Guntars Godiņš. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 5–6
Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas
Guntaras Guodinis (Guntars Godiņš) – latvių poetas ir vertėjas. Gimė 1958 m. Vi̇́esytėje, studijavo latvių kalbą ir literatūrą Latvijos universitete, baigė Helsinkio universiteto suomių kalbos ir literatūros aukštuosius kursus. Dirbo žurnale „Avots“ („Šaltinis“), buvo Latvijos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, nuo 1998-ųjų iki 2010-ųjų kultūros atašė Latvijos ambasadoje Taline. 2010 m. grįžo į Rygą, aktyviai verčia estų ir suomių literatūrą. Yra išleidęs penkis savo eilėraščių rinkinius, išvertęs beveik aštuoniasdešimt knygų.
Pirmieji G. Guodinio eilėraščių rinkiniai – „Kas nepasakyta“ (1985) ir „Atgaline data“ (1989) – kentėjo nuo cenzūros, mat tuomet jis rašė ironišką, antitarybinių poteksčių gausią poeziją. Už eksperimentinių eilėraščių rinkinį „Šešėlių nešėjai“ (1993) pelnė Ojaro Vaciečio literatūrinę premiją. 2000-aisiais išėjo eilėraščių rinkinys „Naktinė saulė“, o 2008-aisiais – išsami eilėraščių, parašytų nuo 1978 iki 2008 m., rinktinė, pavadinta „CV“. Ji sudaryta ir iš anksčiau spausdintų, ir iš cenzūros sulaikytų, ir iš visiškai naujų eilėraščių.
G. Guodinio eilėraščių rinktinės išleista estų, anglų, švedų ir tajų kalbomis. Jo eilėraščių taip pat versta į suomių, prancūzų, rusų, lietuvių, ukrainiečių, čekų, kinų ir kitas kalbas. Už estų ir suomių literatūros vertimus yra įvertintas Estijos kultūros kapitalo fondo, Latvijos „Poezijos dienų“, Estijos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų Vertėjo bei kitais apdovanojimais.
Šiais metais poetas atvyksta į „Poezijos pavasario“ festivalį.
* * *
Kurtui Fridrihsonui
juk nutapyt neįmanoma
nieko
tapyba
galí tik
gyvent
ir stebėtis
o rasi tie
ten
nutapyti
iš tikro ir
tapo
mus
* * *
Dūminis, dūzgiantis bliuzas
po vakaro barą sklaistos.
Laiko vandenys plūsta,
veržias laukan, ir vilties
sienos ir dienos
nebeatlaiko.
Bus
sniegas
ant mano
miego kalno,
bus
šalnos
ant
nakties peleno delno.
Juodos šalnos
ant mano
miego kalno
it bliuzas bare
tirpsta,
į vakaro šviesą
virsta.
Koanai
– Ką tu darysi, jei banga į krantą išlips ir ims grot rojaliu?
– Užversiu smėlio natas.
– Ką tu darysi, jei degs vanduo, o ugnis sau tekės?
– Visada taip ir būdavo.
– Ką tu darysi, jei gatvė atgniauš delną?
– Ant jo bažnyčią statysiu.
– Ką tu darysi, jei tavo kvapas pavasarį pražys?
– Rudenio lauksiu.
– Ką tu darysi, jei liūdesys primerks tau blakstienas?
– Skaičiuosiu avis ir mintis.
– Ką tu darysi, jei pasiklysi kely?
– Būsiu pasiekęs savąjį tikslą.
* * *
Kvapu rašyti ant stiklo.
Drėgnu stiklu pasaulio rūkas
akis man uždengia.
Rūko aklumas,
stiklo aštrumas
nemato rezginės sunkių minčių,
besidraikančių
it šiaudgaliai pievoj,
tą rezginę filosofas
pasideda perone.
Keliauja jis į Veroną
ir kvapu traukiny
nervingai rašo
ant stiklo.
Už stiklo kopos, anapus.
Kur vandenin
rudens sumetami
prirašyti
lapai.
* * *
Perskaityk knygą ir pamiršk.
Žiūrėk pro langą laukan ir lyk
kartu su lietum,
žiūrėk pro langą laukan ir spindėk
kartu su saule.
Susapnuok ir sapną pamiršk.
Žiūrėk pro langą laukan ir tylėk
kartu su tyla,
žiūrėk pro langą laukan ir juokis
kartu su tuo drugeliu,
ant kurio sparnų dabar sėdi.
* * *
„Pykti ant viso pasaulio
yra pykt ant savęs“,
pamaniau sau ir išėjau užvirti kavos.
Šiandien pražydo vyšnios.
Japonai būtų jų laukę,
šventę,
šypsojęsi.
Karčioji kavos mafija
nušovė mano pyktį.
Vyšnių žiedų sniegas
gilus kaip
kalnų
miegas.
* * *
Vidinis kiemas su malkų krūva vidury,
senas, apleistas medinis namas,
vėjas kiaurai jį pereina
kaip nusivylęs vagis,
neturintis ko pavogti.
Kvapas anų laikų,
ir kažkokios moters balsas,
toks sausas ir šiurkštus,
perpjauna naktį per pusę
kaip juodą, sudiržusią
duo
ną.