Viktorija Ivanova. Eiliuotas filmas apie civilizacijos gimimą
2025 m. Nr. 5–6
Mindaugas Nastaravičius. Antra dalis. – Vilnius: Tyto alba, 2024. – 72 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.
Šiais metais Vilniaus knygų mugėje apsilankiau Sigito Parulskio knygos „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ pristatyme, kurį moderavo Mindaugas Nastaravičius. Atrodė, kad jam teko nelengva užduotis – vis grąžinti nuo temos nuklystantį knygos autorių atgal į pokalbį, nutraukiant kalbas apie techninius fotografijos aspektus ar auditorijai nežinomus juokelius. Ironiška, kad šis tarpininko vaidmuo, juokas, sapnai ir net S. Parulskis – galimas raktas naujausiai M. Nastaravičiaus poezijos knygai „Antra dalis“.
M. Nastaravičius bendrauja su skaitytoju nuo pirmų eilučių ir „moderuoja“ knygą taip, kad šis nepaklystų reikšmių bei formų pinklėse, tačiau kartu palieka laisvės pačiam skaitytojui kažką atpažinti, išnarplioti, paklausti. Pirmasis kvietimas tyrinėti prasideda nuo knygos viršelio – pavadinimas „Antra dalis“ aiškinamas kaip vienas eilėraštis. Tokią vieno eilėraščio istoriją jau matėme trečiojoje poeto knygoje „Bendratis“, taigi eilėraščių kaip vieno, integralaus kūrinio konceptas mums nėra naujas. Viršelyje išrašytas knygos „meniu“, t. y. turinys, kone visais pavadinimais aiškiai nurodo knygos siužetiškumą ir teksto režisūrą: „Scenarijus, kurio neparašiau“, „Sapno pasakojimas“, „Pagrindinė tema“, „Pirmas veiksmas“. Naratyvumas – skiriamasis M. Nastaravičiaus poezijos bruožas, savo laiku net sulaukęs kritikos, – jis „Antroje dalyje“ įvilktas į išradingą „filmo“ struktūrą, ko negalėtume pasakyti apie ankstesnius rinkinius, kuriuose pasakojimas skleidžiasi per asmeninę patirtį, intuityviau.
Pirmą kartą su M. Nastaravičiumi susidūręs skaitytojas (ar šiuo atveju – žiūrovas?) gali sutrikti dėl knygos pavadinimo. Ar yra dar neskaityta pirmoji dalis? Ar reiktų tikėtis trečiosios? Poetas keliuose interviu yra sakęs, kad pirma dalimi galima vadinti vaikystę, atminties įkvėptą rašymą, emocijas, – visa tai reikalinga, tačiau galiausiai ateina laikas nuo tokių patirčių pasitraukti ir ieškoti to, kas išlieka ir tęsiasi, kas gimdo ryšį tarp atminties ir kūrybos. Taigi ir tas mįslingas pavadinimas „Antra dalis“ kviečia žvelgti į savotišką vidurį, į buvimą „tarp“.
Knygoje kuriamas kino juostos įspūdis, o atmintis atlieka operatoriaus darbą: šį tą „nufilmuoja“ ryškiai, šį tą pagauna išblukusiomis spalvomis. Itin iškalbingi pirmieji knygos tekstai, kuriuose atskleidžiamas atminties ir kūrybos konfliktas: „Kontrastas yra priešingybė, kontrastas yra skirtumas, / kurį bandau išryškinti pirmojoje veiksmo scenoje“ (p. 11). Siužetas čia „prisimenamas“, o ne kuriamas. Kalbantysis, jausdamas šią įtampą, svarsto savo paties vaidmenį: „Niekada netroškau vaidinti ar režisuoti. Operatoriaus / karjera pasibaigė kartu su pirmojo filmo juosta“ (p. 7), „<…> esu pagrindinis herojus, negalintis išeiti iš kadro“ (p. 11).
Sunku nepastebėti metajudesio – savo kūrybos ir jos recepcijos komentavimo, kurį jau matėme ir ankstesnėse knygose, ypač eilėraščių rinkinyje „Mo“. Nuoširdžiai prajuokino eilutė skyriuje „Pagrindinė tema“: „Vos man prabilus, tave vadins tema, įvaizdžiu, tradicija“ (p. 27) – čia kalbama apie tėvo įvaizdį ir kartu tarsi metamas iššūkis skaitytojui (ir kritikams) permąstyti kalbėjimą apie poeziją apskritai. Ir nors toliau kalbantysis pats vertina tai ir sako: „Žinau, banalu visa tai“, vis dėlto eilėraštyje žaidžiama visai nebanaliai – poetas tarsi numeta mums kabliuką ir tuoj pat pasitraukia nuo meškerės, palikdamas prasmes žvejoti pačiam skaitytojui. Pavyzdžiui, įvardydamas tėvą kaip „Tu man buvai žmogus, spardantis akmenį, / nejudantį iš vietos“ (p. 27), kalbantysis tarsi pakviečia įžvelgti Sizifo ir jo nepabaigiamo darbo (galbūt išsaugoti atmintį?) vaizdinį ir jau kitose eilutėse sako: „Bet mes paliekame šitą akmenį / ir einam tolyn“ (p. 27).
Tą ėjimą tolyn apibūdinčiau kaip žvilgsnį į ateitį – į augančius sūnus (skyriuje „3“) ir bandymą įamžinti jų dabartyje kuriamą istoriją: „Mėginau nufilmuoti tave tariantį pirmus žodžius“ (p. 35). Santykio su savo tėvais bei vaikais apmąstymą atpažįstu ir šiemet pasirodžiusioje Vytauto Stankaus knygoje „Renkant kaulus“ bei anų metų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatės Gretos Ambrazaitės rinkinyje „Adela“, taigi M. Nastaravičiaus dažnai vartojamas „mūsų“ turi realaus pagrindo.
Kaip ir G. Ambrazaitė, M. Nastaravičius knygoje bando „atitolinti kamerą“ ir apsvarstyti kolektyvinę tautos atmintį, sovietmetį, tėvų istoriją (skyriuje „Scenarijus, kurio neparašiau“) bei šių laikų politinę situaciją, karo grėsmę (skyriuje „Įžemis“). Kalbėdamas apie išblukusią praeitį, nepatikimą dabartį ir grėsmingą ateitį, poetas apsvarsto ir savo vaidmenį: „Mūsų istorijai buvo reikalingas balsas <…> / Balsas anapus kadro, balsas, kuris pasakotų“ (p. 15) bei „Šiąnakt galvoju, / kad mūsų eilėraščiai apie karą yra nevilties žemė, / pastanga pasakyti, kad niekas neliks pamirštas“ (p. 43).
Kino juostos metafora knygoje išplėtota įvairiapusiškai, tačiau kita metafora, nusipelnanti ne mažiau dėmesio, yra upė. Tarp upių įsikūrusi civilizacija – Mesopotamija – yra atskiras skyrius, net ir viršelyje atsidūręs kitapus kitų skyrių, lyg juos apibendrinantis. Vienas, mano manymu, kertinių rinkinio eilėraščių pradedamas žodžiais: „Mes kūrėme filmą ir pavadinome jį „Mesopotamija“ (p. 21), kuriame Tigrą ir Eufratą pakeičia poeto gimtinėje tekančios Peteša ir Juodė. Poezijoje minimų realių upių pavyzdžių galime rasti Gyčio Norvilo ir Jurgitos Jasponytės knygose. Pasiremdami konkrečiomis geografinėmis nuorodomis, sujungdami jas su savo vidine mitologija, jie kuria savo poetinių pasaulių žemėlapius.
M. Nastaravičiaus tekstuose dažnai keičiasi vaiko ir suaugusiojo žvilgsnis. Vaiko sąmonėje maži dalykai virsta dideliais, išgalvoti – tikrais. Vaiko vaizduotės visagalybė priešinama su suaugusiojo realizmo bejėgyste: „Norėčiau turėti antrą galimybę / iš naujo pakartoti tą patį“ (p. 51).
Apie kūrybinės vaiko sąmonės galią poetas ne kartą kalbėjo „Mo“, pavyzdžiui, eilėraštyje „Judesys vietoje“, kur vaiko vaizduotėje prisikelia miręs tėvas. Taip ir minėtame eilėraštyje „Mes kūrėme filmą…“ (p. 21) vaikai žaidžia įsivaizduojamybės žaidimą ir susikuria savo civilizaciją. Šioji civilizacija neišvengiamai pastatyta ant praeities – „nuo sekcijos suneštų skardinių kolekcijų“, vaikams tampančiomis pirmąja „raštija“ ir pažinimo šaltiniu. Vis dėlto ateina laikas atskirti savą istoriją nuo paveldėtos ir imtis transformacijos: „išgirdome / vietinį pranašą: tarsi turėsiu rašyti scenarijų / apie dangaus melioraciją, byrančiu sapnų dantiraščiu“ (p. 21) – tai akivaizdi nuoroda į S. Parulskį („gulėjau kol mano sielai / išaugo krūminiai dantys / ir per lauką atėjo ne Dievas / o tarpkolūkinė melioracija“; kn. „Iš ilgesio visa tai“, p. 8–9), kuris taip pat kalba apie paveldėtą istoriją ir suaugusiojo užduotį ką nors su ja daryti – rasti vietą jai arba sau joje. Neužsižaisdamas nuorodomis, M. Nastaravičius įrašo ir savo koordinates literatūriniame žemėlapyje – poetas žino, jaučia literatūrinę tradiciją, kartais pasijuokia iš savo vietos joje, tačiau atsispiria ir plaukia toliau.
„Gurkšnis po gurkšnio – atmintį keičia vaizduotė“ (p. 55) – paskutinis tekstas prieš didįjį skyrių „Mesopotamija“, tampantį visos knygos atomazga. Jis skiriasi stilistiškai – ritmas greitesnis, pakylėtas, daug eilučių pradedamos „ir“ jungtuku, sukuriamas tėkmės įspūdis. M. Nastaravičiaus civilizacija skamba beveik kaip utopija, kurioje viskas įmanoma, tas vaikiškas „Norėčiau, kad…“ trumpam tampa realybe: „Mūsų tėvų namai tampa mūsų namais“ (p. 63), „Ir mes pagaliau kalbame savo balsu“ (p. 64), „Ir mūsų kūnuose susimaišo visi laikotarpiai“ (p. 66), „Ir atmintį plauna gruntiniai vandenys“ (p. 71). Ir vis dėlto paskutinė eilutė primena skaitytojui, kad ši civilizacija yra Niekados šalis, kurioje šalia džiaugsmo sruvena ir praradimo liūdesys: „Tik juosiančios upės seniai nebėra žemėlapyje“ (p. 71).
Mindaugo Nastaravičiaus „Antra dalis“ – tikrai brandžiausia, kūrybiškiausia poeto knyga, kurioje jis ieško savo vietos tarp istorinių, kūrybinių, asmeninių įtampų. Poetas mums rodo šį konfliktą įvairiais rakursais (tinkamas žodis prisimenant filmo metaforą): kaip upių santaka kuria erdvę naujai civilizacijai, taip atminties ir kūrybos simbiozė kuria poeziją.