Federico García Lorca. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 1
Iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė
FEDERICO’AS GARCÍA LORCA (1898–1936) – žymiausias vadinamosios 1927-ųjų kartos ir tikriausiai viso XX a. ispanų poetas bei dramaturgas. Didžiausio atgarsio sulaukė rinkiniai „Eilių knyga“ („Libro de poemas“, 1921), „Cante jondo eilės“ („Poema del cante jondo“, parašyta 1921 m., publikuota 1931 m.), ypač – „Dainos“ („Canciones“, 1927), „Čigonų romansai“ („Romancero gitano“, 1928) bei gan nelorkiško stiliaus „Poetas Niujorke“ („Poeta en Nueva York“, rašytas 1930–1931 m., publikuotas 1940 m.). Rašytojo likimas tragiškas: vos prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui (1936) buvo sušaudytas falangistų. F. García Lorca – siurrealistas, poezijoje itin svarbios andalūziškojo folkloro įtakos.
Šioje publikacijoje pateikiami du romansai (isp. romance – ispanų literatūroje paplitęs dar viduramžiais išpopuliarėjęs žanras, labai dažnas ir poeto kūryboje) – „Romansas mėnuliui, mėnuliui“ ir „Lunatiko romansas“ (iš „Čigonų romansų“), bei sonetas „Poetas prašo savo meilės, kad jam rašytų“ (iš rinkinio „Tamsios meilės sonetai“ – „Sonetos del amor oscuro“, išleisto tik 1983 m.).
Romansas mėnuliui, mėnuliui
Skirta Conchitai García Lorcai
Mėnulis atėjo į kalvę
su nardų vaiskiais drabužiais.
Vaikelis jį mato, mato.
Vaikelis mato mėnulį.
Staiga suvirpėjo oras,
sujudo mėnulio rankos,
atstatęs krūtinę stovi
iš gryno alavo, stangią.
– Bėki, mėnuli, mėnuli.
Jei atkeliautų čigonai,
tau iš širdies jie padirbtų
skaisčių žiedų ir karolių.
– Leiski man šokti, vaikeli.
Kuomet atkeliaus čigonai,
ant priekalo tu gulėsi,
akys tau nieko nerodys.
– Bėki, mėnuli, mėnuli.
Juntu: žirgai atrisnoja.
– Vaikeli, leiski, negulki
ant mano balto krakmolo.
Raitelis jau priartėjo,
būgnelį mušė jis stropiai.
Kalvėje guli vaikelis,
akys jam nieko nerodo.
Per vynuogyną keliavo
bronziniai sapno čigonai.
Aukščiausiai iškėlę galvas
akim primerktom spoksojo.
O kaip apuokėlis ūkė,
kaip ūkė nutūpęs medy!
Dangum ridenas mėnulis,
už rankos vedas vaikelį.
Kalvėje ašaras lieja,
šūkčioja garsiai čigonai.
Oras globoja mėnulį.
Oras globoja, globoja.
Lunatiškas romansas
Skirta Glorijai Giner ir Fernandui de los Ríos
Žalią, tave noriu žalią.
Žalias vėjas. Žalios šakos.
Marių vilnyse valtelė
ir žirgas ant kalno ganos.
Ji prie laiptelių sapnuoja,
liemuo šešėlį pagavęs,
žalias kūnas, plaukas žalias,
akių sidabras nušalęs.
Žalią, tave noriu žalią.
Čigonų mėnulis bąla:
ją mato visi daiktai,
o ji matyti negali.
Žalią, tave noriu žalią.
Milžinės žvaigždės apsąla,
ateina žuvies šešėliu,
kurs aušrai atveria kelią.
Figmedžio šakos lyg švitras
savuosius vėjus išgano,
o kalvos – katės laukinės –
aitrias agavas kedena.
Bet kas ateis? Ir iš kur?
Ji vis prie laiptelių savo,
žalias kūnas, plaukas žalias,
sapnuoja kartėlį marių.
– Bičiuli, noriu iškeisti
žirgą į tavąjį namą,
balną į tavąjį veidrodį,
peilį į tavąją skarą.
Bičiuli, stipriai kraujuoju
nuo pat kalnų šalia Kabros.
– Jei aš galėčiau, berneli,
sutartume abiejų valią.
Bet aš jau nebesu aš,
o namas – ne mano namas.
– Bičiuli, noriu numirti
garbingai lovoje savo.
Plieninėje, jeigu galiu,
linuose meistro olandų.
Ar tu žaizdos nematai
nuo pat krūtinės lig kaklo?
– Trys šimtai rauzganų rožių
tau puošia krūtinę baltą.
Srovena ir kvepia kraujas
aplink tavo diržo sagą.
Bet aš jau nebesu aš,
o namas – ne mano namas.
– Leisk man pakilti bent jau
iki aukštųjų laiptelių.
Leiski pakilt, leiski man,
iki laiptelių, kur žalia.
Mėnulio laiptų turėklų,
pro kuriuos vandenys lala.
Jau kyla abu bičiuliai
linkui aukštųjų laiptelių.
Palieka žymes kraujingas.
Palieka žymes nuo ašarų.
Drebėjo viršuj ant stogų
žibintai alavo palšo.
Tūkstantis krištolo būgnų
sužeidė paryčių dalią.
Žalią, tave noriu žalią,
žalias vėjas, žalios šakos.
Bičiuliai į viršų pakilo.
Įnirtęs vėjas siūbavo,
burnoj palikdamas skonį
mėtų, tulžies ir levandų.
– Bičiuli! Sakyk, kur yra?
Kur karti mergaitė mano?
– Kieksyk jinai lūkuriavo!
Kieksyk būtų lūkuriavus
šviežio veido, juodo plauko!
Veidu ant šulinio dangčio
supos čigonė be dvasios.
Žalias kūnas, plaukas žalias,
akių sidabras nušalęs.
Varveklis nuo pat mėnulio
virš vandenų ją lingavo.
Naktis – tokia artima
nelyg mažutis kvartalas.
Visai apgirtę gvardiečiai
į duris smarkiai bildeno.
Žalią, tave noriu žalią.
Žalias vėjas. Žalios šakos.
Marių vilnyse valtelė.
Ir žirgas ant kalno ganos.
Poetas prašo savo meilės, kad jam rašytų
Tikra mano meile, mirtie gyvoji,
bergždžiai aš laukiu kokio tavo rašto,
ir mąstau – prie gėlės, nors ji jau tręšta, –
kad dėl tavęs savęs netekt nenoriu.
Tik oras nemarus. Akmuo besvoris
nei šalinas šešėlio, nei jį neša.
Giliai širdis – nereikia jai nė lašo
šalto medaus, kurį mėnulis korė.
Bet aš tave kentėjau. Draskiau venas
virš liemens tavo, tigre, balandėli,
lelijų ir gilių gėlų arenoj.
Tad pildyk raštais beprotystę vėlei,
arba leisk būt rimty, kol ji rusena
naktyje sielos, kuri tamsa apžėlus.