, Gedvilą, Garelį, Raslaną, dar kokį sovietų valdžios statytoją Žemaitijoje. Beje, tik dabar visažinis internetas man išmetė žinią, jog baisusis Rainių žudikas Petras Raslanas savo kruvinas pėdas įspaudė ir Suvalkijos žemėje: 1945–1946 metų sankirtoje jis buvo KGB Marijampolės apskrities skyriaus viršininkas…

Kas Marcelijui tikrai patiks, tai suvalkiečių gebėjimas savaip nubausti anuometę gal tingią ar galbūt dėl kokių jai vienai žinomų priežasčių abejingą savo įstaigai ir pareigoms to kraštotyros muziejaus direktorę, iš Trečiokaitės pervadinus ją Trečiakojyte… Nebuvo kaip išsiaiškinti, ar tai jos, ar ją pakeitusios ir idėjiniu požiūriu kur kas aktyvesnės direktorės pastangomis muziejaus fonde, prakiurus stogui, tikra to žodžio prasme buvo supūdyta nemažai unikaliųjų suvalkietiškų prijuosčių ir margučių?.. O ar išsaugotas sovietmečiu svarbiausias šio muziejau eksponatas – tešlos maišytuvas?

Beje, vieną suvalkietišką vietovardį Marcelijus bus „patobulinęs“. Žinoma, ne viešai, ne visuotinai, tik mudviem vartoti, bet užtat ilgam. Kaip žinia, vienas didžiausių jo pomėgių – grybai ir šiaip bastymasis po mišką, žvalgymasis po medžius, paukščius, klausymasis garsų. Taip buvo ir atsidūrus nušiurusiame, nubūtame sovietmečio Kapsuke. Užteko akies krašteliu pamatyti tolumoje, horizonte dunksantį tamsiai žalią ruoželį ir sužinoti, jog tai, šiaip ar taip, – miškas, pasak vietinių – giria! Tai vienintelė vos už kokių keturių kilometro nuo miesto esanti kapsukiečių grybavietė ir avietynai. Kita, bet didelė, graži Kazlų Rūdos giria stūkso daug toliau, nors žmonės, tada dar beveik visai neratuoti, nukakdavo ir ten mėlyniauti ar voveraičių.

Šis artimasis Marijampolei miškas mišrus, šlapokas, jame daugiausia auga juodalksniai, iš spygliuočių tik eglės. Naudingas jis nebent dilgėlėmis persipynusiais avietynais, iš grybų – ūmėdėmis ir daugiausia kelmučiais, kuriuos Marcelijus čia pirmąkart ir pamato, o sūdytus, kitaip pagamintus, paragauja. Jo krašte daugiausia auga kelmučių pusseserės guotys, kurias aš irgi pirmą kartą pamatau tik Paserbenčio alksnynuose.

Raudonviršis, rudmėsė, jaučakis, lepšė, kelmutis – marijampoliečio grybai, jeigu pasiseks jų aptikti. O jau baravykas! Tokį radęs, grybautojas jį deda virš visų kitų ir neša didžiuodamasis per miestą lyg medalį… Bet Marcelijus turi pamatyti kad ir tokį grybais nederlingą ir nelabai smagų pasivaikščiojimams mišką.

Nebeatmenu, kodėl tąsyk neita kartu su juo. Veikiausiai neturėta tinkamos šlapiam vaikščiojimui avalynės, gailėta anuomet vienintelio turimo geresnio drabužėlio, kurį būtų subraižę brūzgynai. Neatsimenu, ar prisipažinau vis dar tebebijanti, tebevengianti to miško. Kodėl – gal papasakosiu vėliau.

Tad Marcelijus išeina vienas, susižinojęs, kad savąjį mišką vietiniai vadina Šunskagire, Šunskų giria, kurią pasiekti galima vieškeliu, vedančiu į nedidelį miesteliuką, veikiau bažnytkaimį – Šunskus. Šitas žodis, matyt, buvo toks svetimas žemaičio ausiai, kad „pabėgo“ iš jos, Marcelijui nė nespėjus prieiti vietą, kur pasuka reikiamas kelias… Susistabdė praeivį, kad paklaustų, kaip pasiekti… Šunkojus!.. Paskui sakėsi, kad jiedviem ilgokai teko aiškintis, kol dorasis suvalkietis šiaip taip suprato, ko reikia tam nepažįstamam ilgšiui. Lyg ir neįkaušęs, bet nesugeba atsiminti tokio paprasto, aiškaus, puikiai visiems suprantamo pavadinimo – Šunskai!..

Marcelijus puikiausiai susirado tą Šunskagirę, išvaikščiojo pietinį jos šoną. Šiek tiek susibraižė į šakas, sušlapo kojas, bet pririnko krepšį kažkokių grybelių, nudžiugindamas Mamutę ir namo kaimynus. Nenuostabu – jis gebėdavo grybų rasti ir ant asfalto. Yra keliskart paklydęs Vilniaus senamiestyje, bet niekada – visiškai nepažįstamame, pirmąkart lankomame miške, tad ir Šunskų girioje. O tą Suvalkijos mišką ir gyvenvietę savo namų aplinkoje paskui visą laiką taip ir vadindavome – Šunkojai. Nes smagu! Nes Marcelijus šį naują vardą sudėstė iš sandų, kurie tikriausiai jam pasirodė esą „gyvi“, įtikinami ir įsivaizduojami, dėl to ir įsiminti: „šuo, šuns“ ir „koja“!

Prisiminiau – Marcelijui patiko ir buvo jo pasisavintas vienas gal suvalkietiškas, o gal tik mūsų tetulytės susikurtas, ar iš jos gimtųjų Veiverių atsineštas ir dažnai sakytas daiktavardis – „váikė“ (daugiskaita „váikės“). Taip ji, įkandin jos ir Marcelijus, iki pat dienų galo vadindavo tokius savotiškus sutvėrimus – nebe vaikus, bet dar ir ne vyrus. Kaip jiedu tarpusavy išsiaiškino, váikė ne visai tas pat, kas vaikėzas. Tai esą ne tam tikro jaunuolio amžiaus, o nei šiokio, nei tokio, pasakytum, piemeniško jo elgesio ir ypač nebrandaus protelio nuoroda… „Tai čia gyvenvietės váikės neturi ką veikt…“ – sako mūsų tetulytė apie pašešupy besidarkančius ir žvygaujančius pusbernius.

 


Medžioklės ypatumai Suvalkijoje, arba Figūrinė kompozicija Šešupės fone

Kasmet būtinai važiuojame pas dėdę ir tetulytę Daukšius ančių medžioklės pradžiai. Tai irgi tam tikros apeigos, per kurias ir mudu gauname pykštelėti po keletą šūvių. Nėra nei kalbos, kad būtume šovę į kokį virš mūsų prašvilpiantį paukštį, nors lyg ir taikydavom ar vaizduodavom į jį besitaikantys.

Ko gero, didesnis šaunumas būdavo spausti prie peties šautuvo buožę, po ko, iššovus į taikinį, bent jau man po kaklu likdavo mėlynė. O štai dėdė!… Meistras! Kai jo kilmingoji Naida pakeldavo į padangę pulkelį ančių, dėdė jų link tik kažkaip kryptelėdavo savo medžioklinį, pykštelėdavo, ir pats didžiausias, riebiausias gaigalas švilpdamas smigdavo žemyn ir šlumštelėdavo į ajerus. „Negi šausi į bile ką“ daugmaž taip sakydavo aiškiai savo šūviu patenkintas tikras medžiotojas. „Reik pasirinkt.“

Tačiau vienos, labiausiai mums įsiminusios ančių medžioklės išvakarėse atėję iš traukinio į Surgučius, dėdę radome tįsantį lovoje su storai šalikais apvyniota koja. Juokiasi, bet piktas kaip širšė. Pasirodo, tas gulėjimas ir skaudama koja tėra maskuotė. Taip staiga susirgo ar išsilakstė kas kur visi vietiniai medžiotojai, iš kažko sužinoję: ryt Adomavyčius atsiveš medžioti „ponus“, todėl kaimiečius varys jiems vergaut. „Kiba aš durnas, kad aičia braidžiot po dumblus…“ – aiškina dėdė. Ir taip pat suvalkietiškai, nebepaisydamas nė mudviejų, nusikeikia: „K…vos prakeikti, sugadino medžioklę…“

„Ponais“ surgutiškiai apibendrintai vadina visus ir visokius miesto valdininkus, kurie savo „viliukais“ ir „pabiedomis“ atlekia auklėti ir mokyti žemdirbių, lyg jie būtų durni. Tiesa, tas socialistinio darbo didvyris Adomavičius, kurio pavardę suvalkiečiai taria su ilgąja Y žodžio viduryje, yra išimtis. Daugybę metų jis pirmininkauja pagarsėjusiam sovietų generolo ir Lietuvos sostinės nuo jos pačios „vaduotojo“ Černiachovskio vardu pavadintam kolchozui visai šalia Marijampolės. Sakoma, kad žmonėms ten gerai, nesiskundžia. Adomavičius, atseit, geba tvarkytis, išmano žemės darbus ir svarbiausia – puikiai moka vynioti aplink pirštą net Maskvos, ne tiktai Vilniaus „ponus“. Ne prasčiau už kitą visoje Lietuvoje anuomet garsėjusį „Šešupės“ kolchozo pirmininką Juozą Miežlaiškį, tas Adomavičius išsireikalauja viską, ko tik jam reikia. Aišku, jog ši ančių medžioklė ir yra viena jo mokėjimo elgtis su „ponais“ akcijų…

Rytą, dar prietemoj, mudu pažadina: puf, puf, puf – lyg kas lazda daužytų patalus. Kas gi čia? Marcelijus verčiasi iš lovos ir eina teirautis. „Jau šaudo rupūžės, neištrivoja, negali palaukt, kol visai išauš“, – dėdė dar piktesnis. Nepaisydamas atkalbinėjimų, Marcius tekinas skuodžia prie Šešupės. Gal po pusvalandžio grįžta uždusęs, sakosi buvęs pavytas, bet kodėl ir kieno, nepasakoja. Ragina ir mane bėgti pasižiūrėti ko nemačius.

O pašešupy „vaizdzialis“, kaip po daugelio metų pasakytų nelemtąjį Uspaskį vaidindavęs artistas Remigijus Vilkaitis, tikrai vertas dėmesio. Ant aukštojo upės kranto keteros, maždaug kas keliolika metrų vienas nuo kito stūkso po vyruką. Vieni šiaip sau sėdi, kiti spokso į priešais save išsiskleistas „Tiesas“, bet aiškiai matyti, kad per jų viršų žvilgčioja žemyn, kur Šešupe per patį švendrų ir viksvų raizginį sliuogia valtis. Tyliai, stengdamiesi nepliuškėti, ją stumia keli upės dugnu brendantys vyrai, beveik iki pat pažastų panirę į dumbliną vandenį ir nelengvai braudamiesi per sąžalynus.

Valtyje – trijulė. Būtų tikra Jerome’o K. Jerome’o romano iliustracija, tik be šuns. Vienas iš vyrų, pasibrukęs po pažastimi šautuvą, stambus, pilno raudono veido ir yra tas Černiachovskio kolchozo Adomavyčius. Anais „buržuaziniais“ laikais jis buvo biednas piemenėlis Vincukas, paūgėjęs – pusbernėlis Surgučiuose, kur ir pramoko žemdirbystės. Antrasis valtyje, irgi su šautuvu, – daug mažesnis, storokas ir iš nuotraukų laikraščiuose net per daug gerai pažįstamas. Taigi čia ne kas kitas, o visos Lietuvos kompartijos galva ir „šeimininkas“ Antanas Sniečkus!

Ant kranto tupintys vyrukai visi kaip vienas meta savo laikraščius, pašoka ir gena šalin mudu, staiga išdygusius iš už pavieškelės karklų ir nuoširdžiai susižavėjusius netikėtu reginiu. Mums tikrai juokingai, net karikatūriškai atrodo ir tie sargybiniai su laikraščiais, ir stori diedai valtyje, ir suplukę jų stūmikai…. Visas šis vaizdelis įtartinai primena anuomet garsų rusų tapybos klasiko Iljos Repino paveikslą, kuriame pavaizduoti baržą Volgos upe sunkiai tempiantys burliokai.

Nelabai įsidėmėjau, ką rėkė mudviem tie apsauginiai. Lyg ir: „Piliečiai, paeikit toliau, čia negalima“ ar „draudžiama“? Tik akyse tebešmėžuoja prieš mus išskleistos į šalis ir mojuojamos jų rankos, lyg varytų žąsiukus. Marcelijus, nutaisęs naivų veidą, tiems apsauginiams rodo jo apdairiai pasiimtas meškeres, mėgina klausti: tai kodėl negalima? O kas čia atsitiko? Ar kas paskendo?… Apsauginiai nė iš tolo nesileidžia į kalbas, gena mus anapus pavieškelės krūmynų, iš kur visa „figūrinė kompozicija Šešupės pelkyno fone“ būtų jau nebematoma…

Nieko nepaveiksi, tenka nešdintis. Dėdė juokiasi iš mudviejų ir jau nebeširsta, sužinojęs, kad nei „ponų“ valtyje, nei ant kranto nebuvo matyti jokio šuns. „Ponai“ savo medžioklinių kažkodėl neatsivežė, negali būti, kad jų nebūtų turėję, o dauguma nuo baudžiavos „ponams“ išsisukusių vietinių medžiotojų ne tik patys kažkur išsibėgiojo, bet išslapstė ir geresniuosius savo šunis. Be jų kokia čia medžioklė? Juk antis, jeigu tik sužeista, neria į švendryną, pasislepia ir be šuns nei surasi, nei išneši.

Mūsiškė Naida irgi tupi uždaryta kamaraitėje. Ji išauklėta ir klusni kalė, todėl paliepta tylėti nė necyptelės. Dėdė tikina: jeigu tie ponai šuns neturi, tai kai popiet išvažiuos baliavot pas Adomavyčių, jūs nubėgsit su Naida ir ji išrankios iš švendrų visas jų pašautas antis…

Taip ir buvo, net su kaupu. Popiet Naida surado šešetą jau nusigalavusių paukščių, išvilko į krantą kaip pagalius. Vos parnešėm. O pavakare užėjo keli vietiniai medžiotojai, išsimaudę ir nusigramdę dumblus, kuriais aplipo Šešupe stumdydami ponų valtį. Padarė visi po stiklelį, išsidalino Naidos ištrauktas antis. Dar pripasakojo vietinių medžioklės istorijų. Daugiausia – apie šunybes, kurių čionykščiai ne tik medžiotojai, bet ir šiaip kaimiečiai visada stengdavosi iškrėsti ir kapsukiniams, ir Vilniaus ponams. Būdavę, kad iš nuošaliau pastatytų jų mašinyčių vietiniai vaikėzai išvogdavo medžioklės arba žvejybos laimikius, jų vieton įmesdami kokią gaišeną, karvės (ir ne tik jos) „blynų“. Kažkur Šunskagirėje ar prie Višakio Rūdos anais metais medžiotojai gyrėsi ant kelmo patupdę šiaudų prikimštą iškandijusį zuikio kailį ir paskui turėję gardaus juoko, kai atvažiavėliai išsijuosę pleškino į jį iš savo užsieninių šautuvų – net skutai po laukus lakstė!

Vyrų nuomone, mudu be reikalo pabėgom, nes Sniečkus tikrai būtų liepęs pristumti valtį prie kranto, išlipęs ir atėjęs pasišnekėti, ranką padavęs. Sako, jis mėgstąs taip elgtis, už tai žmonės jį gerbia ir net įsivaizduoja, kad jis tikrai daug gero padarytų Lietuvai, jei tik Maskva leistų…

Kurgi ne! Irgi, mat, darytojas… Tai, žinoma, dabartinis mano pagalvojimas. O tada mums tasai Šešupės pelkyno paveikslėlis tebuvo anekdotas draugams Vilniuje palinksminti, nežinau, gal turėjęs ir tam tikrą skriaudos, neteisybės, pasibjaurėjimo poskonį?

Tačiau po kelių dešimtmečių Suvalkijos, kai kurie ir bastymosi po Dzūkiją prisiminimai ėmė žadinti ir kitokias minteles. Vieną vakarą Vanaginės sodybėlėje nebežinau kokia proga prisiminus jau senokai numirusį sovietų Lietuvos „šeimininką“, Marcelijus tarstelėjo maždaug: o visai gerai, kad mus apsauginiai tada nuvijo nuo Šešupės, Sniečkus neišlipo iš valties ir neatėjo spaudyti mums rankų. Buvom mandagūs, tėvelių ir anuometinių mokytojų išmokyti pagarbos vyresniajam, tai tikrai būtume ir veidmainingai šypsojęsi, ir ranką spaudę, ir galvas lenkę, o paskui net vienas prieš kitą jautęsi nei šiaip, nei taip…

Prie šio sovietinės medžioklės ypatumų vaizdelio, mano manymu, visai pritiktų kelios pastraipos apie mūsiškę kalytę Naidą. Žinoma, ačiū jai už antis, kurių vieną ar dvi tetulytė kaipmat pamarinavo ir skaniai ištroškino. Jų sumedžiotoja buvo atlyginta antienos gabalu, glamonėmis ir pagyrimais, kuriuos ji puikiausiai suprato. Tačiau kaip, iš kur ji, tokia ypatinga, radosi nuošaliame Suvalkijos kaime, kur gyveno tik nedideli, rėksmingi ir priekabūs lenciūginių veislės kiemsargiai?

Prieš atsidurdama „mūsų nemūsų“ sodyboje, ši grynaveislė buvo vieno diiidelio sovietinio pono nuosavybė. Marcelijus spėliojo: gal šis kalytės savininkas būdavo kviečiamas ir į „šeimininko“, tai yra Sniečkaus, medžiokles? Jei taip, į jas turėjo būti atsivežama ir Naida, tad ji turėjo pažinoti ir šį visų sovietinės Lietuvos ponų poną!.. Įdomu, kaip būtų elgusis, jį išvydusi Šešupėje, jei būtume vedęsi kartu?

Apie buvusįjį Naidos šeimininką tokios kaip mudu socialinės padėties piliečiai buvome girdėję tik tiek, kad gražiausiose Lietuvos vietovėse už valdiškus pinigus buvo pačiam sau prisistatęs vasarnamių. Žinantieji teigdavo, jog net aštuonis. Vieną, panašų į didelį tamsų kubą, iš labai toli matėme niūksantį ant Kuršmarių kranto. O iš Dusios ežero pakrantėje stovėjusios dviaukštės mūrinės šio pono vilos daržo mes, būrelis „jaunųjų menininkų“ iš vadinamosios kūrybinio jaunimo stovyklos, esame visus lig vieno išskynę ir džiugiai suriję agurkus su pomidorais. Dabar dėl tokio piemeniško elgesio šiek tiek nesmagu. Bet nelabai.

Vasarnamių mėgėjas pasižymėjo ir kitu, kur kas bjauresniu pomėgiu: gerai įkaušęs pliekti ir spardyti savo šunis. Jų turėjęs ne vieną, visus veislinius ir brangius. Dėl kažko įsiutęs, vargšelei niekuo dėtai Naidai gerokai aplamdė šonus ir išspyrė priekinius dantis… Paskui gal savaitę ją išlaikęs uždarytą kažkokiame smirdinčiame, blusų apniktame pusrūsyje ar sandėly, vis dėlto susiprato paskambinti kur reikia: girdi, atvažiuokit pasiimt tą kalę, man ji atsibodo…

Niekaip neprisimenu ir nebesurandu, kaip vadinosi sovietų laikais įsteigta gyvūnus veisusi, globojusi ar kaip kitaip jais rūpinusis įstaiga. Joje tarnavo buvęs Marcelijaus kurso draugas Vytautas Saulis, kuris kažkada buvo paprašytas parūpinti kokį „nurašytą“ medžioklinį šunelį dėdei. Šis ką tik buvo netekęs ir ant Sasnos kranto palaidojęs seną savo medžioklės draugą, taip pat „anglą“ Rudį ir sielvartavo. Taip į „dzeržinskį“, tai yra anuometėje Dzeržinskio gatvėje buvusį mūsų butą, ir buvo atgabenta Naida, tada labai nelaiminga, nuliūdusi, skaudančiais šonais ir kraujuojančiu snukeliu…

Niežtėte niežti liežuvį papasakoti apie neįtikėtiną, smagiai pasibaigusią Naidos kelionę iš Vilniaus į Surgučius. Juk, kaip žinia, anais visokio žmonių ir gyvūnų „gerbūvio“ laikais negalėjo būti nė kalbos apie šuns gabenimą traukiniu ar autobusu! Nes tada ir tai, kas galima, buvo negalima… Apie tai gal vėliau, gal nė nebūtina? Tačiau labai o labai norisi, nes kažin ar galėtų šitaip nutikti dabar, vėl Nepriklausomoj Lietuvoj, kai galima viskas, net ir tai, kas negalima.

Tupinėjam aplinkui ką tik atgabentą ir droviai mums žiūrintį į akis rudą gauruotą padarą. Kaip tave nugabenti į tuos Surgučius, šunie? Neturime mudu nei automobilio, nei pinigų, kad jį pasisamdytume. Mūsų draugai, kaimynai, artimesni pažįstami irgi tokie – pėsti. Nė neįsivaizduojame, kur ir ar visame Vilniuje sovietmečiu gali būti pardavinėjami tokie netikėtai pasidarę būtini mažmožiai kaip šunų antsnukiai, apykaklės ir pasaitai, o juk be jų niekas į troleibusą neįleis…

Pasimetęs Marcius skambina tai vienam, tai kitam išmanesniam draugui. Kaip paprastai, gelbsti Aputis. „Žiopliai judu. Dumkit į geležinkelio stotį, eikit prie traukinio ir laukit, kol ateis mašinistas. Turėkit kišenėj kokią penkiasdešimkę rublių…“ Taip ir padarom, tempdamiesi Naidą, pamautą senu Marcelijaus kelnių diržu.

Trumpos derybos – ir visi trys jau tūnome garvežy ar mašinų skyriuje, nė nežinau, kaip vadinasi aparatūros prigrūsta priekinė traukinio patalpa. Ir kai šis „ilgas, žalias ir žviegiantis“ išneria iš miesto, simpatiškas ir linksmas jo „važnyčiotojas“ pasivadina sėsti šalia savęs ir mus. Net ir kalę, nes ji cypia, skalija ir niekaip nesutinka likti viena tarp aparatų. Ir lekiam susispaudę keturiese: veržliai į priekį švilpiančio agregato vairininkas, aš, Marcius, na, ir Naida per vidurį, pakėlusi aukštyn smailą savo nosį.

Kaune, suprantama, vėl nuslenkame atgal prie aparatų ir tūnome, kol mūsų vežėjas kažką veikia stoties rūmuose. Paskui ir vėl pirmyn.

Nepamirštama, niekada nei prieš tai, nei po to nepatirta, nebūta kelionė: didžiulis, šiek tiek išgaubtas priekinis langas, sidabru spindintys ir didžiuliu greičiu po mumis lendantys bėgiai. Medžiai abipus lekia pro šalį, rodosi, tuoj tuoj įgrius į kabinos vidų…

Ir dar vienas dyvų dyvas. Dešinėje, tolokai suboluoja beržų eilutė, jievaro karūna. „Mūsų sodyba!“ – „Tai ko tylit? Būčiau išleidęs…“ Traukinys lėtėja, lėtėja ir – stop!.. Prie pat gelžkelio pervažos su betoniniais Karalių vieškelio trikojais. Atsiveria garvežio durys, iššoka Marcelijus, linksmasis mūsų vežėjas nuleidžia jam į glėbį šunį, išsikabaroju aš… Pro pat mūsų nosis sujuda traukinys, tuoj pat įsibėgėdamas dumti savais keliais. Žengtelime atgal ir… skriejame aukštielninki į mūsų nepastebėtą pagelžkelės griovį. Naida skalija, mudu kvatojame raitydamiesi žolių pritukusiame griovyje ir nesurasdami, kur kieno ranka, kur koja ar uodega… Kažin ar kas nors, žiūrėjęs pro vagono langą, dar spėjo pasidžiaugti tokiu vaizdeliu?

Pagaliau atsirankioję, kas kieno, išsiropštę iš griovio ir atitokę, nes vis dėlto šiek tiek prisitrenkėme, žingsniuodami Karalių vieškeliu džiūgaujame, kad ir vėl mums nutiko šis tas „kukutiško“. Nes tik vienintelis Kukutis tada ir ten, kur viskas negalima ir uždrausta, tegalėjo, labai prireikus, parūpinti visą traukinį šuniui į kaimą vežti. Ir net jį susistabdyti kur tik panorėjus!

„Ale žiūrim, kas atsitiko, ko čia tas traukinys vidury laukų sustojo?“ – stebisi tetulytė, nuo mudviejų nugarų gramdydama žoles ir šlapią molį…[1]

O Naida greitai atsigavo ir įvertino visą laisvo gyvenimo kaime saldumą, naujų savo šeimininkų meilę, net ir paprastą miltų su bulvėmis putrą. Ji niekaip nesiliovė dėkoti ir meilintis. Marcelijų „nusavino“ iškart, gal net greičiau ir labiau nei tikrą savo šeimininką ir „gaujos vadą“ – dėdę. Pamatydavo ar gal užuosdavo mudu iš toli, vos tik pasirodžiusius iš už Janušauskų sodo ir žingsniuojančius vieškeliu. Kiek įkabindama lėkdavo pasitikti, o kur nors atsisėdusiam Marcelijui tuoj ant kelių dėdavo savo rudą šilkinę galvą ir prašydavosi glostoma…

 


[1] Iš 1972–1974 metų dienoraščio. Sutrumpinta, redaguota.

Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pabaiga)

2018 m. Nr. 12 / Visaip mėginom kaip nors prastumti į spaudą savuosius protestus ir paminklosauginės tematikos rašinius. Bet jų spaudos prievaizdai saugojosi kaip maro.

Gražina Marija Martinaitienė. „Дело №…“, arba Vieno garažo (ne)statybos istorija (Pradžia)

2018 m. Nr. 11 / Kaip ne vieną pasakojimą apie kultūros žmonių pastangas sovietmečiu išgelbėti ar bent kiek patausoti Lietuvos istorijos…