Mercedes Monmany. Geriausių lietuvių novelių antologija

2023 m. Nr. 11

Con una mariposa en los labios: relatos lituanos contemporáneos [Su peteliške ant lūpų: šiuolaikinės lietuvių novelės]. Sudarė ir iš lietuvių k. vertė Carmen Caro Dugo. – Madrid: Báltica Editorial, 2023. – 285 p.

Iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė

Lietuvių literatūra, kaip ir kitų Baltijos šalių literatūros, ilgus metus buvo menkai žinoma ne tik Ispanijoje, bet ir daugelyje Europos šalių – taip nutiko, pirma, dėl mus skiriančio atstumo, tačiau taip pat dėl griežtos izoliacijos, kurią patyrė sovietų okupuotos šalys. Neįtikėtinu paskutiniųjų dešimtmečių atradimu ispanakalbei publikai tapo Holokaustą išgyvenęs didysis lietuvių literatūros klasikas Icchokas Meras, kurio romanas „Lygiosios trunka akimirką“ („Tablas por segundos“, 2004) – tokios pat aukštos kokybės kaip Imrės Kertészo ar Primo Levi kūriniai.

Tačiau pastaraisiais metais Ispanijos rinką papildė dar kelios stulbinamos knygos iš Lietuvos. Viena jų – įstabusis Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ („Bajo la sombra de los lobos“, ispanų kalba išleido leidykla „Tusquets“), kviečiantis pasinerti į šiurpius įvykius, prasidėjusius baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai sovietų kareivių persekiojami vokiečių kilmės vaikai klaidžiojo po Lietuvos miškus, virtę vilko vaikais. Kita – bauginantis autobiografinis pasakojimas apie į Sibirą ištremtus lietuvius (Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ („Lituanos junto al mar de Láptev“), kurią ispaniškai išleido leidykla „Ciudadela Libros“). O dabar pasirodė dar viena puiki ir labai rekomenduotina knyga – itin aukštos literatūrinės kokybės noveles pristatanti antologija „Su peteliške ant lūpų“ („Con una mariposa en los labios“), pavadinta pagal vieną geriausių rinkinio tekstų, kurį parašė Lietuvos mokyklose nagrinėjamas modernusis klasikas Romualdas Granauskas. Antologiją sudarė ir jos tekstus talentingai išvertė Carmen Caro Dugo.

Novelės parašytos puikiu stiliumi, nuostabaus grožio kalba, o daugelis svarstomų temų susijusios su sovietmečiu: priverstinė ir destruktyvi žemės ūkio kolektyvizacija, visų kasdienio gyvenimo sričių rusifikacija, trėmimai į „baltų meškų kraštą“, t. y. Sibirą, apskritai, mėginimai įtvirtinti žiaurų totalitarizmą, persekiojant ar susidorojant su disidentais ir į miškus išėjusiais partizanais. Prie to prisideda staigus visuomenės pokytis žmonėms masiškai kraustantis į miestus, taip sistemiškai ardant archajišką žemdirbišką gyvenimo būdą, arba, įvadą parašiusios literatūrologės Jūratės Sprindytės žodžiais tariant, griaunant tradicinę lietuvių gyvenseną, „glaudžiai susijusią su žeme, gyvūnija ir augalija“.

Beveik visose novelėse susiduriame su paslapčių ir grakščių vaizdinių kupina įtraukiančia proza, balansuojančia ant tikrovės ir fantazijos, antgamtiškų reiškinių ir žiaurios bei negailestingos tikrovės ribos. Grįžtančiojo nostalgija ir sykiu kaltė dėl to, kad paliko kaimą, mažų uždarų bendruomenių panieka keistam, „kitokiam“ žmogui ir jo atstūmimas, taip pat mirtis, kuri ištinka ir „natūraliai“, ir kaip dalis to viską pakeliui nušluojančio progreso, – viskas susaistyta su sunkiai pakeliamu visa apimančios galios svoriu, galios, kuri kontroliuoja žmonių gyvenimus ir jų skurdžią „valstybine“ virtusią nuosavybę. Nuostabūs pasakojimai: Broniaus Radzevičiaus novelė „Žmogus sniege“ apie neįgalųjį, klejojantį apsnigto miško pusnyse, pasakojantį, kad „su japonais kariavo“. Jaudinanti istorija apie Fortūnatą, kuris sukinėjasi aplink pardavėją ir smulkiais darbeliais padeda jai krautuvėje, prozos meistro Juozo Apučio (1936–2010) novelėje „Meilės šypsnys išeinant“. Vienas didžiausių šio rinkinio atradimų – visos be išimties („Iš laimės“, „Švytinti tyla“, „Notrelių karalius“) šiuolaikinės autorės Birutės Jonuškaitės (g. 1959) novelės. Tai ypatinga rašytoja, kurios poetinė ir mistinė, kartais net vizionieriška proza turi stiprų eleginį užtaisą, joje pinasi neišsipildžiusios žmogaus svajonės ir pyktis, sugrįžus namo iš klajonių po „platųjį pasaulį“.

„ABC Cultural“, 2023 m. birželio 24 d.