Regimantas Tamošaitis. Kojele pamojavo gyvenimas

2025 m. Nr. 7

Liutauras Degėsys. Būtasis kartinis: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 110 p. Knygos dailininkas – Virginijus Malčius.

Naujausias Liutauro Degėsio eilėraščių rinkinys „Būtasis kartinis“ atrodo kukliai, pabrėžtinai paprastai. Monochrominis viršelis, erškėčius primenantis šakų raizginys, pro juos žvelgiantis liūdnojo vaizdo paukštis, kurį sietume su eilėraščių žmogumi, knygos tekstuose liejančiu viso gyvenimo išpažintis bei apgailestavimus, o ir autoriaus nusiteikimas rašyti paprasta klasikine eilėdara, kaip pasakyta viršelio atvarte, – visa tai skatina knygą pajausti kaip tam tikrą atgailos, susitaikymo faktą, lyg bandymą prisipažinti, kad gyvenimas yra neįvykęs, tačiau besibaigiantis, ir niekas dėl to nėra kaltas. Tiesiog taip atsitinka, kad gyvenimą tenka pripažinti buvusiu, praėjusiu, bet lyg neišsipildžiusiu. Kažkas jame buvo ne taip, kažkas lyg neatsitiko, ir išliko tik keistas tuštumos ir vienišumo jausmas. Lyrinis subjektas yra pakankamai kilnus ir dėl tokio neišsipildymo nieko nekaltina, beje, ir savęs taip pat, tiesiog tokia yra žmogaus dalia, judėti iš nieko į nieką, bandant ramiai susitaikyti su savo paties niekiškumu.

Šita minoriška ir melancholiška nuotaika gaubia visus rinkinio tekstus, ir tokios stilistikos nesutrikdo jokios ryškesnės tonacijos – nėra čia spontaniško džiaugsmo, nėra ir dramatiško riksmo – viskas stojiškai subalansuota, protingai išlyginta, vyriškai nuraminta. Taigi ši knyga atrodo kaip susitaikymas su gyvenimu, kaip tam tikra egzistencinė filosofinė laikysena.

Autorius yra filosofas ir šiame eilėraščių rinkinyje save netiesiogiai pozicionuoja egzistencializmo paradigmoje, suteikdamas savo lyriniam subjektui individualistinės savimonės bruožų, nenutrūkstamos introspekcijos poreikį, solipsistinį sąmonės uždarumą, kuris, rodos, yra absoliutus ir neįveikiamas. Vienintelė ontologinė žmogaus būties realybė, regis, yra laikas, o žmogaus gyvenimas yra vienkartinis įvykęs ir negrįžtamas faktas, kaip apie individo egzistenciją pasakoma rinkinio pavadinime – „būtasis kartinis“. Modernistinio mentaliteto ženklas poezijoje – egzistencijos vienkartiškumas – kaip ir analogiškoje ištarmėje „ir vienąkart, pavasari“. Nes antro karto unikaliai asmens kategorijai nėra, ir jokio atgimimo ar prisikėlimo čia būti negali. Šioje šalyje vilčiai nėra vietos. Lieka tik fatališkas subjekto judėjimas laiko tėkmėje, nuolatos konstatuojant apokaliptinę laiko slinktį: ruduo, žiema, sutemos ir galutinė vienatvė.

Vienišumo nuotaikos imamos deklaruoti jau nuo pirmųjų eilėraščių ir be ypatingų modalinių pakitimų tokios išlieka visame rinkinyje, stebėtinai homologiškame, vientisame. Viskas čia tarsi gaubiama tuštumos, kuri yra reiškinių alfa ir omega. Normalus žmogaus gyvenimas susideda iš žmogiškųjų santykių, o kai tokių nėra, prasideda asmens užgesimo, nykimo vyksmas, kuris reiškia judėjimą į mirtį. Pirmas knygos skyrius taip ir vadinasi – „Žemyn žemyn“. Todėl lyrinio subjekto būsenos išreiškiamos atitinkamomis gamtinio laiko ir būsenų metaforomis, kaip minėta, tai ruduo, žiema, stingstantis laikas, o su visais šiais nykimo procesais stingsta ir žmogaus sąmonė, tad jo buvojimas yra somnambuliškas, žmogus tarsi ne gyvena, o sapnuoja, jo pasaulis nerealus, nes žmogaus praeities laike lyg nieko tikro nėra įvykę, todėl nėra ir į ką įsikibti, tikroviškai susivokti būtyje. Sapnuoju, vadinasi, esu, o egzistencija plaukia su manimi kaip efemeriška iliuzijos tėkmė. Laimę asmeniui tokioje situacijoje suteiktų žmogiškasis kontaktas, bet visi žmogiškieji ryšiai kažkur išnykę, iš buvusiojo laiko likę tik miglotos reminiscencijos: „Netyčia apnuogintą ranką / Paliesdamas būsiu laimingas“ (p. 7).

Šis pasaulis, kuriame kaip egzistencinė konstanta viešpatauja vienatvė, yra ištuštėjusių kambarių erdvės, jose klajoja besubjektinis liūdesys (kaip Češyro katino šypsena be paties katino), kartais blankiai jaučiamos amorfiškos žmogiškųjų pavidalų liekanos. Tas ištuštėjusių kambarių pasaulis primena Alfonso Nykos-Niliūno lyrinio subjekto pastangas grįžti į tėviškės erdvę, kurioje viešpatauja vėjas ir tvyro tuštuma, arba primena Vytauto Mačernio „Vizijų“ melancholiją: „Tos nuotaikos gaila be žodžių, / Kai temsta ilgai kambariuos, / Ir sniego lėtuos sūkuriuos / Užuolaidos plazda nuobodžiai“ (p. 7). Užuolaidos – mirusio gyvenimo vėliavos, kaip ir V. Mačernio „Trečiojoje“ vizijoje, tik jaunasis Žemaitijos poetas savo vizijoje ypatingo poetinio regėjimo būdu siekia atkurti gyvybės ir gėrio pasaulį, o L. Degėsio rinkinyje nėra net tokio atkūrimo – atgimimo, prisikėlimo – užuominos, čia viskas nuspalvinta elegišku liūdesiu ir viskas fatališkai juda į niekį, kaip metafizinės melancholijos sklidinoje Jono Aisčio lyrikoje.

Na, J. Aistis buvo romantiškas mistikas, jo eilėraščių vyksmas pleveno idealizuotoje pasakos terpėje, o L. Degėsys yra vyriškai santūrus, stojiškos laikysenos poetas. Jo eilėraščiuose asmuo yra tarsi depersonalizuotas, iš šalies stebintis savo paties nyksmą kaip neišvengiamą procesą, dėl kurio nejaučia nei kaltės, nei noro priešintis – šiame pasaulyje viskas vyksta savaime, tiesiog kaip objektyvus procesas, o subjektas jame neturi laisvos valios, negali rinktis, todėl neturi ir moralinės atsakomybės, nors ir užsimena kelis kartus apie savo neprotingumą. Šis lyrinis subjektas yra kontempliatyvus, introspektyvus, bet moraliniu požiūriu indiferentiškas. Savo buvojimui jis suteikia estetinę formą, o ji, kaip žinoma, išlaisvina subjektą nuo bet kokio moralumo. Skaitant šiuos eilėraščius kartais kyla mintis apie subjekto teodicėją, slaptą pastangą išteisinti save, išblukinti aštresnius savosios egzistencijos kontūrus viską panardinant į tuštumą.

Tačiau moralinių nuostatų nebuvimas reiškia ir žmogiškojo gyvenimo išnykimą, todėl su tokia solipsistine nuotaika subjektui nieko daugiau ir nelieka, kaip panirti į nirvanišką tuštumą, nes kitos išeities tiesiog nėra: „Jau ir mano pasauly žiema, / Tai žiema be sušalusio sniego, / Ir aplinkui tokia tuštuma, / Ir beprotiškai norisi miego“ (p. 8). Kur nėra minėtos laimę teikiančios rankos, ten nėra eroso, ir sąmonę užvaldo išnykimo, mirties ilgesys, kuris tekste išsakytas eufemistiškai, kaip noras miegoti. Ir kai miegas / mirtis išlaisvina, kai nebelieka subjekto, tada kažkas atsitinka, kas ne iš šio pasaulio: „Ir ateina graži valanda, <…> Jau ir mano pasaulis užmigo…“ (p. 8).

Panaši mirties adoracija, primenanti Vinco Mykolaičio-Putino „Mano mėnesius“, poetizuojama eilėraštyje „Gruodis“, kuris yra tarsi viso rinkinio emocinė kvintesencija:

Koks tuščias man pasaulis pasirodys
Po metų rūbais, po dienų žole.
Dabar mieliausias mano mėnuo – gruodis,
Šaltom akim lėtai einąs šalia.  

Mirties nėra, yra tiktai lenktynės
Melsva trumpa gyvenimo gija.
Iš jos išaustos gėlės paskutinės
Ir sidabrinės guobos danguje! (p. 9)

Gal dramatiškiausia eilėraščiuose yra atvirai neišsakoma prarasto laiko nuojauta, negebėjimas kažko suvokti, įprasminti, išsaugoti, todėl lieka tik dvasios klajonės ištuštėjusio gyvenimo kambariuose: „Tik laikas eis kasdien gražyn, / Praėjęs veltui“ (p. 11), arba: „Klausyk, kaip nyksta valandos perniek, / Kaip tyliai tyliai veltui byra laikas“ (p. 13).

Praėjęs veltui laikas suvokiamas kaip gražus – tai tarsi budistinė pasaulio atsižadėjimo ir susitaikymo nuostata, tačiau poetiniu požiūriu šie eilėraščiai stipriai rezonuoja su tradicija, juose girdisi ir V. Mačernio sonetų, ir Henriko Radausko, ir Aido Marčėno lyrikos atgarsių. Girdisi tai, kas sudaro XX a. antrosios pusės menininko modernisto poetinės savivokos savitumą.

Čia norėčiau pabrėžti, kad kaip tik tokiu santykiu su tradicija L. Degėsio eilėraščiai mane ir patraukia – informacinio triukšmo sklidinuose šiuolaikinės fragmentuotos poezijos srautuose nostalgiškai ir jaukiai, žmogiškai nuskamba klasikinis eilėraštis su jo aiškia struktūra, ritmika, gerai išmąstytais rimais bei vidiniais sąskambiais, kai visą eilėraščio poetinę medžiagą ir faktūrą sutelkia viena esminė nuotaika, mintis, idėja, jausmas. Ir, kas svarbiausia, šie eilėraščiai iš tikrųjų yra estetinė žmogiškosios realybės transformacija, todėl gal svarbu juose ieškoti ne kokių įmantrių filosofinių sąmonės struktūrų, bet tiesiog poetinio skambesio, šito paprasto muzikalaus žodžio meno, kokio lyrikoje ieškome nuo pat Horacijaus laikų. Tiesa, kartais šis estetiškumas, poetinio skambesio nugludinimas kai kuriuose eilėraščiuose atrodo melodramatiškas, neskoningai jausmingas. O gal tai tiesiog šlageris, kitokio žanrinio tipo kūrinys?

Kaip man gaila tavęs ir savęs,
Nemylėto ir neprotingo,
Mūsų sielas ruduo išsives,
Juk vis tiek jau vasara dingo.

Ten mes gersime rūko sroves,
Mūsų sielos šypsosis aptingę,
Joms nereikia tavęs nei manęs,
Joms visai be mūsų patinka. (p. 18)

Liūdnojo veido lyrinis subjektas vietomis linkęs ir šmaikštauti, maždaug V. Mačernio stiliumi. Antai eilėraštis mergaičių tema: „Lėlių yra tikrai labai rimtų, / Jos taip gražiai – paguldžius – užsimerkia, / Aš taip retai jų balsą išgirstu, / Nesuprantu – jos juokiasi ar verkia. // O kartais supykstu – rėkiu, triukšmauju, / Mojuoju rankom, keikiu jas, baru, / Tik mano veidas lėliškas ir jaunas, / Kiek daug lėlių pasauly – netikrų“ („Pamilęs lėlę“, p. 22). Bet jei šį eilėraštį išimtume iš rinkinio, šis nieko neprarastų. Nes meilė lėlei skamba ganėtinai naivokai, pernelyg jaunatviškai, lyg subjektas neturėtų proto ir nemokėtų rinktis, kas yra kas. Taip pat eilėraštyje jaučiasi neaiškūs strindbergiški lyčių kovos idėjų atgarsiai, akmenėliai iš vyriškosios pusės į „lėlių“ darželį… Vienaip ar kitaip šis eilėraštis, sakytume, iškrenta iš konteksto ir skamba nešiuolaikiškai, lyg praėjusios epochos aidas.

Kai kurios žmogiškojo gyvenimo metaforos yra girdėtos, klišinės („Papūgėliai narvelyje“), tačiau ir tokiuose eilėraščiuose žybteli egzistencinės patirties poetinis grynuolis: „Lyg paukštelis pro šalį praskriedamas / Kojele pamojuoja gyvenimas…“ (p. 25). Ir lyg putiniška noktiurniška reminiscencija nuskamba eilutės: „Tai naktis. Kaip tyliai ji skrenda. / Kaip toli jos sparnai žvaigždėti“ (p. 21).

Kaip ir būdinga tokiai idealizuotai laikysenai, į kasdienišką gyvenimą ir jo žmones žvelgiama šiek tiek arogantiškai: „Yra diena, visai viena, / Diena dienužė. Ji nudėvėta, purvina / Ir susigūžus. // Neplautos rankos, apgraužtų / Nagučių lakas. / Ji stypso smuklėj tarp kitų / Ir alų laka“ („Draugė diena“, p. 24). Na, tai lyg kasdienybei skirtas kalambūras, kuriuo pasakoma, kad tiesiog gyvenimas, be estetinės transformacijos, poeto akims yra pigus blizgesys.

Užkerėto pasaulio ir estetizuotos melancholijos lyrika; tuštuma, miegas ir vienatvė kaip egzistencinės konstantos – tokie, regis, būtų L. Degėsio poezijos metmenys. Būsenų tolydumą, stilistinį vientisumą ir laikysenos stabilumą laikytume šios knygos privalumu, bet vis dėlto trūksta unikalaus poetinio balso, ypatingesnės meninės nuotaikos ar kūrybinio savitumo. Gal per daug šiuose eilėraščiuose girdisi tradicijos balsų, atpažįstama daugoka žinomų intonacijų. Ir apskritai – gyvenimas yra saldi iliuzija, kuriame mačerniškąjį dieviškąjį Nieką kontempliuoja grynoji sąmonė, jau bepamirštanti savo kūniškąją egzistenciją. Ir skaitant tokius pasyvios egzaltacijos eilėraščius bent jau man atmintyje išnyra esminė dzenbudizmo ištarmė: ar ne vis viena? Antai eilėraštis „6. Dabar man viskas vis tiek“:

Mus veda per sodną į priekį
tik miegas saldus ir linksmas.
Sapnuos visi susitinkam
ir savo sielas paliekam.
Mus neša ir nuneša miegas,
mums lengva tuščia ir gera
/o mums atrodo – gyvenam/. (p. 78)

Lyrinis subjektas, prabudęs iš tokio gyvenimo, jo nebepažįsta. Ir tai suprantama, nes iliuzijos, koks yra šis pasaulis, pažinti ir negalima. Tai seniai išsakyta senovės Indijos šventuose raštuose. Kaip pasakytų Julio Cortázaras arba A. Marčėnas, mes iš sapno į sapną keliaujam. O sapnuose viskas netikra, todėl nėra ko ir jaudintis, taigi ir jausmų šioje knygoje yra minimaliai. Tik tiek, kiek reikia, kad melancholiškos refleksijos taptų poezija, kuri, nors yra subjektyvus menas, leidžia subjektui nuasmeninti save, prisidengti metaforų kaukėmis, o kaltę dėl savo liūdesių priskirti tokiai jau pasaulio tvarkai. O nežinojimas galbūt ir yra tikroji išmintis, leidžianti susitaikyti su netikru, neįvykusiu gyvenimu, kuris tik mostelėjo kojele ir pranyko lyg nebuvęs.